Dėl pergalės ir 10 000 eurų prizo kovėsi aštuoni finalistai – Živilė Gedvilaitė, Gopalas Michailovskis, Indrė Launikonytė, Justinas Stanislovaitis, Germantė Venskaitienė, Anatolijus Oleinik, Valerija Iljinaitė ir Linas Barauskas.

Finalinė transliacija vyko dviem etapais – pirmame pasirodymus vertino komisija ir žiūrovai, o į antrą etapą patekę trys geriausieji buvo atiduoti žiūrovų teismui. Pirmame raunde dalyviai sulaukė daugiau kaip 16 000 žiūrovų skambučių. Susumavus juos su komisijos balsais paaiškėjo, kad į antrąjį superfinalo raundą pateko Gopalas Michailovskis, Valerija Iljinaitė ir Anatolijus Oleinik.

Gavę progą dar kartą atlikti savo dainas, trys superfinalistai iš naujo rinko žiūrovų balsus. Per vos kelias minutes dalyviai sulaukė daugiau kaip 13 000 žiūrovų skambučių. Daugiausiai palaikymo – 6833 skambučių sulaukė ir projekto nugalėtoju tapo Anatolijus Oleinik, superfinale įkūnijęs atlikėją Princą.

Antroji vieta teko Gopalui Michailovskiui, sulaukusiam 5242 skambučių, o trečioji, su 1215 skambučių, atiteko Valerijai Iljinaitei. Projekto nugalėtojas A. Oleinik gavo 10 000 eurų prizą.

Artėjant atomazgai kyla ir konkurencijos įtampa, tačiau bent vieno finalininko ji nepasiekia. "Nekonkuruoju su projekto dalyviais ir neketinu. Džiaugiuosi, kad pavyko to išvengti. Dar Konfucijus yra sakęs, kad konkurencija priveda prie kur kas blogesnių dalykų: pavydo, keršto, pykčio. Be to, viso pasaulio nenukonkuruosi – nuvažiuok į Latviją, Estiją, ir ten gal atsiras keli už tave kur kas geresni. Projekte konkuruoti reikia su įkūnijamu atlikėju, su savimi pačiu, ir tai žymiai įdomiau", – šou išvakarėse "TV dienai" kalbėjo kaunietis baritonas Gopalas Michailovskis.

– Kaip pats vertinate savo debiutą televizijoje?

– Visko būna. Projekte pavyko išlaikyti aukštas pozicijas, nepasisekė gal tik Ricky Martiną įkūnyti – nesijaučiau patogiai. Girdėjau, kad televizija – gyvatynas, dirbtinumas, nieko ten tokio nemačiau, man patinka žmonių santykiai, galėčiau net atrasti paralelių su teatru. Bet jei žmogus savy yra negatyvus, toliau skleidžia negatyvias mintis, jis tai ir matys aplink save. Aš stengiuosi gerai su visais sutarti. Projekto komanda šauni, rūpinasi savo produktu, dalyviais, nežiūri pro pirštus, tad jaučiuosi patekęs į geras rankas, ir nė kiek nepadlaižiauju.

– Koks jausmas, kai jūsų, akademinės muzikos atstovo, įkūnytas Luciano Pavarotti sulaukė daugiau kritikos nei pagyrų?

Svarbu turėti šviesų protą ir išminties, o pinigai laimės neatneš. Gal atneš laisvę, bet ko ji verta, jei neturėsi vidinės laisvės.

– Pirmiausia, L.Pavarotti įkūnyti neįmanoma – ne tik todėl kad jis tenoras, o aš baritonas, – todėl, kad tokie atlikėjai tiesiog nepakartojami. Be to, man atrodo viena populiaru, televizijoje – kita. Pvz., Francesco Paolo Tosti yra gana populiari muzika, o atėjęs į televiziją, supratau, kad čia nelabai. Kaip ir L.Pavarotti – vėliau pagalvojau, kad reikėjo verčiau dainuoti "O, sole mio" ar kitą plačiau žinomą dainą, nors savo pasirodymo tikrai nelaikau fiasko. Sakė,  pasirinkta daina ilga, nuobodoka, bet kaip galima sutrumpinti klasikos kūrinius? Ateini į operą, o ji sutrumpinta perpus, kad klausytojams neprailgtų? Manau, kad padariau pakankamai šou su Ingos Valinskienės, Enrique Iglesias vaidmenimis, nė nerodydamas vokalo, todėl bent kartą suteikti pirmenybę kažkam iš klasikos repertuaro, atskleisti dainos grožį, pasikviesti pianistą Povilą Jaraminą į sceną, gal nėra didelis nusižengimas. Jei žmonės klauso ausimis ir širdimi, ne tik pagal nusistovėjusius stereotipus, manau, kad išgirdo, ką norėjau padainuoti.

