– Kai policija iš girtaujančių ir smurtaujančių tėvų paima vaiką, šis dažnai vežamas ne kur kitur, bet tiesiai į gydymo įstaigą. Tai rodo, kad ne visai aišku, ką daryti su sveiku, bet skriaudžiamu vaiku?

– Iš tikrųjų, tai yra rimta problema. Po šiais metais įvykusios Mato tragedijos ypač didelis dėmesys buvo skirtas vaiko teisių apsaugos sistemai ir jos spragoms. Kiek man teko dalyvauti ir klausymuose, ir Žmogaus teisių komiteto posėdžiuose, kur buvo kviesti įvairių institucijų atstovai, susidarė įspūdis, kad vaiko teisių apsaugos sistemoje labai trūksta koordinavimo tarp įvairių institucijų. Dažnai susidaro situacija, kai dešinė ranka nežino, ką daro kairė.

Norvegijoje iš šeimų paimamas kur kas mažesnis procentas vaikų negu Lietuvoje. Mes palyginti visai neseniai pradėjome Lietuvoje garsiai ir daug kalbėti apie smurtą prieš vaikus.

Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad iš Vyriausybės kad ir šiek tiek pavėluotai pagaliau į Seimą atėjo Vaiko teisių pagrindų įstatymo naujoji versija. Išskirčiau tai, kad yra koncentruojamasi į pagalbą šeimoms, kad būtų nuolatos budintys žmonės, vadinamieji budintys globėjai, ir apskritai žmonės, kurie yra pasirengę suteikti pagalbą į krizinę situaciją patekusiems vaikams. Kiekvienoje savivaldybėje, priklausomai nuo planuojamų lėšų ir nusistatytos tvarkos, galioja šiek tiek kitokia tvarka ir iš policininkų dažnai reikalaujama, kad šie išspręstų problemą. Kai trūksta grandžių, tokios situacijos ir iškyla.

– Nemanote, kad vis dėlto didelis iššūkis savivaldybėse surinkti budinčius globėjus, kurių atlyginimai, kiek teko girdėti, nėra įspūdingi?

– Žinoma, kad tai yra iššūkis. Budintys globėjai ar vaiko teisių specialistai, kurie budi nuolatos, dirba ne tik darbo dienomis ar valandomis, bet ištisą parą, yra nepakeičiami. Manau, kad budintys globėjai yra labai reikalingi ir jų atlyginimams reikės surasti ir skirti lėšų, nes smurtas prieš vaikus Lietuvoje yra itin rimta problema.

– Ką daryti su miegančia vaiko teisių tarnyba: kaip pažadintų jų specialistus?

– Neteisinga būtų suversti kaltę dėl esamų problemų kažkuriai vienai institucijai ir sakyti, kad ji viena neatlieka darbo ir dabar turime tokią situaciją. Šiuo atveju svarbus visuomenės supratimas, kad smurtas artimoje aplinkoje, smurtas prieš silpnesnįjį – moterį ar vaiką – visiškai nepriimtinas. Jau einame teigiama linkme, nors ir nepakankamai greitai. Tai rodo ir statistika, kai registruojama daugiau smurto prieš vaikus atvejų. Greičiausiai tai ne augančio smurto skaičius, bet didėjantis visuomenės suvokimas, kad smurtas yra neleistinas ir būtina į jį reaguoti. Tad aš nesuversčiau kaltės vienai institucijai, kuri ir taip yra perkrauta, kai šeimų specialistams tenka kur kas daugiau nei įmanoma fiziškai suspėti.

– Smurto prieš vaikus atvejus ypač jautriai visuomenei parodo Kauno klinikų profesorius Rimantas Kėvalas. Galbūt mums reikėtų tokios pat tarnybos kaip norvegų „Barnevernet“?

– Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ turi neįtikėtinai blogą vardą Lietuvoje – tai vos ne keiksmažodžio sinonimas. Galbūt svarbu atskirti tokius sensacingas naujienas nuo faktų: kiek man teko domėtis, Norvegijoje iš šeimų paimamas kur kas mažesnis procentas vaikų negu Lietuvoje. Mes palyginti visai neseniai pradėjome Lietuvoje garsiai ir daug kalbėti apie smurtą prieš vaikus. Aš labai džiaugiuosi, kad atsirado tokie drąsūs ir pilietiški žmonės kaip profesorius Kėvalas, kuris, mano galva, tikrai padarė labai daug, kad būtų atkreiptas visuomenės dėmesys į šią problemą visuose lygmenyse.

Kai visai neseniai buvo atvažiavęs žymus Švedijos pediatras, jis irgi minėjo, kad prieš kelis dešimtmečius Švedijos situacija buvo labai panaši į Lietuvos, tiesiog pamažu keitėsi supratimas bei smurto prieš vaikus vertinimas. Tai vyko ne per vieną dieną ir ne paspaudus kokį nors stebuklingą mygtuką, o žengus daugybę žingsnių. Įstatyminiai pakeitimai irgi turi didelės reikšmės. Todėl aš džiaugiuosi vasario 14-ąją priimtu sprendimu dėl keturių smurto formų prieš vaikus apibrėžimo ir uždraudimo. Tuomet buvo daug interpretacijų, kad ir taip neleidžiama smurtauti Lietuvoje prieš kitą asmenį, bet tarp suaugusiojo žmogaus ir vaiko nebūdavo dedamas lygybės ženklas. O tai yra svarbu.

– Neįgalių vaikų teisės irgi nėra užtikrinamos: Vaiko raidos centras – su kiauru stogu.

– Neįgalių vaikų ir suaugusių problemos – atskira ir itin opi tema, nes vis dar susidaro įspūdis, kad neįgalių žmonių Lietuvoje iš viso nėra. Ne dėlto, kad jų mažai – tiesiog jų nematome. Jie neturi galimybių, jiems nėra sudarytos sąlygos. Kalbant apie neįgalius vaikus, raidos centro kiauras stogas – ne vienintelis rūpestis. Labai džiaugiuosi Justo Džiugelio iniciatyva įsteigti Neįgaliųjų teisių komisiją Seime, kur būtent ir koncentruojamasi į negalią turinčių žmonių problemas. Vaikų – irgi. Ketinu labiau gilintis į šiuos klausimus ir manau, kad pavyks pagerinti neįgalių žmonių situaciją Lietuvoje.

– Kalbant apie poras, kurios nori susilaukti vaikų, bet negali, kokių spragų matote ne taip seniai priimtame Pagalbinio apvaisinimo įstatyme?

– Praėjusį mėnesį Seime buvo didelė konferencija, skirta būtent Pagalbinio apvaisinimo įstatymui. Tikslas buvo apžvelgti, kaipgi jis veikia praktikoje ir ko galbūt trūksta. Bendras vaizdas susidaro toks, kad buvo priimtas nors koks įstatymas, kitas vertus, jame nemažai nuostatų, kurios pacientams nėra draugiškos, neskatina rinktis pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Galėčiau atkreipti dėmesį į kontraversišką amžiną embrionų šaldymo klausimą. Idėja tokia, kad sukurti, bet ne panaudoti embrionai negali būti sunaikinami. Praktinės šio įstatymo nuostatos yra tokios, kad už embrionų saugojimą kažkas turi būti pasiruošęs mokėti. Valstybė šios funkcijos neapsiima, nors įpareigoja išlaikyti embrionų šaldymą. Tie kaštai nėra dideli, bet visgi iš karto kyla klausimas, ar gydymo įstaiga apsiims, ar pacientai. Ši prievolė lyg ir permetama pacientams, tačiau akivaizdu, kad amžinybės sąvokos įtvirtinimas įstatyme yra absurdiškas.

