Lietuvos šauliai, kuriuos lyg ir įpareigoja priesaika, jau daug metų tvarko žuvusių savanorių, partizanų, šaulių kapus ir papuošia juos degančiomis žvakėmis Visų šventųjų dieną ar per Vėlines. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga jau kelerius metus kviečia uždegti žvakeles ant laisvės kovotojų kapų. O šiemet rankų geriems darbams buvo neabejotinai daugiau nei įprasta.

#AšEsuVanagas mirusiųjų pagerbimo išvakarėse tapo tuo naujuoju slaptažodžiu, išjudinusiu tautiečius.

Net ne žvakių kiekis šiemet šildė. Tos kalbos apie tautos didvyrius, mažųjų piliečių klausimai "kas tas Vanagas?", likusių gyvųjų pasakojimai apie tai, kas išties vyko laisvės kovų verpetuose, buvo geriausias patvirtinimas žaibiškai greitai ir vieningai kilusiam sąjūdžiui.

Edmundas Jakilaitis bedė pirštu į tautos gėdą – kadais okupantų niokotus, o dabar gamtos bebaigiamus sulyginti su žeme kauburėlius sostinės kapinėse, kur guli šimtai Lietuvos karių ir savanorių. Ne kur nors gūdžiame miške ar patvoryje, o pačioje sostinės širdyje – Antakalnio kapinėse. "28-eri laisvės metai, artėja Valstybės atkūrimo šimtmetis – kodėl tie kapai nepažymėti?" – žurnalisto klausimas tuo, rodos, pasirūpinti turinčių institucijų vadovėms nuskambėjo gerokai skaudžiau nei šiaip priekaištas. Gal kiekvienas iš mūsų dar esame kažko nepadarę, kad tokių tautos gėdų būtų mažiau? Ir kodėl atsitokėjam tik tuomet, kai kas nors stipriai įspiria į užpakalį?

Šios Vėlinės – vilties Vėlinės. Nes akivaizdu – tikrieji vanagai neišnyko. Jie niekur neišskrido ir neemigravo. Jie primena, kas mes tokie ir kodėl. #AšEsuVanagas