Kontroversiškiausia šio vajaus dalis – skleisti melagingus argumentus apie tariamus skiepijimo pavojus. Šis žalingas įsitikinimas, kurstomas Jungtinėse Valstijose, Italijoje ir kitose šalyse suklestėjusio judėjimo prieš vakcinas, lėmė tymų – potencialiai mirtinos ir visiškai išvengiamos ligos – pakartotinį išplitimą Europoje ir JAV. Taigi, lengvai gali kilti mintis, kad Rusija siekė pakenkti visuomenės sveikatai.
Tačiau propagandininkai ne mažiau uoliai darbavosi ir kitoje barikadų pusėje. Tikrasis šios ir daugelio kitų operacijų tikslas – pakurstyti susiskaldymą. Rusija žaidė panašų žaidimą, kilus sambrūzdžiui dėl policijos smurto, remdama tiek judėjimą #bluelivesmatter (Policininkų gyvybės svarbios), tiek #blacklivesmatter (Juodaodžių gyvybės svarbios). Panašūs prieštaravimai buvo skatinami ir kitais atvejais: Rusijos propagandos kanalai tvirtina, kad Vakarų šalys yra rasistinės pragaro skylės, bet tuo pat metu plyšauja, kad joms gresia neišvengiamas migrantų barbarų antplūdis.
Taip yra, nes Rusijos įtakos operacijos dažniausiai apima pastangas išnaudoti nesutarimus. Jie gali būti kultūriniai, demografiniai, tautiniai, istoriniai, kalbiniai, politiniai, regioniniai, religiniai, socialiniai arba pagrįsti kitokiais nuomonių skirtumais, kaip antai, įsitikinimais dėl medicinos skiepų skandalo atveju. Faktai nėra esminis dalykas. Tikslas – griauti visuomenės sanglaudą, lemiančią jos atsparumą. Jeigu bijot aplinkinių ir jais nepasitikit, neateisit į pagalbą, jeigu jie būtų užpulti (jie savo ruožtu irgi jums nepadės). Susiskaldžiusi visuomenė nepajėgi apsiginti.
Ši taktika išnaudoja natūralius ir iš esmės pagirtinus žmonių instinktus. Evoliucija mus yra užprogramavusi ieškoti naujos informacijos. Švietimas skatina kelti klausimus dėl įgyjamų žinių ir palieka mūsų protus atvirus naujiems faktams bei argumentams. Nepatikliai vertinti valdančiųjų veiksmus ir motyvus yra sveika ir dažnai pateisinama. Atrodo, kad visa tai atitinka su užsienio kalbomis transliuojančio Kremliaus propagandos kanalo RT pagrindiniu šūkiu „Domėkitės labiau“.
Tačiau šiuo atveju skiriamoji linija brėžiama tarp sąžiningo, nešališko aiškinimosi ir nesantaikos kurstymo pasitelkiant melą. Ne visi klausimai vienodai pagrįsti ir ne visi jie turi būti užduodami. Kai kuriais atvejais negailestingas smalsumas gali būti žalingas ir skaudinantis. Juk paprastai neklaustume vaiko, kurį iš tėvų jis myli labiausiai?
Nuolat abejoti kitų motyvais ir vertinti jų pasisakymus kaip tikėtiną melą kenkia mūsų proto ramybei ir santykiams su kitais žmonėmis. Trumpai tariant, klausimai yra svarbūs, bet esama galbūt ir svarbesnių dalykų, tokių kaip pasitikėjimas.
Tam tikra prasme išpuoliai prieš pasitikėjimą pasitelkiant informacijos operacijas nėra naujiena. Per Šaltąjį karą Sovietų Sąjunga stengėsi kurstyti rasinę nesantaiką JAV, pavyzdžiui, skleisdama įsitikinimą, kad CŽV sukūrė AIDS kaip dalį prieš juodaodžius nukreiptos genocido programos. Tačiau dėl interneto anonimiškumo, betarpiškumo ir visuotinės sklaidos šias operacijas rengti tampa daug lengviau ir jos darosi paveikesnės. Propagandininkai gali skleisti abejones netrikdomi ir neišsiduodami.
Rasti atsakomųjų priemonių sunku. Uždrausk sąmokslo teorijų skleidėjams veikti – ir jis pradės skelbti esą kankiniai. Mėginti paneigti jų teorijas faktais paprastai būna bevaisės: jie atsako dar tendencingesniais klausimais. Ilgalaikė atsvara galėtų būti pastangos gerinti mūsų visuomenės būklę ir laikyti skaidrumą, atskaitingumą, pasitikėjimą ir susitelkimą nacionalinio saugumo prioritetais.
Greičiausias įmanomas atsakas – būti pasiruošusiems. Kai pamatysite įsižiebiant naują skandalą, net jeigu jis atrodo nutolęs nuo politikos ir užsienio reikalų, nebūkit įsitikinę, kad jo šaknys glūdi vien jūsų šalyje. Paklauskit savęs, kas galėtų būti suinteresuotas jį kurstyti. Kitaip tariant – domėkitės labiau.
