Apuokai į gamtą bus paleisti naudojant vadinamą minkštąjį paleidimo būdą. Tai reiškia, kad jaunikliai patys pasirinks išskridimo laiką ir turės galimybę grįžti į adaptacinį voljerą, kuriame ras ėdesio, jei pirmomis gyvenimo laisvėje dienomis nepavyktų jo susimedžioti gamtoje.

Lietuvos zoologijos sode išskilę didieji apuokai mokosi gyventi laukinėmis sąlygomis, miške įrengtame adaptaciniame voljere. Jame, gaudydami gyvą grobį, apuokai tobulina medžioklės įgūdžius, kurie bus gyvybiškai svarbūs gamtoje.

Siekiant surinkti kuo daugiau informacijos apie šių retų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukščių gyvenimo būdą, paukščiams uždėti GPS siųstuvai. Jų pagalba paukščiai bus sekami ir po jų paleidimo. Iš siųstuvų surinktų duomenų pirmiausia bus galima sužinoti, ar paukščiai yra sveiki ir sėkmingai migruoja. Vėliau iš siųstuvų perduotų koordinačių bus galima spręsti apie paukščių gyvenimo būdą, apsistojimo vietą, pasirinktus medžioklės plotus.

Didieji apuokai į gamtą paleidžiami vykdant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuojamą projektą „Didžiojo apuoko (Bubo bubo) veisimas ir jo paleidimas į gamtą“, kurį Lietuvos zoologijos sodas įgyvendina kartu su partneriu – Ekosistemų apsaugos centru.

Ventės rago ornitologinės stoties ornitologas Vytautas Eigirdas sakė, kad, atšalus ir žemės paviršių padengus sniegui, paukščiai ėmė traukti į pietus, arčiau perėjimo vietų.

"Naktį iš sausio 13-osios į 14-ąją pro Ventės ragą vieni tokių būriais skridusių paukščių – mažieji apuokai. Dar nespėjus sutemti pasirodė pirmosios pelėdos", – pasakojo V.Eigirdas.

Ventėje paukščiai buvo stebimi iki pat aušros.

"Tą naktį pavyko sugauti ir sužieduoti kiek daugiau nei 50 mažųjų apuokų. Tačiau sugautų paukščių skaičius toli gražu neatitinka to, kiek sparnuočių praskrido. Suskaičiuoti praskridusius apuokus būtų itin sudėtinga, nes dalis paukščių Ventės rage kurį laiką dar maitinosi ir sukiojosi aplink. Tačiau, tikėtina, per minėtą naktį pro Ventės ragą praskrido keli šimtai, o gal net daugiau šios rūšies pelėdų", – tikino V.Eigirdas.

Sausio 14 d. krūmuose dar buvo matyti pritūpusių paukščių, tačiau sutemus likę apuokai gana greitai išskrido. Vėlesnėmis valandomis jau buvo stebimi tik pavieniai sparnuočiai.

"Tačiau tarp kelių 14 d. vakarą sugautų mažųjų apuokų į tinklus įkliuvo ir viena gerokai retesnė balinė pelėda", – stebėjosi V.Eigirdas.

Šios rūšies pelėda nuo 2000 m. stotyje žieduojama vos ketvirtą kartą. Po vieną paukštį dar buvo sugauta 2013 m. gruodžio 14 d., 2014 m. lapkričio 29 d., 2019 m. vasario 1 d.

Ventėje į tinklus mažuosius apuokus ornitologai viliojo keistoku būdu.

Prie tinklų ornitologai leido graužiko skleidžiamų garsų įrašą.

Kaip pranešė Lietuvos zoologijos sodas, jie bei dar du šios rūšies sparnuočiai zoologijos sode išsirito šį pavasarį.

Nuo 2011 metų, kai pradėtas vykdyti projektas, į gamtą jau yra paleista 15 didžiųjų apuokų jauniklių.

Laukinėje gamtoje galima suskaičiuoti vos apie 20 perinčių apuokų porų.

Šis paukštis renkasi gyventi miško pakraščiuose ir savo kiaušinius deda ant žemės arba senuose, apleistuose plėšrių paukščių lizduose.

Dėl savo baikštumo, pastebėjęs pavojų, kiaušinius ar mažus jauniklius didysis apuokas gali palikti ir į lizdą nebesugrįžti.

Mažas jauniklių išgyvenamumas, kartu su sparčiu miškų kirtimu ir neorganizuotu turizmu yra pagrindinės didžiųjų apuokų populiacijos nykimo priežastys.

