„Europiečiai turi kolektyviškai suprasti, kad be teisinės bazės labai greitai gali tekti susidurti su naujomis konvencinės ginkluotės, net branduolinės, varžybomis jų pačių žemėje“, – sakė E. Macronas, pristatydamas Prancūzijos branduolinio arsenalo valdymo strategiją po „Brexito“.

Jis taip pat pridūrė, kad Prancūzija jau sumažino savo turimų branduolinių galvučių skaičių iki mažiau nei 300 vienetų, todėl Prancūzija esą „teisėtai gali reikalauti konkrečių žingsnių iš kitų branduolinių valstybių siekiant visuotinio nusiginklavimo, kuris būtų laipsniškas, patikimas ir patikrinamas“.

Po Jungtinės Karalystės (JK) išstojimo iš ES, Prancūzija yra vienintelė branduolinė valstybė Bendrijoje. Šiuo metu vis garsiau kalbama apie grėsmes, kurios kyla branduolinės ginkluotės arsenalus ribojančioms sutartims.

Jungtinės Valstijos užsiminė nepratęsiančios „New START“ branduolinės ginkluotės mažinimo sutarties tarp JAV ir Rusijos, kuri buvo pasirašyta 2010 m. Vašingtonas ir Maskva taip pat nutraukė Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutartį.

E. Macronas tikino, kad Prancūzija yra tikra dėl to, kad ilgalaikis Europos saugumas priklauso nuo tvirtų ryšių su JAV, kurios yra pagrindinė Europos partnerė NATO.

„Tačiau mūsų saugumas taip pat neišvengiamai priklauso nuo tvirtesnio europiečių ryžto imtis nepriklausomų veiksmų“, – susirinkusiems kariuomenės pareigūnams sakė Prancūzijos prezidentas.

Būtent todėl, pasak E. Macrono, Europos šalys taip pat turi pasirašyti naują susitarimą, apribosiantį naujų vidutinio nuotolio branduolinių ginklų plėtrą.

„Supraskite – jei derybos ir visapusiškesnė sutartis yra įmanoma, europiečiai turi būti jos dalyviai ir signatarai, nes mūsų teritorijai yra kilusi didžiausia grėsmė“, įspėjo jis.

E. Macronas jau pradėjo brangią Prancūzijos branduolinio arsenalo modernizaciją, 2018 m. sausį pareiškęs, kad „atgrasymas yra dalis mūsų istorijos, dalis mūsų gynybos strategijos, taip ir liks“.

Ši istorinė ginklų kontrolės sutartis buvo sudaryta laikais, kai Sovietų Sąjunga turėjo bauginamą karinį pranašumą Europoje. Varšuvos sutarties bloko puolimas Jungtinėms Valstijoms būtų pateikęs nykų pasirinkimą: susitaikyti su pralaimėjimu arba panaudoti branduolinius ginklus. Būtent tai 9-ame dešimtmetyje nulėmė sprendimą dislokuoti vidutinio nuotolio sparnuotąsias ir „Pershing“ raketas Didžiojoje Britanijoje, Vakarų Vokietijoje ir kitų sąjungininkių teritorijose.

Vadovaujant Michailui Gorbačiovui Sovietų Sąjunga pasitraukė iš ginklavimosi varžybų ir 1987 metais pasirašė INF sutartį. Abi pusės sunaikino daugiau kaip 2 600 labai lengvai paleidžiamų raketų. Rezultatas – kad mes visi tapome saugesni.

Šis pasaulis pasikeitė. Dabar Kinija yra vienintelė rimta Jungtinių Valstijų priešininkė. Rusija gali kelti grėsmę atskiroms Europos šalims – ypač toms, į kurias ji gali įsiveržti, pavyzdžiui, Ukrainai. Ji padėjo vykdyti skerdynes Sirijos režimui, bet negali lygiuotis su vieninga NATO.

Akivaizdžiai pati veiksmingiausia Kremliaus užsienio politikos taktika – kurstyti nesantaiką tarp Vakarų šalių ir jų viduje.

