Renginyje dalyvavo filmo autorė ir režisierė Rūta Sinkevičienė. Filme pasakojama apie Lukšų šeimos kovos kelią, kurį nuėjo Antanas Lukša su savo broliais.

R. Sinkevičienė pristatydama filmą sakė, kad, pasitelkus archyvus ir susitikimus su amžininkais, dienos šviesą išvydo kino juosta, kurioje susitinkame su A. Lukša. Žmogumi, kuris, kaip ir jo studentai broliai Jurgis, Juozas ir Stasys, palaiminti gerosios motulės, pasirinko Laisvės kovotojo kelią. Kai Tėvynę Lietuvą trėmė, kankino ir žudė tokie patys, kurie šiuo metu griauna Ukrainos valstybę.

Filmas skirtas Laisvės kovotojui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ilgamečiam vadovui ir Garbės pirmininkui, kuris ilgą laiką buvo gyvų ir žuvusių partizanų balsas, Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliui, 100-ųjų gimimo metinių proga.

Šis kuklus, rūpestingas, gilų humoro jausmą turėjęs žmogus savo įtaigiu žodžiu ir giesme kvietė pasaulio lietuvius nepamiršti savųjų šaknų, nuolat kvietė jaunimą – Lietuvos karius, jaunuosius šaulius, gimnazijų moksleivius – suvokti ne tik valstybingumo prasmę, bet ir kainą. Ir paliko, tikėkime, šimtmečiams, įrašytą priesaką: „Lietuvos jaunime, garbingai ir sąžiningai nešk Laisvės vėliavą. Laikom frontą!“.

„Šiandien mums visiems labai svarbu žinoti, kiek vienas žmogus gali duoti tautai ir valstybei. Ir šiandien, matydami, kas vyksta Ukrainoje, matome, kad negalime būti ramūs. Iš Antano Lukšos turime pasimokyti valios priešintis okupantams ir likti ištikimiems savo idealams, pasiaukoti kovoje už tėvynės laisvę. Turėkime viltį, kad, reikalui esant, kiekvienas iš mūsų turėtume valią priešintis ir laimėti“, – renginyje kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė.

„Atkuriant Lietuvos kariuomenę, buvo labai svarbus susitikimas su Antanu Lukša. Juk jis ir jo bičiuliai atnešė laisvės dvasią. Kaip tik ta laisvės ir tiesos siekimo dvasia buvo labai reikalinga besikuriančiai Lietuvos kariuomenei“, – prisiminimais dalijosi Lietuvos Respublikos Seimo narys Arvydas Pocius.

Renginyje dalyvavęs Lietuvos Seimo pirmininko pavaduotojas Paulius Saudargas akcentavo, kaip svarbu perduoti jaunimui partizaninio pasipriešinimo dvasią. Jis linkėjo, kad šis dokumentinis filmas „Antanas Lukša.Brolio pažadas‘‘ mokyklose būtų kaip istorijos pamoka.

Okupantai ilgam dešimtmečiui, kaip ir tūkstančius kitų lietuvių, buvo pavergę šio žmogaus kūną, tačiau niekada, net ir gūdžiausiais okupacijos laikais, nepavergė jo sielos, ideologinių nuostatų – Lietuvos laisvės troškimo. Netekęs savų kraujo brolių, A. Lukša visa savo esybe atsidavė tolimesnei Laisvės kovai, pasitelkęs likimo brolius – buvusius politinius kalinius, tremtinius, Laisvės kovų dalyvius. Ir vykdė pažadą – bendradarbiaudamas su LGGRTC kvietė liudyti, ieškoti ir pažymėti vykusių kovų vietas, muziejuose, paminkluose ir prisiminimų knygose įamžinti sovietų režimo genocido aukas. Apie visa tai pasakoja dokumentinis filmas „Antanas Lukša. Brolio pažadas“.

Kilnojamąją parodą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojai.

A. Lukša – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Garbės pirmininkas, Prienų krašto garbės pilietis, legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolis, dimisijos kapitonas.

Parodoje pasakojama Lukšų šeimos istorija, kuri neatsiejama nuo sovietų okupuotos Lietuvos istorijos – visi šeimos nariai įsitraukė į partizaninį karą ir dėl to skaudžiai nukentėjo.

Parodą Kaune bus galima apžiūrėti iki rugpjūčio 1 dienos.

