„Karalienės“ išeina į karą

1942 metų pradžioje JAV ir Jungtinė Karalystė susitarė, kad Amerika atsiūs 30 tūkstančių savo karių į pagalbą Anglijai, kovojančiai su fašistine Vokietija. Tačiau iškilo problema – kaip amerikiečių Dži Ai (angl. GI – terminas, naudojamas apibūdinti Jungtinių Valstijų ginkluotąsias pajėgas) dalinius perkelti per Atlantą. Įprasti transportiniai laivai šiam tikslui netiko. Jie buvo mažos talpos, nelabai greiti, todėl lengvai galėjo tapti nacistinių povandeninių laivų grobiu.

Reikėjo ieškoti kitos išeities. Tada Anglijos admiralitetas prisiminė Didžiosios Britanijos pasididžiavimą – lainerius „Queen Mary“ ir „Queen Elizabeth“. Abi „karalienės“ nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo „pašauktos“ į karinę tarnybą ir gabeno sąjungininkų karius į karo veiksmų zonas Azijoje ir Afrikoje. Tačiau nei vienam iš jų iki tol neteko vienu reisu pervežti daugiau kaip po 6 tūkstančius karių. Dabar, siekiant iškarto perkelti per Atlantą visus į pagalbą siunčiamus amerikiečių dalinius, kiekvienas laineris turėjo paimti po 15 tūkstančių karių.

Keleiviai – su kareiviškomis milinėmis

Vos prasidėjus jos karinei tarnybai, „Queen Mary“ korpusas buvo perdažytas pilka spalva. Dėl to laineris užsitarnavo „Pilkojo vaiduoklio“ (angl. Grey Ghost) pravardę. 1942 m. ši „karalienė“, 1936 metais laimėjusi „Atlanto žydrosios juostos“ prizą už greičio rekordą, vėl atsidūrė prie gamyklos krantinės. Iš lainerio buvo pašalinti visi prabangūs baldai, stalo įrankiai, indai, kilimai, gobelenai ir paveikslai. Visos patalpos, netgi baseinai, buvo užpildyti pakabinamomis lovomis. Taip atsirado 8 tūkstančiai miegamųjų vietų. Bet ir jų buvo mažoka, tad keleiviams su kareiviškomis milinėmis reikėjo tenkintis viena lova dviem ir miegoti jose pamainomis.

Prieš išplaukiant, į 310 metrų ilgio „Pilkąjį vaiduoklį“ buvo sulaipinti 15125 kariai ir 863 įgulos nariai. Pagrindinis uždavinys, kurį turėjo atlikti laivo kapitonas Cyrilas Illingworthas ir jo komanda, greitai ir saugiai amerikiečių karius nugabenti į Angliją. Vienintelė ir patikimiausia priemonė apsisaugoti nuo vokiečių povandeninių laivų buvo „Queen Mary“ beveik 30 mazgų greitis ir manevringumas. Buvo nutarta, kad kareivius gabenantį lainerį pridengs apsaugos laivai tik išplaukiant iš Niujorko ir artėjant prie Airijos krantų.

Užbėgant įvykiams už akių, galima pasakyti, kad Anglijos admiraliteto viltys į ypatingą lainerio-rekordininko greitį pasiteisino. Per visą reisą „Queen Mary“ nė karto nebuvo užpultas nei iš po vandens, nei iš oro.

Tragiškas susidūrimas

Sėkmingai per Atlantą perplaukusį lainerį prie Airijos krantų pasitiko būrys karinių laivų – priešlėktuvinės apsaugos kreiseris „Curacoa“ ir keli eskadriniai minininkai. Šie laivai turėjo lydėti „Queen Mary“ iki Belfasto.

Susitikimas įvyko spalio 2 dienos rytą. Kreiseris plaukė 5 myliomis priekyje „Pilkojo vaiduoklio“, o eskadriniai minininkai išsidėstę aplink. Laineris, siekdamas išvengti nacių „U-botų“ atakų, plaukė zigzagais. Plaukdama visu greičiu „Queen Mary“ palaipsniui artėjo prie priekyje plaukiančio kreiserio. Per pietus jie buvo vienas nuo kito vos per kelius kabeltovus. Vykstant gynybiniam manevravimui, laivams tai nutolstant, tai vėl suartėjant, jų tilteliuose budėję karininkai, matomai, tinkamai neįvertino tokios situacijos.

