Emocijos veržėsi ašaromis

Atokus kaimas Bolivijoje, kur žmonės niekada nematė jūros. Lazdomis Kenijoje moteris mušantys, po to jas slaugantys vyrai. Šarmingas Medeljinas, kur neseniai gatvėse voliojosi lavonai. Sibiro kelias.

Kapinės Peru, dykumoje, kur palaidotos mumijos. Malaizijos vandenų klajokliai. Indonezijos salų grožis. Galva it kūju daužantis slėgis Himalajuose, Bolivijos aukštikalnėse. Kisumu, kur daugiau kaip 10 proc. gyventojų infekuoti ŽIV.

Pravirkdantis moterų šokis Olooltoto kaimelyje. Paukščių išmatas renkantys nelegalai Čilėje. It milžiniškas autobusas greta praplaukiantis banginis Argentinoje...

"Nedalyvauju ceremonijose, nesiveržiu į lūšnynus ar nuostabius gamtos kampelius vien norėdama pasigirti, kad ten buvau, – paminėjus kelis jos kelionių epizodus, pabrėžė Berta. – Kartais esame kalti, kad, paviešinus vaizdus, pasikeičia atokios, ne turistinės, nuostabios vietos. Demonstravimas turi būti atsakingas – paklausk savęs: kokia prasmė?"

Pradėjusi keliauti viena, nuo išgyvenimų, patirtų krūvių Berta sunkiai tramdydavo emocijas.

"Pradžioje tėvams laiškus rašiau verkdama, – dabar šypsosi 30 metų moteris, praleidusi kelis mėnesius JAV, Kinijoje, o per pastaruosius septynerius metus daugiau kaip pusę laiko gyvenusi užsienyje. – Kelionės – troškulys. Manęs nedžiugina daiktai tiek, kiek įspūdžiai, kalnai, vandenynai, gamta, žmonių istorijos. Ypač atokios vietos tokiose šalyse kaip Mongolija, Bolivija, Mianmaras, Ekvadoras, Peru, Kolumbija, Nepalas..."

Naktis su Mianmaro vienuoliais

Trijų savaičių kelionė nuošaliu maršrutu Nepale, Himalajų kalnuose, jai buvo tarsi terapija po sunkios ekspedicijos į Sibirą.

"Iki to laiko jutau baimę fotografuoti žmonių portretus. O čia  raukšlėta senutė žvelgia į tave ir kantriai laukia, kol ją įamžinsi", – prisiminė ne vieną apdovanojimą už savo darbus laimėjusi Berta.

Indonezijoje, nematęs turistų, susirinko bendrauti visas kaimas. Mianmare, nuklydus į atokų bambukinių namų kaimelį, išvydę fotoaparatus skurdžiai gyvenantys žmonės dingo ir netrukus grįžo puošniai persirengę.

"Jiems smagu, kad juos fotografuoji, o išvydę save fotoaparato ekrane, dar labiau džiūgauja", – Berta pastebėjo, kad neseniai atsivėrusiame Mianmare daug svetingumo, nuoširdumo – tai priminė Tailandą ar Vietnamą prieš daug metų.

Ji prisimena nuostabią naktį, kai su dviem kolegomis važiuodami dviračiais pliaupiant liūčiai užklydo į mokyklą. Išvydę juos vaikai, turbūt net nematę svetimšalių, nuolat kikeno.

Manęs nedžiugina daiktai tiek, kiek įspūdžiai, kalnai, vandenynai, gamta, žmonių istorijos. Ypač atokios vietos tokiose šalyse kaip Mongolija, Bolivija, Mianmaras, Ekvadoras, Peru, Kolumbija, Nepalas...

"Buvome pasiėmę miegmaišius ir pasirengę nakvoti bet kur. Tačiau mus sudomino šventykla ant kalno, su kolegomis nusprendėme pasižvalgyti dar ten", – pasakojo fotografė.

Pakeliui sutiktas vienuolis pažvelgė nepatikliai, tačiau išgirdęs, kad jie nakvos po atviru dangumi, nustebo ir pakvietė į šventyklą pavalgyti.

"Mus pamatę vaikiukai vienuoliukai iš baimės pabėgo net palikę sandalus", – nusijuokė Berta.

Netrukus mažieji vienuoliai, niekada nematęs baltaodžių, grįžo slėpdamiesi už vienuolių nugarų.

"Mums leido pernakvoti viename kambarėlyje, kur vienuoliai žiūrėjo seną, nespalvotą televizorių, – neužmirštamas akimirkas prisimena Berta. – Jie nuoširdžiai kikendavo apžiūrėdami, ką mes veikiame, net kaip miegame."

