Lemia oras

„Šiltesnės pastarojo dešimtmečio žiemos ir ankstyvi pavasariai sulos gavybą kiek ankstina“, – sako Vilniaus ir Trakų rajonuose sulą išgaunantis Rimas Biekša.

Pasak R. Biekšos, sulos kokybė ir tekėjimas priklauso nuo daugelio veiksnių. „Svarbu ir oro sąlygos, ir surinkimo laikas. Geriausia sula būna tik jai pradėjus tekėti, kai oras dar yra vėsesnis, naktys šaltos. Vėliau, orams atšilus, šio gėrimo kokybė pamažu prastėja. Beje, klevų sula bėgti pradeda dar žiemą, vos tik truputį atšyla, o beržų sulčių teks palūkėti. Šiuo metu beržų sula dar nepasivaišinsite, šių medžių atgijimas priklausys nuo saulės ir šilumos“, – sakė R. Biekša.

Sula surenkama rankiniu būdu, tad fizinio darbo tenka nudirbti nemažai. Miške sulos surinkimo laikotarpiu tenka būti dažnai ir pasivaikščiojimas tarp beržų tampa savotiška terapija. Beržas – nepaprastai geros energetikos medis, ne veltui vadinamas gyvenimo medžiu.

Pasak R. Biekšos, sulos gavybos verslas įsisuko po truputį, pradžioje tai buvo tiesiog pomėgis. „Sulą iš pradžių tiekdavau ūkininkų turgeliams, vėliau atsirado galimybė didesnius kiekius pristatyti sulos gėrimus gaminančiai „Straiko“ bendrovei. Pastaruoju metu jaučiamas natūralių produktų vartojimo padidėjimas, tad ir sulos išgavimo sektoriuje konkurentų gausėja“, – sakė R. Biekša.

Pasak pašnekovo, vien tik iš trumpalaikio žaliavinės sulos išgavimo išgyventi vargu ar pavyktų. Tai tik sezoninis verslas. Dažniausiai tuo užsiima ūkininkai, šalia turintys miško, ar miško savininkai. Specialiai sulos gavybai skirtų beržų plantacijų privačių žemių ir miškų savininkai neveisia. Tai būtų brangi investicija – reikėtų sulaukti beržyno brandos, sulos gavyba tektų užsiimti vaikams ar net vaikaičiams.

Sukaupiama daug

Per metus, priklausomai nuo sezono trukmės bei oro sąlygų, Lietuvoje galima surinkti ir perdirbti 1-1,5 mln. litrų sulos. Vienas beržas per sezoną gali dovanoti iki 100 litrų šio vitaminingo gėrimo.

Sula dievų gėrimu vadinama ne veltui – tai tikras mineralinių medžiagų, mikroelementų, vitaminų, įvairių rūgščių ir eterinių aliejų lobynas, gerinantis medžiagų apykaitą, stiprinantis imunitetą, šalinantis iš organizmo toksinus bei šlakus. Sulos išgavimas ir jos pardavimas paplitęs ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse.

Sula – šalutinis mūsų miškų produktas. Nors beržas Lietuvoje – viena iš vyraujančių medžių rūšių ir atrodytų, kad beržynų turime pakankamai, visgi geriausia sulą leisti tuose medynuose, kuriuose žalos dėl medžio pragręžimo būtų patiriama mažiausiai. Tai brandaus miško plotai, netolimoje ateityje numatyti kirsti. Alinti ir žaloti jaunus beržus netikslinga, tad miško savininkai apgalvotai ir atsakingai renkasi sulos gavybai tinkamus medžius. Beje, grynų klevynų mūsų šalyje beveik nėra. Taigi, cukringa klevo sula – pakankamai brangi gamtos dovana. Gamtoje, kaip ir visur kitur, turi būti pusiausvyra. Medžius, kaip ir kitus gamtinius išteklius būtina tausoti, nepersistengti ir išgaunant sulą.

Surinkta sula pereina ilgą kokybės reikalavimų patikrą, tad jos kelias iki galutinio vartotojo gana ilgas.

