– Greta, kaip vyksta pasirengimas „Pasiduodu sau“ albumo pristatymo koncertui?

– Visus metus rengėmės šiam įvykiui, todėl džiugu, kad pagaliau artėjame finalo link. Jau viską galutinai susidėliojome, surepetavome. Koncerto programa - labai vientisa, kaip, beje, ir pats albumas. Tarsi viena istorija iš daug mažesnių istorijų. Apie tai, kaip aš per šiuos metus pasidaviau sau.

– Kas matė tave užkulisiuose prieš koncertus, žino, kad labai jaudiniesi. Ar jau turi receptą, kaip suvaldyti jaudulį prieš patį didžiausią savo pasirodymą?

– Dabar jaudinuosi daug mažiau. Tai irgi savotiškas pasidavimas sau. Turbūt suaugau ir taip stipriai nebesureikšminu savęs. Aš visada labiausiai išgyvenu ne dėl to, kaip sudainuosiu, o dėlto, ką reikės kalbėti tarp dainų...

– Yra nemažai atlikėjų, kurie šią problemą išsprendžia nekalbėdami išvis.

– Kartais ir man taip norisi, aš mažai ir kalbu. Per pastaruosius metus išties pradėjau daug paprasčiau į tai žiūrėti. Supratau, kad svarbiausia ta istorija, kurią noriu perteikti dainoje. Todėl turiu susikoncentruoti į ją, o ne baimintis, ką reikės sakyti dainai pasibaigus.

– Naujausia tavo daina „Ruduo“ ir vos vizualizacija dešimt dienų buvo žiūrimiausias vaizdo įrašas Lietuvoje ir „Youtube“ rinko po milijoną peržiūrų per savaitę. Kaip jautiesi, kai tavo daina tampa tokia populiaria?

– Stengiuosi nesureikšminti. Tik nesupraskit neteisingai, man svarbu, kad daina patinka žmonėms, jie jos klauso, išgyvena savo jausmus. Ačiū, už visus gražius žodžius. Tik aš visada noriu, kad žmonės labiau žinotų mano dainas, o ne mane, kaip asmenį.

– Nori pasakyti, kad šlovė tau niekada nebuvo svarbi? Net tada, kai buvai šešiolikos ir tik pradėjai savo karjerą?

– Niekada nesiekiau šlovės ir neturėjau plano bei noro išgarsėti. Visada svarbiausia man buvo muzika. Rokas (GJan prodiuseris R. Jansonas – aut. past.) vieną kartą man pasakė frazę, kuri labai įstrigo: įsivaizduok, jei pasaulyje staiga liktum tik tu ir tavo dainos, juk nenorėtum likti su mėšlo krūva. Pamaniau, kad tikrai nenorėčiau. Todėl stengiuosi daryti tik tai, kas man patinka. O kai tai patinka dar ir kitiems, labai apsidžiaugiu.

– Esi sakiusi, kad tokios dainos „Not Afraid“ sėkmės nesitikėjai. Kaip jauteisi, kai prieš septynerius metus ji, o paskui ir antra daina „Tattoo“, tiesiog sprogo internete?

– Atrodė, kad viskas vyksta ne apie mane ir ne su manimi. To dėmesio staiga atsirado tiek daug, kad net nežinojau, kaip reaguoti. Būdavo labai keista išgirsti savo dainą grojančią kažkieno mašinoje, net nejaukiai jausdavausi. Gąsdino visų noras sužinoti, kas aš. Labai aiškiai supratau, koks aš intravertiškas žmogus, kiek man reikės dirbti su savimi, kad su tuo susidoročiau.

– Nuo pirmųjų dainų jau praėjo septyneri metai ir daug kas pasikeitė. Pirmuose klipuose buvai tokia dygliuota paauglė, dainavai tik angliškai. Tuomet buvo sunku įsivaizduoti, kad kada nors sulauksime tavo lietuviško albumo...