Atviros kolumbiečių širdys

Blogas šalies įvaizdis it trapus stiklas į šipulius subyrėjo B.Tilmantaitę sužavėjusioje Kolumbijoje.

Žmonės labai džiaugiasi atvykėliais, kurie nepabijojo žiniasklaidos, pasakojančios, kad Kolumbijoje – tik narkomafija, susišaudymai ir plėšimai.

Kolumbiečiai iš visos širdies demonstruoja svetingumą.

"Apsilankius Medeljine, kadaise pavojingiausiame pasaulio mieste, vietiniai pasakojo, kad seniau gatvėse voliojosi lavonai, buvo baisu ir pavojinga, – įspūdžiais apie dabar unikalų ir vieną labiausiai traukiančių miestų Pietų Amerikoje dalijosi žurnalistė. – Važiavome autobusiuku su argentinietiškais numeriais – visi šypsosi, mojuoja, signalizuoja, šūkalioja: "Če, boliudo!" ("Seni, drauge!") arba "Hermano!" ("Broli!")

Pietų Amerika – didelė tamsiaplaukės garbanės meilė. Ir ne tik dėl to, kad Bertos mylimasis – argentinietis. Ten – itin šilti, atviri, bendruomeniški santykiai, ko trūksta Lietuvoje.

Pradžioje Berta stebėdavosi, kaip jos mylimasis, kitoje šalyje sutikęs argentiniečių, kalbėdavo porą valandų. Kodėl, klausdavo Berta, neminėjai, kad susitiksi su draugais? O argentinietis šypsojosi ir aiškino: tautiečius matė pirmą kartą gyvenime.

"Pietų Amerikoje įprasta klausinėti apie brolius, seses, vaikus, maistą, sveikatą, pinigus, darbus, – B.Tilmantaitės akimis, jie neturi tabu. – O dirbdama Kinijoje kartą paklausiau žmogaus apie šeimą, tačiau vertėjas atsisakė versti, nes tai intymu."

Beprasmiai skausmai

Čilėje vienas iš įstrigusių epizodų – susitikimas su nelegaliai paukščių išmatas ("guano") renkančiais žmonėmis.

Iš pradžių šie į fotoaparatą ir atvykėlę žvelgė įtariai, tačiau netrukus, pajutę, kad išties domiesi jų darbu, nerauki nosies dėl smarvės, nedejuoji, kartu praleidi visą dieną, jau pasirengę atiduoti širdį – dėmesingi, draugiški, priima į savo ratą ir pasakoja, kaip juos gaudo policija, o "guano" jie renka iš skurdo – vėliau parduoda trąšoms gaminti.

"Keliaudamas prisilieti prie skirtingų kultūrų, tradicijų, tačiau suvoki, kad esame vienis. Meilės yra visur, tik reikia ją pamatyti ir pajausti. Kažkur ji garsi, ryški, kažkur – nebyli ar tyli", – teigė fotografė.

Matyta tirščiausia tamsa? Turbūt – Kenijoje, kur ji dirbo keliose skirtingose vietose.

"Iš tavęs kažko tikisi, bet tu negali duoti ir dėl to jautiesi bejėgis, – iš Šilalės kilusi moteris ten matė daug beviltiškumo. – Kalbu ne apie materialų turtą, nes Mianmare daugelis gyvena skurdžiai, bet švyti, džiaugiasi tuo, ką turi."

Kenijoje B.Tilmantaitės širdį peiliais smaigstė genčių karai, deginami namai, atimami gyvuliai, negalintys eiti į mokyklą vaikai, vandenį iš purvinos upės semiantys ir geriantys žmonės, apipjaustomos ir mušamos moterys.

"Jie gyvena skurdžiai ir dar tiek daug vienas kitam sukelia skausmo. Ir tai neturi jokios prasmės", – atsiduso keliautoja.

Lietuvė matė lazdas, kuriomis vyrai smarkiai sumuša moteris. Ir po to jas slaugo, neša maistą į lovą.

"O kaip nemuši? Ar kitaip moterys mūsų klausys?" – nuoširdžiai stebėjosi jaunas kenietis.

Sielą draskančios dainos

Skaudu matyti, kaip eikvojamas nyksta Viktorijos ežeras – pagrindinis vietinių pragyvenimo šaltinis.

Skaudu, kai nuplukdo į tolimą kaimą, kur matai, kaip vietiniai iš tavęs uždirbtus pinigus išleidžia alkoholiui. Skaudu, kai patriarchalinėse šalyse ją su kolegomis pakviečia prie stalo, o savo moteris nuvaro šalin.

Skaudu matyti ŽIV sergančius žmones ir moteris, prekiaujančias savo kūnais.

