Junior A

„Superglue“

„17 Earth Years“

Retas muzikantas Lietuvoje toks produktyvus, koks yra Tautvydas Gaudėšius, žinomas kaip Junior A. Tačiau produktyvumas nėra lygu kokybei. Vis dėlto dėl Junior A galime būti ramūs: „Superglue“ yra dar vienas stiprus EP jo diskografijoje, kurioje, be jam būdingos nebanalios svajingos melancholijos, išgirdau ir naujų garsų, kurie man sako, kad Junior A plečiasi, tobulėja, todėl labai norėtųsi viso albumo. EP pradedančios dvi „Superglue“ automobilinės dainos („Civic“, „Corolla“) skamba lyg gero skonio popmedus su labai stipriais priedainiais, ir net dažnai erzinantis „lalala“ čia skamba laiku ir vietoje. Po to nuskambantis „Breakfast“ yra bene šokiškiausia iš to, ką Tautvydas yra sukūręs, „Godspeed“ peršoka panašiai norinčius skambėti „Golden Parazyth“ ar „Daddy Was a Milkman“, „See-Through“ valdo pamėkliški witchhouse purvai, o „Space“ – tai dar viena sėkminga Junior A baladė.

„Superglue“ yra labai tikslingas savo kelią suprantančio ir juo drąsiai žengiančio kūrėjo pavyzdys. Jis kupinas tradicinio Junior A skambesio, tačiau tobulėdamas šis atlikėjas bent man sudaro įspūdį, kad kompromisų nesiima, jis masinis tampa dėl savo muzikos kokybės, prisiviliodamas klausytoją, bet jam nepataikaudamas. Jo ritmai pažįstami, tačiau ne dėl to, kad tokie garsai dabar yra ant bangos, bet dėl to, kad jam jie yra geriausi. Jo elektronika gal ir nekelia revoliucijų, bet yra unikali savo braižu, atpažįstamumu ir konkretumu. Aišku, jei jis jums nepatinka, jūsų teisė (ir jūs esate neteisūs). Džiaugiuosi, kad bent man iš po „Superglue“ nekyšo virveles tampančios muzikos industrijos ausys ir su tuo susiję pasvarstymai, kas patiks ar nepatiks klausytojui. Čia daroma tai, kas norima daryti. Ir šitoks tikėjimas savimi Junior A daro unikalų bei leidžia juo pasitikėti.

89/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Elnio Rago Miškas“

„Šamano Duktė“

„Self-released“

Pernai publikos simpatijų prizą jaunų grupių konkurse „Garažas“ gavusi roko grupė išties labai įdomiu pavadinimu „Elnio Rago Miškas“ savo debiutiniu albumu sukuria postpankišką nuotaiką, nors savo dainuojamosios poezijos tekstais, deja, žengia į tą pačią teritoriją, kurioje jau seniai nardo tokios grupės kaip „Arbata“. Ir nors iš esmės kolektyvas lyg ir žengia įdomiu keliu, vis dėlto aukščiau nei kitokie panašaus pobūdžio kolektyvai nepakyla. Paskutinė daina „Pasiklydę“, atrodytų, sukoncentruoja visą potencialą, kurio centre yra išskirtinis Žilvino Ališausko balsas. Deja, visa kita pasiklysta dainuojamosios poezijos, kuri jau išsemta iki paskutinio lašo, tankmėje. Akivaizdu, kad grupė turi ateitį, atskiri jos elementai gali patraukti, tačiau kol kas „Elnio Rago Miškas“ skamba šiek tiek nedrąsiai ir neužtikrintai, lyg nežinotų, ką pasirinkti ir į kokį žanrą mestis. Čia yra ir „Fojė“, ir „Skylė“, ir minėta „Arbata“, todėl projektas finale tampa draiskanotas ir drumzlinas. Jie lyg ir bando būti sunkūs, bet juos lengvina akustinė gitara, jie lyg ir mistiški, bet ta mistika bandoma kurti tik žodžiais. Todėl iš neblogų idėjų galiausiai viskas tampa „nei taip, nei anaip“. Pats lyderis neslepia, kad grupę subūrė supratęs, kad vienas su gitara ant scenos nepatemps. Ir, deja, kol kas ši aplinkybė yra girdima, lyg chebra nebūtų iki galo sulipus, lyg trūktų aiškaus vientisumo ir aiškios krypties. Bent man koją kiša ir dainuojamosios poezijos tekstai, tačiau čia jau pasireiškia mano nemeilė šiam žanrui. Iš esmės „Elnio Rago Miškas“ man dar yra ne iki galo sutvirtėjusi grupė, šiek tiek pasimetusi tarp senosios poetikos klasikų klišių ir taip traukiančio postpankiškumo. Bet apsispręsti reikia, nes dabartinis bandymas būti dviejose upėse nepasiteisina. Vis dėlto „Šamano duktė“ – tik pirmas žingsnis, todėl dabar linkėčiau „elniams“ tik dirbti ir grynintis, grynintis, grynintis.

67/100 („Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“)

„Mood Sellers“

„Sugar & Spice“

„Self-released“

„And everything nice“. Tokia vieno kultinio aminacinio filmo fraze norisi baigti šio albumo pavadinimą, kuris galėtų puikiai atspindėti šį pučiamųjų komandos debiutinį albumą. Jau 10 metų vis pašvyturiuojantys muzikantai pagaliau išleidžia tai, kas juos atspindi, – pozityvų, pašėlusį ir brass muziką tinkamai reprezentuojantį darbą. Viskas, ko galima tikėtis, jame yra energija, ironiškas džiazavimas ir šokiai, šokiai, šokiai. Iš esmės „Mood Sellers“ kuria linksmą muziką, kurios ir lauki, net pavadinimai „Gipsy Techno“, „Drum'a'Theatre“ ar „Blues for BIG MAMA“ atitinka šio žanro kanonus. Todėl didžiausias dalykas, kurio pasigedau, – staigmena. Taip, galbūt pats pučiamasis instrumentas tave šiek tiek įvaro į spąstus, todėl tikėtis kažko labai naujo būtų keista, tačiau „Mood Sellers“, būdami tam tikru reprezentaciniu elementu, nepabėga iš žanro taisyklių; iš esmės gali lengvai nuspėti, ką išgirsi. Tačiau negaliu paneigti, kad minėtose konvencijose jie jaučiasi drąsiai ir užtikrintai, komanda pateisina lūkesčius, tačiau antrojoje albumo dalyje jau nori nenori pradedi reikalauti kažko naujo. Žinau, vakarėlis, smagu, bet pajunti, kad ir tą, ir tą jau girdėjai, todėl širdis ima prašyti kažko radikalesnio. Akivaizdu, kad tokioje mažoje scenoje atlikėjai iš esmės kuria daugiau sau, todėl džiugesio daugiau suteiktų eksperimentai, bėgimas nuo klasikinio skambesio. Be to, visai nesinori iš anksto žinoti (ar nuspėti), ką išgirsi. Šį albumą daugiau matau kaip tam tikrą proginį leidinį, skirtą įprasminti jau minėtą jubiliejų, tačiau, iš kitos pusės, galbūt dabar laikas nesigręžioti atgal, o kaip tik kvėptelėti ir šokti į priekį. Tam pajėgumų „Mood Sellers“ tikrai turi.

73/100 („Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“)

Migloko

„Mistyrijous Gangsta“

„Self-realeased“

Naujasis Migloko EP praėjusių metų pabaigoje pasirodė tyliai, be didelių riksmų ir reklamų. Vis dėlto jį praleisti būtų didelė klaida – popmuziką ir soulą jungianti jau scenos senbuvė seka ne trendus, bet kuria savo individualų braižą, kuris, praėjus vos metams nuo albumo „Sacred Tears“, dar labiau pabrėžia jos kaip ne tik produktyvios, bet ir labai talentingos atlikėjos statusą. Grįžusi prie lietuvių kalbos, ji nepasiduoda dažnoms tekstinėms banalybėms (nors frazė „taip, kaip mes rūkome jointą“, skamba šiek tiek juokingai, lyg taip norėjosi tai pasakyti); albumas, rodos, pilnas džiaugsmo, tačiau pasigilinus, jis gana melancholiškas ir kartkartėmis liūdnokas. Dainininkė, nors ir nekuria šimto begalybės prasmių, sako viską daugmaž tiesiai šviesiai, tačiau nedidelis disonansas tarp teksto ir jo atlikimo stiliaus intriguoja ir verčia kartkartėmis sustoti. O tokie dainų žodžiai yra labai tinkamas apvalkalas muzikiniam karkasui. Džiugu, kad Migloko pavyko sukurti trumpą, bet labai catchy melodijų pilną mini albumą, kurį sustiprina manieringas, tačiau jokiu būdu ne pretenzingas Miglės balsas. Seniau ji šiek tiek priminė Amy Winehouse, dabar ji truputį popsiškesnė, bet ir individualesnė, lyg jos įvaizdžiui darytų įtaką ne viena atlikėja, o būrys (o šiais postkažkokiais laikais, tai ir tampa originalumu). Galiu pasakyti, kad atlikėja vos per metus tikrai stipriai pajudėjo į priekį, darkart įrodė, kad jai vieta didesnėje scenoje, nes ir pats skambesys nėra tiek eksperimentinis, kad neleistų juo mėgautis tik siauram snobų ratui. Iš kitos pusės, labai linkėčiau Miglei neišduoti savęs pačios, nes, kaip žinoma, kuo didesnis klausytojų (ir kartu reikalautojų) ratas, tuo į didesnius kompromisus gali tekti eiti. Todėl net ir į „Eurovizijos“ konkursą, kurį lietuviai dievina tiek pat kiek ir Dalią Grybauskaitę, jai linkėčiau žiūrėti kaip į sklaidos formą. Ir jokiu būdu ne klausyti kitų, o išlikti tokia pat paslaptinga gangstere.

84/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Jamesas Blake'as

„Assume Form“

„Polydor Ltd.“

Vienas įdomiausių šiuolaikinės elektronikos kūrėjų atsisakė liūdesio, atrado šeimyninę laimę ir sukūrė albumą, kuris iš pirmo žvilgsnio skamba labai viliojančiai, tačiau galiausiai tampa paprasčiausiai nuobodus. Ginčytis dėl to, kad jis susiformavo kaip kūrėjas, būtų kvaila, – dabar yra jo aukso laikas, tai įrodo darbai tiek su tokiomis ikonomis kaip Beyonce, tiek su tokiais revoliucionieriais kaip Oneothrix Point Never. Vis dėlto palikęs dubstepo paslaptį jis įžengė į elektroninio soulo teritoriją, kuriame viskas skamba lyg ir profesionaliai bei įtikinamai. Ritmai yra sultingi, bet subtilūs, natūralios ir kompiuterinės balso moduliacijos suteikia trapumo, o tekstai, nors ir pozityvūs, yra atviri ir jautrūs. Tačiau galiausiai pasijunti lyg klausydamas kažkieno tokios laimingos istorijos, kad tau jau pradeda tai lįsti per gerklę, iš serijos „paklausyk, paklausyk, kaip mums faina“ (toks pojūtis dažnai apima žiūrint per daug vestuvinių nuotraukų). Todėl ties septinta daina imi žiovauti, o dėmesį pavyksta išlaikyti lygiai taip pat sėkmingai kaip šuniui. Iš muzikinės pusės Jamesas Blake'as dabar tikrai yra visiškoje komforto zonoje, tačiau šis užtikrintas skambesys yra tiek saldus, kad imi jausti, kaip iš ausų pilasi cukrus. Nė vieno griežtesnio garselio, nė vieno įdomesnio muzikinio nuotykio, tik vartymasis šilkiniuose elektronikos pataluose. Monotoniją praskaidrina kviestiniai muzikantai, kuriuos Blake'as parinko tikrai sėkmingai: tiek Rosalia, tiek Mosesas Sumney puikiai pritinka prie bendro skambesio, o visad išskirtinis Andre 3000 repavimas, rodos, net pažadina. Vienintelis Traviso Scotto autotune'as erzina, bet čia jau trepas, ir nieko nepadarysi. Reziumuoju: „Assume Form“ galėtų būti išskirtinis albumas, jeigu jis būtų nors kiek įvairesnis, nors kiek margesnis. Dabar tai medus ant riešutų sviesto ar ant aviečių džemo bei kelionė į sapnų karalystę.

69/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Ramūnas Bogdanas

„Ukrainos tridantis. Prie bedugnės“

„Baltos lankos“, 2018

Nedažnas atvejis – lietuvių autorius sukūrė trilerį, pateisinantį savo vardą. Dar tiksliau – kovų trilerį tokio intensyvumo, kokius regime Holivudo filmuose.