Lietuvos zoologijos sode gyvena dvi šių apuokų poros. Jų jaunikliai pirmuosius savo gyvenimo mėnesius saugiai praleidžia stebimi gyvūnų prižiūrėtojų ir veterinarijos gydytojų. Įvertinus paukščiukų sveikatą ir vystymąsi, paūgėję mažyliai keliauja į Kelmės rajone esantį adaptacinį voljerą.

Toliau reintrodukcijos specialistas Petras Adeikis stebi apuokiukų elgesį. Itin svarbu, kad paukštis ne tik gebėtų pats sumedžioti grobį, bet ir vengtų kontakto su žmogumi.

Adaptacinis voljeras įkurtas ten, kur paukščiai bus paleisti į natūralią gamtą. Jaunikliai adaptaciniame voljere praleidžia apie mėnesį, apsipranta su vieta. Tuomet voljeras yra atidaromas ir paukštis išskrenda tada, kada nori. Taip išvengiama naujos, nepažįstamos vietos streso, gyvūnas jaučiasi saugiau ir drąsiau.

Nors didysis apuokas sveria apie 2 kg, o patelė net iki 4 kg, paukštis puikiai prisitaiko prie aplinkos ir jį pamatyti ganėtinai sunku.

Pastebėjus šį paukštį, žmonės raginami apie apuoko buvimo vietą informuoti specialistus.

Viliojo strazdo balsu

Ornitologas Vytautas Eigirdas tikino, jog naktį iš sausio 31-osios į vasario 1-ąją plušėjo nuo 19 iki 7.30 val.

"Dar nesu tokios nakties matęs. Rekordų nesiekėme, tačiau per vieną naktį sugaudyti pusšimčio apuokų dar neteko. Iš vakaro atsitiktinai pastebėjau virš galvos sukančius net kelis apuokus. Tą dieną gaudėme strazdus, todėl leidome strazdų balsus. Apuokai kartais juos medžioja, todėl ir suskrido suvilioti garsų", – pasakojo V.Eigirdas.

Įprastos paukščių migracijos metu ornitologai apuokus bandydavo pritraukti smulkių graužikų lemingų balsais. Šie gyvūnai Lietuvoje negyvena, jie paplitę Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje, Rytų Sibiro taigoje.

"Panašu, jog apuokams ėmė grėsti badas. Iš 52 sugautų mažųjų apuokų kai kurie svėrė per mažai. Kiti daugmaž atitinka svorio normas, tačiau matyti, jog maisto šiems paukščiams ėmė stigti. Nors žiema, rodos, švelni, tačiau apuokams ji nėra palanki. Gausiai pasnigo, tada buvo atlydys ir vėl pašalo. Ant sniego susidarė ledo plutelė, kurios apuokai nepramuša. Jie nebegali medžioti. Panašu, jog kaip tik tą naktį jie traukė į šiltesnius kraštus", – įžvalgomis dalijosi V.Eigirdas.

Grobis – garso kolonėlė

Apuokai migruoja nedideliais būreliais. Iš kur Ventę pasiekė šie apuokai, dar aiškinamasi.

"Vienas jų buvo žieduotas Suomijoje. Kiti neturėjo žiedų. Aš juos sužiedavau. Spėju, jog šie būriai traukė iš šiaurinės dalies. Gal ir iš Suomijos, Estijos ar Rusijos, kur žiema yra gilesnė", – svarstė ornitologas.

Tai, kad paukščiai Ventėje pasirodė išbadėję, rodė daugybė ženklų.

"Matyt, jie čia surado mitybos bazę. Gaudo jie ne tik pelėnus, bet ir smulkesnius paukščius, vabzdžius ar driežus. Vienas jų į tinklą pakliuvo nešinas pelėnu, kitam iš snapo išsprūdo smilginis strazdas. Kai numečiau ir vieną, ir kitą grobį, net keli apuokai supuolė dėl jo peštis. Labai įdomu buvo, tokių vaizdų nebuvau matęs. Numetus pirštinę ant žemės, iš tamsos ją tą pačią sekundę atakuodavo keli apuokai. Panašu, jog juos buvo prispaudęs badas. O vienas apuokas sugebėjo nugvelbti garso kolonėlę, kuri skleidė strazdo balsą. Dažniausiai mes ją įdedame į medžiaginį maišelį ir pakabiname medyje. Nunešė su viskuo. Laimei, kolonėlė, nors ir nedidelė, bet sunkoka. Ji iškrito, o štai maišelis dingo nežinia kur", – juokėsi V.Eigirdas.

