JAV įsikūręs filantropo Johno Paulo Getty vardu pavadintas fondas kasmet atrenka apie dešimt vertingų moderniosios architektūros objektų visame pasaulyje ir skiria lėšų išsamiems jų fiziniams ir istoriniams tyrimams bei apsaugos valdymo planui parengti. 2019 m. fondas šiam tikslui skyrė 1,6 mln. JAV dolerių finansinės paramos, o vienu objektų pasirinkta Tyrimų laboratorija Kaune.

Anot KTU Architektūros ir istorijos tyrimų centro vadovo Vaido Petrulio, koordinuojančio projektą, tarpukario Europa pasižymėjo politiniu nestabilumu ir būsimo karo nuojautomis. 1932 m. naujai įsikūrusių valstybių (Latvijos, Estijos, Suomijos ir Čekoslovakijos) karo biudžetai sudarė 18–20 proc. viso valstybės biudžeto, o Lenkijos – net 42 proc.

Nors, palyginti su Latvija ir Estija, Lietuvos karo pramonės biudžetas buvo mažesnis nei kaimyninių valstybių (skaičiuojant litais, karinės išlaidos vienam Lietuvos gyventojui siekė 19,3, Latvijoje – 32,2, o Estijoje – 40,8 lito), tačiau pasiruošimas galimoms grėsmėms ir Lietuvoje tapo svarbiu valstybės uždaviniu. Ryškus šio laikotarpio liudijimas – iki šių dienų išlikęs tuometės Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos pastatas.

Šiuolaikinės medžiagos cheminių tyrimų laboratorijos sąlygoms neatsparios – tai tik papildomai įrodo, kokios aukštos kokybės visumos siekta gaminant šiuos baldus.

Žaliakalnyje 1936 m. iškilusi cheminių tyrimų laboratorija buvo pirmoji tokia taikomojo mokslo įstaiga Lietuvoje, skirta išimtinai karo reikmėms. Šiuo metu tai KTU CTF dalis. Pastato lankytojus stebina iki šių dienų puikiai išsilaikęs laboratorijos interjeras, įranga ir netgi baldai.

Pokalbis su unikalius baldus įvertinusiu restauratoriumi B.Prapuoleniu.

– Tyrimų laboratorija – unikalus kultūros paveldo objektas Lietuvoje, o kuo ypatingi jam specialiai sukurti baldai?

– Buvęs Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos pastatų kompleksas man buvo kaip stebuklas – susidurti su šiuo objektu, jį tyrinėti, prisiliesti prie jo tapo tikra švente. Pamačiau aukšto lygio meistrų darbą – nuo medienos parinkimo, konstrukcijos dėliojimo, dangos – tikrai yra ko pasimokyti. Su kolegomis apžiūrėjome visas skirtinguose aukštuose ir rūsyje esančias laboratorijas, kabinetus ir kitas patalpas. Pamačiau tikrą lobyną – iki šių dienų išlikę labai daug autentiškų baldų, kurie vis dar funkcionuoja.

– Kokios jūsų įžvalgos apie šiame pastate esančius restauruotus baldus?

– Užfiksavau, kad paskutinė kažkada atlikta baldų restauracija nebuvo itin kokybiška. Pavyzdžiui, baldų, kurie nebuvo restauruoti, apdailos danga yra idealiai išsilaikiusi iki šių dienų arba tik su labai nežymiais pakitimais. Daug laiko praleidau 318-ojoje laboratorijoje – čia esančių baldų danga nauja, bet jau pažeista. Pirmiausia atlikau šių baldų žvalgomuosius, t.y. fizinius, tyrimus, siekdamas nustatyti medžiagos, iš kurios jie pagaminti, sudėtį, fizinę būklę, autentiškumą, istorinę raidą (restauravimo procesus). Man buvo ypač svarbu išsiaiškinti, kodėl nauja medžiaga, kuri buvo pasirinkta baldams restauruoti, nebuvo atspari laboratorinėms spintoms, kodėl medžiagoje gana greitai po restauravimo atsirado naujų pažeidimų.

Medžiagos mėginius pristačiau į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą Vilniuje, kuriame restauravimo technologai chemikai atliko cheminius tyrimus ir nustatė medžiagos dangos sudėtį.

