Subūrė bendraminčius

Gruodžio 11-oji – kalnų diena, todėl gan simboliška, kad pokalbiui susitikę išsyk po jos, su kauniečiu, žygių vadovu, alpinistu Dainiumi Babilu atsispyrėme nuo šios datos.

„Jungtinių Tautų Organizacija kitaip dėlioja kalnų dienos akcentus. Ji nesiekia skatinti žmonių kopti į kalnus. Priešingai, matydamos augančius srautus, atkreipia dėmesį į gamtinę įvairovę, vietinių žmonių kultūrą, globalių pokyčių įtaką kalnams, gėlo vandens mažėjimą“, – anot D. Babilo, kalnų diena yra puiki proga pagalvoti apie kiekvieno kopiančiojo atsakomybę, o šiuo atveju – proga pakalbėti apie „Narsuolius“, kurie susibūrė 2010-aisiais, o šiemet suskaičiavo jau 50 ekspedicijų į kalnus.

Užuomina: D. Babilas neatmeta tikimybės, kad visos jo ekspedicijos kada nors virs knyga arba nuotraukų galerija. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, būrelis entuziastų, vadovaujamų Dainiaus, nusprendė kopti Slovėnijos Alpių kalnuose. Valstybė Europos pietuose buvo pasirinkta dėl tam tikrų paralelių. Lietuva, anot Dainiaus, pirmoji išsivadavo iš Sovietų Sąjungos jungo, Slovėnija – iš Jugoslavijos. Be kita to, slovėnai vieni pirmųjų pripažino ir Lietuvos nepriklausomybę. Tam, kad kopimas į Triglavo viršukalnę taptų dar labiau prasmingu, Dainius pasišovė suburti lygiai dvidešimties entuziastų grupę.

„Susirinko devyniolika. Rasti paskutinį narį sekėsi sunkiai. Kreipėmės net į Slovėnijoje gyvenančių lietuvių bendruomenę, – prisimena D. Babilas ir sako, kad jau buvo besusitaikantis, kad planas neišdegs, su juo susisiekė Lietuvos ambasadorius Slovėnijoje Rimutis Klevečka. – Jis tapo dvidešimtuoju nariu. Visą vasarą siuntė įrašus iš Liublianos, kaip ruošiasi, kad galėtų keliauti kartu su mumis.“ Sėkminga ekspedicija į Triglavo viršukalnę tapo akstinu eiti tolyn ir burti bendraminčius.

„Vieną ekspediciją keitė kita. Būdavo, iškilus sunkumams paskatindavome vieni kitus šūkiu: pirmyn, narsuoliai!“, – taip žodis, anot D. Babilo, virto kūnu. Susibūrę apie „Narsuolių" vėliavą kalnų ir iššūkių mylėtojai toliau tęsė savo žygius.

Šiek tiek skaičių

Per beveik keturiolika metų lietuvių alpinistai ir kalnų žygeiviai įveikė devyniolikos valstybių kalnus, pasiekė šešiolikos valstybių aukščiausias viršukalnes, išbandė anksčiau lietuvių nepraeitas trasas. Narsuoliai užkopė į šešias viršukalnes, iškilusias aukščiau nei 5 000 m virš jūros lygio, tai – Kilimandžaras (5 895 m), Elbrusas (5 642 m), Orisabas (5 636 m), Damavandas (5 610 m), Araratas (5 137 m) ir Kazbekas (5 054 m). Kalnų iššūkiai subūrė daugiau nei 300 žmonių iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių.

„Žmonių amžius labai skirtingas. Yra ir paauglių, kuriuos su savimi pasiima tėvai, ir vyresnių žygeivių, perkopusių šešiasdešimt metų“, – kalnų žygių organizatorius veda tikslią statistiką ir gerai žino kiekvieno nario santykį su kalnais.

Daugiau nei pusė ekspedicijose dalyvavusių žmonių tai darė pirmą ir paskutinį kartą. Kopti į viršukalnes jiems esą patiko, tačiau kartoti nenorėtų. Apie 30-40 bendruomenės narių gyvena kalnais ir jei tik galėtų, koptų dar dažniau.

Jau seniai kalnais gyvena ir pats Dainius. Vyras skaičiavo, kad per visus tuos metus ekspedicijose praleido daugiau nei 300 dienų.

„Beveik metai. Per tokį ilgą laiką buvo galima padaryti daug kitų darbų, kažko išmokti ar kažkuo tapti. Tačiau mano laikas atiteko kalnams ir į juos keliaujantiems. Ten aukštai turėjau daug vertingų patirčių, o kai būdavo sunku, viskas vis tiek galiausiai baigdavosi gerai. Per penkiasdešimt ekspedicijų kalnai gana daug kartų nustebino atverdami gero oro langus ir kelius į viršukalnes. O aš galėdavau pasiekti suplanuotus tikslus užtikrintai, saugiai, nepalikęs užnugaryje nė vieno bendražygio“, – kalnams dėkojo kaunietis.

Bendruomenė: 50 ekspedicijų subūrė daugiau nei 300 narsuolių. (Dainiaus Babilo nuotr.)

Sulėtino trauma

Šiuos metus narsuoliai pažymėjo net devyniomis ekspedicijomis. Kai kurios buvo lengvesnės, kai kurios pareikalavo daugiau jėgų ir ištvermės.