Planuojama, kad vėliau ši kilnojamoji edukacinė paroda bus eksponuojama Raseinių, Prienų, Kauno rajonuose ir Seime.

Broliai tarsi kumštis

Atpasakoti neverta, bet prisiminti – būtina, juolab gegužės 31-ąją, palydint pavasarį, suėjo 100 metų, kai gimė Lietuvos laisvės kovų dalyvis, buvęs politinis kalinys ir tremtinys, vienas iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos kūrėjų ir vadovų, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus kavalierius, dim. kpt. Antanas Lukša.

Partizano amžinojo poilsio vieta Veiverių „Skausmo“ kalnelyje tądien skendėjo gėlėse, o susirinkusiųjų lūpose skambėjo prisiminimai apie laisvės kovotoją.

Savo istoriją Antanas pradėjo rašyti 1923-aisiais, kai riksmu pasveikino tėvus ir pasaulį. Simono ir Onos Lukšų namuose, be jo, augo dar trys sūnūs – Jurgis, Juozas ir jaunėlis Stasys. Motiniška meile Ona apgaubė ne tik savo berniukus. Mirus pirmajai Simono žmonai, be mamos liko trys vaikai.

Lukšų sūnums nuo mažens buvo skiepijama meilė Tėvynei ir artimui. Todėl, nutikus bėdai, jie pirmieji tiesdavo pagalbos ranką. Antai, sudegus tetos namui, Lukšų vyrai vos per savaitę pastatė naują trobą. Be Lukšų sūnų neapsieidavo ir nė viena talka.

Tėtis nebuvo puošeiva, bet į žmones eidavo visuomet pasitempęs. Manau, čia tos kartos bruožas.

Mama norėjo kunigo

Kaip toliau klostėsi ketverto gyvenimai? Pasimokę Mozūriškių mokykloje, vėliau Veiverių keturklasėje, Jurgis ir Juozas išvyko mokytis į „Aušros“ berniukų gimnaziją. Baigę ją įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU).

Jurgis studijavo mechaniką, Juozas – architektūrą. Jauniausias Stasys mokėsi Veiveriuose, vėliau baigė Kauno dailiųjų amatų mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Chemijos fakultetą. Antanas? Mama svajojo, kad jis taptų kunigu. Baigęs penkias Veiverių gimnazijos klases, Antanas išvyko mokytis į Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. Ją baigęs, A. Lukša įstojo į Kauno mokytojų seminariją ir dar studijavo VDU geodeziją. Per pirmąją bolševikų okupaciją su broliais Jurgiu, Juozu, Stasiu ir kitais studentais platino antikomunistinę spaudą, įsitraukė į antinacinį pasipriešinimo judėjimą. Užgriuvus antrajai sovietų okupacijai, prasidėjo kupina pavojų pogrindinė A. Lukšos veikla. 1944 m. pradėjęs dirbti Veiverių vidurinės mokyklos mokytoju ir gyvendamas tėviškėje bendravo su krašto partizanais, padėjo kovotojams kaip žvalgas ir ryšininkas. Po kiek laiko, užsirekomendavęs kaip gabus ir energingas darbuotojas, Antanas buvo paskirtas Žaslių vidurinės mokyklos direktoriumi. Deja, pedagoginis vadybinis darbas truko neilgai. Kaip ir daugeliui to meto ir to amžiaus jaunuolių, Antanui teko apsispręsti – pritapti ir susitaikyti ar būti proveržiu ir kovoti. Palaimintas ir peržegnotas mamos, Antanas su broliais pasirinko kovą su sovietų tironija.

Gyvas liko tik vienas

Likimas Lukšoms buvo negailestingas. 1947-ųjų birželį žuvo Jurgis, turėjęs Piršlio slapyvardį. Vidaus reikalų liaudies komisariato kareivių kulkos jį pasivijo rugių lauke. Atpažinti žuvusio sūnaus kūną turėjo tėtis Simonas. Suklupęs iš skausmo, ištiktas šoko, garbaus amžiaus vyras tąkart patyrė stribų patyčias. Jie mušė Simoną, murgdė kraujo klane.

