Kaip prieš amžių

1924-ųjų rugpjūčio 23 dieną, Kaune, Parodų aikštėje, Prezidentas Aleksandras Stulginskis oficialiai paskelbė Dainų šventės, pavadintos „Dainos diena“, pradžią. Tuomečiam šalies vadovui pakvietus sugiedoti Lietuvos himną, žodžiai „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ suskambo 3,5 tūkst. choristų ir kelių dešimčių tūkstančių susirinkusiųjų lūpose.

Nuo tos dienos prabėgo visas amžius. Keitėsi santvarkos, mados, architektūra. Žmonės? Jie lyg ir kiti, bet vis tiek tie patys. Juos vienija kalba, augina kultūra, jie šoka ir dainuoja.

„Pagalvojau, kad mūsų Nepriklausomybė, mūsų valstybės laisvė yra neatsiejama nuo dainos. Jeigu paimtumėme tautinį atgimimą, XIX a. ir XX a. pradžią – Juozas Naujalis su „Lietuva brangi“ ir visais lietuviškais chorais. Jeigu paimtume savanorių kovas po Nepriklausomybės paskelbimo, prisimintumėme, kad daina lydėjo žygiuojančius ginti Tėvynės. Jeigu paimtumėme 1924-uosius, tai pirmoji Dainų šventė pilna lietuviškų dainų.

Jeigu paimtumėme tarpukario pasipriešinimą, tai partizanai irgi daug dainavo. Jeigu prisimintumėme žmones, kurie kentė nelaisvėje Sibire, juos daug kur lydėjo daina, kad praskaidrintų gyvenimą ir primintų Tėvynę, – Lygiai taip pat, kaip į pirmosios Dainų šventės choristus kreipėsi A. Stulginskis, prabėgus 100 metų „Chorų karų“ dalyvius ir svečius sveikino LSMU gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys.– Susirinkusi bendruomenė, mūsų mylimas jaunimas dainuoja istorines dainas. Tegul jos lydi mums visą gyvenimą ir tegul daina būna mūsų pagrindine vėliava saugant, ginant ir kelyje į mūsų laisvę.“

Prisijaukino dainas

Organizuojami septintą kartą, skiriami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, šiemet „Chorų karai“ prabilo pirmosios Dainų šventės dainomis.

Įkvėpti tuomečių vedlių ir šviesulių J. Naujalio, Juliaus Štarkos, Stasio Šimkaus, gimnazistai ketvirtadienio popietę atliko primirštus, naujai atrastus kūrinius: „Per girią girelę“, „Bijūnas žalias“, „Aš pasėjau linelį“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Oi žiba žiburėlis“, „Tykiai tykiai...“, „Tris dienas tris naktis“.

„Palengvinome pasiruošimą. Peržiūrėję pirmosios Dainų šventės repertuarą, atrinkome dainas. Moksleiviams beliko ištraukti lapelius su paskirtais kūriniais ir žinoma, su jais susigyventi“, – tam, anot gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėjos Aušros Budrienės, gimnazistai turėjo daugiau nei keturis mėnesius.

Rezultatas nustebino ne tik pedagogus, bet ir likusius bendruomenės narius. Kažkas negalėjo patikėti, kad namų tylenis virto scenos žvaigžde. Kažkam širdis sirpo nuo atžalos balso, kuris iki tol slėpėsi po kuklumo skraiste.

„Padirbėjo ir vaikai, ir žinoma mokytojai. Klausant dainų ir mūsų širdys dainavo“, – tarpusavyje šnabždėjosi po LSMU Veterinarijos akademijos Iškilmių salę pabirę moksleivių tėvai ir artimieji.

Daugiau nei šventė

Anot A. Budrienės, šis renginys nuostabus ne tik todėl, kad puoselėja lietuvybę ir šlovina Tėvynę dainomis. Moksleivių įtraukimas į „Chorų karus“, padeda jiems atrasti savo stiprybes ir labiau atsiskleisti.

„Pradžioje mokiniams reikia postūmio, paaiškinimo, kodėl tai darome. Pasibaigus „Chorų karams“ labai dažnai girdime, kad bendras darbas padėjo artimiau susidraugauti. Be to, vaikai labai atsiskleidžia. Žiūrėk, tas groja birbyne, nors iki tol nežinojome, kitas puikiai dainuoja. Patys jie neateina, nepasako“, – A. Budrienė džiaugėsi išliekamąja renginio verte.