Galime įsivaizduoti, kai donorai – potencialūs tėvai – jau yra pagyvenę ir į pensiją išėję žmonės, o jų embrionai dar šaldomi ir už tai reikia mokėti. Kitas dalykas – lytinių ląstelių donorystė negali būti kompensuojama. Tikimasi, kad jaunos moterys galbūt norės padėti susilaukti vaikučių kitoms poroms, iškęs skausmingas procedūras, bet visa tai darys netgi negaudamos kompensacijos už išlaidas. Man gaila, kad mes apribojame jaunas šeimas, kurios norėtų susilaukti vaikų Lietuvoje ir praktiškai pralaimime konkurenciją su kaimyninėmis valstybėmis, kur pagalbinio apvaisinimo tvarka žymiai paprastesnė. Tikrai ketinu rudenį kartu su kolegomis teikti kelias pataisas būtent dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, nes manau, kad pacientams jis turėtų būti draugiškesnis ir palankesnis.

Dosjė

Gimė 1983 m. rugpjūčio 6 d. Šiauliuose.

Išsilavinimas: nuo 2016 m. Vytauto Didžiojo universitete Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto magistrantūroje studijuoja diplomatiją.

2007 m. Latvijos universiteto Filologijos fakultetas, anglų filologijos bakalauras.

Darbinė patirtis: 2001–2015 m. šachmatininkė profesionalė, ilgametė Lietuvos nacionalinės rinktinės narė, pasaulinių šachmatų olimpiadų nugalėtoja.

2011 m. Europos šachmatų čempionė

Politinė karjera:

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narė

2015–2016 XI Seimo narė. Aplinkos apsaugos komiteto narė. Jaunimo ir sporto reikalų komisijos narė.

2016–2020 m. Seimo kadencijoje Žmogaus teisių komiteto narė, Europos reikalų komiteto narė, Etikos ir procedūrų komisijos narė, Neįgaliųjų teisių komisijos narė.

Nuo 2017 m. birželio 20 d. Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotoja.

Kaip viešai kalbėjo konservatorius Mykolas Majauskas, mums reikia lietuviškosios „Barnevernet“ – „kietos, centralizuotos institucijos, kuri gebėtų išgelbėti vaikus nuo smurtaujančios aplinkos“.

Faktai

Vasario 16-ąją visoje Lietuvoje buvo registruojami smurto artimoje aplinkoje atvejai, kurių liudininkais arba nukentėjusiaisiais tapo vaikai.

Apie 5 val. 30 min. Klaipėdos rajono Purmalių kaime, namuose, neblaivus 37 metų vyras aštuonerių ir vienuolikos metų mergaičių akivaizdoje ranka sudavė 41 metų žmonai į veidą. Nukentėjusioji į medikus nesikreipė. Vyras uždarytas į areštinę. Jam nustatytas 1,83 promilių girtumas.

11 val. 09 min. į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kreipėsi šešiolikmetė, kuri pranešė, kad tą pačią dieną, apie 11 val., Debreceno gatvėje, namuose, prieš ją smurtavo neblaivi mama. Nepilnametė pristatyta į vaikų krizių centrą. 39 metų įtariamoji ieškoma.

Apie 12 val. 30 min., Šalčininkų rajone, Baltosios Vokės miestelyje, namuose neblaivus 39 metų vyras trylikametės dukros akivaizdoje sudavė 36 metų žmonai į veidą ir tampė už plaukų. Nukentėjusioji į medikus nesikreipė. Vyras uždarytas į areštinę. Jam nustatytas 1,99 promilių girtumas.

Apie 13 val. 15 min. Klaipėdoje, Kuncų gatvėje, namuose, 35 metų vyras devynmetės dukros akivaizdoje mėtė įvairius daiktus į metais jaunesnę žmoną bei sugriebęs už plaukų stumdė po kambarį. Nukentėjusioji į medicinos įstaigas nesikreipė. Įtariamasis uždarytas į areštinę.

Apie 16 val. Jonavoje, Sodų gatvėje, namuose, išgertuvių metu neblaivus 37 metų vyras per konfliktą su sugėrovu sudavė pastarojo dešimtmečiui sūnui į galvą. Vaikas gydomas ambulatoriškai. Įtariamasis uždarytas į areštinę. Jam nustatytas 2,62 promilių girtumas.

Panašiu metu Prienų rajone, Vyšniūnų kaime, namuose, neblaivus 32 metų vyras trijų mažamečių vaikų akivaizdoje smurtavo prieš savo 33 metų amžiaus sutuoktinę. Nukentėjusioji į medikus nesikreipė. Vaikai pasiliko su motina. Įtariamasis uždarytas į areštinę.

Apie 16 val. 20 min. Visagine, Energetikų gatvėje, neblaivus 35 metų vyras per konfliktą su neblaivia 34 metų sugyventine ranka sudavė dvimečiui į veidą. Berniukas į ligoninę vežtas nebuvo, jis perduotas giminaičiams. Įtariamasis uždarytas į areštinę. Jam nustatytas 1,13 promilių, o sugyventinei – 2,51 promilių girtumas.

Apie 19.00 val. Druskininkų savivaldybėje, Jaskonių kaime, namuose, neblaivus 38 metų vyras pastūmė savo keturmetį sūnų į sieną. Vaikas po medikų apžiūros dėl kairės rankos sumušimo gydomas ambulatoriškai. Įtariamasis uždarytas į areštinę. Jam nustatytas 1,62 promilių girtumas.

Apie 18 val. Molėtų rajono Ažubalių kaime, bute, neblaivus 29 metų vyras septynmečio sūnaus akivaizdoje griebė neblaiviai 28 metų žmonai už galvos ir išrovė kuokštą plaukų. Nukentėjusioji į medikus nesikreipė. Įtariamasis uždarytas į areštinę. Vyrui nustatytas 4,60 promilių, o žmonai – 1,92 promilių girtumas.

Apie 19 val. 49 min. Lazdijų rajono Cijūniškės kaime, namuose, neblaivus 31 metų vyras smurtavo prieš savo 23 metų sugyventinę bei nustūmė ją ant lovos. Krisdama moteris užgriuvo ant pernai gimusios dukters. Moteris su dukra paguldytos į ligonę stebėjimui. Įtariamasis uždarytas į areštinę. Jam nustatytas 1,33 promilių girtumas.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys konservatorius Rimantas Jonas Dagys

Man nelabai patiko tokia audringos veiklos imitacija

– Sukvietėme neeilinę sesiją dėl įstatymo projektų, kurie veiks nuo kitų metų sausio mėnesio. Kol kas nieko negalima pasakyti, nes nepriimti pagrindiniai įstatymai - dar laukia visas paketas. O šiuo atveju patikslinome sąvokas, kas yra smurtas, tad apie veikimą ir efektyvumą dar tikrai anksti kalbėti.

Pagrindinis mechanizmas yra įstatymo įgyvendinimas, kokios struktūros bus sukuriamos ir kaip jos veiks. Atvirai pasakius, man nelabai patiko tokia audringos veiklos imitacija. Nes įstatymai dėl vaiko teisių apsaugos turi būti svarstomi ne ažiotažo, o labai pamatuotoje atmosferoje, nes efektyvumas priklauso nuo formuluočių, turinio, ar mes pasiekiame normalų balansą tarp teisių, pareigų ir visa kita. Kai to nėra, įstatymas sunkiai veikia. Galų gale – svarbūs piniginiai resursai.

Seimo vicepirmininkė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė

Smurto išgyvendinimas tikrai neįvyks per vieną dieną

– Smurto ir patyčių išgyvendinimas tikrai neįvyks per vieną dieną. Turi keistis visuomenė. Jeigu visi susimąstysime ir pradėsime veikti kitaip, bus skatinama atsakinga tėvystė – esu optimistė ir tikiu, kad mūsų šalyje situacija tikrai keisis.

