Plačiau situaciją pakomentavo Lietuvos socialinių mokslų centro sociologijos instituto profesorė Aušra Maslauskaitė.

– Ar turime, kuo pasidžiaugti, žiūrint į skaičius?

– Galime santūriai džiaugtis. Visada džiugu, kai tokie rodikliai mažėja. Per paskutinius dešimt metų matome tą stabilų ištuokų rodiklių sumažėjimą. Tai yra gera tendencija atsižvelgiant į tai, kad daugiau nei pusę šimto metų buvome labai besiskirianti visuomenė – buvome lyderiai tarp Europos šalių.

– Kodėl buvome vieni pirmaujančių?

Galime sakyti, kad dar esame ta visuomenė, kuri gausiai tuokiasi ir gausiai skiriasi.

– Tam tikra prasme paveldėjome tas ištuokas iš sovietmečio. Jau sovietmetyje buvome labai gausiai besituokiantys. Tas suminis ištuokų rodiklis, kuris dabar rodo, kad maždaug apie trečdalis santuokų turi galimybę iširti, buvo panašus ir sovietmečiu. Vėliau, 1990-ųjų pradžioje, tas skaičius šiek tiek sumažėjo, paskui vėl augo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Per karantiną visiems atrodė, kad leidžiant daugiau laiko namuose, žmonės daugiau pyksis, skirsis. Bet nutiko atvirkščiai?

– Demografų tai nestebina. Kai visuomenėje yra kažkoks sunkmetis, ekonominis nuosmukis, daug nestabilumo, žmonės yra linkę nesiskirti, nepaisant to, kad konfliktų, įtampos gali būti žymiai daugiau.

Nors pagrindo skyryboms yra daugiau, žmonės rečiau realizuoja tą savo vidinį poreikį skyryboms. Jie atsižvelgia ir į tai, kad išorėje jau yra pakankamai daug nesaugumo. O ištuoka visada yra labai susijusi su labai reikšmingais, dramatiškais gyvenimo pasikeitimais tiek moteriai, tiek vyrui, tiek vaikams. Žmonės vengia arba atideda tą sprendimą. Tą mes matėme ir 1999 metais, kai buvo Rusijos ekonominė krizė, ir 2008 metais, kai buvo ekonominė krizė Lietuvoje. Tais metais ištuokų skaičiai šiek tiek sumažėja, vėliau jie vėl padidėja.

– Žiūrint į Europos kontekstą ir kaimynines šalis, kaip mes atrodome?

– Lietuva visuomet buvo tarp lyderių Europos Sąjungoje. Galime sakyti, kad dar esame ta visuomenė, kuri gausiai tuokiasi ir gausiai skiriasi.

„Įvyko taip, kaip įvyko. Tie skaičiai mažėja“, – apie sumažėjusį gimstamumą sakė Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro vadovė Diana Ramašauskaitė.

„Tai, kad jie dviese namuose, tai nereiškia, kad jie mylisi“, – prisiminus karantiną teigė seksologas Viktoras Šapurovas.

„Dar iki pandemijos Lietuvoje stebėjome demografinio gimstamumo rodiklio mažėjimą“, – sociologė, VDU sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė.

Pornografijos prigaminta tiek, kad užteks artimiausiam šimtui metų.

„Sako, kad pornografijos prigaminta tiek, kad užteks artimiausiam šimtui metų“, – teigė V. Šapurovas. 

Praėjus devyniems mėnesiams po to, kai baigėsi pirmasis karantinas, 2021 m. kovą. Labai laukta ir daug kalbėta, kas gi dėsis už uždarų durų. Esą likus namie laisvas laikas turėtų būti išnaudotas grąžinant Lietuvą iki Marijaus Mikutavičiaus apdainuotų „trijų milijonų“.

„Ar mes čia matome karantino vaiką?“ – žurnalistė teiraujasi kitos mamos. „Ne, ne karantino vaikas“, – juokiasi mama. „Ne visai karantino, čia praeitų metų lapkričio. Toks pusiau karantino“, – sako kita mama. „O pas mus – šio rugsėjo. Specialiai niekas netaikė. Tikrai ne dėl to, kad neturėjome ką veikti“, – sakė dar viena vežimėlį stumdanti mama.

