Tai tik patvirtina šią savaitę vykęs medžių gynėjų susitikimas su jų būklę vertinusiais specialistais. Atrodo, kad kai kurie protestuotojai pasijuto karaliais ir nenori girdėti jokių argumentų. Netiks išvados – per teismą užsakysime kitas, rėžė vienas advokatas. A.Mickevičiaus gatvėje uždrausime eismą ir gydysime medžius – dar radikaliau žengė kita kaunietė. Tas pats advokatas aplūžusias liepas prilygino Stelmužės ąžuolui, tarsi paskelbdamas jas vos ne nacionaline vertybe.
Gynėjai tapo tokiais radikalais, kad už jiems nepatinkančią nuomonę, jeigu tik galėtų, sušaudytų kitaminčius.
Baisu pagalvoti, kuo virstų Kaunas, jeigu tokie radikalai turėtų realią valdžią. Neliktų nei gatvių, nei šaligatvių. Net avarinės būklės medžiai nebūtų kertami, o laukiama, kol jie savaime nuvirs ant namų, automobilių ar praeivių galvų. Nuostoliai, žaidzos – niekis, su širdyje liepsnojančia meile medžiams. Nuoširdžia? Kirba abejonė, kad nemaža dalis garsiai rėkiančiųjų turėjo visai kitą nuomonę, kai savame kieme pamatė, kaip per stipresnį vėją linko seni medžiai. Ir tikrai nelaukė, kol jie nukris.
Tačiau dabar jie kovotojai už medžius, kurie menkina ne tik specialistų, bet ir A.Mickevičiaus gatvės gyventojų nuomonę. Atrodo, kad gynėjai tapo tokiais radikalais, kad už jiems nepatinkančią nuomonę, jeigu tik galėtų, sušaudytų kitaminčius. Ir įteisintų vienos tiesos principą.
Laimė, kad jų Kaune nėra tiek daug – jie tik garsiai rėkia, o jų pašonėje šildosi būrys politikų, taip ir sapnuojančių save Kauno mero kėdėje. Nusispjauti kupčinskams, pūkams ir kitiems puidokams ant tų medžių. Tai tik puiki priedanga bandyti įkopti į valdžios olimpą, kur viskas įskaičiuota.
Kai buvęs konservatorių meras rimtu veidu prieš kameras porina, kad tokio masto medžių naikinimo prie jo nebuvo, kyla noras priminti, kad prie jo daug ko nebuvo: nei tvarkyti pastatai, nei rūpintasi šaligatviais, nei gatvėmis. Kai nieko nedarai, tai ir medžių kirsti nereikia.
