Tik ne saldainių!

"Mano vaikas nevalgo saldainių" – ši frazė iš tėvų lūpų pastaruoju metu nuskamba vis dažniau.

Kai kurie seneliai prisipažįsta nežinantys, kuo tokiais atvejais per šventes nustebinti anūkėlius, kad negautų pylos nuo marčios.

Vaikų darželiuose tariantis dėl dovanų kai kurie tėvai taip pat nepageidauja saldumynų, nors vyresniosios kartos auklėtojos neįsivaizduoja kalėdinės šventės be saldainių. Ar iš tiesų saldainiai greitai taps atgyvena?

Neseniai pasirodžiusią Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendaciją saldainius pakeisti džiovintais vaisiais kai kurie gydytojai įvertino skeptiškai.

Prognozuoja liūdną ateitį

Vyresnės kartos gydytojai mano, kad geriau šokoladinis saldainis nei razinų maišelis. Razinos esą turi daugiau cukraus, o šokoladinis saldainis, be pastaruoju metu taip bijomo cukraus, dar turi ir riebalų.

Žinoma, priduria gydytojai, valgant saldainius nereikėtų pamiršti saiko. Tačiau jie gana skeptiškai vertina vis populiarėjantį požiūrį, kai šokoladiniai saldainiai prilyginami vos ne nuodams.

Vyresnės kartos atstovai mano, kad be saldainių užaugusi karta atsigriebs ateityje ir pasekmės bus dvigubai skaudesnės nei tuomet, jei vaikams kartais leistume pasmaližiauti.

Nauda – tik emocijos

Gydytoja dietologė Barbora Jarašūnė nesutinka su nuomone, jog saldainiai sveikiau nei razinos.

"Visų pirma, apie kokius saldainius kalbame – reikia atkreipti dėmesį, jog dažniausiai jų sudėtyje esantys riebalai yra nerekomenduotini visoms amžiaus grupėms, o vaikams – iš viso vengtini. Kalbu apie "iš dalies hidrintus riebalus" (transriebalus), palmių aliejų ir panašiai", – aiškino dietologė.

B.Jarašūnė pasiūlė pasižiūrėti į kai kurių prekybos centre dažnai perkamų saldainių sudėtį.

Suvalgę tris tokius saldainius gausite beveik pusę cukraus dienos normos.

Iš tiesų, vienų iš populiaresnių 100 gramų vaflinių saldainių turi daugiau nei ketvirtadalį rekomenduojamos paros energijos normos, riebalai siekia 40 proc. rekomenduojamos dienos normos, o suvalgę tris tokius saldainius gausite beveik pusę cukraus dienos normos.

Saldainiuose be vaflinio pertepimo cukraus kiekis dar didesnis – sudaro daugiau nei pusę dienos normos.

"Dažniausiai, be rafinuoto cukraus, prastos kokybės riebalų, pieno miltelių ir kitų priedų, nieko naudingo negausime, kalbu ne apie emocijas valgant saldainį", – reziumavo gydytoja.

Pasirinkimas yra

Tačiau dietologė nėra kategoriška ir nesiūlo visiškai atsisakyti saldainių. Ji pataria ieškoti sveikesnės alternatyvos.

Anot B.Jarašūnės, šiuo metu rinkoje galime rasti labai geros sudėties saldainių, pagamintų iš tų pačių džiovintų vaisių, riešutų, kakavos. Tokius lietuviškus neseniai pradėjo gaminti šiauliečių fabrikas.

"Jie atitinkamai brangesni, tačiau tikrai verti dėmesio", – rekomendavo dietologė.

Svarbus porcijos dydis

Pasak jos, džiovintuose vaisiuose ir uogose, be cukraus, yra mikroelementų, skaidulinių medžiagų ir kitų naudingų komponentų. Tai tikrai naudingesnis produktas nei saldainiai.

Kalbėdama apie džiovintų vaisių ir uogų naudą, B.Jarašūnė siūlė atkreipti dėmesį į porcijos dydį.

"Porcija yra tiek, kiek telpa saujoje. Suaugusiajam tai yra 25–30 g, vaikui – atitinkamai mažiau. Būtų geriausia tarp uogų įmaišyti ir vieną kitą riešutą – taip gausime pačių naudingiausių riebalų", – patarė pašnekovė.

Džiovinti vaisiai ir riešutai ne tik naudingi, bet ir gana kaloringi. Tad pamiršus apie saiką galima gana lengvai priaugti nepageidaujamo svorio.

Reikia skaityti sudėtį

Nors kai kurie prekybos centruose parduodamus džiovintus vaisius vertina skeptiškai dėl galimo pernelyg didelio cukraus kiekio, dietologės manymu, ir ten galima įsigyti geros kokybės džiovintų vaisių.

Ji rekomenduoja neapsiriboti tik razinomis ir siūlo pasidairyti džiovintų spanguolių, obuolių, ožerškių uogų, vyšnių, figų, mangų.

Dabar yra ir labai gardžių liofilizuotų uogų. Tik perkant reikėtų atkreipti dėmesį, ar džiovintos uogos / vaisiai papildomai neišmirkyti / neapvolioti cukruje.

Prieš vartojimą džiovintus vaisius ir uogas reikėtų nuplauti.

Siūlo išmokti vaišintis

Absoliučiam draudimui valgyti saldainius tikrai nepritariu.

"Absoliučiam draudimui valgyti saldainius tikrai nepritariu. Tačiau reikėtų atskirti užkandį – tam porcija džiovintų uogų / riešutų tikrai tinka – ir vaišinimąsi, kai saldumynai valgomi tam tikromis progomis, išlaikant ritualus, dalijantis ir panašiai", – siūlė gydytoja.

B.Jarašūnė tikino, kad savo ketverių su puse metų sūnui Jurgiui nedraudžia valgyti saldainių, šokolado ar kitų saldumynų.