Šiuo atveju mes tik priėmėme smurto sąvokas, o Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas buvo pateiktas. Ką ir kalbėjome plenarinio posėdžio metu, pavasario sesijoje turi atsirasti ir šeimą stiprinantys bei jai padedantys įstatymai, ypač socialinių paslaugų srityje, švietimo įstatymo pataisos, kurios užtikrintų apie atsakingą tėvystę galvojančių jaunuolių rengimą.

Man labai pasisekė, kad turiu puikų vyrą ir jis daug laiko skyrė vaikų auklėjimui. Kaip menininkas jis irgi labai tolerantiškas žmogus. O ir patys vaikai pavykę. (Juokiasi.) Be abejo, būdavo, jog tekdavo pabarti, o su mušimais tikrai nesusidūrėme. Žinote, kas labai padėjo? Knygų, ypač pasakų, skaitymas. Knygos sutelkdavo ir gal dėlto šeimoje buvo mažiau negatyvo, o vaikai augo ramioje aplinkoje.

Liberalų sąjūdžio narė Viktorija Čmilytė-Nielsen

Pozityvios tėvystės reikia mokytis

– Tai yra geras ir reikalingas žingsnis: fizinės bausmės vaikams yra draudžiamos ir atsirado aiškesnis smurto prieš vaikus apibrėžimas. Tai yra ir tam tikra valstybės pozicija, kaip mes norime auginti vaikus, nes šiandieną silpniausi mūsų visuomenės nariai, akivaizdu, ne visada apginami. Tam, kad šeimos normos veiktų praktikoje, žinoma, reikia daug komponentų.

Visų pirma turi keistis mūsų visuomenės požiūris į fizines bausmes. Tai ir yra žingsnis ta linkme, nes lyginant su kitomis valstybėmis, kur buvo analogiškos pataisos, įstatymai buvo priimti ir per kurį laiką sumažėjo fizines bausmes toleruojančių suaugusiųjų skaičius. Manau, kad toks pats efektas bus ir Lietuvoje. Bet tai nereiškia, kad nuo rytojaus viskas kardinaliai pasikeis, žinoma, tai yra ilgas procesas. Šiandien, kiek man žinoma, apie penkiasdešimt procentų suaugusiųjų tiesiog mano, kad fizinės bausmės drausminimui yra priimtinas auklėjimo metodas.

Natūralu, kai priimant kokius nors sprendimus atsiranda įvairių baimių. Kai kurios jų ypač eskaluojamos. Viena tokių – kad įstatymas atvers kelią paimti vaikus iš skurdžiau gyvenančių šeimų. Nors Europos žmogaus teisių teismas yra pasisakęs šiuo klausimu, kad skurdas nėra ir negali būti priežastis paimti vaiką iš šeimos.

Reikia suprasti, kad mes neišrandame dviračio. Tos pačios normos galioja jau penkiasdešimt dvejose šalyse ir tikrai tėvams neblogai sekasi auginti vaikus. Vadinamosios pozityvios tėvystės reikia mokytis. Taip pat reikia sudaryti paslaugų tinklą, pakankamai platų ir veikiantį, kuris padėtų rizikų ir finansinių sunkumų turinčioms šeimoms.

Šiuo metu visgi vaiko teisių apsaugos srityje daugiausiai reaguojame į jau įvykusias problemas ir ne visada efektyviai. Dažniausiai per lėtai ir per daug biurokratiškai. O šios pataisos yra skirtos tragedijai užbėgti už akių.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas socialdemokratas Algirdas Sysas

Įstatymas veikia tik tada, kai jo laikosi piliečiai

– Tų įstatymų buvo keletas – vieni buvo priimti, kiti – svarstyti, treti – pateikti. Kalbant apie smurto sąvokos apibrėžimą, daug kas priklauso ir nuo mažus vaikus auginančių žmonių. Jeigu elgiuosi ne taip, kaip reikėtų, galbūt kada nors išlįs yla iš maišo. Joks įstatymas nesulaikys nuo nesusivaldymo ar nuo įtūžio. Tai yra kiekvieno mūsų auklėjimo nuo mažų dienų pasekmė. Jeigu šeimoje yra normalus auklėjimas, vaikas prisirenka kokių nors drastiškesnių dalykų eidamas į ugdymo ar ikimokyklinę įstaigą, kur ateina pora smurtautojų vaikučių. Nedrausmingas elgesys persiduoda ir kitiems. Tai – visos visuomenės problema. Mes kiekvienas galime prie šios problemos sprendimo prisidėti.

Keletą pastarųjų metų kas tik nesamprotavo tema apie beširdžius norvegų valdininkus, kažkodėl atiminėjančius lietuvių vaikus. Užtenka kaimynų skundo apie triukšmą namuose ir galimą smurtą arba mokytojos pastebėtos mėlynės ant vaiko rankos.

Neseniai teko daug bendrauti su Norvegijos lietuvių bendruomenės atstovais: pradedant bendruomenės pirmininke ar ambasadoriumi, baigiant teisininkais ir psichologais. Ir žinote ką? Visi jie pasakė tą patį. Dėl lietuviams kylančių problemų dažniausiai kalti patys lietuviai. Kas tai lemia? Pirma: kalbos barjeras. Išmokę parduotuvėje nusipirkti pieno, mūsų emigratai įsivaizduoja mokantys kalbą, tačiau neretai tiesiog nesupranta specifinių psichologinių ar teisinių terminų. Todėl į pastabas reaguoja netinkamai, neįvykdo pareigūnų reikalavimų. Tuomet situacija išsirutulioja iki kritinės.

Dar svarbesnė priežastis – mentaliteto skirtumai. Jei norvegui užploti vaikui per per sėdynę – absoliučiai išskirtinis atvejis, tai lietuviui, net ir ne kokiam Kėdainių degradui, gana įprasta auklėjimo forma.

Tad ką daryti, kad apsaugotume mūsų mažuosius nuo smurto? Visuomenės mentaliteto greit nepakeisime, juolab kad išgamų joje buvo ir bus. Tačiau mūsų šalies vaiko teisių apsaugos tarnybą paversti lietuviškąja "Barnevernet" galime per kelis mėnesius. Tereikia tik suteikti jai tokius pat įgaliojimus, kuriais disponuoja kolegos Norvegijoje. O jie tokie dideli, kad į bet kuriuos namus bet kuriuo paros metu gali patekti tik dvi institucijos: policija ir "Barnevernet". Ir, neduok Dieve, joms nepaklusti.

Galbūt tuomet prie keturmečio kapo nebereiks skėsčioti rankomis ir apgailestauti, kad valdininkai lyg ir norėjo, bet nespėjo jam padėti.

Yra daugybė dalykų, kurių, jeigu ne N. Ozolina, galbūt niekada net nebūtume girdėję, pavyzdžiui, kad norvegai tariamai atiminėja vaikus iš imigrantų, neva norėdami sumažinti jų šalyje prasidėjusią kraujomaišą. Neringa tikina, kad jeigu ne ji, galbūt jokių skandalų dėl atimtų vaikų nebūtų kilę. Neringos istorija – antradienį laidoje „Emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ.

