– Pastaruosius metus nemažą laiko dalį praleidote užsienyje, ką ten veikėte?

– Ilgai gyvenau užsienyje besimokydamas ir daug keliavau. Pavyko aplankyti visas Europos šalis, teko pabuvoti ir Azijoje, Irane, Pakistane, Indijoje, Tailande, Nepale ir t.t. O pasiryžimo didelio tam nereikėjo – esu jaunas žmogus, linkęs ieškoti ir judėti į priekį. Siekis kažką keisti, daryti geriau, paskatino leistis į kelionę. Kelionė buvo su tam tikrais sustojimais, pabuvimais mylimose vietose, tačiau viską sudėjus – kelyje praleidau kiek daugiau nei dvejus metus.

– Koks jūsų santykis su Kaunu?

– Kaunas – mano miestas. Čia gimiau ir užaugau. Turėjau tiek gerų, tiek blogų akimirkų, tačiau tai ir kelia nostalgiją bei prisirišimą. Kauną visuomet mačiau kaip miestą, kuriame noriu, jog augtų mano vaikai, kuriame noriu pasenti. Kauniečiai ypatingi – jie linkę padėti, o kartais net ir eilę užleisti. O kelionė padėjo tiek miestą, tiek pačią Lietuvą labiau įvertinti. Supratau, kiek daug turime aplinkui. Ir džiaugiuosi matydamas, kaip dabar turimi resursai naudojami tikslingai: kuriamos naujos darbo vietos, o nauji projektai nelieka stalčiuose. Kaune matau daug gyvybės, judėjimo, geros trinties – tai geras dalykas.

– Kas pasikeitė kol keliavote?

– Iki dabar prisimenu, kokį miestą palikau išvykdamas – pilką, su netvarkingomis gatvėmis ir įvairiomis problemomis. Grįžau ne taip ir seniai – prieš gerus keturis mėnesius ir dabar noriu ploti Kaunui už nuostabų darbą, kurį atlieka miestas. Žmonės sako, jog tai dėl naujojo mero. Iš dalies sutinku – Visvaldas Matijošaitis nuostabus žmogus ir įdeda didelį indėlį į mūsų miestą. Tačiau manau, jog tai ne tik jis. Tai visa komanda - nuo valytojos iki patarėjo.

Žinau, jog ne tik aš, tačiau ir kiti gyventojai pastebi mieste vykstančius pasikeitimus ir mes tuo džiaugiamės. Ką pastebėjau kitose šalyse, kurias aplankiau - tai jog stipriausi ir laimingiausi žmonės ten, kur jie vieningi. Kurie žino savo praeitį, kurie pažįsta savo kaimyną, kurie turi daugiau pasitikėjimo vieni kitais. Vilniaus gimtadienio projektas - tai vienas iš jų. Jis suartino žmonės, miestus. Mus labiau suriš. Juk net įspėjimai, kuomet tvarkomi keliai, gali pakelti nuotaiką – „Kaunas tvarkosi“, „Kaunas švenčia“. Juk skamba nerealiai, tiesa? Dėl tokių mažų dalykų žmonės pradeda mėgautis savo miestu.

– Ko palinkėtumėte kauniečiams?

– Mano palinkėjimas kauniečiams būtų suprasti, jog mes matome tai, ką norime matyti. Nėra nei vieno dalyko pasaulyje, kuris yra tik blogas arba tik geras. Tad norėčiau pasiūlyti nors dienai į viską žiūrėti iš geros pusės – aš taip darau. Norėčiau palinkėti ieškoti teigiamų pusių ir tai įvertinti. Keliaudamas mačiau mirtį, badą, skurdą, tačiau net ir neigiamuose dalykuose mačiau laimę žmonių akyse. Mes turime išmokti džiaugtis tuo, ką turime šiandien, tam, kad galėtume mėgautis tuo, ką turėsime rytoj. Esame apdovanoti nuostabiais ir protingais žmonėmis aplinkui, gabiais studentais, nuostabia gamta ir geru fiziniu genomu. Taip pat - puikiu oru, puikia kultūra ir palikimu. Kalba. Turime galimybę mąstyti, daryti, stengtis ir kažką keisti. Turime tai, ko neturi didžioji dalis pasaulio.