– Reportažuose save vadinate laimėtoju. Nebijote būti palaikytas arogantišku?

– Pakarpius pasisakymus iš šono gali pasirodyti, kad aš, kaip koks kvailys, vis sakau, kad esu laimėtojas. Bet jokiu būdu nelaikau savęs projekto nugalėtoju, tik noriu pasakyti, kad žmogus gyvenime turi save laikyti laimėtoju. Juk jau gimdamas jis laimėjo gyvenimą. Laimėtojas jau yra tas, kuris sugeba pakilti į sceną, tad negi eidamas į konkursą, projektą turi jaustis pralaimėtoju. Vienas dalyvis pradėjo kalbėti, kad gal verčiau iškristi jam, tai pasiūliau savanoriškai sėsti ant iškritimo kėdės, bet persigalvojo. Tai kam tada sapalioti, kad nori pralaimėti. Jaustis laimėtoju – tavo optimistinis požiūris į gyvenimą. Kiekvienas įveiktas kalnelis, kiekvienas pasiruoštas kūrinys yra laimėjimas, kiekviena perskaityta knyga yra laimėjimas prieš savo tinginystę, taisyklių laikymasis – laimėjimas prieš savo laukinį būdą. Aš renkuosi tokius mažus laimėjimus, todėl save ir laikau laimėtoju apskritai, bet ne konkretaus projekto nugalėtoju.

– Prizą skirtumėte studijoms?

– Taip, vienareikšmiškai. Norint tobulinti vokalą, pvz., Italijoje, reikia nemažai lėšų. Viena pamoka – 70 eurų, bet reikia iki Italijos nuvykti, kažkur pernakvoti. O jei paskaičiuoji, kad bent kas du mėnesius vyktum trim savaitėms, susidaro įspūdingos sumos.

– Jaučiate gerbėjų palaikymą?

– Gerbėjų tikrai padaugėjo ir tai gerai. Džiaugiuosi, kad yra nuoširdžiai mane palaikančių žmonių, kurie kartu eina į priekį. Kiekvienam stengiuosi atsakyti, o jei negaliu, bent feisbuke paspaudžiu "patinka". Mano misija – nešti šviesą, todėl vertinu visus, kurie ją pamato, – visi gerbėjai man yra brangūs.

Iš šono gali pasirodyti, kad aš, kaip koks kvailys, vis sakau, kad esu laimėtojas. Bet jokiu būdu nelaikau savęs projekto nugalėtoju, tik noriu pasakyti, kad žmogus gyvenime turi save laikyti laimėtoju. Juk jau gimdamas jis laimėjo gyvenimą.

– Nekyla pagunda nerti į popmuziką?

– Klasika eina šalia manęs ir niekur nepabėgs. Aš su ja ir ja noriu gyventi. O kalbant apie popmuziką, daug italų dainininkų – Claudio Villa, Domenico Modugno, kiti – labai gražiais balsais dainavo estradines dainas, kaip ir mūsų Virgilijus Noreika. Estrada – puikus dalykas, ir man, kaip atlikėjui, padėjo suprasti nemažai dainavimo dalykų. Svarbu, kad žmogui tai tiktų, ir jei man tinka dainuoti  popklasiką, kodėl to negalėčiau padainuoti ir taip nudžiuginti platesnį klausytojų ratą. Turiu minty keletą kompozitorių, kuriuos būtų galima "paelektroninti", ir jie labai įdomiai skambėtų, leistų kitu žvilgsniu įvertinti klasiką. Labai neblogai atrodo André Rieu, kuris yra profesionalus muzikantas, pateikiamas klasikos variantas, kitokios jos spalvos.

– Vienoje sostinės progimnazijoje dirbate muzikos mokytoju. Kaip sekasi jaukintis šį vaidmenį?

– Labai įdomus mokytojo darbas, džiaugiuosi juo ir man atrodo, sekasi. Neblogai sutariu su vaikais. Stengiuosi muziką perteikti per kūrybos prizmę. Prisimenu Donato Katkaus paskaitą apie saviraišką, jis sakė: "Jūs visi esate gabūs." O studentai taip ir rašo: "Mes visi esame gabūs." Tai ir vaikams sakau: "Nesirašykite to, kas ir taip suprantama, muziką reikia pajausti." Kam tas biurokratinis raštas, parodantis, kad dirbai.

Šiais laikais susipažinus su mergina sakyti, kad esi mokytojas, dažnai reiškia ir pažinties pabaigą. Kita vertus, kokia mergina, jei tave vertina pagal "mersedesą".

– Kokiu mokytoju save laikote?

