Viena priežasčių, kodėl automobilio saloną reikėtų valyti dažniau, yra ypač aktuali mėgstantiems užtraukti dūmą automobilyje. Reikia turėti omenyje, kad patalpose, taip pat ir automobiliuose, kur yra rūkoma, tabako dūmai nusėda ant visų paviršių ir į juos įsigeria, dėl ko vėliau vykstant reakcijai su patalpose esančia azoto rūgštimi susidaro pavojingi kancerogenai. Dėl šių priežasčių vien tik išvėdinti patalpą neužtenka.

Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų, tyrinėjančių tretinio rūkymo poveikį, teigimu, svarbiausias kenksmingų medžiagų šaltinis, į kurį adsorbuojasi cigarečių dūmai, yra patalpų, taip pat ir automobilio dulkės. Taip pat šios medžiagos susigeria į visus porėtus paviršius. Įdomu tai, kad rūkantys žmonės gali pernešti nuodingas medžiagas vien liesdamiesi prie paviršių rankomis. "International Journal of Hygiene and Environmental Health" skelbto Vokietijoje atlikto tyrimo, apie tradicinių cigarečių ir kaitinamo tabako produktų įtaką automobilyje rūkančiųjų ir jų keleivių sveikatai, duomenimis, didžiausia kenksmingų medžiagų koncentracija rasta rūkant įprastas cigaretes, žymiai mažiau – vartojant kaitinamo tabako produktus, kadangi didžiausias toksiškų medžiagų kiekis fiksuojamas būtent degant tabakui.

Įdomu tai, kad rūkantys žmonės gali pernešti nuodingas medžiagas vien liesdamiesi prie paviršių rankomis.

Automobilyje rūkyti apskritai nepatartina, nes uždaroje aplinkoje kvėpuojama didesniu dūmų kiekiu nei įprastai atviroje erdvėje, kur yra galimybė dūmams prasisklaidyti. Be to, rūkymas automobilyje taip pat sukelia ir jo priežiūros problemų. Pirmiausia, rūkančiųjų automobiliuose akivaizdžiai jaučiamas cigarečių kvapas, kurį pašalinti cheminiu būdu yra gerokai sunkiau nei įprastus kvapus. Antra, rūkymas salone sukelia spalvos pakitimus: dūmai garuoja į viršų ir virš tų vietų, kur buvo rūkoma, lubos ir apdailos būna gelsvesnės, o tai sukelia papildomų iššūkių valant saloną. Trečia, nuo cigarečių dūmų per gana trumpą laiką ant vidinės langų pusės susidaro tarsi plėvelė – stiklas atrodo kaip riebaluotas. Todėl verta turėti omenyje, kad rūkantiesiems automobilio saloną reiks valyti dažniau nei tiems, kurie jame nerūko.

Nėra konkrečių taisyklių, kaip dažnai reikėtų valyti automobilio saloną. Tai priklauso nuo automobilio naudojimo pobūdžio, nuvažiuojamų atstumų, kiek žmonių tuo automobiliu įprastai keliauja, ar yra rūkančiųjų automobilyje. Jei mes vieni eksploatuojame automobilį ir esame gana pedantiški, jį prižiūrime gana dažnai, cheminio salono valymo prireiks tik po dvejų metų ar vėliau.

Apie pasyvaus arba kitaip – antrinio rūkymo žalą informacijos yra pakankamai: dauguma žino, kad būdami patalpoje kartu su rūkančiaisiais sau kenkiame ne mažiau nei patys traukdami cigaretę. Tačiau apie tretinio rūkymo pavojus vis dar kalbama mažai. Net ir po to, kai patalpoje ar automobilyje buvo rūkyta, kenksmingos medžiagos išlieka susigėrusios į baldus, kilimus ir drabužius, tad net ir išvėdinus kambarį ar automobilio saloną, pavojus sveikatai išlieka.