Juk tiek nedaug metų praėjo nuo nepriklausomybės atgavimo, o mes jau galime lygiuotis su stipriomis Europos šalimis ir negana to, judame toliau, ir esame viena greičiausiai augančių ekonomikų pasaulyje. Ir kuo greičiau mes tai suprasime, tuo greičiau mūsų namus pripildys šypsenos, tuo dažniau šypsosimės nepažįstamiems ir tuo laimingesni jausimės. Laimei pinigų neužtenka – tam reikia visko, kas mus supa. Stengsiuosi uždirbti daugiau, kad galėčiau sumokėti daugiau mokesčių ateities darbams ir tikiuosi, jog ateityje galėsiu suteikti naujų darbo vietų. Kaunas – sveikas organizmas. Ir nors praeityje buvo ligų, dabar matau, jog Kaunas gyvas.

Nepaprasti paprasto baro ypatumai

Sutikime, kad gurmaniškai nusiteikę kauniečiai turi kelias mėgstamas vietas Kaune arba važiuoja valgyti į Vilnių ar Trakus, rečiau – į Klaipėdą. Tačiau į Giraitę? Visgi nuo šiol šią vietą tikrai verta įsitraukti į lankytinų gero maisto vietų Lietuvoje sąrašą. Ir ne vien dėl to, kad čia dirbantis šefas Augustinas Bakutis meniu esančius net paprastus patiekalus papildė aukštosios virtuvės komponentais. Ir tikrai ne dėl to, kad jam pavyko įgyvendinti vieną pačių įžūliausių savo svajonių padirbėti Gordono Ramzio virtuvėje. O tiesiog dėl to, kad čia viskas beprotiškai skanu!

Saikingai valgyti čia nepavyks, jei turite tokį tikslą, šios vietos tiesiog geriau vengti ar atvažiuoti su mažiau saikingais draugais. Jie, suvalgę savo porciją, tikrai noriai išgelbės jus nuo nuodėmės. Jei rimtai, tai taip ir norisi ten visko užsisakyti po pusę porcijos, kad galima būtų paragauti daugiau.

Kaip atrodo„Old Grill“ ?

Maždaug taip, kaip atostogaujant Graikijoje ar Ispanijoje matytos vietinių gurmanų gausiai lankomos užeigos – interjeras paprastas ir visa kita išskirtinumu nepritrenkia. Išskyrus maistą. To pakanka, kad kukliai atrodanti įstaiga lūžtų nuo klientų, sodinamų ant papildomai pristatomų kėdžių, kai aplink mieste, nepaisant dizainerių pastangų, balto lino staltiesės visą vakarą nepraranda savo nekaltybės.

„Mums svarbiausia – pati aukščiausia maisto kokybė“, – sako prie baro sutiktas vienas šios įstaigos sumanytojų ir įkūrėjų Vaidas Baršauskas, kai klausiame, kas jam pačiam buvo svarbiausia.

Kiek tenka laukti užsakymo?

Čia nėra nieko greito, net dienos pietums prireikia 15-20 minučių. Bet tas laukimas vertas, nes maistas perkamas kas rytą, jokių šaldytų pusgaminių ir visišką kūrybos laisvę turintis virtuvės šefas – lietuvis, kuris po ne vienerių metų užsienyje sugrįžo namo.

Trašku, sultinga – ar įsivaizduojate skonį?

Vienas iš šefo pasiūlymų – grilyje keptos karališkos tigrinės krevetės kokoso pieno ir tailandietiško kario padaže. Traškios, skanios, sultingos, o šalia tiekiamas kuskusas, tiesiog negali sustoti, jo neužbaigęs. Dalyko, kurio šiaip nevalgai niekada, kaip ir visų grūdų košes primenančių patiekalų. Daugiau ką nors pasakoti šių patiekalų dar neragavusiam nėra prasmės – nei supras, nei tikės.

Greitas ir nesveikas maistas?

Ne visi gali įsivaizduoti, kad mėsainis gali būti su plėšyta namuose rūkyta kiauliena arba malta kepsnio jautiena. Negali jų vadinti ir greitu ar nesveiku maistu – tarp sluoksnių aptiksi visą saują špinatų lapelių, šviežių pomidorų, o bandelė iškepta su aktyvuota anglimi – kad iškart neutralizuotų nesaikingo valgymo pasekmes.

Kaip jaunas šefas nusitiesė kelią į sėkmę?