– Nespraudžiu savęs į autokratiško mokytojo rėmus, prisiimu jauno, perspektyvaus, galinčio vaikams kitaip perteikti dėstomą dalyką mokytojo, kuriam ne gėda nusileisti iki vaikų lygio, vaidmenį. Man patinka būti tokioje bendrystėje, pačiam pasimokyti iš vaikų, kurių yra tiek įdomių ir gabių. Žinoma, yra ir tokių, kurie trikdo darbą, yra judrūs, dėl to kartais kyla pyktis, bet tuomet iškart prisimenu save – juk irgi buvau "pagerintas". Pamokoje turi būti ir juoko, bet svarbiausia – darbas. Ir prilipo man šis darbas, su kolegomis, rodos, irgi sutariame – stengiuosi nesivelti nei į draugystes, nei į intrigas. Manau, reikia eiti savo proto keliu, būti tvirtam ir ryžtingam. Tokia dvasia stengiuosi ir savo mokinius užkrėsti. O muzikinis auklėjimas jaunuolio gyvenime privalomas dalykas – reikia žinoti tokius elementarius dalykus, kas yra forte ir piano, iš ko susideda akordas.

– Nesijaučiate "neformalu" – operos dainininko darbas nėra jaunuolio geidžiamiausiųjų sąraše, ką jau kalbėti apie mokytojavimą ir šios profesijos "prestižą"?

– Lietuvoje iš operos tikrai sudėtinga pragyventi, bet net nesiruošiu užstoti šio nuostabaus meno ir kažkam kažką įrodinėti. Kvailys ir taip nesupras, kas ta opera ir kam jos reikia, – paaiškinti nėra beprasmiška, bet ginčytis dėl jos vertingumo vienareikšmiškai beprasmiška. Neplaukiu prieš srovę – einu savo širdies keliu. Mokytoju dirbti niekad nesvajojau, mano siekis – dainuoti, bet jei pasiryžau juo būti, pareigą stengiuosi atlikti padoriai, sąžiningai. Žinoma, nesuvokiu, kas sugeba mokytojui mokėti tokį atlyginimą, už kurį jis nesugeba prasimaitinti, komfortiškai gyventi. Jei toks vyriausybės požiūris į mokytojus, kurie davė pirmą raidę, žodį, pirmą skaičių, kurių dėka patys "sprendėjai" iškilo, jei siekiama mokytojo darbą padaryti atgrasų, sudaryti įspūdį, kad jis blogas, todėl ir apmokamas blogai, tai ko galima tikėtis iš ateities? Ar apskritai bus tų norinčių būti mokytojais?

Mokytojas yra labai garbinga profesija, bet į finansinę šio darbo pusę skaudu žvelgti ir nesinori žvelgti. Visgi, kadangi aš turiu galimybę būti mokytoju, žvelgiu į tai kaip Konfucijus ar Laodzi, kurie dirbo už duonos kąsnį ir šviesą, gerą mintį nešė net be pinigų. Visokių mokytojų būna, bet manau, nė vienas blogo nelinki. Dievas – mūsų visų mokytojas, ir jis skleidžia savo išmintį per savo apaštalus – mokytojus. Toks ir mokytojo darbas.

– Visgi merginoms patrauklesnis dažniau atrodo jaunas verslininkas nei jaunas mokytojas.

– Aišku, šiais laikais susipažinus su mergina sakyti, kad esi mokytojas, dažnai reiškia ir pažinties pabaigą. Kita vertus, kokia mergina, jei tave vertina pagal "mersedesą". Tokiomis smulkmenomis – žaisliukais, blizgučiais, plastmasiukais – aš nesidomiu. Mano amžiuje aktualu tai, kas dar gali padėti augti mano asmenybei. Svarbu turėti šviesų protą ir išminties, o pinigai laimės neatneš. Gal atneš laisvę, bet ko ji verta, jei neturėsi vidinės laisvės. Kam tas rūmas, jei jame nėra princesės, kam mašina, jei ja savo meilės nevežiosi, kam tos gėlės, jei nėra, kam jų dovanoti.

– O jūs turite, kam jų dovanoti?

– Merginų dėmesio tikrai yra, bet... Mano gyvenime dar neatvėsusi praėjusi meilė ir į naujus santykius nenoriu pulti. Meilė – visa kuriantis ir visa griaunantis jausmas, kurį patirti linkėčiau kiekvienam. Mano meilės istorija prasidėjo labai gražiai ir baigėsi labai gražiai. Meilė buvo nelaiminga, bet ji buvo, ir esu už tai dėkingas.

– Vadinasi, įprastos svajonių jaunikio nuotraukų galerijos su besikeičiančiomis merginomis nesitikėti?

