Tačiau čia pat mokslininkė pripažįsta, kad dabartinė tendencija tokia, kad nesilaikant sėjomainos principų, vietoj to renkantis vis didesnius trąšų, augalų apsaugos priemonių kiekius, gal ir gebame užauginti gana didelį kiekį produkcijos, tačiau jos maistinė vertė nebūtinai išlieka tokia pati arba net mažėja.

Auginama, kas apsimoka

"Šiuo metu Lietuvoje turime labai homogeniškus pasėlius, t.y. dideliuose plotuose auginamos vienos rūšies kultūros ir jeigu ūkininkai metai iš metų augina tą patį, nevykdo sėjomainų, galima teigti, kad dirvožemis degraduoja. Didžioji dalis ūkininkų žemę stengiasi papildyti trąšomis, pesticidais, kad tik derlius būtų didelis ir kasmetinis, bet tokia chemizacija dirvožemiui, aplinkai ir produkcijai tik kenkia", – tikina Aplinkotyros katedros docentė J.Žaltauskaitė.

Mokslininkė pasakoja, kad Lietuvoje kasmet parduotuvėse trūksta daugelio kultūrų lietuviškos produkcijos – svogūnų, česnakų ir daugelio kitų, kurias turime importuoti, nes Lietuvos ūkininkai jų nesistengia auginti.

"Atrodo, tarsi pas mus tai neaugtų. Auga, bet lietuvių ūkininkai eina lengvesniu keliu ir augina tai, kas labiau apsimoka, t.y. investuoja daug mažiau jėgų ir laiko. Žinoma, auginti, pavyzdžiui, javus daug lengviau – juos nukūlei, pridavei ir pasiėmei pinigus", – teigia aplinkotyros specialistė.

Prognozuojamos permainos

Mokslininkė J.Žaltauskaitė sako, kad labai svarbu suprasti, jog klimato kaita nėra vien tik temperatūros kilimas, ją lydi daugybė kitų neigiamų padarinių – ekstremalūs įvykiai (sausros, karščio bangos, potvyniai), kyla jūros lygis, kinta vandenyno cirkuliacija ir t.t.

"Vykstant klimato kaitai, kai kur mes galime tikėtis didesnių derlių, tarkim, šiaurinėse platumose, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Skandinavijos šalyse, kur vidutinė temperatūra kasmet didėja ir pailgėja vegetacijos periodas, tačiau užauginamos produkcijos maistinė kokybė nebūtinai bus geresnė vien dėl to, kad daugiau priauga", – konstatuoja J.Žaltauskaitė.

Docentė priduria, kad Lietuvoje ateityje dėl klimato šiltėjimo gali išnykti kai kurios mums įprastos augalų rūšys, kurias pakeis atvežtinės ar invazinės. "Prognozuojama, kad, pavyzdžiui, eglės pamažu paliks Lietuvos plotą, o lietuviškų eglių puošimas per Kalėdas gali tapti egzotika", – ironizuoja mokslininkė.

"VDU mokslininkai savo tyrimais patvirtino, kad dėl padidėjusios oro temperatūros ir anglies dioksido koncentracijos mažėja žemės ūkio augalų konkurencingumas ir su piktžolėmis. Be to, klimato kaita neigiamai veikia ir dirvožemį, kurio kokybė vis blogėja ir kurį prastina intensyvinamas žemės ūkis – visa tai prisideda prie to, kad dirvožemis "degraduoja", – pasakoja specialistė ir priduria, kad dėl to susiduriame su rimtu iššūkiu – kaip užauginti pakankamai maisto nenumaldomai augančiai pasaulio populiacijai.

Prognozuojama, kad, pavyzdžiui, eglės pamažu paliks Lietuvos plotą, o lietuviškų eglių puošimas per Kalėdas gali tapti egzotika.

Naudingo maisto – mažiau

"Kintant klimatui, dažnėja ir intensyvėja karščio bangos, o daugumą šių bangų lydi sausros – tai, žinoma, kelia didelę grėsmę natūralioms ir žemės ūkio ekosistemoms. Mūsų atlikti tyrimai parodė, kad žemės ūkio augalų atsakas į karščio bangas yra labai panašus į jų reakciją į padidėjusią temperatūrą. Kai kurie augalai yra jautresni už kitus – pavyzdžiui, miežis jautrus net nedideliems pokyčiams, o rapsą keletu laipsnių aukštesnė temperatūra veikia teigiamai", – pasakoja docentė J.Žaltauskaitė.