Tačiau liko iki galo neatsakyta, kodėl ši danga nebuvo atspari. Autentiška danga yra aliejinė su organinėmis priemaišomis ir ypač tvirta, o restauruojant jau buvo naudota alkidinė derva. Deja, šiuolaikinės medžiagos cheminių tyrimų laboratorijos sąlygoms neatsparios – tai tik papildomai įrodo, kokios aukštos kokybės visumos siekta gaminant šiuos baldus.

Restauruojant baldų paviršius buvo suraižytas, matomos juostinių šveitimo staklių ir šlifuoklio paliktos mechaninės žymės, taip pat pažeistos žalvarinės rankenėlės, kurios buvo neišimtos, bet šveistos kartu su baldais. Vis dėlto baldai funkcionalūs ir naudojami iki šiol. Pastate dirbantys mokslininkai ir studentai teigė, kad šie baldai nėra atgyvena, bet vis dar tinkami, puikiai atlieka savo funkciją.

Visose patalpose esantys baldai ypač gerai technologiškai pagaminti, parinkta itin kokybiška ąžuolo mediena. Naudotas radialinis medienos pjovimas – kuo mažesnės deformacijos, kuo mažesni išlinkimai, tuo idealesnė mediena.

Taip pat naudotos stalių plokštės, kai kur faneruota, bet labai kokybiškai, furnitūra pagaminta Prancūzijoje, viskas aukščiausio lygio. Autentiška furnitūra išsaugota ne visose patalpose, daugelyje baldų ji pakeista (spynelės, apyraktės ir kt.). Pastato bibliotekoje esantys baldai ypač stebina, tarkime, kaip iki šių dienų galėjo išlikti tokia gera baldų būklė, be pažeidimų, be jokio restauravimo. Nuostabu!

– Koks jūsų įspūdis apie autentiškų baldų apimtis pastate?

– Šiame pastate yra išlikę labai daug autentiškų baldų. Teko skaityti, kad, pavyzdžiui, laboratorinių stalų stalviršiai (kai kurie dabar jau pakeisti – aut. past.) pagaminti iš emaliuotos Volviko lavos ir į Kauną atgabenti iš Islandijos.

Per Antrąjį pasaulinį karą šiuos stalviršius norėta išvežti, tačiau jie taip įrengti, kad neįmanoma išmontuoti. Dalis baldų, kurie tarpukariu iš ankstesnių laboratorijos pastatų buvo pervežti į šias patalpas, taip pat yra išlikę ir naudojami iki šiol. Pastarieji baldai neįvardijami kaip vertingosios šio pastato savybės, tačiau jie yra to paties laikmečio, puikiai dera aplinkoje ir yra išties vertingi.

Nors nauja cheminių tyrimų laboratorinė įranga yra šios erdvės baldų svetimkūnis, tačiau net ir ji organiškai dera. Labai džiugu, kad išlikęs toks objektas, kai yra tiek daug autentiškų detalių ir kad čia dirbantys žmonės tai supranta ir vertina.

– Ar dar yra kas nors panašaus Lietuvoje?

– Nemažai autentiškų baldų išlikę Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune, tačiau tikrai ne tokio masto. Net nežinau, kur dar būtų tiek daug išlikusių baldų ir tokios geros būklės. Be to, buvusiame Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos pastatų komplekse (dabar KTU CTF) dar yra labai daug autentiškų, nepažeistų ir nerestauruotų baldų, kurie yra lobis tyrėjui.

Regione taip pat nežinau panašaus objekto. Daugiausia baldų saugoma muziejuose, tačiau tiek tikrai nežinau. Yra mažesnių objektų, tarkime, Kauno įgulos karininkų ramovėje Kaune, memorialiniuose muziejuose, tačiau tai tai daugiau meniniai, vienetiniai baldai, o čia (laboratorijoje – aut. past.) – labai aiškūs baldai, kurie pritaikyti specialiai funkcijai. Pirminis baldų tikslas – funkcija, kad būtų patogūs, patvarūs ir taip pat gražūs.

– Kokios jūsų rekomendacijos prižiūrint šiuos baldus ir pritaikant juos šiuolaikiniams laboratorijos poreikiams?