Neringa prisimena pradžią istorijos, kuri vos nevirto tarptautiniu skandalu. Tada Lietuvą pasiekė žinia, kad Norvegijos vaikų teisių tarnybos su lietuviais imigrantais elgiasi nežmogiškai, kad nuvykę į darželius tautiečiai neberanda savo atžalų, nes jas jau būna išsivežusi „Barnevernet“. Gal toks rezonansas ir nebūtų kilęs, jei ne Gabrielius – mažametis berniukas, kurio mama Gražina Leščinskienė lig šiol dievagojasi, jog jį norvegai atėmė neteisėtai. Ir, žinoma, jei ne N. Ozolina, dariusi viską, kad šios istorijos iškiltų į viešumą.

„Toks jau mano charakteris“, – šypsosi Neringa ir sako dėl to, kad įsivėlė į ilgą ir painią istoriją, nė trupučio nesigailinti. Nesigailėjo ji ir tada, kai iš didvyrės pernakt tapo kiršintoja ir Lietuvos interneto komentatorių taikiniu. „Aš neskaitydavau jokių komentarų, aš neskaitydavau net tų straipsnių, man buvo visiškai nusišvilpt“, – pasakoja N. Ozolina.

Neringa Norvegijoje gyvena jau aštuoniolika metų. Daugumą jų praleido dirbdama vertėja. „Bet man reikėjo tapti advokate“, – juokauja ji. Spręsti svetimas problemas – tai savotiškas hobis, kurio spėja imtis tarp darbų ir rūpesčių keturiais savo vaikais. Ir tai susiję ne tik su „Barnevernet“, bet ir su daugybe kitų bėdų, su kuriomis Norvegijoje susiduria tautiečiai. Pritilus vaikų atėmimo skandalams, N. Ozolina Norvegijoje toliau kovoja už svetimą ir savo laimę. Gyvenimas name su dešimt miegamųjų, vyro neištikimybė ir tikroji garsiosios vertėjos kasdienybė Olesiunde – laidoje „Emigrantai“ antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Daugelyje pasaulio šalių vyko ir tebevyksta protesto akcijos prieš Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ veiksmus, paimant vaikus iš emigrantų šeimų. Protesto piketas dėl prarastų lietuvių vaikų ketvirtadienį prie Norvegijos ambasados vyko ir Vilniuje. Vertindamas šią akciją sostinėje, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė: „Tik teisiniu keliu, o ne populistinėmis akcijomis ar piketais galime vesti derybas su Norvegija dėl lietuvių vaikų, kuriuos iš tėvų paėmė „Barnevernet“.

Pasak ministro, per pastaruosius trejus metus ne kartą buvo derėtasi ir bendrauta su Norvegijos valdžia dėl dvišalių sutarčių ar kitų būdų, bandant išsiaiškinti, kas nulėmė, kad Norvegijoje gyvenantys lietuviai prarado vaikus, ir kaip juos būtų galima mūsų šalies piliečiams susigrąžinti.

„Tai, kad Norvegija apsisprendė, tikėtina šiemet, ratifikuoti 1996 m. Hagos konvenciją „Dėl tėvų pareigų ir vaikų apsaugos“ yra didelis žingsnis į priekį. Be to, pagaliau atsirado tam tikros gairės, kaip elgtis, jei „Barnevernet“ akiratyje atsiranda užsieniečių vaikai. Manau, kad tos gairės atsirado ne šiaip sau. Prie to prisidėjo ir mūsų raginimai norvegams atsiverti. Kita vertus, kiekvieno vaiko atvejį reikėtų vertinti individualiai, o ne – populistinėse akcijose, kurios pastaruoju metu paūmėjo visame pasaulyje“, – teigė L. Linkevičius.

Apie neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją, kad Norvegijoje iš lietuvių šeimų pastaraisiais mėnesiais buvo paimti 5 ar 6 vaikai, ministras teigė žinių neturįs ir pabrėžė, jog lietuvių vaikų praradimo statistika nėra grėsminga: „Turime tik tą informaciją, kokią gauname per savo ambasadą, nes Norvegijos institucijos neįpareigotos mums teikti informaciją. Sužinome [apie paimtus vaikus – LRT.lt] tik tada, jei į ambasadą kreipiasi patys tėvai. Atsiprašau, kad primenu, bet juk patys Lietuvoje turime apie 10 tūkst. beglobių vaikų ir tokia situacija patys privalėtume susirūpinti, o ne priekaištauti tikrai demokratinei valstybei Norvegijai, užmerkdami akis prieš tai, kaip ginamos vaikų teisės mūsų šalyje“.

Močiutė anūko pamatyti nebesitiki

Daugelio lietuvių aistras iki šiol kaitina istorija, kai prieš dvejus metus iš Norvegijoje gyvenančios Gražinos Leščinskienės „Barnevernet“ atėmė tuo metu penkiametį sūnų Gabrielių.

Pikete prie Norvegijos ambasados Vilniuje dalyvavusi berniuko močiutė Regina Stašienė, bandžiusi gauti globėjos teises, pasakojo, kad anūkas gyvena jau trečioje šeimoje: „Iš pradžių jis buvo apgyvendintas dviejų jaunų moterų šeimoje, po to gyveno kažkokio ūkininko namuose, o kur dabar – nebežinome. Informacija mano dukrai apie vaiką nebeteikiama, nes ji buvo pastebėta važinėjanti netoli to ūkininko valdų. Bet tai galėjo būti visiškas sutapimas, nes ji, valydama norvegų namus, važinėja po įvairias vietoves.“

Po to, kai Gabrielių iš Norvegijos į Lietuvą bandė pargabenti G. Leščinskienės brolis, berniuko nėra mačiusi nei motina, nei kiti artimieji.

„Aš jau, ko gero, nebesulauksiu pasimatymo su anūku“, – su ašaromis akyse kalbėjo R. Stašienė. Ji neigė informaciją, kad dukters namuose Norvegijoje būdavo girtaujama ar kad Gabrieliui trūko motinos priežiūros, dėmesio.

Visus teismus Norvegijoje G. Leščinskienė pralaimėjo po to, kai jos brolis paslapčiom bandė parvežti Gabrielių į Lietuvą. Jis buvo sulaikytas Švedijoje – berniuką norvegai išsivežė atgal, o dėdei namo teko grįžti vienam.

Kaip buvo skelbta žiniasklaidoje, šiuo metu Gabrieliui „Barnevernet“ taiko šeštojo laipsnio apsaugą. Jei būtų pereita prie paties aukščiausio – septintojo laipsnio, būtų pakeista berniuko tapatybė.

Šiuo metu G. Leščinskienės laukia dar vienas teismas, bandant susigrąžinti sūnų ir motinystės teises.

Negali nepastebėti įvykių Lietuvoje

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vicepirmininkas Stasys Šedbaras įsitikinęs, kad Lietuvos vyriausybės atstovai turėtų aktyviau bendradarbiauti su Norvegijos institucijomis: „Ir užsienio reikalų, ir socialinės apsaugos ir darbo ministrai turėtų aktyvinti dvišalius santykius, kad galėtume pasirašyti tam tikrus dvišalius susitarimus, kad galėtume ginti savo tautiečius, kad gautume informaciją apie atimtus vaikus. Jei tuos vaikus iš tikrųjų reikia atimti iš tėvų, tai gal jie galėtų augti Lietuvoje, o ne svetimoje valstybėje?“

Parlamentaras taip pat įsitikinęs, kad Norvegijai bet kokia proga reikėtų priminti apie lietuvių prarastus vaikus. Tam galėtų pasitarnauti iš tikrųjų draugiški Lietuvos ir Norvegijos santykiai, nes pastaroji su mūsų šalimi bendradarbiauja daugelyje sričių.