„Į aukščiausią viršukalnę ne visada sunkiausia įkopti. Būna, kad antra arba trečia pagal aukštį yra kur kas sudėtingesnė. Dažnu atveju aukščiausios viršukalnės pritaikytos tam, kad į jas koptų kuo daugiau žmonių, o tos vietos, kurios mažiau žinomos, mažiau pramintos – sunkesnės, – pasakoja kalnų žygių vadovas ir mintimis persikelia į vieną sudėtingesnių ekspedicijų, narsuolius atvedusių prie snaudžiančio 5 600 m aukščio ugnikalnio Meksikoje. – Gana rimtas kalnas su apledėjusiu šlaitu. Lemiamą dieną į pačią viršūnę kopėme visą naktį ir dieną.“

Liepą narsuoliai išvyko į Mongolijos Altajų. Tikslas – Chiuiteno viršukalnė, į kurią iki tol nebuvo įkopęs joks lietuvis. Dainius pasakojo, kad pasiekti kalno prieigas nebuvo labai paprasta. Pirmiausia teko skirsti vietiniu lėktuvu iš sostinės į Altajų, vėliau net keliolika valandų dardėti visureigiais uolėtais keliais, pervažiuoti kalnų upes, o galiausiai dar ne vieną dešimtį kilometrų eiti pėsčiomis, kupranugariais užnešti visą bazinei stovyklai reikalingą inventorių. Narsuoliai pasiekė kalną, įkopė į viršukalnę, tačiau patyręs peties traumą, bičiulių triumfą ekspedicijos vedlys su keliais mongolais stebėjo sėdėdamas ant sniego.

„Viena vertus, apmaudu, tačiau apmaudas nebuvo toks didelis kaip džiaugsmas, kad ekspedicija pavyko. Ekspedicijų vadovai kelia tikslą, kad į viršukalnę užkoptų bent vienas komandos narys. Šiuo atveju užkopė visi“, – D. Babilas pasakojo, kad iškart po šios ekspedicijos narsuoliai vyko į Grenlandiją, kur išbandė arktinio kelio „Arctic Circle Trail“ vingrybes. Per savaitę lietuviai įveikė 160 km atstumą, ant pečių nešdami maistą, palapines, miegmaišius, kilimėlius ir kitus būtinus daiktus.

„Grenlandija – žvarbus kraštas, klimatas ten atšiaurokas, takai klampūs. Žygeiviams teko kaitalioti avalynę, tai į žygio, tai į guminius batus šokti“, – pašnekovas neslėpė: kad pavyktų tokia ekspedicija, žygeiviams teko ruoštis daug mėnesių, gerai apgalvoti ne tik maršrutą, bet ir pasirenkamą inventorių, tinkamai parinkti nešamos kuprinės svorį.

Iššūkiai grūdina

Įsimintiniausios ekspedicijos, anot Dainiaus, tos, kuriose ne viskas vyko sklandžiai. Tarkim, prieš pat kopiant į Araratą – Nojaus arkos kalną, visa komanda stipriai apsinuodijo maistu. Negalavimai sulėtino, bet nesustabdė – alpinistai sėkmingai pasiekė tikslą.

„Arba Elbrusas 2014-aiais. Baltąją jo smailę pavyko pasiekti ne iš karto“, – pirmojo bandymo metu narsuoliams pritrūko 280 m. Dėl siaubingos audros, kuri apsunkino matomumą, rizikuoti nebuvo galima.

„Kai atvykome, buvo giedras dangus, tačiau negalėjome kopti, nes reikėjo aklimatizuotis, priprasti prie mažesnio deguonies kiekio. Kai jau susiruošėme, oras suprastėjo. Šioje vietoje nepasisekė, užtai pasisekė, kad saugiai nusileidome. Beje, kai jau turėjome skristi atgal, oras pragiedrėjo, ir mes matėme, kaip kopia kitos ekspedicijos“, – pasak D. Babilo, po nepavykusio karto buvo virtinė sėkmingų kopimų. Po trijų metų narsuoliai vėl atvyko į Elbrusą ir iškėlė ten trispalvę. Šimtas Lietuvos vėliavų suplazdėjo ir Aukštuosiuose Tatruose 2018-ųjų vasario 16 dieną.

Kalbame apie aukštumas, apie drąsą, atkaklumą, gyvenimo tikslus.

„Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pirmiausia pasiekėme 1 918 m aukštį, kuris simbolizavo 1918 metus, o vėliau ir 2018 m aukštį – 2018 metus. Ekspedicijoje dalyvavo 35 žmonės, kurie iškėlė 100 skirtingų dydžių trispalvių“, – D. Babilas pasakojo, kad šį kopimą kaip vieną įsimintiniausių šimtmečio iniciatyvų įvertino ir šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Prezidentūroje narsuoliams ji įteikė trispalvę, kurią alpinistai iš suvenyrinio dėklo traukia ir skleidžia kiekvienoje pasiektoje viršūnėje.

„Artimiausi planai? Kitąmet bus labai daug Afrikos. Po pusantro mėnesio grįšime į Kilimandžarą. – Tiesa, šįsyk, pasak ekspedicijų vadovo, planas yra kitoks. – Mums nepakanka užkopti į viršūnę. Norim nusileisti į kraterio vidų, įsirengti stovyklą ir pernakvoti ten. Tam reikia gauti specialų leidimą. Jei viskas klostytis sėkmingai, manau, būsime pirmi lietuviai, kurie bus tai padarę. Vėliau mūsų lauks mistiniai, lietuvių itin retai lankomi Mėnulio kalnai Ugandoje. Dar vėliau planuojamos trumpos išvykos į artimiausius kalnus Slovakijoje ir Čekijoje.“

Ritualas: kiekvienoje aplankytoje viršukalnėje narsuoliai iškelia trispalvę. (Dainiaus Babilo nuotr.)

Kalnai daro geresniais

Susibūrę dėl kalnų, narsuoliai žvelgia kur kas plačiau ir aukščiau. Kiekvienais metais jie dalyvauja įvairiuose renginiuose, mielai lanko šalies mokyklas.

