Šį vakarą, 19.30 val., LNK eteryje startuoja jubiliejinis, jau 10-tasis, „KK2 penktadienio“ sezonas.  Tačiau švęsti nėra kada, nes šalį drasko skiepų baimė ir diskusijos, kaip nuo pirmadienio gyvens tie, kas neturi galimybių paso.

Daugybėje renginių ir koncertų dalyvaujantis dainininkas A. Martinėnas-Vudis bus atviras – jis iki šiol yra nepasiskiepijęs ir neplanuoja to daryti: „Draudimas ir gąsdinimai manyje tik sustiprina tą pasirinkimą“.  Dainininkas neslėps, kad tokią nuomonę suformavo asmeninės patirtys: pasiskiepijęs nuo gripo jis sunkiai susirgo, po skiepo komplikacijų kilo ir jo sūnui. Todėl antrojo sūnaus Vudis neskiepijo ir neplanuoja to daryti.

Skiepytis nesiruošia ir boksininkė Karina Kazarian, kuri tiki, kad „skiepai – tai eksperimentas žmonių sąskaita. Labai norėčiau sutikti žmogų, su juo pasibučiuoti ir susirgti ta liga“. Per visus karantinus taksi vairuotoja dirbusi moteris  tikina prisiklausiusi baisių istorijų apie komplikacijas, kurias patiria paskiepytieji.

Tuo metu Stano – šimtu procentų už skiepus: „Įsigilinkit, pasidomėkit, nebijokit tų visų internetinių nesąmonių. Aš asmeniškai su medicina esu susidūręs prieš ketverius metus turėdamas onkologinę ligą ir tik mokslas, medicina mane ištraukė. Nereikia tikėti šarlatanais, pseudomokslu, kuris dabar sklinda iš visur“. 

Stano pritars ir  Seimo narys Aurelijus Veryga, ir Paulius Saudargas, ne vieną mėnesį savanoriavęs reanimacijos skyriuose, kuriame gydomi COVID-19 ligoniai, ir matęs daug tragiškų istorijų.

Žiūrovai išvys ir įdomų eksperimentą apie galimybių paso naudą: specialusis korespondentas Arnas Švilpauskas išbandė, ar į kavines galima patekti su kolegos ar net kolegės galimybių pasu. Rezultatas – stulbinantis.

„Su muzika susipažinau gana vėlai. Pas mus į klasę atėjo naujokas, kuris grojo fortepijonu. Mes susidraugavom ir tokiu būdu aš pradėjau įsimylėti muziką. Jeigu taip trumpai, tai tada sekė konservatorija, tada KTU muzikos technologijų specialybė. Dar konservatorijos laikais pradėjau ir dainuoti, ir gitara groti, prasidėjo kūrybinis kelias. O dabar esu akademinėse atostogose“, – pasakos A. Martinėnas-Vudis

Tik supratęs, kad be muzikos neįsivaizduoja savo gyvenimo A. Martinėnas-Vudis jos neapleido, o atvirkščiai, pradėjo vadovautis viena pagrindinių savo gyvenimo taisyklių. „Visada gyvenau iš muzikos. Vasaromis grojau gatvėse. Užgrodavom tų pinigų tikrai nemažai ir jų užtekdavo. Gyvenime nesu dirbęs samdomo darbo. Reikia daryti tai, kas labai patinka. O jei darai, tai kas taip stipriai patinka ir dar sugebi iš to uždirbti, tai manau, jog čia didžiausia sėkmė ir laimė. Tas ėjimas į muzikos mokslus, tai man jų reikėjo kaip oro, todėl ten ir ėjau“, – šį pirmadienio vakarą, 22 valandą, 2TV laidoje „Pagaminta Lietuvoje“ atviraus Vudis