„Ne, tai nesutapo, mes tiesiog ruošiamės tam. Man atrodo turi ruoštis visi tėvai. O mes pasiruošėme visokeriopai ir dabar džiaugiamės“, – prisipažino pašnekovė.

„Draugų rate gimstamumas tikrai padidėjo karantino metu. Bet nemanau, kad čia ta įtaka“, – juokiasi mažylio mama.

Gandras ar karantinas? Bet jis vaikų atnešė išties nedaug. Gimimų skaičius nuo pirmojo karantino apogėjaus 24-iose Europos šalyse sumažėjo vidutiniškai keturiolika proc. Tačiau Lietuvai pasižymėti čia pavyko labiausiai. Ji užėmė pirmą vietą ir gimstamumas krito net 28 proc. Antroje – Ukraina su 24 proc. Toliau – Ispanija, Italija, Portugalija ir Prancūzija.

„Išties 2021 m. tas suminis gimstamumo rodiklis nukrito į tikrai labai žemą poziciją. Galbūt viena iš priežasčių yra, kad dar iki pandemijos stebėjome demografinio gimstamumo mažėjimą“, – sakė A. Maslauskaitė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Padaugėjo skyrybų tarp išsilavinusių žmonių.

„Padaugėjo skyrybų tarp išsilavinusių žmonių. Yra toks naujas reiškinys. Nes paprastai tokie žmonės moka gerai sutarti. Netgi jei tarp jų yra skirtumai ir nesutarimai“, – sakė V.Šapurovas.

„Gimdančių moterų amžius darosi vis didesnis. Vidutinis gimdančių moterų amžius Lietuvoje – 30 metų. Trisdešimt metų gimdant pirmą kartą susilauksi jau ne trijų-keturių vaikučių, bet turbūt tik dviejų“, – svarstė  D. Ramašauskaitė.

Tarp 24 šalių daugiau naujagimių pasaulio šviesą išvydo tik Suomijoje ir Danijoje. COVID-19 suvaldymo priemonės kiekvienoje šalyje buvo skirtingos. Tačiau beveik visur buvo įvestas karantinas. Tačiau tai tikrai nepadėjo. Nes daugelis jaunų šeimų gyvena butuose, gal net su tėvais, neišgali įsigyti atskiro nekilnojamojo turto.

„Galbūt dėl to, kad visi namuose ir vaikai namuose – tada nelabai kaip išeina. Jau su žmonomis pykosi, tai jei dar vaikas atsirastų, tai vyrų tiesiog nebebūtų namuose“, – svarstė jaunos mamos.

„Socialiniuose tinkluose daug kas skundėsi, kad vaikai namuose daug laiko praleidžia. Tai gal irgi daro įtaką“, – šypsojosi mamytė.

„Pandemija, kai žmonės uždaryti namuose, ten sėdi visi – ir mokiniai. Visai realu, kad gali trūkti progų likti dviese“, – svarstė V. Šapurovas.

„Tie pokyčiai, kurie buvo susiję su būsto rinka – kas sąlygoja jaunesnes šeimas atidėti vaikų gimimą, galėjo paskatinti tą anksčiau keletą metų iki pandemijos prasidėjusį gimstamumo mažėjimą. Bet vaiko „kaina“ šeimai neretai yra aukšta. Ir į tą „kainos“ formulę įeina daug dalykų, susijusių su būstu, su tuo, kaip šeima įsivaizduoja, ar galės patenkinti vaiko išsilavinimo poreikius, kaip tai atsilieps šeimos darbo derinimui namuose – daugybė dalykų“, – sakė A. Maslauskaitė.

 Lytinių sutrikimų klinika per pandemiją kasdien sulaukdavo po dešimt skambučių. Daugiausiai – iš moterų, kurios klausė, ką daryti dėl pasikeitusio vyrų seksualinio elgesio: reto sekso ir padažnėjusio pornografijos žiūrėjimo.

