Jas karilionui aranžavo pati Austėja, o Kauno menininkų namuose ji sutiko pasikalbėti apie kariliono muzikos specifiką, modernios ir šiuolaikinės muzikos aranžavimo ypatumus bei muzikos ir šiuolaikinių technologijų santykius šiandien.

– Artėja vasario 16 d. koncertas, skirtas Valstybės atkūrimo akto šimtųjų metinių progai. Kuo jis bus ypatingas ir kuo skirsis nuo kitų?

– Vasario 16-ą dieną koncertuosiu ne pirmą kartą, jau yra tekę groti vasario 16-osios ir kovo 11-osios koncertuose, o mano šiai progai parengta programa jau buvo atlikta Kauno karilionu. Mano nuomone, valstybinių švenčių metu neverta bandyti stebinti publiką naujais kūriniais, o greičiau atvirkščiai – reiktų atlikti tai, kas žmonėms artima ir pažįstama. Taigi, būsimam koncertui rinkausi tokius kūrinius, kurie lydėjo Lietuvos žmones Lietuvos nepriklausomybės link per pastarąjį šimtmetį, ar bent per paskutiniuosius penkiasdešimt metų. Be lietuvių liaudies dainų koncerte taip pat skambės Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“, „Marija Marija“, „Kur giria žaliuoja“, kelios Baltijos kelio dainos. Žinau, kad koncerto klausytojai, ypač vyresnio amžiaus, šias giesmes giedos širdyje kartu su manimi.

Žinau, kad koncerto klausytojai, ypač vyresnio amžiaus, šias giesmes giedos širdyje kartu su manimi.

Savo gyvenimą taip pat sieju su muzikos terapija ir dažnai lankausi Kauno slaugos namuose. Neretai slaugos namų pacientų teiraujuosi, kokias dainas galėčiau jiems atlikti. Ir iš tikrųjų, pusę būsimo koncerto programos sudaro būtent tos lietuvių liaudies dainos, kurių manęs pageidauja dažniausiai: „O neverk Motušėle“, „Tyliai leidžiasi pavargusi saulė“, „Mažam kambarėly“. Giedodami šias dainas kartu su manimi žmonės ir verkia, ir džiaugiasi. Taigi, šio koncerto programa atrinkta remiantis ir mano pačios gyvenimiška patirtimi, kilusia iš šių susitikimų. Man asmeniškai iš to, ką atliksiu programoje, labai patinka „Tyliai leidžiasi pavargusi saulė“, kurią atlikdama karilionu dainuoju ir pati, nes tiesiog kitaip neišeina, norisi dainuoti (šypsosi). Beje, yra buvę ir taip, kad kartu su manimi dainavo ir koncerto klausytojai. Man yra minėję, kad kartą, kai grojau sausio 13-osios proga, susirinkę žmonės bandė dainuoti kartu, bet aš tąkart grojau per greitai ir jie su manimi nespėjo.

– Pati aranžuoji kūrinius karilionui. Kaip atsirenki, kurių kompozitorių kūrinius aranžuoti? Ar tai, kad kūriniai aranžuojami karilionui, pasunkina pačią aranžavimo eigą?

Visų pirma, atsirinkdama kūrinius galvoju apie tai, ką man bus gera groti pačiai, bei tai, kas yra įdomu lietuvių klausytojams. Pernai atlikau daug M. K. Čiurlionio preliudų ir harmonizuotų lietuvių liaudies dainų – daugelį jų jau yra aranžavę Klaipėdos karilionininkai Kęstutis Kačinskas ir Stanislovas Žilevičius. Dažnai ieškau užsienio kompozicijų, pačių karilionininkų sukurtos muzikos, nes ji jau būna parašyta karilionui, taigi nebereikia kažko keisti, tačiau įsigyti tokius kūrinius brangiai kainuoja. O galvojant apie pačią aranžavimo eigą – kūrinio aranžuotė yra kūrinio pritaikymas tam tikram instrumentui, šiuo atveju, karilionui. Savo struktūra karilionas yra panašus į vargonus – jis turi klaviatūrą rankoms ir pedalinius klavišus. Taigi, karilionu atliekant vargonams skirtus kūrinius, apatinė, bosinė kūrinio linija lieka tokia, kokia yra. Šiuo atveju tenka supaprastinti natas, atliekamas rankomis, nes karilionu grojama kumščiais, arba bandoma aprėpti akordą delnais, t.y. keliais pirštais. Kadangi karilionu atskirais pirštais groti neįmanoma, nes pirštas neturi tiek jėgos, kad kokybiškai nusvertų klavišą žemyn, svarbu natas supaprastinti tiek, kad būtų jas įmanoma atlikti karilionu, tuo pačiu paliekant kūrinio kompozicijos esmę. Kartais tą galima padaryti išėmus kai kurias natas iš rankų partijos ir įdėjus į bosinę liniją.

– Ar yra tokių kompozicijų, kurios negalėtų pasiduoti aranžavimo procesui?