Dar 2005 metais nusprendęs dalyvauti muzikiniame realybės šou „Kelias į žvaigždes“ Vudis per daug nesitikėjo, nes atlikėjas susidūrė su trikdžiais, kurie, jo manymu, galėjo sutrukdyti patekti į projektą dar jam nė neprasidėjus. „Šis projektas mano gyvenime atsirado labai įdomiai. Po nugaros traumos savaitę gulėjau lovoje ir per televizorių pamačiau reklamą, kurioje buvo kviečiama dalyvauti projekte, nelabai ką tuo metu veikiau, tai ir užpildžiau. Dėl šuns kaltės į atranką ėjau su praskeltu smakru ir dideliu pleistru ant veido. Turėjau šunį, vieną kartą važiuodamas automobiliu laikiau jį ant kelių su iškišta galva pro langą, tuo metu jis pamatė besiganančias karves ir bandė pasprukti. O aš jį stipriai laikydamas susitrenkiau smakrą į jo metalinę grandinę. Todėl dabar turiu randą, kuri slepiu po barzda“, – prisiminimais dalinsis Vudis.

Praėjus 15 metų po projekto, Vudis teigia daug dalykų jau pamiršęs, tačiau keleto mėnesių atskirtis nuo tikrojo gyvenimo ir gyvenimas su svetimais žmonėmis, anot jo, neįkainojama patirtis. „Man tai buvo tarsi stovykla. Realiai buvo surinkti faini, skirtingi žmonės, kiekvienas buvo savaip įdomus. Tai buvo fantastiškas laikas. Ir net kai iškritau, mane paliko akompanuoti kitiems, kadangi tai puikiai mokėjau. Projekte buvau iki pat pabaigos. Iš gerbėjų jautėsi, švelniai tariant, psichozė. Visi nešė gėles, žaislus, ėjo pas mamą, pas brolius. Žinoma, buvo didelis palaikymas, ir net kai iškritau viskas nesibaigė. Šis projektas buvo mano tramplinas į tai, ką aš dabar veikiu“, – pripažins atlikėjas Vudis.

„Džiaugiuosi, kad mano gyvenimas labai pasikeitė, gavau naujo įkvėpimo“, – laikydamas metų ir septynių mėnesių sūnų, LNK laidai KK2 šį ketvirtadienio vakarą, 19.30 val., prisipažins Vudis.

Iki koronaviruso pandemijos dainininkų grafikas buvo labai užimtas, tad Vudis su sūnumi praleisdavo mažiau laiko, nei norėdavo. Beje, Elajus jau yra dalyvavęs ir tėčio koncertuose, jam labai patinka scenoje, nes ten pilna visokių mygtukų, lempučių ir mikrofonų.

Vudis, kai tapo tėveliu, pradėjo kurti ir muziką vaikams, lopšines jo sūnus labai mėgsta. Tačiau lopšinių Elajus klausosi ne prieš miegą. Kad sūnus užmigtų, Vudis kas vakarą turi giedoti Lietuvos himną.

„Giedojau Lietuvos himną prieš miegą ir jis labai labai pasiteisino, – juokiasi Vudis, – Štai ir vakar jis užmigo puikiausiai“.

Sūnų Elajų Vudis prižiūri tikrai ne vienas, didžioji dalis rūpesčių kliūna Sandrai, Elajaus mamai ir Vudžio mylimajai. Dėl motinystės Sandrai teko sustabdyti labai sėkmingą modelio veiklą. Bet ji, pasak Vudžio, nei kiek nesigaili ir nori dar vieno vaikučio.

Sandra ir Arvydas susiėjo ne iš pirmo karto. Draugavo, skyrėsi, draugavo, skyrėsi. Kol galiausiai susidraugavo ir nebesiskiria: „Buvo tikra „Santa Barbara“ pas mus. Pirmas, labai aistringas etapas, tada pertrauka, o po jos atėjo tvirtas etapas. Dabar mūsų sąjunga ir meilė – išbrandinta ir subrendusi“.

Vudis ir Sandra dar nėra susituokę, bet žada, kad vestuvės bus. Kažkada, kai baigsis karantinas.