Spalvos...
Pirmasis mano susitikimas su A. Radzevičiumi įvyko jo parodoje „Nežinomas autorius: tapybos objektai procese“ Kauno paveikslų galerijoje. Įžengus į ekspozicijų salę, jis pakvietė prisėsti ant vienos iš sulankstomų kėdžių, ant kurių buvo išpieštos (lakūnų) kaukolės, priešais paveikslą „Audra“.
Iš mūsų pokalbio įsiminė menininko pasakyta mintis apie spalvas kaip signalus. „Gamtoje iš tikrųjų jokių spalvų nėra. Tai fizikiniai virpesiai, kuriuos akys suvokia kaip tam tikrą spalvą. Įdomus dalykas – Homero „Iliadoje“ tik du kartus paminėta mėlyna spalva, devynis kartus – raudona, keletą kartų – žalia. Ir viskas. Milžiniškame veikale – tik tiek spalvų“, – yra pasakęs A. Radzevičius.
...yra signalai
Paveiksle „Audra“, į kurį žiūrėjome kalbėdamiesi, spalvas plėšė ir į skutelius draskė ekspresyvi, visą kūrinio erdvę užpildžiusi energija, neleidusi joms atsikvėpti ir suprasti, kas vyksta. Didelio formato drobėje – tik mažas oranžinės saulutės simbolis, nors ir sužalotas audros, išliko stabilus.
Oranžinė saulutės spalva tapo signalu, kad klampi it derva audros juoduma, tamsiausi jos epizodai nuslūgsta, bent trumpam užleisdami vietą šviesos blykstelėjimui. A. Radzevičiaus kūriniuose spalvos yra pasakotojos, kuriančios skirtingas istorijas. „Jų nereikia ieškoti. Pakanka apsidairyti, pažvelgti į lubas. Jūs nieko nematote, o aš regiu dramą“, – tą kartą pokalbyje akcentavo menininkas.
V. Zaveckaitės nuotr.
...yra energija
Agentūros „Baltic New Art“ erdvėse eksponuojamoje A. Radzevičiaus parodoje „Vaizde yra grybų“ – pirmojoje, surengtoje po menininko mirties, – spalvų signalai pulsuoja, mirga. Spalvos veržiasi iš drobių, išsilieja dėmėmis, pažyra potėpiais, teka drobių kraštais, palikdamos ažūrinių pėdsakų.
A. Radzevičiaus paveikslai išsiskiria tuo, kad spalvos kiekviename kūrinyje kuria tarpusavio santykius. Žiūrovas, dar prieš atrasdamas vaizdą, jaučia energiją, kurią drobės paviršiuje skleidžia spalvų dėmės. Toji energija nelengva. Joje yra visko. Kaip ir kiekvienoje gyvenimo dienoje, sutvertoje iš daugybės skirtingų spalvų.
...yra tamsa
Savo spalva man įsiminė diena, kai sutikau A. Radzevičių ant Pelėdų kalno. Man regis, tąkart jis ruošėsi Galerijų savaitgaliui. Savo darbus – gigantišką samurajaus figūrą ir dar keletą objektų – jis eksponavo neįprastoje vietoje – ant Laikinosios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės galerijos stogo.
Kalną prarijus tamsai, objektai priminė deformuotas žmogiškų būtybių figūras, iš labai aukštai žvelgiančias į visus teritorijoje vaikštinėjančius prašalaičius. Prietemos, sutemos, tamsa A. Radzevičiaus darbuose yra vienas iš dominuojančių elementų. Žengus pro tamsą tarsi patenkama į kitą erdvę.
Erdvę, kurią A. Radzevičius dėliodavo iš atsitiktinių prisiminimų, o gal susapnuodavo. Kaip prisiminimas ar sapnas kiekvieną kartą atmintyje išryškėja šiek tiek pasikeitusiu pavidalu, taip ir menininko paveikslai – vienąkart pažvelgus atrodo nekalbūs, užsisklendę, kitą kartą – atskleisdami istorijas, rodos, springsta smulkiomis jų detalėmis, pameta pasakojimo liniją, paskęsta tarp įspūdžių. Visame tame chaose išnyra nauja istorija.
