– Vieną dieną žiūrėjote „National geographic“ laidą, kurios įkvėptas pažadėjote Almai aprodyti pasaulį. Pirminis planas buvo parduoti namus, verslus ir keliauti keturis metus be pertraukos. Kaip pavyko jį įgyvendinti?
– Iš dalies. 2018-ųjų rugpjūtį išsiuntėme du pilnai parengtus automobilius į Argentiną ir lapkričio mėnesį juos pasiėmėme labiausiai į pietus nutolusiame Ušuajos mieste. Nuo čia prasidėjo mūsų kelionė, kuri truko 14 mėnesių. Pravažiavome 90 000 kilometrų, o finišą pasiekėme Čikagoje. Iš šito miesto ketinome skristi į Australiją. Deja… Su turėtais automobiliais to padaryti nebebuvo įmanoma – pasikeitė kai kurios jų gabenimo sąlygos. Todėl sugalvojome vietoje nusipirkti du paprastesnius automobilius, o patys tuo metu grįžome trumpų atostogų į Lietuvą. 2020-ųjų vasarį Australiją užklupo milžiniški gaisrai, tad kelionę teko atidėti iki rudens, o kovo mėnesį pasaulį sukaustė koronaviruso pandemija. Taigi, mūsų turėti bilietai vasario 26-ai į Australiją prapuolė. Teko laukti net du metus.
– Kur dėjotės pandemijos metais, jei prieš išvykdami į gyvenimo kelionę pardavėte viską: daiktus, namus, verslus. Teko glaustis pas tėvus?
– Kodėl pas tėvus? Kam gadinti santykius su jais? Nėra nieko paprastesnio už klausimą, kur gyventi. Atsiverti skelbimus ir žiūri, kas ką nuomoja. 300-400 eurų už buto nuomą – turbūt mažiausi pinigai, nes turėti savo turtą kainuoja dvigubai. Iš pradžių gyvenome pas draugus, kurie buvo išsikraustę į Didžiąją Britaniją ir palikę namą. Vasarą įsikūrėme kemperyje prie Panevėžio marių. Vėliau gyvendavome ten, kur Dievas duodavo, tačiau niekuomet neleidome laiko veltui: planavome tolimesnes keliones. Pamenu, protingos galvos televizoriuje kalbėjo, kad kovidas – galimybių metas, tik man tos kalbos atrodė labai keistos ir niekaip nesisiejo su uždarytais oro uostais ir valstybių sienomis!
A. ir A. Sutkų asmeninio archyvo nuotr.
– Vis dėlto tos kalbos apie galimybes nebuvo iš piršto laužtos, nes pasodino jus prie televizoriaus ir privertė suregzti planą B. Būtent tada ir gimė mintis pasiūlyti filmuotą kelionių medžiagą LRT televizijai?
– Iš pradžių savo keliones mes filmavome tik sau. Bet turėjau ir dar vieną tikslą – išleisti kelioninių nuotraukų albumą. Prasidėjus pandemijai ėmiau išties sukti galvą, kaip tą mūsų buitiškai nufilmuotą medžiagą įveiklinti. Su Panevėžio miesto televizija padarėme tris kelionių laidų serijas, su kuriomis nutariau bandyti laimę LRT televizijos konkurse. Deja… Niekas neužsikabino. Kadangi be galo tikėjau savo idėja, nuėjau tiesiai pas LRT programų direktorių ir paprašiau suteikti antrą šansą. Jis davė man prodiuserio kontaktus ir pasiūlė kelionių medžiagą pateikti profesionaliau. Kai pamačiau savo medžiagą po tai išmanančių specialistų prisilietimo, buvau apšalęs. Antrąsyk sudalyvavome LRT konkurse ir laimėjome pirmąją vietą.
Nuo tada mums su Alma prasidėjo naujas gyvenimo etapas – į eterį ėmė eiti profesionaliai padarytos pirmojo sezono laidos. Įsivaizduokite, vis dar siaučia koronavirusas, žmonės negali niekur keliauti, o mes jiems rodome naujas keliones! Galbūt tai ir buvo mūsų sėkmės faktorius? Visiems sakau, kad šis projektas – absoliučiai kovido rezultatas.
A. ir A. Sutkų asmeninio archyvo nuotr.
– LRT buvo patenkinta, žiūrovai jus – paprastus, nuoširdžius keliautojus - išsyk pamilo, tad ėmėte galvoti ir apie antrojo sezono serijas?