"Tik viskam yra savas laikas ir sava vieta. Bandau peržiūrėti turimų, dažniausiai kieno nors dovanotų ar perkamų saldumynų sudėtį, jeigu ji man nepatinka – tiesiog išmetu. Turime virtuvėje tokį "saldų" krepšiuką su įvairiais saldėsiais, "gyvenantį" viršutinėje lentynoje (jei būtų ant stalo, manau, kitaip situacija klostytųsi). Nusikeliame jį žemyn, kai norisi pasigardžiuoti.

Jurgis išsirenka norimą saldėsį. Neretai tai būna tiesiog skiltelė juodojo šokolado. Ją lėkštelėje supjaustome į mažus mažus gabalėlius. Taip valgant vienos dviejų skiltelių gero šokolado gali visiškai užtekti saldumynų norui patenkinti", – asmenine patirtimi pasidalijo dietologė.

Kenkia berniukams?

Interneto portale delfi.lt buvo pasirodęs straipsnis su gydytoju seksologu, kur, be kitų temų, paliestas ir žindymas.

Žinomas seksologas Viktoras Šapurovas išsakė savo nuomonę, kad bendros maudynės su mama ar matomi nuogi tėvai kenkia vaiko vystymuisi. Kaip ir ilgalaikis žindymas, ypač berniukų.

"Aš neabejoju, kad motinos pienas yra labai gerai, bet manau, kad net ir ginekologai pasakytų, jog žindyti ilgiau nei vaikui sukanka metai nevertėtų", – mano seksologas.

Kai kurios mamos jautriai sureagavo į tokį seksologo paaiškinimą. Jų manymu, dauguma moterų ir taip nelinkusios žindyti savo vaikų, o toks viešas pasakymas tik sustiprina tokį įsitikinimą.

O kaip jaustis toms, kurios ilgai žindo savo vaikus? Ilgai žindančioms mamoms dažnai tenka atlaikyti artimųjų nepasitenkinimą dėl tokio pasirinkimo, o viešai išsakyta neigiama gydytojo nuomonė sustiprina nepalaikančiųjų gretas. Tuo labiau kad visuomenėje ir taip vyrauja skeptiškas požiūris į ilgalaikį žindymą.

Vaikų nežaloja

Gydytoja dietologė Barbora Jarašūnė – vienintelė šios srities specialistė Lietuvoje, itin besidominti žindymu.

Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje dirbanti gydytoja taip pat savanoriškai konsultuoja žindančias mamas organizacijoje "Pradžių pradžia". Ji siekia tapti pirmąja specialiste Klaipėdoje, turinčia tarptautinio laktacijos ir žindymo konsultanto vardą (IBCLC).

"Straipsnyje pateikta kraštutinė subjektyvi vieno gydytojo asmeninė nuomonė", – sakė B.Jarašūnė, paklausta, kaip vertina seksologo išsakytas mintis.

Ji apgailestavo, jog gydytojas nesusipažinęs su šiuolaikinėmis, Lietuvoje galiojančiomis žindymo rekomendacijomis.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF) ir kitos lyderiaujančios organizacijos rekomenduoja žindyti bent 2 metus (ar ilgiau, jei vaikas ir mama nori).

Pasak B.Jarašūnės, žindymas po vienerių metų yra naudingas tiek vaiko fiziniam, tiek kognityviniam vystymuisi ir šis natūralus procesas nesužaloja jo seksualinės raidos.

Žindo vis mažiau

Lietuvoje moterys kūdikius dažniausiai žindo iki šešių mėnesių, taip pat nemažai – iki metų.

PSO duomenimis, tik mažiau nei 3 proc. moterų negali žindyti. Šiuo metu visame pasaulyje mažėja žindomų kūdikių ir vis dažniau motinos pienas keičiamas dirbtiniais mišiniais.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje, gimus naujagimiui, gimdymo namuose žindyti pradeda 98 proc. moterų, keturis mėnesius žindo 43,4 proc. mamų.

Žindymo iki 6 mėn. trukmės rodikliai mūsų šalyje gerokai atsilieka nuo Europos, ypač Šiaurės šalių.

Mityba tapo verslu

Dar taip neseniai Klaipėdoje trūko dietologų, tad norintieji spręsti antsvorio ar nutukimo problemą nelabai turėdavo iš ko rinktis. Tačiau dabar situacija kardinaliai pasikeitė – dietologų uostamiestyje padaugėjo, bet ne tik jų.

Panaršius internete ar socialiniame tinkle, galima aptikti nemažai norinčiųjų padėti sulieknėti ir išmokti tinkamai maitintis. Daugelis jų prisistato mitybos ar net gyvenimo būdo specialistais, mitybos konsultantais. Tokių pasiūlymų – apstu. Atrodo, lieka tik pasirinkti pagal žinomumą, patikusį veidą ar paslaugos kainą.

Paskaičius kai kurių mitybos specialistų valgiaraštį galima aptikti daug įmantrių patiekalų arba dabar madingų produktų.

Tačiau suabejoti tokių paslaugų profesionalumu verčia ir šių specialistų išsilavinimas – sava patirtis arba kursai.

Kai tiek daug norinčiųjų padėti susitvarkyti mitybą, gali būti sunku susigaudyti, į ką geriau kreiptis – į mitybos specialistą ar dietologą? Pagaliau, kuo jie skiriasi?

Taisyklių nepakanka

Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytoja dietologė Barbora Jarašūnė sutinka, kad mitybos specialistais prisistatančiųjų gausa – aktuali problema.

Pasak gydytojos, sinonimų "mitybos specialistams" galima rasti daug ir įvairių, pavyzdžiui: dietistas, dietologas, nutricionistas, mitybos ekspertas, mitybos žinovas, mitybos konsultantas, sveikos mitybos ir gyvensenos specialistas, gydymo mityba specialistas.

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodžis "specialistas" aiškinamas kaip "žmogus, turintis specialybę ar profesiją".