Kita vertus, pasak S. Šedbaro, norvegai negalėjo nepastebėti pastarųjų mėnesių kraupių įvykių Lietuvoje, kai tėvas mažus vaikus sumetė į šulinį: „Neatmestina, kad norvegai stebi, kas vaikų apsaugos srityje darosi Lietuvoje. Gaila, bet kol kas mes negalime jiems pasakyti, kad grąžintų mūsų mažuosius piliečius ir mes patys jais tinkamai pasirūpinsime. Dar turime nemažai namų darbų“.

Tačiau S. Šedbaras apgailestavo, kad su mažuoju Gabrieliumi norvegai neleidžia jo motinai pasimatyti bent trumpai, o tai, kad berniukas mėtomas iš vienų globėjų kitiems, neabejotinai gali atsiliepti jo tolimesniam gyvenimui: „Sunku net įsivaizduoti, kas darosi jo galvelėje, ir sunku įsivaizduoti, kas dėsis, kai jis užaugs ir bus piktas dėl savo vaikystės. Tokiais atvejais kyla ir pyktis, ir keršto siekimas, ir susiformuoja tokie, kaip Kražių skerdikas“.

Inicijuos naujus įstatymus

Seimo Darbo frakcijos seniūnas Kęstutis Daukšys įsitikinęs, jog Lietuvos valdžia privalo padaryti viską, kad lietuvių vaikai iš bet kurios užsienio valstybės būtų perduoti mūsų šalyje esantiems giminaičiams arba globėjams: „Problemas reikėtų spręsti ne Norvegijoje ar kur kitur, o Lietuvoje. Nemanau, kad visi lietuviai, gyvenantys Norvegijoje ar kitur, – šventi. Gal norvegai ir pagrįstai atima iš lietuvių vaikus, jei jie nesugeba jų auginti pagal tenykščius įstatymus. Tačiau tokiais atvejais vaikus būtina grąžinti Lietuvai, o, kad taip būtų, mes privalome patys pasirūpinti. Jie – lietuviai ir privalo augti savo kultūrinėje aplinkoje. Dėl to aktyviau turėtų dirbti ir vyriausybė, ir Seimas. Jei vyriausybė neras būdų, mes priimsime tam būtinus įstatymus.“

Pasak K. Daukšio, Seimas po pateikimo jau pritarė įstatymo projektui, kad užsienyje esančiais lietuviais vaikais galėtų pasirūpinti Lietuvos Vaiko teisų apsaugos tarnyba. Jei šio įstatymo nepakaktų, parlamentaro įsitikinimu, reikėtų pagalvoti ir apie kitus galimus teisės aktus.

"Laikinai nekomentuosiu, nes esu labai pavargusi nuo neteisybės", – po susitikimo su vaiko teisių apsaugos tarnybos "Barnevernet" atstove Anne Merethe Eide atsiduso Norvegijoje gyvenanti ir atimto vaiko mamai Gražinai Leščinskienei atstovaujanti vertėja Neringa Ozolina, kuri savo feisbuko socialinėje paskyroje paskelbė šokiruojančią pokalbio santrauką.

– Gerbiama Eide, 39-ają šių metų savaitę perkėlėte Gabrielių jau trečią kartą pas svetimus žmones. Kokia priežastis, kad nuolat perkeliamas vaikas? Ar bandėte ieškoti Gabrieliui lietuvių šeimos Norvegijoje, kaip alternatyvos globėjams?

– Perkėlimo į kitą šeimą priežastis buvo įtarimai, jog vaiko biologinė motina lankėsi rajone, kur slepiamas Gabrielius. Dėl rizikos, kad vaikas vėl gali būti išvežtas, pakeisti globėjai. Šiuo metu berniukas saugomas šeštame lygmenyje. Kaip žinote, Norvegijos policija sudarė septynis saugumo lygius. Paskutinis, kai keičiama tapatybė. Tam leidimą galime gauti, matydami pavojų ir poreikį.

– Esu keturių vaikų mama, turinti teisę gauti globotinį vaiką. Ar galėtumėte dar sykį peržvelgti alternatyvą ir mano galimybes tapti globėja Gabrieliui?

– Tokią galimybę esame apsvarstę, bet saugumo sumetimais, dėl pavojaus vaiką išvežti į Lietuvą, deja, ne.

– Cituoju jūsų žodžius paskutiniajame pranešime: "Mes nepastebėjome, kad Gabrielius reikštų norą pasimatyti su mama ar kitais šeimos nariais nei dabar, nei anksčiau." Tačiau turime priešingą informaciją. Tą puikiai matome ir Gabrieliaus atsiųstame laiške mamai, kur prie piešinio parašyta "Mama tave labai myliu", "tu esi gera mama". Tai "kertasi" su jūsų teiginiais. Kodėl traumuojate vaiką? Ar esate supažindinta su vaiko teisių konvencija ir kodėl jos nesilaikote? Konvencija užtikrina kiekvienam vaikui jo teisę į gimtąją kalbą ir kultūrą. Kodėl neteisėtai "privatizavote" Lietuvos pilietį, išplėšdami jį iš jo aplinkos bei pažeisdami jo teises?

– Norvegija turi atskirą įstatymų knygą "Vaiko teisių įstatymas". Kai iš tėvų globą paima "Barnevernet", konvencija keičiama į vaiko įstatymą. Vaikas oficialiai Lietuvai nepriklauso.

– Vieša paslaptis tapo tai, kad Gabrielius nebėra tik G.Leščinskienės vaikas. Po neteisėto konfiskavimo Švedijoje, Gabrielius tapo Lietuvos garbės vaiku. Lietuviai kovoja dėl kiekvieno savo mažojo piliečio, todėl Gabrieliaus grąžinimas į Lietuvą mūsų visų bendras reikalas. Į Lietuvą artimiausiu metu išvyksta Norvegijos teisės ekspertai kalbėti apie korupciją "Barnevernet" įstaigose bei skatinti Lietuvą imtis politinių kelių dėl Gabrieliaus perdavimo Lietuvai. Ar sutiktų gerbiamas "Barnevernet" direktorius atvykti diskusijai į Lietuvą? Patys finansuotume kelionės išlaidas, susitiktume su Lietuvos valdžios atstovais, oficialia Gabrieliaus globėja Lietuvoje. Galbūt lengviau rasime kompromisą?

– Taip, tai  įmanoma, kodėl ne? Reikalingas oficialus pakvietimas.

– Ką galėtumėte patarti mums ir Lietuvai. Kaip paskatinti grįžimo procesą, kuris berniukui padarytų kuo mažiau žalos?

– Dar nėra gauta jokio rašto iš Lietuvos, kur būtų pateiktas oficialus reikalavimas dėl berniuko grąžinimo į Lietuvą.

– Oficialų raštą turėtų atsiųsti Lietuvos vaiko teisių tarnyba ar Užsienio reikalų ministerija?

– Užsienio reikalų ministerija.

– Gerb. Eide, paskutinė informacija yra ta, kad bylos tyrėja atsisakė bylos dėl kritikos bei nuolatinio dėmesio. Teisme "Barnevernet" atstovaus pats vadovas. Ar tai – tiesa?

– Taip. Tai išties nėra ta byla, kurios mes norėtume.

– Cituoju jūsų paskutinį oficialų pranešimą: "Mes nusprendėme, kad nėra pagalbos priemonių, kurias teikiant G.Leščinskienė gautų galimybę pasirūpinti vaiku". 77 žmones nužudęs norvegas A. Breivikas galimybę reabilituotis gavo. Byloje G.Leščinskienė nėra siejama su alkoholiu, smurtavimu ar priklausomybe. Pažįstame G.Leščinskienę kaip noriai priimančią informaciją, atsakingą, darbščią moterį. Ar nemanote, kad perlenkėte lazdą, nurašydami puikią moterį, dar labiau sukeldami dvejonių jūsų vyriausybei neatsiskaitančia įstaiga?