– Imtis nuspėti ateitį būtų neteisinga. Visgi tikiu, tikiuosi, kad mano dabartinis požiūris į santykius neprives prie vėjavaikiškumo ar tokio psichodelinio rodymosi su besikeičiančiomis merginomis, tokio dėmesio troškimo. Norėčiau ateiti į vakarėlį su savo meile ir ją visiems pristatyti.

– Nebus taip, kad taip ir liksite Italijoje su 10 tūkst. eurų?

– Nesiruošiu niekur bėgti, galų gale, XXI amžiuje atstumas nėra kliūtis koncertuoti. Kad ir kaip būtų, dabar jaučiu žmonių palaikymą ir po projekto planuoju jiems paruošti koncertinę programą.

"Mes – vieno kraujo" – sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Finalui – dovana iš Granados

"Mes – vieno kraujo" finale Gopalas taps antrininku azerbaidžaniečio Muslimo Magomajevo, legendinio buvusios Sovietų Sąjungos dainininko. Operos solisto, kuris stažavosi ir "La Scaloje", repertuarą sudarė daugiau nei 600 kūrinių: rusiškų romansų, klasikos ir estrados kūrinių bei Neapolio dainų. "Man M.Magomajevas yra didelis autoritetas ir jį įkūnydamas jaučiuosi gerai ir tvirtai. Savo gyvenimą jis daugiau paskyrė popmuzikai, taip pat buvo puikus muzikantas, lyg Sovietų Sąjungos Frankas Sinatra. Atliksiu jo "Granadą" – labai efektingą kūrinį – ir tikiuosi, žiūrovams jis patiks", – sakė G. Michailovskis.

Į superfinalą pateko aštuoni dalyviai: Germantė Venskaitienė, Anatolijus Oleinik, Valerija Iljinaitė, Linas Barauskas, Gopalas Michailovskis, Indrė Launikonytė, Živilė Gedvilaitė ir Justinas Stanislovaitis. Visi kaunasi dėl pagrindinio prizo – 10 000 eurų.

„Man šis šou vėl pažadino suvokimą, kad žmogus, jeigu tik nori, iš tikrųjų yra beribis, – kalba viena iš projekto komisijos narių Asta Stašaitytė-Masalskienė. – Atrodo, kad ten, kur reikia save pilnai aukoti, kur reikia dirbti paromis, turėtų lįsti tik jauni, tačiau mes turėjome daugybę vyresnio amžiaus žmonių, taip pat ir visai be jokio meninio išsilavinimo. Turiu pasakyti, kad šis projektas labai sužadino ir mano kūrybinius pojūčius, gal net idėjas, planus. Man tai tikrai buvo primintukas, kaip malonu yra dirbti su muzika, su švente“.

„Labai laukdavau šių filmavimų. Čia tinka žodžiai „malonus jaudulys“ – čia eidavau kaip į šventę, tačiau ir jaudinausi, nes tai buvo ir atsakingas darbas, jaudinausi už kiekvieną dalyvį. Buvau pamiršusi, kad yra tiek žmonių, kurie vietoje bambėjimo ar problemų ieškojimo sau kuria šventę. Vardan ko jie daugiau ten eina? Juk švęsti gyvenimo!“ – džiugiai kalbėjo A. Stašaitytė-Masalskienė.

Yra tiek žmonių, kurie vietoje bambėjimo ar problemų ieškojimo sau kuria šventę. Vardan ko jie daugiau ten eina? Juk švęsti gyvenimo!

„Mačiau iškrentančius dalyvius, ir tai, kaip jie vis tiek visi draugauja, kaip jie bičiuliaujasi, kaip jie serga vienas už kitą. Iškritę net ateidavo pažiūrėti bičiulių pasirodymų. Tai rodo didelę šventę. Tai man labai svarbus dalykas. Dar man įsiliejimas į naują kolektyvą yra didelė asmeninė šventė. Nuo komisijos ir vedėjų bendravimo iki komandos darbo užkulisiuose – esu nuoširdžiai viskuo sužavėta. Neįmanoma surašyti scenarijaus tam, kas ten vykdavo. Tokie dalykai arba gimsta, arba ne, tiesiog reikia kažkokios bendros energetikos“, – kalba A. Stašaitytė-Masalskienė.

„Manau, mes patys sau tapome maloniu netikėtumu – kokie galime būti išprotėję ir tuo pačiu labai džiugūs, mylintys. Aš esu labai jautri kolektyvo atmosferai, todėl jei man būtų nepatikę, aš net nesvarstydama būčiau po trijų filmavimų susiveikusi kokią nors gydytojo pažymą ir sakiusi „ne, nenoriu“, – nusijuokia komisijos narė.