Rusija gynybai išleidžia tik šiek tiek daugiau nei Britanija (ir tik dešimtadalį sumos, žeriamos JAV kariuomenei). Aišku, maži atlyginimai ir pigios investicijos į žemę ir išteklius lemia, kad Rusija už tą pačią sumą padaro daugiau. Vis dėlto dėmesį atkreipiančios kosmoso amžiaus hipergarsinės raketos, branduolinės torpedos ir kiti ginklai, apie kuriuos itin išdidžiai paskelbė Vladimiras Putinas, yra skirti skatinti pasididžiavimą ir pasipuikuoti, o ne kovoti per tikrus karus. Jie egzistuoja, kad užtikrintų rusus, jog jų šalis tebėra supervalstybė, nepaisant stagnuojančios, žaliavų eksportu pagrįstos ekonomikos, apgailėtinos infrastruktūros, nustekentų viešųjų paslaugų ir mažėjančio gyventojų skaičiaus.

Akivaizdžiai pati veiksmingiausia Kremliaus užsienio politikos taktika – kurstyti nesantaiką tarp Vakarų šalių ir jų viduje. Mūsų pačių veiksmai palengvina šias pastangas. Prezidento G. W. Busho administracija įtraukė sąjungininkes Europoje į pragaištingą karą Irake. B. Obamos administracija paaukojo savo interesus, naiviai siekdama santykių su Rusija „perkrovimo“. Donaldas Trumpas galvoja, jog aljansai – tik bailiams, ir mieliau renkasi bičiuliautis su diktatoriais.

Dauguma europiečių savo ruožtu šykšti išlaidų gynybai ir atsainiai ignoruoja amerikiečių susirūpinimą dėl jų verslo ryšių su Kinija, Iranu ir Rusija.

Amerikiečių požiūriu, priežasčių atsisakyti INF sutarties – apstu. Rusija nuo 2008 metų plėtojo naują nuo žemės paleidžiamą sparnuotąją raketą 9M729 (SSC-8 pagal NATO klasifikaciją), pažeisdama sutarties taisykles. Šnipai skambino pavojaus varpais, bet Obamos administracija, kaip ir reikėjo tikėtis, ne vienus metus vengė viešai konfrontuoti su Kremliumi. Trumpo Baltieji rūmai mielai to ėmėsi – visų pirma dėl to, kad jie nori patys pasigaminti nuo žemės paleidžiamų vidutinio nuotolio raketų, tik dislokuoti jas ne Europoje, o Azijoje, kur šie ginklai galėtų padėti atgrasyti didėjantį Kinijos dominavimą regione.

Rusijai INF sutartis irgi jau įkyrėjusi. Kadangi jos lėktuvai ir laivai išklerę, nuo žemės paleidžiamos raketos atrodo ypač patrauklios, o draudimas jų turėti – neparankus. Ši sutartis nesugebėjo apsaugoti nuo JAV balistinių raketų technologijų dislokavimo Lenkijoje ir Rumunijoje. Šios sistemos daro mažą poveikį Rusijos branduoliniam potencialui (jos nukreiptos prieš būsimą Irano grėsmę). Tačiau Kremliui jos nepatinka, nes jis iš principo nusistatęs prieš bet kokios modernios Vakarų ginkluotės laikymą jo buvusioje imperijoje.

Lengvabūdiškas INF sutarties atsisakymas gali paskelbti naujas trišales ginklavimosi varžybas tarp JAV, Rusijos ir Kinijos, įskaitant didesnius strateginius ginklus – tarpžemynines balistines raketas, sudarančias branduolinio atgrasymo pagrindą. Paskutinysis senojo ginklų kontrolės režimo šulas yra naujoji START sutartis, bet ji galios tik iki 2021 metų.

Trumpo administracija neatrodo linkusi ją atnaujinti. Nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas, regis, laiko bet kokias tarptautines sutartis silpnumo ženklu. Vis dėlto pagal keistą branduolinio atgrasymo logiką vienos pusės triuškinamas pranašumas karo tikimybę gali padidinti, o ne sumažinti. Silpnesnės šalys pradeda nerimauti galinčios tapti niokojamo „pirmojo smūgio“ aukomis. Pirštai slenka arčiau paleidimo mygtuko, o apokalipsinio karo, galinčio kilti dėl atsitiktinumo arba nesusipratimo, pavojus didėja.

