Per savo lėkštę labai aiškiai apibrėžiame, kas tokie esame, įsitikinusi antropologė Daiva Baltrušienė. „Sužinojus vien tai, su kuo žmogus valgo, ką jis valgo ir kaip valgo, praktiškai galime nupiešti jo socialinį ir kultūrinį portretą – vien iš to, ką matome jo lėkštėje ir su kuo jis dalinasi maistą“, – tvirtina ji.

Pasak mokslininkės, galbūt nuomonė, kad lietuviai – vaišinga tauta, yra teisinga. Tačiau kyla klausimas, ar mūsų vaišingumas yra nuoširdus, ar devyniais patiekalais nukraudami stalą tik demonstruojame savo statusą.

„Šiandien dar labai stipriai vyksta ta kova – ar verta tiek sugaišti laiko, energijos, įdėti tiek pastangų tam, kad per maistą nesimatytų stalo. Matome, kad tai jau nueina į antrą planą. [...] O būti vaišingu yra puiku, ir tas vaišingumas matyti nuo antropologijos lauko tyrimų iki pat šiandienos – postmodernaus žmogaus elgsenos. Pavaišinti kitą visais laikais buvo pats paprasčiausias būdas padaryti kitam įspūdį“, – sako D. Baltrušienė.

– Kuo maistas ir kodėl gali būti įdomus antropologui?

– Visų pirma, sakyčiau, yra du akcentai. Pirmiausia antropologui yra svarbu suprasti ir atskleisti, kuo žmogus skiriasi nuo kitų gyvybės rūšių arba kas žmogų daro žmogumi. Tai yra klasikinis antropologinis klausimas. Kitas dalykas, kurį pastebi antropologai (o ir mes visi), – kad gyvename stulbinamoje žmonijos įvairovėje. Antropologui labai svarbu pažinti tą įvairovę ir pabandyti suprasti, kaip išlaviruojame ir balansuoajme toje daugybėje.

Taigi maistas ir maisto antropologija yra viena iš galimybių pamatyti žmogaus skirtingumą. Net sakyčiau, kad apskritai visa žmonijos istorija tam tikra prasme yra maisto ir maisto ruošos istorija, nes niekas nepasikeitė per tūkstančius metų: nuo to laiko, kai žmogus buvo rinkėjas-medžiotojas iki šios dienos. Nesvarbu, kad turime kitokią atsiskaitymo valiutą, vis tiek esame tie patys medžiotojai – darbo rinkos medžiotojai, nes uždirbame iš esmės tam, kad patenkintume biologinį ribotumą, t. y. alkį.

Bet antropologija yra nuostabi tuo, kad ji leidžia mums pamatyti labai didelę laiko atkarpą ir perspektyvą, kaip žmonių su maistu susiję įpročiai, tradicijos, bendri kultūriniai bruožai pasikeitė nuo rinkėjų-medžiotojų iki šiandienos vartotojų. Taigi būtent tuo antropologija man ir atrodo nuostabiausia, kad tą įvairovę galime pamatyti tik lygindami, kokie buvome prieš penkis tūkstančius metų ir ką turime šiandien. Nereikia būti antropologu (kiekvienas galime būti antropologu), kad pamatytume, kaip iš tiesų pasikeitėme.

Pirmiausia kas, kalbant apie maistą, žmogų daro žmogumi. Visų pirma tai, kad visos gyvybės formos vartoja maistą, valgo, bet tik vienas žmogus maistą gamina ir termiškai apdoroja. Ir tik vienintelė rūšis – žmogus naudoja įrankius. Tai yra pamatinis dalykas, išskiriantis mus iš kitų gyvybės formų. Kitas dalykas – įvairovė. Nuostabu žinoti, kad esame tokie skirtingi. Kyla klausimas, kodėl daržovių salotos Lietuvoje yra su majonezu, o Italijoje salotos yra tiesiog daržovės. Čia ir prasideda įvairovė, skirtingumas, spalvingumas, ir antropologai šioje srityje labai stipriai nardo.

– Gal tuomet galėtume plačiau pasikalbėti, kas lemia, kokį maistą vartojame? Esame įsitikinę, kad dažniausiai tai yra alkis ir mūsų pasirinkimo „skanu“ arba „neskanu“ faktorius. Kaip yra iš tikrųjų?