– Man tada buvo septyniolika ir tikrai buvo periodas, kai buvau pikta ant viso pasaulio. Ir sakydavau, kad lietuviškai nedainuosiu, nes atrodė, kad nemokėsiu parašyti tekstų. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad su lietuvių kalbos atėjimu į dainas manyje įvyko didžiulis lūžis. Gimtoji kalba duoda laisvę labai tiksliai išreikšti mintį, emociją. Pradėjus dainuoti lietuviškai, aš supratau, kaip blogai mes iki tol dainavome angliškai. Todėl dabar, kai rašome angliškus tekstus, visada turime bendraautorį – anglakalbį vaikiną.

– Prisimink, kaip išvis pradėjai dainuoti?

– Aš nuo mažens domėjausi daile, piešiau. Gyvenome netoli Vilniaus, Trakų Vokėje, todėl vienu metu lankiau J. Vienožinskio dailės mokyklą. O muzika susidomėjau, kai man buvo vienuolika metų. Tie gyvenimo metai buvo nelaimingi. Mirė mano tėtis ir šiaip buvo daugiau nelaimingų nutikimų artimoje aplinkoje. Turbūt tai mane giliai paveikė, nes kai praėjo šokas, pradėjau daug laiko skirti muzikai. Ne tik daug klausiausi, bet ir ėmiau taupyti pirmajai gitarai. Taupiau apie metus. Padėjo mama – ji parduodavo savo draugėms mano kurtus paveikslus.

– Savo pirmam profesionaliam instrumentui užsidirbai pati ir niekas tavęs neskatino, nemotyvavo groti?

– Pati susigalvojau ir labai man tos gitaros reikėjo. Galų gale susitaupiau ir su drauge nuvykome į Vilnių pirkti. Buvau dar visai vaikas, nepagalvojau, kad tokio pirkinio čekį reikia išsaugoti. Kažkur jį pamečiau. O paaiškėjo, kad gitara – brokuota. Dar iki šiol ją turiu, reikėtų pagaliau susitvarkyti, nes korpusas vis dar juda. Bet tada nebedrįsau grįžti į parduotuvę ir prašyti, kad pakeistų, tai išmokau groti ir tokia netobula.

– Vis sakai, kad gyvenai šalia Vilniaus, tačiau visi mano, kad esi iš Šiaulių...

– Šiauliuose gyvenau dvejus paskutinius mokyklos metus. Mokiausi specializuotoje dailės mokykloje, kur labai gerai jaučiausi. Praleisdavau ten visą dieną nuo 8 ryto iki 6 vakaro. Buvo puiki atmosfera, mus labai skatino kurti, beveik visi klasiokai ir baigę mokyklą savo gyvenimą susiejo su menais. Ir aš maniau, kad darysiu kažką susijusio su daile, apie muziką tuo metu rimtai net nesvarsčiau. Tiesa, tada taip pat jau dirbome su Roku, kūrėme pirmas bendras dainas. Taigi visai muzikos metusi niekada nebuvau. Rokas išgrynino mano muzikines mintis. Iš tiesų, jis yra labai didelė GJan dalis, nors ir nematoma. Galima sakyti, kad GJan yra du žmonės. Ir mūsų kūrybinis procesas niekada nesustoja.

– Po lietuviško albumo pristatymo galime vėl laukti naujų dainų?

– Jau susikaupė nemažai angliškų kūrinių. Manau po šio lietuviško albumo pristatymo koncerto ateis laikas ir jiems. Labiausiai norėčiau, kad kiti metai nebūtų tokie įtempti ir apkrauti darbais. Norėčiau padaryti koncertinę pauzę ir daugiausia laiko skirti ramiai kūrybai, nes tą procesą labiausiai mėgstu ir šiuo metu labiausiai pasiilgau.

Vidui Mačiuliui įžengus į studiją ir paspaudus rankas vedėjams, Mindaugas Stasiulis sušuko: „Oho kiek jėgų turite! Kur Jūsų jaunystės paslaptis?“, – klausė jis svečio.

„Studijoje šitiek gražuolių sėdi. Tai kaip aš galiu senti? Aš jaunėju“, – šmaikščiai atsakė laidos svečias.

Penkis dešimtmečius žurnalistikai ir krepšiniui paskyręs Vidas Mačiulis apie krepšinį žino turbūt kaip niekas kitas Lietuvoje. Tačiau vyras nelinkęs to sureikšminti: „Visi Lietuvoje išmano apie krepšinį. Trenerį galima būtų rinkti iš tautos. Koks skirtumas ar taip ar taip pralaimim“, – juokavo jis.

