Moterų – vos kelios
Rugpjūčio pabaigoje patvirtinti beveik visi Valstybinių miškų urėdijos regioninių padalinių vadovai, Šalčininkų regioniniam padaliniui vadovaus B.Golubovska. Prieš tai Vilniaus regioniniame padalinyje girininko pavaduotoja dirbusi 31-ų moteris profesiniame gyvenime turėtų kuo pasigirti: ne vienais metais yra pripažinta geriausia girininko pavaduotoja, pelniusi daugybę apdovanojimų ir padėkų už įvairius darbus ir renginius. Bet nesigiria, tik kukliai užsimena, kad į naująsias pareigybes pateko konkurso būdu.
Vykstant Valstybinių miškų urėdijos reorganizacijai, buvę 42 regioniniai padaliniai jungiami į 26. Po pirmojo atrankų etapo birželio mėnesį buvo patvirtinti 16 regioninių padalinių vadovai ir netrukus buvo paskelbta pakartotinė atranka užimti 10 likusių regioninių padalinių vadovų pareigas. Didžiausias pretendentų skaičius į vieną poziciją buvo – 28, mažiausias – 14 kandidatų į vieną vietą.
Šios profesijos moterų – vos kelios, ko gero, nuolat tenka justi didžiulę vyrų konkurenciją? "Prieš dešimt metų gal ir jautėsi. Tada girininkai ne tik kaip į kolegę, bet ir kaip į moterį kitaip žiūrėjo – nemanė, kad esame lygiavertės jiems", – be nuoskaudos prisimena pašnekovė.
Dabar daug kas pasikeitė. Vykstanti miškų urėdijų reforma pasėjo abejonę dėl miškininko profesijos perspektyvų, prestižo. "Mūsų vardas ne kartą buvo sutryptas, todėl liko labiausiai šiai profesijai ir miškui pasiaukoję žmonės. Tas savo srities specialistų branduolys tik įrodo žmonių atsidavimą savo profesijai. Miškas užima trečdalį šalies teritorijos, jam tvarkyti reikalingi kvalifikuoti specialistai, todėl turime laikytis drauge. Svarbiausia – padaryti viską, kad išsaugotume mišką ateities kartoms. Ir aš noriu, kad mano dukra po daugelio metų galėtų išdidžiai pasakyti, kad jos mama – miškininkė!" – sako B.Golubovska, miškininko darbą vadinanti ne profesija, o gyvenimo būdu.
Stiprybė – iš beržo
"Pradėjau nuo eigulės darbo, dirbau girininko pavaduotoja, girininke, taip pat turiu patirties einant urėdijos prekybos vadybininko pareigas, – vardija profesinės karjeros etapus. – Man šios darbo patirtys neįkainojamos, teko dirbti nuo žemiausios iki vadovaujamosios grandies. Todėl ir ryžausi dalyvauti konkurse."
Pristatydamas kolektyvui Boženą Valstybinių miškų urėdijos direktorius Marius Pulkauninkas priminė jos pačios žodžius: "Nesitikėkite, kad sėdėsiu kabinete." Dabar aštuonioms, o nuo kitų metų dvylikai girininkijų vadovausianti B.Golubovska – gerai pažįstama girininkų bendruomenei, kuri tiki ir pasitiki vadove, laukia jos jaunatviško požiūrio į darbą.
"Laimingas tas, kuris dirba mėgstamą darbą. Aš tikrai labai laiminga. Turėjau labai gerus mokytojus, kolegas, kuriuos galiu drąsiai vadinti šeimos nariais, – su jais augau ir kaip specialistė, ir asmenybė. Miškininkai – labai geri žmonės, paprasti, išmanantys savo darbą. Yra antros, trečios kartos miškininkų. Pasirodo, mano proprosenelis buvo Šalčininkų urėdijos eigulys, taigi ir kviečia kraujas", – juokiasi paprasta, bet tokia tvirta laime spinduliuojanti moteris, ko gero, seneliui labiausiai turinti būti dėkinga už šią profesiją.
"Užaugau kaime, Šalčininkų krašte, labai daug laiko leisdavau pas senelius. Mano senelis kasdien eidavo į mišką pasivaikščioti ir mane vesdavosi. Maža greitai pavargdavau, prašydavau, kad parneštų. O jis sakydavo: "Apkabink beržą, pabūk prisiglaudusi, tada galėsi savo kojomis grįžti." Jis išmokė ne tik stiprybės iš medžių pasisemti, bet ir miške jaukiai jaustis", – mintimis nubėga į vaikystę.
Noriu, kad mano dukra po daugelio metų galėtų išdidžiai pasakyti, kad jos mama – miškininkė!
Šiandien savo septynmetei dukrai Aurelijai ji atveria miško klodus. Kai buvo sumaniusi išsikraustyti į miestą, pakako, kad dukra paklaustų: "Tai, mama, mes kaip paukščiai inkile gyvensim?" – iškart persigalvojo. Gyvena juodvi miške, girininkijoje, Aurelija pažįsta beveik visus medžius, skiria paukščių balsus, o kai mama stato automobilį, visada pasižiūri, ar po ratais nėra sraigės.
Liks tik kelmai kelmuoti?
