Pokalbis su A. Petroniu – apie pirmuosius rankraščius, pasakojimus, kuriuos smagu skaityti, ir kūrybai paskatinusį eksperimentą.

– Kaip kilo idėja dalyvauti „Pirmosios knygos“ konkurse? Studijų metais rašėte tekstus portalui Bernardinai.lt, o kada pribrendote išleisti knygą?

– Iš tikrųjų apie konkursą išgirdau iš savo žmonos Jūratės, kuri yra literatūrologė, o dabar studijuoja doktorantūroje. Dirbau interneto dienraštyje Bernardinai.lt, ten intensyviai rašydavau. Man magėjo pabandyti grožinę kūrybą, kurį laiką rašiau į stalčių, tada pamėginau vieną apsakymą nusiųsti į „Šiaurės Atėnus“. Ir jį išspausdino! Vėliau nusiunčiau antrą, trečią, ir kažkuriuo metu žmona pasiūlė – ar nenorėtum pabandyti sėkmės konkurse „Pirmoji knyga“?

Pribrendau, matyt, tada, kai sugalvojau, apie ką galėtų būti knyga. Paskui jau liko ją tik parašyti. „Nedetektyvus“ rašiau gan ilgai ir kruopščiai. Kiekvieno apsakymo pirmąjį variantą rašiau ranka – norėjau pats save priversti kuo daugiau kartų prie jų grįžti. Tai, kad rankraštį reikėjo pačiam perkelti į kompiuterį, privertė parašytus apsakymus daug kartų kruopščiai perskaityti. Paskui juos dar daug kartų skaičiau ir redagavau.

– Papasakokite apie savo knygą „Nedetektyvai“. Kokias temas liečia knygoje sutalpintos trumpos istorijos? Kaip jos susijusios su (ne)detektyvais?

– „Nedetektyvai“ reiškia bandymą žaisti su kanonine detektyvinės istorijos forma. Karantino metu nuobodulį su žmona malšinome senamadišku serialu apie Erkiulį Puaro. Tada man kilo mintis, kad visuose detektyviniuose siužetuose yra keli pasikartojantys elementai: visada yra paslaptis, tas, kuris ieško atsakymo, o skaitytojas ar žiūrovas tarsi ieško atsakymo kartu. Pagalvojau: o kas, jei kuris nors iš šių elementų būtų paklibintas? Kas, jei nebūtų paslapties ar nusikaltėlis ir tyrėjas būtų vienas ir tas pats, arba nusikaltimo nė nebūtų ir tai būtų akivaizdu skaitytojams, bet neakivaizdu atsakymo ieškantiems personažams?

Aišku, čia lengva nuslysti į postmodernizmo banalybę – niekur nevedantį siužetą, kurio veikėjai blaškosi be jokio tikslo. Tad bandžiau sukurpti istorijas, kurios tarp eilučių (ir ne tik tarp eilučių) pasijuoktų iš šių dviejų visiems pažįstamų kelių. Žinoma, istorijos nėra tik apie savo pačių formą – tai būtų gan negyva ir vargiai keltų smagumą skaitant. Sakyčiau, istorijos yra apie meilę, meną ir jaunystę.

A. Petronio „Nedetektyvai“. Redakcijos archyvo nuotr.

– Minite, kad jūsų paties „Nedetektyvuose“ beveik nėra. Vis dėlto, ar rašant knygą rašytojui taip jau lengva save visiškai atskirti nuo kūrinio?

– Sakydamas, kad „Nedetektyvuose“ manęs beveik nėra, norėjau pabrėžti, kad rašydamas siekiau ne papasakoti apie savo vidinį pasaulį (aišku, bent šiek tiek tai neišvengiama), bet parašyti pasakojimų, kuriuos būtų smagu skaityti.

– Pagal išsilavinimą esate politologas, dirbate Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės patarėju. Kaip politika ir kūryba jūsų gyvenime viena kitą papildo?

– Nenoriu, kad nuskambėtų perspaustai, bet tikrai galiu pasidžiaugti, kad turiu plataus humanitarinio išsilavinimo viršininkę ir kad mudu vienas kitą suprantame taip gerai, kiek tai įmanoma tarp tokio skirtingo amžiaus ir statuso žmonių. Kai „Šiaurės Atėnuose“ išsispausdinau pirmąjį apsakymą, iš jos sulaukiau palaikymo ir vertingų patarimų. Šiaip mano darbe nemažai kasdieniškumo.