– Pastate dirbantys mokslininkai ir studentai tikisi, kad artimiausiu metu bus išspręstos ventiliacijos problemos traukos spintose. Baldai prižiūrimi: valoma drėgmė ir cheminės medžiagos, kai kur yra tiesioginis saulės spindulių apšvietimas, todėl lakas pradeda balti. Tokių pabalusių baldų pastebėjau ne vienoje vietoje. Tai jau restauruoti baldai, tačiau danga ne tokia kokybiška kaip originalo, todėl pabalimai aiškiai matomi.

Be to, traukos spintas ir kitus šiame pastate esančius iš medienos pagamintus baldus, kurie laikytini vertingosiomis pastato savybėmis, restauruoti gali tik kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti meninių baldų restauratoriai, o ne kitų specialybių atstovai.

Atestavimo procesą vykdo Kultūros ministerijos kuruojama Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisija. Traukos spintos priskirtos kilnojamųjų kultūros vertybių grupei, nors ir yra stacionarios, neišmontuojamos. Deja, labiausiai genda restauruoti baldai, o autentiški tokių pažeidimų neturi. Svarbu atsakingas požiūris į objektą, pagarba meistrams, kurie su meile pagamino šiuos baldus.

– Kas jus labiausiai nustebino?

– Mane džiugino viskas, prie ko teko prisiliesti. Pirmą kartą mačiau tokius kokybiškus baldus ir tokią jų gausą. Žinoma, didžiausią įspūdį padarė autentiški, nerestauruoti baldai ir puiki jų būklė. Pavyzdžiui, viena nerestauruotų šarvuotų traukos spintų praktiškai iki šiol neturi pažeidimų, nors prie jos / joje buvo ilgą laiką dirbama su cheminėmis medžiagomis.

Labai didelė vertybė autentiškumas, kurį būtina išsaugoti. Vertę nustato daug faktorių: originali apsauginė danga, laikui bėgant atsiradusi metalo patina, originalūs medsriegiai, spynelės, furnitūra, vyriai ir kt.

Būtina išsaugoti tų laikų originalias technologijas, ypač dėl to, kad darbų ir naudojamų medžiagų kokybė buvo aukščiausio lygio. Visa tai suteikia mums daug istorinės informacijos, matome laiko tėkmę, dvasią, kurią ypač lengva prarasti pakeičiant naudotas medžiagas šiuolaikinėmis ir ne visada tokios pačios kokybės. Man, kaip specialistui, nuostabu pamatyti senąją technologiją, kuri leido išlikti šiems baldams iki šių dienų, ir puikių meistrų darbą.

– Antikvariatas interjere – pastarojo laikmečio mada?

– Nemanau, kad šią tendenciją derėtų vadinti mada: ir sovietiniais laikais, ir vėliau žmonės domėjosi, restauravo senus, naudotus baldus. Tiesa, tai dažniausia darydavo kolekcininkai ar bandantys taupyti. Šiandien prikelti antram gyvenimui senus baldus nori daugelis. Atsiranda ir tokių, kurie pavargo nuo pigaus vartotojiškumo, tad ieško kažko tikro, patikimo, turinčio vertę tiek meno požiūriu, tiek finansine prasme. Išskirtinio dizaino, geros kokybės, vienetinis, pagamintas žinomo meistro baldas – labai gera, apgalvota finansinė investicija. Kartais antikvarinių baldų pasirinkimą lemia paties namo dvasia: sutikite – ne itin jaukiai atrodytų šiuolaikiškai apstatytas senovinis būstas. Nebūtina antikvariniais baldais apstatyti visus namus – papildžius interjerą vienu kitu tokio stiliaus baldu sušvelnėja kontrastas, atsiranda darna tarp šiuolaikinio stiliaus ir šimtamečio pastato sienų.

– Kaip antikvarinius baldus skoningai pritaikyti prie šiuolaikiško namų interjero? Ar egzistuoja taisyklės, principai?