Žinoma, kalbamės ir ne apie tokius poetiškus dalykus. Prieš penkerius metus amerikiečių mokslininkai buvo paskelbę savo tyrimų rezultatus: geriausiai tvarkomi miškai yra Lietuvoje. Vis dėlto mūsų tautiečiams taip neatrodo. Socialiniuose tinkluose nuolat pasigirsta pagalbos šauksmų: "Kerta miškus, liks tik kelmai kelmuoti!"
Kai B.Golubovska dirbo Vilniaus regioninio padalinio Parudaminos girininkijos girininko pavaduotoja, girininkija buvo apdovanota kaip geriausiai atliekanti neplynus kirtimus. Klausiu specialistės, ar tikrai mums jau reikia sunerimti dėl miškų naikinimo?
"Mano manymu, nėra blogai, kad visuomenė taip jautriai reaguoja, būtų daug blogiau, jei nereaguotų. Miškai – mūsų nacionalinis turtas. Deja, dažniausiai žmonės neturi pakankamai informacijos ir nesupranta, kad subrendus ir perbrendus medynams juos reikia tvarkyti, kitaip medžiai tiesiog supus. Valstybinė miškininkystė planuojama paisant griežtų reikalavimų. Miškų monitoringas, analizė ir kirtimų planavimas – ne mūsų kompetencija. Miškų instituto specialistai ir mokslininkai suplanuoja kirtimus maždaug dešimčiai metų, o mes, miškininkai, turime pasirūpinti miškų atkūrimu, priežiūra, apsauga, racionaliu miškų išteklių naudojimu", – vardija pašnekovė.
Daug metų girininkijoje dirbanti B.Golubovska džiaugiasi, kad kaip niekad anksčiau suaktyvėjo privačių miško valdų savininkai, jiems rūpi miškas, jie atvyksta konsultuotis ir tartis.
Susitelkti ir būti atsakingiems verčia ir klimato kaitos poveikis miškams, kuriuos, anot Boženos, gali pastebėti ir nebūdamas miškininku. Žiemos nebuvimas, vėjovartos, vėjolaužos – miškas kenčia nuo veiksnių, kurie nėra žmogaus valioje. Užtat žmogus gali padėti miškui.
"Man miškas – kaip mažas vaikas: ką įdedi iki penkerių metų, tą ir turėsi. Nepakanka pasodinti medį, jį reikia ir prižiūrėti, puoselėti", – vaizdingai palygina miškų priežiūros esmę.
Iš (ne)meilės miškui
Paliečiame jautriausią temą – apie mus, atvykėlius, miške. Ar mokame jame svečiuotis, ar laikomės lankymosi miške taisyklių? Į šiuos klausimus miškininkė atsako lakoniškai: "Deja, deja…"
"Dabar miškuose sukurta daug rekreacinių objektų, tai daroma žmonėms, tačiau jie ne visada gamtoje elgiasi atsakingai ir rodo tinkamą pagarbą... Kai kurie atvažiuoja į mišką ir elgiasi jame taip, tarsi tai būtų paskutinis kartas jų gyvenime. Po tokių "svečių" lieka kalnai šiukšlių, sukeliamas gaisro pavojus, – apgailestaudama konstatuoja padėtį regioninio padalinio vadovė. – Bet yra ir tikrai atsakingų, civilizuotų lankytojų, kurie ne tik gražiai ir kultūringai elgiasi gamtoje, bet ir sutvarko kitų žmonių paliktas šiukšles."
Ji prisimena, kaip kartą neiškentė ir paskambino į vieną radijo laidą, kurios važiuodama automobiliu klausėsi. Visi, diskutavusieji apie nekultūringą elgesį gamtoje, kaltino ką tik nori – darželio auklėtojus, mokytojus, visuomenę... "Bet nė vienas nepasakė, kad tokio elgesio priežastis – šeima. Jei mano dukra mato, kaip aš miške pakeliu kiekvieną šiukšlę, ji jos nenumes", – atskleidžia paprastutį pagarbaus santykio su gamta receptą.
Parudaminos girininkijoje B.Golubovska globojo tris jaunųjų miško bičiulių būrelius, kuriuos lankė vaikai nuo šeštos iki dvyliktos klasės. "Pirmais metais į miško tvarkymo talkas surinkome tik 50 vaikų, jie sakė, kad jaučiasi kaip vergijoje, kai reikia dirbti tokį darbą. Pernai į talką susirinko 400 mokinių. Pirmais metais surinkome 15 tonų šiukšlių, pernai – 9 tonas", – akivaizdžia skaičių kalba nusako mokomojo ir auklėjamojo darbo naudą.
Bendromis jėgomis pasiekta išties daug: sunaikinti mažieji miškų sąvartynai, aptvarkytos apylinkės. O smagiausi miškininkės ausiai pasakojimai, kaip viena šeštokė privertė dėdę pakelti ledų popierėlį arba vaikai nufotografavo miškų šiukšlintojus ir įkėlė nuotrauką į feisbuką.
Jaunieji miškų bičiuliai nuolat globoja paukščius ir žvėrelius, drauge su girininkijos darbuotojais kelia inkilus, tvarko miškus, organizuoja "žaliąsias Kalėdas" o po darbų drauge kuria laužą ir kepa dešreles. Argi reikia stebėtis, kad vienas dažniausių klausimų: kokius egzaminus reikia laikyti, kad galėtų įstoti mokytis miškininkystės.