Taip pat patvirtinta, kad augalai gana greitai atsistato po trumpalaikės, iki savaitės trukmės karščio bangos, tačiau jei jie kartu patiria ir kitus neigiamus veiksnius – pavyzdžiui, sausrą, konkuravimą su kitais augalais – atsistatymas yra žymiai lėtesnis. "Tyrimas taip pat atkreipė dėmesį į herbicidų panaudą žemės ūkyje – atšilusio klimato sąlygomis mažėja ir kai kurių herbicidų efektyvumas, todėl ateityje laukus gali reikėti purkšti dar dažniau ir didesniais kiekiais. Visa tai teršia aplinką, menkina užauginamos produkcijos maistinę kokybę, o tai tiesiogiai paveiks ir žmonių sveikatą", – perspėja mokslininkė.

Panaikinti badą, užtikrinti apsirūpinimą maistu ir geresnę mitybą, skatinti darnų žemės ūkį – tai yra vienas iš septyniolikos darnaus vystymo tikslų, kurių siekis padaryti, kad žemėje nebūtų badaujančių. Tačiau dėl klimato kaitos prarandami plotai, tinkami žemės ūkio veiklai, – kai kur pasidaro per sausa, kai kur per drėgna. Mokslininkai intensyviai ieško sprendimų, kaip, keičiantis klimatui, užtikrinti maisto saugumą ir jo pakankamą kiekį ateityje.

Tyrimo autorių teigimu, žemės naudojimo pokyčiai, tarša ir klimato kaita sukelia bioįvairovės praradimus. Nors organizmams draugiškų įstatymų priėmimas daugelyje šalių spartėja, tas spartėjimas nėra pakankamas, įspėja mokslininkai.

Pasak FAO, tyrimą parengusios pagal 91 šalies duomenis, šis tyrimas yra pirmasis toks platus viso pasaulio maisto gamybos ir tiekimo sistemos tyrimas.

Kaip paaiškina FAO, į bioįvairovės sąvoką įeina ne tik tiesiogiai maistui auginami gyvūnai, kaip vištos ar kiaulės, ar augalai, kaip įvairių rūšių javai, bet ir netiesiogiai prie maisto gamybos prisidedantys vabzdžiai ar grybai, išlaikantys dirvos derlingumą.

Tyrime, pavadintame „Pasaulio maisto ir žemės ūkio bioįvairovės būklė“, pabrėžiamos dvi esminės žinutės žmonijai. Pirmiausia, pasaulis yra priklausomas nuo vis mažesnio kiekio organizmų išmaitinti vis augančią žmonių populiaciją, kuri, prognozuojama, 2050-aisiais pasieks 10 mlrd.

Iš 6 tūkst. augalų rūšių, auginamų maistui, vos devynios sudaro 66 proc. visų auginamų augalų kiekio. Tuo tarpu pasaulio galvijų augintojai yra priklausomi vos nuo 40 rūšių gyvūnų.

Antroji mokslininkų žinutė žmonėms yra ta, kad daugeliui organizmų rūšių, iš kurių mes visi gauname maistą, yra kilęs išnykimo pavojus. Iš viso maždaug tūkstantis daugiausia augalų, žuvų ir žinduolių rūšių atstovų sparčiai mažėja.

„Bioįvairovė yra ypač svarbi apsaugant pasaulio maisto sistemą, sustiprinant sveiką ir maistingą mitybą, gerinant kaimo gyventojų sąlygas ir sutvirtinant bendruomenių atsparumą katastrofoms“, - sakė FAO generalinis direktorius Josė Graziano da Silva.

„Turime pasaulio bioįvairovę išnaudoti tvariai, kad galėtume tinkamai susitvarkyti su klimato kaitos keliamais iššūkiais ir gaminti maistą nežalojant mūsų visų aplinkos“, - teigė jis.

Pasak tyrimo autorių, pagrindinės priežastys, dėl kurių mažėja bioįvairovė visame pasaulyje, yra kelios: netinkamas žemės ir vandens išteklių naudojimas, aplinkos tarša, perteklinė žemdirbystė, klimato kaita, žmonių populiacijos augimas ir urbanizacija.

„Pastebime, kad tropikuose ir subtropikuose tarp 2010 ir 2015 m. net 40 proc. iškirstų miškų buvo sunaikinta dėl žemdirbystės“, - sakė viena iš FAO tyrimo autorių Julie Belanger.

Tačiau, ramina FAO mokslininkai, kol kas įmanoma sulėtinti bioįvairovės praradimus, jei šalys daugiau investuotų į vadinamuosius bioįvairovei draugiškus veiksmus. Pasak FAO, 80 proc. šalių įgyvendina bent vieną iš kelių rekomenduojamų priemonių.