Mums vos ne vos pavyko išvengti šių branduolinių košmarų per ankstesnį šaltąjį karą. Kitą kartą mums gali mažiau pasisekti.

Nebelikus INF sutarties mes Europoje liekame ypatingai pažeidžiami. Rusija jau yra dislokavusi branduolinius užtaisus galinčių nešti mažo nuotolio raketų, pajėgių smogti Berlynui. Dabar Putino režimas gali sukurti daugiau naujų ginklų, negalinčių pasiekti Jungtinių Valstijų, bet keliančių tiesioginį pavojų didžiajai daliai Europos.

Ši grėsmė veikiausiai tik kels šiurpulį mūsų nugarose, o ne privers jas įsitempti. Šiaip ar taip, didžiojoje Europos dalyje visuomenės nuomonė yra nukreipta prieš branduolinius ginklus ir Ameriką. Bet koks JAV bandymas dislokuoti naujų branduolinių raketų, siekiant atremti rusiškąsias, rizikuoja atnaujinti apgailėtinus 9-ojo dešimtmečio skaldančius ginčus. JAV panieka europiečių pacifizmui tik dar labiau padidės. Tuo pačiu padidės ir europiečių nepasitikėjimas beatodairiškus amerikiečių militarizmu. Atotrūkis tarp nerūpestingos „senosios Europos“ ir nervingų paribio valstybių rytuose padidės. Kas nutiks, jeigu Lenkija pasakys norinti JAV branduolinių ginklų savo teritorijoje, o Vokietija paprieštaraus?

Šio paralyžiuojančio ginčo galime išvengti. Rusijos naujosios raketos nepakeis karinės pusiausvyros Europoje. Geresnės jutiklių ir žvalgymo technologijos mums atskleidžia, ką Rusija nusiteikusi su jomis daryti. Galime pasinaudoti NATO pranašumu ore ir jūroje, užuot stengęsi prilygti rusams pagal antžeminių raketų skaičių. Turėtume kamšyti kariuomenių spragas, kur to labiausiai reikia – tai yra, šalinti infrastruktūros silpnąsias vietas ir biurokratines kliūtis, dėl kurių ginkluotųjų pajėgų perkėlimas Europoje gali trukti savaites.

Rusijos tikrasis pranašumas yra jos nekarinis arsenalas: kibernetinės atakos, dezinformacija, purvini pinigai, prekyba įtaka, spaudimas naudojantis energijos ištekliais, ardomoji veikla ir pastangos žaisti žaidimą „skaldyk ir valdyk“. Ginčai dėl branduolinių ginklų gali būt pražūtingesni mūsų saugumui negu patys ginklai.

D. Trumpas yra sakęs, kad Vašingtonas gali svarstyti ne tik diplomatines, bet ir karines priemones siekiant pažaboti Pchenjano branduolines ambicijas.

Šiaurės Korėjos branduolinio ginklavimosi ir balistinių raketų programa yra „grėsmė civilizuotam pasauliui ir tarptautinei taikai bei stabilumui“, žurnalistams sakė antrą dieną Azijoje viešintis JAV vadovas.

Per šią jo kelionę daugiausia dėmesio bus skirta Šiaurės Korėjos krizei.

Japonijoje viešintis D. Trumpas per bendrą spaudos konferenciją su premjeru Shinzo Abe (Šindzu Abe) sakė: „Strateginės kantrybės era baigėsi.“

Sh. Abe savo ruožtu išreiškė paramą šiai karingai D. Trumpo pozicijai. Virš Japonijos teritorijos jau ne kartą skriejo Šiaurės Korėjos raketos, be to, Pchenjanas grasino „paskandinti“ salą jūroje.

Japonijos premjeras pabrėžė: „Visada palaikome prezidento Trumpo politiką, kad visos priemonės (Šiaurės Korėjos atžvilgiu) yra ant stalo.“

Sh. Abe pranešė, kad Japonija paskelbs naujas sankcijas Pchenjanui ir įšaldys 35 Šiaurės Korėjos kompanijų ir asmenų sąskaitas.