Bruožai: menininko kūrybai nesvetima ironija, skepticizmas ir humoro jausmas. / V. Zaveckaitės nuotr.
...yra procesas
Buvimas nuolatiniame procese buvo būdingas A. Radzevičiaus kūrybai ir pačiai asmenybei. Todėl „Baltic New Art“ erdvėse eksponuojama paroda jam būtų patikusi, nes ekspozicijos architektūra dinamiška – darbai gali būti laisvai perkeliami iš vienos vietos į kitą, kuriant vis naujas jų kompozicijas, išjudinant pačią erdvę, atribojant ją nuo balto kubo funkcijos.
Pati erdvė tarsi tampa kūrinių dalimi – scena, kuria juda paveikslai ir objektai, juos kaip šešėliai sekančios istorijos. Netikėtai į sceną įžengus žiūrovui, jos akimirką pasitraukia į užkulisius ir staiga – prabyla skirtingais spalvų monologais.
Mano pažintis su A. Radzevičiumi labai epizodiška. Kalbėjomės vos kelis kartus. Rašyti apie jo kūrybą taip pat yra sunku. Atrodo, žvelgdama į jo paveikslus vis pametu mintį, nes ją nuolat pertraukia besimainantys įspūdžiai. Lyg paveikslai nenorėtų būti perkelti į realybę. Lyg norėtų pasilikti toje kitoje pusėje, kur viskas yra nenuspėjama.
V. Zaveckaitės nuotr.
Kas? paroda „Vaizde yra grybų“.
Kur? meno agentūros „Baltic New Art“ ekspozicijų erdvėje (K. Donelaičio g. 60).
Kada? veikia iki gruodžio 8 d.
Vaizdas ir žodis
A. Radzevičius-Radzius – ryškus andergraundo menininkas, žinomas scenografas, unikalus ir drąsus tapytojas, kurio darbai pasižymi siekiu išlaisvinti erdvę ir tikslingai parinktais objektais. Jis Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos, o vėliau – scenografijos magistrantūros studijas. Kūrė tapybos darbus, objektus, scenografijas, instaliacijas, performansus, videoperformansus. 1989–2004 m. dirbo scenografu Lietuvoje ir Austrijoje. Apipavidalino režisierių Gyčio Padegimo, Giedriaus Gabrėno, Thomaso Hinterbergerio, Valiaus Tertelio, Rolando Atkočiūno, Agnės Dilytės ir kitų režisierių pastatytus spektaklius. Personalinės A. Radzevičiaus-Radziaus parodos buvo surengtos Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, „Krematoriume“, Vilniaus rotušėje ir kt., pavieniai darbai rodyti grupinėse parodose. Svarbią vietą A. Radzevičiaus-Radziaus gyvenime užėmė ir literatūrinė kūryba – jis pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Pirmosios knygos konkurso laimėtojas, kurio poetinę kūrybą labai vertino Sigitas Geda.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė
Dailininkė, grupės „Keturios“ narė
Turinio prasme jo darbus galima apibūdinti „kaip poetiškai dadaistiškus su nemaža doze andergraundui būdingų bruožų: neišbaigtumas, naiviojo meno elementai, sąmoningas bad painting, solidžių medžiagų ignoravimas ir t. t. Manau, savo darbuose A. Radzevičius akcentuoja patį kūrybos procesą, kuris tik sustabdytas, ir taip provokuoja kūrybai žiūrovą. Kūriniai patraukia spalvine jėga ir spontaniškumu, išgyvenimo autentika ir sąmoningai nedailinama plastine kalba.
Vidas Poškus
Dailės kritikas, dailininkas
Auris Radzevičius yra austrų portas ir menininkas... Spalviškai Aurio opusai (tiek objektai, tiek tapiniai, tiek eilės ir veiksmai) giminingi poetiniams Paulio Celano ar Georgo Traklio kolorizmams. Galop ir kokiems Egonui Schielei ar Oscarui Kokoschkai – Aurio atveju taip pat esama to nervingo atvirumo, egzistencinės erotikos, netgi tam tikro įsisąmoninto klaidingumo, be kurio menas nebūtų menu – tik ornamentu ar dekoro elementu.