Kažkuriuo suartėjimo momentu „Queen Mary“ budintis šturmanas sunerimo ir pranešė apie tai kapitonui. Bet tas tik išdidžiai numojo ranka. Atsieit karo laivai moka plaukioti palydovais, o kraštutiniu atveju kreiseriui pakaks staigiai pasukti vairą, kad pasitrauktų iš lainerio kelio.

Deja, kai atėjo tas kraštutinis atvejis, nepavyko išvengti katastrofos. Beveik 80 tūkstančių tonų jūrų milžinas iš inercijos negalėjo žaibiškai reaguoti į vairo posūkį, kai jam tiesiai prieš nosį išdygo kreiseris. Akimirksnis – ir aukštas aštrus „Quenn Mary“ forštevenis dūrėsi į kreiserio bortą.

„Quenn Mary“ beveik nepajuto smūgio. Priekinė laivo dalis irgi nelabai nukentėjo. Kreiserio likimas išsisprendė akimirksniu. Gavęs smūgį į dešinį bortą, jis perskilo į dvi dalis. „Queen Mary“ praplaukė tarp jų kaip pro atvirus vartus ir padidinus greitį nuskubėjo į Belfastą. Toks buvo admiraliteto nurodymas: bet koks sustojimas didino riziką tapti vokiečių povandeninių laivų taikiniu. „Curacoa“ nuskendo per kelias minutes. Eskadriniams minininkams pavyko ištraukti iš ledinio vandens tik 99 žmones iš beveik 400 kreiserio įgulos narių.

Tikrasis kaltininkas liko paslaptyje

Vėliau vykęs teismo procesas iki galo neišsiaiškino mįslingos tragedijos aplinkybių. Apklausti liudininkai, „Queen Mary“ budintys karininkai ir vairininkai, nieko naujo negalėjo pridėti prie jau žinomų faktų. Išsigelbėjusių kreiserio jūreivių parodymai irgi nepaaiškino, kodėl „Curacoa“ taip pavojingai suartėjo su laineriu. Taip ir liko visam laikui paslaptis, ar tai buvo navigatorių klaida manevruojant, ar suveikė pritraukiančios vandens jėgos, kurios stengiasi suartinti greta plaukiančius laivus.

Teismo organai ne kartą grįžo prie kreiserio „Curacoa“ tragedijos. Deja, vėlesni tyrimai dar labiau viską supainiojo. Vis atsirasdavo naujų liudininkų, kurių parodymai dažnai būdavo skirtingi. Taip gimė versija, kad lainerio stebėtojas kairio borto pusėje pastebėjo povandeninio laivo periskopą ir pagal jo signalą „Queen Mary“ visu greičiu pasuko į dešinę, taranuodama kreiserį. Pasak kai kurių amerikiečių kareivių, lainerio keleivių, neužilgo iki susidūrimo kreiseris pradėjo plaukioti ratu kas kartą vis labiau artėdamas prie „karalienės“.

1947 metais į teismą kreipėsi buvęs kreiserio signalininkas. Pasak jo, susidūrimas įvyko dėl vieno karininko kaltės. Esą jis, norėdamas iš arčiau nufotografuoti garsųjį lainerį, įkalbino budintį šturmaną visu greičiu perkirsti „Queen Mary“ kursą. Neaišku ko tiek metų buvęs kreiserio jūreivis tylėjo ir staiga prabilo? Kaip ten bebūtų, bet paskutinis liudytojo pareiškimas buvo naudingas „Queen Mary“ navigatoriams. Visa atsakomybė už tragiškai pasibaigusį laivų susidūrimą buvo suversta kreiserio vadui Johnui Wilfridui Boutwoodui.

„Queen Mary“ reputacija lyg ir liko be dėmės, tačiau dar ilgai karo jūrininkai jų kolegas paskandinusį lainerį vadino monstru ir netikėjo „karalienės“ nekaltumu.