– Ėmiau nagrinėti, kuriose šalyse mažiau suvaržymų, ir taip kelionių taikiklyje atsirado Karibai. Išskridome į Kubą, aplankėme Jamaiką, Puerto Riką bei Dominikos respubliką. Per keturis mėnesius turėjome gal 11 skrydžių. Nuomavomės automobilius vietoje, nakvojome palapinėse arba viešbučiuose – buvo pakankamai sunki kelionė. Tuomet grįžome į Lietuvą persikrauti lagaminų (iš vasaros į žiemą) ir šovėme tiesiai į Čikagą. Nusipirkome ten visureigį, iš draugų pasiskolinome į jį įdedamą namuką ir pradėjome savo 4 mėnesių trukmės kelionę į Aliaską. Praėjusį rugsėjį žiūrovai matė antrąjį „1000 pasaulio stebuklų“ laidų ciklą.
– Daug žmonių, per LRT sekančių trečią jūsų ekspediciją, tik kraipo galvas, nesuprasdami, kaip tie Sutkai vienu metu gali būti ir Turkijoje, ir tuo pačiu - Lietuvoje. Tai kur jūs iš tiesų?
– Trečiajai ekspedicijai iš pradžių buvome parinkę kelionę po Juodąjį žemyną. Ketinome aplankyti Maroką, Mauritaniją, Senegalą, Gambiją ir kitas Afrikos valstybes iki pat Dramblio kaulo kranto. Iš prekybos agentų gavome naują, brangų automobilį, kurį pasaulinės draudimo bendrovės sutiko apdrausti tik Maroke. Nenorėjome rizikuoti, tad pasukome atgal į Europą. Per Bulgariją įlindome į Turkiją, kur praleidome daugiau nei mėnesį. Paskui sekė mėnuo Sakartvele, trys savaitės Armėnijoje, o birželio pabaigoje sugrįžome į Lietuvą. Tai, ką šiuo metu trečiadienių vakarais žiūrite per LRT – mūsų naujausių laidų ciklas.
– Ar būnant namuose padai nesvyla, delnai neniežti nuo noro keliauti – juk kelionių virusas turbūt virte verda jūsų kraujyje?
– Kol rodo mūsų laidas, atrodo, lyg patys keliautumėm. Negana to, nuolat vykstame į susitikimus, kalbamės su žmonėmis, dalyvaujame įvairių labdaros organizacijų veiklose. Žodžiu, turime ką veikti ir čia. Ko dažniausiai susitikimų metu klausia žmonės? Na… jiems įdomu, o kur toliau? Nors dauguma nelabai įsivaizduoja, kur iki šiol esame buvę. Jiems atrodo, kad jau seniai visą pasaulį su Alma išmaišėme, nors iš tiesų buvome tik 80-yje valstybių iš 170-ties lankomų – tų, į kurias galima ir saugu važiuoti.
A. ir A. Sutkų asmeninio archyvo nuotr.
– Nors prieš akis dar visas lapkritis – dauguma lietuvių jau gyvena Kalėdų dvasia. Kai pirmąsyk keliavote, Kūčių stalą jau irgi dengėte atskirai - toli nuo dukrų, tėvų, draugų. Koks buvo jausmas?
– Kadangi niekada iki tol nebuvome taip ilgai išsiskyrę, jausmas iš tiesų buvo keistas. (Dukros jau studijavo Didžiojoje Britanijoje, bet šventėms visada grįždavo namo.) Taigi, pirmąsias Kalėdas sutikome Peru, Kusko mieste. Sėdėjome, pamenu, tokiame kempinge prie stalo su daugybe kitų valstybių keliautojų ir vis tiek galvojome apie saviškius. Alma pagamino kažką panašaus į silkę, raudonas ir baltas mišraines. Vaišinome jomis užsieniečius ir džiaugėmės, kad namiškiai Lietuvoje sveiki ir gyvi.
– Dažnai vyresnio amžiaus žmonės sako, jog norėtų keliauti, bet jaučia kompleksą dėl savo netobulos anglų kalbos. Ką jiems atsakytumėte?