„Geografijos pamokų nevedame. Kalbame apie aukštumas, apie drąsą, atkaklumą, gyvenimo tikslus. Aiškiname moksleiviams, kodėl pasirinkome kalnus, o ne prabangius automobilius ar naujus telefonus. Kai mes galime kalnuose sukauptą patirtį labiau įprasminti ir atiduoti kitiems, yra didelis džiaugsmas“, – D. Babilas prisiminė kelis netradicinius susitikimus, kai su moksleiviais bendravo ne aktų salėje ar kabinete, o kalnuose. Kartą į juos „Narsuolių“ vedlys lydėjo ir ypatingą jauną žmogų, kuris negali matyti. Tai esą buvo neįtikėtina patirtis tiek vienam, tiek kitam.

Bendruomenė susitelkia, kad padėtų mažiau galimybių turintiems vaikams. Antai prieš ekspediciją į kalnus Irane narsuoliai sužinojo apie negalią turinčią moksleivę ir jos svajonę išvykti į vasaros stovyklą.

„Galvoju, tuo momentu, kai nusprendėme padėti mergaitei, mes susitarėme su kalnu. Ekspedicija buvo sėkminga. Visi užkopė vienu metu, o mergaitė sudalyvavo laipiojimo stovykloje“, – prisiminė D. Babilas.

Šiemet narsuoliai prisidėjo leidžiant lietuvišką knygą apie iš Plungės kilusią žymią alpinistę Vandą Rutkevič. Visos „Narsuolių“ ekspedicijos fiksuotos tūkstančiuose fotografijų, o netrukus dienos šviesą išvys ir trumpas filmas.

„Narsuolių“ bendruomenė – tai visų pirma žmonės, ne kalnai. Kopdami aukštyn tarsi kuriame istoriją apie drąsius ir ambicingus keliautojus, kurie gyvena tarp mūsų visų. Todėl svarbiau nei viršūnės, į kurias įkopiame, ar įveikti maršrutai yra tai, kad iš ekspedicijų grįžtame geresniais gydytojais, mokytojais, karininkais, menininkais, statybininkais ar vadybininkais. Sustiprėjame kalnuose, o paskui galime padaryti daugiau ir geriau kasdieniuose darbuose. Išbandymai, branda ir kokybė, komandinis saugumas ir pozityvi, motyvuojanti bendrystė, aplinkos tausojimas ir pagarba vietos žmonėms – visa tai mums yra svarbiausia“, – pokalbį baigė kalnų pašauktasis.

Chiuitenas yra 4 374 m aukščio viršukalnė Altajaus kalnuose, itin nuošalioje vietoje, prie pat Mongolijos, Kinijos ir Rusijos valstybių sankirtos. Norint ją pasiekti, tenka rinktis vietinį skrydį iš Mongolijos sostinės Ulan Batoro, paskui apie 160 km važiuoti uolėtais kalnų keliais, kuriuos gali įveikti tik visureigiai. Priartėjus prie Altajaus kalnų, reikia pėsčiomis keliauti iki Chiuiteno bazinės stovyklos, esančios 3 000 m aukštyje. Palapinės ir kitas inventorius iki šios stovyklos yra gabenami kupranugariais arba arkliais. Galiausiai pėsčiomis ir naudojant alpinistinę įrangą tenka pereiti Potanino ledyną – ilgiausią Mongolijoje, kad pasiektum šturminę stovyklą, iš kurios jau galima kopti į pačią viršūnę. Chiuitenas yra viena iš penkių ir pati aukščiausia Tavan Bogdo (Tavan Bogd uul) kalnų masyvo viršukalnė. Giedrą dieną nuo jos puikiai matyti daugeliui Lietuvos alpinistų žinoma Belucha – aukščiausia per keturias valstybes besidriekiančio Altajaus viršūnė.

D. Babilo nuotr.

Pasak D. Babilo, šios ekspedicijos idėja kilo prieš beveik šešerius metus, tačiau planus teko ne kartą koreguoti, o ekspediciją vis atidėlioti. Tačiau šiemet nebeliko abejonių, kad atėjo laikas įgyvendinti seniai puoselėtus planus. Per žiemą buvo surinkta komanda, surasti ekspedicijai reikalingi vietinių mongolų ir Altajaus kazachų kontaktai, prasidėjo pasiruošimas. Buvo suplanuota šešiolika ekspedicijos dienų, iš kurių dešimt – Altajaus kalnuose.

„Komandai atvykus į Altajų paaiškėjo, kad oro sąlygos nepalankios tęsti žygį aukštyn pagal suplanuotą tvarkaraštį. Teko išnaudoti rezervines dienas laukiant giedresnio dangaus ir mažesnio vėjo. Liepos 29 d. komanda pradėjo žygį per ledyną iki šturminės stovyklos. Joje pernakvojo ir ankstyvą rytą, dar nepatekėjus saulei, startavo į viršūnę. Liepos 30 d. apie 11 val. keturiolika Lietuvos alpinistų pasiekė aukščiausią Mongolijos viršukalnę ir ten iškėlė pirmąją lietuvišką trispalvę, – pasakojo D. Babilas. – Pavyko išlaukti saulėtos dienos, tačiau kopimas nebuvo lengvas, nes kalno šlaitas buvo gerokai apledėjęs. Į viršų buvo kopiama keturiais ryšiais, naudojant alpinistinius aprašus, vadinamąsias kates, ledkirčius, šalmus. Iki pat viršūnės su lietuviais lipo vienas mongolų alpinistas, turėjęs visiems rodyti teisingą maršrutą.“

Tą patį rytą į viršūnę pajudėjo jungtinė mongolų ir japonų alpinistų komanda, vedama žymios mongolų alpinistės Badamgarav Gangaamaa, kuri yra pasiekusi septynių žemynų aukščiausias viršukalnes ir įkopusi į itin sudėtingą K2 viršukalnę Himalajuose.

Pavyko išlaukti saulėtos dienos, tačiau kopimas nebuvo lengvas, nes kalno šlaitas buvo gerokai apledėjęs.

