Būtent 2015 m. Čekijos vairuotoją sustabdė Vokietijos greitkelių policija ir po rutininio patikrinimo įteikė lankstinuką apie teisę į minimalią algą, kuri Vokietijoje beveik keturis kartus didesnė už čekišką. Vairuotojas Jiržis Gabrhelas ėmė kruopščiai rašyti savo darbo ir poilsio valandas bei Vokietijoje nuvažiuotus kilometrus. Po dvejų metų bylinėjimosi Vokietijos teismas jam priteisė apie 10 tūkst. eurų kompensaciją už laiką, praleistą vairuojant Vokietijoje.

Svarbi detalė – kompensuoti teismas įpareigojo ne Čekijos darbdavį, o Vokietijos paštą, kuris samdė Čekijos krovinių pervežimo įmonę. J. Gabrhelas dabar dalija interviu žiniasklaidai ir patarimus kolegoms, kaip „nebijoti ir ginti savo teises“, bet Čekijos susisiekimo ministras Danas Tiokas būgštauja, kad ši byla neatneš nieko gera, nes lems tik naujų ieškinių laviną bei Vokietijos ir kitų ES valstybių nenorą samdyti Čekijos krovinių vežėjus.

Svarbi detalė – kompensuoti teismas įpareigojo ne Čekijos darbdavį, o Vokietijos paštą, kuris samdė Čekijos krovinių pervežimo įmonę.

Kas neprieštarauja A. Babišo kandidatūrai į premjerus?

Čekijos vyriausybė nutarė patvirtinti Europos Sąjungos stabilizacijos, koordinacijos bei valiutos ir ūkio sąjungos sutartį, kurią iki šiol buvo priėmusios 25 ES narės, išskyrus Čekiją, Britaniją bei Kroatiją. Sutartimi valstybės įsipareigoja laikytis finansinės drausmės bei subalansuoto viešojo sektoriaus biudžeto.

Čekijoje sutartį išjudinti iš mirties taško nesisekė jau daugeliui vyriausybių, tad atrodytų, kad tai sveikintinas žingsnis euro integracijos kelyje, jei ne pora „bet“. Pirma – Andrejaus Babišo vyriausybė pabrėžė, kad sutartį, kuri laikoma viena iš daugelio žingsnių euro priėmimo kelyje, patvirtina, tačiau euro priėmimui Čekijoje ir toliau nepritaria, nors už perėjimą prie euro pasisako dauguma tarptautiniu verslu užsiimančių Čekijos įmonių, o būtent eksporto sektorius laikomas šalies ūkio stuburu.

Antra – dalis Čekijos parlamento opozicijos partijų pažymėjo, kad tokio svarbaus žingsnio nedera priimti vyriausybei, neturinčiai pasitikėjimo. Čekija nuo 2017 m. spalį vykusių parlamento rinkimų iki šiol nesudarė vyriausybės, kuri būtų laimėjusi parlamento pasitikėjimą. Dauguma iš devynių į parlamentą patekusių partijų nesutinka, kad kabinetui vadovautų A. Babišas, kurio partija laimėjo daugiausia balsų, bet jį patį policija tikrina dėl ES dotacijų klastočių.

Neseniai antrą penkerių metų kadenciją laimėjęs prezidentas Milošas Zemanas pareiškė neribosiąs A. Babišo nei laiku, nei galimos būsimosios koalicijos dydžiu ir leisiąs jam eiti premjero pareigas net ir neturint parlamento pasitikėjimo. M. Zemanas kartą jau yra sulaužęs nerašytą Čekijos Konstitucijos tradiciją premjeru skirti tik žmogų, kuris bus pajėgus laimėti parlamento pasitikėjimą, tad jo žodžiu suteikti milijonieriui verslininkui A. Babišui neribotą veiksmų laisvę niekas neabejoja.

Policijos akiratin patekusio A. Babišo kandidatūrai į premjerus neprieštarauja tik komunistai bei SPD partija – kraštutinės dešinės ir populistų mišinys, kurio pagrindinis šūkis yra referendumas dėl išstojimo iš ES. Komunistai savo ruožtu jau daug metų pasisako už išstojimą iš NATO.