Užsidarius namie netrūko įtampos, trinties, erzelio. Tai, anot pašnekovų, atnešė daugiau nepasitenkinimo nei pasitenkinimo. O čia pastebimas ir kitas rekordas – per pandemiją pornografijos žiūrėjimas išaugo šešis kartus. Lytinių sutrikimų klinika per pandemiją kasdien sulaukdavo po dešimt skambučių. Daugiausiai – iš moterų, kurios klausė, ką daryti dėl pasikeitusio vyrų seksualinio elgesio: reto sekso ir padažnėjusio pornografijos žiūrėjimo.

„Išaugo pornografijos poreikis pirmiausia vyrams, bet ir moterims ne pro šalį ja  naudotis. Pandemija ir karantinas –priežastinis buvimas namuose kėlė daug susierzinimo. Pornografija yra tokia priemonė – pasitenkinimas pornografijos būdu – asmeninis seksas, tam nereikia nieko kalbinti, jokios nuotaikos. O kai bloga nuotaika, tai ji labai padeda. Tuomet žmonės masturbacija naudojasi kaip priemone nusiraminimui, atsipalaidavimui“, – sakė V. Šapurovas.

Liūdina ir tai, kad po pandemijos netrūksta patirčių , kai seksualinis gyvenimas suvokiamas ne kaip meilės ar malonumo išraiška, o pareiga.

„Iš klientės girdėjau: „Jei aš ištekėjusi, tai vyras turi gauti seksą. Ar aš to noriu, ar nenoriu“. Atsiranda taip vadinamas „greitukas“, kai nereikia jokių glamonių. Ateik, padaryk reikalą ir miegok ramiai“, – pasakojo V. Šapurovas. Anot seksologo, lietuviams nėra būdingas gebėjimas džiaugtis. O tai neabejotinai svarbu kalbant ir apie šeimos planavimą.

„Mediciniškai jeigu jauti įtampą, kokios yra prognozės pastoti?“ – klausė žurnalistė.

„Tas kažkiek daro įtaką, ne lemiamą, aišku. Turbūt yra sąmoningai vengiama pastoti“, – sakė D. Ramašauskaitė.

„Geriau, kai mylisi žmonės, kurie myli vienas kitą ir stengiasi suteikti vienas kitam džiaugsmą. Iš tikrųjų, matyt, tokių, kurie laimingi poroje, nemanau, kad yra daugiau  nei 30 proc.“, – liūdną tiesą atskleidė V. Šapurovas. 

2021 m. Lietuvoje gimė daugiau nei 23 tūkst. vaikų. Palyginti: prieš penkerius metus gimė penkiais tūkstančiais vaikų daugiau. Pagerėjimo ateityje nematyti. Jau fiksuojama, kad šiemet gims vaikų bent keliais šimtais mažiau.

„Manau, kad ženklesnių pokyčių nebus. Gimdymų skaičius dar mažėja. Vilniaus krašte per pirmą pusmetį lyginant su praėjusiais metais 170 gimdymų dar mažiau. Nieko gero“, –  sakė D. Ramašauskaitė.

„Matyt, tas neapibrėžtumas, susijęs su pandemija, nebuvo sumažintas per tam tikras gerovės politikos priemones. Tai galbūt nutiko kitose šalyse“, – sakė A. Maslauskaitė.