Susidomėjimas didėja

Kasmet beržų sulos, kaip ir kitų natūralių gėrimų, populiarumui augant, didėja ir jos paklausa globaliose rinkose. Šiuo metu  80 proc. mūsų šalies beržynuose surenkamos sulos parduodama svetur. Lietuvišką beržų sulą jau pamėgo Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos, Belgijos, Vengrijos vartotojai, taip pat – tolimos Azijos rinkos kaip Japonija, Singapūras ir Taivanas, kuriame praėjusių metų pabaigoje buvo pristatyta ir degustuota lietuviška sula.

„Esame viena iš didžiausių sulos gėrimų gamintojų Europoje. Per metus iš tiekėjų surenkame apie milijoną litrų sulos. Veiklos pradžioje didesnį kiekį sulos galinčiųjų pristatyti buvo nedaug. Dabar šios problemos nebėra, nes ir tiekėjai kartu su mumis užaugo, įgijo daugiau patirties, jais pasitikime. Norinčiųjų tiekti sulą kasmet daugėja“, – sakė bendrovės „Straikas“ vadovas ir vienas iš savininkų Gintaras Didžiokas.

Sula jau galima mėgautis ištisus metus: sula pasterizuojama bei supilstoma į saugias, ilgam saugojimui tinkamas pakuotes, o vėliau – į prekybai skirtus buteliukus. Vartotojams siūloma išbandyti ir tokiais sveikuoliškais priedais kaip propolis, imbieras, spanguolė, ežiuolė, citrina pagardintą natūralią sulą.

Daugiausiai sulos išgeria europiečiai. Skaičiuojama, kad vienas žmogus išgeria apie 5 litrus per metus. Antroje vietoje – Šiaurės Amerika, kurioje vienas žmogus per metus suvartoja apie 2,5 litro sulos.

Daugiausia sulos išgaunama ir jos produktų pagaminama Suomijoje, Baltijos valstybėse, Lenkijoje, taip pat Rusijoje, Baltarusijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kinijoje.

Pasak G. Didžioko, sula nėra prabangos prekė. Ją perka sveiką gyvenimo būdą propaguojantys žmonės arba tie, kurie nuo pat mažumės patys eidavo į mišką jos prisirinkti ir taip ją pamėgo.

"Sulą tekina jau antrą ar net trečią savaitę. Geriausiai ji teka, kai naktimis šiek tiek pašąla. Prieš porą savaičių kaip tik ir laikėsi tokie orai. Dieną saulutė šildo, būna teigiama temperatūra, o naktimis – lengvas šaltukas. Tokių sąlygų ir reikia, kitaip sula neteka", – pasakojo Valstybinės miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio Šernų girininkijos girininkas Arūnas Samoška.

Jis tikino, kad tokio ankstyvo sulos tekinimo sezono net nepamena.

"Šie metai – ypatingi. Juk itin šilti. Girininkija pradėjo sodinukų sodinimą miškuose. Per penkiolika darbo metų nepamenu tokio laiko, kad kovo pradžioje, vasario pabaigoje būtume puolę miško sodinti", – sakė A.Samoška.

Suloje yra daug žmogaus organizmui svarbių mikroelementų, taninų, fruktozės, įvairių vitaminų, organinių rūgščių ir kitų vertingų medžiagų.

Tačiau interneto forumuose sulos mėgėjai rašo, kad šiais metais bėga ne itin saldi sula.

"Klevo sula visada būna saldi, beržo sula tokia nėra. Nepastebėjau, kad jos skonis šiemet skirtųsi. Gal nuo dirvožemio, kuriame auga medis, priklauso?" – svarstė A.Samoška.

Nors sula ir vertinama sveikos gyvensenos mėgėjų, tačiau šis produktas gana greitai genda.

Vieni siūlo sulą konservuoti, kiti rauginti, yra ir tokių, kurie ją šaldo.

Kol kas uostamiesčio turgavietėse šio pavasarinio gėrimo dar nematyti.

Tačiau prognozuojama, jog įsibėgėjęs pavasaris dar leis iki soties pasilepinti šiuo gėrimu.

Teigiama, jog suloje yra gausu žmogaus organizmui svarbių mikroelementų, taninų ir organinių rūgščių.