"Taigi, "mitybos specialistas" yra asmuo, kurio oficialus išsilavinimas ir profesija tiesiogiai susiję su mitybos mokslais. Mitybos mokslai – tai ne tik sveikos mitybos taisyklės – jie apima platų žinių bagažą: nuo chemijos, anatomijos ir fiziologijos iki psichologijos ir specifinių sveikatos sutrikimų dietinio gydymo", – aiškino dietologė.

Dietistai ir dietologai

Šiuo metu Lietuvoje oficialiai turime dvi tokias profesines kvalifikacijas: tai – dietistai ir gydytojai dietologai.

Pirmieji išsilavinimą įgauna studijuodami dietetiką (įgyja sveikatos mokslų profesinį bakalaurą), o medicinos gydytojai dietologais tampa pabaigę dietologijos rezidentūrą.

Pasak B.Jarašūnės, yra dar viena grupė asmenų – visuomenės sveikatos specialistai, baigę visuomenės sveikatos studijas, kurie rūpinasi bendruomenių švietimu mitybos ir sveikos gyvensenos klausimais.

Be abejo, įgyti oficialų mitybos specialisto išsilavinimą galima ir užsienyje – tiek kolegijos, tiek universitetai suteikia dar daugiau išsilavinimo galimybių.

Neužtenka kompetencijos

"Asmenys, išklausę pavienius mitybos kursus, tačiau neturintys bazinių žinių, vargiai gali vadintis specialistais. Dažniausiai jie geba duoti bendrų sveiko maitinimosi patarimų, tačiau konsultuoti specifiniais klausimais kompetencijos ir žinių jiems neužtenka”, – atkreipia dėmesį gydytoja dietologė.

B.Jarašūnė džiaugiasi, jog Lietuvoje vis daugiau "mitybos specialistų", suvokdami savo nepibrėžtumą ir kompetencijos stoką, siekia oficialaus išsilavinimo, rinkdamiesi dietetikos studijas kolegijose.

"Mitybos mokslai – tai ne amatas, kurį, šiek tiek pasiskaičius teorijos, galima "apšlifuoti" intensyvios praktikos metu, kaip daro įvairūs treneriai ir "ekspertai". Stiprios teorinės žinios yra ta startinė pozicija, iš kurios "mitybos specialistai" turėtų pajudėti savo praktikiniame darbe", – mano pašnekovė.

Kodėl kaupiami riebalai

Priedo "Sveikata" skaitytojas Dainius klausia, kaip atsikratyti pilvo riebalų. Vyras kontroliuoja maistą, fiziškai juda, alaus negeria, bet nepageidaujami pilvo riebalai sunkiai tirpsta.

Moterys taip pat dažnai skundžiasi šia problemine kūno vieta, ypač po gimdymų. Kartais nuo vaiko gimimo būna praėję keleri metai, tačiau pilvas toliau sėkmingai pūpsi, o atsilenkimai ar kiti pilvo sienai stiprinti skirti pratimai negelbėja.

Gydytoja dietologė Barbora Jarašūnė paaiškino, kad riebalinis audinys – fiziologiškai būtina žmogaus organizmo dalis. Vyrams riebalinis audinys turėtų sudaryti 15-20 proc. kūno masės, o moterims – 20 - 30 pro.

Kai riebalinio audinio yra per daug, konstatuojamas antsvoris arba nutukimas.

“Riebalų perteklius atsideda tuomet, kai žmogus yra nuolatiniame maistinės energijos pertekliuje – jos su maistu ir gėrimais gauna daugiau nei išnaudoja. Riebalų atsidėjimo pobūdį ir pasiskirstymą lemia lytis, paveldimumas (genetika), endokrininės sistemos veiklos ypatumai, aplinkos veiksniai, vartojami vaistai ir netgi tam tikri žmogaus vystymosi gimdoje ypatumai”, - paaiškino gydytoja.

Skirstomi į du tipus

Pasak B.Jarašūnės, riebalai gali būti kaupiami poodyje arba giliau.

Išskiriami du pagrindiniai poodinių riebalų atsidėjimo tipai: androidinis (vyriškasis), kai riebalai kaupiasi liemens ir pilvo srityje, bei ginoidinis (moteriškasis), kai vyrauja riebalų atsidėjimas šlaunų ir sėdmenų poodyje.

Pastebėta, jog moterims, turinčioms ginoidinį riebalų atsidėjimo tipą, neišsivysto gliukozės apykaitos sutrikimai.

Deja, dėl pasikeitusio hormonų veikimo po menopauzės, moterys gali pastebėti, jog liemens apimtis keičiasi – riebalai atsideda pilvo bei liemens srityje.

“Kursto” uždegimą

Dietologė paaiškino, kad visceraliniais riebalais vadinami giliau nei poodyje esantys riebalai. Jie glūdi pilvo ertmėje ir supa vidaus organus. Šie riebalai išskiria uždegimą "kurstančias" medžiagas.

Nustatyta, jog kuo daugiau žmogus turi visceralinių riebalų, tuo didesnė rizika susirgti širdies-kraujagyslių ir onkologinėmis ligomis. Be to, visceralinis nutukimas susijęs su atsparumu insulinui, 2 tipo cukrinio diabeto, metabolinio sindromo ir kitų ligų rizika.

“Pilvo riebalai gali būti dvejopos kilmės – “gerybiškesni” poodiniai, kuriuos galima apčiuopti suėmus odos raukšlę, arba labiau pavojingi visceraliniai ("vidiniai") riebalai, kurių pirštais apčiuopti nepavyks.

Tyrimų duomenimis, visceralinis nutukimas gali būti siejamas su pertekliniu fruktozės, rafinuotų angliavandenių ir gausiu mėsos vartojimu.

“Kaip minėjau, tokį riebalų pasiskirstymą gali lemti dar gimdoje kūdikį veikę veiksniai, pavyzdžiui, motinos rūkymas nėštumo metu”, - pridūrė dietologė.