A. Bakutis jau ragavusiam jo patiekalų atrodo neįtikėtinai jaunas. Jis toks ir yra, vos 23. Per tą laiką spėjo apkeliauti daug šalių, įskaitant Naująją Zelandiją, Australiją, Indiją, Pakistaną, ir išragavo jų patiekalus, domėjosi prieskonių niuansais.

„Kepti pyragus pradėjau gal ketverių ir jau tuomet išmėginau nesuderinamus dalykus. Kai sukako 16-ka, per TV pamačiau G. Ramzį ir pasakiau sau, kad noriu dirbti pas jį. Beliko tą pasiekti. Nuskridau į Londoną, susiradau vieną jo restoranų ir mėnesius sėdėdavau prieš jo langus esančioje lauko kavinėje – reikėjo sulaukti, kol jis ten pats pasirodys. Kai pasirodydavo, nuspręsdavo, ar tą dieną jis apskritai kalbėsis su nepažįstamu žmogumi“, – šypteli Augustinas, klausiamas, kaip jam pavyko priartėti prie žvaigždės.

G. Ramzis, mums žinomas iš TV laidos „Pragaro virtuvė“, yra ne tik daugelio šou dalyvis, bet ir valdo apie tris dešimtis restoranų įvairiose pasaulio vietose, turi surinkęs keliolikos „Michelin” žvaigždučių kolekciją.

„Kai atėjo tinkamas metas, pagaliau pasikalbėjome, tiksliau, aš tiesiog išmaldavau mane priimti ir nemokamai daryti bet ką, kad ir indus plauti. Apie pusantro mėnesio ir ploviau, paskui man leido gaminti salotas ir taip toliau, kol galiausiai atsirado galimybė po 1-2 mėnesius padirbėti jo ir jo draugų restoranuose. Tą dariau ir kelerius metus motoroleriu keliaudamas po pasaulį. Dirbau ten, kur darbuotojų niekuomet neieško“, – kaip visai paprastą dalyką pasakoja Augustinas.

Paprasta šefo Kaune kasdienybė

Kaip toks, savo svajonių atkakliai siekiantis žmogus atsiduria Giraitėje? Viskas paprasta – čia jam leido netaupyti produktams ir kurti patiekalus, įdedant visus gebėjimus ir širdį.

Rytais turguje jis perka mėsą, kurią paskui mala savo rankomis, o špinatų lapelius ar svogūnėlius perka tik pačius geriausius. Retesnių sūrių ieško mažose parduotuvėlėse, gamindamas gali pakeisti patiekalą pagal savo įkvėpimą, išmėginti kokį nors aukštajai virtuvei būdingą derinį. Tad kartais ir labai nekantraujantiems tenka palaukti.

„Jei, tarkim, mėsa perkepė, o mes aptarnaujame uždarą renginį, kai reikia maistą patiekti visiems, aš to perkepusio vis tiek ant stalo nedėsiu“, – sako virtuvės šefas. „Man leido: daryk, ką nori ir kada nori, todėl man čia ir patiko“, – paaiškina dar labai jaunas virtuvės vadovas. Šiuo atveju patiekalų kokybei tai atsiliepia tik geruoju, mat tai yra savigarbos klausimas.

Kada atvykti laiką taupantiems?

Išduosime paslaptį: pavalgyti čia bus greičiau šiokiadienį, o savaitgaliais lankytojų padaugėja 4–5 kartus. Iš savaitgalio dienų laisviausia būna šeštadienį, o sekmadienį susirenka daugiau šeimų. Šaltuoju sezonu, kai nebegalima pastatyti staliukų lauke, savaitgalį geriau užsisakyti vietas iš anksto.

„Old Grill“ komanda taip pat gamina maistą išsinešti, vyksta į viešus renginius, gali atvykti ir į didesnį privatų vakarėlį. Ir ne tik pamaitinti, bet ir parodyti, kaip gaminami jų ypatingieji mėsainiai, papasakoti produktų kilmės, gamybos technologijos, patiekalo istoriją.

Mus rasite adresu: Giraitė, Akacijų g. 2A , kairėje greitkelio Kaunas – Klaipėda pusėje (įvažiavimas prie „Lukoil“ degalinės) Tel. pasiteiravimui ir staliukų rezervacijai: 8 643 44556.

https://www.facebook.com/Oldgrill2a