„Narsuoliais“ pasivadinę lietuvių alpinistai ir kalnų žygeiviai keliauja į kalnus nuo 2010 m. ir jau surengė beveik 50 ekspedicijų į aštuoniolikos valstybių kalnus. Per šias ekspedicijas pavyko įkopti į šešiolikos valstybių aukščiausias viršukalnes. Pasiektos šešios viršukalnės, esančios aukščiau nei 5 000 m virš jūros lygio: Kilimandžaras (5 895 m), Elbrusas (5 642 m), Orisaba (5 636 m), Damavandas (5 610 m), Araratas (5 137 m) ir Kazbekas (5 054 m). 2020 m. narsuoliai įveikė du slovakų „Doby Tatry“ iššūkius, 2021 m. – „Fjällräven Classic“ iššūkį Švedijos Laplandijoje, o 2022 m. – „Fjällräven Classic“ iššūkį Škotijos kalnuose. 2018 m. vasario 16 d. „Narsuoliai“ pasiekė simbolinį 1 918 ir  2 018 m aukštį Aukštuosiuose Tatruose, kur iškėlė 100 Lietuvos trispalvių. Prezidentė Dalia Grybauskaitė įvertino šį žygį kaip vieną įsimintiniausių iniciatyvų, skirtų Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, ir įteikė vėliavą, kuri iki šiol keliama įkopus į viršūnes.

Sprendimas – ne per dieną

Tądien, kai susitikome, D. Babilas į kartonines dėžes tebedėliojo sentimentus – nuotraukas, padėkas, diplomus ir simboliškai minėjo pirmąjį mėnesį be Kauno įvairių tautų kultūrų centro. Žinia, kad pasitraukia iš vadovo pareigų, socialiniuose tinkluose jis pasidalijo rugsėjo 20 d. Bendradarbiai ir tautinių mažumų bendrijų vadovai apie ilgamečio įstaigos direktoriaus sprendimą sužinojo dar anksčiau.

"Parašiau visiems bendrą laišką ir pakviečiau išgerti arbatos arba kavos", – D.Babilas neslėpė, kad teksto turinys daugumai buvo netikėtas. Kai kurių tautinių bendrijų atstovai į žinią sureagavo labai jautriai. Nerimavo, kad su lyg ilgamečio vadovo išėjimu prasidės permainos.

"Žmonėms centre yra jauku. Kai kurie jų išsigando, kad tam jaukumui iškilo grėsmė", – D.Babilui esą teko ne tik raminti tautinių mažumų atstovus, bet ir atsakyti į klausimą, kodėl jis traukiasi iš pareigų. Vieni buvo įsitikinę, kad vadovas sulaukė geresnio pasiūlymo, kiti manė, kad jam nusibodo darbas Kauno įvairių tautų kultūrų centre. Paklaustas, kaip yra iš tiesų, pašnekovas nusišypsojo, o tada pakartojo frazę, panašią į tą, kurią ne kartą girdėjome romantiškose kino juostose: jei myli – paleisk.

"Taip, myliu centrą, todėl išeinu iš jo, bet tai nereiškia, kad man neįdomu, kas su juo vyks toliau. Tiesiog tas pokytis ar perkrovimas, kaip aš sakau, yra reikalingas įstaigai, o aš savo išėjimu noriu būti perkrovos dalimi. Žinojau, kad kažkada turi ateiti pabaiga. Ją aš norėjau nulemti pats, – D.Babilas pasakojo, kad tokiam jo sprendimui įtakos turėjo ir epidemiologinės situacijos padariniai. – Šie metai buvo nepaprastai sunkūs, nes pandemija trenkė kaip reikiant. Visa įstaigos veikla paremta projektais. Negalėjome įgyvendinti daug tarptautinių veiklų, nes joms reikėjo atvykstančių žmonių iš užsienio ir mūsų išvykimo į užsienį. Projektų nėra, vadinasi, nėra ir lėšų. Nėra lėšų – reikia taupyti arba stabdyti kitas veiklas. Kažkokių mažinimų nebūtume išvengę, todėl pagalvojau, kad mano išėjimas bus proga pataupyti ir tuo pačiu subalansuoti įstaigos finansus."

Anot D.Babilo, metai praleisti su Kauno įvairių tautų kultūrų centru, buvo patys veržliausi jo gyvenime. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Dirbo ir naktimis

Kauno įvairių tautų kultūrų centrui D.Babilas vadovavo šešiolika metų. Įveikęs beveik dešimtį už save vyresnių kandidatų, tik ką studijas baigęs ambicingas ir veržlus 25-erių istorikas 2004-aisiais stojo už analogų šalyje neturinčio centro vairo. Tų pačių metų lapkričio 18 d. įvyko iškilmingas centro pastato atidarymas.

"Aš atėjau į tuščią pastatą, kur buvo tik baltos sienos ir reikėjo viską nuo pradžių kurti. Kalbu ne tik apie kažkokį materialų interjerą. Reikėjo įpūsti gyvybės į centrą, galų gale reikėjo bendroms veikloms suburti įvairių tautybių žmonių, – manęs, kad centre užtruks apie ketverius metus, įsisukus veiklai D.Babilas suprato, kad prabėgo keturiskart tiek. – Nesakyčiau, kad šešiolika metų greit pralėkė. Būtų greit, jei per tą laiką nieko nebūtų įvykę, bet dabar, kai tenka susitvarkyti darbo stalą ir susidėti viską į savo vietas, matai, kiek buvo veiklų ir projektų."

Jau nuo pat pirmų gyvavimo dienų centras sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo – apie jį rašė spauda, žmonės plūdo būriais. Tuo metu nedidelė, vos kelių žmonių komanda sukosi kaip voverės. Dienomis jie dirbo centro renginiuose, o naktimis sėsdavo prie įvairių projektų rašymo, tvarkydavo dokumentus.