Žala – ne tik nemalonus kvapas

Patalpose, kuriose yra rūkoma, tabako dūmai nusėda ant visų paviršių ir į juos įsigeria, dėl ko vėliau vykstant reakcijai su patalpose esančia azoto rūgštimi susidaro pavojingi kancerogenai. Dėl šių priežasčių vien tik išvėdinti patalpą neužtenka. Kauno technologijos universiteto mokslininkų, tyrinėjančių tretinio rūkymo poveikį, teigimu, svarbiausias kenksmingų medžiagų šaltinis, į kurį sorbuojasi cigarečių dūmai, yra patalpų, taip pat ir automobilio, dulkės. Be to, šios medžiagos susigeria į visus porėtus paviršius. Įdomu tai, kad rūkantys žmonės gali pernešti nuodingas medžiagas vien liesdamiesi prie paviršių rankomis.

Patalpose, kuriose rūkomos tradicinės cigaretės, yra padidėjusi kietųjų dalelių, nikotino, anglies monoksido, vandens garų ir įvairių organinių junginių koncentracija. Didžiausias kiekis kenksmingų medžiagų patenka jas įkvepiant, mat dieną žmogus įkvepia 11-18 m3 oro, tačiau tam tikra dalis teršalų patenka ir per odą.

„International journal of hygiene and environmental health“ skelbto Vokietijoje atlikto tyrimo apie tradicinių cigarečių ir kaitinamo tabako produktų įtaką automobilyje rūkančiųjų ir jų keleivių sveikatai duomenimis, didžiausia kenksmingų medžiagų koncentracija rasta rūkant įprastas cigaretes, mažiau – vartojant kaitinamo tabako produktus, kadangi didžiausias toksiškų medžiagų kiekis fiksuojamas būtent tabako degimo metu.

Tretinis rūkymas, palyginti su pirminiu – kai cigarečių dūmai iškvepiami tiesiogiai, ar antriniu – kai kvėpuojama jų dūmais užterštu oru, yra silpniausias teršalų šaltinis, bet jis gali būti reikšmingas jautrios sveikatos grupės žmonėms arba nuolat būnantiems patalpose, kuriose yra rūkoma.

Lietuviams sveikata – ne pirmoje vietoje

Nors tretinio rūkymo poveikis sveikatai juntamas ne tik pačiam rūkančiajam, bet ir kartu su juo važiuojantiems keleiviams, automobilių švaros centro „Švaros meistrai“ ekspertų teigimu, sveikata – vis dar nėra pagrindinis kriterijus, kodėl žmonės užsisakinėja automobilio salono valymą. Dažniausiai priežastys – estetinės.

„Salono cheminis valymas dažniausiai atliekamas įsigijus dėvėtą automobilį arba norint jį išvalyti prieš pardavimą, siekiant pašalinti purvą ir nemalonius kvapus“, – sako „Švaros meistrų“ atstovė Giedrė Martinonytė. Vis dėlto, jos teigimu, rūkymo žalą klientai prisimena vis dažniau: „Pasitaiko, kad klientai kreipiasi norėdami turėti švarų automobiliai ne tik vizualiai, dažniausiai tai – naujagimio susilaukusios šeimos, alergiški žmonės arba jaučiantys salone nemalonius kvapus – rūkalų, naminių augintinių ir pan.“, – sako. G. Martinonytė.

Ekspertų teigimu, automobilį, kurio salone buvo rūkoma, sunkiau parduoti. Vis dėlto, nors kaitinamo tabako gaminiai padėtų sumažinti antrinio ir tretinio rūkymo žalą, pašnekovė išlieka skeptiška: „Kalbant apie tokius gaminius – nors tai ir padėtų išvengti nemalonaus kvapo salone, tačiau sveikatos atžvilgiu geriausia būtų nerūkyti automobilyje arba išvis atsisakyti rūkymo“, – sako G. Martinonytė.

Įpročiai sezoniški

Salono valymo dažnumas priklauso nuo automobilio eksploatacijos – kiek daug juo važinėjama. „Darbui skirti automobiliai, kuriuose vežiojamos tam tikros prekės, produktai valymo reikalauja dažniau. Jeigu yra vežami maži vaikai arba naminiai gyvūnai, saloną taip pat tenka valyti dažniau“, – teigia G. Martinonytė. Vis dėlto, jos teigimu, saloną lietuviai dažniausiai valo kartą per metus ar keletą metų.