Rugsėjį po šešto Šiaurės Korėjos branduolinio bandymo ir kelių raketų paleidimo naują sankcijų paketą Pchenjanui paskelbė ir Jungtinių Tautų Saugumo Taryba.

Japonijos ministras pirmininkas taip pat sakė, kad šiomis papildomomis priemonėmis siekiama nubausti Šiaurės Korėją dėl jos ginklavimosi programos bei pamėginti išspręsti praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiais vykdytų civilių pagrobimų problemą.

Šiaurės Korėjos agentai tuo metu pagrobė daugybę paprastų Japonijos piliečių, kad šie mokytų šnipus japonų kalbos ir kultūros.

Vėliau pirmadienį D. Trumpas susitiks su pagyvenusia pora, kurios 13-metę dukrą, ėjusią iš mokyklos namo, prieš keturis dešimtmečius pagrobė Šiaurės Korėjos agentai.

JAV prezidentas šį diplomatijos maratoną pradėjo Korėjos pusiasalyje tvyrant didelei įtampai. Jungtinės Valstijos pastarosiomis savaitėmis pasiuntė savo strateginius bombonešius praskristi virš Pietų Korėjos; taip pat baiminamasi, kad Pchenjanas gali surengti naują raketos bandymą.

Kelionę po Azijos šalis pradėjęs D. Trumpas sekmadienį pareiškė, kad „joks diktatorius“ neturėtų nuvertinti Amerikos ryžto, akivaizdžiai taikydamas šį perspėjimą Šiaurės Korėjai ir jos lyderiui Kim Jong Unui (Kim Čen Unui).

Vis dėlto iš anksto įrašytame interviu jis sakė, kad neatmeta derybų su Pchenjanu galimybės, ir tvirtino, jog „būtinai būtų atviras“ susitikimui su Kim Jong Unu.

„Prisėsčiau (prie derybų stalo) su bet kuo, – sakė jis laidai „Full Measure“. – Nemanau, kad tai yra stiprybė arba silpnybė; manau, susėsti (prie derybų stalo) su žmonėmis nėra blogas dalykas.“

„Taigi, būtinai būčiau atviras tam, tačiau pažiūrėsim, kaip viskas klostysis; manau, dar gerokai per anksti (spręsti)“, – pridūrė D. Trumpas.

Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT) šešiolikos teisėjų kolegija nusprendė, kad nėra įrodymų, kad Madžūras buvo anksčiau ginčijęsis su kuria nors iš trijų branduolinių milžinių arba siekęs dvišalių derybų šiuo klausimu.

„Teismas palaiko prieštaravimus dėl jurisdikcijos, juos pareiškė trys minėtos šalys, atskiruose sprendimuose“, – nurodė teismo pirmininkas Ronny Abrahamas (Ronis Eibrahamas).

Maršalo Salų - mažytės Ramiojo vandenyno salų valstybės – atoluose, garsėjusiuose nepalytėta gamta, 1946-1958 metais, intensyvėjant Šaltojo karo ginklavimosi varžyboms, JAV įvykdė virtinę branduolinių bandymų.

Maršalo Salos pareiškė dabar nagrinėsiančios Hagos teismo sprendimą, kuris yra galutinis ir neskundžiamas.

„Akivaizdu, kad tai labai nuvilia“, - žurnalistams sakė Maršalo Salų teisininkas Phonas van der Biesenas (Fonas van der Bisenas).

Iš pradžių, 2014 metais, Madžūras apkaltino devynias valstybes nesilaikius 1968 metų Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties.

Tačiau TTT jau anksčiau atsisakė nagrinėti bylas, iškeltas Kinijai, Prancūzijai, Izraeliui, Šiaurės Korėjai, Rusijai ir Jungtinėms Valstijoms, nes jos nėra pripažinusios Teismo jurisdikcijos.

Be to, Izraelis niekada nėra oficialiai pripažinęs, kad turi branduolinių ginklų.

Maršalo Salos įrodinėjo, kad Britanija, Indija ir Pakistanas nesustabdė branduolinio ginklavimosi varžybų ir tokiu būdu pažeidė įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, net jei Delis ir Islamabadas nėra jos pasirašę.