Visi finalininkai skaičiuoja paskutines pasiruošimo dienas prieš tiesioginę superfinalo transliaciją. Kas išlaikys galutinį išbandymą? Kas įrodys, kad yra vieno kraujo su ryškiausiomis muzikos žvaigždėmis ir kam atiteks 10 000 eurų?

„Mes – vieno kraujo“ superfinalas – šį sekmadienį 19.30 val., tiesiogiai per LNK.

Mažajame finale iš dešimties dalyvių turėjo iškristi du. Rezultatai keitėsi iki pat paskutinės akimirkos, ir viskas susidėliojo tik pasibaigus paskutiniam pasirodymui, kurį atliko moterų treneris Martas Kalendra. Iš pradžių demonstravęs didelį džiaugsmą dėl jam atitekusio Lolitos Zero vaidmens, charizmatiškasis dalyvis, komisijos nuomone, su juo nesusitvarkė. M. Kalendra iš visų mažojo finalo dalyvių surinko mažiausiai komisijos balsų.

„Martai, aš žiauriai daug tikėjausi. Tai buvo jūsų stilistika. Bet neslėpsiu – nusivyliau. Jautėsi didelė įtampa ir balse, ir kūne. Žiauru, Martai, ką darysim?“ – pasimetusi kalbėjo komisijos narė Asta Stašaitytė-Masalskienė. „Nuobodu“, – atšovė į tokius komentarus pats M. Kalendra, ant scenos valgydamas sudaužytus arbūzus.

„Manau, kad buvo geriau už originalą, bet originalas yra tiek negeras, kad tikrai sunku. Parodijuoti parodiją – sudėtinga situacija“, – komplimentų nerado ir Stano.

Žemi komisijos balai lėmė, kad vos pasirodęs M. Kalendra turėjo nedelsdamas atsisveikinti su superfinalu. Ir jis pats, ir visi, stebėję sėkmingą jo dalyvavimą projekte, atrodė priblokšti tokios mažojo finalo baigties.

Atėjus metui išsiaiškinti dar vieną dalyvį, kuris turėjo atsisveikinti su projektu, prieš komisiją netikėtai stojo dar du iš favoritų – publikos numylėtinė, kanceliarinių prekių parduotuvės darbuotoja Lina Bajerčienė ir atlikėjas Anatolijus Oleinik. Pastarasis laimėjo vos vieno balso persvara, ir per plauką užsitikrino vietą superfinale.

Kitą sekmadienį dėl didžiojo prizo – 10 000 eurų prizo – susikaus aštuoni stipriausieji: Valerija Iljinaitė, Gopalas Michailovskis, Živilė Gedvilaitė, Justinas Stanislovaitis, Germantė Venskaitienė, Linas Barauskas, Indrė Launikonytė ir Anatolijus Oleinik. Kuris dalyvis sulauks daugiausiai publikos palaikymo? Finaliniai pasirodymai ir didžioji atomazga – jau šį sekmadienį 19.30 per LNK.

Paskutinę minutę projekto muzikinio prodiuserio Deivydo Zvonkaus malonės sulaukusi Valerija Iljinaitė gavo ypač sudėtingą užduotį – įkūnyti vieną pirmųjų savo mokytojų, atlikėją Merūną Vitulskį.

„Merūnas yra labai svarbus žmogus mano gyvenime. Būdama šešiolikos metų atėjau į „Lietuvos balsą“ ir pakliuvau pas jį į komandą, kaip ir norėjau. Jis labai geras, labai nuoširdus žmogus – jei ne jis, net nežinau, ar aš šiandien išvis dainuočiau. Tai jis mane paskatino sakydamas, kad turiu didelį talentą ir kad privalau dainuoti“, – atviravo Valerija.

„Merūnas yra labai gražus vyras. Kartais pasvajoju, kad jis turėtų dvynį brolį“, – nusijuokė atlikėja. Tiesa, ji atskleidė, kad ruoštis šiam pasirodymui ypač sunku: „Stebint jo įrašus ir pasirodymus, mane užvaldo sentimentai, ir tada pamirštu žymėtis detales, o darbo čia reikia įdėti labai daug.“

Visgi jos transformacija į Merūną pritrenkė visą komisiją ir laidos vedėjus. „Neįtikėtina. Valerija, jūs nuostabi, daina jau seniausiai baigėsi, o aš vis dar neatitraukiu nuo jūsų akių. Matau čia Merą“, – neslėpdama nuostabos žavėjosi Rūta Ščiogolevaitė.