Knyga parašyta vaizdingai: kovų scenos išsamios ir įtraukiančios, lyg pats Tomas Cruzas būtų ranką prie teksto pridėjęs. Vis dėlto amerikiečių kūrėjų pagalbos ir nebūtų prireikę: jau iš publicistikos tekstų matėme, kad R.Bogdanas gerai išmano rašymo amatą – kokybiškai suvaldo sakinį ir sugeba kurti intrigą. Be to, jis pats yra ir kiniškos tradicijos kovos meno meistras, tad kovų aprašymus kūrė ne vien iš galvos, bet ir iš kūno – turbūt todėl jie tokie įtikinantys: „Mandagybėms nebuvo laiko: raumenų kalnas stipriai kirto šoniniu kabliu Nikui į smakrą, ir jis, atbulas nulėkęs per kelis žingsnius, griuvo aukštielninkas ant grindų“ (p. 75).

Nors veiksmas gena veiksmą, vienas efektingas muštynes veja kitos, kokioms nors gilioms potekstėms tekste nebelieka nei erdvės, nei laiko. Autorius siekė pavaizduoti Ukrainos visuomenės būklę – šaliai atsitiesti neleidžiančius korupcijos papročius, kartu palyginant šios visuomenės mentalinį klimatą su Lietuvos padėtimi. Išsikeltoji misija neatlaiko literatūrinių reikalavimų: politinė analizė romane lieka publicistinio žanro – kaip straipsnis delfyje, tik su prozine regimybe: „Tarasai, aš tik noriu, kad jūs vėl išmoktumėte dirbti, kaip dirbo mūsų proseneliai, kol užėjo rusai ir viską sulaužė“ (p. 21). Šioje atkarpoje veikėjų – vakariečio ir ukrainiečio – dialogas toliau plėtojamas taip:

– O gėjai kaip?

– Čia jų reikalas, mes nesikišime.

– Per televizorių sako, kad Europą valdo gėjai, o jei mes eisime į Europą, jie ir čia valdys.

Knyga irgi baigiasi pagrindinių veikėjų Algirdo ir Niko diskusija apie Ukrainos politiką. Perteklinio kalbėjimo apie politines realijas ir takoskyras knygoje gerokai per daug, todėl „Ukrainos tridantį“ ir verta skaityti nebent kaip televizijos žinių atkartojimą su žavių muštynių vaizdeliais.

Mindaugas Nastaravičius

„Bendratis“

„Tyto alba“, 2018

„pagalvojau, kad viską / jau parašiau“, – tokiu prisipažinimu nedidelės apimties poemą dar pirmajame viršelyje pradeda vieno populiariausių jaunesniosios kartos lietuvių poeto lyrinis subjektas. Intriga užsimezga dar neatsivertus knygos, kurioje neaišku, kur pradžia, kur pabaiga: pavadinimas nukeliamas į paskutinį viršelį, o epigrafas pasirodo paskutiniame puslapyje. Potekstė išaiškėja skaitant – pati knygos apipavidalinimo forma sufleruoja apie uždarą struktūrą, bendrą ratą, apie pabaigą, kuri tampa pradžia.

Agnės Dautartaitės-Krutulės sukurtas meninis dizainas – ypatingo grakštumo. Baltutėlė kompaktiško formato knygelė užklijuota raudona juostele, įrišta raudonu siūlu, o tekstus dar apskliaudžia permatomi raudono šilkpopieriaus priešviršiai. Ką simbolizuoja tas ryškus raudonas motyvas – ar kraują? Galimas dalykas – tėvo mirtį, kuri užgula lyrinio pasakotojo baltąją tabula rasa, puslapis po puslapio įsukdama į tos pačios šeimos patirčių, sugrįžtančių iš kartos į kartą, ciklą: „kad tapsime tėvais, sužinojau likus dienai / iki tėvo mirties“ (p. 33).

Kaip ir ankstesnėse savo dviejose knygose, M.Nastaravičius menine kalba eksploatuoja pagrindinį savo kūrybos šaltinį – tėvo figūrą: „tėvas išmokė mane kraut iš viršaus / nors pats niekada nepašokdavo iki lanko“ (p. 23). Trečiasis rinkinys, tiksliau, trisdešimties dalių poema, lyriškas ir itin atviras, vietomis sukrečiantis, plėtojamas iš vienas kitą auginančių įvaizdžių (elektros laidas – mano įtampa – atminties laidas), jame kur kas mažiau tragikomiškų paribio realijų ir kultūrinių paradoksų nei pirmuosiuose rinkiniuose, lyrinės akistatos su moterimi irgi mažiau. Justi susitaikymas, kūrybinė išmintis, kartu – šiokia tokia stagnacija.

Paantraštę pavadindamas „vieno eilėraščio istorija“, autorius tarytum pripažįsta suprantantis, kad savo dar tik įsibėgėjantį kūrybinį kelią tiesia perrašydamas vis tą patį tekstą (tai nuolat patvirtina lyrinis pasakotojas). Susipažinusiems su M.Nastaravičiaus kūryba „Bendratis“ veikiausiai nustebins nebent vizualine forma ir struktūra, o pradedantiems pažintį su poetu ji turbūt taps geriausia jo knyga.

Kastytis Sarnickas

„Turnė“

„Lapas“, 2018

Muzikanto (turbūt nereikia priminti autoriaus tapatybės – jis yra visiems girdėtas MC Kastetas) parašytoje knygoje pasakojama apie keturių muzikantų grupės „Alkūninis velenas“ drauge su vadybininku ir pagalbininku gastrolės po Jungtinę Karalystę ir Airiją. Vaikinai tarp koncertų gausiai geria ir aiškinasi tarpusavio santykius. Moterų reikalas šiam romane rezervuotas, užtat netrūksta šypseną sukeliančių nutikimų ir išdaigų: kelionėje pro langą iškrenta pasas, vonioje paskęsta makbukas, girta naktis praleidžiama įsivyniojus į užuolaidą – tikras džekesas! Kam patinka situacinė komedija, patiks ir ši knyga.

Knyga verta dėmesio dėl natūralios ir lengvai organizuojamos kalbos. Jai tvirtumo prideda ir kontrastai, kylantys iš vertybinių konfliktų – kitaip sakant, netgi tokioje iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškoje knygoje veikėjai ieško prasmės. Pavyzdžiui, viename ryškiame epizode personažas, užuot toliau svaiginęsis boheminėje aplinkoje, neplanuotai ima gėrėtis kultūra, ir autorius šią permainą vaizduoja ne kaip nors patetiškai, o su švelnia ironija:

– Na tu išėjai pašikt, likau aš vienas kambary, per teliką rodė kažkokį senovinį filmą, pažiūrėjau pro langą, kažkokie gražūs bažnyčios ar tai katedros bokštai matėsi, atsistojau, nuėjau prie lango, žiūrėjau žiūrėjau į tuos bokštus, pagalvojau, įdomu, kaip ta katedra iš arti atrodo, ar labai didelė, ir išėjau pažiūrėt. Įdomu, kada ją pastatė?

– Ką? – dar nelabai suprantu.

– Nu katedrą, – atšauna Pigis.

– Blet, Pigi, kokią dar katedrą? – nesusilaiko Vėdaras.

„Turnė“ skaitytojas kartu su muzikantais leidžiasi į natūralų jų kasdienybės pasaulį: nors pasakojami įsivaizduotos grupės nuotykiai, greičiausiai panašiai nutinka ne tik „G&G Sindikatui“, bet ir kitoms lietuvių scenos pažiboms (kai kurie atlikėjai romane netgi įvardijami). Perskaitę, kad „Alkūniniam velenui“ neaktuali „Eurovizija“, suprasime, kodėl tame konkurse nesame girdėję ir mūsų hiphopo veteranų. Keliaudamas iš miesto į miestą su „Turnė“ herojais pats pasijunti kaip dar vienas grupės instrumentalistas, nejučiom užsimanantis kartu užsisakyti bokalą gineso arba bendram rately prasukti prabangaus viskio nolsėmkę.

Aldous Huxley

„Puikus naujas pasaulis“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Tarp literatūros naujienų pasakoti apie „Puikų naują pasaulį“ tarytum nebūtų prasmės, kai kiekvienas šią knygą jau turėtų būti perskaitęs, vis dėlto kažin ar visiems taip pasiseka laiku atrasti vieną iš dviejų pagrindinių antiutopijų pasaulyje (antroji kanoninė šio žanro knyga yra George’o Orwello „1984-ieji“).

Pirmą kartą lietuviškai „Puikus naujas pasaulis“ išleistas tik 2005 m., tai yra po 73-ejų metų nuo romano pasirodymo autoriaus tėvynėje. Po dešimties metų leidykla tiražą pakartojo, dabar štai vėl – trečiasis leidimas. Na, Lietuvoje viskas iš pradžių vėlavo, natūralu. Ir jeigu jūs dar šitos knygos neskaitėte, tai irgi labai vėluojate. Suaugusiam individui knygos svarba prilygsta kaip „Mikė“, „Alisa“ arba „Mažasis princas“ vaikui – tiesiog būtinas reikalas.

Apie ką pasakojimas? A.Huxley vaizduoja alternatyvią ateities visuomenę, kurioje vaikai nebegimsta natūraliu būdu, o yra „išpilstomi“ į skirtingų kastų atstovus, visa sistema paremta besaike gamyba ir malonumų užtikrinimu, mat pagrindinis pasaulinės valstybės tikslas lieka teikti nepertraukiamą laimę. Motinos ir tėvo socialinės sąvokos lieka gėdingu tabu, kaip ir monogaminiai santykiai.

Autoriaus pranašystė dar neįvykusi, vadinasi, knygą galima skaityti visiškai šviežiai ir po 83 metų nuo jos pasirodymo. Nors kas gali paneigti, kad visuomenė vis dėlto artėja prie vien vartojimu ir laime kaip aukščiausiu gėriu organizuojamos utopijos? A.Huxley jau tuomet pamatė šias tendencijas, o dabar kosmopolitiškas kapitalizmo dėsnių įtraukimas į gyvenimo prasmės uždavinį šiame amžiuje tik dar ryškesnis.

Dar kartą perskaitytos nemariosios A.Huxley antiutopijos žinutė lieka tokia pati kaip tuomet, taip ir dabar – kol žmogus nepasiduos malonumų pragarui ir jausis gerai netgi būdamas ne visada laimingas, tol jis išliks žmogumi („Laimė – griežtas šeimininkas“). Priešingu atveju mes tapsime kita protinga rūšimi, jau nebe žmogumi. Laimė, mums iki tokios laimės dar toli.

„Despotin Fam“

„Toli Gražu“

„Flow Music“ / „Despotin Fam“

Lietuvoje hiphopo flagmanais visada laikiau dvi grupes – „G&G Sindikatą“ ir despotinus, kurie aktyviai neršdami pogrindyje vis atnešdavo šviežio maisto ant dažnai jau pravėsusio, palyginti su pasaulinėmis tendencijomis, tautinio hiphopo stalo. Ir dabar galiu sakyti, kad „Despotin Fam“ yra Lietuvos lyderių pozicijoje, nes „Toli Gražu“ yra bene brandžiausias ir kartu neįtikėtinai lengvas bei vaiskus albumas. Atrodytų, užgimę iš lietuviško hiphopo tradicijos filosofuoti „Despotin Fam“ pasiekė aukštumas, išfiltruodami metaforiškumą iki paprastumo ir galiausiai pasakydami nepaprastai paprastus dalykus. Ar tai būtų marihuana, ar visuomenės kritika, ar tiesiog šiuolaikinio miesto atributai – dar niekad visa tai neskambėjo taip aiškiai rimuotų išvedžiojimų fone. Paprastai tariant, nėra rimo vien dėl rimo. O muzikinis apipavidalinimas su kiekviena perklausa skamba vis stipriau ir užtikrinčiau, be jokių pretenzijų, turi aiškią minimalistinę struktūrą, kurioje yra nemažai trepo priemaišų, tačiau jos nėra tiesiog šio stiliaus kopijos, veikiau, priemonės rasti savą muzikinę kalbą. Todėl net ir pokyčiai, skambantys „Toli Gražu“, yra lyg despotinų muzikinės evoliucijos dalis. Net ir grupės trūkumai, tokie kaip, tarkime, netobulas Liezhuvio dainavimas, virsta tyčinės nepretenzingos formos atributais, padedančiais sukurti lengvą, neįpareigojančią atmosferą, dvelkiančią Vilniaus „Peronu“ ar „Kabliu“ ir Berlyno „Panke“. Prisipažinsiu, kad su kiekviena perklausa „Toli Gražu“ tampa vis malonesnis ir malonesnis; tai darbas žmonių, kurie naršo dabartinėje urban kultūroje, kuriems tai įdomu ir aktualu, ir kurie labai tiki savo klausytoju ir duoda jam ne tai, ko jis nori, o tai, ko jam reikia. Todėl vietoj ironiško „toli gražu“ norisi sakyti „toli, gražu“.