Kaip teigiamus pavyzdžius JT organizacija pateikia Argentinos atvejį, kur įrengta per 560 tūkst. nedidelių darželių ir 12 tūkst. daržų šalia mokyklų ir bendruomenėse; Kalifornijos Jungtinėse Valstijose atvejį, kur ūkininkai leidžia užlieti ryžių laukus po derliaus nuėmimo, o ne sudegina juos; Ganos atvejį, kur ūkininkai augina manijokus aplink dirbamus laukus, kurie pritraukia daugybę bičių ir kitų vabzdžių.

Nors FAO sveikina šias ir kitas šalių priemones, mokslininkai tikina, kad to negana.

„Puiku, kad šalys imasi vis daugiau priemonių, padedančių užtikrinti tvarią maisto gamybą visame pasaulyje, tačiau kartais priemonių įgyvendinimas yra pernelyg lėtas“, - sakė J. Belanger.

Mokslininkai aptarė ir tai, ką kiekvienas gyventojas gali daryti, kad padėtų išlaikyti bioįvairovę visame pasaulyje.

FAO ragino žmones rinktis maisto produktus iš ūkininkų ir nepirkti produktų, kurie buvo pagaminti, neatsižvelgiant į poveikį aplinkai. „Ypač svarbūs yra tie žmonės, kurie užsiima savanoriška bioįvairovės stebėjimo veikla ir ragina institucijas dažniau atsižvelgti į žalą aplinkai“, - teigė viena iš tyrimo autorių J. Belanger.

Šie varliagyviai į Australiją atvežti prieš 80 metų. Kaip praneša LNK, buvo tikimasi, kad rupūžės išgaudys cukranendres naikinančius vabalus.

Planas neišdegė – rupūžės yra nepakankamai šoklios. 

"Australijoje nėra vietinių rupūžių, todėl mūsų gyvūnai neturi išvystyto imuniteto nuodams. Kur rupūžės pasirodo, žvėrys masiškai nyksta. Per kelis mėnesius kai kurių gyvūnų sumažėjo iki 95 proc. Tai – katastrofa", – sako biologas Rick Shine. 

Šventės atidarymas – 12 val. Paskui lankytojai kviečiami į VU Gamtos mokslų fakulteto mokslininkų ir Botanikos sodo specialistų vedamas pažintines ekskursijas, „pasivabalavimus“ kartu su Lietuvos entomologų draugijos nariais, Gamtos fotografijų klubo „Žaliasis skėtis“ parodos atidarymą, UAB „Plantida“ didelių medžių sodinimo demonstravimą, konkurso „Žalioji palangė“ laureatų apdovanojimus.

Augintinius demonstruos Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, šunų dresūros mokykla „Reksas“, veiks „Bonsai sodų“ ekspozicija, apie bioįvairovę pasakos gamtininkas dr. Selemonas Paltanavičius, bus galima pajodinėti arkliais, dalyvauti kūrybinėse programose su floristais.

Šių metų pagrindinis Tarptautinės biologinės įvairovės dienos akcentas – bioįvairovė ir harmoningas žmogus darnioje aplinkoje. Biologinė įvairovė yra gyvenimo ir ekosistemų pamatas, ji užtikrina žmonių pragyvenimo šaltinius ir tvarią žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės, turizmo, kitų sektorių plėtrą. Siekdami sustabdyti biologinės įvairovės nykimą, investuojame į žmones, jų gyvenimą ir gerovę.

Tarptautinė biologinės įvairovės diena Lietuvoje minima nuo 2001 m. Kasmet visuomenė kviečiama atkreipti dėmesį į vieną iš biologinės įvairovės išsaugojimo aspektų – klimato pokyčių ar žemdirbystės įtaką, invazinių organizmų pavojų, specifinėms ekosistemoms kylančias grėsmes, miškų išsaugojimą.

Lankytojai VU Botanikos sode Kairėnuose laukiami nuo 10 iki 20 val. (Kairėnų g. 43, Vilnius).

Šventės metu įėjimas į Botanikos sodą nemokamas.

Būtų didelis netikėtumas partijų ir politikų rinkimų programose rasti pasižadėjimą saugoti lūšis ar saulašarių augavietes. Artėjant rinkimams, aplinkosaugos tikslus nusveria pažadai, susiję su finansine nauda. Ar iš tiesų lietuviams nerūpi aplinkosauga?