„Iš pradžių man neatrodė, kad tu esi viena iš lyderių. Maniau, kad tau laimėti šį projektą nėra vilčių. Tačiau po šio pasirodymo viskas verčiasi aukštyn kojomis – aš jau nebežinau, kas laimės. Žinau tik tiek, kad tavo galimybės išaugo šimtus kartų. Tu dar nespėjai išsižioti, o aš jau mačiau Merūną viskame“, – komplimentų negailėjo ir Stano.

„O geriausias dalykas šiame pasirodyme buvo ta Eifelio bokšto stovėsena. Tu esi vienas prie vieno Vitulskis“, – nusijuokė radistas Rolandas Mackevičius. Ar toks įsikūnijimas atneš Valerijai taip reikalingą pergalę? Iki pergalės liko vos vienas žingsnis – ar jaunoji atlikėja keliaus namo, ar į superfinalą?

„Mes – vieno kraujo“ – šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Šį sekmadienį LNK eteryje mergina dar kartą nutildys panašius pasisakymus pritrenkančiu pasirodymu antrininkų superšou „Mes – vieno kraujo“. Finalinį etapą pasiekusiai jaunai atlikėjai šįkart teko užduotis įsikūnyti į ypač moteriškų formų amerikiečių atlikėją Meghan Trainor ir atlikti jos dainą „All About That Base“.

Mergina projekte jau yra atviravusi apie išgyventus valgymo sutrikimus, net anoreksiją ir depresiją. Tačiau šįkart Valerijos daina apie nestandartinių formų merginos gyvenimą ir seksualus šokis scenoje pritrenkė visus, o pasirodymui pasibaigus studijoje griaudėjo ovacijos. „Tiems, kas nežino, tai šioje dainoje ir kalbama apie tai, kad reikia save mylėti tokį, koks esi“, – kontekstą paaiškino komisijos narys Rolandas Mackevičius.

„Man tai buvo pats geriausias Valerijos pasirodymas“, – vos pasibaigus dainai neslėpė ir laidos vedėjas Mantas Stonkus. „Valerija, tu nereali, ačiū tau už drąsą, už viską“, – pritarė ir jo kolegė Inga Jankauskaitė.

Visgi jausmingiausiai apie Valerijos pasirodymą pasisakė atlikėjas ir prodiuseris Stano. „Aš esu visiškai apšalęs. Ką tik scenoje pamačiau savo svajonių moterį, - šiuos jo žodžius palydėjo plojimai. - Tai buvo iš tiesų gražu, seksualu, patrauklu, smagu. Tai buvo tikras grožis. Tai tikrai nėra trūkumai, tu visiškai neturi ko bijoti“.

„Deividai Zvonkau, ačiū tau, kad grąžinai ją. Bent kažkokia iš tavęs nauda išėjo“, – dar pridūrė Stano, šitaip siųsdamas linkėjimus projekto muzikiniam prodiuseriui D. Zvonkui, paskutinę minutę suteikusiam Valerijai šansą tęsti kovą finale.

„Šitas pasirodymas turėtų tau įaugti į kraują, su tokia nuotaika ir turėtum žingsniuoti per gyvenimą“, – sužavėta kalbėjo Rūta Ščiogolevaitė. Tuo tarpu Jonas Nainys paprašė Valerijos dar sykį pakartoti jį sužavėjusius šokio judesius, ir nesidrovėdamas siuntė atlikėjai oro bučinius.

„Mes – vieno kraujo“ finalinis etapas – šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Dalyviai dėl tobulo pasirodymo atiduoda viską, tačiau ypatingą pasišventimą scenai šį sekmadienį pademonstruos į Povilą Meškėlą įsikūnijęs Anatolijus Oleinik.

A. Oleinik dvikovoje dainuos su kitu puikiai vertinamu dalyviu – Justinu Stanislovaičiu. Vos vaikinams išklausius komisijos vertinimus ir nulipus nuo scenos paaiškėjo šokiruojanti žinia – tik prasidėjus dainai, A. Oleinik po nesėkmingo judesio išsinarino kairį petį. Tačiau nesutrikęs vyras per kelias sekundes pats jį įsistatė atgal ir tęsė pasirodymą toliau.

Galiausiai pakėliau ranką tiek, kiek galėjau, suėmiau su kita ranka, kuri laikė ir mikrofoną, ir bedainuodamas įstūmiau sąnarį atgal į vietą.

„Visa tai įvyko vos per vieną dainos eilutę. Iš pradžių net nesupratau, kas nutiko, tiesiog jaučiu, kad nebekyla ranka. Tris kartus pabandžiau ją pajudinti, tačiau ranka atrodė kaip tampoma nevalingų traukulių, – pritrenkiantį nutikimą prisimena Anatolijus. – Pirmas jausmas buvo baimė, nes to man niekada nėra buvę. Galvojau, ką daryti – gal stabdyti eterį, bet juk konkursas, o gal dainuoti toliau, bet pusė kūno negali judėti... Galiausiai pakėliau ranką tiek, kiek galėjau, suėmiau su kita ranka, kuri laikė ir mikrofoną, ir bedainuodamas įstūmiau sąnarį atgal į vietą“.