Neplatinimo sutartimi visos branduolinės valstybės įpareigojamos „sąžiningai siekti derybų dėl efektyvių priemonių, susijusių su branduolinio ginklavimosi varžybų nutraukimu ir branduoliniu nusiginklavimu“.

„Salos tiesiog išgaravo“

Kovą vykusiame bylos nagrinėjime Madžūro teisininkai vaizdingai papasakojo apie šiurpius vaizdus, atsivėrusius po 67 branduolinių bandymų Bikinio ir Enivetoko atoluose.

„Mano šalyje išgarinta keletas salų, o kitos, turimais paskaičiavimais, bus negyvenamos dar tūkstančius metų“, – sakė teisme Tony deBrumas (Tonis deBrumas), buvęs Maršalo Salų užsienio reikalų ministras.

Ypač daug žalos padarė sprogdinimai per operaciją „Tvirtovė“ (Operation Castle) 1954 metų kovą ir balandį, kai radioaktyviosios iškritos smarkiai užteršė salas.

„Visas dangus pasidarė kraujo raudonumo“, – pasakojo T. deBrumas, kuris būdamas devynerių metų tapo didžiausios kada nors JAV sukurtos branduolinės bombos „Castle Bravo“ sprogimo liudininku.

Tačiau proceso kritikai tvirtina, kad ši byla TTT nesusijusi su tikrąja salos gyventojų kova prieš Vašingtoną, kuris atliko branduolinius bandymus jų kieme.

Jie sako, kad ši byla neturi nieko bendra su aukų reikalavimais padidinti kompensacijas, užtikrinti geresnę sveikatos apsaugą ir išvalyti salas, kad jose vėl būtų galima gyventi.

Tačiau ekspertų nuomone, Maršalo Salos tikisi, kad trys bylos TTT atkreips dėmesį į derybas dėl branduolinio nusiginklavimo, – jos buvo įstrigusios pastaruosius du dešimtmečius.

Net jeigu tai neturės tiesioginio poveikio, Maršalo Salų gyventojai „galbūt pajus, kad kuo labiau visuomenė yra priversta suvokti branduolinių ginklų problemas, tuo geriau“, sakė Leideno universiteto tarptautinės viešosios teisės profesorius Jensas Iversonas.

„Jie gali tikėtis, kad pasaulis taps saugesne vieta“, – sakė J. Iversonas naujienų agentūrai AFP.

„Kartu esame pasiryžę absoliučiai užtikrinti, kad KLDR (Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika) suprastų, jog tie veiksmai sukelia realias pasekmes“, jis sakė žurnalistams Laose vykstančios regiono saugumo konferencijos kuluaruose, vartodamas uždaros autoritarinės valstybės akronimą.

Įtampa padidėjo, kai Pchenjanas sausį įvykdė ketvirtą branduolinį bandymą, o vėliau išbandė virtinę raketų.

Pasak analitikų, šie veiksmai rodo, kad Šiaurės Korėja siekia pademonstruoti pažangą savo pastangose užsitikrinti galimybę JAV žemyninei daliai.

Šiaurės Korėja trečiadienį pareiškė sėkmingai įvykdžiusi pirmąjį savo vandenilinės bombos bandymą, kuris, jeigu ši informacija bus patvirtinta, žymėtų stulbinamą pažangą Pchenjano branduolinio ginklavimosi programoje.

Pirmasis bandymas

„Pirmasis respublikos vandenilinės bombos bandymas buvo sėkmingai įvykdytas 2016 metų sausio 6 dieną 10 val. (vietos, 3 val. 30 min. Lietuvos) laiku, remiantis Darbininkų partijos strateginiu ryžtu“, – paskelbė valstybinės televizijos diktorius.

„Užsitikrinę stulbinamą mūsų istorinės vandenilinės bombos sėkmę, įžengėme į pažangių branduolinių valstybių ratą“, – sakė pranešėjas, pridūręs, kad buvo susprogdintas „miniatiūrizuotas“ užtaisas.

Šis iš anksto neskelbtas bandymas buvo įvykdytas Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno (Kim Čen Uno) asmeniniu įsakymu, likus dviem dienoms iki jos gimtadienio.