Gamtosaugininkai primena, kad tekinti sulą galima toli gražu ne iš kiekvieno po ranka pasitaikiusio klevo ar beržo.

Valstybinėje žemėje, kaip nustato Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka, sulą leidžiama tekinti tik iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po penkerių metų ir kurių skersmuo ne plonesnis kaip 20 cm.

Jeigu medis bus nukirstas ne vėliau kaip po metų, jo skersmuo gali būti ir mažesnis.

Privačios žemės savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui, apribojimai netaikomi.

Norintieji leisti sulą privačiam savininkui priklausančioje žemėje, tai gali daryti tik gavę jo sutikimą.

Skylės sulai leisti gręžiamos ne didesniame kaip 1 m nuo žemės paviršiaus aukštyje. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje – 3 cm.

Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, skyles reikia užkimšti.

Tiesa, kol kas sula gausiai teka tik iš klevų. Beržų sulos dar teks šiek tiek luktelėti.

Kada pradėti leisti sulą?

Sula pradedama leisti ankstyvą pavasarį ir leidžiama apie mėnesį, kol išsprogsta pumpurai. Klevų sula šiemet pradėjo tekėti vos kovui persiritus į antrą pusę. Beržų sulos reikėtų pradėti ieškoti šiek tiek vėliau – maždaug už poros savaičių, prasidėjus balandžiui. Itin gausiai sula teka, kai temperatūra pakyla iki 4–6 laipsnių šilumos.

„Nors šiuo metu temperatūra žemesnė, dienos metu iš saulės kaitinamo klevo jau pribėga per du litrus sulos. Patikrinti, ar jau laikas mėgautis sula, galima aštresniu daiktu šiek tiek įpjovus medžio kamieną – jei sula teka, vadinasi, laikas. Tačiau ženklų galima ieškoti ir kitur. Štai mums apie sulą pasufleravo genys. Savaitgalį pastebėjome kleve įsitaisiusį ir jo žievėje skylutę prasikirtusį genį. Paukštis godžiai skanavo iš skylutės išsiveržusį, tačiau į varveklį pavirtusį saldų gėrimą“, – pasakoja smulkiuosius augintojus vienijančios specializuotos platformos Maistoturgus.lt įkūrėja Aistė Jankūnaitė.

Kaip leisti sulą?

Sulą reikėtų leisti atsakingai – tik taip elgdamiesi gėrimu džiaugsitės patys ir nepakenksite medžiui. Sulai tekinti reikėtų rinktis atokiau nuo kelio augančius storesnius nei 20 cm skersmens medžius. Skylės sulai leisti turėtų būti gręžiamos šiaurinėje kamieno pusėje, ne aukščiau kaip 1 metro aukštyje (optimalus aukštis – apie 70 cm). Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o gylis medžio kamiene neturi būti didesnis nei 4 cm. Tame pačiame medyje galima gręžti ir kelias skyles, tačiau tarpas tarp jų turi būti bent 10 cm.

„Sulai patogiai leisti į išgręžtas skyles įstatomi mediniai latakėliai, o po jais pastatoma, geriausia, stiklinė talpa. Sakoma, kad plastikinė talpa sulai suteikia specifinio skonio. Indo, į kurį bėga sula, viršų reikėtų uždengti tankiu tinkleliu ar marle – taip išvengsite nešvarumų, kurių į sulą gali pripūsti vėjas, ir saldumynais mėgstančių pasilepinti vabzdžių“, – pataria A. Jankūnaitė.

Baigus leisti sulą medžio nevalia palikti likimo valiai. Išgręžtos skylės turi būti užkemšamos mediniu kamščiu, taip pat patartina užtepti sodo tepalu ar tiesiog moliu.

Ką daryti su sulos pertekliumi?

Jei šviežios sulos nepavyksta išgerti iš karto, sandariai uždarykite ją švariame inde ir laikykite šaldytuve. Sula greitai rūgsta, tad tokiomis sąlygomis nepakitusi ji gali stovėti tik apie tris dienas. Jeigu tai negelbsti, sulą supilstykite į plastikinius butelius ir užšaldykite. „Atitirpinta sula išlaiko pirminį savo skonį. Šaldymui ruošiamo butelio svarbu pilnai nepripilti – šąlantis ledas plėsis ir gali jį suskaldyti“, – įspėja A. Jankūnaitė.