„Kameros užfiksavo viską. Puikiai matosi, kaip pasiremiu ant garso kolonėlės, o išsitiesus ranka tiesiog mataruoja šalia kūno. Scenoje jau ir taip baimės pilnos kelnės, todėl dabar jos buvo dvigubai. Tačiau skausmo tikriausiai nepajutau iš streso dėl pasirodymo. Jei būčiau pajutęs tą skausmą, tikrai būčiau nualpęs vietoje“, – kalba Anatolijus.

Kitą dieną atlikėją apžiūrėjęs reabilitologas įstatė peties sąnarį į įtvarą, su kuriuo atlikėjui teks gyventi dar dvi savaites. „Daktaras sakė, jog visa laimė, kad kaulas neiššoko visas, nes tokiu atveju pats jo įstatęs atgal į vietą nebūčiau“, – pridūrė Anatolijus.

Jaunas vyras turi ir savo versiją, kodėl galėjo taip nutikti. „Meškėla išsiskiria savo ypatingai tiesia laikysena. Todėl tam pasirodymui įsigijau specialų diržą, kuris turėjo padėti išlaikyti pozą. Manau, kai pasilenkiau atsirėmęs ant rankos, dėl diržo prilaikymo tiesiog suveikė ne tie raumenys, todėl petys ir šoko iš vietos. Kitas projekto dalyvis Linas Barauskas sakė, kad taip galėjo būti ir dėl įtampos, kad organizmas buvo tiek įsitempęs, kad iš rikiuotės išėjo mažiausiai tikėtinu būdu“, – mąstė A. Oleinik.

Tačiau nei žiūrovai studijoje, nei komisija visos šios Anatolijaus dramos nepastebėjo. Visi matė tik pritrenkiantį pasirodymą ir įnirtingą kovą.

„Mes – vieno kraujo“ – šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Moteris pasirodymą studijoje stebėjo pati ir vėliau pareiškė apie jį savo nuomonę. O dėl tikresnės L. Kazlauskienės vardo susikovė atlikėja Indrė Launikonytė ir operos solistė Aliona Alymova. Jos komisijai pateikė staigmeną – abi pasikeisdamos dainavo su pačiu Petru Kazlausku. Ypač dėl šio pasirodymo jaudinosi iš Maskvos į Lietuvą prieš metus atsikrausčiusi A. Alymova.

„Man nėra labai sunku kalbėti lietuviškai, tačiau teisingai sudėlioti tekstą dainuojant labai sunku, vis bijau supainioti žodžius. Gal Indrei bus lengviau vien dėl to, kad jai artimesnis atlikėjos lietuviškas mentalitetas“, – prieš pasirodymą kalbėjo A. Alymova, kuri iki tol apie L. Kazlauskienę nebuvo net girdėjusi.

Pasibaigus pasirodymui, laidos vedėjas Mantas Stonkus ant scenos pakvietė tikrąją Livetą Kazlauskienę. „Petrai, o jeigu dabar reikėtų pasirinkti, kurią iš trijų pasilikti?“ – nusijuokė komisijos narys Rolandas Mackevičius. „Pagal amžių rinkčiausi jauniausią, bet kadangi mano paties amžiaus jau toks, tai likčiau su ta, kurią ir turiu“, – nesutrikęs atsakė P. Kazlauskas.

Paprašyta išrinkti merginą, kuri ją įkūnijo geriau, L. Kazlauskienė negailėjo komplimentų abiem. „Man abi labai patiko, nes ir vienoje, ir kitoje aš mačiau dalelytę savęs, savo kraujo lašelį. Įdėmiai stebėjau, ir jaudinausi už abi mergaites“, – tarė atlikėja.

„Ir už savo vyrą mylimą jaudinausi. Livetos abi jaunos, Petrui moterys patinka, o jo nervai silpni, ir tie nervai su amžiumi vis silpnėja... tai baisu, kad dar kurią dieną ir namo nepareis“, – nepraleido progos vyrui atgal įgelti atlikėja.

Visgi galutinį merginų likimą turės nuspręsti komisija. Nors abi yra unikalių balsų savininkės, kol kas nei Aliona, nei Indrė nė vienos dvikovos nelaimėjo. Kuri mergina po šio pasirodymo priartės prie šanso patekti į finalą?