„Jūs nuolat sukatės tarp krepšininkų, kalbinat juos, interviu imat... Ar jūs ir dušuose filmuojat?“ – uždavė Justinas Jankevičius provokuojantį klausimą studijos svečiui.

Stop kadras

„Ne! Tik grožiuosi. Jų sudėtim, galingumu“, – nepasimetė Vidas.

„Ar krepšininkai priima jus kartu į dušą?“, – nesiliovė provokuoti Justinas.

„Nebent tik į moterų. Pas vyrus neinu. Aš normalus vyras“, – toliau pokštavo V. Mačiulis

Kaip visada, laidos svečiams pateikiamas išbandymas. Neišvengė jo ir Vidas Mačiulis. Ar jis taip gerai pažįsta krepšininkus, kad juos atpažintų net vaikystės nuotraukose?

Stop kadras

Šmaikštumu Vidui nenusileido kita laidos viešnia – atlikėja GJan (Greta Jančytė). Tai – vienas pirmųjų GJan interviu televizijoje. Interviu neduodanti atlikėja studijoje netikėtai atsivėrė. Pokalbis vystėsi apie viską – nuo muzikos, studijų, kelionių iki keptos duonos ir ypatingų jos būrimo gebėjimų.

Justinas Jankevičius jos klausė, kur norėtų gyventi, jei negyventų Lietuvoje. Gretos atsakymas buvo netikėtas: „Nežinau. Man Šeškinėj gerai“.

Turbūt nedaugelis žino, kad Greta studijuoja skulptūrinę keramiką ir kuria įspūdingas skulptūras. Kur ji randa modelių savo skulptūroms? Kokie reikalavimai jiems keliami? Ar Justinas Jankevičius ir Mindaugas Stasiulis tiktų būti modeliais? Kokie modelio darbo ypatumai?

Apie visa tai ir dar daugiau – šiandien „Gero vakaro šou“ 19.30 val. tik per TV3!

Dainininkė pasakoja, kad pradėdama rašyti naują dainą, ne kartą įsivaizdavo, kad ją atliks kažkas kitas. „Ir su šia daina istorija pasikartojo: rašiau manydama, kad bus kitiems, o galų gale nusprendžiau sudainuoti pati“, – sako GJan.

Ji pasakoja, kad vienas iš labiausiai jai patinkančių dalykų, pasirodžius naujai dainai – stebėti, kaip ją supranta ir interpretuoja žmonės. „Tuomet kūrybos procesas vyksta toliau, tik nuo manęs tai jau nebepriklauso“, – sako ji.

Dainą „Karaliai“ galima suprasti labai įvairiai, tačiau pačios dainininkės pateiktas paaiškinimas išties netikėtas. „Tai apie mano santykį su Lietuva, su savo tapatybe, mūsų tautos žmonėmis. Aš dažnai neįvertinu to, ką turiu čia, Lietuvoje. Gal todėl, kad dar esu labai jauna?

Tačiau jaučiu, kad metams bėgant neišvengiamai ateina branda. Ir joje mane pasitinka matymas, kad mes esam labai puiki tauta: principinga ir kukli. Turim savo specifišką energiją, kurios niekada niekas nepakeis ir mes, čia gimę, esam ir visada būsim jos dalimi. Telieka tą tik pamilti, o tai reikštų pamilti save, kaimyną, lietų, dangų ir būti karaliais“, – žinutę, kurią užkodavo dainoje, atskleidžia GJan.

„Karaliai“ – jau ketvirtoji lietuviška jos daina. Iki šiol pasirodžiusios „Paskui tave“, „Tabletė“ ir „Melagė“ buvo itin gerai įvertintos gerbėjų. Daugiausiai peržiūrų (maždaug 6 milijonus) turi pirmasis lietuviškas GJan kūrinys „Paskui tave“, tačiau ją spėriai vejasi ir aplenks daina „Melagė“, kuri pasirodžiusi vos prieš penkis mėnesius jau skaičiuoja penktąjį peržiūrų milijoną.