Šeima Lietuvoje dažnai tapatinama su sutuoktiniais ir jų vaikais. Artėjant rinkimams apie jas kalbama vis garsiau, tačiau nuošalėje paliekamos kitokios šeimos. Lietuvoje yra apie 100 tūkst. šeimų, kuriose vaikus augina vienas iš tėvų, dažniausiai motina, tačiau apie jas gana mažai žinoma. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė atliko tyrimą, kurio tikslas – pažvelgti į Lietuvos vienišų motinų padėtį, įvertinti gyvenimo kokybę. Pasak mokslininkės, vienišų motinų padėtis Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, yra sudėtinga ir pirmiausia tai pasakytina apie ekonomines gyvenimo sąlygas. „Vienišos motinos su nepilnamečiais vaikais yra viena iš grupių, patiriančių didžiausią skurdo riziką, didelius vartojimo apribojimus, susijusius ne tik su būtiniausiomis prekėmis, būstu, bet ir su kultūriniu vartojimu, laisvalaikiu. Maždaug pusė jų negali su vaikais bent kartą per mėnesį nueiti į kiną, teatrą, koncertą, leisti sau kad ir labai trumpas atostogas Lietuvos pajūryje, neišgali bent kartą per mėnesį pietauti mieste“, – atskleidžia tyrimo rezultatus A. Maslauskaitė.

Gyvenimas prastas, bet ne vienodai

Sociologė teigia, kad diskutuojant apie vienišų motinų šeimas tuo pačiu kalbame ir apie ateitį, vaikų iš šių šeimų gyvenimo šansus. Dar daugiau – ir apie visuomenei būdingą „pralaidumą“ vaikams iš skurdesnių šeimų kilti aukštyn arba priešingai, visuomenę, kurioje iš kartos į kartą kapanojamasi skurde. Materialinis vienišų motinų šeimų vargas turi įtakos ir vaikų gyvenimo šansams. „Stingant lėšų pragyvenimui vaikai, gyvenantys tik su motina, yra priversti mažiau laiko praleisti išsilavinimo sistemoje, greičiau įgyti profesiją, pradėti dirbti, kitaip tariant, jie greičiau išstumiami į „suaugusiųjų pasaulį“, o tai savo ruožtu sąlygoja, kad jie turi mažai šansų kilti socialinio mobilumo laiptais“, – akcentuoja A. Maslauskaitė ir priduria, kad sudėtingos vienišų motinų gyvenimo sąlygos, atsakomybė už vaikus, kurios nėra su kuo pasidalinti, turi įtakos ir jų savijautai, psichologinei gerovei.

Atliktas tyrimas rodo, jog maždaug pusė vienišų motinų savaitę iki tyrimo patyrė prislėgtumo jausmą, liūdesį, vienatvę, mintis, jog gyvenimas nenusisekė. Daugelio jų gyvenimo palydovas yra nerimas dėl vaikų ateities, galimybių jiems įgyti išsilavinimą, dažna mama bijo susirgti, nes nežino, kas pasirūpins vaikais. „Žinoma, vienišos mamos nėra vienalytė grupė. Jų ir vaikų gyvenimai bei ateitis labai reikšmingai modeliuoti motinų socialinės klasės. Priklausomai nuo jų pačių išsilavinimo, tėvo dalyvavimo išlaikant vaikus, vienišos motinos tėvų socialinės klasės, šeimos paramos, jų padėtis įgyja labai reikšmingų variacijų“, – nurodo tyrimo autorė A. Maslauskaitė.

Ne visos vienišos motinos vertinamos vienodai

VDU mokslininkė atskleidžia, kad Lietuva kartu su Estija, Latvija, Skandinavijos šalimis ir Jungtine Karalyste išsiskiria aukščiausiais vienišų tėvų, auginančių nepilnamečius vaikus, rodikliais ES. Taip pat tuo, jog su vaikais vienos dažniausiai gyvena būtent motinos. „Lietuvoje, pavyzdžiui, vienišų tėvų yra tik 3 proc., tuo tarpu Švedijoje – 30 proc., Danijoje – 23 proc. Mūsų visuomenėje labai didelė dalis vienišų motinų yra įgijusios aukštąjį išsilavinimą, taip pat bene aukščiausi jų užimtumo rodikliai. Tačiau nepaisant aukšto išsilavinimo ir užimtumo, šios grupės skurdo rizikos lygis yra irgi labai aukštas (net ir įvertinus gaunamas išmokas). Tiesa, Lietuvoje gaunamos išmokos amortizuoja didesnę dalį skurdo rizikos nei kitose Baltijos šalyse“, – apibendrina A. Maslauskaitė.