– Karilionui įmanoma pritaikyti labai įvairią muziką, tik sunku pasakyti, ar visi muzikos žanrai ir visų kompozitorių kūriniai skambės vienodai gerai. Kai kurie kūriniai sunkiau pasiduoda karilionui, nes jie turi daugiau pustonių ir sudėtingesnes tonacijas. Kad ir, pavyzdžiui, J.S. Bacho fugos – šiuose kūriniuose persipina įvairios temos, taigi, norint jas atlikti karilionu tenka pasirinkti, kurią temą atskleisti. Kaip jau minėjau, kariliono specifika yra tai, kad muziką tenka supaprastinti. Nors karilionas turi klaviatūrą, fortepijonui ar vargonams parašytos natos būna per daug sudėtingos – kadangi grojama kumščiais ir delnais, kūriniai atliekami taip, tarsi abi rankos turėtų iš viso keturis-šešis pirštus. Be to, karilionininkas beveik visą muziką stengiasi perteikti rankų judesiais, o kojomis atlieka tik bosinę liniją ir papildo harmoniją. Kojomis taip pat patogu groti skambinant žemaisiais, daugiausiai kilogramų sveriančiais varpais. Modernią muziką yra sunkiau aranžuoti, nes kariliono kojų ir rankų klaviatūra dažnai neleidžia aprėpti visų kūrinio natų ir tada muzika gaunasi šiek tiek tuščia, o ją supaprastinus neretai nebelieka ir pagrindinės kūrinio idėjos. Tokios aranžuotės pateikti atlikėjas nebeturi teisės. Juk kūrinio interpretacijai pernelyg nutolus nuo pirminio kūrinio tai tampa jau nebe jo aranžuote, o tavo paties kūryba.

– Ar karilionininkui sudėtinga pritaikyti savo muzikines žinias ir įgūdžius skirtingiems karilionams? Ar esi koncertavusi už Lietuvos ribų?

– Kažkada koncertavau Vilniaus karilionu ir grodama kūrinius negalėjau suprasti, kodėl viskas skamba taip aukštai. Tik po kelių repeticijų suvokiau, kad kūrinius turėčiau atlikti atsisėdusi kitaip nei Kauno karilione, t.y pasislinkti viena oktava į kairę (šypsosi). Kadangi ten buvo pirmoji, man reikalinga, oktava, tai padarius kūriniai pradėjo skambėti taip, kaip turėjo iš pat pradžių. Taip nutiko dėl to, kad Vilniaus karilionas turi dvylika varpų daugiau nei Kauno, taigi visas instrumentas yra platesnis. Gal aš tai turėjau pastebėti ir anksčiau, bet patirtis įgaunama su laiku.

Tuo atveju man reikėjo tik pasislinkti, bet, būna ir kitaip erdvėje išdėliotų klaviatūrų. Yra du kariliono klaviatūros standartai – amerikietiškasis (GCNA 1981) ir europietiškasis standartas (1983), šiuo metu Pasaulinės kariliono federacijos nariai ieško geriausio varianto, kaip apjungti šiuos du standartus į vieną ir patogiausią. Amerikietiškosios kojų klaviatūros kraštai yra užlenkti ratu, taigi norint ja groti kūrinius, kuriuos karilionu atlieki Europoje, grojimo techniką reiktų priderinti prie amerikietiškosios, t.y. koją pasukti labiau į šoną, ir panašiai. Taigi, tam, kad susipažintum su instrumentu, visada reikia laiko.

Esu grojusi Barselonoje, ir nors ten buvo europietiško standarto klaviatūra, pats instrumentas buvo labai lengvas – tam, kad išgaučiau klavišo skambesį, užteko jį paliesti. Tas instrumentas buvo itin jautrus, juo labai gražiai išgaunamas „piano“ – taip, kaip aš čia išgaunu „piano“, ten skamba „mezzo forte“. Taigi, grodama tuo instrumentu turėjau sumažinti savo judesio stiprumą. Kartais kariliono skambesys priklauso ir nuo jį pagaminusios firmos, bei vietos, kurioje yra pats instrumentas.

– Ar bendram kariliono skambesiui daro įtaką ir jo varpų skaičius?

– Žinoma, pavyzdžiui, yra karilionų tik su dvidešimt trim varpais, tuomet muziką tenka dar labiau supaprastinti tam, kad ji būtų išpildyta per dvi, tris oktavas vietoje aštuonių. Tada svarbesnė tampa kūrinio aranžuotė, o ne paties atlikimo įmantrumas. Taigi, prieš koncertus užsienyje karilionininkai iš anksto teiraujasi apie instrumento derinimą, varpų ir oktavų skaičių.

– Tavo, kaip atlikėjos, pozicija išskirtinė – esi pirmoji ir vienintelė karilionininkė moteris Lietuvoje, tai neretai pabrėžiama spaudoje. Pasak karilionininko Giedriaus Kuprevičiaus, „užsienyje tai nėra naujiena – lygių teisių principas ten sekamas labiau“. Ar tikrai moterų karilionininkių reiškinys labiau paplitęs užsienio šalyse?

– Profesorius Giedrius yra visiškai teisus. Prieš nuvykdama į pasaulinį karilionininkų kongresą Barselonoje šiek tiek pergyvenau, nes, maniau, kad ten būsiu viena moteris atlikėja tarp kelių šimtų vyrų, bet atvažiavusi sutikau daugybę moterų karilionininkių – ir vyresnių, ir visai jaunų. Man atrodo, tai daugeliu atžvilgių priklauso nuo kariliono populiarumo tam tikroje šalyje. Kadangi Lietuvoje šių instrumentų turime tik tris ir neturime jiems skirtų mokyklų, natūralu, kad ir merginų atlikėjų turime mažiau. Barselonoje susipažinau su dviem nuostabiomis lenkaitėmis karilionininkėmis Monika Kazmierczak ir Anna Kasprzycka, kurios groja Gdanske ir yra mano didžiausios patarėjos ir palaikytojos; trys karilionininkės yra Estijoje, sutikau merginas iš Sankt Peterburgo, daugybę moterų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, iš Australijos, Nyderlandų, Prancūzijos. Beje, susipažinau ir su amerikiete karilionininke Tiffany Ng, kuri aktyviai veikia lygių teisių srityje ir karilionu groja tik moterų kompozitorių kūrinius.