89/100

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Monique

„Virš vandens“

„Vilnius Arts“

Viena iš retų pavyzdžių, kai televizinio šou nugalėtojai susikuria ateitį (arba jiems ji sukuriama), Monique toliau sėkmingai virsta lietuviškąja Katy Perry, Ariana Grande ar panašia masine atlikėja, kuriai daug kas suteikiama dėl greito populiarumo ir matomumo. Iš aprangos stiliaus akivaizdu, kad ji labiau norėtų būti kokia Lady Gaga (perkūrinys su Justinu Jaručiu tai patvirtina), tačiau, skirtingai nei minėtai dainininkei, Monique trūksta originalumo. Atrodo, kad jos yra visur, tačiau po šiuo visą reklamą pasiimančiu fasadu lieka tik paprasta ir labai naivi muzika su dar naivesniais tekstais (jau pirmas rimas yra „kartu / tu“). Iš vienos pusės, nesinori kabinėtis, nes atlikėjai vos 21-i, tačiau su ja dirba didelė komanda, maitinanti neįnoringą publiką šlageriais, kurie iš esmės neturi nieko vertingo. Seksualiai šiltas balsas albumo „Virš vandens“ nepakelia, o banalokas turinys visą ilgagrojį tik skandina. Tačiau ir tikėtis kažko ypatingesnio būtų naivu: Monique yra TV produktas, projektas, kurio pagrindinė taisyklė – „svarbiausia daug triukšmo“. O kažkas jau vertinama vien pinigais, skaičiais, statistikomis. Iš esmės liūdna, nes „Virš vandens“ yra muzika tiems, kuriems ji yra tiesiog fonas, taisyklingai sustyguota, kad būtų greitai įsimenanti ir jokių dugnų nesiekianti. Toks ėjimas paviršiumi (ironiška, kad pavadinimas staiga įgauna kitą prasmę), kai meilė yra tik šūkis, stereotipiškai kabinamas prie kiekvienos temos, pamirštant jos turinį, komplikuotumą, virtęs tiesiog patogia antrašte. Kalbant aštriau, tai paprasčiausia popsūcha, kurią su gerais prodiuseriais galėtų kurti bet kokia atlikėja ar atlikėjas, dabar populiariai publikai prisistatyti naudojantis savo vardą (durkit vardą, rasit atlikėją). Nenoriu būti blogu pranašu, be šiam projektui išsilaikyti ant vandens bus kuo toliau, tuo sunkiau. Bet nieko, bus kitas TV projektas, bus kiti vardai. Svarbiausia, kad mašina veikia.

38/100

(„Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“)

Ieva Narkutė

„Kai muzika baigias“

„Promostar“

„Raudoni vakarai“ talentingai atlikėjai Ievai Narkutei tapo ir vizitine kortele, ir prakeiksmu: įsirėžusi atmintin daina persekioja, vos tik prisiminus dainininkės vardą, tačiau Ieva yra toli gražu ne one hit wonder. Viena svarbiausių iki tol santykinai dainuojamosios poezijos atlikėjų albumu „Kai muzika baigias“ pristato optimistiškesnę nei įprasta kūrybą, kurios patrauklumas slypi paprastume. Rodos, daugeliui nepavyktų parduoti to, ką pristato Ieva, – skambėtų banaliai ir saldžiai, tačiau būtent jos lūpose ir tekstuose kartais sentimentalios temos virsta jausmingomis ir itin tinkamomis laukti Kalėdų. Šalia savęs turėdama Marijoną Mikutavičių (geriausia albumo daina „Siaubas, kaip gražu“ turi bendrą aidą su viena populiaria šventine daina) ir Vytautą Bikų, kuriam siūlyčiau daugiau Ievų ir mažiau Monikų, atlikėja sugeba rasti tam tikrą vidurį tarp prieinamumo ir nuoširdumo. Ir nors kartais norėtųsi, kad albumas būtų arba dar nuogesnis, arba sudėtingesnis, plačiajai publikai tokios I.Narkutės turėtų pakakti. Aišku, jeigu žodžiai būtų buki, albumas būtų daug mažiau vertas, tačiau, akivaizdu, kad krislas poezijos juose yra. Tai ne šiaip sudėliotas rimavimas, iškart įsimenantis, bet taip nieko ir nepasakantis. Viskas, kaip visada, yra apie santykius, tačiau jei jau ir pradedama balansuoti ant klišių ribos, I.Narkutės talentas įmesti tinkamą žodį tinkamu metu šį karavaną išvairuoja. Iš esmės, keistas jausmas apima klausantis „Kai muzika baigias“ – lyg ir nieko naujo, lyg ir viskas girdėta, tačiau talentingų žmonių komanda sugeba aiškiai pažįstamą trafaretą paversti individualiu darbu, puikiai atspindinčiu dabartinę I.Narkutės kūrybos ir asmeninio gyvenimo fazę. Dviratis neišrastas, bet ir senasis, prižiūrėtas ir nublizgintas, puikiai važiuoja.

78/100

(„Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“)

„Sheep Effect“

„Saxual Harassment“

„Tilto namai“

Vieno inovatyviausių Lietuvos kolektyvų „Sheep Got Waxed“ nariai lyg barbės devyndarbės veda Lietuvos muziką į priekį ne tik komandoje, bet ir po vieną. Kol Adas Gecevičius šėlsta teatro salėse ar kartu su Mesijumi, saksofonininkas Simonas Šipavičius parodo, kad yra vertas lietuviškojo Colino Stetsono vardo. „Saxual Harassment“ – tai energingas, „sheepsų“ tradicijas tęsiantis albumas, kuriame Simonas pasileidžia plaukus ir linksma beprotyste užkrečia taip, kad su didžiausiu malonumu išsyk perklausai šį trumpą, bet labai gyvastingą darbą. Jau nuo pirmojo (išskyrus prologą), balkaniškų prieskonių turinčio kūrinio „Bazaar“ atlikėjas įsileidžia pakankamai prieinamą, nors ir eksperimentišką avangardą, kuris užkrečia ir išsyk verčia šokti. Taip, tai džiazas, bet tai yra džiazas klubams, tūsams ir vakarėliams. Man, kaip itin nemėgstančiam saksofono skambesio (ačiū, Kenny G), būtent savotiškai neteisingas grojimas šiuo instrumentu, kai pirmą vietą užima, rodos, padriki, nors išties apgalvoti klyksmai, ir sukelia žavesį šiuo suvaldytu chaosu. Kankinamą saksofoną Simas įvelka į elektroniką, kurioje yra ir drum'n'basso, ir techno, ir minimal, ir netgi IDM apraiškų. Todėl netikėtai šis nedidelis darbas nejučia virsta vienu įdomiausių šių metų albumų, kuriame neperspaudžiama su eksperimentais, tačiau ir nesupaprastinama iki tiek, kad būtų įtikta kuo gausesniam klausytojų ratui. Susidaro įspūdis, kad muzikantas tiksliai žinojo, ko nori, ko siekia ir ką ketina pasiūlyti – apgalvota, kartais labai paprasta, bet velnioniškai kabina. Telieka paploti katučių, kad ir po vieną sheepsai yra neįtikėtini, ir laukti, į kokias beprotybes nuneš kiti jų darbai. Ir, žinoma, tikėtis, kad avių efektas paveiktų kuo daugiau žmonių. Jie to verti.

90/100

(„Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“)

„Garbanotas“

„Paskutinės saulė“

„Tilto namai“

Naują albumą išleidęs „Garbanotas“ liko be „bosisto“, tačiau savo skambesio niekaip nepakeitė: jei jums jie patiko, patiks ir toliau, tačiau, jeigu jų saldus optimizmas erzino, „Paskutinė saulė“ nuomonės tikrai nepakeis. Šį darbą galima būtų įvardyti kaip tam tikro stabilumo ženklą: jie vis dar tokie pat psichodeliškai svajingi, hipių maniera dainuojantys apie saulę ir bangas, ir nieko negatyvaus aplinkui nematantys. Vis dėlto šiuo metu, kai, rodos, hipių atgimimas, taip staigiai sprogęs, vėl nueina šešėlin, kyla noras, kad grupė ne tik keistų pavadinimą, bet ir savo skambesį. Kaip patys teigia, EP buvo sudėtos dainos, kurias grupė yra sukūrusi kelerių metų laikotarpiu, todėl jeigu ieškote staigmenų, beldžiate ne į tas duris. Vis dar tokie pat pakilę virš žemės, tačiau daug turinio netransliuojantys tekstai, išplaukusios gitaros ir vasariška gėlių vaikų nuotaika. Tačiau, nors visa jau daug kartų girdėta, profesionalumo neatimsi – „Garbanotas“ ką moka, tai moka. Melodijos nėra banalios, kai kurios netgi ypač kabina („Nukrito saulė“, „Bijau“), deja, išskyrus aplinkybę, kad visos dainos yra lietuviškos, visa kita yra tiesiog tradicinis repertuaras. O iš lietuviškos alternatyvos frontrunnerių nori nenori, bet vis tiek reikalauji daug. Todėl visos spalvos ima blukti, visi akordai ir temos kartotis, kol susidaro įspūdis, kad „Garbanotas“ tiesiog mažina savo sukauptą bagažą, nenorėdami nežinomybei palikti to, ką kažkada sukūrė. Ir nors „Paskutinės saulės“ dainos puikiai tiks jų koncertuose pasiūbuoti ar festivaliuose pagulinėti, linkėčiau, kad grupei pavadinimas būtų šiek tiek pranašiškas, o kitas darbas jau vestų į naujas teritorijas. Juk ne be reikalo visą psichodelinę košę užvirę „Tame Impala“ nutolo nuo to, nuo ko pradėjo. O kas yra geriau, nei sekti geriausius?

72/100

Monika Baltrušaitytė

„Išėję prie upės“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Žurnalistė, nuo šio rudens – pirmosios knygos konkursą laimėjusi prozininkė, savo tekstuose kuria santykį su praeitimi ir šiuolaikinėje atrodymo kultūroje pamirštamais socialiniais tipais.

Proziškai sutankindama patirtį, ypač vyresniųjų kartų atminimą, autorė pradeda savo literatūrinį kelią jau ne tuščioje vietoje, ne vien iš saviraiškos poreikio (kaip jauniesiems dažnai nutinka). Pagyvenusių personažų patirties tūris sudaro sąlygas artėti prie aukštesnio negu žurnalistinio kalbėjimo registro.

Vis dėlto istorijose, kuriose veikia autorės bendraamžiai, vis dar dingsta trečiasis matmuo, tekstas darosi publicistiškas. Tai ypač justi kontrastingiausioje novelėje „Obelų sodas“, kurioje vaizduojami du laikai: pirmajame du vaikai mėgaujasi laiminga vaikyste kaime, antrajame tiedu žmonės, jau suaugę, įsivelia į konfliktą. Skiriasi ne tik veikėjų amžius ir psichologinės realijos, visai kitokie ir abiejų dalių literatūriniai registrai: kai praeities laikas sužadina gražios nostalgijos pojūtį, dabarties kalbėjimas primena televizinį.

Novelių pasakotoja taip pat atsigręžia į šiuolaikinėje lietuvių prozoje išpopuliarėjusį XX a. dešimtąjį dešimtmetį: ypač įdomus pasirodė pasakojimas apie pirmuosius Lietuvos interneto verslininkus, jų naivumą ir polėkį. Autorė juos subtiliai palygina su nūdien „ekranų mėnesienoje“ paskendusiais startuolių kūrėjais, kurie „irgi viliasi, kad toji sidabriška šviesa pagaliau pasieks jų galvose žiojinčią kosminę tamsą“ (p. 51).

M.Baltrušaitytei būdingos panašios temos ir raiškos klaidos kaip ir daugumai kitų debiutantų: nors smegenis palyginti su panaudotu kačių kraiku ganėtinai ryšku ir išradinga, bet „aklosios žarnos spalvos linoleumą“ (p. 71) įsivaizduoti jau sudėtingiau (negūglindamas įsivaizduoju kažką tarp žalio ir rudo, bet kaip organas akloji žarna turbūt yra rausva). Publicistinį braižą rinkinyje daug kur keičia dirbtiniai „literatūriškumai“, tačiau vietomis autorės kalba įgauna pagreitį ir pereina į darnią prozą. „Išėję prie upės“ nėra revoliucinė knyga lietuvių literatūroje, bet susipažinti verta.

Jane Harper

„Sausra“

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

„Baltos lankos“, 2018

Po tokios bajoriškos vasaros vis tiek galima užsinorėti vasariškų skaitinių – tam tiks australiškas detektyvas „Sausra“, vaizduojantis kraupų įvykį – trijų šeimos narių išžudymą armagedonišką vasarą viename miestelyje, kurį sekina ne tik sausra, bet ir žmonių susvetimėjimas ir nepasitikėjimas vieni kitais.

Iš didmiesčio į savo merdinčią tėviškę sugrįžta federalinis policininkas Falkas ir su vietiniu pareigūnu naujoku imasi tirti trigubą žmogžudystę: klasika (savo sūnaus ir žmonos nužudymu pirmiausia įtariamas vyras, po egzekucijos pats paleidęs sau kulką). Detektyvas sumaniai suregztas, todėl intriga išlaikoma. Tiesa, tikrojo žudiko motyvacija pasirodė kiek neįtikėtina, bet negi dabar sušvinkinsiu siužetą tiems, kurie „Sausrą“ dar tik skaitys.