Pratimai nepadės

B.Jarašūnė pastebi, kad vienas dažniausiai pasitaikančių klaidingų įsitikinimų – pratimų taikymas konkrečiai kūno daliai, pavyzdžiui, pilvo sričiai, kuris esą padės "sudeginti" riebalinį audinį.

“Deja, pratimai stiprina raumenis ir gali padidinti jų masę, tačiau neturi poveikio šalia esančioms riebalų sankaupoms. Treniruojant pilvo raumenis, pilvo siena turės didesnį tonusą ir vizualiai gali atrodyti plokštesnė, tačiau norint sumažinti tiek poodinių, tiek visceralinių riebalų masę, turi būti pasiektas energijos deficitas. Energijos turi būti sunaudojama daugiau nei gaunama”, - paaiškino specialistė.

Norintiems sumažinti kūno masę, dietologė patarė fiziniam aktyvumui kasdien skirti bent 30 – 60 minučių.

Tačiau dietologė turi ir gerų žinių – taikant fizinį aktyvumą ir dietą, pavojingesni visceraliniai riebalai nyksta greičiau (esama duomenų, jog dvigubai greičiau) nei poodiniai.

Stebuklingų produktų nėra

Pastaruoju metu internete galima rasti daug pasiūlymų, receptų, kaip greičiau atsikratyti pilvo riebalų. Siūlomos net specialios tam tikrų produktų dietos.

B.Jarašūnė tikina, kad nėra išskirtinių maisto produktų, kurie padėtų "tirpdyti" pilvo riebalus.

Svarbiausios dietologės rekomendacijos būtų tokios: keisti rafinuotus angliavandenius (baltą duoną, kvietinių miltų makaronus) visadalių grūdų gaminiais ir košėmis, atsisakyti saldžių gėrimų (limonado, giros, sulčių), riboti pridėtinio cukraus vartojimą.

Be to, dienos racione turėtų būti daugiau daržovių nei vaisių. Esant antsvoriui ar nutukimui, nereikėtų viršyti 2 – 3 porcijų vaisių per dieną.

Pagalba po gimdymo

Nepageidaujami pilvo riebalai moterims gana dažnai nusėda ir po gimdymo. Net kai po vaiko gimimo praeina nemažas laiko tarpas, tačiau kai kurios moterys negali atsikratyti pilvo riebalų.

“Moterų pilvo apimtį po nėštumų gali didinti ne tik riebalų sankaupos, - dėmesį atkreipė dietologė. – Pilvas gali “prasiplėsti”, esant pilvo raumenų išsiskyrimui, vadinamajai diastazei. Tokiu atveju reikalinga kinezeterapeuto arba patyrusio trenerio pagalba, nes tradiciniai pratimai pilvo sienai stiprinti ne tik nerekomenduotini, bet dar gali ir pakenkti”.

Dažnai tenka girdėti, kad vištienos odelės geriau nevalgyti. Priedo "Sveikata" skaitytojai teiraujasi, ar verdant vištieną reikia nulupti nuo jos odelę bei kaip elgtis su iškeptos orkaitėje vištos odele. Ar iš tiesų ji tokia kenksminga?

Gydytoja dietologė Barbora Jarašūnė paaiškino, kad 100 gramų termiškai neapdorotos vištienos odelės turi 349 kcal ir 32,4 g riebalų. Tai riebiausia paukštienos dalis – po odele kaupiamos riebalų atsargos.

"Jeigu panagrinėtume vištienos odelės riebalų sudėtį, nustebtume, jog sotieji riebalai sudaro tik apie 30 procentų. Didesnioji dalis odelės riebalų yra mononesotieji (40 proc., pagrinde oleino rūgštis, pasižyminti "blogąjį" cholesterolį mažinančiomis savybėmis)", - aiškino dietologė.

Pasak B.Jarašūnės, vištiena iš visų mėsos rūšių turi daugiausia omega-6 polinesočiųjų riebiųjų rūgščių, kurios, manoma, skatina uždegiminius procesus organizme.

Taip pat reiktų prisiminti, jog riebaluose tirpsta ir kaupiasi įvairios šalutinės nepageidaujamos medžiagos: antibiotikai, hormonai ir kiti paukštininkystės ūkyje naudojami preparatai. Todėl geriausia skanauti naminio ar natūraliai užauginto paukščio mėsą su odele ar jos sultinį.

"Kaip šiuos duomenis interpretuoti realiame gyvenime? 150 g vištienos su odele turės tik apie 15 g odelės, kuri pridės 50 kcal ir 5 g riebalų. Jeigu esate sveikas ir dėl tam tikrų ligų neturite riboti riebalų kiekio maiste, o vištieną su odele valgysite ne kasdien, tai neturės ženklios neigiamos įtakos jūsų sveikatai ar kūno masei", - nuramino gydytoja dietologė.

Be to, pasak B.Jarašūnės, gamybos metu vištienos odelė padeda išlaikyti mėsos sultingumą, apsaugo nuo išdžiūvimo.

Įrodyta, jog mėgaujantis maistu, pagerėja virškinimas ir maistinių medžiagų įsisavinimas. Tad retkarčiais su apetitu suvalgyta naminės vištienos odelė tikrai nebus "blogas" maistas, o šalia patiektas gausus daržovių garnyras patiekalą padarys dar naudingesniu.

Siekis – tapti konsultante

Civilizacija gerokai pakoregavo net tokį natūralų dalyką kaip kūdikio maitinimas krūtimi, tad jauniems tėvams vis dažniau prireikia specialistų pagalbos, kad padėtų atstatyti šį gamtos dovanotą ryšį.

Prieš kelerius metus iš sostinės į Klaipėdos kraštą atsikrausčiusi gydytoja dietologė Barbora Jarašūnė, pabendravusi su jaunomis mamomis, pastebėjo, kad šioms dažnai trūksta žinių apie žindymą. Pasak jos, Vilniuje daugiau galimybių pasikonsultuoti rūpimu klausimu, jeigu kyla problemų maitinant krūtimi.