Praeitą mėnesį, kalbėdamas per vieną išvyką Kin Jong Unas užsiminė, kad Pchenjanas jau yra pasigaminęs vandenilinę bombą, nors tarptautiniai ekspertai tą žinią vertino skeptiškai.

Per vandenilinės bombos sprogimą didžiausią energijos kiekį atpalaiduoja termobranduolinės sintezės, o ne branduolių skilimo grandininės reakcijos, todėl tokie užtaisai būna daug galingesni negu paprastesnės konstrukcijos atominės bombos.

„Naujausias bandymas, visiškai pagrįstas mūsų technologijomis ir mūsų darbo jėga, patvirtino, kad mūsų naujai išvystyti technologiniai ištekliai yra tikslūs ir moksliškai pademonstravo mūsų miniatiūrizuotos vandenilinės bombos poveikį“, – sakė televizijos pranešėjas.

Dauguma ekspertų kėlė prielaidą, kad Pchenjanas termobranduolinę bombą galėtų pasigaminti tik po kelerių metų; taip pat buvo nesutariama, kiek yra pažengusios šios valstybės pastangos sumažinti branduolinius užtaisus, kad juos būtų galima skraidinti į taikinius balistinėmis raketomis.

Trečiadienį paskelbtame pranešime Pchenjanas žadėjo laikytis principo, kad konflikto atveju jis pirmasis nepanaudos branduolinio ginklo, bet pabrėžė, kad toliau vystys pažangaus branduolinio smūgio pajėgumus.

„Kol išliks nuožmi prieš Šiaurę nukreipta JAV politika, mes niekada nesiliausime vystę savo branduolinės programos“, – sakoma pranešime.

Griežtai pasmerkė 

 Pietų Korėja trečiadienį griežtai pasmerkė netikėtą Šiaurės Korėjos pareiškimą apie įvykdytą vandenilinės bombos bandymą ir pažadėjo imtis „visų būtinų priemonių“, kad nubaustų branduolinių ginklų turinčią kaimynę.

„Griežtai smerkiame Šiaurės Korėją, įvykdžiusią 4-ąjį branduolinį bandymą, aiškiai pažeidžiant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas, nors ji buvo ne kartą perspėta mūsų ir tarptautinės bendruomenės“, – sakoma vyriausybės pranešime, kurį per televiziją paskelbė Nacionalinio saugumo tarybos (NST) pirmininko pavaduotojas.

Pietų Korėjos prezidentė Park Geun-hye (Pak Gjunhė) sušaukė nepaprastąjį NST posėdį iškart po to, kai buvo paskelbta apie tą bandymą.

„Imsimės visų būtinų priemonių, įskaitant papildomas JT Saugumo Tarybos sankcijas, ... kad Šiaurė brangiai sumokėtų už šį branduolinį bandymą“, – sakoma pranešime.

Jungtinės Valstijos taip pat griežtai pasmerkė Šiaurės Korėjos „provokacijas“ ir pažadėjo atitinkamai reaguoti, tačiau pažymėjo kol kas negalinčios patvirtinti šios uždaros komunistinės valstybės pareiškimo, esą ji įvykdė vandenilinės bombos bandymą.

„Šiuo metu negalime patvirtinti šių pareiškimų, tačiau smerkiame bet kokį JT ST (Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos) rezoliucijų pažeidimą ir dar kartą raginame Šiaurės Korėją laikytis savo tarptautinių pareigų bei įsipareigojimų“, - pažymima Baltųjų rūmų Nacionalinio saugumo tarybos atstovo spaudai Nedo Price'o (Nedo Praiso) išplatintame pareiškime.

Jame priduriama, kad Jungtinės Valstijos „atitinkamai reaguos į bet kokias ir visas Šiaurės Korėjos provokacijas“.

Skeptiški vertinimai

„Tas ginklas tikriausiai buvo JAV Hirošimos bombos masto, bet tai nebuvo vandenilinė bomba. Tai buvo skilimo technologija“, – Didžiosios Britanijos nacionaliniam transliuotojui BBC sakė Vašingtone įsikūrusio instituto „Rand Corporation“ vyriausiasis gynybos analitikas Bruce'as Bennettas (Briusas Benetas.