– Geriausias patarimas – pasitarkite su interjero subtilybes išmanančiu žmogumi. Jei ryžotės veikti savarankiškai, nebijokite eksperimentuoti. Jei reikia didelio apskrito valgomojo stalo, jį ir įsigykite, pastatykite baldą vienoje vietoje, jei pasirodys negražu, nepatogu, perstumkite į kitą. Prisijaukinti stalą namų interjere padės papildomos detalės, pasinaudoję jomis galite sukurti net atskirą, nors ir nedidelį, bet jaukų, panašios stilistikos kampelį. Daug originalesnis variantas – kontrastų principas: aplink stalą pastatykite šiuolaikiškas originalaus dizaino, ryškios spalvos, gal net plastikines kėdes. Pagrindinė skoningo interjero taisyklė: antikvarinio baldo negali užgožti aplinka, neapkraukite jo: tai esminis interjero akcentas, todėl būtina jį parodyti, deramai eksponuoti, o tam reikia erdvės. Todėl masyvūs, dideli objektai nepriekaištingai dera didelėse patalpose, o mažuose kambariuose – smulkesni.

– Kur geriausia ieškoti tokių baldų?

– Lietuvos turguose vertingų antikvarinių baldų rasite labai retai. Dažniausiai tai Vakarų Vokietijoje jau po karo gamyklose pagamintos staklėmis ir meistriškai susendintos kopijos, primenančios XIX a. pab. stilistikos baldus. Neišprususį žmogų lengva apgauti, todėl, prieš įsigyjant brangiai kainuojantį baldą, ypač jei aktuali jo istorinė vertė, būtina pasitarti su žinovu. Patyręs kolekcininkas ar restauratorius atkreips dėmesį į paviršinius objekto pažeidimus, buvo jis jau kartą tvarkytas ar ne, kokie to tvarkymo padariniai, ar daug pažeidimų; būtinai pažvelgs į nugarinę pusę – puiku, jei ant jos bus likusi meistro pavardė; apžiūrės į baldo vidų, įvertins konstrukciją. Apgauti gali ir objekto išorė. Senas baldas niekada neblizgės it naujas: jo paviršius bus apsitrynęs, kampuose, grioveliuose susikaupęs sluoksnis dulkių, nešvarumų. Natūralią laikui bėgant atsirandančią medienos spalvą – patiną taip pat galima lengvai padirbti. Visa tai atskirs tik profesionalas. Pastaruoju metu atsirado labai daug kokybiškų antikvarinių daiktų padirbinių: Paryžiaus, Anglijos aukcionuose kinai moka didžiulius pinigus už vienetinius žymių meistrų baldus ir, naudodami šiuolaikines technologijas bei modernias medžiagas, pagal juos gamina tobulas kopijas.

– Kaip nustatyti, ar pirkinys tikrai vertingas?

– Kiekvienas antikvarinis baldas turi savo biografiją. Svarbu viskas: šalis, iš kurios daiktas atkeliavo, amžius, kada jis pagamintas, meninis dizainas, iš kokių medžiagų padarytas, kas jį sukūrė, ar buvo taisytas, perdarytas. Kartą biografiją aptikau surašytą ant baldo nugarėlės, o restauruodamas pianiną aptikau sulankstytame ir įspraustame tarp detalių, kad šios nebarškėtų, popieriaus lape.

Kauną apėmė masiškas susižavėjimas art deco stiliaus staliukais, komodomis, foteliais, atkakliai ieškoma minkštų svetainės komplektų, apvalių išskleidžiamų valgomojo kambario stalų.

Antikvariniais laikomi sulaukę penkiasdešimties metų baldai, bet kuo jie senesni, tuo jų istorinė vertė didesnė, kartu ir kaina aukštesnė. Itin brangūs garsių meistrų dirbiniai, kurie nebuvo tvarkyti, išlaikė savo pirminę išvaizdą, kadaise priklausė kokiai svarbiai istorinei asmenybei. Mažiau vertingi – serijinės gamybos ar paprastesnio dizaino, bet puikiai išsilaikę nežinomų meistrų darbai arba senovinės, labai kokybiškos garsių meistrų baldų kopijos. Niuansų daug, tad be eksperto išsiversti sunku. Tiesa, nereikia didelio išprusimo susivokti, kad senovėje varžtų ir medvaržčių nebuvo – detalės dažniausia buvo klijuojamos, baldai buvo gaminami tik iš natūralios medienos.

– Kokie baldai šiuo metu patys populiariausi?