Ornitologas prisiminė, kad anksčiau vieną kolonėlę, stovėjusią ant žemės, nugvelbė lapė, kuriai patiko paukščių balsai.

Žūties išvengs

V.Eigirdas tikino per tokį apuokų antplūdį vos spėjęs suktis.

"Nebuvo kada kiekvieno jo pasverti ir patyrinėti. Čia jau mokslininkai turėtų atlikti rimtesnius tyrimus. Didžioji dalis buvo suaugę paukščiai. Veikiausiai jaunikliai į pietus patraukė rudenį, o šie suaugę sparnuočiai liko žiemoti. Nemanau, jog šiems paukščiams gresia žūtis. Jie pasitrauks į Lenkiją, Vokietiją ar Prancūziją. Gal net ir neskris toli, ras vietų, kur nėra sniego dangos", – aiškino V.Eigirdas.

Po šios įspūdingos nakties ornitologas dar kelias naktis mėgino gaudyti apuokus, tačiau į tinklus teįkliuvo du apuokai ir viena naminė pelėda.

Didieji apuokai (lot. Bubo bubo) yra stambūs paukščiai, sveriantys iki 3,5–4,5 kg. Jų arealas apima didžiąją Eurazijos dalį, išskyrus šiaurinius ir karštuosius pietinius kraštus. Nors Lietuva nėra šių apuokų arealo pakraštyje, tačiau didžiųjų apuokų pas mus yra labai nedaug – tik 10–20 perinčių porų. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, taip pat saugoma Berno konvencijos ir Paukščių direktyvos. Tokią būklę lemia neigiama žmonių veiklos įtaka natūralioms didžiųjų apuokų buveinėms – miškų kirtimas, gausus žmonių lankymasis, nemažą įtaką daro ir plėšrūnų (lapių, mangutų) gausa.

Siekdama pagerinti mūsų šalyje gyvenančių retų ir pagal tarptautines konvencijas bei Lietuvos teisės aktus saugomų rūšių būklę, Aplinkos ministerija inicijavo ES ir Lietuvos biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas nelaisvėje“. Lietuvos zoologijos sodas, turėdamas didelę laukinių gyvūnų veisimo nelaisvėje patirtį, daugybę metų sėkmingai veisiantis retas ir nykstančias rūšis, prisijungė prie šio projekto. Per 2011–2013 m. laikotarpį zoologijos sodo darbuotojams pavyko išauginti šešis didžiųjų apuokų jauniklius, kurie buvo išvežti į adaptacinį voljerą. Po adaptacijos šie paukščiai buvo išleisti į gamtą parinktoje vietoje. Į gamtą išleidžiami tik tokie paukščiai, kurie sugeba savarankiškai susirasti ir sumedžioti grobį, kurių elgsena atitinka tai rūšiai būdingus bruožus ir kurie vengia žmonių artumos.

Pasibaigus didžiųjų apuokų populiacijos gausinimo projektui 2013 m., Lietuvos zoologijos sodas ir toliau vykdo šį šalies gamtai svarbų projektą. Per 2014–2016 m. laikotarpį zoologijos sodo specialistai išaugino ir į Lietuvos miškus paleido taip pat šešis didžiuosius apuokų jauniklius.

Šių metų balandžio 10–12 dienomis Lietuvos zoologijos sode iš kiaušinių išsirito du apuokų jaunikliai. Jauniklius išaugino patys tėvai, todėl jie nebuvo pripratę prie žmonių, o tai svarbu paleidžiant paukščius savarankiškai gyventi laisvėje.

Paaugę jaunikliai rugsėjo 13 d. buvo išvežti į adaptacinį voljerą Kelmės rajone. Per nepilną mėnesį jaunikliai buvo pratinami gyventi savarankiškai – maitinami gamtoje sutinkamais gyvūnais (smulkiais žinduoliais ir paukščiais). Buvo ir bado dienų, nes gamtoje ne kiekvieną dieną paukščiui pasiseka sugauti grobį. Būdami adaptaciniame voljere, kuris įrengtas miško pakraštyje, apuokai susipažino su būsima gyvenamąja aplinka ir gyvūnų skleidžiamais garsais. 

Kaip ir praeitais metais, apuokai šiais metais paleisti pravėrus vieną adaptacinio voljero dalį. Naujieji miško gyventojai išleisti į laisvę tamsiuoju paros metu – kada apuokai yra aktyviausi. Tamsusis paros laikas pasirinktas dar ir todėl, kad ilsisi visi varniniai paukščiai, kurie pernai į laisvę išleistus apuokus puolė, juos laikydami teritorijos įsibrovėliais. Šį kartą to buvo išvengta.