Jeigu būtų susprogdintas termobranduolinis užtaisas, „trinktelėjimas turėjo būti 10 kartų didesnis negu šis“, – aiškino jis.

Pagal apskaičiuotą sprogimo galią tas užtaisas „vargu ar buvo tikra dviejų pakopų termobranduolinė bomba“, savo „Twitter“ pranešime rašo Jamesas Actonas (Džeimsas Aktonas), Carnegy (Karnegio) fondo už tarptautinę taiką direktorius.

Šis sprogdinimas buvo užfiksuotas tarptautinių seismologijos stočių kaip 5,1 balo žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo šalia Šiaurės Korėjos pagrindinio branduolinių bandymų poligono Pungjė-ri vietovėje šalies šiaurės rytuose.

Dauguma ekspertų kėlė prielaidą, kad Pchenjanas termobranduolinę bombą galėtų pasigaminti tik po kelerių metų; taip pat buvo nesutariama, kiek yra pažengusios šios valstybės pastangos sumažinti branduolinius užtaisus, kad juos būtų galima skraidinti į taikinius balistinėmis raketomis.

Bet kokiu atveju Korėja susprogdino jau ketvirtą branduolinį užtaisą ir pabrėžtinai demonstravo nepaisysianti nei priešų, nei sąjungininkų, kurie perspėjo Pchenjaną, kad jam teks brangiai sumokėti už branduolinės programos plėtrą.

Iššūkis JAV ir JT

Po trijų ankstesnių bandymų, įvykdytų 2006, 2009 ir 2013 metais Jungtinės Tautos paskelbė virtinę sankcijų. Jų nesugebėjimas užkirsti kelio ketvirtajam bandymui sukels didelį spaudimą JT Saugumo Tarybai šįkart imtis labiau drastiškų veiksmų.

Be to, ši padėtis taps ypatingu iššūkiu JAV prezidentui Barackui Obamai (Barakui Obamai), kuris per savo vizitą Pietų Korėjoje 2014 metais smerkė Šiaurės Korėją kaip „atstumtąją valstybę“ ir žadėjo „aštresnes“ sankcijas, jeigu Pchenjanas susprogdins ketvirtąjį užtaisą.

Itin svarbu bus Kinijos, pagrindinės Šiaurės Korėjos ekonominės ir diplomatinės sąjungininkės, reakcija. Pekinas anksčiau neleisdavo JAV vadovaujamus sąjungininkus imtis griežtesnių veiksmų prieš Pchenjaną, bet demonstravo didėjantį nusivylimą dėl jo atsisakymo įšaldyti bandymus.

Tačiau analitikai pastebi, kad Pekino galimybės paveikti Pchenjaną yra ribojamos baimės, kad didesnis spaudimas galėtų lemti Šiaurės Korėjos režimo žlugimą ir atvertų perspektyvą, kad Korėja taps suvienyta JAV sąjungininkė, tiesiogiai besiribojanti su Kinija.

Kinija spaudė atnaujinti šešiašales derybas, per kurias Šiaurės Korėjai būdavo siūloma pagalba į nusiginklavimą, tvirtindama, kad angažavimasis su Pchenjanu yra vienintelė išeitis.

Šešiašalis procesas, kuriame dalyvavo abi Korėjos, JAV, Kinija, Japonija ir Rusija, yra įstrigęs nuo 2007 metų, o Pchenjano sprendimas įvykdyti ketvirtąjį branduolinį bandymą beveik neabejotinai buvo paskutinė vinis į tų derybų karstą.

Po vėliausio branduolinio bandymo 2013 metais Šiaurės Korėja vėl paleido plutonį gaminantį reaktorių Jongbjono komplekse, kuris buvo uždarytas 2007 metais pagal šešiašalio proceso susitarimus.

Jongbjono reaktorius per metus gali pagaminti 6 kg plutonio, o tokio kiekio pakanka vienam branduoliniam užtaisui.

Manoma, kad Pchenjanas šiuo metu turi pakankamai plutonio šešioms bomboms, kai dalį savo atsargų panaudojo bent dviem iš trijų anksčiau atliktų branduolinių sprogdinimų.

Kol kas neaišku, ar 2013 metais buvo išbandytas plutonio, ar urano užtaisas.