"Ne kartą buvo taip, kad namo grįžau tik 3–4 val. paryčiais", – buvęs centro vadovas tikino nesigailįs bemiegių naktų ir įdėto darbo. Pastarasis esą subrandino geranoriškus darbuotojų tarpusavio santykius ir abipusiu pasitikėjimu paremtą ryšį su miesto tautinėmis bendrijomis. Laikui bėgant, tai tapo fundamentaliu pagrindu inovatyviems sprendimams, kuriuose tautinių mažumų temos atsiskleisdavo šiuolaikiškai – per tarpdisciplininį meną, tarptautinio lygmens jaunimo veiklas ir neformalų ugdymą suaugusiesiems. Skirtingai nei Tautinių bendrijų namuose Vilniuje, beveik 400 kv. m patalpos Kaune senamiestyje nebuvo suskirstytos į atskirus bendrijų kambarėlius. Ne tik renginiai, bet ir ansamblių repeticijos, susirinkimai buvo organizuojami vienodai derinant veiklos tvarkaraščius visiems atvirose centro patalpose.

Problemos nėra vienodos

Per šešiolika metų Kauno įvairių tautų kultūrų centre įgyvendinta 90 projektų, čia įvyko daugiau nei 1,2 tūkst. renginių – koncertų, parodų, muzikos vakarų, knygų pristatymų, seminarų, susitikimų su kultūros žmonėmis. Iš dvidešimties Kaune registruotų tautinių mažumų bendrijų pusė jų reiškiasi aktyviai ir dažnai varsto centro duris.

"Čia kaip ir su lietuviais – juk ne visi šoka kepurinę. Taip ir su tautinėmis mažumomis. Kaune aktyviausi yra armėnai, rusai, žydai, lenkai, vokiečiai, totoriai, pastaruoju metu – ir ukrainiečiai. Vardijant visada yra tikimybė, kad kažką praleisi, todėl gali ką nors supykdyti. Tarkim, pas mus centre kabo keturių religijų šventovių piešiniai – Katalikų bažnyčios, stačiatikių cerkvės, totorių mečetės ir žydų sinagogos. Ateina vokiečiai ir klausia, o kodėl nėra evangelikų liuteronų bažnyčios? – buvęs centro vadovas pasakojo, per nemažai metų išmokęs rasti teisingus atsakymus, o dėmesį visiems ateinantiesiems dalyti vienodai. – Reikėjo brandos ir tolerancijos, kad nei su vienais, nei su kitais santykių pernelyg nesustiprintume, bet ir neatitoltume. Reikėjo žiūrėti, kad veiklos, kurias vykdo centras, visus burtų, o ne neskaidytų."

Už gebėjimą kalbėti, girdėti ir suprasti centro darbuotojai pelnė ypatingą Kaune gyvenančių tautinių mažumų pagarbą ir pasitikėjimą, todėl jie dalijasi ne tik džiaugsmais, bet ir savo rūpesčiais. Paklaustas, su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria Kaune gyvenantys tautinių mažumų atstovai, D.Babilas negalėjo sukonkretinti – vienas atsakymas anot jo, visiems netinka. Juolab kad žmonės, nors ir keičiasi, tautines mažumas vis dar tapatina su tam tikrais politiniais įvykiais ar konkrečiomis asmenybėmis, vadovaujasi įsisenėjusiais stereotipais. Todėl ne visi tautinių mažumu atstovai jaučiasi vienodai drąsiai.

"Reaguodamos į tarptautinius įvykius, kai kurios bendrijos yra atšaukusios ir savo koncertus. Teko kalbėti, raminti ir patarti, kas tokiais atvejais būtų priimtina, o ko geriau atsisakyti", – D.Babilas džiaugėsi, kad tokių nesusipratimų per jo darbo metus nebuvo itin daug.

Čia kaip ir su lietuviais – juk ne visi šoka kepurinę. Taip ir su tautinėmis mažumomis.

Sumažėjo atsakomybių

Išėjęs iš centro, D.Babilas durų neužtrenkė, todėl kaskart važiuodamas pro šalį sustoja ir užsuka vidun.

"Gera išeiti iš darbo, kai durys tau lieka atviros. Kai gali ateiti pasikalbėti, išgerti kavos, pasinaudoti kompiuteriu, jei reikia. Tavęs neveja ir džiaugiasi, kad užsukai, – D.Babilas neabejojo, kad dar kurį laiką centre jis bus dažnas svečias. – Yra dalykų, kuriuos likusiems darbuotojams reikia paaiškinti, sustatyti į savo vietas. Tik su kiekviena diena to "palikimo" vis mažėja ir aš džiaugiuosi."

Džiaugsmą pastaruoju metu lydi ir kitas jausmas – palengvėjimas. D.Babilas juokavo, kad jau nepamena, kad turėjo tiek mažai atsakomybių. Tiesa, tai nereiškia, kad išėjus iš Kauno įvairių tautų kultūrų centro liko begalė laisvo laiko. 41-ų vyras toliau užsiima savanoriška veikla bent keliose didelėse organizacijose, negana to, vėl ėmė studijuoti. Šįsyk – tarptautinę konfliktologiją Jungtinių Tautų institute Ženevoje. Kaip tik šią savaitę jam prasidėjo nuotolinės paskaitos.

"Dabar tas laikas, kai ne tik turiu mažiau atsakomybių, bet ir galiu pergalvoti, kas buvo padaryta per tuos metus, sudėlioti ir apsispręsti, ką noriu daryti ateityje. Beje, vienas iš planų – išmokti groti gitara. Niekaip tam nerasdavau laiko, o keliaujant šis gebėjimas labai praverstų", – buvęs centro vadovas žadėjo dažniau aplankyti ir gimtąjį Panevėžį, kur jo laukia tėvai.