– Skirtingose Lietuvos vietose – vis kiti skoniai. Pastaruoju metu Kauną apėmė masinis susižavėjimas art deco stiliaus staliukais, komodomis, foteliais, atkakliai ieškoma minkštų svetainės komplektų, apvalių išskleidžiamų valgomojo kambario stalų. Itin aktuali tendencija – bufetai, indaujos, drabužių spintos. Šis susidomėjimas neatsitiktinis. Kaunas – lietuviško art deco stiliaus sostinė ir, nors sovietmečiu bei vėlesniais metais tokie baldai neretai keliavo į krosnį, o geriausiu atveju – į kaimą, dar galima rasti labai neblogai išsilaikiusių objektų, dažniausiai – sunkiai gyvenančiose šeimose. Susidomėjimas art deco stiliaus daiktais išaugo pastarąjį dešimtmetį, kai skulptorius, baldų kolekcininkas Dainius Lanauskas pradėjo organizuoti tarpukario interjero parodas.

Klaipėdoje populiaresnės Provanso stiliaus detalės. Nutinka, kad žmonės šiuos du stilius painioja, dar blogiau – tapatina, nors tarp jų nėra nieko bendro. Provanso stilius – Prancūzijos kaimo atmosfera: baldų nedaug, jie – lengvi, su ryškiu romantišku prieskoniu, šviesiai dažyti, apmušalai – taip pat šviesių tonų, tiek dryžuoti, tiek marginti gėlėmis. Art deco stilius – rafinuotos, aristokratiškos prabangos etalonas. Jį lengviausia atpažinti iš ryškių spalvų ir kontrastingų medžiagų, neįprastų formų, originalių paviršių derinių. Baldai dažnai buvo dekoruojami geometriniais raštais, rombais, zigzagais, spinduliais; pradėta plačiai naudoti stiklą, aliuminį ir metalą. Išskirtinis šio stiliaus bruožas – dailiai išlenkti kampai, nesvarbu, medis ar stiklas.

Vilniuje taip pat jaučiamas susidomėjimas antikvariatu, tačiau vieną konkrečią kryptį išskirti sunku. Neseniai čia restauratoriai turėjo daug užsakymų atgaivinti sovietiniais metais gamintus lietuviškus baldus: pagal vakarietiško interjero mados kanonus juos kūrė žinomos baldų architektės Brigita Adomonienė ir Valerija Cukermanienė, naudotas natūralus medis, tvirta konstrukcija, todėl kokybė nepriekaištinga. Greitai ir šie baldai bus pripažinti vertingu antikvariatu.

Kaimiško stiliaus baldai – sena ir labai paplitusi Lietuvoje tendencija: antram gyvenimui prikelti objektai dažniausiai apgyvendinami kolektyvinių sodų nameliuose, užmiesčio sodybose.

– Restauravimo paslaugų kainos aukštos. Ar antikvarinį baldą įsigijęs žmogus turi kokį kitą pasirinkimą?

– Varšuvos turguje puikų antikvarinį staliuką rasite vos už šimtą zlotų, tačiau jo restauravimas gali kainuoti kelis kartus daugiau nei pats baldas. Restauravimo kainą lemia baldo būklė ir su ja susiję tvarkymo darbai, priemonės. Vis dėlto žmogus turi šiokį tokį pasirinkimą. Yra du variantai. Pirmas – jei baldą įsigijo naudoti ir jis restauratoriui pasirodė įdomus, savininkas gali palikti originalą ir paprašyti pagaminti jo kopiją – paslaugos kaina tuomet bus daug mažesnė nei antru atveju, kai baldas žmogui – tiek materiali, tiek istorinė, emocinė vertybė. Dažniausiai tai tėvų, senelių naudoti baldai. Kitas variantas: restauratorius gali pasiūlyti baldą ne restauruoti, o tik užkonservuoti. Europoje toks antikvarinių baldų tvarkymas tampa vis populiaresnis. Konservavimas – profesionalus baldo sutvarkymas naudojant vadinamąsias grįžtamas medžiagas, kad jis daugiau negestų. Kas tos grįžtamos medžiagos? Pagal Venecijos chartijos dokumentus, kurie sertifikuoti ir Lietuvoje, restauratorius savo darbe gali naudoti tik tokias medžiagas, kurios nepažeidžia, negadina objekto ir, tvarkant jį vėliau, net ir po šimto ar daugiau metų, jas galima nesunkiai pašalinti ar nuvalyti nedarant baldui jokios žalos.