Dar vienas būdas paruošti sulos atsargas – ją rauginti.

„Šaldyta ar raugta sula galima mėgautis ne tik pačiam, bet ir vaišinti draugus, kaimynus. Ji gali tapti ir malonia, sveika dovana. Galiausiai, sulos perteklių visuomet galima parduoti“, – sako A. Jankūnaitė.

Kuo sula naudinga?

Sulą gerti ne tik skanu. Joje apstu įvairiausių naudingų medžiagų, pavyzdžiui, tokių mineralinių medžiagų ir mikroelementų kaip kalis, kalcis, geležis, varis, taip pat vitaminų, eterinių aliejų ir įvairių rūgščių. Teigiama, kad sula gerina medžiagų apykaitą, stiprina imunitetą, iš organizmo šalina toksinus, šlakus. Tačiau norint pajusti sulos daromą poveikį, neužtenki jos atsigerti vieną kitą gurkšnį. Kasdien reikėtų išgerti bent litrą sulos ir, jei įmanoma, tai daryti bent mėnesį.

Šiuo metu sulos mėgėjai tekina klevų sulą, kuri yra gerokai saldesnė nei beržų. Tačiau netrukus norintieji galės paragauti ir beržų sulos.

Tradiciškai sula pradeda tekėti vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4–6 laipsnių šilumos. Sula vidutiniškai bėga apie porą savaičių.

Pamaryje klevų sulą dar vasario pradžioje pirmieji tekinti pradėjo rusniškiai. Tiesa, vėliau šį procesą sužlugdė šaltukas.

Paprastai sula leidžiama vos nutirpus sniegui. Sulos tekinimas tęsiasi iki tol, kol išsprogsta pumpurai.

Gamtosaugininkai primena, kad tekinti sulą galima toli gražu ne iš kiekvieno klevo ar beržo.

Valstybinėje žemėje sulą leidžiama tekinti tik iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po penkerių metų ir kurių skersmuo yra ne plonesnis kaip 20 cm. Jeigu medis bus nukirstas ne vėliau kaip po metų, jo skersmuo gali būti ir mažesnis.

Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje – 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, skyles reikia užkimšti.

Už šių reikalavimų pažeidimus gresia nuo 10 iki 30 eurų bauda.

Privačių miškų savininkai savo reikmėms sulą gali tekinti be apribojimų. O štai norintieji leisti sulą privačioje žemėje tai gali daryti tik gavę tos žemės savininko sutikimą.

Ankstyvas pavasaris leidžia mėgautis tik porą ar trejetą savaičių per metus išgaunamu gėrimu – beržų ir klevų sula.

Klevų sulą pajūryje pradėta tekinti dar prieš savaitę. Po truputį ima tekėti ir beržų syvai. Žinovai pataria, kad klevų sulą vertėtų skubėti tekinti, nes jos laikas tuojau baigsis.

"Stebuklų neišrasi. Sula imama maždaug iš vieno metro aukščio. Išgręžiama 3–5 cm gylio skylutė, į kurią įstatomas latakėlis. Baigus tekinti sulą negalima palikti medžio "kraujuoti", reikia užaklinti žaizdą. Tai daroma mediniu kyliu", – pasakojo Kretingos miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Sigitas Kupšys.

Klevų sula turi daugiau cukraus, tad ji saldesnė nei beržų. Medžių sula vertinama dėl vitaminų ir mikroelementų.

"Per dieną galima drąsiai tris litrus sulos prileisti. O raugėme sulą tik jaunystėje. Dabar jau to nebedarau, nepavyksta", – sakė S.Kupšys.

Sula nustoja bėgti, kai baigia judėti medžio syvai.

"Užsisuka "kraniukas", kurio nematyti. Vadinasi, jau baigta. Šiemet ankstyvas ir labai saulėtas pavasaris. Todėl viskas anksčiau nei pernai prasidėjo. Įšalo nebuvo, medžių šakų sistema nebuvo sukaustyta", – kalbėjo urėdo pavaduotojas.