Pašnekovės teigimu, salono cheminis valymo ar sauso valymo dažnumas priklauso nuo automobilio eksploatacijos – tiesiog pastebėjus, kad automobilio salonas yra dėmėtas, nešvarus ar jaučiamas nemalonus kvapas reikėtų jį išvalyti chemiškai. Vėliau galima valyti tiesiog dulkių siurbliu, valant dulkes: „Dažnumas vėlgi individualus dalykas – galima valyti kartą per savaitę arba bent kartą per mėnesį“, – sako ji.

Kalbant apie įpročius, kada lietuviai susirūpina automobilio salono valymu, G. Martinonytės teigimu, vis dar juntamas sezoniškumas: klientų, norinčių atlikti salono cheminį valymą, skaičius stipriai išauga pavasarį, tačiau siekiant labiau rūpintis savo sveikata, automobilio saloną ar patalpose esančius baldus reikėtų valyti dažniau ir reguliariai.

"Čekio nedavė"

Apsilankymą pas garažuose įsikūrusius švaros meistrus vyras atsimins dar ilgai.

Klaipėdietis vairuoja "Citroen Grand C4 Picasso" markės automobilį.

Tik ką įsigytą ir, kaip pats sakė, ankstesnių šeimininkų prastai prižiūrėtą automobilį A.G. (visas vardas ir pavardė redakcijai žinomi – I.L.) paliko cheminiam salono valymui Švyturio gatvėje, šalia Klaipėdos centrinio stadiono.

Apie plovyklą sužinojo ir kontaktus žmogus rado internete.

Praėjusį šeštadienį joje darbavosi du jauni maždaug 18–20 metų vaikinai.

Apie atliktą darbą klientui buvo pranešta telefonu kitos dienos vakarą.

"Matyt, savaitgaliais savininkas jaunuoliams leidžia užsidirbti. Niekas jokių čekių man nedavė, sumokėjau 50 eurų ir išvažiavau. Dėl valymo priekaištų neturiu, vidų sutvarkė visai neblogai, kokybiškai. Bet šokas ištiko, kai bake neradau degalų", – stebėjosi pašnekovas.

Galėjo važiuoti tik 20 km

Panašu, kad valymo metu buvo išsiurbtas ne tik salonas, bet ir degalai.

Pasak A.G., jei prieš atiduodant mašiną ja buvo galima nuvažiuoti 300 km, tai po paros, atsiėmus transporto priemonę, šis skaičius susitraukė iki 20 km.

Kompiuterio rodmenys mane tiesiog pritrenkė.

"Kompiuterio rodmenys mane tiesiog pritrenkė. Atsimenu, kad palikau mašiną su 15–20 litrų  bake. O paskui, žiūriu, visiškas nulis – mirksėjo lemputė, rašė, kad nebėra degalų. Pamaniau, kad neužteks net grįžti namo. Kadangi neseniai nusipirkau tą automobilį, tai labai įdėmiai sekiau degalų sąnaudas", – įrodinėjo A.G.

Pavažiavus keletą metrų vyrui toptelėjo mintis išsiaiškinti situaciją iki galo.

Jis pasiteiravo jaunųjų meistrų, kur dingo degalai?

"Porą valandų šildėme, džiovinome saloną, todėl mašinos variklis buvo įjungtas", – priekaištus atrėmė jaunuoliai.

Atsakymas kliento neįtikino.

"Kiek laiko reikia džiovinti, kad 1,6 litro darbinio tūrio variklis "suvalgytų" tiek degalų? Turėtum dvi paras laikyti įjungtą. Absurdas. Dar labai įdomu, kodėl jie atjungė akumuliatorių? Galbūt tam, kad pradingtų kilometražo rodmenys ir nebesiorientuotum, kiek kilometrų nuvažiavai?" – darė išvadas nepatenkintas klientas.

Planavo kreiptis į policiją

Dėl nemalonaus incidento vyras jau svarsto kreiptis į policiją arba Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą.

Juolab kad pasidalijus žinute interneto socialiniuose tinkluose atsiliepė ir daugiau žmonių, patekusių į panašią situaciją.

"Arba savininkas pats nežino, kas pas jį dirba, arba žiūri į tai pro pirštus", – svarstė A.G.

Vairuotojams, norintiems išvengti bet kokių nesusipratimų, klaipėdietis patarė prieš vežant mašiną į autoservisą ar plovyklą, pirmiausia nufotografuoti kompiuterio rodmenis, taip pat automobilio vidų ir išorę.