Kenija – viena iš keturių pasaulio valstybių, kur daugiausia infekuotųjų ŽIV – 2015-aisiais sirgo 1,5 mln. žmonių.

O šalies šiaurėje, Kisumu mieste, ŽIV serga apie 10 proc. gyventojų.

"Ten atvykome naktį, apsistojome pirmame viešbutyje, nes tamsiuoju paros metu pavojinga, o prie to paties viešbučio matėme moteris, prekiaujančias savo kūnu", – tęsė pasakojimą B.Tilmantaitė.

Girdėdama širdį atvėrusių žmonių istorijas ir matydama ašaras, Berta verkia kartu.

"Verkiau ir Olooltoto kaimelyje, išgirdusi aukštais balsais dainuojančias moteris ir gerkliniais – vyrus. Tos dainos – jų gyvenimo istorijos. Tikros, išjaustos. Kaip ir ant močiutės kūno Borneo džiunglėse ištatuiruotas visas jos gyvenimas", – jautriai į žmonių kančias ir nuoširdumą reaguodavo lietuvė.

Žiauriausias vaizdas Bertą užklupo Šri Lankoje, kai jos akyse vyras išsitraukė mačetę ir vienas puolė du: šie, sėdintys ant motociklo, irgi išsitraukė mačetes ir ėmė vieni kitus kapoti.

"Riksmai, kraujas ir garsas, kai mačetė smigdavo į kūną, galvą, – labiausiai šokiravusį epizodą prisiminė B.Tilmantaitė. – Sunku ne tik dėl vaizdo, bet ir dėl suvokimo, kad taip sprendžiami ginčai – jų tradicijų dalis."

120 m aukštyje

Fiziškai sunku buvo Himalajuose ir 5 km aukštyje Bolivijoje.

"Dusulys, pašėlusiai plakanti širdis, aukštumų ligos simptomai. Atrodo, neištversi. Geri tabletes, kokos arbatą, kramtai kokos lapus, giliai kvėpuoji, – patirtimi dalijosi Berta. – Draugas, sunkiai ištvėręs aukštį, Tibete nuolat siurbė pirktą purškiamą deguonį, neužmigo naktį ir laukė saulės patekėjimo."

Daug adrenalino ji gavo Kolumbijoje, kai leidosi į 120 m urvą. Instruktažas, virvės, automatiškai užsirakinanti jungtis (karabinas) ir – žemyn.

"Kai pradedi leistis atsispirdama į žemę, gylio nematai, nejauti, – šyptelėjo Berta. – Bet staiga uolos tarsi prasivėrė ir pakibau ore. Atsivėrė milžiniškas plotas, 120 m aukštis, keistas čia gyvenančių šimtų paukščių klykavimas, požeminis lietus. Pradėjau tankiai kvėpuoti, supanikavau. Bet netrukus nusiraminau, po truputį nusileidau žemyn."

Tikrai matei vandenyną?!

Peru sužavėjo garsiais prieš 200 m. pr. m. e. – 600 m. e. sukurtais Naskos piešiniais. Stilizuotos figūros, geriausiai matomos tik iš dangaus, ir dabar kelia mokslininkų susidomėjimą.

"O už valandos kelio nuo ten, dykumoje, radome kapines, kuriose palaidotos mumijos, – nakvynę neįprastoje vietoje pamena Berta. – Keistas jausmas atkastuose kapuose matyti mumijas su dredais."

Argentinoje, Valdeso pusiasalyje, neįmanoma buvo atplėšti akių nuo šimtų bedančių (ūsuotųjų) banginių ir kitų gyvūnų.

Banginių atplaukia medžioti kinų, japonų žvejai, o argentiniečiai įspėjamaisiais šūviais apšaudo atvykėlius, apsupa laivus.

"Kinai kelis mėnesius neišeina iš laivo, laukia, kol juos išleis, – banginiai toje vietoje poruojasi, sulaukia palikuonių ir su jaunikliais išplaukia. – Neapsakomas jausmas, kai nesusilaikiusi šoku į vandenį, o pro mane it autobusas ar siena praplaukia milžiniškas banginis."

Susižavėjimą matant greta nuostabius gyvūnus ar gamtos vaizdus vėl keičia paprasti, tačiau savo natūralumu tyri žmonės.

Viename Bolivijos kaimelyje iš pradžių vietiniai nenorėjo fotografuotis, tačiau netrukus atsivėrė.

Gamino valgyti, pakvietė į svečius ir užvertė klausimais: "Matėte vandenyną? Tikrai?! O kaip jis atrodo? Ir valgei krabą?! Ooo..."

Ir it stebuklą stebėjo lietuvės jiems parodytus nufilmuotus kadrus iš kelionių prie vandenynų.