Pasiteiravus, ar vienišos motinos Lietuvoje yra stigmatizuojamos, mokslininkė teigia, kad bendrai požiūris į vienišas motinas yra palankus. „Vertinant socialinę distanciją įvairioms grupėms, vienišos motinos kone rečiausiai susilaukia neigiamų vertinimų. Tik apie 5 proc. gyventojų nenorėtų gyventi su jomis kaimynystėje ar  kartu dirbti,  palyginimui su musulmonais – apie trečdalis, su buvusiais kaliniais – apie 60 proc.“, – statistiką pateikia A. Maslauskaitė.

Mokslininkė tokią situaciją sieja su bendrais šeimos pokyčiais, kurie normalizuoja įvairias šeimos formas: ištuokų augimas, prasidėjęs dar sovietmečiu, paskutiniuosius du dešimtmečius sugyventinių porų plitimas keičia šeimos kasdienybę, be to, „prijaukina“ visuomenę ir prie vienišų motinų šeimų. Kita vertus, situacija nėra tokia paprasta ir neproblemiška. „Ne visos vienišos mamos vertinamos vienodai palankiai, tai priklauso ir nuo to, ar jos išsiskyrusios, ar niekada neturėjusios partnerio. Svarbi ir jų socialinė klasinė padėtis. Vargingai gyvenančios motinos socialinėje atskirtyje gali atsidurti ne dėl to, jog jos vienišos mamos, bet dėl to, jog jos skurdžios“, – konstatuoja VDU sociologė.

Vyrai neretai „pamiršta“ tėvystę

A. Maslauskaitė teigia, kad vienišų motinų situacijos gerinimas yra daugelio šalių paramos šeimos politikos darbotvarkės dalis. Daugelyje šalių plėtojamos priemonės nukreiptos į materialinės padėties gerinimą, užimtumo skatinimą, vaiko priežiūros paslaugų prieinamumą. Suvokiama, kad investicijos į vienišų motinų šeimas nukreiptos į ateitį, nes atveria galimybes šių šeimų vaikams turėti geresnes startines pozicijas. Svarbus yra ir tėvo dalyvavimas išlaikant vaikus ir juos auginant, auklėjant. Taip ne tik prisidedama prie vaikų materialinės gerovės, bet išlaikomas tėvo ir vaiko ryšys, kuris yra svarbus vaiko raidai.

„Tėvystės santykiai turėtų tęstis net ir nutrūkus partnerystei, tai naudinga vaikui ir tėvui. Tačiau, kaip rodo mūsų atliktas vienų vaikus auginančių motinų tyrimas, tik apie 40 proc. tėvų visą laiką po partnerystės iširimo mokėjo vaiko išlaikymo pinigus, apie 50 proc. tėvų labai mažai arba ir visai neprisideda prie vaikų auklėjimo ir ugdymo. Žinoma, šiuos rezultatus reikia interpretuoti rezervuotai, nes, kaip rodo kitų šalių tyrimai, motinos dažnai linkusios menkinti tėvų dalyvavimą, o tėvai, priešingai, šiek tiek „gražinti“. Tačiau net ir darant šią išlygą, akivaizdu, kad dalis vaikų praranda tėvą iširus tėvų santuokai ar partnerystei“, –apgailestauja mokslininkė ir priduria, kad nors Lietuvoje egzistuoja valstybės instrumentai, padedantys vienišoms motinoms kai tėvas nusišalina nuo prievolės išlaikyti vaikus, veikia Vaikų išlaikymo fondas, tačiau dalis motinų, kaip parodė tyrimas, į jį nesikreipia.   

Vienišos motinos ir socialinė atskirtis – neišardoma sąjunga?