B.Jarašūnė - vienintelė gydytoja dietologė Lietuvoje, ypatingai besidominti žindymu. Klaipėdos Respublikinėje ligoninėje dirbanti gydytoja taip pat savanoriškai konsultuoja žindančias mama organizacijoje „Pradžių pradžia“. Ji siekia tapti pirmąja specialiste Klaipėdoje, turinčia tarptautinio laktacijos ir žindymo konsultanto vardą (IBCLC).

Tam, kad šiuo metu kandidate esanti gydytoja pelnytų konsultantės vardą, tenka gerokai patriūsti.

„Turiu surinkti gana daug konsultacijos valandų, sukaupti pakankamai teorinių žinių, mažiausiai penkerius metus savanoriauti, dalyvauti Lietuvos laktacijos ir žindymo asociacijos veikloje, kur organizuojami stiprūs seminarai bei tarptautiniuose renginiuose bei mokymuose. Paskui laukia nelengvas egzaminas. Jį laikiusios kolegės pripažino, kad per visas medicinos studijas nieko panašaus nebuvo“, - pasakojo pašnekovė.

Barbora ne tik dalyvauja su žindymu, nėščiųjų mityba susijusiuose mokymuose ir seminaruose, bet ir pati skaito pranešimus šia tema.

Pritrūksta pasitikėjimo

Gydytoja dietologė pastebi, kad norinčioms maitinti krūtimi jaunoms mamoms neretai labiau nei žinių trūksta pasitikėjimo savimi. Tam dažniausiai „pasitarnauja“ aplinkiniai žmonės ar nuo tarybinių laikų išlikę stereotipai, kad kūdikį būtina žindyti pagal grafiką.

„Mamos gana greitai maitinimą krūtimi pakeičia mišinukais. Kartais pakanka vienos sunkios nemigos nakties su verkiančiu kūdikiu, tada vyras imasi „gelbėti“ situaciją: bėga pirkti mišinuko“, - apgailestavo specialistė.

B.Jarašūnę stebina, kad motinos labai dažnai nori žūtbūt išsiaiškinti, kiek vaikas suvalgo – tam jos savo iniciatyva nusitraukinėja pieną, matuoja ir maitina vaiką iš buteliuko. Tik tokiu būdu jos įsitikina, kad vaikas yra pavalgęs.

Trukdo daiktai

Kita bėda - tarp mamos ir vaiko įsiterpia daug nereikalingų daiktų: pientraukis, buteliukas, čiulptukas ir pan. Tam įtakos turi ir reklama, brukanti savo įvaizdį, ar net animaciniai filmukai vaikams, kur gyvūnų mažyliai vaizduojami su buteliukais. Tad daugeliui mamų dabar reikia padėti grįžti prie natūralaus maitinimo.

„Nereikia pilno krepšio daiktų, norint pačiai maitinti kūdikį. Čiulptukas, buteliukas – absoliučiai nereikalingi, ir netgi trukdantys žindymo procesui. Norint žindyti reikia mamos, vaiko, noro ir praktikos. Žindyti reikėtų pagal poreikį, ne pagal grafiką“, - sakė pašnekovė.

Kai yra didžiulis noras, nesutrukdo ir aplinkybės. B.Jarašūnė prisiminė trečiojo vaiko susilaukusią mamą: vos gimęs kūdikis sunkios patologijos buvo išvežtas į kitą miestą, o trečiąją dieną pas jį važiavusi mama jau vežė lauktuvių – „pilnas terbas“ priešpienio.

Iš vėžių išmuša komentarai

„Būna, mamą nuramini, išaiškini, o ji po kelių dienų vėl sunerimusi man skambina. Dažniausiai nerimo skambučių padaugėja po artimųjų apsilankymo. Mama ar anyta neretu atveju pasėja abejonių, kad vaikas alkanas ar pati žindyvė ką nors ne taip suvalgė, ar pienas per liesas – tokie komentarai jaunas mamas išmuša iš vėžių“, - pasakojo gydytoja.

Pasak B.Jarašūnės, jei mama labiau įsiklausytų į save ir vaiką, viskas vyktų daug sklandžiau. Žinoma, būna situacijų, kai kūdikis ar mama turi tam tikrų sveikatos sutrikimų, bet didžiąja dalimi žindymas priklauso nuo pasitikėjimo ir vidinio balanso.

Neretai gana anksti nustojusios žindyti moterys teisinasi netinkamos formos speneliais, per mažomis krūtimis. Gydytoja paaiškino, kad tik apie 2-3 proc. mamų negali išmaitinti vaiko dėl tam tikrų medicininių priežasčių ar kūdikio ligų.

Lietuvoje iki šešių mėnesių išimtinai žindo tik kas trečia mama. Panašus yra ir Vakarų Europos vidurkis.

„Mamos, kurios teisinasi įvairiomis priežastimis, tiesiog nesulaukia tinkamos pagalbos. Pirmiausia mamą ir kūdikį globojančiam gydytojui reikia pradėti nuo paties žindymo proceso įvertinimo, pavyzdžiui, kaip vaikas apžioja krūtį, koks yra žindymo ir laktacijos efektyvumas“, - aiškino pašnekovė.

Dieta nereikalinga

Kartais nuo žindymo atbaido ir maisto ribojimas bei griežtos žindyvės dietos mitai.