Priešingai nei ankstesniais metais, šįsyk scenoje pasirodė ne klasių, o srautų chorai. Visi lyg vienas lietuvių liaudies dainas dainavo penktokai, šeštokai, septintokai, aštuntokai, I ir II gimnazijos klasių moksleiviai. Į atskirą chorą susibūrė ir gimnazijos mokytojai. Pralaimėjusių tądien nebuvo, nes kaip sakė gimnazijos vadovas A. Bučnys, visus choristus sujungė daina, o jų širdys plakė tuo pačiu ritmu. Dalyviai išsidalijo drąsiausio, originaliausio, muzikaliausio, teatrališkiausio choro nominacijas. Specialus prizas iškeliavo publikos numylėtiniams.

Gydytojai apsidraudžia

Iš dalies avantiūriškai nėrusi į televizijos pasaulį, gydytoja prisipažįsta, kad kartkartėmis aplanko mintis, ar to reikėjo ir koks velnias nešė mane į tą galerą.

"Banguojantis tas kūrybinis procesas. Kai viskas vyksta sklandžiai, tai regis, kaip gerai, smagu. Tačiau kai pradeda kažkas strigti, dar kai esi ne vienas, kai komandoje yra daugiau žmonių, tenka rimtai susiimti", –  laidos kūrimo potvynius ir atoslūgius atveria A.Budrienė.

"Sveikatos namai" laikosi savo pirminės pozicijos – įspėti apie rizikas, apsaugoti kitus nuo galimų padarinių dėl nežinojimo, klaidingo sprendimo ar klaidingos informacijos internete, suteikti žmonėms galimybę žinoti, išgirsti, ką mūsų kūnas mums nori pasakyti, padėti žmonėms būti visada pasiruošusiems ir netapti situacijos įkaitais.

Vis dėlto riba, kai medija tampa pirmuoju gydytoju, gana slidi. Nepaisant TV ekrane matomos ir kalbančios gydytojos net ir laida gali tapti savotiška paskata nesibaiminti ir ligos gydymo recepto ieškoti ne gydytojo kabinete.

A.Budrienė pritaria, kad riba slidi, tačiau tikina, kad kol kas jos nepasiekė kolegų gydytojų priekaištas, kad "Sveikatos namai" augina visažinių savamokslių gydytojų armiją. Kartu laidos vedėja neslėpė ir to, kad savamoksliai gydytojai kelia nerimą profesionalams.

"Gydytojai skirtingai priima faktą, kai pacientai ateina ir kone reikalauja recepto konkretiems vaistams, vengdami gydytojo apžiūros ir tyrimų. Internetinė medicina apsunkina paciento bendravimą su gydytoju. Taip, dalis gydytojų yra labai pikti dėl įvairių patarimų skleidimo per televiziją ar kitais būdais. Gydytojas nėra atsakingas už pacientą, pacientas atsakingas už savo sveikatą. Gydytojas tik padeda gydymosi kelią nueiti geriau, lengviau, su mažesnėmis komplikacijomis ar padariniais", – pamatines profesionalų gydytojų vertybes vardija A.Budrienė.

Laidos vedėja tęsia kritiką savamokslių gydytojų nenaudai: "Gydytojas mokėsi šešerius metus, dar ketverius atlieka praktiką šalia jau patyrusio gydytojo. Gydyti reikia mokėti ir suprasti, kaip tą daryti. Net automobilio neremontuojame pirmame pasitaikiusiame autoservise, o ieškome profesionalo. O štai gydytojais gali būti visi? Tai tegul ir apie automobilio variklį pasiskaito internete ir susiremontuoja."

Atpažinti ir gydytis

Praėjusio sekmadienio "Sveikatos namuose" laida – apie alternatyvų vaistą nuo vėžio. A.Budrienė sutinka, kad kalba šia jautria tema skausminga ir jai pačiai. Prieš keturiolika metų gydytoja išgirdo negailestingą diagnozę jos mažametei dukrai. Po dvejų metų kovos su onkologine liga teko susitaikyti su pralaimėjimu.

Ir nors atspirties tašku laidos "Sveikatos namai" gimimui buvo ši tragiška gydytojos patirtis, ji akcentuoja – dėmesingai įsiklausyti į kūno skleidžiamus signalus, o gydytis, net jei renkamasi alternatyvius metodus, tik su profesionalų priežiūra.

A.Budrienė prisiminė vienos gydytojos pasakojimą apie pacientą, kuris nutraukė kelerius metus taikytą gydymą dėl diagnozuoto diabeto. Esą pacientas išgirdo, kad insulinas yra blogai. Tai sukėlė didžiulį konfliktą tarp paciento ir gydytojo. Po tokio paciento žingsnio gydytojui neaišku, kaip pakeisti paciento nuomonę ir kaip toliau jį gydyti.