A. Maslauskaitė pasakoja, kad vienišų motinų socialinė atskirtis Lietuvoje didžiąja dalimi nulemta ekonominių veiksnių, todėl labai svarbu, kuriame socialinės klasinės hierarchijos laiptelyje esama. Socialiniai, ekonominiai ištekliai, kuriais disponuoja motina iki ir po partnerystės iširimo, sąlygoja ir tai, ar ji pateks į atskirties gniaužtus, ar ne. „Partnerystės iširimas vienoms moterims gali būti emancipacija, išsilavinimas, kitoms – patekimas į skurdo pasaulį su labai ribotomis galimybėmis iš jo pasitraukti“, – akcentuoja mokslininkė. Jos teigimu, nors iširus partnerystei daugelio moterų materialinė padėtis pablogėja, tačiau gyvenusios vargingai turi didesnius šansus kristi dar žemiau. „Galima pasakyti ir dar niūriau: skurdžios moterys tampa vienišomis motinomis ir lieka skurdžios ar tampa dar skurdesnės. Partnerystės dažniau išyra būtent labiau ekonomiškai pažeidžiamose šeimose, tai nustatyta ir Lietuvoje. Taigi, ekonominės sąlygos stumia į vienišos motinos statusą, o ten patekus jos nepasikeičia arba tik dar pablogėja“, – teigia sociologijos profesorė A. Maslauskaitė. Pasak jos, proskynų  išsiveržti iš socialinės klasės apibrėžtų gyvenimo teritorijų, deja, šiuolaikinėje visuomenėje nėra tiek daug, nepaisant valstybės investicijų ir intervencijų bei idėjų ir vilčių kuriant gerovės visuomenę.

„Žinoma, situacija skiriasi lyginant pavyzdžiui Prancūziją, Švediją, JAV ar tokias tranzicines visuomenes kaip Lietuva. Vis tik bendrai žvelgiant į šiuolaikinių poindustrinių visuomenių raidą nemažai tyrėjų pateikia optimizmo stokojančias išvadas bei prognozes, rodančias socialinių ekonominių nelygybių augimą, grįžimą prie klasiškai itin diferencijuotos visuomenės,  o XX a. antros pusės ekonominę gerovę, nelygybių mažėjimą dabar jau interpretuoja kaip istorinių aplinkybių sąlygotą kapitalizmo raidos trumpalaikę išimtį“, – nurodo mokslininkė. „Šios bendros visuomenės raidos tendencijos, suprantama, turi neigiamos įtakos labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių padėčiai, taip pat ir vienišoms motinoms, nes socialinė klasinė esminiu būdu sustruktūruoja gyvenimus nepriklausomai nuo juos gyvenančiųjų vilčių ir ketinimų“, – apibendrina A. Maslauskaitė.

Nors daugelis apie šeimą galvoja, kaip apie emocinę bei moralinę terpę, tačiau tiek anksčiau, tiek ir šiandien ji tebėra ir ūkinė bei ekonominė bendrija. Būtent dėl pastarojoje srityje neišpildomų lūkesčių žmonės skiriasi dažniausiai.

Apie tai, kodėl tuokiamės ir kodėl skiriamės – pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos katedros profesore Aušra Maslauskaite.

– Santuoka Lietuvoje vidutiniškai trunka šiek tiek daugiau nei 13 metų. Kaip vertinate šį rodiklį?

– Pirmiausia Šeimos dienos proga Statistikos departamento išplatintas pranešimas teigia šiek tiek skirtingą informaciją. Sakoma, kad buvusių santuokų, t.y. tų, kurios baigėsi skyrybomis, trukmė yra vidutiniškai 13 metų. Reiškia, kalbame ne apie visų santuokų trukmę, bet apie tų, kurios išyra.

Taip, šis skaičius neturėtų mūsų labai džiuginti, bet ir nelabai stebinti. Jis tiesiog parodo, kiek vidutiniškai pragyvena žmonės, kurie išsiskiria. Turime suprasti, jog yra santuokų, kurios trunka žymiai ilgiau.

– Tas vidurkis apie mus nelabai daug pasako?