Prieš kelerius metus kasmetiniame „Atliekų valdymo forume“ kalbėjęs bendrovės „EMP Recycling“ vadovas bei Žaliųjų partijos atstovas Almontas Kybartas padarė išvadą, jog aplinkosaugos problemoms politinių partijų programose dėmesio beveik neskiriama.

Nusveria finansinė nauda

Šiandien A. Kybartas teigia, jog situacija praktiškai nepasikeitė, nors aplinkosaugos problemų – nors vežimu vežk.

„Partija „Tvarka ir teisingumas“ valdo Aplinkos ministeriją. Nors prieš rinkimus žiūrėjau jų programą, ir ten apie aplinkosaugą buvo minimaliai [informacijos]. Na, jie kažką daro: imasi permainų, naikina kai kurias senas institucijas, steigia naujas, rokiruoja žmones. Tačiau, kad aplinkosaugos srityje būtų nuveikta kas nors esminio, nepasakyčiau. Kol buvo A. Mazuronis, dėmesio ir konkretumo buvo daugiau“, – vertino A. Kybartas.

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius taip pat negailėjo kritikos nenuveiktiems darbams. Tačiau kartu jis pripažino, jog lietuviams finansinė nauda yra gerokai svarbesnė už gamtos vertybes. Todėl esą ir politikai, žinodami „jautriausias“ rinkėjų vietas, juos užverčia pažadais pakelti atlyginimus, pensijas arba sumažinti mokesčius.

„Pinigai ar gamta? 90-čiai procentų lietuvių nekyla klausimas, ką pasirinkti. Politikai reaguoja į tokius prioritetus“, – komentavo A. Gaidamavičius.

Jis taip pat sugriovė mitus apie nuo senovės puoselėjamą lietuvių meilę gamtai.

„Išnagrinėjau daug literatūros ir priėjau prie išvados, kad lietuviai visada buvo dideli materialistai. Na, šiek tiek saugojome tas šventas giraites, tačiau tai buvo daroma iš religinių paskatų. Ir dabar stebiu visuomenės abejingumą, kai plynai kertami Lietuvos miškai“, – sakė A. Gaidamavičius.

Jis pridūrė, jog privačių miško savininkų taip pat neįkalbėsi net mažiausio plotelio paversti privačiu draustiniu – kitaip tariant, atskirti miško plotą, kurio kirsti negalima.

„Gamta mes džiaugiamės, bet kad nors pirštą dėl to pajudintume... Žmonės gyvena savo patogų gyvenimą miestuose. Galbūt kalbu labai pesimistiškai, tačiau ši karta, augusi pusiau tarybiniais, pusiau nepriklausomos Lietuvos metais, manau, išgyvena tarsi viduriniojo amžiaus krizę. 1986–1987 metais tie patys žmonės, kuriuos dabar kritikuoju, darė stebuklus ekologijos srityje – kovojo dėl ekologijos...“, – prisiminė A. Gaidamavičius.

Už gamtos teikiamas paslaugas jau mokame

Pasaulinėje žiniasklaidoje ne taip seniai atsirado terminas „ekosistemų paslaugos“. Juo remiantis gamtos, aplinkos mums teikiama nauda įvertinama pinigais – tai pritaikyta tiems, kurie geriausiai supranta „pinigų kalbą“.

„Iš pradžių buvau skeptiškai nusiteikęs dėl viso to įvertinimo doleriais bei eurais, tačiau dabar galvoju – o gal iš tiesų taip lengviau suprastume jų vertę? Gal atsivertų akys? Gal apsimoka saugoti tą mišką, jei jis sutaupo tūkstančius eurų? Kiek jis vertas, kaip ekosistema, o ne kaip medienos rietuvės? Gaila, kad kol kas niekas tų ekosistemų mums teikiamų paslaugų vertės Lietuvoje dar neapskaičiavo“, – svarstė A. Gaidamavičius.

Paklaustas apie didžiausias Lietuvos aplinkosaugos problemas, gamtininkas teigė, kad, jei būtų atsisakyta plynų kirtimų arba bent jau jų mastas sumažintas perpus, didesnių problemų Lietuvoje nebeliktų.

„Kuo mes išsiskiriame iš Vakarų Europos? Natūraliu kraštovaizdžiu. Ir miškai yra pagrindinė šio kraštovaizdžio sudedamoji dalis. Ir jis naikinamas,“ – tikino gamtininkas.