"Ir tu ten tikrai buvai?! – vis negalėjo patikėti niekada jūros nematę žmonės, išgyvenantys sausrą, matantys išdžiūvusių upių vagas. – Tuomet suvoki, kad daug dalykų mes tiesiog neįvertiname."

Berta aplankė daug civilizacijos neliestų vietų, girdėjo daug nuostabių istorijų.

"Paradoksas, bet gal patys prisidedame prie to, kad vietos jau nebe tokios?" – retoriškai klausė B.Tilmantaitė, kurios pirmos iš lietuvių nuotraukos su istorijomis iš Sibiro ir Malaizijos jūrų klajoklius, papuošė ir "National Geographic" žurnalo viršelius.

Gražiausi kadrai – širdyje

Dabar ji jau nesijaudina dėl praleistų kadrų. Seniau tai erzino, nedavė ramybės. Tačiau suprato, kad ne tik praleidžia kadrą, bet, svarbiausia, neišgyvena matomo momento.

Ji tik vėliau suvokė gero draugo, rašytojo Gedimino Kajėno žodžius: "Žinai, supratau, kad galiu ir nerašyti."

Palengvėjo. Ji išsivadavo – pačios gražiausios akimirkos liko galvoje. O nuostabių fotografijų ir istorijų užtenka.

"Dažnai jos atkeliauja it magiškasis realizmas. Kažkas nutinka, arba pasiduodi aplinkybėms ir tave nuveda į kažkokią vietą, kur sutinki žmogų, kuris tampa neįtikima istorija", – prisipažino moteris, kuri 2008 m. Danijoje mokėsi fotožurnalistikos, Kinijoje – multimedijos, dėsto Vilniaus universitete.

Taip Čilėje, Tokopilla kaimelyje, ji atrado mažutę istoriją: seniau kasyklose dirbęs, dabar beveik 40 metų nardantis ir jūros gėrybes renkantis Ivanas save vadina dokumentinių filmų čempionu.

"Ten niekas nevyksta. Ir jo pramogos – dokumentiniai filmai, – pasakojo Berta. – Kai jis išgirdo, kad noriu jį nufotografuoti ir aprašyti istoriją, ko jis net nedrįso svajoti, vyras susigraudino. Graudinausi kartu. Nesvarbu, ar tą istoriją parduosiu, ar uždirbsiu. Bet tas procesas, laikas su juo – neužmirštamas. Dėl tokių dalykų verta dirbti."

Tuomet Berta nusižengė savo taisyklėms: į atmintuką įrašė ir čiliečiui padovanojo jo nuotraukas.

"Bet tikrai galiu patekti į žurnalą?! – atsisveikindamas vis dar nepatikėjo dokumentikos čempionas, paprašęs leidinį atsiųsti adresu – Tokopilla (šiame kaime jį visi pažįsta). – Jei išties taip įvyks, tuomet aš galėsiu ramiai numirti."

"Nanook" sėkmė

"Nanook" projektas "Galia nugalėti" apie Lietuvos parolimpiečius gavo daugybę apdovanojimų, taip pat – Anglijoje ir JAV (antroji vieta – vienąkart nusileido, kitąkart aplenkė "The New York Time" darbus).

Naujųjų medijų agentūrą Nanook.lt įkūrė su kolega, taip pat žinomų žurnalistu ir fotografu Artūru Morozovu.

Neseniai vieną dieną po vandeniu veikė jos įrengta paroda "Girstučio" baseine. Penkios istorijos iš trijų žemynų dabar eksponuojamos Čečėnijos aikštėje Kaune.

Projekto idėjos autorė Berta Tilmantaitė teigia, kad kūrinys apie parolimpiečius apims ne tik sporto, bet ir bendražmogiškumo temas.

Parolimpiečiai tapo artimais žmonėmis

Idėja sukurti tokį projektą – sena, kilusi vos sužinojus apie parolimpines žaidynes, sako viena iš kūrėjų B. Tilmantaitė. Ji teigia nuo pat vaikystės maniusi, kad neteisinga, jog olimpiada stebima ir ja džiaugiamasi, o parolimpinių žaidynių akimirkos tik trumpai parodomos žiniose. „Kelerius metus apie tai galvojau ir, kai šią vasarą grįžau į Lietuvą iš Pietų Amerikos, susisiekiau su Sofija, Karoliu ir Mindaugu [kitais kūrėjais – past.] – pasiūliau jiems idėją ir visi sutiko. Staigiai ėmėmės darbo“, – pasakoja pašnekovė.

B. Tilmantaitė sako, kad pavyko užmegzti ryšį su visais parolimpiečiais: „Tam tikra prasme juos įsimylėjome, jie tapo artimais žmonėmis“. Rezultatu, tikina ji, komanda yra patenkinta, juo tikrai džiaugiasi.