Be detektyvinio karkaso, dėmesio verta ir romano „mėsa“ – tai vaizduojami žmonių ryšiai, šeimų situacija, mažos bendruomenės uždarumas. Autorė nestigmatizuodama sukuria įtaigų kitus, tik ne save, dėl ekonominių nepriteklių kaltinantį provincialų tipažą – tokį atpažinsime ir Karbauskio Lietuvoje, ir Trumpo Amerikoje.

J.Harper kartais įterpia gražių žmonių bendravimo detalių, kaip šis trumpas be tėvo augančio berniuko elgesio, sutikus suaugusį vyrą, aprašymas: „Vaikas palaukė, kol Falkas žiūrės tiesiai į jį, tik tada nučiuožė. Iškart nubėgo aplink čiuožti dar kartą. Falkas iškėlė nykštį.“ (p. 163) Jautru. Vietomis paplėtojama ne vien striukų, siužeto nestabdančių aplinkos detalių, bet ir kelis puslapius aprėpiančių aplinkos aprašymų, kuriančių įtemptą, netgi mažumėlę egzistencišką atmosferą, kaip tame fragmente, kai Falkas suprato, kad jo vaikystės upė išdžiūvo: „Iš milžiniškos upės teliko dulkėtas randas žemėje.“ (p. 106)

Kaip ir M.Baltrušaitytė iki šiol žurnaliste dirbusios australų rašytojos debiutinis romanas – kažin ar stulbinamai originalus, užtat sklandus, atitinkantis žanro reikalavimus, o laisvalaikiui praleisti tiek ir užtenka.

Jaroslavas Melnikas

„Rojalio kambarys“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Dažnas nors kartą per gyvenimą yra pagalvojęs apie sukeistintą, išvirkščią pasaulį. Pavyzdžiui, kaip susikalbėtų žmonės, jeigu tuos pačius daiktus matytų skirtingų spalvų? Arba kaip pasikeistų pasaulis, jeigu jame viskas taptų truputėlį įstriža? Arba – viskas apšviesta saulės visada tik iš vienos pusės? Ir panašiai.

Vienas originaliausių lietuvių rašytojų J.Melnikas keisčiausią idėją, kylančią tarytum iš atviros vaikiškos sąmonės, išplėtoja ir paverčia gerai struktūruota istorija. Todėl jo novelėse veikėjai sprendžia, kaip elgtis sužinojus savo mirties datą, arba amžinai keliauja iš vieno taško į kitą paklusdami anonimiškai valiai, arba gyvena namuose, kuriuose pamažu dingsta kambariai, ir turi iškęsti staiga susitraukusios erdvės nepatogumus.

Tai absurdo pasaulis. J.Melniko renčiama tikrovė yra kafkiška, bet ir kitoniška, todėl – tiesiog melnikiška. Kitaip nei F.Kafka, J.Melnikas nesukelia egzistencinio siaubo, o pasakotojo balsu pasiūlęs rimtą egzistencinę potekstę pakviečia susimąstyti. Kiekviena jo fantasmagorija turi ganėtinai realų pagrindą.

Autoriui ypač rūpi laisvos valios tema, tad idėjiškai jis artimas ir kitam egzistencializmo klasikui Albertui Camus. Su pastaruoju A.Melniką susieja ir vienas fragmentas iš novelės apie staiga žmogžudžiu tapusį šeimos vyrą: „Kas su mumis darosi? Nusibodom vienas kitam, ar ką? Šiukšlės, Vovikas. Paryžius. Pinigai. A, dar, atrodo, žmogų užmušiau. Buvo buvo. Rytoj rytą į darbą.“ (p. 66) Net jeigu ir nesąmoninga, ši ištrauka – gana ryški nuoroda į A.Camus „Svetimo“ pradžią. Citata taip pat iliustruoja, kad rašytojas nepiktnaudžiauja kalbos grožybėmis, skambiais įvaizdžiais ir tropais: jo kalba tiksli, sakiniai trumpi, sintaksė energinga.

Po penkiolikos metų perleistas „Rojalio kambarys“ – viena geriausių šių metų literatūros naujienų. Kartu su pasakotoju patirsite, kad „keista ne tai, jog nėra rojalio kambario, o tai, kad jis pas mus buvo“ (p. 85).

Arundhati Roy

„Didžiausios laimės ministerija“

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

„Alma littera“, 2018

Įspūdingos vien šios knygos pasirodymo datos. „Didžiausios laimės ministerija“ išėjo pernai, praėjus 20 metų po tarptautinio pripažinimo susilaukusio šios indų autorės romano „Mažmožių Dievas“ pasirodymo. Lietuvos leidykla užtruko vos metus, kad daugiau kaip 400 puslapių knygą išleistų lietuviškai. Kas iš to išėjo?

A.Roy tekstas – įspūdingos struktūros ir užmojo. Laikai ir erdvės pinasi viena per kitą… Veikėjai lipa per skaitytojų galvas… Visko taip tanku ir tiek daug, kad galiausiai viskas prasmenga skradžiai prasmės. Be galybės pavardžių ir vietovardžių, į tekstą dar įsiterpia aibė hindi ir urdu kalbos žodžių. Nors rašytoja yra puiki stilistė, perteklius toks tankus, kad tekstas tampa nemenku iššūkiu. Tiesiog stebuklas, kaip vertėja ir kalbos redaktorius su kūriniu susitvarkė ne tik sklandžiai jį perteikdami lietuviškai, bet sutvarkydami ir visas išnašas (kurių išties nemažai).

Rašytojos akiratyje – socialinės mažumos. Todėl istorija pradedama nuo translyčio asmens – berniuko, kuris supranta esąs moteris, pasikeičia lytį ir iškeliauja dirbti į likimo brolseserių viešnamį: „Nors Andžam tapo geidžiama meiluže, įgudusia malonumų teikėja, orgazmas, kurį ji patyrė vilkėdama raudonąjį disko stiliaus sarį, buvo paskutinis jos gyvenime.“ (p. 31)

A.Roy per 20 metų pertrauką tarp abiejų savo romanų užsiėmė politine veikla gindama pažeidžiamų visuomenės grupių Indijoje teises, tad ši patirtis panaudota ir grožinėje kūryboje. Socialinis jautrumas gali būti naudingas literatūrai, bet ar netampa tuomet proza tarytum dar vienu politiniu manifestu? Slidi riba.

Originali, bet iki galo nesusieta ir perkrauta knyga turėtų patikti LGBT+Q remiantiems skaitytojams, taip pat Indijos gerbėjams, kurie tegu nusiteikia romane šią šalį pamatyti kitokią negu įpratę turistiniuose maršrutuose.

„Daddy Was A Milkman“

„Intimate Us“

„Dwam Records“

Igno Pociūno projektas yra vienas didžiausių pastarųjų metų popmuzikos fenomenų. Rodos, atsiradęs iš niekur, jis iškart šovė į aukštumas, dabar jau apvainikavęs savo pasiekimus koncertais didžiausiose Lietuvos ir Latvijos arenose. Džiugu, kad egzistuoja sėkmės istorija, leidžianti teigti, kad ir mes žinome laimės formules. Ir iš esmės „tėvuko pienininko“ muzikos konstruktas yra labai paprastas – skoninga, lyriška ir labai paprasta popmuzika, potenciali patikti labai dideliam klausytojų ratui. „Daddy Was A Milkman“ muzika yra savotiškas aukštesnio lygio masinis produktas, savotiškas muzikinis „gourmet burgeris“, kuriame egzistuoja neįkyrus ritmas, šiek tiek elektronikos ir švelnus, intymus vokalas. „Intimate Us“ yra tiesioginis prieš porą metų išleisto neįkyraus, nebanalaus debiutinio albumo „Daydreaming“ tęsinys. Iš esmės tuo galime ir baigti, nes dviračio I.Pociūnas neišradinėja. Be keleto kūrinių („Waterfall“, „We Are The One“), visas darbas yra savotiškas elektroninis čiurlenimas, nekvaršinantis galvos ir nieko neprovokuojantis. Profesionalumo iš „Daddy Was A Milkman“ neatimsi, kaip ir išmanymo, ko nori tikrai gausi armija jo gerbėjų, tačiau „Intimate Us“ man skambėjo paprasčiausiai pernelyg saugiai ir dėl to blankokai, lyg „duonos ir žaidimų“ šūkio XXI a. atitikmuo. Esu įsitikinęs, kad šis darbas yra labai nuoširdus, tačiau man niekaip neišeina iš galvos mintis, kad jis yra ir labai logiškai pramanytas ir išanalizuotas. Todėl į jį norom nenorom žiūriu kaip į muzikinį blockbusterį, dėl kurio „Daddy Was A Milkman“ renka savo žiūrovų minią, jai įtikdamas, bet neidamas priešais ją. Iš kitos pusės, tie tūkstančiai, besirenkantys jo koncertuose, tik įrodo, kad „tėtukas“ viską daro gerai ir galbūt būtent jam lemta žengti už mūsų žemelės sienų.

70/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Golden Parazyth“

„Sad Human“

„Self-released“

Ne kartą teigę, kad į jų naujausiąjį albumą „Sad Human“ reikėtų žiūrėti netgi kaip į debiutinį darbą, „Golden Parazyth“ vaikinai vis labiau tolsta nuo grynai šokinio skambesio ir sudaro brolių dvynių duetą su tik ką aprašytu „Daddy Was A Milkman“ albumu. Tiesą sakant, net keista, kad du labai artimi savo skambesiu ir estetika darbai pasirodė beveik vienu metu. Gal kaltas ruduo. Tačiau, jei „tėtukas“ stengėsi būti intymus, „parazitai“ bando būti elegiški, svajingi, nors ir įpuola į tuos pačius spąstus, kuriuose atsidūrė ir „Daddy Was A Milkman“. Nepaisant to, kad „Sad Human“ yra labai profesionalus ir išties konkretų braižą turinčios grupės darbas, visgi jis turi tendenciją praplaukti pro ausis, kaip ne kartą jų apdainuota upė. Todėl po kelių perklausų atrodo, kad viskas yra „proper“, tačiau kažko trūksta, lyg ilgagrojis būtų grojamas ant vienos natos, vienos spalvos ir vienos emocijos. Labiausiai užstringa „depešiškas“ „No One Can Help You“ ir „That Kind Of Trouble“ su keistai įsimenančiu priedainiu, kuriuose, rodos, „parazitai“ bando išeiti iš komforto zonos ir žengti dar neišbandytu taku. Labai nesinorėtų, kad kolektyvas, vis pabrėžiantis savo virsmą, vieną dieną taptų „Lemon Joy“, kurie kažkada labai pirmavo, tačiau galiausiai užsižaidė savo pačių nedideliame muzikiniame pasaulyje. Turint omeny, kaip skrupulingai grupė žiūri ne tik į muziką, bet ir jos pristatymą bei apipavidalinimą (labai man patinka tas S.Eidrigevičiaus viršelis), kiekvienam elementui skirdama daug dėmesio, kyla noras, kad ir muzika būtų inovatyvesnė ir išraiškingesnė. Dabar, deja, ji kartais paskęsta melancholiškame minimalizme, užvaldančiame nuo pat pirmos natos iki paskutinio akordo. Tačiau galbūt čia slypi dar viena „Golden Parazyth“ metamorfozė, po kurios jie pasipuoš naujomis spalvomis.

70/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Robyn

„Honey“

„Konichiwa Records“

Yra popdivos ir yra Robyn. Lyg pilkasis kardinolas, ji nėra tokia matoma, populiari ar cituojama kaip jos kolegės, tačiau šios švedės įtaka, jos reikšmė ir jos „vienas žingsnis toliau“ kaip Damoklo kardas kabo virš popscenos, vis pabrėždamas, kad Robyn yra Robyn. Po aštuonerių metų pertraukos išleistas jos aštuntasis albumas „Honey“ (per tą laiką buvo projektai su „Royksopp“ ir a.a. Christianu Falku) tik dar stipriau įcementuoja jos kaip ikonos statusą. Negaliu niekaip ginčytis – „Honey“ yra nuostabus. Jis pratęsia fantastiškos „Body Talk“ trilogijos muzikinę temą su taip puikiai pažįstamu liūdnos diskotekos vienai motyvu dainoje „Missing U“, jis subtiliai vengia melodingumo kūrinyje „Human Being“, jis nardo tarp gilaus ir nebanalaus trance ir 10-ojo dešimtmečio house dainose „Baby Forgive Me“, „Send To Robin Immediately“ ar „Honey“ ir t.t., ir pan. Tradiciškai trapiai apdainuodama vienatvę ir netgi savotišką grožį joje Robyn vėl parodo klasikinę save, kuriai yra nepavaldus laikas. Iš esmės ji jį lenkia, todėl drąsiai vadinčiau „Honey“ nepavaldžiu laikui klasikiniu darbu, iš kurio įkvėpimo semsis dar ne viena popatlikėja. Puikiai pabrėždama savo muzikines charakteristikas, Robyn, rodos, perkuria tai, kas jau yra anksčiau skambėję, todėl jos kūriniai skamba lyg iš alternatyvios visatos. Rodos, tu juos ir girdėjai kažkada seniai, tačiau esi tikras, kad jie visiškai švieži ir originalūs. O maloniausia, šiais šūkių, skambių frazių ir tuščios filosofijos laikais ši atlikėja skamba nuoširdžiai, tikrai ir nepompastiškai, išlaikydama savo emocijų grynumą ir pažeidžiamumą. Todėl klausydamas jos dainų tu gali sugerti visus šiuos pojūčius ir, kai ji iškelta galva triumfuoja, triumfuoti kartu su ja.