Gamtininkas pabrėžė, jog kišimasis į natūralią gamtą jau atsirūgsta: sovietiniais metais daugybė smulkių upelių buvo tiesinami ar melioruojami. Todėl dabar, atėjus plaukimo baidarėmis madai, bene vienintelėje natūralioje Ūloje susidaro kone baidarių spūstys. Šios pramogos kaina vis kyla – dabar pasiplaukiojimo Ūlos upe malonumas kainuoja netoli 6 eurų vienam asmeniui.

Viceministrą nustebino partijų programos Vilniuje

Socialdemokratų partijai atstovaujantis dabartinis Aplinkos viceministras Linas Jonauskas teigia, jog bent jau jų partijos programoje aplinkosaugos sričiai skirta dėmesio.

„Net neabejoju, kad save gerbianti partija privalo turėti tą aplinkosauginę dalį. Žmonės, rinkėjai labai aiškiai turėtų matyti politiko požiūrį į šiuos dalykus, nes viskas yra aplinka, kurioje mes gyvename: transportas, spūstys, žaliosios erdvės, medžiai, parkai, želdynai, konteineriai, šiukšlių surinkimas, jau nekalbant apie nacionalinio lygio prioritetus, tokius, kaip atsinaujinantys energijos ištekliai, miškų politika. Nepaisant to, kad dažna partija to neįrašo į programą, šie dalykai turėtų būti įtraukti. Galbūt partijose yra problemų su aplinkosauginėmis kompetencijomis? Ne visur yra aplinkosaugos specialistų“, – svarstė L. Jonauskas.

Viceministras pripažino, jog akcentai sudedami ant švietimo, ekonomikos, socialinių problemų, tuo metu aplinkosauga lieka nuošalyje.

„Dėl savivaldybių lygmens esu nustebęs. Manau, kad šiandien vienas aktualiausių klausimų  miestuose – ir ypač vilniečiams – yra atliekų išvežimas. Važiuojam, piktinamės, kad konteineriai retai išvežami, pilna šiukšlių, viskas atrodo neestetiškai, ir mokesčiais piktinamės. Ir kad nors viena partija būtų paėmusi ir sudėliojusi labai paprastai: „Štai yra tokia problema, ir mes ją pasižadame spręsti“, – stebėjosi viceministras.

Kita vertus, viceministro nuomone, partijų atstovai, sudarydami savo programas, orientuojasi į tai, kas šiandien žmonėms yra svarbiausia.

Pasak jo, kur jau kur, bet Vilniuje aplinkosauginės problemos yra itin ryškios.

„Spūstys, kietosios dalelės, kenkiančios žmogaus sveikatai, atliekų išvežimo klausimai – egzistuoja labai daug aplinkosauginių problemų“, – sakė L. Jonaukas.

Jis pridūrė, jog kietųjų dalelių poveikio vilniečiai nei pajus, nei pamatys, ir dėl užteršto oro nejaučia fizinio diskomforto, nors tarša anksčiau ar vėliau atsiliepia sveikatai.

„Tuo metu akivaizdu, kad, jei pilkame rajone atsiras sutvarkytas parkas, rinkėjai tai iškart pamatys ir įvertins“, – pavyzdį, kaip politikai renkasi prioritetus, pateikė L. Jonauskas.

Paprašytas įvardyti pagrindines Lietuvos aplinkosaugos problemas, viceministras teigė, kad negalėtų išskirti vienos.

„Manau, kad visos jos yra prioritetinės. Man, kaip aplinkosaugininkui, šiuo metu išskirti kažkurias problemas būtų sudėtinga, nes jų yra labai daug, ir jos didžiulės. Pradedant atliekų tvarkymu, rūšiavimu, išvežimu, miškų politikos programa, biokuro panaudojimu, su kuo susiję ir taršos klausimai. Galiausiai niekas neakcentuoja, jog šiandien per privačių namų kaminus paleidžiama daugiausiai biokuro, ir tai nėra efektyvu. Ir baigiant namų renovacija – kuo daugiau jų renovuosim, tuo mažiau reikės kuro sąnaudų, mažiau užteršime aplinką“, –  vardijo L. Jonauskas.

A. Knystautas: negalvojame apie rytdieną

Visuomeninio judėjimo „Už gamtą!“ vadovas ornitologas dr. Algirdas Knystautas įžvelgė kitokias problemas. Jis skundėsi, kad, vos susivieniję ir pradėję dėl ko nors kovoti, žalieji iškart apkaltinami gaunantys finansavimą iš Rusijos arba „Gazprom“.

„Žmonės neįsivaizduoja tokio dalyko, kaip savanoriška iniciatyva! Jie mano, kad viską galima daryti tik už pinigus“, – piktinosi gamtininkas.