Jurgio palaikus stribai išvežė į Veiverius išniekinti. Mama susėmė į drobę žūties vietoje sūnaus kraują ir užkasė ją darželyje po bijūnu. Patyręs sunkių sužalojimų tėvas atgulė į patalą, tik retsykiais pašokęs iš jo bėgdavo į kiemą ieškoti savo sūnų. Po kelių kančios mėnesių partizanų tėtis mirė. Tą patį birželį saugumas suėmė Antaną, turėjusį Arūno slapyvardį. Po trijų savaičių tardymo ir kankinimų jis buvo ištremtas į Sibirą. Brolis Vincas išvežtas į Vorkutos lagerį, iš jo po dešimties metų grįžo. Jauniausias sūnus Stasys – Juodvarnis, būrio kulkosvaidininkas, apgynęs partizanus, laikančius egzaminus puskarininkio laipsniui gauti, didvyriškai krito Kazlų Rūdos miškuose.

Juozas – Daumantas, 1951 m. rugsėjo 4 d. dvigubo agento išduotas žuvo miške į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu. Palaikų užkasimo vieta nežinoma iki šiol. Tik vienam iš keturių brolių – Antanui likimas lėmė išlikti gyvam ir savo patirtimi liudyti, ką patyrė sovietiniuose lageriuose.

Proga: pagerbti laisvės kovotojo atminimo susirinko būrys bendraminčių. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Nekėlė balso ir rankos

1956-aisiais grįžęs  į Lietuvą, vyras spėjo susitikti su mama. Netrukus jis sutiko savo gyvenimo meilę Eugeniją Ireną Savickaitę, sukūrė šeimą, susilaukė dukros Dalios ir sūnaus Kęstučio.

„Koks buvo tėvas? Kietas. Jis net automobilį vairavo iki 90 metų!“ – žodžiai, kuriuos ištarė Kęstutis Lukša, priminė pirmąjį kino režisieriaus Vinco Sruoginio įspūdį, kai šis susitiko su šviesaus atminimo Antanu jo biure.

Sumanęs susukti filmą apie J. Lukšą, kūrėjas pas jo brolį pateko ne iš karto. Vincą lydėjęs bičiulis Jonas Ohmanas į ausį sušnibždėjo, esą Antanas tikrina, ar jis tikrai yra tas, kuo dedasi.

„Dabar nežinau, ar taip iš tiesų buvo, ar Jonas tik mane erzino, tačiau tikrai jaudinausi. A. Lukša buvo 50 metų už mane vyresnis ir šlubavo po neseniai atliktos kojos operacijos, tačiau neabejojau, kad galėtų mane „išjungti“ vienu rankos mostu. Kaip mano amerikiečiai draugai pasakytų, jis buvo kietas“, – savo įspūdžiais iš 2007-ųjų susitikimo dalijosi kūrėjas.

Išties, Antanas buvo kietas. Jo žodis buvo griežtas, bet ne piktas, o ranka kilo tik prie darbų. Daug smurto patyręs vyras žinojo, kad fizinės jėgos demonstravimas parodo dvasios silpnumą, todėl savo vaikams niekada nėra sudavęs. Net tada, kai, būdamas paauglys, smarkiai prisivirė košės, Kęstučiui pakako vos vieno pokalbio su tėčiu, kad suprastų klydęs.

Tėtis vaikams duodavo skaityti literatūros – Adolfo Šapokos istorijos vadovėlius, knygą apie garsųjį dėdę Juozą. Į jų rankas retsykiais papuldavo ir pogrindžio „Kronikos“, mat Antanas puikiai sutarė su kunigu Alfonsu Bulotu. Puikiai Kęstutis mena ir tėčio bičiulius, kurie kartkartėmis rinkdavosi jų namuose. Už uždarų durų girdėdavosi ne tik lietuviškos dainos, bet ir vyriški pokalbiai.

„Apie tėtį sužinojome ne iš jo paties, o iš kitų žmonių. Galvoju, buvau moksleivis, kai kaimynai gatvėje pasakė. Tada ėmėme klausinėti daugiau. Buvo įdomu“, – K. Lukša pasakojo, kad tėtis nebuvo iš tų, kurie daug šneka.

Panašų būdą paveldėjo ir pats Kęstutis, su metais vis labiau panašėjantis į tėtį ir dažnai besielgiantis taip, kaip jis.

Padėjo tėčiui

1988 m., prasidėjus Atgimimui, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai susibūrė į „Tremtinio“ klubą, A. Lukša buvo pakviestas dirbti šios organizacijos sekretoriumi.