Kadangi Lietuvoje šių instrumentų turime tik tris ir neturime jiems skirtų mokyklų, natūralu, kad ir merginų atlikėjų turime mažiau.

– Kokia moters karilionininkės padėtis kariliono istorijoje? Kaip manai, ar tai, kad moteris-kariliono atlikėja buvo retas reiškinys ir kariliono istorijos pradžioje, nulėmė fizinių jėgų reikalaujantis grojimo karilionu procesas, ar kultūriniai įsitikinimai bei stereotipai?

– Merginos, kurios ateina groti šiuo instrumentu, yra ypatingos ir drąsios – karilionų bokštų aplinka yra pakankamai specifinė, pats grojimas reikalauja nemažai jėgų, kiekvieną kartą grojant šiek tiek skauda rankų pirštus. Nors negaliu pakomentuoti, kaip moterų karilionininkių skaičių veikė istoriniai procesai, faktas, kad grojimas anksčiau sukurtais karilionais reikalavo dar daugiau jėgos nei dabar. Taigi, manau, kad šią situaciją nulėmė tiek kariliono specifika, tiek kultūrinės-istorinės aplinkybės.

– Ar jau turi savo mokinių, norinčių geriau pažinti ir suprasti šį unikalų instrumentą? Ar įsivaizduoji, kokia šiandien galėtų būti kariliono muzikos mokykla, prisidedanti prie šio instrumento populiarinimo?

– Kaune šis instrumentas eiliniam smalsuoliui, deja, yra sunkai prieinamas. Jį pamatyti galima nebent per muziejų naktį, kuomet Vytauto Didžiojo karo muziejus būna atviras visiems norintiems čia apsilankyti. Praėjusiais metais norinčių pamatyti karilioną buvo itin daug, prieš koncertą specialiai atėjau anksčiau tam, kad žmonės galėtų jį išvysti. Nors šiandien mokyti groti Kauno karilionu būtų komplikuota, man kirba mintis apie galimybę inicijuoti kariliono atlikimo programą kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademija arba su Vytauto Didžiojo universitetu. Juk visai nebūtinas siekis tapti karilionininku norint mokytis groti šiuo instrumentu ir gerai praleisti laiką, džiaugtis ypatinga ir gydančia varpų muzika. Pavyzdžiui, vienas olandas karilionininkas Mathieu Daniel Polak, kuris buvo vasarą atvykęs į Kauną, Roterdamo universitete moko karilionu groti „Erasmus“ programos studentus, kurie tai daro tiesiog savo malonumui. Taigi, tikrai norėčiau, kad tai kada nors taptų įmanoma, bet, žinoma, kaip ir minėjau, tam yra būtina prieiga prie paties kariliono. Dėl šios priežasties pagrindiniu klausimu išlieka tai, kaip padaryti Kauno karilioną atvirą daugeliui žmonių, tam, kad būtų galima vesti edukacines programas ir ekskursijas. Taip yra daroma Klaipėdoje, Gdanske, daugelyje kitų užsienio šalių. Kadangi Vilniaus karilionas priklauso dominikonų vienuoliams, gal jie būtų atviresni tokio pobūdžio mokymo programomis? Kita vertus, Kaune laukia Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšto renovacija, gal tai padės Kauno karilionui tapti labiau prieinamam.

Nors dar nebuvo tokių kolegų muzikantų, kurie norėtų persikvalifikuoti į karilionininkus, bet man pačiai tai išlieka svarbiu klausimu. Grodama karilionu prisiimu tam tikrą atsakomybę – privalau rūpintis šio instrumento tradicijos tąsa. Po kokių keturiasdešimties metų, jeigu nesikeis dabartinės aplinkybės, man teks pačiai nuspręsti, kas vietoje manęs gros Kauno karilionu. Žinoma, atsakymas į šį klausimą priklausys ir nuo to, ar žmonėms apskritai vis dar reikės koncertų karilionu.

Kalbant apie kariliono populiarinimą, man atrodo, būtų labai gražu į tai įjungti kompozicijos studentus, pavyzdžiui, užduoti jiems sukurti kūrinius karilionui. Tokiu būdu ne tik patys studentai prisiliestų prie šio instrumento, bet ir mes, Lietuvos karilionininkai, gautume  naujos lietuviškos muzikos, kurią galėtume atlikti. Žinoma, gali būti ir kitų būdų populiarinti šį instrumentą. Pavyzdžiui, Mičigane kariliono bokštas priklauso Oklando universitetui, todėl žmonės, atėję į kariliono koncertą, gali naudotis įvairiomis išmaniosios programėlėmis, kurias kuria universiteto studentai. Parsisiuntę tokias programas, kariliono koncertų lankytojai žaidžia tam tikrą žaidimą – spaudo natas, o tuo pat metu karilionininkė savo pačios kompiuterio ekrane mato, kurią natą sugroti. Taigi, gaunasi taip, kad karilionininkė esamuoju laiku atlieka apačioje esančių koncerto klausytojų pasiūlytą muziką. Tai viena iš improvizacijų, kuri galima pasitelkus išmaniąsias technologijas, ir panašių programų yra daugybė. Beje, to universiteto studentai patys turi galimybę mokytis groti karilionu.

Šiuo metu pati studijuoju magistro studijose, bet jas baigusi, toliau mokytis groti karilionu planuoju išvykti į užsienį. Mano jau minėtame pasauliniame karilionininkų kongrese suradau bent kelis kariliono mokytojus, bet, žinoma, pradžioje reikalingas finansavimas, kadangi tokie mokslai yra mokami.