„O kas tą dietą sudaro? Interneto „specialistai“? Juk jame gali rasti ir informacijos, kad tarp mūsų vaikšto ateiviai – ar reikia viskuo tikėti? Griežtos „prevencinės“ žindyvių dietos, nėra nei veiksmingos, nei reikalingos. Kiekvienas vaiko virktelėjimas nereiškia, jog „mama kažką ne to suvalgė“. Žinoma, pasitaiko alergiškų vaikų ar mamų, kurie netoleruoja tam tikro produkto, tada skiriama atitinkama eliminacinė (gydomoji) dieta. Apskritai žindanti mama turi valgyti šviežią ir įvairų maistą. Juk karvė, susilaukusi veršiuko, nepradeda ėsti kitos rūšies žolės, o mamos kažkodėl nori drastiškai pakeisti savo racioną. Mes patys sau apsisunkiname gyvenimą, kuris ir taip nėra labai paprastas“, - akcentavo gydytoja dietologė.

Kartais specialistė sulaukia apsiverkusių mamų, nežinančių, ką valgyti, skambučių. Pasak B.Jarašūnės, jau įrodyta, kad mamos mityba žindymo metu įtakoja ir būsimą vaiko pomėgius tam tikram maistui. Tad kuo daugiau daržovių valgo mama, tuo mažiau nuo jų suksis ūgtelėjęs vaikas.

Kūdikį paverčia kareiviu

„Civilizacija mums atneša daug naujų problemų. Kartais kūdikis nuo pirmų dienų muštruojamas kaip kareivis, nuo pirmosios dienos taikomi įvairūs auklėjimo būdai. Iš mažo vaiko labai daug reikalaujame, nors pats pagrindinis tos intuityvios būtybės poreikis - kuo arčiau ir dažniau būti šalia mamos. Tad man natūraliai norisi ginti kūdikius, kurie nuo pirmų dienų sulaukia labai daug užduočių“, - apgailestavo pašnekovė.

Pasaulinė sveikatos organizacija vaiką rekomenduoja maitinti iki dviejų metų ar ilgiau, jeigu mamai ir vaikui to norisi ir įmanoma įgyvendinti. Tarp vienerių ir dviejų metų metų amžiaus maždaug trečdalį vertingų medžiagų ir energijos vaikas gauna būtent iš mamos pieno, taigi net ir, atrodytų, „užaugusiam vaikui“ (kuris vaikšto, kalba, valgo šeimos maistą) motinos pieno reikšmė išlieka labai didelė.

Žindymo nauda

Žindančiai moteriai mažėja rizika sirgti pogimdyvine depresija, 2 tipo cukriniu diabetu, išemine širdies liga, metaboliniu sindromu, osteoporoze, reumatoidiniu artritu, krūties, gimdos ir kiaušidžių vėžiu, geležies stokos anemija, po gimdymo greičiau mažėja kūno masė, palaikomas vaiko imunitetas (mažina riziką susirgti kvėpavimo takų, virškinimo ir šlapimo sistemos infekcijomis), kūdikis geriau auga ir vystosi.

Instrukcijų neduoda

Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytoja dietologė Barbora Jarašūnė nė vienam savo pacientų neduoda tikslių instrukcijų, kaip atsikratyti svorio per itin trumpą laiką. Nors būtent šito pageidauja dauguma žmonių.

Gydytoja dietologė pripažįsta, kad renkasi sunkesnį kelią, tačiau taip siekia, kad pats žmogus išmoktų tinkamai maitintis ir reguliuoti savo svorį. Nors pradžia niekada nebūna lengva. Kai kurie pacientai nebepasirodo jau po pirmos konsultacijos.

„Pats žmogus turi norėti pokyčių. Jis pats turi užsiregistruoti konsultacijai, o ne būti atvesdintas žmonos ar vyro. Ir, be jokios abejonės, turi ateiti ne tik į pirmą, bet ir į paskesnes konsultacijas“, - aiškina gydytoja.

Praverti dietologės duris paskatina ne tik estetinė antsvorio problema. Šios srities specialistės konsultacijų dažnai prireikia ir dėl rimtų lėtinių ligų: cukrinio diabeto, podagros, sąnarių skausmų, kepenų suriebėjimo ar, atvirkščiai, mitybos nepakankamumo.

„Nutukimas ir tokios ligos kaip cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos, kepenų suriebėjimas tarpusavyje labai susijusios. Nors šios ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, gali būti kontroliuojamas medikamentais, situacija ženkliai nepagerės nepajudinus priežastinių veiksnių. Dėl to ypač reikalingas multidisciplininis požiūris į ligonį, kad kiekvienas specialistas iš savo pusės galėtų įvertinti rizikos veiksnius, gydymo galimybes bei gyvenimo trukmę trumpinančių komplikacijų profilaktiką ir imtųsi veiksmų savo kompetencijų ribose“, - pasakojo B. Jarašūnė.

Išprovokuoja pokyčius

Kai žmogus atsikrato gana didelio perteklinio svorio per trumpą laiką, neretai kartu sunyksta ir raumenų masė. Vietoj jų, sugrįžus prie įprastos mitybos, atauga dar didesnė riebalinio audinio masė. Riebalinis audinys ypač veši nuo dažnų svorio svyravimų.

„Dabartinės medicinos supratimu, riebalinis audinys nėra tik pasyvus sluoksnis. Taip, jis apsaugo nuo šalčio, amortizuoja, teikia energijos. Visgi riebalinis audinys, ypač esantis tarp vidaus organų (vadinamieji visceraliniai riebalai, būdingi „obuolio“ tipo nutukimui) laikomas metaboliškai aktyviu organu. Perteklinis visceralinių riebalų kiekis provokuoja hormonų pakitimus, keičia insulino veikimą, didina cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių, tam tikrų onkologinių ligų riziką“, - aiškino gydytoja.

Dažniausiai dietologo konsultacijai siunčia šeimos gydytojai, endokrinologai, reumatologai, , nefrologai, dermatologai ar net traumatologai, kad būtų gydomos ne ligos pasekmės, o priežastys. Siuntimą konsultacijai gali išrašyti šeimos, vidaus ligų gydytojai, ir net pediatrai.