98/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Behemoth“

„I Love You At Your Darkest“

„Nuclear Blast“

„Behemoth“ visada sėkmingai balansavo tarp komercijos ir ekstremalumo. Jie sugeba lyg kokie „Kiss“ išspausti pinigą iš bet kokio merchandisingo, praeityje grupės lyderis Nergalas teisėjavo lenkiškame „Balse“ ir draugavo su bene žymiausia vietine popatlikėja. Ir kartu „Behemoth“ leidžia albumą, kurio pavadinime naudojama, kaip teigiama, Jėzaus frazė vien dėl to, kad tai tikrai šventvagiška (ankstesniam albumui „The Satanist“ jau dėl pavadinimo religinių komentarų nereikia). Tačiau, nepaisant šių, rodos, nesutapimų, visa tai skamba kaip reta galingai. „I Love You At Your Darkest“ yra neįtikėtinai išieškotas darbas, kurį įvardyčiau kaip melodingumo pavyzdį sunkiosios muzikos scenoje. „Behemoth“ blackened death metalas pakyla virš žanro klišių ir nors, rodos, kad jau bus nukrypta popso pusėn („Bartzabel“ nedaug trūksta iki baladės), „Behemoth“ išvairuoja, sukurdami tamsų ir šventvagišką paveikslą. Taip, antikrikščioniškumo (įdomu, kad pati grupė yra iš Lenkijos) Nergalo tekstuose netrūksta, o dar ir tie vaikų chorai, tačiau bent man tai neskambėjo kaip noras šokiruoti ar ieškoti sensacijos. Dėl šių instrumentų yra kuriama nuostabi pamėkliška atmosfera, su neįprastai lėtais, bet vis tiek galingais būgnų dūžiais, agresyviomis, bet ne tuščiomis gitaromis ir nesupainiojamu kriokiančiu vokalu. Atrodytų, kad grupė surenka visa, kas yra gera už black ar death metal scenos ribų (minėtasis melodingumas, lengvesniems žanrams būdingi solo, lėtesni tempai), įvelka į sau norimą stilių ir taip sukuria grandiozinį darbą, kurio klausytis gali ne tik metalo fanatai, bet ir šiaip klausytojai. Kad ir kaip būtų keista, jis yra tiek prieinamas. O jei paskui norėsis sudeginti kokią bažnyčią, galvokite, kad tai šalutinis efektas.

89/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Thomas Yorke'as

„Suspiria“ (Music for the Luca Guadagnino Film)

„XL Recordings“

Pirma, tai buvo Johny Greenwoodas, tapęs nepakeičiamu režisieriaus Paulo Thomaso Andersono kompozitoriumi. Dabar atėjo Thomo Yorke'o eilė darkart įrodyti, kad „Radiohead“ nariai yra genijai. Ir su tuo Yorke'as susidorojo puikiai – šiurpus ir sapniškas filmo „Suspiria“ garso takelis jau žada neišdildomą įspūdį kino salėje ir rodo pagarbą legendiniam italų grupės „Goblin“ soundtrackui, sukurtam originaliai Dario Argento „Suspiriai“ jo absoliučiai nekopijuodamas, o siūlydamas savas idėjas. O tų idėjų yra begalė: garsų kaleidoskopas, trunkantis 1 val. 20 min. siūlo nuo „radioheadiškos“ baladės („Suspirium“) iki vaiduokliško choro („Sabbath Incantation“), nuo grėsmingos minimalistinės atmosferos („Olga's Destruction (Volk Tape)“) iki bene link „white noise“ einančios įtampos („Voiceles Terror“). Šie psichodeliniai amerikietiški kalneliai kuria, kaip minėjau, sapnišką ir pasakišką aplinką (sąšauka su originalia „Suspiria“), kurioje galima įtikėti tamsos pasaulio žaidimais. Ne be reikalo pats Yorke'as teigė, kad kurdamas muziką įsivaizdavo, kad kuria burtažodžius. Neįtikėtinai įtraukiantis, bet visad verčiantys nepatogiai ir nesaugiai jaustis muzikiniai pasažai, kuriuose yra tiek daug žanrų, kad jau senokai tokį popuri teko girdėti, išlaiko protu nelabai suvokiamą balansą ir išprotėjusią logiką, kurią suprasti gali ne kiekvienas. Yorke'as veda klausytoją po ribines garsines patirtis, kurdamas eksperimentą, netarnaujantį filmui, o esančiam atskiru meno kūriniu. Įdomu pastebėti, kad šis garso takelis buvo sukurtas dar prieš pradedant filmavimus, o režisierius leisdavo Yorke'o sukurtą muziką per scenas, todėl net įdomu darosi, kiek garsai paveikė finalinį produktą. Net jeigu „Suspiria“ pasirodys neypatinga, Yorke'o garsų iš anapus užtenka, kad suabejotum savo sveiku protu.

85/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Peteris Wohllebenas

„Paslaptingas medžių gyvenimas“

„Kitos knygos“, 2018

Visi dabar kalba apie mišką. Puiki proga atsiversti knygą, išleistą dar prieš kylant nacionaliniam miškų išsaugojimo judėjimui ir padedančią geriau suprasti, kas ten darosi kirtimuose, ko taip bruzda feisbukas, apie ką visa tai.

Populiaria kalba apibendrindamas visą mokslą apie medžius, autorius padeda atnaujinti mokyklines žinias, pavyzdžiui, primindamas, kaip veikia vandens apykaita medyje (pasikartojame, ką reiškia kapiliariumas, transpiracija, kokezija ir osmosas), bet ne tik – siūlydamas jautraus ir įsiklausančio gamtininko požiūrį, sudaro sąlygas miestiečiui sužinoti dalykų, apie kuriuos jis turbūt niekada nebūtų labiau susimąstęs. Pats nuo mokyklos suolo žinojau, kad medžiai meta lapus artėjant šalnoms, bet visada stebėjausi, kodėl jie pradeda atsisveikinti su savo garderobu dar nė karto nenukritus temperatūrai žemiau nulio: mokyklinės žinios arba spragos prieštaravo empiriniams stebėjimams.

Pasirodo, medžiai turi laiko pojūtį. Jiems būdinga daugybė savybių, apie kurias gyvendami toli nuo miško nė nenutuokiame. Autorius, įvairias medžio charakteristikas ir „poelgius“ lygindamas su žmogumi ir visuomene, nesibaido netgi paklausti: „Gal šaknys – medžio savotiškos smegenys. Smegenys? Pernelyg neįtikima? Gal. Bet juk žinom, kad medžiai geba mokytis, kitaip tariant, kaupti patirtį. Vadinasi, organizme turi būti vieta žinioms kaupti“ (p. 88). Arba štai, kokius nemoksliškus terminus jis vartoja aptardamas kasmetinio rudens perversmo paslaptį: „Lapų nusikratymas yra sąmoningas veiksmas – to neatlikęs medis negali užmigti“ (p. 141). Daugumą reiškinių miške ir medžių ypatybių jis aiškina antropogeniškomis sąvokomis, lygina su žmogumi.

„Paslaptingas medžių gyvenimas“ – paprasta kalba užrašyta pamirštojo gamtos draugo gyvenimo ir mirties, bendrabūvio ir išskirtinumo analizė. Ją ypač verta perskaityti tiems, kurie nūnai Lietuvoje kilusį miškų išsaugojimo vajų laiko tuščia isterija. Knyga galbūt padės atverti akis, kaip kad psichoanalizės elementorius išblaivina nekenčiančius savo tėvo arba motinos.

Arturo'as Pérezas Reverte'as

„Diuma klubas“

„Alma littera“, 2018

Pripažinto vertėjo Prano Bieliausko išverstas romanas patenka į visame pasaulyje itin populiaraus intelektualinio detektyvo kategoriją. Pirmieji į galvą atėję šio žanro plačiai žinomi pavyzdžiai – tai sunkiasvoris Umberto Eco romanas „Fuko švytuoklė“, pirmą kartą pasirodęs 1988 m., ir lengvasvorė atmaina – 2003 m. išėjęs ir išsyk pasaulį užkariavęs Dano Browno „Da Vinčio kodas“.

Mano akimis, „Diuma klubas“ būtų tarpinis variantas tarp U.Eco ir D.Browno. Šioje istorijoje gausu pusiau pramoginių mįslių, bet netrūksta ir intelektualinio svorio.

Vis dėlto, kodėl „Diuma klubas“, parašytas dar 1993 m., lietuviškai pasirodė tik dabar, kodėl apie šitą intelektualinį detektyvą nieko iki šiol nebuvome girdėję? Mano manymu, atsakymą pateikia pats tekstas. Nors anotacijoje rašoma, kad ispanų rašytojas „sukūrė daugialypį literatūrinės fikcijos šedevrą, kupiną nuotykių, paslapčių ir intrigų“, vis dėlto tos intrigos, paslaptys ir nuotykiai paskęsta ištęstoje konstrukcijoje, kitaip sakant, skaitymo nuobodulyje.

Maža to, kad veikėjai ištisus puslapius kalba apie vieną kokį nors smulkų objektą – dažniausiai knygą ar kokią jos ištrauką, skaitytojas dar yra triuškinamas gausiomis antikvarinių ir retų knygų pavadinimų litanijomis, beriamomis čia pat kaip kasdienių pirkinių sąrašai. Tokie intarpai ne tik nieko gero nežada siužetui ir užtroškina intrigą, tie šimtai pavadinimų ir pavardžių paprasčiausiai visiškai ničnieko nepasako: tuščias reikalas.

Nors autoriaus precizika stulbina ir žavi, smulkmenos taip apkrauna prozą, kad galiausiai dialogai darosi mediniai, pertekę nebūtinų detalių, o protarpiais vis įterpiamas veikėjų psichologinis bruožas išskysta, ištirpsta žodžių gausybėje ir nebūtinų niuansų pertekliuje. Įpusėjus pasakojimui dar pasiūloma galybė senovinių graviūrų atvaizdų, o istorijos pabaiga užverčiama senoviškomis mįslėmis, grafiškai primenančiomis sudoku iš paskutinio laikraščio puslapio, intrigos tai neatgaivina – viskas atrodo pernelyg moksliška, akademiška, sausa.

Svarstydamas, kam ši knyga galėtų suteikti malonumo, prisimenu nebent bibliofilus, knygų kolekcininkus, bibliotekininkus, senosios literatūros tyrinėtojus, kuriems vaizduojama kūrinio tikrovė sukeltų atgarsį ir leistų permąstyti savo profesiją.

Roy'us Jacobsenas

„Neregimieji“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Prieš skaitydami toliau, prašom atlikti paprastą testą.

Jūs mėgstate Paulo Coelho knygą „Alchemikas“. Taip ar ne?

Jūs jaudinatės dėl Lietuvoje kertamų miškų? Taip ar ne?

Jeigu į abu klausimus atsakėte „taip“, šitą apžvalgą praleiskite ir pereikite prie kitos. Jeigu „ne“, pažvelkime į Lietuvoje išpopuliarėjusį romaną atidžiau.