– Kaip ir kada susidomėjote literatūra? Galbūt meilę knygoms įskiepijo daug skaitantys tėvai? Kada supratote, kad ir pats norėtumėte pabandyti išreikšti savo mintis raštu?

– Abu mano tėvai dėjo pastangų siekdami sudominti savo vaikus knygomis. Vienas šilčiausių mano vaikystės atsiminimų – vėlų vakarą namuose su sese geriame kakavą, o mama mums balsu skaito „Žiedų valdovo“ atomazgą. Pirmąjį apsakymą – jis buvo apie gintarų gaudymo pajūryje nuvargintą šeimą – parašiau būdamas dvylikos, ant iš tėčio užrašų knygelės išplėštų lapų. Nežinau, ar jis kur nors išliko, būtų smagu dabar paskaityti.

Detektyviniuose siužetuose yra keli pasikartojantys elementai: visada yra paslaptis, tas, kuris ieško atsakymo, o skaitytojas ar žiūrovas tarsi ieško atsakymo kartu. Pagalvojau: o kas, jei kuris nors iš šių elementų būtų paklibintas?

Baigdamas studijas, pradėjau dirbti Bernardinai.lt interneto dienraštyje, kur rašymo ėmiau mokytis kaip amato. Esu labai dėkingas tuometei vyr. redaktorei Rositai Garškaitei, kuri kantriai su manimi dirbdavo, iš jos labai daug išmokau.

Trečiame kurse perskaičiau Evelyno Waugh romaną „Sugrįžimas į Braidshedą“. Man ši knyga paliko didžiulį įspūdį ir pabandžiau rašyti pats. Pirmieji bandymai buvo tikras šlamštas, bet po truputį šio to pramokau ir dabar yra rezultatų, kuriais galiu pasidžiaugti. Kartu turiu už ką būti dėkingas, nes buvo daugybė žmonių, kurie laiku padėjo, pamokė ar paragino nesustoti.

– Visą gyvenimą gyvenate Vilniuje, Antakalnio mikrorajone. Mokyklą, muzikos mokyklą, universitetą lankėte ir pirmuosius darbus dirbote Vilniaus senamiestyje. Tikriausiai šiam miestui jaučiate ypatingų sentimentų? Ar turite mėgstamiausią Vilniaus kampelį, kuris jums atrodo itin vilnietiškas arba jums labai svarbus?

– Taip, prie Vilniaus esu prisirišęs, ypač prie Antakalnio ir Senamiesčio, vien dėl to, kad daugelis vietų man siejasi su įvairiais veidais ir įvykiais. Literatūra ir menas, susijęs su Vilniumi, man dažnai būdavo savaip artimas. Ypač dabar, kai su žmona auginame dukrą Eleną, iš naujo atrandu Antakalnį – čia yra ir parkų, ir kavinių, ir restoranų, gyvena daug bičiulių, čia radau Bažnyčios bendruomenę. Draugams sakau, kad įsivedžiau taisyklę – jei tik įmanoma, nekelti kojos iš Antakalnio.

– Lankėte muzikos mokyklą, teigiate, kad mėgstate įvairią keistą muziką. Kas yra toji keista muzika? Pats giedate „Gailestingumo šventovės“ (GŠ) ansamblyje, atliekančiame muziką iš seniausių mūsų krašto rankraštinių šaltinių. Ar jūsų gyvenime muzika užima daug vietos?

– Muzika nuo pat mažumės buvo svarbi mano gyvenime – man buvo, atrodo, penkeri, kai pradėjau dainuoti chore. Įvairiuose choruose dainavau, kol pabaigiau mokyklą. Paauglystėje susidomėjau roko muzika, kuri kai kuriems mano bendraamžiams, matyt, atrodė gerokai pasenusi. Tada bandžiau auginti ilgus plaukus, grojau gitara, su draugais bandėme kurti visokias grupes.

Vėliau mano muzikinis skonis smarkiai keitėsi. Studijų metais aktyviai dalyvavau VU folkloro ansamblio „Ratilio“ veikloje, ėmiau klausytis vis daugiau klasikinės muzikos. Šios muzikos entuziazmu mane užkrėtė bičiulis italas, su kuriuo susipažinome „Erasmus+“ studijų mainų metu, studentų bendrabutyje. Jis mane vaišindavo makaronais ir liepdavo klausytis Claudio Monteverdi.