– Iš dalies – taip, bet iš tikrųjų faktorių yra labai daug, pradedant politika, labai aukštai priimamais sprendimais, nusileidžiant iki pamatinio alkio jausmo, biologinio poreikio. Maisto antropologų atlikti labai įdomūs tyrimai. Jie sako, kad iš esmės tai, ką vartosime, ką valgysime, pirksime ir dėsime į savo krepšelį, lemia ne sveikata ir net ne medikų rekomendacijos, bet labai stipriai visuomenėje ir tam tikroje kultūroje įsitvirtinę kultūriniai bei socialiniai modeliai. Mes, vartodami maistą, iš esmės daug daugiau pasakome apie save ir leidžiame apie save sužinoti, negu tik patenkiname alkį ir viskas.

Faktorių yra labai daug. Jau kalbėjau apie tai, kad daug lemia politika. Vienas iš tokių (bent jau man šiandien labiausiai atsiskleidžiančių) maisto politikos ypatumų yra motinos pienas ir žindymas, kas buvo norma prieš keletą tūkstančių metų ar net prieš kelis šimtmečius absoliučiai visose kultūrose – nuo rašto neturinčių iki modernių. Tai buvo sugadinta ir labai meistriškai užslopinta sovietmečiu, tuo laikotarpiu galime išgirsti tūkstančius istorijų, kaip moterims nepavyko, kaip jos nesugebėjo maitinti krūtimi.

Šiandien jau gi turime tokią žindymo propagandą (kartais atrodo, kad galima pavadinti ir taip), kai iš tiesų kyla klausimas, ar staiga mamos tapo tokios sąmoningos, ar tai dėl to, kad Pasaulinė sveikatos organizacija vieną kartą paskelbė: „Moterys, mamos, žindyti yra nuostabu!“ ir taip pradėjo žindymo kampaniją. Mes matome, kokį poveikį tai daro. Kitas klausimas – kiek tai yra gerai ar blogai. Yra niuansų, bet faktas tas, kad turime tokią situaciją.

Dar daug lemia mūsų kultūrinė aplinka, kurioje gyvename, pradedant mūsų klimatu, ką užsiauginame, ir baigiant tuo mūsų postmoderniu vartojimu, kai tampa nesvarbu, kur gyvename, galime vartoti bet kokį pasaulio paklausoje esantį produktą. Tai mūsų galimybės ir resursai, kurie leidžia prieiti prie to maisto, kurio norime. Žinoma, tai susiję su mūsų statusu, kiek galime sau leisti, kiek uždirbame.

Kitas dalykas yra mūsų įsitikinimai. Tai yra dar vienas labai svarbus aspektas, nes, jei esu musulmonas, niekada nevartosiu kiaulienos, jei esu indas, nevartosiu jautienos. Tai yra daugybė dalykų, kurie lemia, ką ir kada vartojame. Apskritai apie maistą gal dar reikėtų pasakyti tai, kad jis apima plačiausią žmogaus spektrą žinių, per kurias galime jį pažinti. Sužinojus vien tai, su kuo žmogus valgo, ką jis valgo ir kaip valgo, praktiškai galime nupiešti jo socialinį ir kultūrinį portretą – vien iš to, ką matome jo lėkštėje ir su kuo jis dalinasi maistą.

– Kokios mintys Jums kyla stebint Lietuvos maitinimo įstaigas, galbūt dalyvaujant šeimos šventėse prie stalo? Ką sako mūsų pasirinkimas, ką valgyti, kaip valgyti, su kuo valgyti? Ką jis sako apie mūsų kultūrą?