– Taigi, šiuo atveju instrumento populiarinimas įvyksta leidus į jį pažiūrėti iš kiek kitos perspektyvos, pavyzdžiui, iš technologijų pusės...

– Taip, šiuo atveju europiečiai karilionininkai pavydi amerikiečiams, kurie kariliono atlikime išnaudoja įvairias technologijas ir programas. Kongrese Barselonoje juokavome, kad mums iki jų idėjų dar gan toli (šypsosi).

– Gal tai ne tiek pačios technologijos, bet užmojo klausimas? Turbūt šiuo atveju sudėtingiau yra ne karilionui pritaikyti jau esamas technologijas, o tiesiog pagalvoti apie šį instrumentą kiek kitaip? Muzika juk irgi technologija – gal tiesiog kartais be reikalo atskiriame natūraliai tarpusavyje derančius dalykus?

– Taip, žinoma. Kita vertus, Mičigano karilionas turi stiprų universitetinį užnugarį – tokia padėtis palengvina finansavimo ir investicijų paieškas. Kaune turime didelę savivaldybės pagalbą, taigi matome skirtingas ekonomines ir kultūrines aplinkybes, kurios savaip prisideda prie kariliono įvaizdžio ir funkcijos šiandien. O karilionininkę iš Mičigano pakviečiau dalyvauti artėjančiame kariliono festivalyje Kaune. Jau minėjau jai, kad mums būtų įdomu Kaune išvysti jų naudojamas technologijas, taigi, jeigu šis užmojis pavyks, bus labai džiugu.

Pirmąjį rugsėjo savaitgalį per Kauną nugaudė Tarptautinis Kauno kariliono muzikos festivalis. Kauniečiai ir miesto svečiai galėjo mėgautis moderniai atliekama šio reto ir unikalaus instrumento muzika. Be klasikinių kūrinių, penkių skirtingų šalių karilionininkai festivalio metu atliko ir elektroninę džiazo, liaudies bei populiariąją muziką.

Vienas laukiamiausių festivalio svečių – karilionininkas iš Nyderlandų Mathieu Danielis Polakas Kauno publikai pristatė programą "Pasaulio ritmais". Kariliono virtuozo atliktos lietuviškų sutartinių bei žydiškos, graikiškos ir olandiškos liaudies muzikos improvizacijos nepaliko abejingų. "Santakos" kalbinamas M.D.Polakas neslėpė: karilionu galima groti ir duetu, ir įvairių žanrų kūrinius, tačiau tam gali prireikti ypatingos aranžuotės ar net antrojo dirigento.

Pokalbis – apie sudėtingą karilionininko profesiją, užklumpančius sunkumus grojant duetu su kitais instrumentais ir muzikinius eksperimentus.

– Festivalio metu girdėjome klasiką, prancūzų kompozitorių kūrinius, elektroninę ir popmuziką bei "Hario Poterio" muzikinės temos aranžuotę karilionui. Vis dėlto kokie kūriniai yra tinkami karilionui ir kokie netinkami? Ar yra kūrinių, kurių neįmanoma aranžuoti karilionui?

– Karilionui tinkamiausia yra originali karilionui skirta muzika, komponuota olandų, belgų ar amerikiečių kompozitorių. Grojant tokią muziką geriausiai girdisi stiprus kariliono skambesys, kadangi paprastai pagrindinę melodiją groja didieji varpai, o mažieji akompanuoja. Jeigu norima groti kitokią muziką, taip pat galima groti pianinui skirtus kūrinius, juos aranžuoti karilionui. Tačiau muzikantas tokiu atveju turi būti atsargus, nes tokie kūriniai gali skambėti prastai. Pavyzdžiui, jeigu groji Franzo Schuberto kūrinį, fone girdisi per daug akompanavimo natų, tad būna sunku išgirsti melodiją. Dėl šios priežasties karilionu grojant pianinui skirtą kūrinį svarbiausia išsirinkti tinkamas natas. Jeigu girdi, kad muzika skamba pernelyg sunkiai ar netinkamai, geriau to kūrinio ir nebegroti. Aš asmeniškai labiausiai mėgstu aranžuoti liaudies muziką – imu liaudies melodiją ir ją aranžuoju kitais garsais, tada galiu nuspręsti, ar noriu ją aranžuoti sudėtingai, ar tiesiog akompanuoti keliomis natomis. Šiuo metu daugiausia ir koncentruojuosi ties liaudies muzika, tad festivalio metu grojau lietuviškos folkmuzikos interpretacijas, pavyzdžiui, improvizavau sutartinių tematika. Grojau ir žydišką, graikišką, olandišką liaudies muziką.

Karilionininkas, be gebėjimų groti originalią muziką ir aranžuoti, turi mokėti ir improvizuoti. Kariliono mokyklose mokiniams kartais duodamos vos kelios natos ir mokinys turi gebėti pagroti  tuo, ką turi. Tuo karilionininkai šiek tiek panašūs į vargonininkus. Yra ir tokių karilionininkų, kurie karilionu groja modernias melodijas. Kaip minėjote, festivalio metu buvo grojama netgi elektroninė muzika. Aš tuo neužsiimu, tačiau džiaugiuosi, kad žmonės eksperimentuoja. Aš esu atlikęs ir keletą eksperimentų Nyderlanduose. Vieno eksperimento metu nupirkome dideles dėžes, į jas įdėjome grotuvus, iš kurių sklido orkestro muzika, ir jas padėjome aikštėje, o aš tuo metu grojau bokšte. Esu grojęs su saksofonininkų kvartetu. Kvartetas stovėjo šalia manęs bokšte – jie grojo, o aš akompanavau. Manau, kad tokios iniciatyvos padeda karilionui tapti moderniu XXI a. instrumentu. Ispanijoje, Barselonoje, irgi esu stebėjęs koncertą, kurio metu Rusijos ir Lenkijos karilionininkai grojo elektroninę muziką. Manau, kad tokie koncertai itin patrauklūs auditorijai ir gali padėti populiarinti karilioną.