Kita kūrybinės grupės narė S. Korf pasakoja, kad jai tai buvo pirmas toks rimtas projektas. „Buvau ką tik baigusi Vilniaus universitetą, tuomet atsirado Berta, kuri sakė, kad yra idėja, bet ne finansavimas. Buvo nežinoma, ar bus atlyginta, ar ne, bet ji viliojo, kaip galėjo“, – teigia pašnekovė. Ji sako, kad netrukus prasidėjo labai intensyvūs darbai, per kuriuos nutiko įvairiausių dalykų: „Ir mikrofonas buvo nuskandintas baseine, kitas – pakištas po štanga, teko keltis 5 val. ryto ir pan.“ Tačiau, anot S. Korf, kūrėjai nesigailėjo nė sekundės, tai buvo labai prasmingos ir turiningos dienos. Pašnekovė tikina, kad parolimpiečiai tapo tarsi mokytojais, iš kurių pasisemta išminties, įkvėpimo, galios.

Šį kūrinį, multimedijų projektą, bus galima rasti internete. „Bus penki vaizdo įrašai su trumpais pasakojimais, aštuoni išsamūs tekstai, fotografijos, iliustracijos, sukurtos Eglės Plytnikaitės“, – aiškina kūrėja. Ji priduria, kad kartu su jais dirbo garso režisierius Martynas Gailius, padėjęs vaizdo įrašams įgauti dar daugiau paveikumo.

S. Korf sako, kad tai bus gilesnis projektas, kalbantis ne tik apie sportą: „Vaizdo įrašai skirti jų sportinei veiklai, tačiau tekstuose bus galima rasti daugiau apie jų įveiktus iššūkius, psichologiją ir kelią, nueitą iki sporto.“

B. Tilmantaitė pritaria sakydama, kad tai tikrai nėra projektas tik apie sportą, jis – bendražmogiškas. „Tai bus įdomu ir žmonėms, neturintiems su sportu nieko bendro. Mano draugai, matę anonsą, sako, kad juos tai sudomino. Projektas apima žmogiškas sportininkų, įveikusių daug kliūčių gyvenime, istorijas, o tai įdomu visiems“, – tikina idėjos autorė.

Ankstesni įgūdžiai leidžia varžytis toliau

B. Tilmantaitė prisipažįsta, kad iš pradžių buvo sunkoka rasti parolimpiečių kontaktus ir informacijos apie juos: „Kai kurie yra nemažai pasiekę, dalyvavę net keturiose olimpiadose, laimėję medalių. Taip pat yra tokių, kurie į olimpiadą važiuoja pirmą kartą, tad informacijos apie juos rasti buvo sunkiau.“

Vienas iš multimedijos projekte pasirodančių parolimpiečių – septyniolikmetis plaukikas Edgaras Matakas iš Kauno. Jis, anot B. Tilmantaitės, olimpiadoje dalyvaus pirmą kartą, o apako vos prieš kelerius metus. „Edgaras prieš tai šiek tiek plaukiojo, o dabar tai daro profesionaliai, jis įvykdė tris parolimpinius normatyvus“, – teigia pašnekovė. E. Matakas bus parolimpinės komandos vėliavnešys – jam suteikta garbė nešti Lietuvos trispalvę.

Parolimpiadoje dalyvaus ir lengvaatletis Mindaugas Bilius. Taip pat Kęstutis Skučas – anksčiau buvęs plaukikas, šiemet startuosiantis disko metimo rungtyje ir vėžimėlių lenktynėse. Tarp parolimpiečių yra ir Ramunė Adomaitienė, kuri dalyvaus šuolio į tolį rungtyje.

„Londone R. Adomaitienė liko ketvirta, vos per 1 cm nuo bronzos. Ji tikisi, kad galbūt šiemet sėkmė bus jos pusėje“, – pasakoja S. Korf. Ji priduria, kad be šių sportininkų, dar yra visa golbolo rinktinė, dziudo atstovas Osvaldas Bareikis, taip pat – Jonas Spudis, dalyvausiantis ieties metimo rungtyje.

B. Tilmantaitė teigia, kad kurtame projekte orientuotasi į šių metų olimpiadoje dalyvaujančius sportininkus: „Jų yra daug, tiek buvusių, tiek esamų, tačiau visko vienu metu negalime padaryti. Sporto tema, bendražmogiškumo tema yra įdomios, tad gali būti, kad ateityje projektą pratęsime.“

S. Korf sako, kad dauguma parolimpiečių yra buvę sportininkai, po traumos atėję ir į parolimpinį sportą. „Jie jau turėjo įgūdžių, kurių paprastai gana sunku išmokti. Dėl to, ką jie darė anksčiau, dabar yra didelis įdirbis“, – aiškina viena iš projekto kūrėjų. Ji tikina, kad dėl ankstesnių įgūdžių sportininkai dabar gali varžytis pasauliniu lygiu.