– Turbūt kiekvienam antropologui yra svarbu stebėti aplinką, kurioje jis yra, ir tų pastebėjimų yra galybė. Šiandien pastebiu, kad iš esmės mūsų kasdienė virtuvė, mūsų kasdienis suvokimas apie tai, ką valgome, keičiasi ir greitai, ir lėtai. Žinoma, šiandien yra labai ryškus sąmoningumas – mes visi, regis, esame ekspertai: yra pilnos lentynos knygų, yra pilna televizijos laidų. Tai, tarp kitko, antropologai vadina absoliučiu maisto snobizmu, kas reiškia, kad visos kulinarinės knygos iš esmės pirmiausia skirtos tam, kad sužadintų viduriniosios klasės norą tuo domėtis truputėlį daugiau negu tik savo stalo ribose. Tai reiškia, kad iš esmės visos kulinarinės knygos, laidos, žurnalai ir kas tik nori pirmiausia pasako, kad, jei nežinai, kaip pagaminti kažkur Malaizijos atokiame kaimelyje ruošiamą troškinį, tai reiškia, kad esi nevykėlis.

– Pastaraisiais metais išgyvename bumą kulinarinių laidų ir įvairiausių knygų, kurias leidžia garsūs žmonės ir kiek rečiau – kulinarijos ekspertai? Ką tai rodo?

– Man, kaip antropologui, tai visų pirma rodo, kokį visuomenėje esame pasiekę gerovės lygį, kai maistas tampa pramogos dalimi, o ne būtinybės klausimu. Gal net reikėtų įvesti truputėlį maisto istorijos. Kai baigėsi tarnų epocha ir suklestėjo vidurinioji klasė, ponai ir ponios patys pradėjo gaminti maistą savo virtuvėse, staiga iškilo labai didelis kulinarinių žinių poreikis. Tai maisto istorikai, maisto antropologai, regis, suveda ir į tai.

Kitas dalykas yra tas, kad man atrodo, jog tai – labai puiki strateginė priemonė tiesiog uždirbti pinigus. Tai yra tiesiog rinka ir labai aiškus segmentas – vidurinioji klasė. Žinoma, yra įvairaus turinio knygų, bet, kaip ir jūs pati sakote, labai retai tas knygas išleidžia ekspertai. Dažniausiai kulinarijos knygą parašo populiarus, visuomenei žinomas žmogus arba išvis iš niekur iškilęs žmogus, tiesiog tai – jo hobis. Ir visi šie dalykai parodo tą poreikį – eilinis žmogus nori šiek tiek pakelti savo sąmoningumą virtuvėje. Tas susidomėjimas, viena vertus, yra labai džiugus...

– O kita vertus?

– O kita vertus tai yra tiesiog antrinė pasekmė, kuri lemia mūsų didesnį vartojimą, skatina geresnio maisto paiešką, investuoti savo jėgas, galų gale – finansus, ieškoti, rinktis, domėtis, pirkti, vartoti, gaminti. Taip, tai galiausiai tampa puikia priemone demonstruoti savo sumanumą, kūrybingumą, ir kitus dalykus.

– Prieš tai kalbėjome apie tai, kad, be jokios abejonės, ir religinės, kultūrinės, socialinės priežastys lemia, kokį maistą ir kaip valgome. Turbūt to pavyzdys galėtų būti ir greito maisto išpopuliarėjimas. Kita mintis, kuri ateina man į galvą, yra ta, kad pirmos užsienio virtuvės, atsiradusios Lietuvoje, buvo kinų restoranai. Kaip Jums atrodo, kodėl?

– Na, tam, žinoma, yra labai paprasta priežastis – globalizacija, kuri šiuos procesus daro nevaldomus. Tas pasaulio sumažėjimas, pradedant virtuve, baigiant politika, yra akivaizdus. Tiesiog elementariai atsiranda fizinės, ekonominės galimybės tiesiog atgabenti tuos produktus, integruoti požiūrį.

Kitas dalykas, matyt, yra tiesiog pribrendęs, visuomenei atėjęs laikas smalsumui sužadinti ir patenkinti. Keletą dešimtmečių atgal neturėjome nieko, išskyrus savo (tada buvusią rusišką) virtuvę, bet iš esmės vidinis troškimas pažinti buvo visada. Galime labai gerai prisiminti, kada prasidėjo picų epocha, bananai, kinų maistas, turkiški kebabai ir visi kiti dalykai. Matome – vieni prigijo, kiti – neprigijo. Vienus labiau pamėgome, kitus – mažiau. Bet iš esmės tai yra, žinoma, vienas iš globalizacijos proceso rezultatų. 