„Jokie socialiniai ar ekonominiai veiksniai negali būti pasiteisinimas naikinti gamtą“, – sakė A. Knystautas, pridūręs, jog rūšių saugojimas kartais prilygsta sovietmečio įpročiams. Tuo laikotarpiu rūšių išsaugojimui skirta daug dėmesio, tačiau augintos tik „liaudies ūkiui“ naudingos rūšys, pavyzdžiui, sabalai.

„Dažniausiai vyksta savigyra: „Lietuva – švariausia, Lietuva – gražiausia, štai Anglijoje likę mažai augmenijos, pas mus – daug.“ Na, tai tuoj ir pas mus liks mažai! Vaikomės pelno visiškai negalvodami apie rytdieną“, – širdgėlą liejo A. Knystautas.

Privati nuosavybė – ne šventa karvė

Paklaustas, kokios aplinkosaugos problemos Lietuvoje turėtų būti prioritetas, A. Knystautas mini visai kitas problemas nei ankstesni pašnekovai.

„Biologinės įvairovės išsaugojimas – kadangi ji nyksta dideliais tempais. Tai vyksta todėl, kad yra įsivyravusi bloga žemės ūkio praktika – daromi arimai, nepaliekama nė gabalėlio natūralių žolynų, kur galėtų tie patys vieversiai ar kiti gyvūnai prasimaitinti. Kiek žūsta griežlių, kiek – kiškučių mažų... Lietuvoje retenybė vieversį pamatyti – kur tai matyta?! Tarybiniais laikais jų buvo pilna – dėl neūkiškumo, o ne todėl, kad jais labai rūpinosi“, – kalbėjo A. Knystautas.

Gamtininkas svarstė, jog, pasitelkus politinę valią, turėtų būti nustatytos aiškios taisyklės, kad ūkininkai suprastų, jog tam tikrus veiksmus atlikti gamtos labui yra būtina.

Antra problema, kurią įvardijo gamtininkas, yra Lietuvoje „šventa“ privati nuosavybė.

„Neva į ją niekas neturi teisės kištis. Kaip tik turi – ir privalo! Jei ta nuosavybė yra gamta, kažkas turi žiūrėti, ką jūs ten išdarinėjate“, – dėstė dr. A. Knystautas.

Ar savininkai laikosi aplinkosaugos taisyklių, turėtų prižiūrėti aplinkosaugininkai. Tačiau gamtininkas jų galiomis netiki.

„Balžio ežeras, apie kurio paukščius dar kažkada rašiau kursinį darbą, visas užstatytas, nesilaikant jokių pakrančių apsaugos taisyklių. Dabar, girdėjau, sugalvojo sprendimo būdą – pasakyti, kad tai ne ežeras, o pelkė. O pelkėje statytis jau galima“, – piktinosi gamtininkas.

Jis pripažino, kad mūsų gamta atrodo lyg ir neblogai, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Mūsų akys nėra tobulas organas – žaliuojančiose pievose ir tyvuliuojančiuose ežeruose, ošiančiuose miškuose drastiškai nyksta rūšys.

Lietuvoje spalis – vidurinis ir pats gražiausias rudens mėnuo. Rugsėjį ieškome nuskridusios vasaros palikimo ženklų, o spalį visada norime rasti rudenį. Taip, jį, rudenį, jau turime. Ir ne bet kokį, o spalvingą, gražų ir švelnų.

Mes sutiktume, kad jis truktų kuo ilgiau. Ne kiekvienas spalis toks. Jo spalvoms išsiskleisti reikia ypatingų sąlygų. Jei tvyro sausra, šviečia saulė, medžių lapų spalvos pražysta gražiausiai. Mes visada laukiame jų – mūsų visai nedomina, kaip jos gimsta, kas skatina tokius procesus. Jei žinotume spalvų radimosi prigimtį, pamatytume, kad ji nėra džiugi. Taip keičiasi mirštantys medžiui jau nereikalingi lapai. Tiesa, tik mes savo jautrumu galime reaguoti labai skausmingai. Gamtai kiekvienas toks procesas natūralus, taigi suteikti jam skausmo ar netekties jausmo nėra jokio pagrindo.

Panašiai gyvena judrioji gyvojo pasaulio dalis. Dienomis dar įprasta žieduose matyti dūzgiančias bites ir kamanes. Nektaro jos vargu ar daug randa, tačiau už korin pilamą naudą svarbesnis judėjimas arba tikrasis gyvenimas. Bites regėsime iki spalio galo, jei tik leis orai. O kamanės, vapsvos – vis retyn, retyn, nes iš jų gausių šeimų lieka tik pavieniai individai. Galiausiai regime jaunas motinas, kurioms teko nepaprasta misija – pasiruošti žiemai, peržiemoti ir kitą pavasarį tiesiog iš nieko pradėti kurti naujas šeimas, naują gyvenimą.