Specialistai tikisi, kad šie į laisvę išleisti apuokai papildys didžiausių pelėdinių paukščių gretas ir neleis šiai rūšiai išnykti Lietuvoje.

Po inscenizuoto „Žvėrinčiuje“ gyvenančių žvėrių pristatymo renginio dalyviai bus supažindinti su stumbrų apsauga Lietuvoje, apžiūrės „Žvėrinčių“ ir naująjį stumbryną. Šventėje dalyvaus Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, Telšių rajono meras Petras Kuizinas, miškininkai, jaunieji miško bičiuliai ir kt.

„Žvėrinčius“ – viena lankomiausių Žemaitijos vietų. Prieš 20 metų pradėtas kurti miškininko Petro Dabrišiaus jis nuo paprasto aptvaro danieliams išaugo į Lietuvos laukinių gyvūnų ekspoziciją gamtoje. Čia gyvenančius vilkus filmavo daugelio pasaulio šalių kino kūrėjai. „Žvėrinčiuje“ veisiami apuokai ir lūšys buvo išleisti į laisvę ir papildė šių retų gyvūnų laukines populiacijas.

Karščiausia „Žvėrinčiaus“ naujiena – 50 ha aptvaras stumbrams. Jis įrengtas naudojantis ES parama. Kaip pažymėjo naujajame stumbryne jau apsilankę mūsų ir užsienio gamtininkai, jo infrastruktūra nusipelno pagyrimų.

Šio stumbryno paskirtis – ne tik parodyti, bet ir laikinai apgyvendinti sugautus laisvėje ir pagal Stumbro apsaugos planą atrinktus laukinius stumbrus. Šis prieš metus patvirtintas planas numato, kaip spręsti su laisvųjų stumbrų bandomis susijusias problemas. Jų kyla todėl, kad Kėdainių ir Panevėžio rajonuose, kur šios bandos susiformavo, miškų plotai labai maži, ir stumbrai iš vieno miško į kitą keliauja laukais. Jie nuniokoja pasėlius ir pridaro daug žalos ūkininkams. Todėl nutarta šiuos stumbrus palaipsniui perkelti į jiems gyventi tinkamesnes teritorijas. Tai sudėtingas ir daug pastangų reikalaujantis procesas.

Pirmasis etapas – dalies laisvųjų stumbrų perkėlimas į laikino laikymo aptvarą Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčiuje“. Čia jau yra keturi naujakuriai. Šiems stumbrams skirtas senbuvių vaidmuo – kad perkeltieji laisvieji stumbrai atrastų jau gyvenamus „namus“, turinčius savo tvarką.

Antrą laikinąjį aptvarą laisvųjų stumbrų perkėlimui numatoma įrengti Pašilių stumbryne Panevėžio miškų urėdijos Krekenavos girininkijoje 2017 metais.

Laikinai pagyvenę šiuose aptvaruose, stumbrai bus perkelti į kitą stumbryną, kad prisitaikytų gyventi laisvėje. Šis stumbrynas bus įrengtas Varėnos miškų urėdijos ir Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Iš jo stumbrai jau bus išleidžiami į laisvę.

Vakar ryte ŠRAAD Kelmės rajono agentūra gavo pranešimą, kad į Birutės g., Kelmėje, esančio namo kiemą atklydo apuoko jauniklis. Spėjama, kad naktį mieste atsidūręs paukštis rytą buvo užpultas strazdų, kurie gynė savo lizdus. Aplinkosaugininkai skriaudžiamą apuokiuką sugavo ir nuvežė į Šiaulių jaunųjų gamtininkų centrą.

Kartu su apuoko jaunikliu į Šiaulius atvežti ir du gandriukai. Iš lizdo iškritusius, nepaskrendančius ir savimi pasirūpinti dar negalinčius gandriukus buvo priglaudęs Pagojo k., Kelmės r., gyvenantis ūkininkas.

Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre paukščiai gyvens, kol bus pakankamai stiprūs, kad grįžtų į gamtą. Tikimasi, kad apuoko jaunikliui pakaks kelių dienų atsigauti po paukščių antpuolio, mat jis jau moka skraidyti ir jį bus galima paleisti į laisvę. Gandriukams teks paviešėti kiek ilgiau – manoma, kad prireiks dar kelių savaičių, kol jie galės mokytis skraidyti.