Svajoja apie kalnus

Darbai? Nors aiškios vizijos kol kas nėra, D.Babilas neabejojo, kad ilgametė jo patirtis, geri santykiai su tautinių mažumų bendrijomis leis ir toliau tęsti ankstesnę veiklą, tik jau kitoje vietoje. Galbūt Lietuvos kultūros taryboje, į kurią jis kandidatuoja. Iš sąrašo, kuriame yra dvidešimt pavardžių, kultūros ministras kartu su Lietuvos kultūros ir meno taryba atrinks dešimt kandidatų ir teiks tvirtinti Vyriausybei. Naujos sudėties taryba pradės veikti nuo 2021 m. birželio 1 d.

Per šešiolika metų tarp centro darbuotojų ir tautinių mažumų bendrijų užsimezgė itin glaudus ryšys. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Vyras nesikremta, jei dėl naujo darbo tektų dažniau važinėti iš taško A į tašką B. Užkietėjusiam keliautojui, aplankiusiam ne vieną pasaulio kampelį ir užkopusiam į keturiasdešimties valstybių aukščiausias viršūnes, patinka keisti aplinką, tačiau ne mažiau patinka po visų kelionių grįžti atgal į namus, kur jaučia visišką ramybę.

"Kaune – mano šeima, vaikai mokosi, draugai, kolegos, daug žmonių, su kuriais susiję svarbiausi mano gyvenimo įvykiai. To negalima palikti jokiu būdu", – baigdamas pokalbį D.Babilas vylėsi, kad kai kitą kartą susitiksime, šnekučiuosimės ne apie jo darbus, bet apie jo didžiausią aistrą – kalnus. – Kuo daugiau rūpesčių darbe, tuo aukštesnio kalno norisi. Šią vasarą su bičiuliais turėjome kopti į kalnus Mongolijos Altajuje, bet dėl pandemijos teko keisti visus planus. Kad ir kaip būtų, tikiu, mums pavyks įgyvendinti savo svajonę, o tada jau tikrai bus ką pasakoti."

Susitiko su kauniečiais

Dar pernai Europos Tarybos ekspertų delegacija lankėsi Kaune, kur susitiko su savivaldybės administracijos vadovais, Kauno įvairių tautų kultūrų centro darbuotojais, tautinių mažumų organizacijų pirmininkais ir tautinių mažumų jaunimu – Kauno A.Puškino gimnazijos moksleiviais.

Po daugiau nei pusmečio pateiktose išvadose komitetas teigiamai įvertino Kauno įvairių tautų kultūrų centro veiklą įtraukiant skirtingų kultūrų jaunimą pagal programą "Erasmus+" bei įstaigai suteiktą Europos savanorių tarnybos (EST) akreditaciją, sėkmingą dalyvavimą tarptautinėje kultūros įstaigų bei organizacijų asociacijoje "Roots & Routes", kuri skatina socialinę ir kultūrinę įvairovę mene bei žiniasklaidoje.

"Europos Tarybos ekspertų išvados ir rekomendacijos stiprinti centro veiklą – vienas reikšmingiausių mūsų darbo įvertinimų per penkiolika veiklos metų. Tai ir reikšminga motyvacija nepalūžti dabartiniu permainų ir iššūkių laikotarpiu, kai bandome atnaujinti centro veiklą, rasti efektyvesnius modelius. Dabar jau ir Europos Tarybos ekspertų vardu galime pakviesti visus prisidėti kuriant ir stiprinant ateities tarpkultūrinį centrą Kaune", – džiaugėsi Centro vadovas Dainius Babilas.

Neišlaiko savo nuosavybės

Nepaisant liaupsių, Europos ekspertai išreiškė susirūpinimą, kad centrui nėra skiriamas pakankamas finansavimas. Įstaiga negauna tiesioginio finansavimo nei iš Tautinių mažumų departamento, kuris yra centro vienintelis savininkas, nei iš savivaldybės. Ji yra finansuojama tik pagal pateiktas projektų paraiškas, dalyvaujančias bendruose konkursuose.

"Jei Vilniaus biudžete yra atskira eilutė, kurioje finansavimas skiriamas tautinių mažumų kultūroms, tai mažumų organizacijos Kaune dėl finansavimo konkuruoja su visais kitais kultūriniais projektais. Vietos valdžia aiškina, kad tautinių mažumų organizacijų pateiktiems projektams yra skiriamas prioritetas, tačiau šių organizacijų atstovai sako, jog taip veikianti sistema nesuteikia jiems pakankamai užtikrintumo, kad būtų galima planuoti metus į priekį arba dar ilgesnį laikotarpį", – rašoma ekspertų išvadose.

Dar praėjusią vasarą Kultūros ministerija viešai prabilo, kad 2019 m. Kauno  centras bus prijungtas prie Tautinių bendrijų namų Vilniuje. Vėliau Tautinių mažumų departamento atstovai paneigė šiuos ketinimus. Visgi pernai Kauno miesto savivaldybė pasitraukė iš šios įstaigos dalininkų. Centrui  buvo stipriai sumažintas finansavimas iš savivaldybės programų.

Europos Tarybos ekspertai stebėjosi, kad Kauno savivaldybės finansavimas tautinių mažumų projektams nuo 2014 m. svyravo nuo 1,7 tūkst iki 4,1 tūkst. eurų, kai tuo metu Vilniuje pastaruosius trejus metus mažumų kultūrų finansavimas svyravo nuo 36,5–42,8 tūkst. eurų.

Ragino užtikrinti finansavimą

Nors metų pabaigoje Centro valdymą visiškai perėmė Tautinių mažumų departamentas, įstaiga metus pabaigė spaudžiama skolų. Beveik milijono eurų dydžio asignavimus valdanti valstybės institucija nesurado įstaigai trūkstamų lėšų, liko nesumokėti atlyginimai vadovui ir darbuotojams. Todėl Europos Tarybos išgirtas centras grimzta į duobę.

Dar pernai Europos ekspertai įvertino sudėtingą Kauno tautinių mažumų finansinę situaciją, todėl savo rekomendacijose primygtinai paragino valdžios institucijas užtikrinti nuolatinį centro finansavimą.