Tokia misija teko ir visiems kitiems, kurie lieka žiemoti. Jau dabar galima pasakyti, kad tik menka jų dalis išgyvens. Visi stengsis būti, gyventi, išlikti, tačiau tą padaryti pavyks tik kai kam. Net ir žalčiai, ežiai, miegapelės ir kiti gyvūnai, kurie, atrodytų, žiemos saugiausiai miegodami, išgyvens ne visi. Tačiau tokia žinia nekeičia jų nuostatų. Jie visi stropiai maitinasi, kaupia riebalus ir tikisi sulaukti pavasario. Gamta pati išrinks tuos, kurie verčiausi gyventi.

Ne visi to laukia. Kiti labai aktyviai skuba nutolti nuo rudens ir žiemos, kurios niekada nėra matę ir visai nepažįsta. Tame slypi atsakymas visiems klausiantiems, kokią žiemą pranašauja vėluojančios kregždės ar pečialindos. Šio rudens paukščių migracija atrodo labai optimistiškai, nes pulkai gausūs. Vasara buvo palanki perėti ir auginti jauniklius, tad dabar populiacijos padidėja keletą kartų. Pavasarį, beje, sulauksime tik tų, kurie liko tęsti savo giminę.

Miškuose juda kruta ne tik paukščiai. Dabar labai aktyviai gyvena visi gyviai. Miškas nurimo, tik pirmųjų žaliuokų rinkėjai vaikšto po pušynus. Šio rudens grybų duoklė buvo tokia dosni, kad jos mums pakako. Todėl dabar visuose valgomuose ir mūsų neimamuose grybuose maitinasi, auga daugybė vabzdžių. Varlės, žalčiai, angys medžioja savo grobį. Net briedmusės, kurias kai kas klaidingai vadina skraidančiomis erkėmis, yra labai judrios, beregint apkimba mūsų drabužius. Nereikia to vengti ir jų bijoti. Taip atrodo gamta spalį, kai jai gyventi labai gera.

Žemės ūkio ministras prof. Vigilijus Jukna gegužės 12 - 14 d. lankysis Moldovos Respublikoje, kur dalyvaus dvišaliame susitikime su Moldovos žemės ūkio ir maisto pramonės ministru Vasile Bumacov'u. Susitikimo metu ketinama pasirašyti abipusio bendradarbiavimo veiksmų planą. Taip pat kelionės metu bus pasirašytos bendradarbiavimo sutartys tarp Aleksandro Stulginskio universiteto bei Biotechnologijų ir veterinarijos medicinos praktinių studijų ir mokslinių tyrimų instituto Moldovoje.

Žemės ūkio ministras prof. Vigilijus Jukna nuo pat savo kadencijos pradžios akcentuoja, kad Lietuvai yra itin svarbu turėti kuo daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų žemės ūkio sektoriuje. Jų išsilavinimui turi būti skiriama itin daug dėmesio, nes šiai dienai specialistų trūksta, ypač kaimo vietovėse. Planuojama, kad nuvykus į Moldovos Respubliką Aleksandro Stulginskio universiteto rektorius prof. Antanas Maziliauskas ir Biotechnologijų ir veterinarijos medicinos praktinių studijų ir mokslinių tyrimų instituto atstovai pasirašys susitarimą, kurio pagrindu studentai galės dalyvauti mainų programoje ir apsikeisti turima patirtimi. "Kuo daugiau patirties įgys studijuodami, tuo aukštesnės kvalifikacijos turėsime specialistus. Viena iš tokių priemonių – tai studijos ir stažuotės svetur", – pažymėjo V. Jukna.

Taip pat planuojama, kad ministro vadovaujama delegacija susitiks su Moldovos žemės ūkio ir maisto pramonės ministru, susitikimo metu bus pasirašytas veiksmų planas bei aptartos dvišalio bendradarbiavimo kryptys. Vizito metu daugiausia bus kalbama apie investicijų pritraukimą, apie patirtį ekologinio ūkininkavimo ir atsinaujinančių energijos išteklių srityse. Taip pat ketinama kalbėti apie naujų vaisių (obuolių, kriaušių, vyšnių, slyvų ir kt.) išvedimą, skirtingas tyrimų metodikas ir specialistų patirtį.