– Kokius kūrinius jums pačiam įdomiausia ar lengviausia atlikti?

– Labiausiai mėgstu groti liaudies muziką. Kadangi esu žydas, dažniausiai groju žydišką muziką. Mėgstu ir komponuoti kūrinius, neseniai parašiau keletą naujų kūrinių karilionui, juos grojau ir festivalyje. Vienas jų vadinasi "Auksiniai debesys", jo istorija labai įdomi. Kartą į bokštą paklausyti mano atliekamų kūrinių atėjo vienas dailininkas. Mano muzika jam labai patiko, todėl jis paprašė, kad parašyčiau kūrinį jam, mainais pažadėjęs savo paveikslą. Taigi dailininkas man padovanojo savo paveikslą, o aš, įkvėptas jo darbo, sukūriau jam "Auksinius debesis". Kai dailininkui sugrojau naująjį kūrinį, šis jį įkvėpė nutapyti dar vieną paveikslą. Kiek žinau, mano koncerto Kaune metu žmonės aikštėje taip pat tapė. Tikiuosi, kad mano muzika juos įkvėpė.

– Ar įmanomas kariliono ir kito instrumento duetas?

– Taip, įmanomas. Kariliono mokykloje Amersforte, Nyderlanduose, mokau groti karilionu. Pamokų metu esu duetu grojęs su mokinių klarnetininkų grupe – klarnetininkai grojo pagrindinę melodiją, o aš jiems akompanavau. Tą patį esame darę su vienu fleitininku – kartu grojome japonišką muziką. Pažįstu ir vieną karilionininkę iš Ultrechto, kuri irgi dažnai groja su fleitininku. Sykį Portugalijoje grojau su orkestru, bet tai buvo be galo sunku, nes aš sėdėjau bokšte, o jie stovėjo aikštėje, tad orkestro garsas mane pasiekdavo tik po sekundės. Dėl šios priežasties groti su kitais instrumentais yra itin sudėtinga. Kai grojau su minėtu orkestru, pasitelkėme į pagalbą du dirigentus. Vienas dirigavo orkestrui, o kitas stovėjo šalia manęs bokšte ir, tiksliai kopijuodamas pirmojo dirigento judesius, dirigavo man, tačiau groti vis tiek buvo sunku. Grojant su kitais instrumentais kyla ir kitokių problemų, pavyzdžiui, jeigu tą dieną smarkus vėjas, jis abiejų instrumentų garsą nuneša į skirtingas puses. Kaip išspręsti tokią problemą? Taigi groti kartu su kitais instrumentais yra įmanoma ir be galo įdomu, tačiau tam reikia gero oro, dviejų dirigentų ir repertuaro, kuris nebūtų klasikinis ir galėtum improvizuoti. Jeigu labai nori groti drauge su kitu instrumentu, reikia išspręsti šias problemas ir auditorija tikrai įvertina pastangas. Barselonoje esu matęs ir mobilųjį karilioną – tai tokia mašina su varpais. Turint mobilųjį karilioną groti duetu su kitais instrumentais būtų daug lengviau, kadangi būtum šalia kito instrumento, galėtum jį girdėti tuo pačiu metu ir garsas keliautų ta pačia kryptimi. Taigi, norint groti su kitais instrumentais, geriausia būtų juos atsigabenti į bokštą arba žemyn nuleisti varpus.

– O kaip karilionininkai repetuoja? Juk negali skambinti valandų valandas tikrajame karilione.

– Jeigu turi pratybų karilioną, galima repetuoti namuose. Pratybų karilionas labai primena tikrą karilioną, tik jo varpai yra pakeisti mažomis metalinėmis lėkštelėmis, tad instrumento skleidžiamas garsas yra labai švelnus, panašiai kaip ksilofono. Jis skirtas tik praktikuotis, nes juo grodamas negirdi tikrojo garso. Amersforto kariliono mokykloje turime mažą karilioną, kuris įkurdintas miške, tad galima juo groti ir žmonės mieste nieko negirdės. Tačiau dažniausiai karilionininkai praktikuojasi skambindami pratybų karilionu.

– Kas jus paskatino pasirinkti karilioną? Galbūt tam padarė įtakos tai, kad Nyderlandai yra kariliono gimtinė?

– Kai pradėjau studijuoti, mano pagrindinis instrumentas buvo pianinas. Vėliau supratau, kad noriu papildomos veiklos, pradėjau mąstyti apie mokytojavimą. Tuo metu mano muzikos teorijos mokytoja pakvietė mane kartu su ja vykti į Amersforto kariliono mokyklą. Nuvykę ten užlipome į kariliono bokštą, o šis mane pakerėjo. Sužavėjo pats lipimo į bokštą procesas, tos visos mažos durelės bokšte, vis svarsčiau, kas slepiasi už jų. Tada supratau, kad noriu groti karilionu ir pradėjau lankyti kariliono pamokas. Taigi mano, kaip karilionininko, kelias prasidėjo visiškai atsitiktinai. Vargonai yra daug populiaresnis instrumentas, o žmonės, grojantys vargonais, dažnai lankosi bažnyčiose, taigi turi šiek tiek žinių ir apie karilioną. O man visad atrodė, kad šis instrumentas tėra kažkoks varpas, kurį girdi, kai eini į miestą. Nežinojau, kad juo galima ir groti. Dabar karilionu groju jau apie 20 metų.