Per pusmetį nuo užsienio delegacijos apsilankymo padėtis dar labiau komplikavosi ir anksčiau perpildytos centro patalpos šiuo metu stovi beveik tuščios.

Metų pabaigoje įstaigai stokojant lėšų, tautinių mažumų bendrijoms buvo nustatyti mokesčiai už joms teikiamas paslaugas, muzikos instrumentų ir kito inventoriaus naudojimą, kurie tebegalioja iki šiol. Maža to, Departamentas jau yra nustatęs ir patikslintas Centro paslaugų kainas, kurios turės būti taikomos tautinių mažumų bendrijoms nuo 2019 m. kovo 1 d.

Atrodo, kad tokios sąlygos tautinių mažumų bendrijoms pateiktos išimtinai tik Kauno mieste. Kituose miestuose – Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine ir kt. – tautinių mažumų bendrijos tokių rūpesčių neturi ir gali naudotis jiems reikalingomis patalpomis bei paslaugomis nemokamai.

Užkrovė mokesčius

"Kauno įvairių tautų kultūrų centras visada turėjo patvirtintas paslaugų kainas, tačiau jų netaikydavo tautinių mažumų bendrijoms, nes nebuvo tokios būtinybės – valstybė ir savivaldybė skirdavo pakankamą paramą. Centras bendradarbiavo su tautinėmis bendrijomis nekomerciniais pagrindais, formavo bendrus tikslus ir projektus, per metus centre vykdavo per 100 nemokamų ir visuomenei atvirų renginių", – pasakojo D.Babilas. Jo teigimu,  kainynas buvo naudojamas tik komerciniams renginiams, nesusijusiems su tautinių mažumų veikla.

Tai yra beprecedentis atvejis. Nėra tekę girdėti, kad taip kažkur būtų kituose miestuose.

Viskas pasikeitė pernai, kai iš dalininkų pasitraukė savivaldybė.  Centras neteko ir savivaldybės finansavimo – maždaug trečdalio visų pajamų.

"Iš pradžių bendrijoms buvo pasiūlyta prisidėti prie Centro išlaikymo savo lėšomis apmokant paslaugas, kurias jie gauna pagal įstaigos kainyną. 2018 m. pabaigoje kitos alternatyvos jau išvis nebuvo – už bendrijų repeticijas ir susirinkimus buvome priversti rinkti pinigus, kad bent kažkiek padengtume lėšų trūkumą. Manau, kad ir bendrijos suprato, kad toje situacijoje tai buvo neišvengiamas sprendimas, kad centras apskritai nebankrutuotų. Bendrijų noras konsoliduotis, dalytis pagalba tarpusavyje ir kartu ieškoti sprendimų buvo itin džiuginantis", – sakė D.Babilas.

Metų pabaigoje departamentas atnaujino kainyną ir jame jau konkrečiai įvardino, kiek pinigų turi mokėti tautinės bendrijos už įstaigos paslaugas, muzikos instrumento ir kito inventoriaus naudojimą. Anot įstaigos vadovo, to anksčiau nėra buvę: "Tai yra beprecedentis atvejis. Nėra tekę girdėti, kad taip kažkur būtų kituose miestuose. Bet tai yra patvirtina įsakymu ir mes juo turėsime vadovautis."

Metams – 500 eurų

Kaune su tautinėmis bendrijomis susitikę atstovai iš Europos Tarybos pastebėjo, kad įstaigą pradėjus finansuoti tik pagal paraiškas projektams atsirado neigiamas poveikis ne tik pačios įstaigos, bet ir daugelio jame veikiančių mažumų organizacijų vykdomos veiklos tvarumui. Tai ypač aktualu ne tik vienai aktyviausių miesto tautinių bendrijų – armėnams, kuri įstaigos patalpose iki šiol organizuoja sekmadieninę mokyklą ir ansamblio "Hayrenik" repeticijas, bet ir kitoms bendrijoms – rusams, lenkams, ukrainiečiams, žydams, totoriams.

Nors armėnų bendruomenė Kaune nėra labai didelė – ją sudaro apie 60 narių, veiklos niekada netrūko. Į sekmadieninę mokyklėlę rinkdavosi ne tik jauniausioji Kauno armėnų karta, kuri mokėsi kalbos ir istorijos – su anūkais susitikdavo seneliai, ateidavo jų tėvai. Šios mokyklėlės pamokoms Tautinių mažumų departamentas visiems 2018 m. skyrė tik 500 eurų, o šįmet Kauno armėnai kol kas visai neturi jokio finansavimo, todėl neturi už ką apmokėti patalpų nuomos pagal centro paslaugų įkainius.

Nemokamai galima rengti tik renginius, kurie atviri visuomenei. Tačiau paradoksas – kaip tautinėms bendrijoms surengti nemokamą koncertą prieš tai nerepetavus?

"Departamentas tam ir sukurtas, kad padėtų tautinėms bendrijoms. Pirmas jo uždavinys turėtų būti centrų, kurie vienija bendrijas mieste, išlaikymas. O dabar viskas atvirkščiai. Departamentas, užuot mums sudaręs sąlygas ir prašęs, kad vykdytume veiklą ir išsaugotume savo tautybę, palieka centro išlikimu rūpintis patiems", – stebėjosi Kauno armėnų bendrijos pirmininkas Aleksandras Bojadžianas.

Aleksandras Bojadžianas

Bandė nuraminti

Anot pašnekovo, keisčiausia, kad departamentas, kuris anksčiau kartu su Kauno savivaldybe valdė centro patalpas,  jas visas perėmė į savo rankas: "Jeigu pasiėmė, tegu ir aprūpina. Tačiau kai pasiėmė, pranešė, kad pinigų nėra. Tai kam tada reikėjo imti?"