– Kalbant apie ištuokas Lietuvos visuomenėje bendrai, tenka pripažinti, kad esame viena iš Europos Sąjungos šalių, kur ištuokų rodikliai yra gana aukšti. Esame prie lyderių ir rodikliai yra aukšti ne paskutinį dešimtmetį ir ne du – dar iš sovietmečio paveldėjome aukštus ištuokų rodiklius. Praktiškai nuo 1976 metų, kaip šoktelėjo, – iki pusės porų – ir nelabai daug keitėsi.

– Ar sutiktumėte, kad problema gali būti nulemta bažnyčios vaidmens menkėjimo visuomenėje?

– Kitas svarbus dalykas yra vaikystės patirtis. Lietuvoje jau turime situaciją, kai skiriasi vaikai, patys užaugę išsiskyrusių tėvų šeimose. Viso pasaulio išsivysčiusiose šalyse fiksuojama tai, kas vadinama skyrybų ratu – kad vaikai, užaugę išsiskyrusių tėvų šeimose, patys turi didesnę tikimybę išsiskirti. Lietuvoje tai prasidėjo sovietmečiu, ir natūralu, jog tai prisideda prie to, ką turime šiandien.

Sovietiniai vaikai, kurių tėvai išsiskyrė, tarkim 1980-aisiais, šiandien patys yra 40–50 metų, taigi jų turima patirtis iš vaikystės turi įtakos jų pačių ištuokoms.

Pasvarstymai dėl bažnyčios yra gana sudėtingi. Pavyzdžiui, JAV yra viena religingiausių, išsivysčiusių visuomenių, kurias turime šiuolaikiniame pasaulyje, bet ištuokų rodikliai ten yra patys aukščiausi. Krikščionybė, religingumas visuomenėje nebūtinai reiškia, kad žmonės nesiskiria. Tuo labiau, kad Lietuvoje krikščioniškas religingumas yra labiau teatrališkas ir ritualinis. Nepaisant to, kad labai dažnai deklaruojame esą katalikai, tai mums daugiau yra nacionalinio tapatumo dalis, bet ne kasdienybė, kai savo gyvenime vadovautumėmės krikščioniškomis vertybėmis ir normomis.

Turime labai nedaug žmonių, kurie išties dalyvauja mišiose, kaip liepiama bažnyčios mokyme. Nemanau, kad religija turi didelės įtakos mūsų šeimų gyvenimui. Stipriau veikia kiti, labiau žemiški veiksniai – turime gana tradicinius lūkesčius vyrų ir moterų vaidmenims šeiminiame gyvenime. Tikime, kad vyras turi būti pagrindinis šeimos maitintojas, o moteris yra labiau tinkama auginti vaikus.

Tačiau ekonominė realybė yra tokia, kad labai nedidelė dalis vyrų gali išpildyti visuomenės jam primetama lūkestį. Natūralu, kad, kai jie nesugeba to padaryti, jie tampa kaip ir nereikalingi šeimoje. Kaip rodo tyrimai, pačią didžiausią skyrybų riziką turi tie vyrai, kurie niekur nedirba. Jų rizika išsiskirti yra 60–70 proc. didesnė už dirbančiųjų. Taip pat vyrai, turintys aukštąjį išsilavinimą, turi žymiai mažesnę ištuokos riziką, o juk žemesnis išsilavinimas yra susijęs su padidėjusia rizika darbo rinkoje.

Turime kur kas daugiau pragmatiškų dalykų, kurie reguliuoja šeimos gyvenimą, norime mes to, ar ne. Dažnai manome, kad šeima yra emocinė, moralinė bendrija, tačiau ji visą laiką istorijoje buvo ir tebėra ir ūkinė, ekonominė bendrija.

– Santuokų Lietuvoje taip pat turime bene daugiausiai. Ar tai reiškia, kad lietuviai labiau mėgsta tuoktis, o ne renkasi kitas bendro gyvenimo formas?

– Lietuviai ir tuokiasi, ir kitas formas renkasi. Tačiau, paprastai, jos yra tik etapas partnerystės kelyje. Vis dėlto šiandien esame visuomenė, kur pradėti partnerystę nuo santuokos yra retenybė.