– Ar meistrauti linkęs žmogus gali pats restauruoti baldus?

– Gali, tik neaišku, kas išeis. Nepakanka turėti geras rankas ir išmanyti įvairius meistrystės darbus – reikia turėti profesionalių žinių, įgūdžių, specialių priemonių. Švitrinis popierius, dažai, bet koks mechaninis poveikis tiek paviršiui, tiek konstrukcijai – didelė žala antikvariniam daiktui. Iš patirties galiu pasakyti, kad retai kada galima rasti visiškai netaisytų baldų: gauti seną, nė karto netaisytą daiktą restauratoriui yra tikra šventė! Ypač sunku atnaujinti minkštus baldus. Paprasčiausias sprendimas – naudoti poroloną, tačiau vertė nebus išsaugota: minkštuose antikvariniuose balduose yra spyruoklės, kurias reikia mokėti sutvarkyti, į pasėstę pagal seną technologiją dedama jūros žolės, specialiai apdirbtų arklio ašutų, šiaudų.

– Ar profesionalių restauratorių Lietuvoje daug? Ši profesija populiari?

– Gerų specialistų Lietuvoje labai mažai – juos suskaičiuoti užtektų rankų pirštų. Profesija nėra itin paklausi – Kauno kolegijoje, kur aš dirbu, viename kurse – apie 4–6 studentus, dažniausiai merginos, vaikinas – vos vienas kitas. Priežastis – reikia labai daug kruopštumo, atidumo, atkaklumo ir kantrybės: paprasto dizaino fotelio restauravimas susideda iš daugelio operacijų ir gali užtrukti visą mėnesį. Tiesą sakant, merginoms baldų restauravimas – sunki profesija, todėl nutinka taip, kad vėliau jos keičia specializaciją ir restauruoja freskas, knygas – juk konservavimo ir restauravimo principai tie patys.

– Lietuvos baldininkystės ir lietuviško art deco stiliaus šaknys siejamos su jūsų tėvu Jonu Prapuoleniu: jis studijavo Paryžiuje, įkvėptas garsaus art deco stiliaus korifėjaus Emile-Jacques Ruhlmanno sukūrė virš 100 baldų komplektų, kurie išsiskyrė tautiška dvasia ir buvo pažymėti tarptautinėse parodose. Ketinote eiti jo pėdomis. Kaip tapote restauratoriumi?

– Šios profesijos nesirinkau ir specialiai nesimokiau – ji pati atėjo į mano gyvenimą, o aš nesipriešinau. S.Žuko taikomosios dailės technikume studijavau meninį medžio apdirbimą. Dar pirmuose kursuose susipažinau su baldų kolekcininke, kuri manęs vis paprašydavo tai nutekinti naujas rankenėles, tai pagaminti kokią detalę seniems baldams restauruoti. Baigęs technikumą gavau paskyrimą į restauravimo dirbtuves – talkinau restauruojant Kauno liuteronų bažnyčios altorių. Darbas patiko, bet siekiau mokytis toliau – Vilniaus dailės akademijoje baigiau architektūrą. Labai norėjau likti Kaune, tad priėmiau pasiūlymą tame pačiame technikume, kurį pats ir baigiau, dėstyti medžio darbus, plastiką, baldų projektavimą – kūrybą su medžiu, bet ne restauravimą. Šią sritį atradau ir įsitraukiau tuomet, kai tapybos darbų restauravimo dėstytoja Marija Rastenienė paprašė jos studentus pamokyti restauruoti medieną. 2002 m. atsirado baldų restauratoriaus specialybė, kuriai vadovauti patikėta man. Kadangi jaučiau žinių stygių, uoliai mokiausi, dažnai vykau į stažuotes, dalyvavau įvairiuose projektuose, pats daug dirbau. Baldų restauravimas man – nepagydoma liga, ja sergu jau 30 metų. Pamatau antikvarinį baldą ir rankos niežti, susivaldyti sunku, o pulti dirbti negalima – reikia būti atsargiam, viską gerai apgalvoti, kad nesugadintum.