– O galbūt tai galima apibūdinti ir kaip maisto madas: greitasis maistas, ekologiškas maistas, vegetarizmas?

– Taip, be abejonės. Šioje srityje mados egzistuoja, kaip ir visur kitur: nuo statybų aikštelės iki virtuvės. Tendencijas, žinoma, matome. Na, kad ir jūsų minėtas greitasis maistas arba pusfabrikačiai. Na, ir kas, kad jų pilnos lentynos, na ir kas, kad jų turime tiek daug, bet tikrai nesakyčiau, kad Lietuvoje greitasis maistas yra labai prigijęs produktas. Taip, mes turime „McDonalds`“, taip, turime kitas greito maisto parduotuves ir restoranus, bet iš esmės tai yra labai mažas segmentas, labai maža segmento dalis, ir tikrai negalėtume sakyti, kad šis maistas prigijęs.

Pavyzdžiui, kodėl pusfabrikačių pasiūla čia yra labai didelė: mes turime pilnus šaldytuvus šaldytos tešlos ir šaldytų pyragų – ko tik norime. Deja, žmonija sukurta taip mąstyti (ir, regis, ji taip mąsto), kad svečiams, ypač tiems, kuriuos gerbiame, niekada nepatieksime (arba su labai retomis išimtimis) atšaldyto ir pašildyto pyrago, nupirkto kažkur degalinėje, nes tai iš esmės parodys nepagarbą svečiui. Bet, jei jūs pagaminate kokį nors pudingą pagal Jamie`io Oliverio knygos sudingiausią receptą, tai jūsų draugai pasakys – vau, kiek idėjai energijos, kūrybingumo, galų gale – kiek investavai (to niekada nesakome, bet šią potekstę visada žinome). Tai yra akivaizdus įrodymas, kaip gerbiate savo svečią.

Manau, Lietuvoje tai dar yra labai gaju, noras parodyti savo stalo turtingumą, vaišingumą ir dosnumą dar yra labai stiprus. Žinoma, po truputį jį išstumia kitos ateinančios tradicijos, vaišinimosi tradicijos. Bet šiandien dar labai gaju, kad maistas mums vis dar yra galimybė parodyti savo statusą, savo požiūrį kito žmogaus atžvilgiu.

– Lietuviai patys save dažnai laiko (o tai girdime ir iš svečių iš užsienio) vaišinga tauta. Kaip Jums atrodo, ką tai reiškia?

– Galbūt tai ir reiškia, kad esame vaišingi. Man atrodo, kad į tai galima žiūrėti visaip: ar tai iš tiesų yra vidinis vaišingumas – iš vidaus negalime kitaip, ar tai vėl – tik statuso demonstravimas ir noras nukrauti stalą devyniais patiekalais ir dar 13 gėrimų, ar jis iš tiesų parodo mūsų vaišingumą, ar kažką daugiau... Man atrodo, kad šiandien dar labai stipriai vyksta ta kova – ar verta tiek sugaišti laiko, energijos, įdėti tiek pastangų tam, kad per maistą nesimatytų stalo. Matome, kad tai jau nueina į antrą planą, nes dažnai švenčiame restoranuose, o nebe namuose, dažnai įvairias šventes organizuojame kažkur gamtoje, kitose erdvėse, bet ne namuose. Šia prasme pokytis vyksta.

O būti vaišingu yra puiku, ir tas vaišingumas nuo antropologijos lauko tyrimų matyti iki pat šiandienos – postmodernaus žmogaus elgsenos. Pavaišinti kitą visais laikais buvo pats paprasčiausias būdas padaryti kitam įspūdį. Taip, kitam galime pasiūlyti ir seksą, ir smurtą – tai taip pat yra būdai savo tikslams pasiekti, tačiau maistas, be jokios abejonės, yra paprastesnė, saugesnė ir veiksmingesnė priemonė. Vaišingumas – nieko naujo, jis buvo nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios, jis buvo rinkėjų-medžiotojų laikotarpiu... Dalintis ir vaišinti vienas kitą turbūt įrašyta žmogaus prigimtyje.

– O jei paieškotume naujų dalykų? Galbūt laikui bėgant evoliucijos procese atsirado hedonistinis požiūris į maistą ir maitinimasi?

