Nepadorūs juokeliai
„Jeigu gydytoja sako „dabar noriu paklausyti jūsų plaučių, prašome nusirengti iki pusės“, kaip ir suprantama, kur yra plaučiai – krūtinės ląstoje. Ir netikėtai nuskamba žodžiai: „Kurią kūno pusę jums apnuoginti?“ Tada kyla klausimas: ar čia buvo tik šiaip juokas, ar už šių žodžių slypi kai kas daugiau. Nieko kito nelieka, kaip griežčiau pasakyti, kad jeigu atėjote pas mane kaip pas moterį, prašome lauk. Jeigu atėjote kaip pas gydytoją, apnuoginkite krūtinės ląstą, noriu paklausyti plaučių“, – apie netaktišką pacientų elgesį pasakoja Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų priimamajame dirbanti gydytoja Božena Markevič.
Kalbant apie seksualinį priekabiavimą, iš tikrųjų labiausiai neapsaugotos yra slaugytojos. Netgi visuomenėje yra sakoma: „sesutės – seksutės“.
Medikė atvira: pacientai bando kviesti į pasimatymą, prašo telefono numerio, siūlo pažintį pratęsti už ligoninės ribų.
Nepageidaujamo pacientų dėmesio dažnai sulaukia gydytojos rezidentės. „Kartais būna netaktiškų komentarų, susijusių su gydytojos išvaizda. Bet užtenka pasakyti, kad tai niekaip nesusiję su liga, ir susigėdęs pacientas pradeda elgtis padoriai. Pati esu turėjusi tokį atvejį pirmaisiais rezidentūros metais, kai dirbau su gydytoja chirurge. Vidutinio amžiaus vyriškis apipylė komplimentais, kad esu jauna ir graži. Pasakiau, kad jo elgesys nerimtas“, – prisimena Emilija Trumpaitė.
Seksualus „sesučių“ įvaizdis
Ar medikių nežeidžia, kad jų profesija yra per daug seksualizuota, o erotinio turinio filmų herojėmis dažnai tampa būtent patrauklios daktarytės? „Kalbant apie seksualinį priekabiavimą, iš tikrųjų labiausiai neapsaugotos yra slaugytojos. Netgi visuomenėje yra sakoma: „sesutės – seksutės“. Tai - žeminantis palyginimas. Sunkiai suprantama, iš kur ateina toks stereotipas. Pavyzdžiui, slaugytoja dažnai vaizduojama su trumpu chalatėliu, gilia iškirpte ar prisegamomis kojinėmis. Be abejo, lengvo prieinamumo stereotipas paplito, kai pasirodė Samuelio Shemo knyga „Dievo namai“. Joje spalvos itin sutirštintos“, – apie klaidingus pacientų įsitikinimus pasakoja B. Markevič.
Anot jos, tokiems įsitikinimams peno duoda ir tai, kad slaugytojos dažnai bendrauja su pacientu. Netgi turi tam tikrą fizinį kontaktą, pavyzdžiui, stato lašelinę ar ima kraują. „Be abejo, ji dažniau užsuka paklausti, kaip jūs jaučiatės? Kai kurie pacientai galvoja, kad jiems yra rodomas išskirtinis dėmesys, nors slaugytoja iš tikrųjų tik atlieka savo darbą“, – sako B. Markevič.
Dažnai ir pacientų žmonos, sugyventinės, antrosios pusės užsipuola per daug rūpestingas medikes: „Labai jau dažnai vaikštote pas mano vyrą, per daug klausinėjate...“
„Juk slaugytoja vaikšto, kad pažiūrėtų, kaip jaučiasi pacientas, o ne dėl simpatijos. Mums iš tikrųjų rūpi to žmogaus sveikata. Netgi buvo toks atvejis su pakankamai garbingo amžiaus pora. Kai sesutė pastatė lašelinę, o paciento lankytoja iš paskos ją pasivijo ir kaip stūmė, kad ši su visais instrumentais trenkėsi į sieną. Ačiū Dievui, nesusižeidė. Tiesiog pavydo scenos“, – pasakoja gydytoja.
Nedrįsta skųstis
Tiesa, medikės tokiu reiškiniu kaip seksualinis priekabiavimas (ar fizinis smurtas) nelinkusios skųstis.
„Nė viena neišdrįsta pasakyti. Mūsų visuomenės problema ta, kad nepripažįstame tokio reiškinio kaip seksualinis priekabiavimas. Visų pirma, tavimi niekas nepatikės. Nebent bus vaizdo įrašas, bet ir vėlgi... Kodėl niekas policininkų nebando pastumti? Todėl, kad yra numatyta griežta atsakomybė. Tačiau medikus galima stumdyti, galima apspjaudyti, nes gi nėra jokios atsakomybės. Slaugytojos yra pažeidžiamiausia grandis, kuri gali sulaukti ir smurto, ir priekabiavimų. Tai yra tas personalas, su kuriuo realiai ką nori, tą gali daryti. Nes dėl to nebus jokių pasekmių“, – apgailestauja B.Markevič.