Žinant tokį jėgų išsidėstymą bei prezidento M. Zemano artumą Rusijai ir Kinijai, apžvalgininkai pažymi, kad naujos kartos populistu laikytas A. Babišas tapo paskutiniu ir geriausiu provakarietiškų pažiūru saugikliu Čekijoje, nes verslo ryšiai jį sieja su ES, kuri yra ir dalies jo verslo dotacijų šaltinis (skirtingai nuo M. Zemaną remiančių milijonierių, kuriems prezidentas padėjo atverti duris į Rusijos ir Kinijos rinkas).

Dalis analitikų su A. Babišo atėjimu valdžion sieja vadinamosios transakcinės politikos pradžią, kai valstybės raidą formuoja nebe ideologinė orientacija, o materialinės naudos interesai, t. y. būtent tai, prieš ką paskutiniais gyvenimo metais įspėjo buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas.

Jei laikinosios A. Babišo vyriausybės žingsnį finansinės drausmės sutarties link vadinsime transakcinės politikos požymiu, tuomet jos vieninteliu ideologiniu stabdžiu išlieka ilgalaikė ir gili Čekijos visuomenės nuostata prieš eurą ir ES.

Trūksta ketvirčio milijono darbininkų

Nors nedarbo lygis Čekijoje yra žemiausias visoje ES, neigiami jo padariniai justi ir kaimyninėse Višegrado ketverto valstybėse – Slovakijoje, Lenkijoje bei Vengrijoje. Darbo jėgos stygius, atsiradęs po 2011 m., kai senosios ES narės panaikino daugumą likusių įsidarbinimo apribojimų, bei po 2008 m. pasaulinės ūkio krizės pabaigos ėmė juntamai stabdyti V4 šalių ūkio augimą.

Kai kurios įmonės, pavyzdžiui, „Hirtenberger Automotive Safety“ Vengrijoje, tvirtina, kad tai juos paskatino investuoti 2,5 mln. eurų į gamybos robotizaciją. Čekijos užsienio reikalų ministerija, spaudžiama pramonės ir verslo asociacijų, sutiko pertvarkyti ligšiolinę užsieniečių įdarbinimo tvarką, ypač kai žiniasklaidai pavyko atskleisti, kad ja itin pelningai piktnaudžiavo vietos mafija Ukrainoje ir Vietname, reketuodama norinčius užsirašyti į eilę Čekijos ambasadose (kai kada ir su jų pačių žinia).

Ligšiolinę tvarką, kuri priimtų užsieniečių darbininkų skaičių ribodavo Čekijos ambasadų pajėgumais apdoroti pretendentų srautą, nutarta keisti kvotomis. Pavyzdžiui, ukrainiečiams planuojama suteikti 12,5 tūkst. darbo vietų per metus. Kritikai tvirtina, kad tai Čekijos ūkio neišgelbės, nes čia trūksta ketvirčio milijono darbininkų. Be to, egzistuojanti biurokratija užsieniečio įdarbinimą užtęsia mažiausiai iki pusmečio. Kartu būgštaujama, kad, ūkio pakilimui atslūgus, Čekijon pakviesti užsieniečiai taps kliūtimi įsidarbinti vietos gyventojams ar tiesiog nelegalia darbo jėga.

Mažiau politiškai korektiški apžvalgininkai priduria, kad užsieniečių įdarbinimo vajus ekonomikai gelbėti išryškina čekų visuomenės veidmainiškumą, kai dirbtinai sukurstyta kitatikių imigrantų baimė padėjo iš naujo išrinkti gerokai susikompromitavusį dabartinį prezidentą ir pelnė net 10 proc. balsų kraštutinei dešinei partijai per parlamento rinkimus, kai tuo pat metu vis daugiau auklių, medicinos seserų, slaugių, vairuotojų ir darbininkų šalyje yra iš Ukrainos, o didžiausias tautines mažumas Čekijoje sudaro būtent ukrainiečiai ir vietnamiečiai, o naują darbo jėgą planuojama kviesti iš Mongolijos bei Uzbekistano, nors nė vieni nėra artimi nei čekų papročiams, nei tradiciniu laikomam tikėjimui (nekalbant apie tai, kad Čekija priklauso trejetui ateistiškiausių valstybių pasaulyje).