„Mes – vieno kraujo“ – šį sekmadienį, 19.30 val. per LNK.

Dalyviai jau spėjo įsitikinti, kad burtų keliu traukiamos užduotys dažnai reiškia ne tik mišrias poras, bet ir tai, kad vyrams tenka įsikūnyti į moteris, o moterims – vaidinti vyrus. Šį sekmadienį tokią užduotį gavo buvęs LNK žinių reporteris, o dabar moterų treneris į namus Martas Kalendra. Artistiškas vyras gavo užduotį įkūnyti skandalingai pagarsėjusią atlikėją Irmą Jurgelevičiūtę, o jo varžove tapo Indrė Launikonytė.

„Baisiausia tai, kad man po šio pasirodymo turbūt teks amputuoti kojų pirštus, arba kad išvis iš scenos būsiu išneštas aukštyn papais, – neslėpė M. Kalendra. – Su aukštakulniais pastovėjau vos tris minutes, kol man matavo suknelę, bet pirštai visiškai nutirpo, o ką dar kalbėti, kai scenoje prisidės visi šokiai, klubų judesiai“.

Visgi filmavimo dieną jaunas vyras savo pasirodymu užbūrė ir komisiją, ir publiką. „Martas šįkart laimėjo savo charizma, darbu iki detalių ir profesionalumu – jis susitvarkė su publika taip, tarsi tai buvo tikrai jo koncertas. Iš žiūrovų vos keliais šūktelėjimais jis sugebėjo gauti tikrai nuoširdžią reakciją“, – M. Kalendrą gyrė komisijos narė Asta Stašaitytė-Masalskienė.

Pasirodymas kai kuriuos komisijos narius ir gerokai sutrikdė. „Akivaizdu, kad Indrė buvo panašesnė į Irmą ir balsu, ir stiliumi, ir išvaizda. Tačiau Martas šiuo atveju jau nebeturėjo kito varianto, jam tiesiog iškrito tokie burtai, tai ką jam reikėjo daryti? Ir jis padarė viską, ką galėjo, ir tai padarė tikrai nuostabiai. Nors Indrė šiuo atveju buvo geresnė, bet man labiau patiko Martas“, - nuostabos neslėpė Stano.

„Atrodė, kad Martui tai išvis buvo sunku. Niekas tikrai nesitikėjo, kad čia buvo galima padaryti tiek daug“, – dalyvį gyrė ir Rūta Ščiogolevaitė. Visgi dalinant balus komisijos nuomonės išsiskyrė. Kol kas tiek Martas, tiek ir Indrė pirmas savo dvikovas pralaimėjo. Kuris iš dalyvių šioje dvikovoje pelnys daugiau taškų ir taip reikalingą pergalę?

„Mes – vieno kraujo“ – šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Rizikingo žingsnio ėmėsi ir iš Gargždų kilęs Karolis Šileika – vaikinas užsimojo įkūnyti vieną svarbiausių Lietuvos atlikėjų Andrių Mamontovą.

„Jis visada buvo man geriausias Lietuvos atlikėjas. Jei kas ir gali atverti man duris į kitą etapą, tai tik Mamontovas“, – pats Karolis prieš pasirodymą savo sprendimu jautėsi užtikrintas. Tiesa, vaikinas visgi prisipažino bijantis pamiršti atliekamos dainos „Ufonautai“ tekstą.

Tiek dalyiai, tiek ir projekto komisija jau suprato, kad įsikūnyti į Lietuvos atlikėjus yra daug sunkiau, kadangi jie yra dažniau matomi, o jų elgesys bei dainavimo maniera dažnai pažįstama ne vienerius metus.

Visgi K. Šileikos pasirodymas pritrenkė visus. „Pirmą kartą matau tokį reginį – kad vienu metu būtų ir puikus įsikūnijimas, ir skoninga parodija. Niekada nieko panašaus nesu mačiusi. Matyt, esate labai talentingas, – kalbėjo Rūta Ščiogolevaitė. – Visi mano turimi balai šįvakar atitenka jums. Mes visi buvome apakę“.

„Labai lengva įsikūnyti į užsienio atlikėjus, nes mes jų nepažįstam ir nesam matę gyvai, o Mamontovas Lietuvoje visiems yra tarsi šeimos narys. Todėl kai kažkas parodo tokio lygio Mamontovo pasirodymą, jau tampa nebeaišku, kas ką parodijuoja“, – komplimentų negailėjo ir Stano.

Ar šis įsikūnijimas į Andrių Mamontovą turėtų Karoliui atverti duris į tolesnius projekto etapus? Neįtikėtini įsikūnijimai ir antrojo etapo finišas – antrininkų superšou „Mes – vieno kraujo“ scenoje šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.