Dabar giedu su GŠ ansambliu – kolektyvu, kuris koncentruojasi į Baroko, Renesanso ir viduramžių muziką. Patekau tarp talentingų ir gebėjimus išlavinusių muzikantų, tad kurį laiką buvau lyg dvyliktas ar tryliktas žaidėjas krepšinio rinktinėje. Dabar, atrodo, po truputį atrandu savo vietą. Aišku, dalis mano atostogų būna skirtos nelengvoms muzikinėms dirbtuvėms.

– Pernai vykdėte eksperimentą – gyvenote be išmaniojo telefono. Teigėte, kad, atsisakęs beprasmio naršymo internete, atradote laiko skaityti daugiau knygų. Kokių dar malonių atradimų pavyko atrasti? Ar ilgainiui sugrįžote prie išmaniojo telefono?

– Prie išmaniojo telefono teko grįžti, nes dukra, kuriai dabar tėra dešimt mėnesių, sudaužė mygtukinį. Tačiau tikiuosi ateityje toliau tęsti eksperimentą.

Atsisakęs mygtukinio telefono gan ilgai jaučiau keistą švaros pojūtį, kurio dabar pasiilgstu. Man atrodo, kad telefonai mums tapo priemone pabėgti nuo nuobodulio. Tačiau nuobodulys mums kartais reikalingas, kaip ir tyla.

Be to, yra daug prasmingesnių būdų pabėgti nuo nuobodulio, nei naršyti telefone. Aš, pavyzdžiui, perėjęs prie mygtukinio telefono, tikrai pradėjau skaityti daugiau knygų. Vėliau su savimi pradėjau nešiotis ir sąsiuvinių. Juos po truputį pildžiau juodraščiais, kurie vėliau virto „Nedetektyvais“. Tad galima sakyti, kad netiesiogiai mygtukinis telefonas padėjo man laimėti konkursą „Pirmoji knyga“.

2023 m. PK konkursui, kuriame dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla kvietė metų pradžioje, pateikti 36 poezijos ir 34 prozos rankraščiai. Juos anonimiškai, kaip įprasta, vertina Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos patvirtintos Poezijos ir Prozos komisijos. Poezijos rankraščius šiemet vertino poetai Marius Burokas (komisijos pirmininkas), Daiva Čepauskaitė ir Ieva Toleikytė, prozos – rašytojai Alvydas Šlepikas (komisijos pirmininkas), Danutė Kalinauskaitė ir Agnė Žagrakalytė.

Šių metų „Pirmosios knygos“ konkurso laureatai – poezijos rankraštį „Mikrosfera“ atsiuntusi Justina Žvirblytė ir prozos kūrinio „Nedetektyvai“ autorius Augminas Petronis, kurie sutiko duoti interviu. Jų pirmąsias knygas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis iki šių metų pabaigos.

– Papasakokite šiek tiek apie save būsimiems jūsų knygos skaitytojams.

Justina: Gimiau ir užaugau Panevėžio rajone, Šilų miestelyje, tarp daržų, šiltnamių, medžių ir paukščių. Vaikystėje labai mėgau piešti, rinkti akmenis, norėjau būti archeologe, rašytoja, dailininke, mokslininke ir viskuo, kuo tik įmanoma. Nors nuo pat vaikystės mėgau įvairiausius menus, niekada nesvarsčiau būti menininke „pilnu etatu“ – traukė tikslieji ir gamtos mokslai. Baigusi mokyklą atsikėliau į Vilnių, čia baigiau biofizikos bakalauro studijas, paskui molekulinės biologijos magistrą, o šiuo metu esu biochemijos doktorantė ir jaunesnioji mokslo darbuotoja VU Biotechnologijos institute. Labai džiaugiuosi, kad mano darbas yra mokslas – tai, be ko, bent kol kas, neįsivaizduoju savo gyvenimo. Be meno irgi nelabai – taip ir laviruoju, manau, šios sritys viena kitą papildo ir tik pagerina.

Augminas: Esu Augminas Petronis, man dvidešimt aštuoneri. Visą gyvenimą gyvenu Vilniuje, Antakalnio mikrorajone. Mokyklą, muzikos mokyklą, universitetą lankiau ir pirmuosius darbus dirbau senamiestyje, su kuriuo irgi jaučiuosi susigyvenęs. Dabar dirbu LR Seime, kartu su žmona auginame dukrą.