Įvairiausių populiarumo sąrašų svetainė thrillist.com sudarė Europos valstybių gardumo 50-uką. Autoriai palygino šalis pagal jų tautinių virtuvių margumą, gėrimų įvairovę, savitumą ir maitinimo įstaigas. Paskutinėje vietoje atsidūrė Vatikanas su vienu vieninteliu restoranu ir svetainės autorių linkėjimu „pasigailėkit popiežiaus“. Čekijai paskirta 22-a vieta už rūkytą kiaulienos sąnarį, troškintus raugintus kopūstus, knedlikus, keptą sūrį ir, pasak autorių, upes „bene geriausio pasaulyje“ alaus bei dešimtis jo rūšių, praneša LRT radijas, apžvelgdamas Čekijos verslo naujienas.

Ukrainai teko 42-a vieta už „varganus barščius, rūgpienius ir girą“. Estija atsidūrė 39-a už „kilkes, rūkytą ungurį ir šprotus“. Lietuva – 35-a už „juodą duoną, šaltibarčius, kraujo sriubą, nesuskaičiuojamą bulvių patiekalų ir rūkytų mėsų  kiekį bei maniją viskam, kas rūgštu“. Baltarusija Lietuvą lenkia šešiomis vietomis, o Latvija atsidūrė 28-a už įvairias Rygos balzamo atmainas, meduolius, moliūgų blynelius ir kopūstų sriubą. Lenkija – 24-a už marmeladines bandeles ir aibes rūgščių sriubų.

Beje, pirmame dešimtuke yra Vengrija ir Kroatija, o pirmą penketuką pradeda Vokietija už visų apeinamą ir neįvertintą desertų pasaulį. Ketvirtoje vietoje – Gruzija už visa tai, kas yra buvusio antikinio prieskonių pirklių kelio palikimas su neišverčiamais pavadinimais.

Trečioje – Ispanija už tai, kad moka būti nebrangi, paprasta, bet įsimintina. Antra – Prancūzija už neginčijamą ir UNESCO oficialiai pripažintą kulinarijos meno paveldą, etnografinę įvairovę, vynus, sūrius bei animacinį filmą „Ratatouille“. O nugalėjo Italija, nes jos tautinę virtuvę nuo viso pasaulio apgynė italų močiutės su savo padažais, be to, už tai, kad pasauliui padovanojo lazaniją, rizotą, picą, triufelius ir... temperamentą.

Smunka Čekijos kronos vertė

Čekijos krona metų pradžioje susvyravo – toks apibendrinimas bene tiksliausiai apibūdina jos dabartinę būklę. Netrukus po žiemos švenčių Čekijos valiutos kursas smuko beveik dviem kronomis dolerio ir kiek mažiau euro atžvilgiu. Pats susvyravimas nebuvo didelė staigmena – susilpnėjo visų Čekijos kaimynių valiutos: Lenkijos zlotai, Vengrijos forintai. Smunkančios naftos kainos susilpnino ir naftą eksportuojančios Norvegijos kroną, o defliacijos rizika – eurą.

Tačiau pagreitis, kuriuo įvykiai klostėsi, pritraukė tarptautinį dėmesį. Dešinės pakraipos dienraštis „Wall Street Journal“ būtent dėl šios priežasties paskubėjo Čekijos kroną pavadinti „prasčiausiai besilaikančia metų valiuta“, kuri, nors „šiaip nuobodžiai stabili“, dabar taip pašlijusi, kad net lenkia Rusijos rublį ir Ukrainos grivina. Pasirodė, kad komentaras buvo trumpalaikės vertės ir perlenktas. Čekijos krona netrukus stabilizavosi ir dabar laikosi prie 24 kronų už dolerį ir 27,85 kronų už eurą ribos.

Kas išklibino Čekijos kroną? Kaip ir daugumą Europos valiutų, smunkančios naftos kainos, minimalus Europos Sąjungos ūkio augimas, euro zonos defliacija, smunkantis euras ir augantis doleris. Ypač galingu impulsu būtent Čekijos kronos svyravimui tapo gruodžio duomenys, parodę, kad Čekijos infliacija arti nulio.

Centrinis bankas siekia silpninti kroną

Taip pat Čekijos centrinis bankas dar pernai pareiškė, jog  sieks silpninti kroną, kad išjudintų ūkio stagnaciją skatindamas kainų, algų augimą ir pigindamas eksportą – pagrindinį Čekijos ūkio variklį. Bankas šios politikos laikosi ir net yra įsipareigojęs neleisti kronai pabrangti žemiau 27 kronų už eurą vertės. Be to, bankas niekada nežadėjo imtis jokių priešingų žingsnių, o jo svertų arsenalas ribotas – Čekija nebegali mažinti palūkanų vertės, nes ši rekordiškai maža ir tesiekia 0,05 proc.