– Karilionas yra labai unikalus ir retas instrumentas. Lietuvoje jis nėra populiarus, nemaža dalis žmonių neturi jokių žinių apie šį instrumentą. Kaip yra Nyderlanduose?

– Nyderlanduose karilionas irgi nėra populiarus. Savo šalyje aš mokau juo groti – turiu dešimt mokinių, kurie yra mėgėjai, jiems karilionas tėra hobis. Pastebėjau, kad dažniausiai karilioną renkasi seni žmonės arba tie, kurie pamokas gali gauti nemokamai. Mes stengiamės populiarinti karilioną, pavyzdžiui, filmuojame, kas vyksta bokšte, ir transliuojame per televizorių, kad praeiviai galėtų tai matyti. Šių metų rugsėjo 9-ąją Nyderlanduose vyks Atviro monumento dienos, per kurias žmonės galės įeiti į bokštą, o muzikantai jiems šiek tiek papasakos apie karilioną. Renginiai bus nemokami ir žmonės galės eiti į visus bokštus. Tikimės, kad perskaitę šią informaciją internete ar kur kitur jie ateis ir bent šiek tiek pasidomės. Tačiau iki kariliono išpopuliarinimo laukia dar ilgas kelias.

– Kas sunkiausia būnant karilionininku?

– Tai, kad grojimą turi derinti su kitu darbu, nes vien iš grojimo karilionu neišgyvensi. Ši veikla geriausiu atveju gali atnešti 10 proc. tavo pajamų, tad turi turėti kitą darbą. Žmonių, kurie gali išgyventi vien tik iš kariliono, vienetai. Pavyzdžiui, aš, be grojimo, mokau groti pianinu. Taigi tai ir yra sunkiausia dalis. Jeigu tikiesi, kad, baigęs kariliono studijas, galėsi vien tik groti, teks nusivilti.

Komentaras

Austėja Staniunaitytė

Kauno karilionininkė

Tarptautinio Kauno kariliono muzikos festivalio viena organizatorių

Tikimės, kad tokiais renginiais pavyks atgaivinti Kauno kariliono kultūrą ir pristatyti karilioną naujai augančiai kartai. Vyresni žmonės turi daug gražių prisiminimų iš laikų, kai karilionu grodavo maestro Viktoras ir Giedrius Kuprevičiai, o jauni žmonės apie karilioną nieko nebežino. Norime jiems šį instrumentą pristatyti inovatyviai ir naujoviškai. Svarbu, kad žmonės suprastų, jog karilionas nėra tik trys bažnyčios varpai, o tai yra instrumentas, turintis 49 varpus ir juo galima atlikti ne tik klasikinę ar liturginę muziką, bet jis gali skambėti ir su elektronine muzika ar popdainomis. Įvykęs Tarptautinis Kauno kariliono festivalis yra pirmas toks, į kurį atvyko muzikantai net iš keturių užsienio šalių. Žmonės galėjo ekrane stebėti tai, kas vyksta viduje bokšto, pasivaikščioti į varpų bokštą atsirėmusia arkada. Dažnai auditorija, klausydamasi kariliono, nesupranta, ar garsas sklinda gyvai, tad dabar turėjo puikią galimybę viską išvysti savo akimis.

Jaunoji karilionininkė siekia puoselėti ir populiarinti Kauno kariliono muzikos kultūrą. Šią vasarą atlikėja dalyvaus pasauliniame karilionininkų kongrese Ispanijoje, Barselonoje. Atlikėja tikisi, kad dalyvavimas kongrese suteiks jai galimybių užmegzti ryšius su įvairių pasaulio šalių karilionininkais ir pakviesti atlikėjus dalyvauti planuojamame Tarptautiniame Kauno kariliono festivalyje.

"Kaunas – 2022-ųjų Europos kultūros sostinė. Tikiu, kad unikali, originali labai reto pasaulyje instrumento kariliono varpų muzika pristatys ir papildys Kauno muzikinę kultūrą", – sako A.Staniunaitytė.

Pasiilgusi klausytojų, ji laukia kauniečių ir miesto svečių savo sekmadienio koncertuose. Pirmasis A.Staniunaitytės šio sezono koncertas skirtas Motinos dienai.

Gegužės 7, 14 d. 16 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje skambės varpų muzikos koncertas "Skambančios mintys".

Gegužės 20 d. 21 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje skambės varpų muzikos koncertas, skirtas Muziejų nakties renginiui.

Gegužės 21, 28 d. 16 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje skambės varpų muzikos koncertas "Klasikos perlai".

Muzikuoti pradėjo nuo mažens – būdama vos penkerių mokėsi skambinti fortepijonu, vėliau baigė Kauno 1-ąją muzikos mokyklą, Vytauto Didžiojo muzikos akademiją, o šiuo metu džiaugiasi įstojusi į Vilniaus universiteto Muzikos terapijos studijas.

– Baigėte Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademiją, tačiau karilionu groti pradėjote tik trečiame kurse. Kaip ir kodėl susidomėjote būtent šiuo netradiciniu muzikos instrumentu?