Kretingos urėdijos Šernų urėdija jau pradėjo sodinti miškus.

"Ten, kur smėlynai, skubame sodinti, – daugiau vilčių, kad spės prigyti. Važiuojant per laukus matyti, kaip viskas bąla. Kažkokia anomalija. Jei ir toliau taip bus, gali būti, kad turėsime baisią sausrą", – prognozavo S.Kupšys.

Pasekmių gali sukelti ilgesnis laikotarpis be jokio lietaus. Saulės ir vėjo gairinamas žemės paviršius intensyviai džiūsta.

Dažnai pasitaiko, kad pavasarį pajūryje nusistovi saulėti ir be lietaus orai. Pernai daržininkai skundėsi, kad po žiemos dirvožemyje sukaupta drėgmė labai greitai išgaravo, nes ilgą laiką nelijo.

Norint išgauti sulą, būtina žinoti, kaip tai padaryti ir kokius leidimus reikia turėti. Kitaip galima ne tik nepagydomai sužaloti medį, bet ir sulaukti nuobaudų. Taip teigia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus specialistė Vida Jarošienė. Ji primena, kad, sulą leidžiantis savo reikmėms, specialių leidimų gauti nereikia.

„Privačių žemių savininkams, norintiems prisileisti sulos savo reikmėms, nereikia jokių leidimų. Tačiau, jeigu žmogus, neturintis žemės ūkio valdos, nori prisileisti sulos, jis turėtų atsiklausti privačių žemės ūkio savininkų ir gauti jų leidimą savo reikmėms įsileisti sulos“, – perspėja specialistė.

– Kokie leidimai reikalingi, norint užsiimti sulos gavyba ir prekyba?

– Norintys užsiimti šia veikla turi kreiptis į teritorines Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybas, kuriose reikia užregistruoti veiklą ir gauti maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą.

– Kokie pagrindiniai aplinkosaugos reikalavimai? Turbūt ne iš visų medžių ir ne visada galima leisti sulą, jeigu ji ir bėga.

– Iš tiesų, norintys užsiimti šia veikla, šiuo maisto tvarkymu, visais atvejais turi laikytis laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos. Dėl papildomų leidimų iš aplinkos apsaugos institucijų kreiptis nereikia.

Tačiau noriu pabrėžti, kad sulą galima leisti iš ne plonesnių kaip 20 cm skersmens medžių, kuriuos planuojama kirsti ne vėliau kaip po penkerių metų. Jeigu medžiai nukertami per metus, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių.

Skylės sulai turi būti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės. Jų skersmuo neturi viršyti 2 cm, o gylis medienoje – ne ilgesnis kaip 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, medžio žaizdą būtina užkimšti mediniu kamšiu ir užtepti sodo tepalu, kad į pažeistą vietą nepatektų parazitinių grybų ar bakterijų ir medis nepradėtų pūti.

– Privačių miškų savininkams, leidžiantiems sulą savo reikmėms, tokių leidimų nereikia?

– Privačių žemių savininkams, norintiems prisileisti sulos savo reikmėms, nereikia jokių leidimų. Tačiau, jeigu žmogus, neturintis žemės ūkio valdos, nori prisileisti sulos, jis turėtų atsiklausti privačių žemės ūkio savininkų ir gauti jų leidimą savo reikmėms įsileisti sulos.

– Į kokius indus patartina leisti sulą, kad ji būtų kokybiška?

– Svarbu, kad, leidžiant sulą, būtų naudojami švarūs įrankiai ir indai. Į rankiniu grąžtu medyje išgręžtą skylutę rekomenduojame įstatyti medinį latakėlį, o sulą leisti į švarų stiklinį indą. Dar reikėtų pasirūpinti, kad į varvančią sulą nepatektų vabzdžių ar neprilytų lietaus, todėl indą būtina uždengti.

– Manoma, kad žmogui naudinga sula. Ar iš tikrųjų suloje rasime naudingų medžiagų, ar tai – mitas?