Lietuva parolimpiečiams abejinga

B. Tilmantaitė, paklausta, ar sportininkai lengvai įsileido kūrėjus į savo gyvenimus, sako, kad buvo visko: „Kai kurie iš pradžių žiūrėjo keistai, svarstydami, kodėl ir kam mes tai darome, tačiau buvome labai atkaklūs. Su kiekvienu sportininku praleidome mažiausiai savaitę – kasdien eidavome į treniruotes, kad ir kiek jų būtų, nesvarbu, ar tai 6 val. ryto, ar lyja lietus, ar kaitina saulė.“

Tuomet, dalijasi patirtimi B. Tilmantaitė, sportininkai ir suprato, kad tai ne tik noras šiaip pabūti aplinkui, tai kūrėjams tikrai rūpi ir yra įdomu. „Su visai užsimezgė ryšys, jie atsivėrė. Padarėme labai įdomių interviu, beveik kiekvieno metu tiek jie, tiek mes apsiverkdavome, išgyvendavome viską bendrai“, – pasakoja kūrėja. Ji teigia mananti, kad sugebėta priartėti prie sportininkų – jie leido būti kiek galima arčiau, nepyko ir net patardavo, kur geriau eiti, ką pamatyti.

B. Tilmantaitė tikina, kad buvo labai įdomu stebėti parolimpiečių reakcijas parodžius filmo ištraukas: „Prieš tai jie buvo matę tik anonsą. Buvo įdomu stebėti, kaip jie reaguoja į kiekvieną vaizdo įrašą, kai pamato save. Vėliau ėjome pasikalbėti, apsikabinti ir palinkėti vieni kitiems sėkmės.“ Ji sako, kad parolimpiečiams įrašai patiko, visi teigė norintys tai dar kartą pažiūrėti namuose, tyliai.

Projekto idėjos autorė sako, kad tai svarbu tiek parolimpiečiams, tiek kūrėjams. „Tai tema, apie kurią svarbu ir reikia kalbėti. Visi matome to atsivėrimo, tam tikrų dalykų aptarimo prasmę“, – tikina B. Tilmantaitė. Ji teigia negalinti suprasti, kodėl Lietuvoje parolimpiečiams skiriama tiek mažai dėmesio: „Užsienyje televizijoms ir naujienų portalams tai rodyti, kurti apie tai pasakojimus yra prestižas, kaip apie olimpiečius.“

Lietuvoje, pasakoja ji, galima išgirsti pasisakymų, kad tai neįdomu ir rodoma nebus. Arba, kaip teigia B. Tilmantaitė, reklamos užsakovams tai nepatraukli tema, niekas nenorės su tuo tapatintis. „Aš nesuprantu ir nenoriu tikėti, kad taip yra. Tikiuosi, kad tai pasikeis“, – viliasi pašnekovė.

S. Korf pastebi, kad Londono parolimpines žaidynes stebėjo 4 mlrd. žiūrovų, buvo parduoti beveik 3 mln. bilietų: „Tai dideli skaičiai, parodantys viso to mastą. Keista, kad Lietuvos neįgaliųjų čempionato žiūrovais dažniausiai būna patys sportininkai, jų treneriai arba artimieji“. S. Korf teigia, kad tarp parolimpinio sporto ir įprastojo skirtumų yra labai mažai.

„Pasauliniai „Sony“ fotografijos apdovanojimai“ pritraukia ne tik kylančius talentus, bet ir gerai žinomus menininkus. Kasmet vykstantis renginys pasaulio bendruomenei pristato geriausias nuotraukas iš viso pasaulio, kurios buvo padarytos per paskutiniuosius 12 mėnesių. 2017 m. konkurso kategorijose atsirado naujų tematinių sričių, kurios leis fotografams dar labiau išlaisvinti savo kūrybiškumą.

Konkurse gali dalyvauti tiek profesionalai, tiek fotografijos meno entuziastai, o jo apdovanojimai turi svarų balsą fotografijos pasaulyje ir gali suvaidinti lemtingą vaidmenį konkurso atskirų kategorijų nugalėtojų bei į finalą patekusių fotografų karjeroje. Fotografai kviečiami varžytis keturiose konkursinėse kategorijose: profesionalų, atviroje, jaunimo ir studentų. Be minėtų keturių konkursinių kategorijų, bus išrinktas ir geriausias Lietuvos fotografas, kuriam atiteks nacionalinis Lietuvos apdovanojimas. Darbai, kurie varžysis dėl Lietuvos nacionalinio apdovanojimo, bus atrinkti iš Lietuvos fotografų nuotraukų, pateiktų atviroje konkursinėje kategorijoje.