– Karilionas į mano gyvenimą atkeliavo visai netikėtai. Šį instrumentą atradau kompozitorių Giedriaus Kuprevičiaus ir Juliaus Vilnonio dėka, pastarasis kurį laiką net buvo mano kariliono mokytojas. Groti šiuo neįprastu instrumentu mane atrinko per konkursą profesionali komisija ir tik po to oficialiai tapau karilionininke. Konkursui teko daug ir įtemptai ruoštis, per trumpą laiką reikėjo parengti 26 koncertines programas. Man pavyko įtikinti komisiją ir esu labai dėkinga, kad dabar turiu galimybę tobulinti šią kultūros sritį. Šiuo metu Lietuvoje yra vos keturi koncertuojantys karilionininkai – du Kaune ir du Klaipėdoje. Grojimas karilionu ir šio instrumento valdymas yra panašus į vargonų ir fortepijono, kuris visada buvo ir yra pagrindinis mano muzikos instrumentas. Esu laimėjusi ne vieną tarptautinį fortepijono konkursą, ne kartą apdovanota ir Prezidentės. Kadangi mano kaip atlikėjos stiprybė yra fortepijonas, visas sukauptas žinias galiu pritaikyti ir skambindama karilionu.

– Karilionas – malonumas ar pragyvenimo šaltinis?

– Žinoma, tai yra ir labai didelis malonumas. Ypač jaučiuosi pakylėta, kai galiu atlikti kūrinius per įvairias valstybines šventes. Tai labai didelė atsakomybė ir garbė. Tačiau ne paslaptis, kad muzikantams ir apskritai menininkams tenka ieškoti įvairių pragyvenimo šaltinių, todėl groju ne tik karilionu. Esu vargonininkė Kauno Šv.Jono Pauliaus II parapijoje, trečius metus vadovauju Sumos chorui, kurį pati subūriau. Neseniai pradėjau dirbti muzikos mokytoja. Taigi darbų tikrai turiu nemažai, tačiau grodama karilionu galiu išreikšti save kaip atlikėja.

– Varpų muzika išgaunama daužant klavišus kumščiais. Ši atlikimo technika skausminga?

– Tai yra tikrai ypatingas instrumentas moteriai atlikėjai, reikalaujantis ir dvasinių, ir fizinių jėgų, tačiau yra būdų, kaip palengvinti grojimą. Yra specialūs apsaugai, galima dėtis ant rankų pakietinimus, kad pats garsas išeitų natūraliai stipresnis. Visu tuo turi pasirūpinti pats atlikėjas. Nepasakyčiau, kad tai yra skausminga, tiesiog atlikimas pareikalauja nemažai jėgų, todėl net pradėjau eiti į sporto klubą, kur stiprinu rankas. Groti pasidarė išties lengviau.

– Kaip vyksta jūsų repeticijos? Juk šie instrumentai Lietuvoje yra tik trys.

– Visiems būna labai keista, kai pasakau, kad repeticijos vyksta tyloje, paprasčiausiai dirbant prie klaviatūros. Man leidžiama tik vos paliesti klavišus, kad išmokčiau atstumus tarp jų. Repetuoti garsiai negaliu, nes varpų muzika per repeticijas sukeltų nemažą triukšmą mieste. Kaune neturime garsinio kariliono treniruoklio, kuris leistų netrukdant aplinkiniams pasiruošti koncertams. Kariliono treniruoklis brangiai kainuoja ir tai yra labai didelė problema. Visose šalyse, kur kariliono muzika yra populiaresnė, karilionieriai turi tokį treniruoklį net namuose.

– Skambindama karilionu sėdite stiklinėje kabinoje. Ar atliekdama kūrinius nepasigendate ryšio su žmonėmis, jų emocijomis? O galbūt kaip tik atskira erdvė padeda susikaupti?

– Asmeniškai džiaugiuosi, kad yra kabina, nes be jos negalėčiau groti, varpų garsas man būtų per stiprus. Tačiau tikrai pasigendu artumo su žmonėmis, nes negaliu jų matyti, nežinau, kiek jų susirenka manęs paklausyti, ką jie jaučia. Todėl esu gana vieniša, kai groju, bet tai padeda lengviau susikoncentruoti ties muzika. Manau, kad žmonėms yra būtina kariliono vizualizacija, nes tokiu būdu būtų galima užmegzti kontaktą su klausytojais. Esu įsitikinusi, kad tuomet į koncertus ateitų dar daugiau žmonių. Pavyzdžiui, Klaipėdoje neseniai vyko tarptautinis kariliono festivalis, jame buvo pasinaudota tokia technika, todėl susirinkusieji galėjo matyti, kaip groju. Visada po pasirodymo yra labai malonu praverti bokšto langelį ir pamojuoti lauke esantiems klausytojams. Būna labai smagu sulaukti plojimų, tada ir atsiranda tas ryšys.

– Kaip dažnai vyksta karilionininkų pasirodymai? Kokiuose žymesniuose koncertuose, festivaliuose teko dalyvauti?

– Vasarą koncertuojame beveik kiekvieną dieną, bet tai yra daugiau repeticijos. Pagrindiniai kariliono koncertai vyksta savaitgaliais 16 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje. Kasmet vyksta ir Klaipėdos kariliono festivalis. Šiemet atlikome Zitos Bružaitės kantoriją "Lumen fidei", diriguojant Vaclovui Augustinui, kariliono partiją atlikau kartu su pučiamųjų orkestru, vargonais ir choru "Jauna muzika". Buvo labai keista, nes aš groju aukštai, o visi kiti atlikėjai žemai, todėl negalėjau jų matyti. Tiesiog paprasčiausiai pasikalbėjome prieš renginį, o tam, kad matyčiau dirigentą, man buvo įtaisytas televizorius. Bet įvyko taip, kad, likus kelioms minutėms iki koncerto, jis užtemo. Nežinojau, ką daryti, nes turėjau pradėti groti ne tik kūrinio pradžioje, bet ir viduryje. Tačiau viskas baigėsi gerai, operatoriai greitai sureagavo ir sutvarkė gedimą. Apskritai šis festivalis buvo nuostabi patirtis, susitikau su Lenkijos ir kitų šalių karilionininkais. Taip pat nemažai karilionininkų šiemet sulaukėme ir Pažaislio muzikos festivalyje Kaune.