– Niekada ir nesiejome G. Lesčinskienės su priklausomybe, blogais įpročiais ar smurtu prieš vaiką. Manome, kad jai nepakanka gebėjimų būti mama. Pavyzdžiui, ji dažnai keisdavo aukles.

– Ar jums teko skaityti garsaus leidinio "The New York Times" kritiką prieš "Barnevernet" dėl Gabrieliaus istorijos? Ar nemanote, kad 98 milijonai skaitytojų vis dėlto neatsitiktinai palaiko Gražiną? Ar tikrai pasaulio kritika jūsų institucijos adresu yra nepagrįsta?

– Šią informaciją turime, bet privalome laikytis vaiko gerovės įstatymų.

– Jums atnešiau parlamentaro Algirdo Patacko laišką Norvegijos vyriausybei. Parlamentaras jį parašė būtent tuomet, kai švedai neteisėtai atidavė mūsų valstybės pilietį. Ar esate susipažinusi?

– Ne, bet mielai paskaitysime. Dar prašytume atsiųsti į oficialų el.paštą.

– Sausio 19 dieną įvyks teismas. Kodėl neleidžiama Gražinai pačiai pasirinkti advokato?

– Negalime komentuoti.

– Susidarė tokia nuomonė, jog norvegai labiausiai bijo, kad lietuvis neatvyktų į Lietuvą? Dėl to uždrausti net susitikimai? Jums Lietuva baisi?

– Suprantu puikiai, kad taip atrodo. Bet mes pasitikime savo šalies įstatymais.

– Praėjusią savaitę turėjęs įvykti susitikimas buvo nukeltas. Priežastis – gretimoje seniūnijoje kilęs skandalas, kai "Barnevernet" direktorius buvo apkaltintas dviejų įdukrų lytiniu išnaudojimu. Pats darydavo vaizdo įrašus, kaltę pripažino. Ar nemanote, kad turime pagrindą nerimauti dėl Gabrieliaus? Ar užtikrinate, kad jis nuo to apsaugotas? Kokia jo sveikata?

– Jo sveikata gera. Išskyrus tai, kad per užimtumą pamiršome nuvesti pas odontologą. Tad praėjusią savaitę buvo registruotos devynios skylės dantyse. Naktimis dažnai pabunda nuo košmaro, vaistų nevartoja. Globėjų šeima nuolat stebima, jie – darbus turintys geros reputacijos piliečiai.

Susitikime su "Barnevernet" atstove kartu dalyvavo advokatė Neringa Ozolina ir Gabrieliaus mama G.Leščinskienė.

Gražinos sūnus Gabrielius buvo atimtas 2014 metų gegužės mėnesį.

Sausio 26 dieną jos brolis Gabrielių pagrobė ir bandė išgabenti į Lietuvą, tačiau po dviejų dienų buvo sulaikytas Švedijoje ir vaikas vėl perduotas "Barnevernet", o jam paskirti kiti globėjai.

Liepos 7 d. Gabrieliui suėjo 8 metai. Tą dieną prie "Barnevernet" įstaigos buvo surengtas piketas, kad mama galėtų pasveikinti sūnų. Tačiau tokia galimybė jai nebuvo suteikta.

Daug metų Norvegijos teismuose dirbanti vertėja lietuvė Neringa Ozolina, talkinusi ne vienai vaikus praradusiai lietuvių šeimai, socialinio tinklo paskyroje paskelbė visiškai atsiribojanti nuo veiklos dirbant su vaikų gerovės tarnyba "Barnevernet". Taip pat veiklą Gražinos Leščiuvienės byloje nutraukia jos advokatė.

Saugo šeimą 

Nors viešai šis įrašas nėra matomas, susiję asmenys dienraščiui perdavė, jog moteris teigia atsiribojanti nuo bet kokios veiklos, susijusios su žmogaus teisių pažeidimais Norvegijoje, o „Barnevernet“ tema jai - baigta. Taip N.Ozolina teigia nusprendusi, nes jos prioritetas yra šeima bei jos saugumas. Su žiniasklaida bendrauti Norvegijos lietuvė atsisakė, tik pataria ir visiems kitiems "mesti šią temą", nes savo valstybės, Lietuvos paramos nesulauks. 

Savo ruožtu "Respublikos" naujienų portalas pagal dienraštį "Vakaro žinios" parengtą publikaciją skelbia dar daugiau - apie pastaruoju metu neva fiziškai užpuolamus ir psichologiškai provokuojamus dėl savo vaikų kovojančius Norvegijos lietuvius siekiant juos įbauginti ir nutildyti, tačiau tai yra mūsų nepatikrinti faktai. 

Dienraščio teigimu, sūnaus negalinčios atgauti G.Leščinskienės byloje dalyvavusi advokatė Sandra Latotinaitė taip pat pasitraukia iš jos, motyvuodama tuo, kad prieš G.Leščinskienę ir ją palaikančius žmones "pradėtas susidorojimas", o ji nenorinti "būti kita". "Kauno dienai" S.Latotinaitė patvirtino, kad jos pačios prašymu jos dalyvavimas G.Leščinskienės byloje nutrauktas, patikino, kad jos žodžiai minėtoje publikacijoje yra pacituoti teisingai, o platesnių komentarų advokatė pateikti nebenori. 

N.Ozolina anksčiu yra išsakiusi daug kritikos Lietuvos valdžiai, esą jai lengviau dėl savo vaikų kovojančius tautiečius "nurašyti kaip tariamus alkoholikus" nei padėti jiems atgauti vaikus iš "Barnevernet". 

Kritikuoja ir norvegai 

Lietuvoje nuomonės dėl "Barnevernet" veiksmų pagrįstumo yra pasidalijusios: vieni mano, kad ši organizacija piktnaudžiauja savo viršenybe prieš kitas institucijas, kiti - kad patys tėvai kalti, nes neprisitaiko prie norvegiškų gyvenimo standartų, o Lietuvai reikėtų daug mokytis iš Norvegijos vaikų teisių gynimo. 

Tiesa, yra ir pačių norvegų, kurie atvirai kritikuoja savo šalies vaikų teisių apsaugos tarnybos veiklos metodus. Verta prisiminti vieną pavyzdį. Šių metų kovo mėnesį iš Norvegijos į Lietuvą atvykęs ir konferencijoje Seime dalyvavęs teisininkas Marius Reikeras teigė, kad jo šalis vaikų teises gina pažeisdama Žmogaus teisių konvenciją.

M.Reikeras pabrėžė, kad Norvegijos vaikų teisių apsaugos srityje yra tikrai gerų ir sektinų pavyzdžių, tačiau negailėjo savo tėvynės sistemai ir kritikos. Pasak žmogaus teisių srityje dirbančio teisininko, Norvegijos institucijos dažnai pažeidžia žmogaus teises. Be to, teisininkas įvardijo ir kitą jau kurį laiką atvirai aptariamą dalyką – šalies vaikų gerovės srityje figūruoja dideli pinigai, kuriuos gauna visi suinteresuoti sistemos sraigteliai nuo psichologų iki būsimų vaiko globėjų. M.Reikero teigimu, tokia situacija iš dalies susiklostė dėl to, kad norvegai galvoja, jog jų sistema yra praktiškai ideali, ir jiems nereikia jokios pagalbos iš tarptautinių žmogaus teisių institucijų. 1999 m. ratifikavusi Europos žmogaus teisių konvenciją, Norvegija ją naudoja tik kaip pagalbinį instrumentą šalia šalies teisės aktų, akcentavo norvegas. Pasak jo, dėl to vaikų bylose buvo ir rimtų diplomatinių krizių su kitomis šalimis, pavyzdžiui, Čekija. Ir net kai Europos Žmogaus Teisių Teismas priima kažkokį Norvegijai nepalankų sprendimą, šalis į tai esą žiūri pro pirštus. 