Buvusi medikė žino, kad gydytojo kalbą žmonės linkę priimti kaip savotišką pagąsdinimą, o tai, ką kalba patys sveikatos sutrikimų patyrę žmonės, turi visai kitą prieskonį.

"Visi gydymo metodai yra tvirtinami Sveikatos apsaugos ministerijoje, improvizacijos čia mažai. Mano geri draugai gydytojai, nenorėdami būti neteisingai suprasti, pakliūti į kokią nors keblią situaciją, atsisakė duoti interviu", – galimų žiūrovų interpretacijų baimes mini A.Budrienė.

Gydytoja ar žurnalistė?

Žiūrovams praėjusią savaitę buvo parodytos jau 25 "Sveikatos namų" laidos. Regis, logiškas sprendimas, kad laidos apie sveikatą kūrybiniame procese dalyvauja profesionalus gydytojas. Kiek mažiau įprasta, kad tas pats profesionalas dar ir rengia reportažus. A.Budrienė pati kalbina kolegas medikus ir veda valandą trunkančią laidą.

"Mane pirmiausia priima kaip žurnalistę. Kartais primenu, kad aš ne žurnalistė. Tai darau dėl to, kad pašnekovas žinotų, jog mes abu suprantame, apie ką kalbame. Mūsų abiejų yra tas pats tikslas, ir neturiu jokio intereso ištraukti kokią nors intrigą. Mano ir kalbinamo gydytojo tikslas vienas – informuoti žmogų ar netgi apsisaugoti nuo kokios nors ligos", – dalijasi mintimis A.Budrienė.

Neretai juokaujama, kad gydytojų kalbą reikia išversti į žmonių kalbą. Jiems įprasti terminai, vaistų poveikis vienam ar kitam organui nuskamba kaip keisčiausia paukščio giesmė. Kai prieš filmavimo kamerą sėdi du gydytojai, abu supranta, apie ką kalba, tik ar tai supranta žiūrovas?

"Pradžioje, manau praslysdavo, nes viskas, ką gydytojai kalba, man yra aišku. Spyris buvo iš kitų laidos kūrėjų. "Aš tai nieko nesupratau, apie ką čia?" – operatoriaus klausimas skambėjo kaip verdiktas – filmuosime viską iš naujo. Dabar jau įpratau – išgirdusi terminą, iš karto prašau gydytojo paaiškinti", – apie išmoktas pamokas juokavo A.Budrienė.

Ne tik eteriui

"Jei išgelbėčiau nors vieną žmogų, tikslas būtų pasiektas", – priminus šiuos pačios sakytus žodžius, A.Budrienė pritilo. Neskubriai kratydama atmintyje nueitą laidos kelią ėmė vieną po kitos vardyti situacijas, kai laidos rengėjų pastangomis pavyko padėti žmonėms.

Neįgaliojo vežimėlis mergaitei, kurios kūnelis silpsta jos tėvų akyse. Per nelaimingą atsitikimą netekusiai galvos odos moteriai  suorganizuota aukščiausio lygio medikų pagalba. Po laidos apie donorystę padaugėjo priėmusiųjų sprendimą būti donorais. Ir gerokai lengvesnio pobūdžio patarimai – kad ir toks, jog karščiuojančiam vaikui gali padėti jo mėgstami ledai.

A.Budrienė atkreipė dėmesį į dar vieną niuansą laidoje – vis dažniau joje svečiuojasi žinomi Lietuvoje žmonės. "Kai kalbinu kokį nors žinomą žmogų, galvoju, kad ir kitiems pasąmonėje sukasi, panašiai kaip man, mintis, kad mes visi esame žmonės. Žinomi žmonės, žvaigždės nėra antžmogiai, jie taip pat turi rūpesčių, serga, išgyvena, tačiau į juos žiūrėdami žmonės kartais labiau įsiklauso. Kartais ta įžymybė nė nepagalvoja, koks jis svarbus, koks svarbus jo paatviravimas apie sveikatą, nuotaiką, kaip netiesiogiai jo pasipasakojimas nusiunčia žiūrovą į gydytojo kabinetą. Žmonės juk galvoja: jei jau šitas, kuris viską turi ir viską gali nusipirkti, beldžiasi pas gydytoją pagalbos, tai gal ne šiaip sau", – šypsosi A.Budrienė.

Buvusi medikė žino, kad gydytojo kalbą žmonės linkę priimti kaip savotišką pagąsdinimą, o tai, ką kalba patys sveikatos sutrikimų patyrę žmonės, turi visai kitą prieskonį.

"Sveikatos namai" – sekmadieniais 9 val. per LNK.