– Atsakyčiau, kad tokios šnekos – gryna nesąmonė! Mes su Alma angliškai kalbame labai vidutiniškai, bet tai tikrai nėra kliūtis keliauti: juk be kalbos dar yra akys, pirštai… Iš praktikos galiu pasakyti, kad jei nežinai kieno nors kalbos – kalbėk su juo lietuviškai. Mes su Alma laisvai šnekame rusiškai, ne taip laisvai – angliškai, o prieš išvykdami dar pasimokėme ir ispanų kalbos. Taigi, nuvykę į kempingą galime išsiaiškinti, ar ten yra laisva vieta mūsų automobiliui, ar stovykloje yra šiltas vanduo, elektra ir pan. Kita vertus, su kitakalbiais žmonėmis susišnekame iš širdies. Daugybę kartų esu palikęs Almą su moterimis, kurios kalbėdavo mums nežinoma kalba, tačiau kažkokiu būdu jos vis tiek suprasdavo viena kitą.
– Dažnai prie laidos „1000 pasaulio stebuklų“ anonsų pridedamas ir epitetas „žiūrovų mylimi keliautojai“. Kaip manote, už ką jus pamilo visa Lietuva?
– Visokių tų epitetų girdžiu ir visokių laiškų prirašo žmonės: vieni myli, kiti nemyli… Tačiau dauguma žmonių išties mus mėgsta. Dėl ko? Galbūt pirmiausiai dėl to, kad mes keliaujame kaip pora – ne po vieną, ne su draugų kompanija. Visi mes juk ieškome gyvenime harmonijos, šeimos idilės, tobulų santykių… Antras mūsų privalumas – kad nenusileidome iš televizijos: esame paprasti žmonės iš provincijos, su savo kapota aukštaitiška tarme, su nesuvaidintu nuoširdumu. Režisierius paliudys, jog niekada neprašėme kažko nerodyti, kažką iškirpti ir pan. Atiduodame viską, ką turime, į kūrybinės komandos rankas: jei buvome pikti – tokie ir atrodome, jei linksmi – irgi. Aišku, būna momentų, kai tikrai liūdna ir nėra nuotaikos filmuoti, bet šiuo metu tai yra mūsų darbas. Todėl dirbam jį per daug negalvodami, kas ir kaip.
A. ir A. Sutkų asmeninio archyvo nuotr.
– Nėra namų be dūmų, o kelionių – be nuotykių. Draugą nelaimėje pažinsi, taip pat – ir kelionėje. Kaip sprendžiate tarpusavio konfliktus kelyje?
– Negalvokit, kad pas mus tų konfliktų nebūna. Esame tokie patys, kaip ir visi. Keliauti dar tik mokomės, nes nuskristi ir pagulėti savaitę prie viešbučio, kur viskas įskaičiuota – viena, o keliauti savarankiškai – visai kas kita: tai didelis iššūkis ir išbandymas. Turi išmokti nejausti skonio, kai neskanu arba brangu. Turi išmokti paleisti dalykus, kurių jau nepakeisi. Negali tos naštos – pavogė, dingo, atėmė, permokėjai ir t. t. – amžinai nešiotis su savimi. Aišku, skaudu ir nesusitvarkai per tris dienas, bet tuomet giliai pakvėpuoji ir sakai sau: praeities nėra, rytdienos su lūkesčiais – irgi, tad gyvenkime dabartimi, šia minute, šia sekunde. Todėl šiek tiek pasiginčijame su Alma, truputį pasibarame, o kitą akimirką vėl šypsomės, vėl vienas kitam verdame kavą.
– Supratingas bendrakeleivis – tikras turtas. Su Alma esate pažįstami jau nuo mokyklos laikų. Už ką ją pamilote?
– Jei dabar imčiau vardinti, už ką ją myliu, vadinasi - nemylėčiau! Sakyčiau, tarp mūsų tiesiog įvyko chemija. Mokėmės vienoje Panevėžio mokyklos klasėje. Tais laikais aš buvau chuliganas, į kurį merginos žiūrėjo labai kreivai. O Alma buvo ta gerai besimokanti, tvarkingų žmonių dukra ir, kaip vėliau pati prisipažino, manęs į savo kavalierių sąrašą nebuvo įtraukusi. Mėgstu sakyti, kad dabar nesame tik vyras ir žmona – visų pirma esame draugai! Draugai dalinasi viskuo, rūpinasi vienas kitu. Kai tu sugebi įsimylėti kito žmogaus trūkumus – štai čia ir prasideda ta ypatinga draugystė. Nes su manimi nėra lengva… Seniai esu truputį pakvaišęs.