Norvegijos atsakas

Norvegijos ambasados Lietuvoje atstovai  "Kauno dienai" sakė negalintys pakomentuoti informacijos apie tariamus lietuvaičių persekiojimus, kadangi nedisponuoja tokia informacija.

Padažnėjus istorijų apie lietuvių Norvegijoje prarandamus vaikus publikavimui, Norvegijos ambasada Lietuvoje susirūpino gerinti čia šalies įvaizdį, dėl ko nusamdė viešųjų ryšių agentūrą.

Ambasada taip pat viešina informaciją, susijusią su vaikų teisių apsauga Norvegijoje ir jos tikslus. Pagrindiniai išskiriami faktai bei teiginiai yra šie:

JT Vaiko teisių konvencija, kuri yra inkorporuota į Norvegijos įstatymus, teigia, kad valstybė, kurioje gyvena vaikas, privalo apsaugoti vaiką pagal tos šalies įstatymus. Vaiko apsaugos įstatymas taikomas visiems Norvegijoje gyvenantiems vaikams, nepriklausomai nuo gyvenimo Norvegijoje statuso ar pilietybės, įskaitant ir Norvegijos piliečius.

Norvegijos vaiko apsaugos tarnyba turi apsaugoti ir padėti labiausiai pažeidžiamiems vaikams. Vaiko apsaugos  tarnybos pagrindinis uždavinys yra užtikrinti, kad vaikams ir jaunuoliams, gyvenantiems tokiomis sąlygomis, kurios gali pakenkti jų sveikatai ir vystymuisi,  reikiamu laiku būtų suteikta reikalinga pagalba ir globa.

Vaiko apsaugos tarnyba yra nepriklausoma institucija veikianti savivaldos lygmenyje. Vaiko apsaugos tarnyba visų pirma yra pagalbos tarnyba. 2012 metais vaiko apsaugos tarnyba padėjo 53 tūkst. vaikų. 8 atvejais iš 10, tai yra savanoriška pagalba namuose, siekiant padėti šeimai geriau funkcionuoti, kad vaikas ir toliau galėtų gyventi namuose. Pagalbos veiksmų namuose pavyzdys yra patarimai ir konsultacijos, bei įvairios tėvų paramos priemonės, padedančios stiprinti tėvų globos vaidmenį.

Vaiko apsaugos tarnyba pagal įstatymą privalo įsikišti, jeigu tėvai nesugeba pakankamai gerai pasirūpinti vaiku. Kai vaikai patiria smurtą, prievartą arba yra kaip nors kitaip neprižiūrėti, valstybinės institucijos turi reaguoti ir įsikišti. Tokiais atvejais vaiko gerovės aspektas yra svarbesnis nei tėvų interesai.

Tėvų globos panaikinimas visada yra paskutinė išeitis. Tai didelė intervencija ir vaikų, ir tėvų atžvilgiu. Tėvų globos panaikinimui yra keliami griežti reikalavimai. Sprendimą dėl globos priima Apskrities socialinės rūpybos taryba. Taryba yra nepriklausoma ir nešališka. Ji priima sprendimą išsamiai apsvarsčiusi visus bylos aspektus.

Vaiko gerovės bylose, bylos šalys yra tėvai ir vaikai, kurie yra vyresni nei 15 metų. Jie turi teisę į nemokamą teisinę pagalbą, būti išklausyti, kviesti liudininkus bei apskųsti Apskrities socialinės rūpybos tarybos sprendimus.

Norvegijos vaiko apsaugos tarnyba yra saistoma griežtų konfidencialumo nuostatų. Tai reiškia, kad vaiko apsaugos tarnyba negali teikti informacijos apie atskiras bylas niekam kitam, išskyrus bylos šalims. Užsienio valstybių valdžios institucijos nėra laikomos vaiko apsaugos bylų šalimi.

Vaikų gerovės bylos nesprendžiamos dvišalių susitarimu tarp valstybių pagrindu. Lietuvos ir Norvegijos institucijos bendradarbiauja šiais klausimais nacionalinės teisės ir tarptautinių susitarimų rėmuose.

Gero gyvenimo pagrindas sukuriamas vaikystėje. Siekis užtikrinti gerą pažeidžiamų vaikų vaikystę yra svarbiausia visuomenės investicija, kurios poveikis trunka iš kartos į kartą. Norvegijos vyriausybės prioritetas yra užtikrinti, kad visi vaikai ir jaunuoliai Norvegijoje gyventų saugiai ir gerai.

N. Ozolinos pasisakymas "Facebook" paskyroje:

"Atsakingai pareiškiu, kad nuo šiol aš atsiriboju nuo bet kokios veiklos susijusios su žmogaus teisių pažeidimais Norvegijoje. Tema „barnevernet“ – man uždaryta. Aš nekomentuosiu aplinkybių, nulėmusių mano sprendimą. Patikėkite, tai labiau nei rimta. Nes supratau, kad mano gyvenimas nepriklauso vien tik man. Aš turiu didelę mylinčią šeimą, kurios gerovė ir saugumas yra man pats didžiausias prioritetas. Aš turiu gausybę man brangių žmonių, gyvenančių tiek Lietuvoje , tiek Norvegijoje, ir aš nenoriu rizikuoti jų gyvenimais. Nenoriu užuojautos, neieškau supratimo. Ir net nenoriu Jūsų visų bauginti. Noriu draugiškai patarti – meskite šią temą. Kad ir kaip širdis plyštų dėl kitų žmonių skausmo – supraskite, kad jūs rizikuojate savo artimaisiais. Kad šioje kovoje jūs liekate vieni, be savo valstybės paramos, ir kažkuria prasme, pastūmėti už įstatymo ribų. Patariu, nes nepaisant visko, jūs visi man taip pat tapote labai brangūs ir artimi, ir man rūpite. Myliu. Apkabinu. Sėkmės. (p.s. dar niekada taip ilgai nerašiau kelių sakinukų..)"

Dabartinės aistros dėl lietuvių vaikų Norvegijoje ir vaiko teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ per kitąmet vyksiančius Seimo rinkimus nekels tokių diskusijų, kokios kilo dėl Garliavos istorijos, teigia LRT.lt pašnekovai. Jie taip pat nemano, kad kilusios diskusijos dėl pabėgėlių priėmimo sukurs labai ryškią politinių partijų priešpriešą. Kita vertus, sutinkama, kad šios aktualijos gali būti panaudotos politinėje kovoje.

Šį pavasarį Lietuvoje kilo aistros dėl Norvegijos tarnyboms perduotų mažamečių. Politologai Tomas Janeliūnas ir Mažvydas Jastramskis teigia, kad per 2016-ųjų Seimo rinkimus ši tema gali būti vėl iškelta į viešumą, tačiau ji esą nebus vyraujanti.

„2012-aisias viena pagrindinių temų buvo atominės elektrinės statybos. Diskusijos dėl lietuvių vaikų Norvegijoje galėtų būti kaip šalutinė dimensija, kaip kad buvo Garliavos istorija. Manau, šią temą galėtų stipriai išnaudoti kokia nors nauja partija, pavyzdžiui, Naglio Puteikio darinys. Konservatorių partijoje taip pat yra politikų, kurie norėtų apie tai kalbėti, bet partijos vadovybė, manau, neleistų tai paversti vienu iš esminių klausimų“, – portalui LRT.lt komentavo M. Jastramskis.