Šio prizo laimėtojais yra tape jauni ir perspektyvūs fotografai – Berta Tilmantaitė, Darius Jakubauskas. 2015 m. konkurso komisija Lietuvos fotografei Dovilei Dagienei skyrė antrąją vietą profesionalų kategorijoje „Gyvenimo būdo” tematinėje srityje. Į konkurso finalą yra patekęs Lietuvoje ir pasaulyje žinomas fotografas Karolis Janulis bei muzikantas ir visuomenės veikėjas Andrius Mamontovas. Dalyvavimas „Pasauliniuose „Sony“ fotografijos apdovanojimuose“ yra nemokamas, o nuotraukas konkursui galima pateikti Pasaulinės fotografijos organizacijos interneto svetainėje www.worgpohoto.org.

Profesionalios fotografijos kategorijoje dalyviai bus vertinami pagal pateiktų darbų seriją. Šioje kategorijoje temos skirstomos į meninės tematikos fotografijas – „Architektūra“, „Konceptuali fotografija“, „Žemiškas gyvenimas“, „Portretas“, „Natiurmortas“, ir į dokumentines fotografijas – „Dabartiniai įvykiai ir naujienos“, „Šiuolaikinės problemos“, „Kasdienybė“ „Sportas“. Atviroje kategorijoje vertinamos pavienės nuotraukos, priskirtos vienai iš temų, apimančių architektūrą, kultūrą, patobulintas nuotraukas, judėjimą, gamtą, laukinę florą ir fauną, portretus, natiurmortus, gatvės nuotraukas, keliones. Jaunimo kategorija skirtas 12–19 metų amžiaus fotografams, kurioje vertinamos pavienės nuotraukos, remiantis jos estetiniu grožiu. Studentų fotografijos konkursinė kategorija skirta fotografijos studentams, kurių pavieniai darbai „prisiminimų“ tema vertinami pavienė temos nuotrauka. Daugiau apie 2017 m konkursines kategorijas galite sužinoti apsilankę oficialioje Pasaulinės fotografijos organizacijos svetainėje: https://www.worldphoto.org/sony-world-photography-awards.

„Pasaulinių „Sony“ fotografijos apdovanojimų“ konkurso nauda jį laimėjusiems fotografams – didžiulė. Be pasaulinės žiniasklaidos dėmesio ir didesnio pripažinimo, profesionalios fotografijos kategorijos ir atviros kategorijos nugalėtojai yra apdovanojami piniginiais prizais, atskirų kategorijų nugalėtojai – naujausia „Sony“ skaitmenine fotografavimo įranga. Nugalėtojų ir finalininkų nuotraukos yra eksponuojamos „Pasaulinių „Sony“ fotografijos apdovanojimų“ parodoje Londone bei yra įtraukiami į specialiai šiam įvykiui leidžiamą knygą.

„Mes nepaprastai didžiuojamės, kad minime jau 10-asias konkurso metines. Nuo pirmojo konkurso 2007 m. „Pasauliniai „Sony” fotografijos apdovanojimai“ nuosekliai augo tiek dalyvių skaičiumi, tiek teikiamų darbų profesionalumu. Man be galo džiugu, kad kylantiems įvairiausių pasaulio šalių fotografams apdovanojimai tapo jų tolesnės karjeros pagrindu, o pripažinti fotografijos meistrai čia gali plėtoti savo tinklą ir atrasti naujus veiklos barus,“ – komentuodamas konkursą teigė Pasaulinės fotografijos organizacijos vadovas Scottas Gray.

Svarbiausios datos:

* Iki 2016 m. gruodžio 5 d. galima pateikti darbus studentų konkursinei kategorijai.

* Iki 2017 m. sausio 5 d. galima pateikti darbus jaunimo ir atvirai konkursinėse kategorijose.

* Iki 2017 m. sausio 12 d. galima pateikti darbus profesionalų konkursinėje kategorijoje.

* 2017 m. vasario 28 d. – skelbiamas visų kategorijų atrinktų finalininkų sąrašas.

* 2017 m. kovo 28 d. – skelbiami jaunimo ir atviros konkursinės kategorijos bei nacionalinio Lietuvos prizo laimėtojai.

* 2017 m. balandžio 20 d. – oficialios ceremonijos Londone metu bus paskelbtas metų fotografo titulo laimėtojas bei profesionalų kategorijos atskirų temų laimėtojai. Taip pat bus paskelbti metų fotografo titulą atviros, jaunimo bei studentų konkursinėse kategorijose pelnę fotografai.