– Sula nuo seno mėgstama Lietuvos gyventojų. Tai – puikus, gaivinantis ir mažai kaloringas gėrimas. Jame – nemažai organinių rūgščių, taip pat – kalio, kalcio, magnio, geležies, taninų, vitaminų C ir PP, kitų vertingų mineralinių medžiagų.

Vis dėlto moksliniai tyrimai nepatvirtino, kad sula turi gydomųjų savybių. Didžiausia šio gėrimo nauda – jis puikiai malšina troškulį. Sulą geriausia gerti šviežią. Jeigu ji neišgeriama iš karto, reikėtų laikyti šaldytuve, uždarame stiklainyje. Šviežią sulą reikėtų suvartoti per dvi–tris dienas, nes ji greitai rūgsta.

Beržų ir klevų sula ne tik skani, bet ir labai sveika, sako Vegetarų draugijos pirmininkė Ksavera Vaištarienė.

"Gerdami sulą, gauname daug naudingų medžiagų: įvairių vitaminų, antioksidantų, fermentų, mineralinių medžiagų – kalcio, kalio, magnio, vario ir kitų", – vardija sveikuolė K.Vaištarienė.

Nuo senų laikų ankstyvą pavasarį kaimo žmonės gurkšnoja sulą. Kanadoje, vadinamoje klevų šalimi, gaminamas klevų sulos sirupas, nes ten ji, sako K.Vaištarienė, yra saldesnė.

"Klevų sulos sirupą Kanadoje vartoja vietoj cukraus, gardina varškę, manų košę, blynus. Šis sirupas natūralus, o ne tiesiog sula, sumaišyta su cukrumi", – pastebi K.Vaištarienė.

Moteris sako, kad sula – tai baltas beržo ar klevo kraujas. Joje yra visko, tik cukringumas skiriasi: beržo sulos – 1–2 proc., klevų – net 5 proc. Yra duomenų, kad sula valo organizmą, joje yra ir obuolių rūgšties, gliukozės, fruktozės.

"Be to, sula naudojama parfumerijos, konditerijos pramonėje", – priduria K.Vaištarienė.

Nerimaujame dėl aplinkos taršos, o medžiai juk viską siurbia iš dirvožemio. K.Vaištarienės tikinimu, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvos gamta mažiau užteršta.

"Manau, kad ir sulos kokybė pakankamai gera. Žmogus gauna tiek pat, kiek ir medis, taigi yra pusiausvyra, ir sveikata nuo to nepablogės", – paguodžia sveikuolė.

Anot jos, sulą tinka vartoti nuo osteochondrozės, inkstų akmenligės, pabrinkimo, podagros, reumato, odos ligų, egzemos, žvynelinės ir kitų ligų. Poveikį stiprina kokteiliai su gydomųjų žolelių nuovirais.

Senovėje sula buvo naudojama ir odos priežiūrai, moterys ja prausdavo veidą, įtrindavo plaukus. Sakoma, kad ir kava, virta suloje, skanesnė.

Senovėje pagal sulos tekėjimą žmonės spręsdavo apie ateinančius metus – jei sula veržiasi gausiai, vasara bus lietinga. Turint daug sulos, K.Vaištarienė pataria ją konservuoti: pilną butelį pakaitinti įstačius į verdantį vandenį, tik neužvirinti pačios sulos. Kai kas sulą raugina ir daro iš jos girą.

Sulos kokteiliai

Į 1 l sulos įpilti 7,5 ml ženšenio arba 12 ml dygiojo eleuterokoko tinktūros, savaitę palaikyti šaldytuve ir gerti po stiklinę du kartus per dieną prieš valgį.

Kitas receptas: į 1 l sulos įpilti 20 ml jonažolių tinktūros, savaitę palaikyti šaldytuve ir gerti po pusę stiklinės tris kartus per dieną 20 min. prieš valgį.

Jei turite bruknių, mėlynių, kitokių lapų ar debesylo šaknų, 1 l vandeninio jų nuoviro galima sumaišyti su 2 l sulos. Ženšenis stiprina imunitetą, hormonų veiklą, visapusiškai turi gerą poveikį.