– Kaip manote, ar skaitytojams geriau žinoti apie autorių? Ar domitės rašytojų asmenybėmis, biografijos faktais? Ar buvo Jūsų skaitymo istorijoje toks atvejis, kai apie autorių (-ę) ką nors sužinoję, pagalvojote: geriau to nežinoti?

Jei autorius viešai pasisakydamas tam tikrais vertybiniais klausimais pasirodo besąs, pavyzdžiui, netolerantiškas homofobas, seksistas ar koks plokščiažemininkas – ties tuo santykis ir baigiasi, sunku žvelgti į jo kūrybą nešališkai.

 

Justina:: Nežinau, ar skaitytojams būtina žinoti apie autorių – pati autorių biografijomis dažniausiai nesidomiu, bet šioks toks kontekstas leidžia geriau suprasti tam tikrus motyvus, simbolius, kartais net praturtina patį kūrinį. Yra taip buvę, bet nežinau, ar geriau nežinoti. Kas mane pažįsta, žino, kad esu gan kategoriškas žmogus. Sakykim, jei autorius viešai pasisakydamas tam tikrais vertybiniais klausimais pasirodo besąs, pavyzdžiui, netolerantiškas homofobas, seksistas ar koks plokščiažemininkas – ties tuo santykis ir baigiasi, sunku žvelgti į jo kūrybą nešališkai.

Augminas: Nemanau, kad būtina žinoti apie autorių – galbūt tai priklauso nuo to, kaip giliai ir artimai skaitytojas nori susipažinti su kūriniu. Tikrai kitaip skaityčiau Nabokovą, jei nieko nežinočiau apie jo pomėgį gaudyti drugelius ar svarbą, kurią jis teikė neįtikėtiniems pasikartojimams bei sutapimams.

Gana dažnai pasidomiu patikusių knygų autoriais. Vis išgirstu kokį literatūrologų kalvės atstovą skelbiant žinią apie autoriaus mirtį, bet stokoju tikėjimo šia keista religija.

O apie paskutinį klausimą – ne, niekada taip nėra buvę. Manau, kad geriau žinoti tiesą, net jei tai nemaloni tiesa. Atrodo, bent tikiuosi, kad kūrinių nemėgti veikiau esu linkęs dėl pačių kūrinių, o ne dėl autoriaus biografijos. Juk vertinant svarbiausia ne tai, kad rašytojas buvo, tarkim, komunistas, o tai, kad jo kūriniai yra tiesmuka propaganda, nykūs, tušti ir nuobodūs.

– Ką veikėte, kai užklupo gera žinia – kad laimėjote konkursą ir kad šiemet bus išleista Jūsų pirmoji knyga?

Justina: Intensyviai dirbau namuose, analizavau duomenis ir ruošiau pranešimą susitikimui su vieno projekto kolegomis.

Augminas: Kapsčiausi darže. Žmona man sušuko: „Tau skambina!“ – „Kas?“ – „Nežinau“. Gerai neatsimenu, gal suniurnėjau ką nors panašaus į „Ir ko čia vėl dabar kažkam reikia“. Tada atsiliepiau, sužinojau naujieną ir labai apsidžiaugiau.

– Apibūdinkite keliais sakiniais savo būsimą knygą.

Justina: Sunku kalbėti apie savo kūrybą, tikiuosi, kad kiekvienas skaitytojas atras vis kitų temų ir požiūrio kampų. Mano eilėraščiai labai įvairūs, mėgstu humorą, absurdą maišyti su rimtesniais dalykais. Bendrai, sakyčiau, kad jie – apie vienokias ar kitokias sistemas, buvimą su jomis ir jų dalimi.

Mano eilėraščiai labai įvairūs, mėgstu humorą, absurdą maišyti su rimtesniais dalykais.

 

Augminas: Ji atsirado iš sumanymo pažaisti su daugeliui detektyvinių istorijų būdinga struktūra. Aišku, čia galima lengvai nukeliauti prie kitos ir daug didesnės banalybės – klaidžiojimo tamsoje be išeities; paslapties, kurią personažai nesėkmingai bando atskleisti, kuri taip ir nepaaiškėja skaitytojui, ir taip neva atskleidžiama šiuolaikinio individo susvetimėjimo drama ar pan. Norėjau, kad abi šios galimybės būtų savotiškas fonas toms trumpoms istorijoms, bet kad skaitytojo už kiekvieno kampo lauktų kas nors netikėto.

– Kada parašėte savo pirmąjį tekstą? Ar jį tebesaugote?