– Taip, be abejonės. Tai yra vienas iš ryškiausių pokyčių. Prieš keletą tūkstančių metų maistas buvo tiesiog priemonė, būtinybė išgyventi. Šiandien, žinoma, ji vis dar yra (mes, deja, šiuo klausimu esame riboti, ir tas biologinis faktorius ima viršų), bet jis taip socialiai ir kultūriškai apipintas estetikos, gurmanų (atsiranda įvairiausi etiketai, protokolai – kas tik norite), visos tos taisyklės, dėl kurių socialiai ir kultūriškai susitariame... Šia prasme, pokytis yra milžiniškas. Ir ką dabar turime?

Žinoma, Lietuvoje tai ateina labai iš lėto – tos kregždės dar tik bando skraidyti. Bet užsienyje, tiek Amerikoje, tiek Europoje, yra žmonių, vadinamų foodies. Tai yra žmonės (lyg ir ne gurmanai, lyg ir gurmanai), kurie keliauja po restoranus ir juos vertina. Noras pažinti, sužinoti, patirti naują skonį yra jų hobis. Tai yra vienas iš tų labai ryškių pokyčių, kas dabar atsitiko su maistu, į ką apskritai pavirto valgymas.

Grįžtant prie foodies, labai smagu, kad jie tokie yra. Viena vertus, žinoma, jų veikloje galima įžvelgti hedonistinio poreikio patenkinimo. Kita vertus, jie atlieka, sakyčiau, svarbią socialinės kontrolės funkciją, nes jei tavo restorano meniu yra prancūziškas omletas, atėjęs maisto ekspertas foodie pasakys – brolau, jei pas tave meniu taip parašyta, tai ir patiek, prašau, prancūzišką omletą, o ne studentišką kiaušinienę. Na, ir atitinkamai už bausmę gauni mažiau sraigių ar žąsų (arba gauni jų daugiau). Manau, ši funkcija yra labai tikslinga. Žinoma, jie daro, vertina daug daugiau dalykų, tiesiog dabar prie to gal nesustosime, bet matome, kad maistas yra labai stipriai paveikęs mūsų hedonistinius poreikius.

– Tai į ką šiandien pavirto maistas?

– Mažų mažiausiai – į priemonę išreikšti ir parodyti save. Galbūt tai net parodo „Facebook“, kur matai lėkštes su maistu, kas ką valgė pusryčiams ir ką vakarienei. Galų gale tai išsivystė ir iki subtilesnių pateikimo formų. Mes matome, kad žmonėms tai yra labai svarbu, tai vis dar išlikę. Bet, kita vertus, maistas yra įgavęs ne biologinę, o socialinę ir kultūrinę prasmę, nes mes per savo lėkštę labai aiškiai apibrėžiame, kas mes tokie esame, jau nekalbant apie religinius, politinius ir kokius tik norite įsitikinimus.

Pirmiausia tai yra būdas pasakyti, kas aš toks esu. Maistas iš esmės yra žinia, kurią siunčiate. Tai, ką jūs prekybos centre įsidedate į krepšelį, yra atviriausi ženklai, kurie tiesiog kalba apie jus: ar jūs vegetaras, ar sveiko maisto propaguotojas, ar tiesiog pigaus maisto šalininkas, neįdedate į tai didelių pastangų, nes maistas jums yra priemonė gyventi, bet ne tikslas. Visi tie dalykai maistą padarė truputį socialesnį.

– O ar stovėdama eilėje prekybos centre pasižvalgote po pirkėjų krepšelius ir pasipraktikuojate kaip antropologė su išvadomis?

– (Juokiasi). Man atrodo, kad tai yra neišvengiama. Net nebūtina būti antropologu, kad pasižiūrėtume, kas ką renkasi. Prekybos centruose man iš tiesų labai įdomu stebėti, kaip žmonės renkasi, galų gale kokie deriniai atsiduria ant prekių takelio. Visa tai, be abejonės, yra labai įdomu. Ir kartais tai kelia šypseną, kartais – klausimus, kodėl taip. Tai daryti labai smagu. Tai – kasdieninė antropologija.