Nuo 1990 m. bendražygiai jam patikėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininko ir pirmininko pareigas. Jis nepriklausomos Lietuvos ir savo bendražygių reikalams prikėlė organizacijai atiduotas LPKTS būstinės patalpas, steigė Rezistencijos ir tremties muziejų Kaune, inicijavo J. Lukšos memorialinės ekspozicijos steigimą Veiveriuose. Jo dėka nenutrūkstamai nuo 1988 m. leidžiamas savaitraštis „Tremtinys“, į skaitytojų rankas pateko net 45 istorinio žurnalo „Laisvės kovų archyvas“ numeriai, daugybė knygų tremties ir rezistencijos tema. A. Lukša inicijavo partizanų motinų kapų žymėjimą granito lentelėmis „Čia ilsisi Partizano Motina“, jis organizavo ir vykdė tęstinę programą „Lietuvos partizanų karo istoriografija ir kartografija“. Prie jos prisidėjo ir Kęstutis.

„Vienas „amerikonas“ padovanojo GPS aparatų. Tais laikais tai buvo retenybė. Laksčiau su liudininkais po visą Lietuvą, rinkau medžiagą“, – anot K. Lukšos, buvo ir daugiau iniciatyvų, kuriose jis dalyvavo.

Antai Veiverių Skausmo kalnelyje kartu su tėčiu sūnus įsmeigė pirmą kryžių. Vėliau čia atsirado paminklinė kompozicija broliams partizanams.

Naudinga: arčiau su A. Lukšos istorija bus galima susipažinti Įgulos bažnyčioje eksponuojamoje parodoje. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Istoriją pasakos paroda

Šiandien Daliai ir Kęstučiui tėtį mena ne tik iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos, jo iniciatyva po Lietuvą išsibarstę obeliskai, monumentai, paminklai ir knygos.

Partizano vaikų namuose kalba tėčio daiktai. Kaklaraiščių kolekcija, jo laikrodis, diržas su sunkia metaline sagtimi ar skrybėlė, kuriuos Antanas itin mėgo.

„Tėtis nebuvo puošeiva, bet į žmones eidavo visuomet pasitempęs. Manau, čia tos kartos bruožas“, – visus, norinčius geriau pažinti laisvės kovotoją, jo sūnus ir dukra Dalia kvietė užsukti į Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią, kur atidaryta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Laikom frontą!“, skirta A. Lukšos atminimui.

Suskirstytos į skirtingus kovotojo gyvenimo etapus nuotraukos pasakos apie A. Lukšos gimimą, jo šeimą, laisvės kovas, suėmimą, kalinimą Sovietų sąjungos lageriuose, sugrįžimą namo, partizano veiklą nepriklausomoje Lietuvoje, nuopelnus ir įvertinimus. Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Kauno regioninio valstybės archyvo, Kauno technologijos universiteto (KTU) muziejaus, Kauno rajono Garliavos J. Lukšos gimnazijos muziejaus, Prienų krašto muziejaus, LPKTS, A. Lukšos šeimos archyvo.

"Alėjoje įamžintos visos partizanų apygardos, iš kurių partizanų vadai atvyko į Minaičius pasirašyti deklaracijos – iki šiol Lietuvoje nebuvo tokios visų apygardų įamžinimo kompozicijos. Tai padaryta Kaune, įgyvendinant vieno iš buvusių Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) vadovų Antano Lukšos svajonę. Partizanų alėja – tai pagarbos ir padėkos ženklas daugiau nei 20 tūkst. miško brolių, žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę", – sakė viena iš alėjos projekto įgyvendintojų LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė.

Dabar įrengtos Partizanų alėjos pabaigoje 2010 m. A.Lukšos iniciatyva buvo pastatytas paminklas "Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę Motinoms", kuris žmonių dažnai vadinamas "Partizanų motina". Kartu buvo parengtas ir Partizanų alėjos projektas, kurio autorius – architektas prof. Jonas Anuškevičius, kartu su kolegomis sukūręs ir paminklą "Partizanų motinai". Tačiau dėl lėšų stokos ir biurokratinių kliūčių Partizanų alėja – ją sudaro dešimt stelų, iš kurių viena yra įvadinė, o kitose įrašyti partizanų apygardų pavadinimai ir veikimo metai – nebuvo įrengta. Alėjos projektas įgyvendintas, LPKTS laimėjus konkurse "Kauno akcentai" ir žmonių aukotomis lėšomis.

A.Lukša spėjo įgyvendinti tik sumanymo pradžios akcentą – pastatyti paminklą "Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę motinoms". (Laimio Steponavičiaus nuotr.)