Pirma, man regis, sudėtinga apie šią knygą kalbėti vien literatūriškai, neprisiliečiant prie tam tikrų pasaulėžiūrinių aspektų. Mano akimis, norvegų prozininko pasakojimas apie saloje gyvenančią uždarą šeimą, kaip ir ankstesniame „370“ numeryje apžvelgtas austrų rašytojo Roberto Seethalerio romanas „Visas gyvenimas“ apie atokiai kalnuose su likimo negandom kovojantį vyrą (šįkart supažindiname su dar naujesniu šio autoriaus vertimu), atsiduoda naftalinu ir paviršutiniška nostalgija. Kaip tada mat žmonės šventai gyvenę! Kokie jie buvę natūralūs, darnūs ir savaime išmintingi! Lietuviško vertimo anotacijoje net paminėta, kad knyga atseit yra „kupina rupios išminties“. Gali būti, gali būti…

Tačiau rupios išminties kupina ir mūsiškio Romualdo Granausko proza. Kodėl geriau skaityti mūsų žemdirbiškojo egzistencializmo klasiką negu šiuolaikinį austrų kalnietiškąjį egzistencializmą ar norvegų pajūriškąjį egzistencializmą? Todėl, kad literatūros klasikai tekstus bent užrašė autentišku to laikmečio kodu ir fiksavo savo gyvenamojo meto pajautas. O į XX a. pradžios provinciją grįžtantis XXI a. miestietis autorius užsiima menine simuliacija ir alchemija. Toks kūrybinis ėjimas neįtikina, ir tiek. Kitaip sakant, šiuolaikinis rašytojas, grįžęs į Petro Kurmelio erą, tiesiog apsimeta tuo, kuo nėra, ir atrodo labiau archajiškas netgi už savo krašto klasiką Knutą Hamsuną, jau XIX a. pabaigoje vaizdavusį iš romantizmo kanono išsivaduojantį, stebėtinai modernų herojų.

Galų gale „Neregimųjų“ fenomenas aptartinas ir grynai vien literatūriškai: tą apsimestinai nostalgišką nuotaiką ir pasakotojo kojelišką švelnumą dar galima pakęsti, o lietuviško vertimo spragos – stiliaus ir logikos defektai – badyte bado akis, pavyzdžiui: „žmogus nesidalija į dvi atskiras puses, net jei ir linksta į priekį“ (p. 27). Šitos minties fizikinę ir biologinę potekstę perkandau tik atsivertęs originalą. Bet jau geriau nebūčiau atsivertęs…

Robertas Seethaleras

„Tabakininkas“

„Baltos lankos“, 2018

Leidykla „Baltos lankos“ pastaruoju metu nešykšti vertimų, lepindama skaitytojus populiariais arba dar negirdėtais vardais ir net kuria tarytum naujas mikroserijas. „Tabakininkas“, kaip ir „Visas gyvenimas“, yra pametinukai, kurių toks pats dizainas ir formatas. Kaži ar austrų kilmės, Berlyne reziduojančio autoriaus tekstai verti tiek lietuvių auditorijos dėmesio?

Dėl pernai išleisto jo romano „Visas gyvenimas“ abejočiau, nes mes verčiau galime atsiversti ne prastesnių savo paties tekstų, pavyzdžiui, Vinco Krėvės „Skerdžių“. Ta paslaptinga „rupi išmintis“ aname R.Seethalerio romane, kaip ir R.Jacobseno „Neregimuosiuose“, atrodė kaip anachronistiškas praėjusio laiko žmogaus romantizavimas.

„Tabakininkas“ – kas kita. Šioje knygoje autorius pasirenka atskleisti ne abstraktų XX a. mažąjį herojų, o tikrą istorinę asmenybę – psichoanalizės pradininką Sigmundą Freudą. Tai savaime intriguoja ir iškart suteikia literatūrinei tikrovei svorio. Iškilios asmenybės visada įdomios, o jas dar talentingai atkūrus menine forma, sėkmė garantuota. R.Seethaleriui tai padaryti puikiai pavyksta, nes senąjį gerąjį kušetės dėdę jis eksponuoja ne pirmajame plane, o kito pagrindinio personažo, į prieškarinę Vieną iš kaimo atvykusio paauglio, akimis. Pasakotojo atstumas nuo pagrindinės romano figūros S.Freudo ir abiejų veikėjų santykis sukuria erdvės netikėtai gyvam persikėlimui į pasaulį iki Aušvico. Simpatiškai ir vaizdingai kuriama praėjusio laiko tabako ir laikraščių krautuvės atmosfera, kokios šiais blizgančių salonų ir spaudos šermenų laikais jau nebesutiksi: „Mat jei esi tabakininkas, laikraščių skaitymas tau apskritai esąs vienintelis svarbus, vienintelis reikšmingas ir aktualus dalykas; neskaityti laikraščių – tai reiškia ir nebūti tabakininku, o gal netgi nebūti žmogumi“ (p. 21).

Nors romano anotacijoje kaip pranašumai paminėtas nuoširdumas ir tyli išmintis truputį išgąsdino, kad iš teksto atplūs tokią dozė sentimentų, po kurios tik ir eik į mišką glėbesčiuotis su medžiais, „Tabakininkas“, savitu rakursu įsismelkdamas į praėjusią epochą ir vienas jos vėliavnešių, aprėpia kur kas daugiau.

„Freaks On Floor“

„Gold“

„Self-released“

Po labai sėkmingo ketvirtojo albumo „Waves“ brandą pasiekę „Freaks On Floor“ šiek tiek nurimo ir perėjo į kitą etapą, kai galima leisti sau ir atsipalaiduoti. Naujasis jų darbas „Gold“ skamba lyg ilgo maratono pabaiga, kai nebereikia skubėti, galima daugiau groti sau ir nesirūpinti bandymais įtikti įnoringai publikai. Iš vienos pusės fryksų narių apsukos senokai nebuvo tokios intensyvios: Justinas Jarutis soluoja ir dalyvauja „Lietuvos balse“, Rokas Beliukevičius dalyvauja kituose projektuose ir susižada, taigi jaunuoliai dirba, dirba ir dar kartą dirba. Iš to ir gimsta „Gold“ – muzikinio pasaulio taisykles patvirtinantis albumas, kurį sukuria grupė, baigusi savo pirmąjį virsmą iš pogrindžio į rampų šviesą. Tai jau ne tie chaotiški rokenrolistai, kurių energija žudydavo, nes „Gold“, nepaisant pankiškos dainų trukmės, yra link poproko linkstantis darbas, labiau išmąstytas, negu sukurtas beatodairiškai, kuriame daugiau svingavimo nei šėlsmo. Akivaizdus to pavyzdys – užkrečiamiausias albumo kūrinys „Dance All Night“, kuris jau nereikalauja šokinėti, o tik šokti. Kai kam fryksiškos beprotybės gali pritrūkti, tačiau kitokios muzikos aš ir nesitikėčiau, visgi jaunos šėlionės kažkada baigiasi, todėl ta tendencija tik stiprės. Iš kitos pusės, jei jau albume atsisakoma netvarkingo gitaros skambesio, norėtųsi, kad pats darbas būtų šiek tiek įvairesnis ir eksperimentiškesnis, nes bent jau man tradicijos būta šiek tiek per daug (kartais Jaručio balsas keistai primena Phillo Collinso vokalą), lyg būtų nueita per daug saugiu keliu, o, žinant Justino eksperimentus su popmuzika ar šokių muzika, norėtųsi, kad jis galiausiai imtųsi kardinalių eksperimentų. Fryksai vis bando rasti aukso viduriuką, saugios avies ir sotaus vilko santykį, tačiau pati situacija kartais juos įvaro į saugumo spąstus, iš kurių juos skatinčiau išsilaisvinti.

73/100 („Spotify“, „iTunes“, „Deezer“, „pakartot.lt“)

„Willie Valo“

„Daug tokių kaip mes nemiega“

„Self-released“

Iš „Z On A“ pelenų (ar letargo miego) pakilęs hiphopo duetas „Willie Valo“, semdamiesi įkvėpimo iš dešimtojo dešimtmečio stilistikos, atsisako tautiškos melancholijos, imasi energijos ir, nors kartais šauna pro šalį, turi galimybių rasti savo vietą po saule. Akivaizdu, kad vaikinai jaučia sentimentų paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui, nes kai kurios aranžuotės skamba lyg to laiko atgarsiai, kartais prasmingi, o kartais ir guilty pleasure lygio, todėl kartais jie gali priminti „Gumos“ laikų SEL, kartais – tais laikais valdžiusias nu metal grupes, o kartais net eurodance kolektyvus, todėl nejučia lauki, kada nuskambės jausmingas moteriškas vokalas. Šios savybės artina „Willie Valo“ daugiau prie popmuzikos nei prie hiphopo, tačiau tai nebūtinai yra blogai. Atsisakydami taip įkyrėjusios rimtos minorinės melancholijos, jie užima niekam nepriskirtiną nišą, kurioje gali tobulėti toliau. Galų gale, kada hiphope jūs girdėjote gitaras? Vis dėlto reikia pripažinti, kad duetas skamba šiek tiek lėkštokai, lyg grupė, semdamasi įkvėpimo, būtų pamiršusi, kad dabar 2018-ieji, o ne 1998-ieji. Iš kitos pusės, kartais koją kiša ir tekstai, kuriems maišo lietuvių kalbos subtilybės, todėl derinti pavyksta ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Visgi reikia pripažinti, kad „Daug tokių kaip mes nemiega“ pirmiausia yra įdomus bandymas (kuri lietuvių grupė yra skyrusi dainą Chrisui Cornellui?!), jame atsispindi platus kūrėjų akiratis ir drąsa bėgti nuo tautinio hiphopo klišių, kurios, kaip tenka pastebėti, ima erzinti vis daugiau žmonių. Ir nors kartais pašlubuodami, kartais užkliūdami, jie vis tiek eina tuo keliu, kuriuo dar nebuvo eita. O net jei ir jaunajai kartai nepatiks, gal jie bent jau pagūglins, kas yra tas Willie Valo.

68/100

„Shishi“

„Na X 80“

„Self-released“

Nors „ant popieriaus“ projektas „Shishi“ labai intriguoja, visgi tenka pripažinti, kad šis trio viso savo potencialo debiutiniame albume maksimaliai neišnaudoja. Atrodytų, kad tiek koncepcija, tiek talentu, tiek ir estetika šios merginos turėtų lengvai rasti kelius pas klausytojus: geranoriškai maištingas indie-surf su pankiškomis užuominomis ir DIY idėjomis. Žinant, kad už jų nugarų yra tokie projektai kaip „Umiko“, „Ministry of Echology“, „Kotori“ ar „Elle G“, būtų kvaila įvardinti šią grupę kaip naujokę – profesionalumas ir žinios šviečia iš toli. Ir vis dėlto „Shishi“ dainoms, bent man, pritrūksta ryškumo. Atmetus idėjas ir trashy aprangas, mums paliekamas labai paprastas, septintojo dešimtmečio akordų įkvėptas albumas, kurį į viršų kelia ne muzikiniai pasiekimai, o grupės narių statusas. „Na X 80“ tampa aiškus jau po poros trumpų kūrinių, kurie sukuria „Shishi“ identitetą, tačiau ne ryškų pėdsaką. Asmeniškai grupės istorija, pavyzdžiui, idėja išmokti groti skirtingais nei įpratusios instrumentais jau subūrus grupę, pats atpalaiduotas trio vaibas ir buvimas savotiška supergupe yra įdomesnis nei dainos. Akivaizdu, kad joms tai yra ir gerai praleisto, o ne per jėgą išspausto laiko pavyzdys, lyg „Shishi“ pirmiausia kurtų sau, ir tai yra tikrai sveikintina. Tačiau man asmeniškai tokio greito efekto neužteko, nes susidaro įspūdis, kad „Shishi“ galbūt net tyčia nesiekia tęstinio efekto, lyg tai būtų vienkartinis projektas, negruzinant nei savęs, nei savo klausytojų. Tiesiog gerai praleistas laikas, merginoms mėgaujantis viena kitos kompanija ir galiausiai sudėjo į albumą. Todėl „Na X 80“ yra panašesnis ne į liūtą, o į geranorišką pandą, saugiai susisukusią kur nors bambukų giraitėje ir kartais nusišypsančią pro saulės spindulius.

69/100 („Spotify“, „iTunes“, „pakartot.lt“)

„Amnesia Scanner“

„Another Life“

„Pan“

Tamsios euforijos, kaip teigia patys „skaneriai“, kupinas suomių duetas iš Berlyno savo debiutiniu albumu pristato chaotišką realybę, pilną kompiuterinio purvo, dirbtinės ekstazės ir nenatūralios egzistencijos, atspindinčios tiek dabarties viltingą optimizmą, tiek kasdien smogiantį pesimizmą. Jų avangardinė EDM muzika – tai šiuolaikinės elektroninės muzikos paraštės, kurios daro įtaką mainstream žanrams; ne be reikalo jie minimi šalia tokių flagmanų kaip Lotic ar Arca. Tik neseniai atsiskleidusi kaip dviejų vyrukų duetas grupė ilgai slėpė savo asmenybes, taip sukurdama paslapties aurą, kuri buvo pagrįsta krūva informacijos, kuri lyg koks interneto šlamštas pildė klausytojų smegenis, todėl ir dabar norisi juos priimti kaip savotišką dirbtinio intelekto klaidą, be jokios kontrolės ar pagrįstumo klajojančią nežinomais pasaulinio tinklo takais. Projektas, gimęs iš algoritmo (jų pavadinimas buvo sukurtas suvedus buvusio projekto „Rennaisance Man“ pavadinimą į anagramų generatorių), yra pagrįstas keista matematika, pjaustančia dirbtinius garsus ir klijuojančia jas į šaltus koliažus, virš kurių skamba dirbtinio vokalisto(-ės) Oracle balsas. Ir nors „Another Life“ savo neįprastumu ir drąsa skamba futuristiškai, pats duetas tvirtina, kad tai dabarties muzika. Dabarties, kurioje kiekvieną dieną kyla krizės, nors mums nuolat žadama, kad jau už kampo laukia fantastiški technologiniai pasiekimai. Iš šių minčių gimsta šis dirbtinis kūdikis sužalota siela, kurio galvoje – visiška netvarka, tačiau kuris gali išspinduliuoti ją netgi į popmuziką nueinančiais noise-techno garsais. „Amnesia Scanner“ – tai lyg lazerio skerspjūvis per metalinį kūną, kuriam atvėrimas žada naują gyvenimą, tačiau klausimas lieka, ar tas naujas gyvenimas yra geresnis, ar ves į dar didesnį sutrikimą.