Justina: Visad maniau, kad parašiau pirmąjį tekstą antroje klasėje, pamokos metu. Tada tiesiog atėjo suvokimas, kad galiu kažką imti ir parašyti, iš nieko – man tai pasirodė labai įdomu ir smagu, gal todėl ir rašau. Bet tvarkydama vaikystės reliktus, radau piešinį-eilėraštį apie rudenį, kuris skambėjo taip: Ruduo ruduo jau krinta / lapai pamažu / ruduo ruduo už lango / vis labiau tamsu / ruduo ruduo jau keltis /reike mums ankščiau./ Ir parašas, prie kurio nurodyta – „rašytoja“. Man buvo gal penkeri ar šešeri. Skaityti ir rašyti išmokau labai anksti, už tai esu dėkinga seserų žaidimams.

Augminas: Kai man buvo dvylika, su tėvais atostogavome Nidoje. Tada, prisiskaitęs Geraldo Durrello („Mano šeima ir kiti gyvūnai“), aprašiau gintarų gaudymą, kai šėlstančio entuziazmo apimtas tėvas tempia į krantą jūržoles, kurių kaugėse gintarų ieško nusikamavę vaikai. Mano šeimai ta nepikta satyra patiko. Istoriją užrašiau ant lapų, išplėštų iš tėčio užrašinės. Gaila, nežinau ar ji išliko.

– Kaip Jums atrodo, kodėl rašote? Kaip atėjo supratimas, kad jau laikas dalyvauti konkurse?

Justina: Nežinau, kodėl rašau, stengiuosi to nedaryti, nerašau specialiai. Dabar rašau tik tada, kai kažkas susidėlioja savaime ir neiškrenta iš galvos. Gal todėl esu itin neproduktyvi, per metus parašau vos kelis tekstus. Daug taisau, redaguoju ir „marinuoju“, didžioji dalis tekstų taip ir lieka taisymo stadijoje. Ir „Mikrovisatoje“ yra tekstų kurie man nelabai. O kad laikas dalyvauti konkurse, man jau keletą metų kartoja pažįstamos rašytojos ir rašytojai. Šiemet pagaliau prisiruošiau sudėlioti rankraštį ir buvau nustebinta sėkmės.

Augminas: Trečiame kurse perskaičiau Evelyno Waugh „Sugrįžimą į Braidshedą“. Man ta knyga patiko, pagalvojau: „Oho, aš irgi norėčiau kaip nors taip“. Nusipirkau sąsiuvinį, į kurį iš pradžių rašiau trumpus eskizus, atsiminimų nuotrupas, kartais bandydavau nuodugniai aprašyti kokią nors patalpą ir t. t.

Studijų metais dirbau bernardinai.lt dienraštyje, rengdavau interviu, įvairias apžvalgas, kartais ir savo paties nuomonę sudėdavau į publicistinius tekstus. Tuometinė vyr. redaktorė Rosita Garškaitė labai kantriai su manimi dirbo, iš jos išmokau daug dalykų apie rašymą – kalbos valdymą, tai, kad svarbiausia galvoti apie skaitytoją, stengtis į tekstą pažiūrėti jo akimis. Juk tai galioja ir publicistikai, ir grožinei kūrybai.

Karantino metais įsidrąsinau trumpą apsakymą nusiųsti į „Šiaurės Atėnus“ – tame buvo truputis sportinio intereso: ar galiu? Ar „patempiu lygį“? Ir jį išspausdino! Rodos, kaip tik tada žmona pasiūlė pabandyti ką nors parengti „Pirmosios knygos“ konkursui. Taigi, pabandžiau.

Karantino metais įsidrąsinau trumpą apsakymą nusiųsti į „Šiaurės Atėnus“ – tame buvo truputis sportinio intereso: ar galiu? Ar „patempiu lygį“? Ir jį išspausdino!

 

– Ar Jūsų rankraštį skaitė artimieji, draugai? Ar sulaukėte kritiškų atsiliepimų ir apskritai – kaip reaguojate į kritiką?

Justina: Ne, artimieji ir draugai nepublikuotų mano tekstų paskaityti negauna, na nebent sužadėtinis kartais išgirsta šviežią tekstą. Rankraštį rodžiau būsimam redaktoriui, jo poetine nuojauta pasitikiu labiausiai ir kritikos labai laukiu, visad prašau nevynioti, sakyti tiesiai, jei blogai. Būna, kad prireikia paaiškinimo ar patikslinimo, būna, kad netinkamas žodis, viską išklausau ir dažniausiai atsižvelgiu.