A. ir A. Sutkų asmeninio archyvo nuotr.
– Ar nuolat keliaujant negresia kitas dalykas – išlepti nuo matytų vaizdų, trokšti vis aštresnių įspūdžių? Baisu, kai nustoji žavėtis akimirka ir sakai, kad Kuboje matyti kriokliai buvo kur kas gražesni už tuos, prieš kuriuos stovi dabar...
– Tas jausmas lydi nuolatos. Aš netgi turiu jam sugalvojęs pavadinimą – įspūdžių šokas! Ir tu privalai jį nugalėti lygiai taip pat, kaip ir alkį ar skausmą. Mūsų kelionė prasidėjo nuo Ušuajos miesto Argentinoje, iš kur laivu plaukėme į Antarktidą. Po jos visi paskui matyti ledynai atrodė šimtąsyk blankesni. Palyginimui pamėginkite įsivaizduoti, kad važiuojate per Lietuvą ir apžiūrinėjate visus jos piliakalnius, o paskui turite išrinkti gražiausią… Neįmanoma šito padaryti, nes galų gale jie visi atrodys arba vienodai gražūs, arba vienodai negražūs. Tas pats buvo Meksikoje su piramidėmis, Armėnijoje – su vienuolynais. Visi nuostabūs, visi seni, ir išrink, kad geras, gražiausią! Todėl šiuo metu kai kuriuos dalykus jau darome kaip darbą: susirenkame informaciją apie objektą, atvažiuojame, nufilmuojame ir stengiamės pateikti jį taip, kad žmonėms būtų įdomu. Kartais pagaunu save galvojantį, kaip norėčiau išvykti į tokią kelionę, kur nereikėtų nieko filmuoti, o tik krautis įspūdžius į galvą.
– Minėjote, jog paskutinius penkiolika metų buvote sportinių varžybų ir kitų su automobiliais susijusių renginių organizatorius, taip pat nuo jaunystės domėjotės bekelės sportu. Ar šitie hobiai padėjo jums kelionėje, beje, kaip ir mašinų gamybos studijos?
– Visureigių sportas davė daug naudos priimant techninius sprendimus. Esu išsikapstęs iš visokių situacijų – pelkynų, raistų – kur neįmanoma privažiuoti techninei pagalbai. Būdavo, susiriši tą savo automobilį diržais, plėvelėmis ir kažkaip jį parsivarai per parą, kai normaliai užtektų poros valandų. Tokios situacijos išugdo tavyje drąsą, išmoko nepasiduoti. Todėl kelionėse mano galvoje visada sukasi skaitliukas – kiek važiuosim, kur nakvosim, dėl ko stosim pietauti dabar, o ne paskui ir kt. Šalia šitų dalykų man dar rūpi ir mašinos gedimai, nes vienam mazgui sušlubavus, dažnai iš rikiuotės išeina ir kiti.
A. ir A. Sutkų asmeninio archyvo nuotr.
– Cituoju: „Supratome, kad nuo įgytų daiktų nepraturtėji. Atėjo laikas, kai panorom turtinti save kitaip – per žmones, įdomius objektus, gražias pasaulio vietas…“ Tai suvenyrų iš aplankytų šalių turbūt jau nesivežate?
– Įprastų – ne, bet kažkokių keistenybių ar lauktuvių vaikams – kodėl gi ne? Turiu omeny tikrai ne puodukus ar magnetukus. Aš, pavyzdžiui, renku valstybinius numerius. Dar nežinau, ką paskui su jais darysiu. Renku ne dėl to, kad kuo daugiau jų surinkčiau. Aš žinau, kad iš tų daiktų kada nors sugalvosiu kažkokį įdomų dalyką, kuris džiugins žmones. Dėl tos pačios priežasties renku ir nacionalinius galvos apdangalus. Tik tokius, kuriais pasipuošę žmonės vaikšto gatvėmis. Juos perku, vakuumuoju į maišus ir kada nors ką nors įdomaus sugalvosiu – gal tai bus fotoateljė, kurioje žmonės galės jais puoštis ar vaidinti.
Pirmajame kelionių etape vienas draugas, ugniagesys, padovanojo ugniagesių tarnybos antsiuvą. Ir pasakė, kad jei bet kuriame pasaulio kampelyje ištiks bėda, parodyk tą antsiuvą ir bemat sulauksi pagalbos iš ugniagesių. Keliaujant tų antsiuvų mašinos daiktinėje vis daugėjo, o grįžę namo juos visus nufotografavome, atspaudėme ant medžiagos ir pasisiuvome su Alma tokius stilingus paltukus, kurių nugaras puošia būtent tų antsiuvų atspaudai.