Gegužės 15 – birželio 3 dienomis Lietuvoje jau trečius metus iš eilės vyks „Augalų žavadienis“ – šventė, skirta Tarptautinei žavėjimosi augalais dienai.

„Augalų žavadienio“ metu siekiama atkreipti dėmesį į augalus, paskatinti žmones aktyviau domėtis augalų svarba ir įvairiapuse jų tyrimų reikšme. Visame pasaulyje organizuojami renginiai, kuriuose tiek suaugusieji, tiek patys mažiausieji gali atrasti įdomios veiklos, skatinančios atrasti augalų karalystės paslaptis. Šventėje dėmesys skiriamas visoms su augalais susijusioms temoms – fundamentaliam augalų mokslui, žemdirbystei, sodininkystei, miškininkystei, maistui bei mitybai, aplinkosaugai, bioproduktams, darniajai plėtrai, atsinaujinantiems energijos šaltiniams, kovai su klimato kaita.

Pirmajame „Augalų žavadienyje“ 2012-aisiais, kurį organizavo Europos augalų tyrimų organizacija (EPSO), dalyvavo 580 organizacijų iš 39 pasaulio šalių, renginiuose apsilankė šimtai tūkstančių dalyvių. Lietuvoje įvairiapusišką programą šešiuose miestuose įgyvendino 25 partneriai – pradedant universitetais ir baigiant vaikų darželiais. Sėkmė įkvėpė augalų mylėtojus susiburti ir 2013-aisiais – tąkart programą sudarė apie 1000 renginių 56 pasaulio valstybėse. Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo suorganizuota 14 renginių.

Šiemet organizatoriai tikisi vėl sulaukti gausaus dalyvių būrio. „Augalų žavadienis“ Lietuvoje šįkart vyks Vilniuje, Kaune ir Kauno rajone, Klaipėdoje, Šiauliuose, Dotnuvoje, Panevėžiuke, Šeduvoje, Kėdainiuose ir Visagine.

Šventė suteikia daug laisvės organizatorių vaizduotei, todėl numatoma didelė renginių įvairovė: atvirų durų dienos, ekskursijos, eksperimentų laboratorijos, interaktyvios dirbtuvės. Vien VDU Kauno botanikos sode gegužės 16-ąją numatomos parodos, koncertai, teatralizuoti vaikų pasirodymai ir eisenos, orientacinis žaidimas, rekordinio dydžio vikšro „Šimtakojo“ gimtadienis, augalų menas, spalvų, egzotinių drugelių ir degustacijų naktis, šviesų šou „Augalų nakties šokis“.

Dvidešimties partnerių iš visos Lietuvos sąrašą sudaro augalų mokslų institucijos, universitetai  ir  botanikos sodai, savanoriškos veiklos centrai, mokyklos ir vaikų darželiai, paruošę programas savo miesto ar rajono gyventojams.

Po pirmojo lietaus kilstelėjo galvas įvairūs žolynai, ankstyvųjų pavasarinių gėlių daigai. Dar prieš Jurgines nugrumėjo pirmoji pavasarinė perkūnija – šv.Jurgis numetė žemėn dangaus raktus ir balandžio 23-iąją galutinai "atrakins žemę", ir pasipils žaluma!

Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, įkandin vyriausiojo piemens šv.Jurgio bemaž neatsilikdamas atlinguoja daržininkas šv.Morkus (25 d.), šiukštu sumaišyti šių dviejų dienų apeigyną!

"Per Jurgines nieku būdu nedera judinti žemės, kinkyti ir versti dirbti arklius. Tą dieną visus namų gyvulėlius reikia pamylėti, pamaloninti geresniu pašaru, meiliu žodžiu, užrakinti visas spynas, kad ne tik vilkai, bet ir kitos nelaimės dantis atšiptų... Beje, tą dieną šeimininkės dažnai būdavo iškepusios tiek mažų duonos kepalėlių, kiek turėdavo ūkyje gyvulių arba ant vieno didelio kepalo brūkšneliais sužymėdavo visas ganomųjų galvas. Pamaloninti elgetas duona, sūriais ir kiaušiniais irgi būdavo privalu, kad šie "Dievo paukšteliai" padėtų išmaldauti gerovės namams, derliaus laukams", – aiškino etnologė.

Anot G.Kadžytės, per Morkines ne nuodėmė nei pačiam su kastuvu ar grėbliu po daržą paplušėti, nei pasikinkius bėruką ar širmuką sodrią vagą išversti. Prasideda pats tikriausias pavasarinis darbymetis, kurio diena rudens savaitei prilyginta, visus metus maitinanti.