Komentarai
Sveikatos teisės advokatas Arūnas Žlioba:
– Noriu akcentuoti, kad yra tam tikros terpės, kuriose seksualinis priekabiavimas veši labiau nei kitose. Pavyzdžiui, darbo santykiuose, tarp dėstytojų ir studentų. Ne išimtis yra ir medikų santykiai su pacientais, kadangi gydymo procese atsiranda tam tikras būtinumas būti šalia paciento ir seksualinis priekabiavimas, aišku, gali pasireikšti. Tiesa, pagal naująjį Darbo kodeksą, taip pat Europos Sąjungos teisės aktus darbdaviai turi užtikrinti tokią darbo aplinką, kurioje nebūtų seksualinio priekabiavimo.
Jeigu gydymo įstaigose tokie atvejai pasitaiko, problemą pirmiausia turi spręsti ne slaugytoja, ne gydytoja, bet gydymo įstaigos administracija. Tam yra įvairiausių priemonių. Pavyzdžiui, darbuotojų skatinimas, kad jie praneštų apie tokius atvejus darbdaviui ir administracijai. Manau, kad dažniausiai priekabiavimo atvejai taip ir lieka užslėpti tarp dviejų ar keturių akių. Pranešimas turbūt įpareigotų administraciją imtis tam tikrų veiksmų.
Seksualinis priekabiavimas visuomet buvo, tik sveikatos priežiūroje jis slepiamas, nenorima viešinti. Nes ir pacientų, reikia pripažinti, reakcijos į aplinką ir į slaugytoją yra keistokos.
Dar yra baudžiamasis aspektas. Seksualinis priekabiavimas – kriminalizuota veika. Už ją skiriama bausmė. Ji, aišku, nėra susijusi nei su laisvės atėmimu, nei su areštu. Dažniausiai tai – baudos arba tam tikri apribojimai. Aišku, toks teistumas asmeniui garbės nedarys. Galbūt tam tikrais atvejais nereikia pabijoti kreiptis į Prokuratūrą dėl tokių veiksmų, ypač kai pakanka įrodymų, kuriais gali būti garso, vaizdo įrašai. Jeigu priekabiautojas yra girtas, jo atsakomybė dar griežtesnė. Jeigu pacientas yra psichiškai nesveikas, jau kita kalba, nes dabar kalbame apie veiksnius asmenis, kurie yra girti arba įžūlūs.
Jeigu priekabiavimas nėra sisteminis, o vienkartinis, epizodinis, labai stipriai nepažemino moters, pradėti teisines procedūras kartais reiškia susikurti sau tam tikrų sunkumų. Manau, kad žmonės tiesiog iš paprasto praktiškumo yra linkę apie tai nutylėti. Dėl to, kad turėtų mažiau problemų, kad neįsipintų į procedūrinius procesinius veiksmus, kurie yra varginantys, ilgalaikiai, tęstiniai, nuolat atnaujinantys nemalonius prisiminimus.
Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė Danutė Margelienė:
– Seksualinis priekabiavimas visuomet buvo, tik sveikatos priežiūroje jis slepiamas, nenorima viešinti. Nes ir pacientų, reikia pripažinti, reakcijos į aplinką ir į slaugytoją yra keistokos. Mūsų patarimas būtų viešinti. Deja, mūsų visuomenėje į tokius dalykus dar žiūrima skeptiškai ir pradedama kaltinti auka. Pavyzdžiui, tai suknelė ar baltas chalatas turėjo būti atitinkamo ilgio, tai šypsena per plati ir panašiai.
Anksčiau greitosios pagalbos slaugytojos, kai vienos vykdavo pas pacientą, būdavo jų užpultos... O ką jau kalbėti apie ligoninės priėmimo skyrių, kur pakliūna įvairūs žmonės, neretai iš gatvės. Slaugytojos mokomos apsiginti, būti budrios, su įstaigos administracija kalbėti priekabiavimo klausimu, analizuoti situaciją, sudaryti tokią pacientų apžiūrios aplinką, kad pacientas nebus paliktas vienas su jauna gydytoja ar slaugytoja. Nes daugiausiai tokius išpuolius patiria jaunos, vyresnės, gyvenimo patirtį turinčios, daugiau įžvelgia, kad taip gali būti, mažiau pasitiki tokiais pacientais ir apsisaugo. Galbūt griežtas bendravimo tonas kartais „pastato į vietą“. Jaunystėje aš irgi esu patyrusi tokių dalykų.
Seksologas gydytojas, dermatovenerologas Pragiedrulis Velička:
– Man viena pacientė pasakojo: „Toks gražus vyras ginekologas, aš jam iš karto atsiduočiau, bet jis turi šeimą ir nereaguoja į mano siunčiamus signalus“. Taip ir turi būti, nes tu sudegsi labai greitai. Vienas mano kolega neišlaikė apžiūrėdamas gražią pacientę ir apžiūros metu atliko neleistiną veiksmą, dėl to prarado darbą, pradėjo gerti. Būna įvairių istorijų.