Gydytoja dietologė konsultuoja ne tik suaugusius, bet ir kūdikius, vaikus, maitinančias mamas. B.Jarašūnė – vienintelė gydytoja dietologė Lietuvoje, ypač besidominti žindymu.

Kai konsultacijos dėl nutukimo prireikia mažiesiems pacientams, dažniausiai kompleksinė pagalba teikiama visai šeimai, nes neretai ir tėvai turi tam tikrų mitybos ypatumų. Tad kartu su visa šeima tenka aiškintis, ar polinkis persivalgyti paveldėtas, ar įgytas, galbūt maistas tampa priebėga nuo streso.

Svarbi miego kokybė

„Kai pradedame su žmogumi draugauti, dažniausiai neužtenka vienos ar trijų konsultacijų. Tai – nuolatinis darbas. Tenka koreguoti mitybą, supažindinti su gydymo galimybėmis, įvertinti fizinį aktyvumą ir dienos režimą, kartu su ligoniu sudaryti jam tinkamiausią maitinimosi planą,“, - pasakojo pašnekovė.

Gydytoja pastebi, kad svoriui daug įtakos turi miego sutrikimai. Nutukimas blogina miegą, ir atvirkščiai. Prireikus pacientas dėl stipriai išreikštų miego ir nerimo sutrikimų siunčiamas ir psichiatro, o dėl knarkimo, miego apnėjos – ausų-nosies-gerklės ar pulmonologo konsultacijai.

Dietologė dažnai užduoda namų darbus ir įspėja, kad pacientas pats privalo juos daryti. Kokie bus namų darbai, priklauso nuo konkretaus žmogaus ir dėl kokios priežasties kreipėsi į gydytoją.

Pavyzdžiui, kai maistas žmogui tampa ne alkio malšinimu, o malonumu, siūloma surašyti 10 dalykų, teikiančių malonumą be maisto. Jūreiviui, dirbančiam kelias savaites jūroje ir paskui laiką „užmušinėjančiam“ nuolatiniu persivalgymu krante, siūloma ieškoti alternatyvių užimtumo formų. Neretam pacientui tenka rašyti suvalgomo maisto dienoraštį.

„Mažinant kūno masę, vienkartinės konsultacijos mažai naudingos. Reikalingas nuolatinis ryšio palaikymas, kol per tam tikrą laiką susiformuoja nauji įpročiai. Žmogus įpranta daugiau judėti, atranda kitus malonumus, pajaučia kitą gyvenimo kokybę“, - aiškino gydytoja.

Žodis, žolė ir peilis

Pasak B. Jarašūnės, filosofiniu požiūriu gydytojas turi tris gydymo įrankius, tai – žodis, žolė (t.y. vaistai) ir peilis. Kalbant apie nutukimo gydymą, priklausomai nuo jo laipsnio, gali būti naudojamos visos trys priemonės. Pagrindą sudaro „žodis“, tai yra bendravimas su pacientu, jo mokymas ir palaikymas.

Gydymas nutukimą mažinančiais vaistais nėra kompensuojamas, bet jie gali sumažinti potraukį valgyti. Vaistai veiksmingi tik kartu su kitomis priemonėmis: maitinimosi pokyčiais, fiziniu aktyvumu. Jie labai gelbsti pereinamuoju laikotarpiu, kol formuojasi nauji įpročiai.

Operacija nutukimui gydyti pacientui siūloma tuomet, kai yra didelio laipsnio nutukimas - kūno masės indeksas (KMI) 40 ir daugiau arba KMI ≥ 35 ir pacientas kenčia nuo su nutukimu susijusių ligų. Pasak gydytojos, esama įvairių operacijų, bet jų tikslas vienodas – operuotas žmogus nesugeba suvalgyti ir/arba pasisavinti didesnio maisto kiekio.

„Specialistai gelbsti pacientui formuojant naujus įpročius, tačiau reikia suvokti, jog nenueis už jį į parduotuvę su sveikatai palankesnių pirkinių sąrašu, nepagamins tinkamesnio maisto, neišvers iš lovos mankštintis – tai turi atlikti pats žmogus”, - sakė gydytoja.

Vengia fizinio aktyvumo

B.Jarašūnė pastebi, kad pacientai dažnai pageidauja gatavų receptų, leidžiančių nuimti atsakomybę nuo paties žmogaus. Tačiau, daugelio nusivylimui, universalių stebuklingų priemonių nėra.

„Gal renkuosi sunkesnį kelią, bet skatinu žmonių sąmoningumą. Pats žmogus turi žinoti, kokį tinkamą patiekalą išsirinkti, koks kiekis ar porcija jam tinka. Dažniausiai tenka išgirsti nusiskundimų „kol laikiausi mitybos plano, viskas buvo gerai“, - pastebi pašnekovė.

Kokių rekomendacijų pacientams būna sunkiausia laikytis? Pasak dietologės, iš pasiūlymų dažniausiai į šoną nustumiamas fizinis aktyvumas. Nors jam palaikyti nebūtina lankytis sporto salėje, pakanka vaikščiojimo gryname ore, bet būtent šiam patarimui žmonės randa šimtus pasiteisinimų. Vienas dažniausių – blogas oras.

„Juokauju, jog paskutinį kartą Klaipėdoje geras oras buvo 2017 metų rugpjūčio 31 dieną. O koks dabar mėnuo? Pasiteiravusi, ar pacientas turi neperšlampamus batus ir lietpaltį, skatinu kasdien išeiti į lauką. Vienintelis pasiteisinimas neiti – jei už lango vėtra ir virsta medžiai. Visais kitais atvejais sveikatai pavojingiau likti fotelyje priešais televizorių.“ , - tikino dietologė.

Į šiuos klausimus atsako ir pataria gydytoja dietologė Barbora Jarašūnė.

1. Valgykite reguliariai. Pasak gydytojos dietologės B. Jarašūnės, suaugusiam asmeniui geriausia valgyti tris kartus per dieną, pridedant porą užkandžių tarp pagrindinių valgymų. Visgi patartina tarp pagrindinių valgymų nedaryti ilgų pertraukų, mat tai greitai gali paskatinti persivalgymą.