90/100 (Spotify, iTunes, Deezer)

Jóhannas Jóhannssonas

„Mandy“ (original soundtrack)

„Lakeshore Records“

Šių metų vasario mėnesį nuo narkotikų perdozavimo mirusio vieno talentingiausių ir, deja, viso potencialo nerealizavusio islandų kompozitoriaus Jóhanno Jóhannssono bene paskutinis darbas yra pamėkliškas devintojo dešimtmečio neonu apšviestas režisieriaus Panoso Cosmatoso filmo „Mandy“ garso takelis, kurio ramybė slepia egzistencinę ekstremalaus metalo tamsą ir puikiai atspindi filmo beprotybę. Pirmiausia, reikėtų pasakyti, kad „Mandy“ nėra paprastas ar įprastas filmas: tai psichodelinė kelionė, kupina prieblandos, ryškių spalvų, kraujo ir monstrų ant motociklų (rekomenduoju ir debiutinį režisieriaus darbą „Beyond The Black Rainbow“). Ir dar jame puikiai vaidina visą savo fejeriją galintis laisvai skleisti Nicolas Cage'as. Tokiam filmui ir garso takelis turi būti atitinkamas, o tai, ką su vienu geriausių metalo ir ne tik prodiuseriu Randalu Dunnu ir „Sun O)))“ gitaristu Stephenu O'Malley sukūrė Jóhannssonas, yra puikus atmosferos apklotas, suteikiantis jau ir taip grėsmingam filmui dar gilesnį anapusiškumą. Po tykiais, tačiau neramiais elektroniniais garsovaizdžiais slypintis „doom metalas“, nors niekada ir neprasiveržia, visgi kelia nerimastingumą, kurio kupinas visas „Mandy“ garso takelis. Muzikos sunkumas kabo virš klausytojo lyg Damoklo kardas, kartais nusileisdamas O'Malley gitaros pjaustymais. Nuolatinė muzikos neramybė puikiai papildo filmo sapnišką žiaurumą, lyg visa tai, ką mes klausytume, būtų garsinis industrinės pasakos pavyzdys, tačiau šioje pasakoje niekas gerai nesibaigia. Reikia pripažinti, kad kaip ir filmas, garso takelis nepaiso jokių konvencijų, yra eksperimentinis iki kaulų smegenų ir tikrai nežada smagaus laiko. Tačiau kai klausai ko nors tokio kolosalaus, kartais subtiliai jautraus, o kartais negailestingai žiauraus, lengvos perklausos ir nesinori. Ši beprotybė jus gali užkerėti, bet nereikia joje būti pernelyg ilgai.

89/100 („Spotify“, „iTunes“, „Deezer“)

NEŽINOMA ŽEMĖ. ŠALČIA

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – dar vienas režisieriaus Jono Tertelio dokumentinio teatro spektaklis „Nežinoma žemė. Šalčia“. Šalčininkų fenomeną režisierius leidosi tyrinėti drauge su dramaturgais Andriumi Jevsejevu ir Egle Vitkute. Kūrybinė komanda ieškojo nežinomos žemės, o rado Lietuvą.

Gal todėl šį kartą dokumentinei medžiagai scenoje perteikti jie pasirinko verbatimu vadinamą metodą, kai scenoje profesionalūs aktoriai atlieka autentiškus, neredaguotus realių žmonių tekstus. Penketas aktorių scenoje atkuria ne tik surinktus šalčininkiečių pasisakymus, bet ir jų kalbėjimo manierą, intonacijas bei akcentus. Kitaip tariant, scenoje atkuriami konkrečiame miestelyje gyvenančių žmonių paveikslai.

Per aktorius spektaklyje kalba, mintimis ir patirtimis dalijasi pasieniečiai ir paraleliai vis suskamba vaikų užimtumo problema, jų įtraukimo į nukalstamas veikas pavojai, tačiau nuodugniau socialinės, tautinės ir kitos šio regiono problemos nėra gvildenamos, jos konstatuojamos, tačiau negarinėjamos. Kitaip nei šio režisieriaus taip pat Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtame dokumentiniame spektaklyje „Žalia pievelė“, nagrinėjusiame Visagino miesto situaciją, „Nežinoma žemė. Šalčia“ nesiūlo vienokių ar kitokių pjūvių ar analizės, o pateikia miestelio gyventojų portretų galeriją.

Iki galo neišartikuliuotas režisieriaus ir dramaturgų tezes puikiai konceptualizuoja Paulės Bocullaitės scenografija. Ji publiką perskiria į dvi viena priešais kitą sėdinčias ir per langą / veidrodį / ekraną stebinčias grupes: mus ir juos. Taip perteikiamas abipusis – šalčininkiečių ir likusios Lietuvos požiūris vieni į kitus, kuris, regis, neaišku iš kur atsirado ir kodėl tebepalaikomas. Valstybinės sienos riboženkliai, pažymėti Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vėliavomis, – kukli, bet tiksli keblios Šalčininkų geopolitinės situacijos nuoroda.

Stebina tik spektaklio finale ekranuose teksto pavidalu pasirodantis kūrėjų pasiteisinimas dėl nepavykusių ar šalčininkiečių premjeros metu atmestų spektaklio aspektų. Šis mokinukiškas poreikis pasiteisinti glumina ir panašėja į menininkų kapituliaciją prieš menamus standartus, kurių nepasiekus kyla poreikis pasiaiškinti.

Rekomenduojama tikintiesiems, kad Pietryčių Lietuvoje gyvena visai kitokie žmonės.

Nerekomenduojama iš dokumentinio teatro besitikintiesiems daugiau nei vien veidrodžio efekto.

ČIKAGA

Repertuarą sekite www.klaipedosmuzikinis.lt

Miuziklai – Lietuvos scenos menininkams vis dar sunkiai užkariaujama žemė. Nors miuziklų galima rasti ir muzikinių teatrų, ir didžiųjų šalies arenų repertuaruose, prie šiam žanrui tiesiog privalomos šou kokybės priartėja vos vienas kitas pastatymas.

Vienas naujausių garsiai išreklamuotų šio žanro kūrinių – Johno Kanderio ir Fredo Ebbo 1975 m. sukurta „Čikaga“.

Kas nematėte Robo Marshallo filmo, galima priminti, kad šis miuziklas pasakoja apie korumpuotą XX a. pradžios JAV teisingumo sistemą, žiniasklaidos įtaką ir siekį tapti žvaigžde. Jo centre – dvi už artimųjų žmogžudystes suimtos jaunos moterys Velma ir Roxie, kurios nuo teisingumo mėgina išsisukti pelnydamos žiniasklaidos ir visuomenės simpatijas.

Miuziklo režisierė Rūta Bunikytė pasirinko išlaikyti „Čikagai“ būdingą kriminalinio šou formatą su gausiomis, kaip reta tiksliai atliekamomis masinėmis šokio scenomis (choreografė Inga Briazkalovaitė). Tačiau vaidybinės scenos, kurios miuzikluose ir taip aktoriams kelia nemažai keblumų, deja paliktos gana primityviai, pigios komedijos savieigai. Todėl bendras miuziklo vaizdas labai netolygus: tikslias ir įspūdingas scenas, ar, šiuo atveju būtų tiksliau sakyti, numerius, keičia lėkštos, nesuvaldytos situacijos. Tad svarbiausiais veiksmo varikliais čia tampa pagrindinių vaidmenų atlikėjai, kurių indėlio vertė taip pat labai įvairi.

Velma Kelly įkūnijanti Oneida Kunsunga tiesiog žėri scenoje ir maudosi šokio ir muzikos pursluose. Regis, aktorė atrado savo žanrą ir mėgaujasi juo scenoje. Tačiau greta jos smarkiai nublanksta scenos partnerė – Velmos varžovę Roxie Hart kurianti Gabrielė Bielskytė.  O.Kunsungos Velma pasižymi pasitikėjimu savimi, ryžtu ir elegancija, o G.Bielskytės Roxie labiau primena iš socialinio dugno netikėtai pakilusią vulgarią tuštutę. Tai meta ne vieną iššūkį ir kitiems jos scenos partneriams. Pavyzdžiui, Dominykui Vaitiekūnui, kuriančiam Roxie vyro Amoso vaidmenį. Nevykėlio, apgauto vyro vaidmuo – gana netikėtas šio aktoriaus amplua. Keblumų su juo kyla tik vaidybinėse pirmojo veiksmo scenose, o štai antrajame veiksme D.Vaitiekūnui pradėjus dainuoti viskas stoja į savo vietas. Tenka tik apgailestauti, kad šių epizodų nėra daugiau.

Bet kokiu atveju ši „Čikaga“ liudija, kad miuziklo žanras mūsų šalyje žengia kokybės ir efektyvaus šou link.

Rekomenduojama mėgstantiesiems miuziklų klausytis gimtąja kalba.

Nerekomenduojama turintiesiems galimybę miuziklus žiūrėti Londone ar Niujorke.

OTELAS

Repertuarą sekite www.facebook.com/teatronas/

Tikriausiai ne vienas yra susimąstęs, kas tokio ypatingo yra klasikinėse dramose ir tragedijose – juk nupūtus laiko dulkes ir stilistines vingrybes, daugelis garsiausių siužetų sugula į gana paprastas įvykių grandines.

Panašiai pasižiūrėti į Williamo Shakespeare‘o tragediją „Otelas“ siūlo kaunietis režisierius Gildas Aleksa. Jis dramos genijaus tekstą iš rūmų aplinkos perkelia į nugyventą, skurdžia buitimi pertekusį butą, paprastame sovietmetį menančiame daugiabutyje (scenografas Aistis Lansbergas). Taip meilės ir pavydo drama itin priartėja prie penktojo puslapio aktualijų. Tiesa, režisierius tragediją siūlo ne tik stebėti, bet ir patirti. Mat spektaklio veiksmui plėtojantis nedidelėje svetainėje, be ketverto aktorių, čia telpa vos keliolika glaudžiai pakampėse įsitaisiusių stebėtojų. Tiesa, šios buitinės dramos veikėjai jų tiesiog nepastebi, tad tarp žiūrovų veikia tarsi vaiduokliai, pasmerkti vis kartoti savo tragišką istoriją.

Klasikinės tragedijos esmei perteikti režisieriui pakanka vos dviejų veikėjų porų – sportine apranga pasidabinusių Otelo su Dezdemona ir Jago su Emilija. Apgyvendinus juos viename bute ir įvykiams vejant vienas kitą pasakojimui daugiau dalyvių ir nebeprireikia. Meilės, pavydo ir žmogiškųjų silpnybių buitinė puota, vykstanti visiškai greta įtraukia į ne visuomet jaukų intymumą.

Būtent šioje aplinkoje jaunajam režisieriui G.Aleksai pavyko iki šiol geriausiai atskleisti su juo dirbančius aktorius – Karolį Kasperavičių, Mildą Naudžiūnaitę, Matą Dirginčių, Mildą Jonaitytę – pabrėžti jų stiprybes, o aktoriams – sukurti įdomius vaidmenis.  G.Aleksa, regis, iki galo nepasitiki pats savo sprendimais ir, pasirinkęs visiškai neteatrinę erdvę ir pagrindęs spektaklį stipriais vaidmenimis, staiga griebiasi teatrinių triukų – specialaus apšvietimo, vaizdo projekcijų. Veiksmui įsibėgėjant, vis aktyviau naudojami šie elementai atrodo dirbtiniai, pertekliniai ir ima kilti klausimas, kam spektaklį iškelti iš teatro, jei iš spektaklio neiškeliamas teatrališkumas? Teatras visa savo didybe atsiradęs bute glumina kur kas labiau, nei pavydo paskatinamas žiaurumas ir laimingąsias poras ištinkanti tragedija.

Rekomenduojama mėgstantiesiems leistis į teatrinius nuotykius.

Nerekomenduojama ėjimą į teatrą suprantantiesiems kaip pasižmonėjimo ritualą.