* 2017 m. balandžio 21 d. – gegužės 7 d. – Somerset parodų centre Londone vyks „Pasaulinių „Sony” fotografijos apdovanojimų” geriausių darbų paroda.

Šią savaitę Klaipėdoje lankytojams atvėrė duris dvi fotografijos parodos: vakar Fotografijos galerijoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmų antrajame aukšte (Didžioji Vandens g. 2) pristatyti Ingridos Mockutės-Pocienės „Susiliejimai“, o Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos kavinėje „Pauzė“ įsikūrė Bertos Tilmantaitės „Vandenyno žmonės”.

Kai kūnas – meno objektas

„Šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau telkiamės ties kūno kaitumu. Tai rodo, kad kūnas yra svarbus objektas. Tai yra mūsų visų tapatybės vieta, – įsitikinusi fotografė I.Mockutė-Pocienė. – Man kūryba – tai nuolatinis ieškojimas. Seniai fotografuoju žmones, tačiau šitaip „apsinuoginau“ palaipsniui. Nusirengdami parodome ne tik kūną, dalelę sielos, savo istorijos, patirties… Kūnas yra nenuobodus, todėl jis yra mano kūrybinis impulsas ir jėga.“

I.Mockutės-Pocienės fotografijose kūno kalba atspindi platų spektrą veiksmų ir pozicijų – nuo pačių fiziškiausių iki pačių simboliškiausių, nuo pačių intymiausių iki labiausiai socialinių, nuo pačių įgimčiausių iki labiausiai išmoktų. „Savo instrumentu – fotoaparatu komunikuoju erdvėje, teikiančioje daug elementarių kūrybiniam procesui reikalingų pastebėjimų, detalių: gamtos natūralumas, medžiagiškumas, faktūros, ritmai, netikėtumai, paslaptis... Embleminis moteriškumas: simbolinė forma išreiškianti gamtą. Stiprybė tinka tik vyrui. Jo vizualusis kūno medžiagiškumas vešlus. Tačiau vyriškas erosas disciplinuojamas, iškeliamas santūrumas. Tam turi įtakos nedažnas vyro-pozuotojo reiškinys, – dėstė parodos autorė. – Visa tai – akimirka, kurioje kūnas užima svarbiausią vaidmens poziciją. Kūnas tampa meno objektu – papuošalu, skulptūra ar tiesiog gamtos dariniu. Jį atrakina emocinis intymumas kūryboje, kai atsiveria galimybės – susilieti, lietis, liestis...“

I.Mockutės-Pocienės fotografijų paroda „Susiliejimai“ veiks iki rugpjūčio 16 d.

Apie nykstančią etninę grupę

O Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos inicijuota šilališkės B.Tilmantaitės fotografijų paroda „Vandenyno žmonės” uostamiestyje stabtelėjo iki rugpjūčio 1 d.

B.Tilmantaitė, baigusi žurnalistikos ir medijų studijas Vilniaus universitete, Danijoje ir Kinijoje, ėmė keliauti po pasaulį ir rengti fotopasakojimus iš Sibiro, Irano, Afganistano, Indijos, Malaizijos bei kitų šalių. Ji tapo pirmąja Lietuvos fotografe, kurios nuotraukos buvo publikuotos prestižiniame žurnale „National Geographic“. Šiais metais Berta laimėjo „Sony“ pasaulinių fotografijos apdovanojimų konkursą. Šiuo metu po Lotynų Ameriką keliaujanti fotografė dirba laisvai samdoma reportere. Ji rašo įvairiems pasaulio žurnalams, kuria televizijoms skirtingose šalyse. Beje, B.Tilmantaitė yra viena iš kelionių knygos „Azija be sienų“ bendraautorių.

Jos fotografijų cikle „Vandenyno žmonės“ pasakojama apie nykstančią etninę grupę – jūros klajoklius arba tiesiog valčių gyventojus, kurie klaidžioja po tropinius vandenis arba apsistoja mažuose nameliuose, įtvirtintuose ant koralo rifų, ar salose. Vandenynas jiems yra jų namai, žaidimų aikštelė vaikams ir pagrindinis maisto bei pajamų šaltinis. Dauguma šių jūros klajoklių nežino savo amžiaus, turi tik asmenvardį ir nemoka nei skaityti, nei rašyti. Daugelis jų neturi jokių asmens dokumentų ir nežino, kur yra gimę. Jie nėra išsilavinę ir neturi beveik jokios darbo patirties, išskyrus žvejybą. Lietuvė fotografė įamžino jų kasdienybės akimirkas, kurios virto vaizdingu pasakojimu apie kitokį pasaulį ir kitokį gyvenimą žmonių planetoje.