Nemažai dėmesio šiai temai skyrė europarlamentaras, Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis, kuris, be kita ko, ragino ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių kreiptis į Norvegijos vyriausybę dėl vaiko grąžinimo į Lietuvą. Kaip teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas T. Janeliūnas, V. Mazuronis, būdamas europarlamentaru, turi ne tiek daug temų, kurios tiesiogiai aktualios Lietuvos rinkėjams, todėl kalba šia tema.

„Vaikų ir Norvegijos vaikų teisių apsaugos taisyklių tema yra viena iš tų, kuriomis bandoma užkabinti socialiai jautrius klausimus. Kol kas neatrodo, kad kitos partijos ties tuo tikslingai dirbtų. Žinoma, jei yra kokia nors aktualija, vienas ar kitas politikas gali tam skirti dėmesio, bet nemanau, kad per rinkimus tai bus ypatingai iškeliama. Vis tik rinkimuose dažniausiai vyrauja gana panašios temos – ekonominiai, socialiniai dalykai, saugumo aspektai. Vaikų teisių klausimai yra jautrūs, bet jie paprastai susiję su konkrečiais atvejais, ir tai gali būti viena iš rinkimų temų, jei prieš pat rinkimus vėl kažkas netikėtai iškiltų“, – LRT.lt kalbėjo T. Janeliūnas.

Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis teigia, kad galima paimti kokį nors vieną faktą ar pora istorijų ir iš jų padarytų dramblį, mėginti įtikinėti: „Ar tuo naudosis viena ar kita politinė partija, sunku pasakyti.“

Ar partijos diskutuos apie migracijos politiką?

Politologai mano, kad ir šiuo metu intensyviai diskutuojamas pabėgėlių klausimas greičiausiai netaps viena pagrindinių kitąmet vyksiančių Seimo rinkimų aktualijų.

„Tai galėtų būti antrinė dimensija vien todėl, kad Lietuvoje nėra didelio masto imigracijos. Kelių šimtų pabėgėlių klausimas paliečia labai mažai žmonių. Kalbant apie politines konflikto takoskyras, tai turi būti svarbu daugeliui žmonių. [...] Lietuvoje dalis politikų, kurie kels kandidatūras vienmandatėse apygardose, gali apie tai kalbėti, bet abejoju, kad tai taps esminiu dalyku“, – įsitikinęs M. Jastramskis.

Tuo metu T. Janeliūnas tikisi, kad politinės partijos į savo rinkimų programas įtrauks kokią nors migracijos politikos detalę, nes esą akivaizdu, kad Lietuva vėluoja su šios politikos formulavimu. „Lietuvoje tiesiog nėra jokios migracijos politikos, nepaisant to, kad aplink mus vyksta daug konfliktų – dėl Ukrainos ir pan. Mes patys į tai reaguojame tik tuomet, kai verčia ES lygiu priimti sprendimus. Tikiuosi, kad partijos ne tik reaguos į labai konkretų poreikį priimti kažkiek pabėgėlių, bet ir kalbės plačiau, kaip Lietuva gali elgtis su įvairaus tipo atvykėliais – legaliais, nelegaliais, darbo migrantais ar politiniais pabėgėliais. Akivaizdu, kad kol kas politikai nenusiteikę apie tai rimtai kalbėti, bet tikiuosi, kad ir tie iš išorės ateinantys poreikiai paskatins rimtai pažiūrėti į migracijos politiką“, – LRT.lt sakė TSPMI dėstytojas.

Pasak G. Mažeikio, priklausome ES ir turime prisiimti dalį atsakomybės, bet šie sprendimai esą turi būti racionalūs ir derybiškai pagrįsti, pamatuoti įvairiais požiūriais: socialiniu, ekonominiu, švietimo, kultūros bei saugumo.

„Visa tai yra kompleksiniai klausimai, ir neabejotinai vyriausybė turėtų atsakingai juos svarstyti. Akivaizdu, kad paviršutiniški administraciniai sprendimai gali tapti prielaida kokio nors įtikinėjimo dramblio kūrimui. Sunku pasakyti, ar kuri nors partija tuo pasinaudos, bet pakankamai akivaizdu, žiūrint į lietuvių rinkimų tradiciją, kad visuomet atsiranda koks visuomeninis judėjimas ar politinė partija, kuri randa silpnąsias argumentų ir sprendimų vietas ir jas smarkiai kritikuoja“, – LRT.lt kalbėjo G. Mažeikis.

Vilniuje vyko akcija prieš Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos veiklą. Jos dalyviai teigia, kad yra akivaizdžių vaikų teisių pažeidimų šioje šalyje. Tuo metu Norvegijos ambasadorius sako, kad apie tarnybą skleidžiama dezinformacija.

Prie Norvegijos ambasados susirinko kelios dešimtys žmonių. Anot akcijos organizatorių, jie paliko rožes nuo Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos nukentėjusioms šeimoms. Asociacijos „Vakarų Lietuvos tėvų forumas“ pirmininkė Kristina Paulikė sako, kad šia akcija siekia atkreipti dėmesį į vaikų teisių pažeidimus Norvegijoje, ragina šalį pasirašyti 96 metų Hagos konvenciją.

Susirinkusieji  kritikavo ir, anot jų, nepakankamą Lietuvos institucijų reakciją. Tuo metu Norvegijos ambasadorius Dagas Malmeras Halvorsenas sako, kad apie „Barnevernet“ skleidžiama nepelnytai daug dezinformacijos. Pasak jo, ši tarnyba tikrai nesiekia verslo, o globėjams perduota, palyginti, ne tiek ir daug lietuvių vaikų.

Po žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio sulaukusių Norvegijos institucijų sprendimų atskirti emigrantų lietuvių tėvus nuo vaikų, šios šalies ambasada Lietuvoje pasamdė viešųjų ryšių agentūrą, siekdama pagerinti savo įvaizdį.

Norvegijos ambasadorius Vilniuje Dagas M. Halvorsenas teigė, kad „Lietuvos viešojoje erdvėje atsiradus įvairioms interpretacijoms dėl norvegų vaikų teisų apsaugos politikos, dauguma lietuvių į Norvegiją pradėjo žvelgti skeptiškai“.

„Esame įsitikinę, kad reikėtų atkreipti dėmesį į nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo įvairiose srityse vykstantį Norvegijos ir Lietuvos bendradarbiavimą, nes Lietuva yra ne tik viena artimesnių Norvegijos kaimynių bei verslo partnerių – šioje šalyje gyvena viena didžiausių lietuvių diasporų. Glaudiems Lietuvos ir Norvegijos ekonominiams bei socialiniams santykiams būtinas dialogas, dalinimasis informacija ir patirtimi įvairiais lygmenimis“, – teigė diplomatas, raštu atsakydamas į BNS klausimą.

„Įvertinusi esamą padėtį, perspektyvas ir galimybes, ambasada pageidauja suteikti daugiau informacijos ir faktų apie Norvegijos bei Lietuvos bendradarbiavimą įvairiose srityse, taip pat pranešti apie abi šalis siejančius ateities planus. Kad tai padaryti galėtume kuo efektyviau, reikalingos gairės bei įžvalgos iš vietinės komunikacijos agentūros, todėl kovo pabaigoje ėmėme bendradarbiauti su „Ad verum“ agentūra“, - teigė diplomatas.

Emigrantų šeimų padėtimi Norvegijoje ypač susirūpinta po to, kai Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ šiemet nuo motinos atskyrė mažametį Gabrielių B. Po to, kai giminaitis jį bandė parvežti į Lietuvą, bet Švedijos pareigūnai vaiką grąžino Norvegijai, buvo apribotos motinos teisės į vaiką.

„Barnevernet“ veiksmai Lietuvos žiniasklaidoje sulaukė daug neigiamų vertinimų.