Augminas: Taip, ne visada pasitikiu vien savo vertinimu, gana dažnai prašydavau ko nors kito permesti akimis mano kūrinį. Visada jaučiuosi labai dėkingas, kad žmonės skiria laiko mano rašiniams. „Nedetektyvų“ rankraštį daviau keletui bičiulių, keli iš jų perskaitė. Gavau ir pagyrimų, ir pastabų, kurios buvo ypač naudingos šlifuojant galutinį juodraščio variantą. Atrodo, priėmiau kritiką ramiai ir dėmesingai. Tiesa, niekas nesakė, kad apskritai visas sumanymas „nesąmonė“ – nežinau, kaip būčiau reagavęs.

Už kritiką, palaikymą ir juodraštyje sudėtus kablelius esu ypač dėkingas savo seseriai.

– Ką skaitote, kokie skaitiniai įkvepia? Kokia knyga ar kokio rašytojo kūryba Jums svarbi, gal net tapo savastim?

Justina: Šiuo metu grožinės literatūros beveik neskaitau. Negalėčiau pasakyti, kad konkretaus rašytojo kūryba tapo mano savastimi. Mėgstu visokius almanachus, rinkinius – susidomėti kokiu nors kūrėju užtenka ir vieno ar poros tekstų. Turbūt labiausiai nuskaitytas lentynoje 2012-ųjų Poezijos Pavasario almanachas. Paauglystėje patyriau tam tikras skaitymo bangas, stadijas, kai galvoje sukdavosi eilutės ar net ištisi eilėraščiai – iš pirmesnių buvo Gintaras Gutauskas, Mačernis, Gedgaudas, Marčėnas, Ališanka ir kiti. Neseniai teko pagyventi Paryžiuje, ten su manimi keliavo Gretos Ambrazaitės „Adela“, Dominyko Norkūno „Tamsa yra aštuonkojis“ ir Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“. Visos trys labai patiko.

Augminas: Esu juokavęs, kad didžiausią įtaką mano rašymui yra padarę Andrius Užkalnis (kurį su dideliu susidomėjimu skaitydavau vėlyvojoje paauglystėje) ir Rasa Drazdauskienė (tarp kurios verstų knygų yra ir G. K. Chestertono „Ortodoksija“, ir Evelyno Waugh „Sugrįžimas į Braidshedą“).

Vaikystėje ir paauglystėje skersai išilgai išbraidžiau herojišką J. R. R. Tolkieno pasaulį. Iki šiol retkarčiais vis pačiumpu ką nors iš jo laiškų, kokią nebaigtą poemą ar dar neskaitytą biografiją. Nemaža dalimi Tolkieno dėka vėliau susidomėjau tuo, ką galima pavadinti senąja literatūra (taip į vieną stalčių suguldant kūrinius, kuriuos mažai kas sieja, išskyrus tai, kad jie buvo parašyti ikimoderniais laikais) – savo malonumui perskaičiau „Nybelungų giesmę“, „Kalevalą“, „Eneidą“, „Iliadą“, šį bei tą iš skandinavų edų, Dantės, Šekspyro kūrinius ir pan. Žinoma, skaičiau tik lietuviškus ir angliškus vertimus, originalai man neįkandami. Be to, norint šiuos kūrinius suprasti giliai, reikia specialaus pasiruošimo ir išsilavinimo, kurio neturiu. Aišku, kartais skaitymo smagumui pakanka tiesiog siužeto ir įsigyventi į kūrinio atmosferą.

Jau minėjau Evelyną Waugh – perskaičiau viską, ką radau lietuviškai, tada skaičiau romanus angliškai, tada ėmiausi laiškų, dienoraščių, biografinių knygų ir visko, ką pavyko rasti internete. Man svarbus autorius ir G. K. Chestertonas, nors, manau, kad eseistika, o ne grožinė kūryba buvo didžioji jo literatūrinių raumenų stiprybė.

Pastaruoju metu išgyvenau savotišką Vladimiro Nabokovo „fazę“ – jau perskaičiau viską, ką pavyko rasti lietuviškai ir šį bei tą angliškai. Draugams gimtadienio proga vis įkišu „Pniną“, kuris, mano galva, yra fantastiškai gražus ir nuostabiai į lietuvių kalbą išverstas kūrinys.