Taip bus išvengta bet kokių interpretacijų.

Skundą pavadino šmeižtu

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė Laima Domarkienė patvirtino, kad minėtu adresu Švyturio gatvėje išties yra registruota individuali veikla.

Apie šioje vietoje teikiamas paslaugas skelbiamasi ir internete.

Žurnalistams susisiekus su nurodytu kontaktiniu numeriu plovyklos atstovas Pavel, taip ir nepasivarginęs normaliai prisistatyti, aiškino, kad niekas degalų iš automobilio nesiurbė.

Klientas esą tiesiog apsiriko.

"Matėme tą nesąmonę, bet aš nesuprantu, kodėl žmogus asmeniškai į mus nesikreipė?" – suabejojo pašnekovas.

Paklausus, ar cheminis valymas išties reikalauja net kelias valandas laikyti variklį įjungtą, specialistas patvirtino, kad taip ir yra.

"Kad prapūstų grindis. Šiaip visos plovyklos tai naudoja, jeigu nori pradžiovinti grindis. Patogu, greičiau išdžiūva. Bet klientas smarkiai perdėjo. Visiškas šmeižtas. Juolab kad labai senas automobilis, nežinau, ką kompiuteris ten galėjo parodyti", – kalbėjo plovyklos atstovas.

Galiausiai jis pasiūlė "neužsiiminėti nesąmonėmis" ir paskubėjo užbaigti pokalbį.

Patarė ieškoti teisybės

Uostamiestyje vienos automobilių plovimu užsiimančios bendrovės vadovo vertinimu, istorija išties skamba neskaniai.

"Sudeginti tiek degalų – visiškas absurdas. Paprastai akumuliatorius atjungiamas, tarkime, nutikus eismo įvykiui, kai teka degalai. Tam, kad nebūtų netyčinės kibirkšties, dėl nuotėkių. Bet kalbant apie cheminį automobilio valymą – vargiai. Nebent meistrai plovė variklį", – komentavo vadovas.

"Tokie dalykai neturėtų būtų toleruojami. Patarčiau ieškoti teisybės", – pridūrė jis.

Anot kito automobilių švaros centro atstovės, prieš atjungiant akumuliatorių, klientai visuomet yra įspėjami.

Kartais to prireikia, kad mašinos akumuliatorius ilgo valymo metu neišsikrautų. Tačiau tai tikrai nėra būtina.

Degalai žmonėms tikrai nedingsta valant automobilį.

Specialistė taip pat nesuprato, kam švarinant vidų prireikė įjungti variklį.

"Degalai žmonėms tikrai nedingsta valant automobilį", – patikino pašnekovė.

VVTAT skundą nagrinėtų

Klaipėdietis A.G. sakė pasimokęs, kad pigiau – ne visada yra geriau.

Didesniuose švaros centruose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, o susimokėjusiems klientams išduodamas kasos kvitas, todėl ir būti apgautam tikimybė – mažesnė.

Pasak Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovės Natalijos Jarmulkovič, klaipėdiečio skundą gavusi tarnyba jį nagrinėtų.

"Už teikiamą paslaugą atsako paslaugos teikėjas. Ir jeigu paslaugos teikimo metu vartotojas patiria žalą ar nuostolį, jis turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta", – teigė pašnekovė.

Tiesa, patirtą nuostolį dar tektų įrodinėti.

N.Jarmulkovič žodžiais, vartotojų skundai dėl automobilių plovyklų ir švaros centrų tarnyboje nėra dažni.

"Kartą plovykloje dėl didelio srovės slėgio "pakilo" automobilio dažai. Pavienių skundų pasitaiko", – teigė pašnekovė.

Atvejis, kad dingtų degalai, ko gero – beprecedentis.

Įsiūtis – dėl apgadintų mašinų

Nesusipratimai plovyklose kartais net baigiasi muštynėmis.

Prieš keletą metų Šilutės plente įsikūrusioje automobilių plovykloje kilo tikros grumtynės.

Mat automobilį nusiplovęs klientas neteko kantrybės, kai išvydo, jog čia buvo apgadinta jo transporto priemonė.