Centrinis bankas teoriškai kroną stiprinti gali tik masiniu jos supirkimu valiutų rinkose arba paskelbdamas naujas toleruotinas kronos svyravimo ribas. Pačiame šio mėnesio svyravimo įkarštyje Centrinio banko gubernatorius Miroslavas Singeris pareiškė, kad bankas nemato pagrindo intervencijoms. Po šių žodžių krona atsigavo.

Bet didieji eksportuotojai siekia apsidrausti nuo susilpnėjusios kronos ir prašo klientų sandorius sudaryti eurais. Jiems pavymui čekų klientai Rusijoje prašo čekų pereiti prie apmokėjimo rubliais, nes euras jiems per brangus.

Pasak kai kurių vietos ekonomistų, nacionalinės valiutos svyravimo pavojus išliks tol, kol Čekija neįsives euro, kuris, būdamas milžiniškos ekonomikos pinigu, yra daug geriau apsaugotas nuo išorinių veiksnių ir spekuliacinių išpuolių.

Nuomonių apklausos rodo, kad slogus čekų požiūris į eurą išsilaiko, o pastangas jį šalinti ilgam pristabdė 2008 m. krizė bei daugelio matomos kai kurių euro zonos valstybių bergždžios pastangos savarankiškiau reguliuoti piniginę politiką savitų vietos ūkio sunkumų akivaizdoje.

Ūkis vaduojasi iš stagnacijos

Bendri Čekijos ūkio rodikliai rodo išjudėjimą po stagnacijos, o pingantis euras ir smunkančios energijos kainos žada palankų vėją. Nedarbas išlieka žemiausias per pastaruosius daugelį metų – 7,4 proc. Toliau auga paskolų būstui bumas, kurio variklis, be kitų veiksnių, – rekordiškai žemos palūkanos (2,37 proc.). Išaugo surenkamų pajamų mokesčių apimtys, sumažintas biudžeto deficitas.

Tačiau dauguma žinovų pabrėžia, kad tai yra ne dabartinės socialdemokratų premjero Bohuslavo Sobotkos ir finansų ministru tapusio verslininko Andrejaus Babišo vyriausybės nuopelnas, o buvusios dešiniųjų vyriausybės išlaidų konsolidavimo, taupymo, įsiskolinimo ir biurokratijos mažinimo padarinys.

Be to, dabartinei vyriausybei stebėtojai prikaišioja, kad ji iki šiol per metus nepadarė beveik nieko, išskyrus populistinį socialinių išmokų dalijimą ir populistinį kai kurių mokesčių, pavyzdžiui, už apsilankymą pas gydytoją, panaikinimą.
Kritikuojama vyriausybės veikla

B. Sobotkos vyriausybė žada smarkiai padidinti infrastruktūros projektų, ypač greitkelių tiesimo, finansavimą ir jau pervedė milijardines sumas. Tačiau tai daroma nepertvarkius korupcijoje ir neperregimuose sandoriuose paskendusių valstybinių plėtros agentūrų nepriėmus naujų viešųjų užsakymų įstatymo.

Taip pat kritikai prikaišioja, kad milijardai buvusių vyriausybių juodai dienai sutaupytų kronų jau išleisti socialiniams gyventojų lūkesčiams patenkinti, tad šie metai (būsimas deficito ir išlaidų lygmuo, pastangos prastumti konstitucinį 55 proc. BVP valstybės įsiskolinimo limitą, nauji mokesčių surinkimo mechanizmai, planuojama trečioji PVM grupė knygoms ir kūdikių maistui, nugramzdinta pensijų sistemos pertvarka) dar tik parodys, ko dabartinė vyriausybė iš tikrųjų verta.

Pasaulinė ūkio tyrimų agentūra „Deloitte“ prognozuoja, kad Čekija šįmet pagal BVP lygį vienam gyventojui pralenks Slovėniją ir taip atsidurs visų buvusių komunistinių valstybių priešaky. Pernai Čekija siekė 82 proc. Europos Sąjungos gyvenimo lygio vidurkio. Šįmet „Deloitte“ Čekijai pranašauja 1,7 proc. ūkio augimą, o kaimynei Slovakijai – 3 proc. Jei toks pagreitis išsilaikys, Slovakija galėtų Čekiją pralenkti 2020 m.