„Happyendless“

Kinetika

„Meno žmonės“

„Happyendless“ pavadinimas jau yra tapęs Lietuvos šokių muzikos istorija. Būtent juos galima minėti prie tokių vardų kaip DJ Saga, „Laba’s FM“ ar neseniai 20-metį šventęs „Techno Valentino“. Senosios mokyklos mohikanai, per savo karjerą kelis kartus mirę ir kilę iš pelenų, 2018-aisiais sugrįžo su jau labai seniai lauktu nauju darbu „Kinetika“, kuriame nebėra (gal ir gerai) Sauliaus Prūsaičio, tačiau yra jausmas, kad Benua ir Andriui Alien sunku atsisakyti per tiek laiko sukaupto bagažo. Jei įvardytume tiksliai, „Kinetika“ nėra šiuolaikinis albumas, nukreipiantis muziką kuria nors kryptimi, tai daugiau nostalgiškas, ypač dešimtajam dešimtmečiui, darbas, kuris tikrai nereiškia kokybės nebuvimo, pvz., „Orbital“ vis dar varo savo, tačiau jie man niekad nepabosta, nors ir nepasiūlo revoliucingų idėjų. „Kinetika“ yra meilės laiškas praeičiai, reivo kartai, ryškioms, akį rėžiančioms spalvoms, kuriomis geriausia žavėtis tuomet, kai jas supo to laiko atributai. Man smagesni kūriniai be vokalo. Su pagarba visiems dainavusiesiems ir repavusiesiems geriausiai savo poziciją atspindi Giedrė Kilčiauskienė, nes ji visur puikiai skamba, ir „Empti“ bei Kamilė iš „Kamanių Šilelio“, nes daina „Žemė. Oras. Dangus“ labai panaši į jos grupės kūrybą. Kiti, deja, skamba labiau kaip kviestiniai dainininkai ir suteikia dainoms ne itin reikalingą popmuzikos skambesį. Pavyzdžiui, itin stipriai skambančiuose „King Kong“ ir „Odisėja“ vokalai visai nenaudojami, o „Gravitacija“ ir „Go“ skamba tik balsų fragmentai. Be to, nereikalingai įmesti keli modernūs ritmai netikėtai plėšo sentimento aurą, todėl, kad ir kaip būtų keista, kyla noras, kad jų nebūtų ir darbas išliktų vientisu meilės laišku praeičiai. „Happyendless“, mano manymu, nebereikia stengtis įtikti dabartiniam išpaikintam jaunimui, jie jau yra legendos, ir į juos kiekvienas pyplys su „Mac“ turėtų žvelgti pagarbiai ir klausyti, klausyti, klausyti. „Kinetika“ turi potencialo įtvirtinti tą statusą, dabar reikia tik visiško pasitikėjimo savimi.

^{74 100}

Domantas Razauskas ir „Vos Vos“

Vos Vos

„Self-released“

D.Razauskas yra vienas pagrindinių dainuojamosios poezijos žanro vėliavnešių, tačiau man (galbūt ir dėl pasibaigusios meilės šiam žanrui) jis pirmiausia yra didžiulis muzikos eruditas, pažįstantis kiekvieną muzikos žanrą taip, kad diskusijose su juo lieki pirmokas, kuriam dar reikia daug ką pažinti. Būdamas plataus spektro ekspertas, jis užsidarydavo bliuzroko narvelyje, turinčiame savo gerbėjų, tačiau man visad atrodė, kad tiek žinių prisirinkęs žmogus turėtų vis drąsiau eiti „outside the box“. Albumas „Vos Vos“ patvirtina šią nuomonę – ten, kur Domantas yra drąsus, ten ir įdomiausias. Šis darbas yra lyg sūpynės: tai tradicinis bliuzas visomis prasmėmis, pvz., „Raganų kraujo“, tai elektroniniai bandymai, vis priverčiantys suklusti, pvz., „6“. Ir čia iš esmės viskas priklauso nuo klausytojų preferencijų. Man bliuzas iš esmės jau yra nuėjęs dalykas, kurį reikia gerbti, bet po kurį knaisiotis nėra jokio džiaugsmo. „Vos Vos“ bliuzinis vibe geriausiai atskleidžiamas dabartinę valdžią kritikuojančiame kūrinyje „Revoliucija Nr. Px“ (juk bliuzas ir yra originalioji protesto muzika), tačiau kiti kūriniai gerokai nusileidžia LP eksperimentams. Jau minėtasis „6“, šiek tiek radioheadiška, šiek tiek mamontoviška „Lopšinė“ ar būgnų sekcija lyg iš „Airijos“ laikų atėjusi „Mėlyna Balta“ yra tie ašiniai kūriniai, su kuriais man „Vos Vos“ atsiskleidžia plačiau. O iš konteksto labiausiai krinta „Tu – Voras“, kurioje bandoma prisiminti dainuojamosios poezijos pažaidimus, nors, mano manymu, tai nereikalinga. „Vos Vos“ puikiai atskleidžia puikų D.Razausko muzikinį intelektą: jis įvairus ir turtingas įtakų bei žanrų, tačiau už jo vis dar girdėti kūrėjo praeitis. Galbūt būtų drąsu jį kviesti nuo tos praeities tolti, bet, žinodamas potencialą, tai tik ir siūlau. Ir kitąsyk ne vos vos, o drąsiu šuoliu.

^{74 100}

„KITI KAMBARIAI“

Vėjas atneša debesis

„Self-released“

„Foje“ be Andriaus Mamontovo yra kaip „Kiti kambariai“. Ir iš esmės tuo viskas pasakyta, telieka Tau, mielas klausytojau, pasirinkti pusę. Nuo grupės vardo, albumo ir dainų pavadinimų, muzikinio apipavidalinimo iki vokalisto Žilvino Sebeikos balso, kuris patiems grupės branduolį, daugumą, esmę sudarantiems „Foje“ buvusiems nariams, anot pranešimų spaudai, labai primena jauno A.Mamontovo vokalą. Ir nors susidaro įspūdis, kad „Foje“ laikus A.Kriščiūnas, A.Lukošius, D.Burokas prisimena su šiokia tokia nuoskauda, „Vėjas atneša debesis“ skamba taip, lyg tų 20 metų po išsiskyrimo ir nebūtų. O tuomet kyla klausimas: kodėl šie veteranai nusprendė kurti muziką, kuri yra tiesiog identiška buvusio lyderio, neleidusio pasireikšti prieš tai, kūrybai. Ar jie tai daro norėdami kažką įrodyti ir, jei taip, kam įrodinėti tais pačiais ginklais, kuriuos ir sėkmingai, ir nesėkmingai visais būdais išnaudojo A.Mamontovas? Dėl šių priežasčių „Vėjas atneša debesis“ sukelia prieštaringų minčių: šis albumas yra lyg „Foje“ „B-Sides“ rinkinys, o gal net idėjų, kurių nepriėmė A.Mamontovas, išraiška, ir daugiau sąmokslo teorijų kurti nenoriu. Iš tikrųjų grupė „Kiti kambariai“ nepasiūlo nieko naujo, ko seniau ir geriau nebūtų jau pasiūliusi „Foje“: tas pats nostalgiškai liūdnas skambesys, tie patys klavišiniai, tie patys vėjai ir tie patys debesys. Net ir pats šių apibūdinimų alfa ir omega A.Mamontovas per pusę metų išleido porą elektroninių-instrumentinių kūrinių, kurie netapo revoliucija, bet buvo daug mažiau nuspėjami nei buvusių kolegų projektas. Jei tai kūrimas tiesiog sau, tuomet prie nieko kibti negali, tačiau jei „Kiti kambariai“ nori populiarėti, telieka klausti, kodėl nepabėgus nuo praeities, nepamiršus šlovingų laikų, kurie jau buvo seniai, ir nesukūrus kažką savo.

⁶⁰

¹⁰⁰

„G&G Sindikatas“

99

„Meno žmonės / G&G Sindikatas“

„Sindikato smogikai“ jau yra tapę kokybės rodikliais patiems sau: ramiai galima skirstyti Lietuvos hiphopo istoriją iki „Sindikato“ ir po jo, o apie jų teigiamą ir, deja, kartais neigiamą įtaką kalbėjau ne kartą. Bene 17–18 metų neturėdami stiprios konkurencijos jie auklėjo, žeidė, kėlė jaunuosius klausytojus, išlikdami, kas svarbiausia, savimi, nieko netepdami ir niekam nepataikaudami. Vis dėlto tokia pozicija kartais gali virsti kietakaktiškumu ir dabar ateina laikas klausti, ar „Sindikatas“ gali keistis, o gal jie tokie pat, kaip ir kokiais 2003-iaisiais. „99“, mano nuomone, parodo, kad grupei reikia atsinaujinti. Iš maištautojų virtę kietais tėčiais, auklėjančiais vaikus patriotizmo, laisvės ir sąmoningumo kryptimis, kartais jie atrodo lyg užsistovėję vienoje vietoje. Tekstai kaip visada aštrūs, gerai mankštinantys vestibiuliarinį aparatą ir reikalaujantys įsiklausyti. Tačiau muzikaliai (ir net tematiškai) „99“ labai primena prieš ketverius metus išleistą „Revoliucijos garso takelį“, o tai jau nebuvo stipriausias jų darbas. Be reperių kritikos taikiniu tapusios minios ganytojų įvaizdį prisiėmusios valdžios temos, visa kita sukelia déjà vu jausmą. „Tu ne karalius“ (tik kvailys nesupras, kam ji skirta) yra šio albumo highlightas

su nuostabiu kantri motyvu, o kiti kūriniai yra tradiciniai „G&G“ kupletai. Nors džiaugtis galima, kad chebra savęs neišduoda ir nesivaiko madų, labai norėtųsi daugiau muzikinio išmanumo, įvairumo ir spalvingumo. Daug kas albume tampa pažįstama ir atpažįstama, todėl nebežinai, ar 2018-ųjų, ar 2008-ųjų darbo klausaisi. Žinodamas vyrų muzikinį išprusimą ir tiesiog melomanišką muzikinį skonį, iš jų pageidaučiau ribų plėtimo (pvz., kaip tai daro Mesijus), nes niekas už juos to nepadarys geriau. Aš žinau, ką gali man pasiūlyti „Sindikatas“, tačiau noriu, kad jie man pasiūlytų tai, ko aš nesitikiu. Kai viskas yra tiek profesionalu ir kokybiška, rizika tampa didžiausiu varikliu. „Sindikatas“ man yra kokybės standartas, todėl be proto noriu, kad jis ir toliau vestų į priekį šalies repo sceną. Kam kam, bet jam tikrai nėra ko bijoti.

^{75 100}

Andrius Mamontovas

Hong Kong Tapes

„Mono Stereo įrašai“

A.Mamontovas Lietuvoje gali daryti bet ką ir būtent tuo jis ir užsiima. Praėjusių metų viduryje išleidęs elektroninį albumą „Memories Of Something That Never Happened“, šiemet, Knygų mugės metu, jis paleido dar vieną instrumentinį darbą „Hong Kong Tapes“, kuriame sudėti nepanaudoti kūriniai, rašyti Mario Martinsono filmui „Amaya“ bei Eimunto Nekrošiaus spektakliui „Dieviškoji komedija“. Ir, kaip jis pats teigia, tai nebus toks albumas, kokio laukia gerbėjai. Nesiūlyčiau jau savęs taip nuvertinti, tačiau iš kitos pusės „Hong Kong Tapes“ nėra kažkuo labai ypatingas. Iš esmės įstringa du kūriniai: pirmas, minėtam spektaklyje neišgirstas „Sadness Ends After This“, puikiai atspindintis klasikinį E.Nekrošiaus stilių, ir paskutinis – „Back Into The Pagan Forest“, kurio sąskambiai mena praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio new wave garsus. Visa kita yra šiek tiek elektronizuotas easy listening, nei per daug ryškus, nei per daug išskirtinis. Kartais albume galima išgirsti įdomesnių kompozijų, pvz., „Electricity Keeps Us Alive“, „Bamboo“, tačiau kartais nueinama į sentimentalumą ir muziką, kurio geriausia klausyti prieš miegą, kad greičiau atsijungtum, pvz., „It Was Raining In Hong Kong Last Night“ ar „Water Is The Blood Of The World“. Be to, kad ir kaip būtų gaila, A.Mamontovas šiame darbe nepasiūlo nieko naujo, tai lyg nuotrupos iš geresnių kūrinių, senų įtakų, kurios kažkuo vientisu taip ir nepavirsta. Kaip eksperimentas pasidomėti, kokios instrumentinės muzikos klausosi šis kūrėjas, jis įdomus, tačiau albumu, brėžiančiu naują atlikėjo kryptį, jis nevirsta. Visada smagu, kad leidžiama sau kurti, tačiau tai veikiau bandymas žaisti kompozicijomis nei naujos karjeros pradžia. Iš kitos pusės, aš „Hong Kong Tapes“ klausyčiausi daug maloniau nei vėlyvosios A.Mamontovo tradicinės muzikos. O tai, kad jis bando ir bandosi, tik sveikintina.

^{69 100}