2. Nepersivalgykite. „Nuolatinis „lėtinis“ persivalgymas gali nulemti nutukimo vystymąsi ir metabolinius sutrikimus. Stebėkite save – pavalgę neužilgo turėtumėte pasijusti sotūs, tačiau ne prisikimšę“, – pataria B. Jarašūnė

3. Vartokite daugiau daržovių. Anot gydytojos dietologės, viena svarbiausių mitybos taisyklių yra daržovių vartojimas, tad naudinga jų valgyti kuo daugiau. „Kaskart pietaujant ir vakarieniaujant lėkštėje turėtų atsirasti nemažai vietos daržovėms (tačiau bulvės į šią kategoriją neįtraukiamos)“, – sako ji.

4. Nevenkite ir riebalų. Organizmui labai svarbūs ir riebalai – jie sudaro svarbią mitybos dalį. Riebalai ne tik suteikia energijos, bet ir padeda pasisavinti vitaminus A, D, E ir K, kurie yra būtini žmogaus organizmo veiklai. Jie turėtų sudaryti 20-30 proc. visų dienos kalorijų. Riebalai skirstomi į sočiuosius ir nesočiuosius. Sotieji yra gyvulinės kilmės – jų vartojimą reikia riboti, o geraisiais riebalais laikomi nesotieji riebalai, kuriuos rasite augalinės kilmės produktuose (augaliniai aliejai, sėklos, riešutai).

Riebalai ne tik suteikia energijos, bet ir padeda pasisavinti vitaminus A, D, E ir K, kurie yra būtini žmogaus organizmo veiklai. Jie turėtų sudaryti 20-30 proc. visų dienos kalorijų.

5. Ieškokite rakto skylutės ženklo. Gydytoja dietologė B. Jarašūnė pataria, kad norint nepasiklysti tarp produktų gausos ir didžiulės pasiūlos, verta atkreipti dėmesį į specialų ženklinimą. Lietuvoje ir Europoje sveikesni produktai žymimi žaliu rakto skylutės simboliu – jis padeda išsirinkti sveikiausią produktą iš vienos ar kitos produktų grupės. Šiuo simboliu ženklinami tik LR Sveikatos apsaugos ministerijos kriterijus atitinkantys gaminiai.

6. Rinkitės įvairesnį maistą. Dietologė pataria, kad mūsų valgomas maistas turi būti kuo įvairesnis: „Į kasdienį racioną įtraukite produktus iš skirtingų maistinių grupių: rinkitės grūdines kultūras, daržoves ir vaisius, pieno produktus, daug baltymų turintį maistą (mėsą, žuvį, kiaušinius ar ankštines kultūras) bei sveikatai palankius riebalus.“ Jeigu tam tikrų produktų netoleruojate, atkreipkite dėmesį į užrašus ant pakuočių. Tarkim, jei netoleruojate laktozės, ieškokite maisto produktų su specialiu žymėjimu „Be laktozės“.

7. Ribokite cukrų. B. Jarašūnė primena, kad daug cukraus turinys produktai turi labai mažą maistinę vertę, tačiau išlaiko didelę energinę vertę, vadinamą „tuščiomis kalorijomis“. Be to, pernelyg gausus cukraus vartojimas didina nutukimo, metabolinių sutrikimų ir dantų ėduonies riziką. „Labai dažnai cukrus slypi ten, kur net neįtariate. Pirmiausia patariu įvertinti, kiek cukraus gaunate su įvairiais gėrimais. Nepamirškite, kad sultys ir gaivieji gėrimai turi didžiausią jo kiekį“, – pasakoja B. Jarašūnė.

8. Susikaupkite valgymui. Suvartojamo maisto ir jo kiekio stebėjimui bei ramiam valgymui ypač trukdo įvairūs pašaliniai dirgikliai, pavyzdžiui, nuolat įjungtas televizorius, kompiuteris, telefonas ar skaitiniai. Visi šie pašaliniai veiksniai nukreipia dėmesį ir koncentraciją nuo valgymo proceso. „Sąmoningas valgymas yra pirmasis žingsnis link pokyčių“, – patikina dietologė.

9. Pokyčių per naktį nebūna. Pasak gydytojos, maitinantis sveikai svarbu per daug neįsitempti: „Juk sveika mityba – ne kasdieninė kova ar minų laukas, kai suvalgius kažką „ne to“ sugriūna visa sistema,“ – šypsosi ji. Gydytoja pataria nepamiršti, kad mūsų sveikatą lemia ne vienkartiniai „susilaikymai“ ar griežtos poros savaičių trukmės dietos, o kasdieniniai įpročiai: „Norint pakeisti seną ir įtvirtinti naują įprotį, prireiks mažiausiai šimto dienų. Pasikeitimai yra stabiliausi, kai jie diegiami pamažu, o ne per naktį norint pakeisti visą savo maitinimąsi“, –patikina B. Jarašūnė.

10. Rinkitės natūralumą. Anot dietologės, produkto „sveikumas“ priklauso nuo jo sudėties, perdirbimo laipsnio bei suvalgomo kiekio. Akivaizdu, jog mažiausiai apdoroti produktai – daržovės, vaisiai, kruopos, riešutai, sėklos, žuvis, mėsa ar kiaušiniai – sveikatai bus daug palankesni negu gausiai apdoroti (tokie kaip dešrelės, rafinuotų miltų bei cukraus gaminiai ir pan.)

Taigi sveika mityba susideda iš daugybės veiksnių, savęs stebėjimo ir sveikesnių pasirinkimų. Norėdami maitintis sveikiau, parduotuvėje nepraeikite pro daržovių skyrių, rinkitės sveikatai palankius augalinius riebalus ir lentynose ieškokite rakto skylutės ženklu pažymėtų produktų.