Aplinkos ministerija primena, kad visa laukinė Lietuvos gyvūnija priklauso valstybei. Imti gyvūnus iš gamtos be leidimo galima tik radus sužeistą ar sergantį žvėrį ar paukštį. Kad jam būtina globa, konstatuoja veterinarijos gydytojai ar gyvūnų globos tarnybų specialistai. Visi neteisėtai paimti gyvūnai gali būti konfiskuoti. Už neteisėtą jų paėmimą gresia administracinė atsakomybė. Jeigu gyvūnas dėl jį paėmusio žmogaus kaltės kristų, bus skaičiuojama gamtai padaryta žala.

Kol Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume toliau vyksta rekonstrukcija ir sparčiai kyla Delfinų terapijos centro sienos, būsimi šio centro darbuotojai kelia savo kvalifikaciją tarptautiniame gyvūnų terapijos projekte PAT (Pet Assisted Therapy. Learning with them, liet. – Gyvūnų terapija. Mokymasis kartu.), kurį finansuoja Švietimo mainų paramos fondas pagal „Grundtvig“ mokymosi partnerystės programą. Šio projekto tikslas – suburti įvairių šalių specialistus (mokslininkus ir praktikus), kurie dirba gyvūnų terapijos srityje. Bendrai veiklai susivienijo specialistai iš Ispanijos, Rumunijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Estijos, Vengrijos ir Lietuvos.

Jūrų muziejaus komanda šiame projekte dalijasi delfinų terapijos moksline ir praktine patirtimi, prisideda kuriant metodologinę gyvūnų terapijos knygą. Tikimasi, jog šis projektas paskatins ir Lietuvoje plėtotis įvairių gyvūnų terapiją, siekti moksliškai pagrįstų metodikų naudojimo. Ateinančiais metais Klaipėdoje planuojama surengti šios srities Tarptautinę mokslinę-praktinę konferenciją.

Pasak muziejininkės-edukologės Brigitos Kreivinienės, pirmoji projekto išvyka buvo surengta į Italiją: pernai ten susipažinta su šunų ir asilų terapija. Antrasis vizitas jau siekė Didžiąją Britaniją – Kembridžą. Čia organizacijoje "Red2Green“ buvo pristatyta kur kas egzotiškesnė terapija – po šunų ir triušių teko stebėti ir roplių bei apuokų terapiją.

Išvykoje dalyvavusi jūrų žinduolių trenerė Vida Kazlauskienė pasakojo, kad tokia terapija suteikia ypatingos patirties, nes kiekvienas gyvūnas yra unikalus, savaip traukiantis ir veikiantis žmogų.

"Ko gero, kiekvienas gyvūnas gali būti naudojamas terapijai, – svarstė trenerė, – svarbu tik sukurti metodiką bei ją pagrįsti praktika".

Pasak Brigitos Kreivinienės, roplių terapijoje naudojamos iguanos, gekonai, gyvatės pasižymi ypatingu poveikiu.

"Šaltas ir kartais nejaukus roplys tikrai paveikia visą pojūčių spektrą, – sakė ji. –. Mažieji gekoniukai itin mieli, terapijos metu dažnai net dedami ant galvos ar ropinėja ant kaklo, ieškodami kur prisiglausti".

Brigita teigia, kad gyvatės labai traukia savo spalvine gama, tačiau ypatingo jaukumo jas laikant rankose nejaučiama.

"Bendravimui su jomis reikėjo drąsos", –  sakė ji.

Kembridžo priemiestyje įsikūrusios organizacijos "Red2Green" vadovė Ruth Rogers pasakojo, jog žmonėms su negale gyvačių terapija padeda atsiverti, nugalėti savo baimes, stiprina pasitikėjimą savimi. Tokia terapija kartu vysto ir koordinaciją, ypatingai yra veikiama sensorinė sistema.

Tačiau ropliai buvo ne vieninteliai gyvūnai, kurie nustebino klaipėdiečius. Specialiose medinėse dėžutėse atgabentas apuokas ir pelėda taip pat mielai bendravo su neįgaliais žmonėmis. Šiai terapijai buvo naudojama speciali pirštinė, kurią, prieš tupdant apuoką ant rankos, būtina užsimauti. Apuokas įsikabina į ją aštriais nagais ir itin jaukiai ir su susidomėjimu stebi aplinką, atsuka vieną ar kitą galvos šoną pakasymui ir paglostymui. Stebina ypatingas šių paukščių švelnumas. Ruth Rogers teigimu, apuokai dažniausiai naudojami esant sutrikusiai koordinacija, nes terapijos metu naudojami pratimai skatina ją vystyti.