– Šis instrumentas reikalauja išskirtinio talento ir atsidavimo ar atkaklaus darbo?

– Karilionininkui reikia visų šių savybių. Žinoma, pirmenybė teikiama darbštumui ir atkakliam darbui. Taip pat labai svarbu gebėti parinkti tinkamą repertuarą, pačiam kurti kūrinių aranžuotes, nes kartais ir labai mielas kūrinys varpų muzikai gali būti visiškai netinkamas. Repertuarą renkuosi pati, stengiuosi peržvelgti ir užsienio atlikėjų pasirodymus. Visas šis repertuaro parinkimo procesas yra sudėtingas, nes daugelis kūrinių yra nepritaikyti karilionui. Kūrinius galima pirkti ir internetu, bet tai yra labai brangu.

– Esate vienintelė moteris Lietuvoje, grojanti varpais. Laikote tai pranašumu, o gal vis dėlto norėtumėte, kad šalyje būtų daugiau moterų karilionininkių?

– Iš tiesų man nėra didelio skirtumo, ar mano kolegos yra vyrai, ar moterys. Be abejo, moteris galbūt geriau mane suprastų, gal rastume daugiau bendrų temų. Kai kurie klausytojai per mano koncertus įžvelgia tokį subtilų ir gražų moteriškąjį mano grojimo atspalvį. Grodama stengiuosi muziką perteikti švelniau, lyriškiau, instrumentu išgauti dinamiką. Deja, Lietuvoje nelabai yra galimybių ugdyti būsimus karilionininkus, bet aš leidžiu sau pasvajoti, kad ateityje Vytauto Didžiojo muzikos akademijoje ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bus įvestas kariliono atlikimo meno kursas ar bent jau modulis, kur studentai galėtų artimiau susipažinti su šiuo instrumentu. Galbūt tokiu būdu atsirastų daugiau kūrėjų, kompozitorių, karilionierių.

– Grojate ir vargonais, vadovaujate Kauno šv.Jono Pauliaus II parapijos chorui. Kokią įtaką jūsų muzikai turi religija?

– Tikrai religija turi įtakos, nes man labai patinka giesmės, į tai atsižvelgiu rinkdama repertuarą. Tačiau karilionas nėra religinis instrumentas. Toks įspūdis susidaro vien todėl, kad varpai visiems asocijuojasi su bažnyčia. Iš tikrųjų labiausiai mano dvasingumą išpuoselėjo mokykla ir žmonės, kuriuos ten sutikau. Baigiau Kauno jėzuitų gimnaziją, kurioje turėjome vargonus, ten vienas draugas ir išmokė mane jais skambinti. Vėliau jau mokiausi savarankiškai, pradėjau groti bažnyčioje. Po to susikūrė parapija Šilainiuose, kur mane pakvietė giedoti, tuomet surinkau ten chorą, kuriam vadovauju iki šių dienų.

– Kaip reaguoja aplinkiniai į tokį išskirtinį jūsų muzikinį skonį? Šiais laikais tokio stiliaus muzika nėra populiari, ypač tarp jaunimo.

– Mano draugai visi yra panašūs į mane, todėl tai nesukelia jiems ypatingos nuostabos. O aplinkiniai iš tiesų dažnai stebisi. Jeigu kažkas paklausia, ką veikiu gyvenime, tai iš karto žinau, kad turiu skirti apie dešimt minučių vien tam, kad jiems paaiškinčiau, kas yra karilionas ir kaip juo reikia groti.

– Kas yra jūsų autoritetai gyvenime bei kūryboje?

– Man gyvenime svarbiausia yra žmogiškosios vertybės ir jų puoselėjimas. Tai yra dvasingumas, gailestis, atjauta, drąsa ir trys pačios didžiausios vertybės – meilė, tikėjimas ir viltis. Kūryboje man didelis autoritetas yra mano mokytojai ir dėstytojai. Labai norėčiau paminėti savo fortepijono mokytojus Laimą Aksamitauskienę, Eglę Sadauskaitę-Gerulienę, VDU Muzikos akademijos dekaną ir mano fortepijono dėstytoją Saulių Gerulį. Ne tik profesionalaus dainavimo, scenos praktikos, bet ir gyvenimo pamokų mane išmokė dainavimo dėstytoja Rita Novikaitė.

– Kokiomis akimirkomis jaučiatės laiminga? Ar jums svarbu įkvėpti žmones kurti, įsimylėti varpų muziką?

– Jaučiuosi laiminga, kai parengiu koncertui kūrinį ir pirmą kartą išgirstu, kaip gražiai sklinda kariliono garsai. Dažnai net pati nustembu, kokia nuostabi gali būti muzika ir kad šį pojūtį galiu perteikti žmonėms. Noriu, kad klausytojai ateitų, išgirstų mane, mano muziką ir suprastų, kaip gera praleisti laiką klausantis varpų. Tai yra puiki meditacija, muzikos terapija. Įkvėpti kitus stengiuosi tiesiog būdama savimi ir darydama tai, kas man patinka.