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis Partizanų alėjos atidarymo proga atsiuntė padėką, kurioje pabrėžė, kaip svarbu dabar žinoti savo istoriją, ją įamžinti, nes tai padeda atsispirti ginkluoto pasipriešinimo okupacijai juodinimui. Atidarydama Partizanų alėją Kaune, LPKTS deramai pagerbė ir įvertino didvyrius.

Partizanų alėją, stebint šimtams susirinkusių kauniečių, Lietuvos šaulių sąjungos Kauno Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės šauliams, atvykusiems su tautinėmis vėliavomis ir Garbės sargybos kuopa, pašventino arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, į susirinkusiuosius kreipėsi Partizanų alėjos statybos iniciatoriai R.Duobaitė-Bumbulienė, LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, projekto autorius prof. J.Anuškevičius, LLKS štabo viršininkas Vytautas Balsys ir kt. Alėjos atidaryme dalyvavo ne vienas LR Seimo narys, kandidatuojantieji į šalies prezidento postą, Europos Parlamentą. Atidarius Partizanų alėją, Lietuvos švietimo istorijos muziejuje vyko konferencija, kurioje pranešimą apie Lietuvos kariuomenės karininkus partizaniniame kare skaitė istorikė dr. Aušra Jurevičiūtė, o apie 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos reikšmę – istorikas prof. Valdas Rakutis.

Pradžiugintų tokia žinia

Kauno senosiose kapinėse (buvęs Ramybės parkas) netrukus bus pradėta įgyvendinti didžiausia A.Lukšos svajonė – įrengti Partizanų alėją. Ji drieksis pro Tremties ir rezistencijos muziejų paminklo "Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę Motinai" link. pastarasis pastatytas A.Lukšos iniciatyva.

Pasak Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkės Rasos Duobaitės-Bumbulienės, tai būtų didžiausia gimtadienio dovana laisvės kovotojui, partizanui, kaliniui A.Lukšai. Mat alėjoje bus įamžintos visos partizanų apygardos, iš kurių į Minaičius atvykę vadai 1949 m. vasario 16-ąją pasirašė istorinę Lietuvai Laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją.

Tokios kompozicijos, kurioje būtų įamžintos visos partizanų apygardos vienoje vietoje, Lietuvoje iki šiol nebuvo.

"Partizanų alėjos ilgis bus 83 m, plotis – 2 m. Abipus alėjos iškils dešimt stelų: viena įvadinė ir devynios su išgraviruotais partizanų apygardų pavadinimais, Gediminaičių stulpais, ąžuolo lapų vainikais. Greta stelų bus pasodinti ąžuolai. Stelos – rūdinto lakštinio plieno, su dvigubo kryžiaus plokšte", – pasakojo R.Duobaitė-Bumbulienė.

Jos teigimu, Partizanų alėja turėtų atsirasti kitais metais, kai bus minimos 70-osios Lietuvos partizanų vadų Laisvės kovų sąjūdžio deklaracijos pasirašymo metinės.

"Nemažai lėšų šiam projektui įgyvendinti gavome dalyvaudami Kauno miesto savivaldybės surengtame konkurse "Miesto akcentai". Tačiau šių pinigų tikrai nepakaks. Todėl raginame Lietuvos istorijai ir kovotojų už jos laisvę atminimui neabejingus žmones paremti A.Lukšos svajonės įgyvendinimą. Kaip tai padaryti, paprastai paaiškinta www.partizanualėja.lt", – kalbėjo R.Duobaitė-Bumbulienė.

Prie klubo "Tremtinys" ištakų

Prie Lietuvos Sąjūdžio ištakų buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, partizanai 1988 m. liepos 30 d. įkūrė "Tremtinio" klubą. Tarp jo  organizatorių buvo A.Lukša, tapęs pirmuoju klubo sekretoriumi.

Klubo taryba, nepaisydama tuometės komunistų valdžios draudimų ir ribojimų, 1988 m. rugpjūčio 26 d. suorganizavo pirmąjį masinį mitingą prie Kauno pilies, rūpinosi atkurti visų represuotų Lietuvos žmonių teises, grąžinti į Lietuvą iš tremties vietų mirusių, nužudytų tremtinių ir politinių kalinių palaikus, ragino rinkti informaciją apie okupantų nusikaltimus žmonijai.

