Šlovės alėja

Baltas pastatas, puoštas vežimo ratais, įsikūręs Respublikos gatvėje, kiek atokiau miesto šurmulio. Jaukiame kiemelyje, siauruko vagone, įrengta kavinė, kurioje po spektaklių laisvalaikį leidžia ne tik vaikai. A.Markuckis pasakoja, kad čia teatras reziduoja jau 28 metus.

Tarpukariu šiame žydams priklausiusiame raudonų plytų namelyje veikė odų perdirbimo dirbtuvės, sovietmečiu jis tapo grūdų sandėliu. "Pro rūsį įvažiuodavo arklių traukiami vežimai, čia iškraudavo grūdus. Domėjausi šio pastato istorija – ateidavo kartais žmonės, atnešdavo nuotraukų", – prisimena A.Markuckis.

Prieš 32 metus tuomečiame linų gamybos susivienijime "Linas" A.Markuckio pradėtas kurti lėlių teatras jau ieškojo vietos namams.

"Vienam renginiui reikėjo manekeno, o kadangi čia prieš tai buvo prekybos valdybos sandėlis, paskambinau ir paklausiau, ar neturi. Man pasakė, kad yra sulūžusių manekenų. Paprašiau parodyti – gal iš jų kokį sveiką pasidarysiu. Atvažiavome į šitą pastatą ir aš tiesiog pasakiau: "Čia bus mano lėlių teatras." Po truputį jis toks ir tapo", – pasakoja teatro įkūrėjas.

Už direktoriaus nugaros matyti didžiulė eilė su rankų įspaudais – jis paaiškina, kad šie yra įžymių žmonių, buvusių teatro spektakliuose ir festivaliuose. "Atvažiuoja aktoriai, režisieriai, tai mes jų rankas ir atsiliejame. Galima sakyti – savotiška šlovės alėja", – šypsosi teatro vadovas.

Mes neturėjome žaislų ir kūrėme savo pasaulį. Bėgome nuo tos kasdienybės ir aš, matyt, radau save būtent teatro pasaulyje: galėjau pasaulį kurti tokį, kokio noriu.

Užuovėja nuo kasdienybės

Paklaustas, kaip gimė tokio teatro idėja, A.Markuckis juokiasi: "Iš pradžių buvau vienas: ir direktorius, ir aktorius." Šias "pareigas" jis užėmė būdamas šešerių, kai namo kieme rodė lėlių spektaklius. Kodėl šešerių berniukas staiga susidomėjo lėlių teatru?

"Todėl, kad šeimoje buvo šeši vaikai, tėvas buvo girtuoklis, visus daužydavo, mes neturėjome žaislų ir kūrėme savo pasaulį. Bėgome nuo tos kasdienybės ir aš, matyt, radau save būtent teatro pasaulyje: galėjau pasaulį kurti tokį, kokio noriu, – gerą ar blogą, gražų ar baltą, niūrų ar juodą", – giliai atsidusdamas atsako pašnekovas.

Apie teatre statomų spektaklių pasakišką pozityvumą režisierius vienareikšmiškai atsakyti negali. "Visos pasakos, atrodo, baigiasi laimingai, arba jos kažko moko. Vaikystėje dėliojau pasakas, kaip norėjau, – galėjau vilką padaryti gerą, o tris paršelius – blogus. Dabar turiu profesiją ir žinau, kaip reikia daryti. Būna taip, kad kas patinka tau, nepatinka žiūrovams. Kadangi gyveni tarp žmonių, turi prie jų taikytis. Vis dėlto ne aš vienas statau spektaklius – atvažiuoja ir kiti režisieriai", – pasakoja A.Markuckis, kurio vadovaujamame teatre šiuo metu dirba 25 žmonės, o per metus suvaidinama 270 spektaklių.

Antanas Markuckis

Į gastroles – vežimu

Teatras turi autobusiuką, tačiau į gastroles po Lietuvos miestelius ir kaimus aktoriai vis dar traukia vežimais. Paklaustas, kaip kilo idėja gastroliuoti būtent tokiu būdu, pastebi, kad pasikinkyti arklį prieš tris dešimtmečius buvo nesunku. "Dabar tų arklių ne tiek ir daug – Pasvalio rajone gal aštuoni telikę", – spėja jis.

Apie pačią gastrolių idėją A.Markuckis juokauja: "Jau esu sakęs, kad telefonu paskambino Dievas ir paprašė sukalti vežimą. Bandžiau paskui tuo numeriu prisiskambinti – nepavyko."

Iš tiesų tai buvo bandymas atrasti formą – tai jis palygino ir su projektu "Misija Sibiras". "Kas turėjo atsitikti tų jaunų žmonių galvose, kad jie ten važiuotų? Suprantu, jeigu dar ten būtų giminaičiai, norėtųsi ar kapą aplankyti, ar pamatyti, kaip gyveno. Taip ir čia – svarstei, kaip čia įdomiau padaryti. Ar nebūtų galima atgaivinti Juozo Vaičkaus "Skrajojančio teatro" tradicijos", – dalijasi svarstymais.

Lėlių vežimo teatras, pasikinkęs arklius, į gastroles važiuoja su tam tikra misija – ten, kur nėra kultūros namų, jokių kultūros židinių. "Arkliai – tai tik forma, kaip mes visa tai pateikiame. Kaip cirkas atsiveža savo šapitą", – aiškina jis.

Kaime vaidinti maloniau

Keliaudamas net į mažiausius kaimus, kur gyvena niekur iš ten neišvažiavę žmonės, teatras visada sulaukia žiūrovų. "Na, įsivaizduokite – į jūsų kiemą atvažiuoja teatras, argi neitumėte? Arkliai, penkiolika žmonių, penkios mašinos, vežimas, muzika, garsiakalbiai, artistai ir visa kita. Tai žinoma, kad sueina žmonių. Dabar gal mažiau, nes kaimo tuštėjimo metas", – liūdnai prityla A.Markuckis.

Jis pastebi miesto ir kaimo žmonių emocijų skirtumus, pasakoja, kad gilesnio kaimo vaikai visada sėdi po spektaklio, dar kažko laukia. "Jie nežino, kad reikia ploti, jie išsižioję žiūri ir nenori, kad tai pasibaigtų. O miesto vaikai išlepinti technologijų, koncertų, renginių. Kaime daug maloniau vaidinti nei mieste", – tvirtina unikalaus teatro direktorius.

Gerų prisiminimų pašnekovas turi ir apie Kauną – čia yra lankęsis ir su arkliais, ir su mašinomis. "Turiu čia draugų, bendraujame su Kauno lėlių teatru. Man labai patinka Muzikinio teatro skveras, Laisvės alėja man kvepia senąja Lietuva. Bet, jei atvirai, Kaunas man kiek per didelis. Aš juk augęs kaime", – atvirauja A.Markuckis.

Išlydėdamas iš teatro jo šeimininkas pamato už arkliukų figūrėlių palei kelią užkliuvusius mūsų žvilgsnius. "Dabar žmonės taip automobiliais užstato visą prie teatro esančią aikštelę, kad mamoms su vėžimėliais nėra kur praeiti. Tad specialiai tais arkliukais atitvėrėme gabaliuką asfaltuoto kelio", – paaiškina originalų sprendimą.