A. ir A. Sutkų asmeninio archyvo nuotr.
– Jei ruoštume „1000 pasaulio stebuklų“ nominacijas – „Įspūdingiausia šalis“, „Kelionės košmaras“, „Egzotiškiausias valgis“, „Gyvūnas draugas“, „Gamtos stebuklas“ - galėtumėt įvardinti, kam jos atitektų?
– Įspūdingiausia šalis – Jungtinės Amerikos Valstijos. Be konkurencijos. Ten yra visko tiek daug ir taip gausiai, kad galima rasti kuo didžiausią įvairovę – maisto, kultūrų, galimybių, gamtos – ir viską galima pamatyti vienoje vietoje.
Košmaras? Gal tas gedimas Kanadoje, kai reikėjo automobilio variklį padalinti per pusę ir turėjome laukti tris savaites, kol jį suremontuos. Buvo sunku tiek emociškai, nes nebuvo aišku, ar pavyks, tiek ir finansiškai.
Valgis? Tebūnie… delikatesas, ragautas Peru. Jūros kiaulytė. Skeptikams pasakysiu, kad jos peruiečių kultūroje - tarsi mūsiškiai cepelinai: yra net specialios jūrų kiaulyčių fermos, kuriose jos auginamos. Mėsos struktūra primena triušieną, o apskrudinta oda - lyg jauno paršelio.
Gyvūnas? Šuo. Patys išleidome saviškį į amžinos medžioklės plotus prieš pat pradėdami savo gyvenimo kelionę. Šunys mus supo kiekviename kempinge, kiekvienoje šalyje. Vieni ateidavo paėsti, kitus gydydavome nuo kirminų, treti tiek prisirišdavo, kad mums išvykstant bėgdavo kelis kilometrus iš paskos. Širdis iš skausmo plyšdavo…
Gamtos stebuklas – Antarktida. Šiuo metu kaip tik ruošiu fotografijų ciklą. Pirmą kartą gyvenime noriu surengti parodą, kuri vadinsis „Cold world“ („Šaltasis pasaulis“). Kažkada mokiausi dailės mokykloje, 2007-ais pradėjau fotografuoti, todėl vienas didžiausių kelionės stimulų ir buvo tas foto albumas. Dėl jo iš dalies ir pradėjome keliauti.
A. ir A. Sutkų asmeninio archyvo nuotr.
– Keliaudami sutikote daug puikių žmonių. Gal vienas kuris ypač giliai palietė jūsų širdis?
– Atspėjote. Didžiausius sielos turtus bekeliaudami susikrovėme iš žmonių gerumo, jų nuoširdumo. Drąsiai galėtume sudaryti tokių žmonių dešimtuką. Kas taptų „Metų žmogumi“? Tebūnie berniukas, vardu Šeimis. Jį susitikome Turkijoje, viename sirų miestelyje, kur niekaip negalėjome rasti automobilių stovėjimo aikštelės. Jis pasisiūlė mums padėti. Varganai atrodė – apdriskęs toks, batai suplyšę, bet akys viską pasakė. Tai jis mus pavedžiojo po miestelį, parodė tokių vietų, kokių turistas nė su žiburiu nerastų. Atsilygindami jį pavaišinome pietumis, o vietoj pinigų nupirkome vaikui batus. Būtumėt matę kaip jis nudžiugo! Atsisveikindamas Šeimis dar pasakė, kad šiandien jo gimtadienis – trylika metų.
– Šeimos jus išmokė nuoširdžiai džiaugtis mažais dalykais, o kelionės?
– Per susitikimus su žmonėmis dažnai kartoju, jog kelionės – turbūt vienintelis dalykas, kurias įsigiję jie praturtėja. Nes visa kita – sensta, lūžta, genda, pasibaigia, susivalgo ir pan. Kelionės nedyla, negenda, nepūva, nelūžta! Kelionės įspūdžių niekaip neatimsi. Ko jos išmoko? Gal net ne keliauti, o gyventi. Dar – atskirti šviesą nuo tamsos ir nejuodinti be reikalo minčių, nes juk ir žvaigždės tamsoje geriausiai matosi!
Tiems, kuriems nuolat viskas negerai Lietuvoje, siūlau iškišti galvą iš po antklodės ir pakeliauti. Patikėkite, grįžę po pusmečio labai nustebsite, kaip čia, Lietuvoje, viskas gerai, gražu ir, aišku, pasikeitę!