Pasak daugiamečio LPKTS pirmininko Povilo Jakučionio, 1990 m. liepos 28 d. posėdyje buvo pritarta A.Lukšos pasiūlymui "Tremtinio" klubą pervardyti LPKTS,  spalio 13-ąją šis pavadinimas buvo patvirtintas. LPKTS tapo visuomenine-politine organizacija, kurioje buvo apie 76 tūkst. narių. A.Lukšos iniciatyva buvo įkurtas ir laikraštis "Tremtinys", pradėtas leisti istorinis žurnalas "Laisvės kovų archyvas" bei knygos tremties ir Lietuvos partizaninio karo temomis.

Dėl ko skaudėjo širdį?

2013 m. duodamas interviu "Kauno dienai", A.Lukša džiaugėsi jaunimu, noriai dalyvaujančiu kasmet organizuojamose kelionėse į Sibirą, savarankiškai rengiančiu žygius partizanų takais, restauruojančiu bunkerius. Tačiau jį liūdino tai, kad mokyklose neprivalomas patriotinis auklėjimas – tik pilietinis. "Tarsi tai būtų tapačios sąvokos", – apgailestavo A.Lukša.

Lietuvos patriotui skaudėjo širdį ir dėl brolio Juozo Lukšos juodinimo kai kuriuose internetiniuose laikraščiuose, lietuvių kalbos menkinimo.

Tačiau A.Lukša nušvito, paklaustas apie mėgstamiausią laisvalaikio užsiėmimą: "Toks, kaip ir jaunystėje, – klausytis žinių per radiją ir dainuoti."

Tikras patriotas

Anot R.Duobaitės-Bumbulienės, A.Lukša jai buvo tikrojo patriotizmo – be pompastikos, be susireikšminimo, o tiesiog su begaline meile savo šaliai ir tam, ką darai, pavyzdys.

"O darė ir padarė jis labai daug. Kartu tai buvo labai kuklus, nuoširdus, šiltas žmogus, nestokojęs humoro ir tėviškų patarimų. Tai jo paakinta įsitraukiau į LPKTS veiklą, džiaugiausi galimybe dirbti drauge – mūsų kabinetai buvo greta. Tad kavą visuomet gerdavome kartu, kalbėdamiesi apie eilinius organizacijos, šeimos reikalus, tėvynę – tų šiltų pokalbių niekada nepamiršiu. Kaip ir visiems iki skausmo žinomo jo posakio kiekvieno pokalbio pabaigoje: "Laikom frontą", – prisiminė R.Duobaitė-Bumbulienė.

A.Lukšos palikti pėdsakai

Per pirmąją bolševikų okupaciją kartu su Kaune studijavusiais broliais Jurgiu, Juozu ir Stasiu platino antikomunistinę spaudą, o vėliau įsitraukė į antinacistinį pasipriešinimą. Užgriuvus antrajai sovietų okupacijai, bendravo su savo krašto partizanais, padėjo kovotojams kaip žvalgas ir ryšininkas. Gavęs motinos palaiminimą ir tėvo sutikimą, tapo Lietuvos laisvės kovotoju.

1946 m. pabaigoje kartu su broliais Juozu (Skirmantu), Stasiu (Juodvarniu), Broniumi Barzdžiuku (Būtautu), Algimantu Zaskevičiumi (Šalna) išaiškino KGB provokatoriaus Juozo Markulio (Erelio) išdavystę ir, vengdamas KGB arešto, pasitraukė į visišką pogrindį.

Iš keturių brolių partizanų A.Lukša vienintelis išliko gyvas.

Savo jaunystę A.Lukša paskyrė partizanavimui – kiek galėdamas prisidėjo ir prie savo garsiojo brolio Juozo Lukšos veiklos, nors už tai beveik dešimt metų kalėjo sovietų lageriuose.

1956 m. grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą su Eugenija, drauge užaugino dukrą Dalią ir sūnų Kęstutį, sulaukė vaikaičių Simono ir Godos, provaikaitės Kotrynos.

1990 m. bendražygiai jam patikėjo LPKTS valdybos pirmininko pareigas.

A.Lukšos iniciatyva įsteigtas Rezistencijos ir tremties muziejus, Juozo Lukšos memorialinė ekspozicija Veiveriuose.

A.Lukšos iniciatyva granito lentelėmis su įrašu "Čia ilsisi Partizano Motina" buvo pažymėti partizanų motinų kapai.