Klientas mėgino aiškintis situaciją su įstaigos darbuotoju. Vyrai netrukus apsižodžiavo.

Aistroms įkaitus, paslauga nepatenkintas klientas smogė 24 metų plovyklos darbuotojui.

Nukentėjęs darbuotojas kreipėsi į medikus.

Po jų apžiūros paaiškėjo, kad klaipėdietis patyrė rimtą traumą – plyšo ausies būgnelis.

Nemalonaus konflikto esmę teko narplioti policijos pareigūnams.

Klaipėdoje tai toli gražu ne vienintelis atvejis, kai klientas įsiaudrino dėl plovykloje apibraižyto automobilio.

Tokias paslaugas teikiančios bendrovės dažniausiai konfliktines situacijas mėgina spręsti taikiai.

Dėl to kai kuriose plovyklose teikiamos paslaugos yra apdraustos – pakanka parašyti klientui pretenziją dėl sugadinto kėbulo ar įbrėžtos automobilio detalės, ir draudikai atlygina patirtus nuostolius.

Po konferencijos akademikai, verslo ir nevyriausybinių organizacijų atstovai griežtai pasmerkė ministerijos reklamuojamą cheminio ežerų valymo technologiją.

Konferencijos dalyviai, tarp kurių Aleksandro Stulginskio, Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijų universitetų mokslininkai, Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos, Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos atstovai, didžiausių sektoriaus verslo įmonių vadovai, pasirašytoje rezoliucijoje ministerijos vadovus ragina atsisakyti tokios technologijos Lietuvos ežeruose bei kituose vandens telkiniuose.

Dalis konferencijos dalyvių jau konferencijos metu kėlė klausimus ir reiškė griežtą nepritarimą Aplinkos ministerijos proteguojamai cheminio ežerų valymo technologijai. Pasak profesoriaus Leono Katkevičiaus, ministerijos peršamas cheminių medžiagų pylimas į ežerus yra neleistinas, tuo tarpu esminę naudą ežerų tvarkymui gali garantuoti tik Lietuvoje laiko patikrintas būdas – mechaninis dumblo pašalinimas.

Lietuva mechaninio ežerų dumblo tvarkymo technologiją taiko jau beveik pusšimtį metų, pastaraisiais dešimtmečiais pasikeitė taikomos technologijos, susibūrė visiškai nauja profesionalų bendruomenė, todėl klaidos, kurių pasitaikydavo anksčiau, šiuo metu jau itin retos.

Vien per 2007-2013 metų ES finansavimo laikotarpį išvalyta apie 100 vandens telkinių.

Konferencijoje buvo iškeltas ir klausimas dėl cheminių priemonių poveikio ilgalaikiškumo bei kainos. Švedų mokslininkų vertinimu, vienam ploto vienetui išvalyti cheminės priemonėms yra 4-5 pigesnės, nei tradicinis dumblo pašalinimas. Tačiau tuo pat metu moksliniai tyrimai pripažįsta, jog cheminės priemonės yra trumpalaikės, geriausiu atveju duodančios naudą vos 10-15 metų, po kurių procedūrą vėl reikia kartoti. Dėl Lietuvos ežerų vandens apykaitos ciklo (kai kuriuose ežeruose vanduo pasikeičia per 1 metus) fosforo surišimo efektyvumas kelia rimtų abejonių, net nevertinant neigiamo šalutinio poveikio gamtai. Tuo metu mechaninis ežerų dumblo valymas vandens telkinius pagerina daugiau nei 500 metų. Todėl cheminės ežerų valymo priemonės pagal kainą jau po kelių dešimtmečių viršys mechaninio tvarkymo kainą.

Šiuo metu Aplinkos ministerija yra viešam svarstymui pateikusi Vandenų plėtros programos projektą, kuriame siūlo atsisakyti mechaninio vandens telkinių valymo pašalinant dumblą, o visas paskutinio ES finansavimo laikotarpio lėšas skirti cheminių preparatų pylimui į ežerus, makrofitų (švendrių, kitų pakrantės augalų) šalinimui ir įžuvinimui – t.y. priemonėms, kurios turėtų būti taikomos tik kaip papildomos, eksploatacinės, o ne iš esmės pakeičiančios vandens telkinių būklę.