Su sūnumi Kęstučiu pastatė pirmąjį kryžių Veiverių skausmo kalnelyje, paminklinę kompoziciją broliams partizanams Jurgiui (Piršliui), Juozui (Skirmantui), Stasiui (Juodvarniui), inicijavo paminklo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadui Juozui Stravinskui (Žiedui) ir kartu žuvusiems septyniems partizanams sukūrimą.

Kauno rajono Pabartupio kaimo pamiškėje pastatė monumentą broliui mjr. Juozui Lukšai – LLKS įgaliotiniui užsienyje.

Šilavoto bažnyčios šventoriuje jo iniciatyva pastatytas memorialas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kovotojams, o Prienų rajono Skriaudžių kaime – kryžius Pietų Lietuvos srities vadui Sergijui Staniškiui.

1990 m. su grupe bendražygių dalyvavo Vengrijoje Laisvės kovotojų kongrese, kur praskynė kelią LPKTS tapti tarptautinės organizacijos "Inter–Asso" nare.

Mirė 2016 m. sausio 2 d., palaidotas paties inicijuotame Veiverių skausmo kalnelyje. Veiverių bažnyčioje, pažymint 95-ąjį A.Lukšos gimtadienį,  gegužės 31-ąją, 10 val. bus aukojamos šv.Mišios, o 10.30 val. – iškilmingos eitynės į Skausmo kalnelį.

Eidamas devyniasdešimt trečiuosius metus mirė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos garbės pirmininkas, ilgametis šios sąjungos vadovas Antanas Lukša.

 Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pareiškė užuojautą dėl partizano, kario savanorio, laisvės kovų liudininko A. Lukšos mirties.

A.Lukša yra garsaus Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolis.

„A.Lukšos gyvenimas ir tragiška visos jo šeimos istorija šiandien mums yra gyvas nepalaužiamos dvasios ir stiprybės pavyzdys, meilės ir kilnaus pasiaukojimo savo Tėvynei simbolis, įkvepiantis mylėti Lietuvą ir saugoti už gyvybę brangesnę jos laisvę“, – rašoma šalies vadovės užuojautoje.

„Šią sunkią netekties valandą Vyriausybės ir Lietuvos žmonių vardu reiškiu nuoširdžią užuojautą šios kilnios asmenybės artimiesiems ir bendražygiams. Tegul velionio patriotiškumas, pasiaukojimas vardan valstybės ir idėjos Lietuvos labui išlieka mūsų visų širdyse“, – sakoma premjero A.Butkevičiaus užuojautoje.

Iš garsios laisvės kovų dalyvių šeimos kilęs A.Lukša vienintelis iš keturių brolių Tauro apygardos partizanų pokario kovose likęs gyvas. Buvęs išduotas ir sučiuptas, A.Lukša - Arūnas 12 metų kalėjo sovietų lageriuose.

A.Lukša apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Sovietinės okupacijos metais į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkst. Lietuvos gyventojų, žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, minėdama Lietuvos laisvės dieną, susitiko su partizanu, kariu savanoriu Antanu Lukša.

Į partizaninį judėjimą 1946 m. įsitraukęs A. Lukša yra vieno žymiausių šalies partizanų Juozo Lukšos-Daumanto brolis. Partizaninės kovos metais jis neteko 3 brolių ir tėvo. Po metų, praleistų partizaniniame judėjime, A. Lukša buvo išduotas, nuteistas ir ištremtas kalėti į Sibiro lagerius.

„Sunki, bet ypač drąsi partizaninė kova vedė Lietuvą į nepriklausomybę. Rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, partizanai kovojo dėl kilniausio tikslo – laisvos Lietuvos. Todėl šiandien, minėdami Lietuvos laisvės dieną, privalome prisiminti, išlaikyti ir puoselėti tą laisvės dvasią ir vertybes, kurių vedini partizanai kovojo už mūsų šalį“, – sakė šalies vadovė.

Partizaninio judėjimo Lietuvoje metu žuvo daugiau kaip 20 tūkst. partizanų. Prezidentės teigimu, apsisprendimas kovoti už Tėvynės laisvę, pasiaukojimas ir drąsa – tai didžiausias meilės ir atsakomybės savo šaliai pavyzdys. Pasak valstybės vadovės, partizaninė kova – tai visos Lietuvos moralinė teisė tvirtinti, kad šalis niekada nepasidavė okupacijai ir visomis išgalėmis priešinosi tiems, kas kėsinosi į mūsų laisvę.