Pasak jo, anksčiau su centro darbuotojais ir tautinėmis bendrijomis mažai bendraudavę Departamento specialistai į Kauną atskubėjo iš karto po "Kauno dienos" publikacijos, pasirodžiusios praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje. Straipsnyje buvo nagrinėjami departamento planai prijungti Kauno įvairių tautų kultūrų centrą prie Tautinių bendrijų namų Vilniuje.

"Bandė raminti, kad viskas bus gerai, tačiau niekas nepasikeitė", – pastebėjo A.Bojadžianas. Jo teigimu, tuo metu esą niekas negalėjo patikėti, kad dėl 15 tūkst. eurų, kurių įstaigai trūko užbaigti metus, bus žlugdoma visa tautinių mažumų kultūra.

"Mes daug neprašome. Centrui išsilaikyti per metus reikia maždaug 50 tūkst. eurų. Juokingi pinigai, palyginti su visu departamento biudžetu. Tačiau Kaunas pernai gavo keturis kartus mažiau lėšų nei Vilnius. O Kauno įvairių tautų kultūrų centre savo veiklą vykdo maždaug dešimt bendrijų – tai apie tūkstantis žmonių", – pastebėjo Kauno armėnų bendrijos pirmininkas.

Mažina įtampą

Panaši situacija užklupo ir kitas bendrijas. Kauno rusų kultūros centro "Mokslas – šviesa" pirmininkė, buvusi garsi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Tatjana Vilčinskienė pasakojo, negalinti net surengti susirinkimo, o poetės dr. Elenos Suodienės klubas "Nadežda" jau kelintas mėnuo nemokamai repetuoja lenkų bendrijos patalpose. Neturintys tokių galimybių, repeticijas visai atšaukė.

"Mano klubas negali visą laiką pas lenkus repetuoti. Norime sugrįžti į Kauno tautinių mažumų centrą, nes penkiolika metų čia repetavome. Visame pasaulyje daugiakultūriškumas yra skatinamas, palaikomas, jam padedama. O pas mus už savo buvimą dar turime susimokėti. Jeigu mes gerai dirbame ir Europos Taryba prašo mums padėti, visakeriopai palaikyti mūsų Centrą ir bendrijas, nesuprantu, kodėl reikia tai slopinti ir kurti žmogaus orumą žeminančius įkainius?" – retoriškai klausė E.Suodienė.

Anot pašnekovės, kai Rusijoje skleidžiama propaganda, kad rusai Lietuvoje yra žeminami ir naikinami, čia gyvenančios tautos rodo visai kitą pavyzdį.

"Mes mažiname socialinę įtampą. Žmonės išreiškia save per meną, neskleidžia gandų, kad yra skriaudžiami. Ir tą žinią jie skleidžia per visą pasaulį, nes turi vaikų ir anūkų. Tačiau jeigu jie šitos veiklos nebeturės, tikrai kažką pradės organizuoti", – sakė E.Suodienė.

Nepagrįsti įkainiai

"Kol nebuvo departamento, nekilo tokių problemų. Departamentas finansavimą gauna, bet mūsų pinigai nepasiekia. O atsitiks taip, kad vieną kartą atvažiuos, kitą – pamatys, kad patalpos tuščios ir sakys: niekas čia nevyksta – uždarome", – piktinosi Kauno rusų kultūros centro "Mokslas – šviesa" narė, Kauno rusų ansamblio "Ruskaja piesnia" solistė Vera Čelkienė.

Iš kur tokios sumos sugalvotos? Kuo jos pagrįstos? Kodėl būtent Kaunui toks kainoraštis sugalvotas?

Anot jos, žmonės, dalyvaujantys bendrijos veikloje, pinigų neturi. Dauguma yra senjorai, todėl vykdyti veiklą pagal nustatytus įkainius – neįmanoma. Juolab ansamblis mieste nuolat rengia nemokamus koncertus.

"Iš kur tokios sumos sugalvotos? Kuo jos pagrįstos? Kodėl būtent Kaunui toks kainoraštis sugalvotas? Kodėl kituose miestuose – Klaipėdoje, Vilniuje – visi gyvena taip, kaip gyveno? Apskritai, kodėl savivaldybė nepriima mūsų po savo sparnu, o atidavė departamentui?", – stebėjosi V.Čelkienė.

"Kauno tautinių mažumų centras yra ne tik patalpos. Tai – žmonės. Mes vykdome ne tik švietėjišką ir kultūrinę, bet ir socialinę veiklą. Mes visi puikiai sugyvename po vienu stogu: armėnai, totoriai, žydai, ukrainiečiai, vokiečiai, lenkai. Nuostabu, kad tokiame lietuviškame mieste sugyvena įvairios kultūros. O dabar viskas pasiekė žlugimo stadiją. Tokia politika nenaudinga nei žmonėms, nei miestui. Ir mes nesuprantame, kodėl taip vyksta", – apgailestavo T.Vilčinskienė.

Ieškos finansavimo

Kauno žydų bendruomenei taip pat teks ieškotis kitų patalpų arba papildomo finansavimo. Antradieniais centre veikdavo žydų religinė mokykla – ješyva, į kurią specialiai iš Vilniaus atvažiuodavo rabinas. Nors bendruomenė nuomojasi nedideles patalpas mieste kitoms savo veikloms, jos per mažos rengti ješyvai.

"Kauno žydų bendruomenė nėra visiškai priklausoma nuo to pastato, bet mes esame solidarūs su visais. Ten vykdome ne tik savo bendruomenės veiklą – tai yra erdvė, kur galime visi susitikti ir spręsti bendrus klausimus", – sakė Kauno žydų bendrijos pirmininkas Gercas Žakas.

Anot jo, Kauno tautinės mažumos dalyvaudavo vieni kitų renginiuose, bendraudavo. "Iš žmonių pinigų nerinksi, nes daugiausia ateina pensininkai. Reikia džiaugtis, kad jie apskritai dalyvauja. Jeigu rinktum iš jų mokestį, nemanau, kad dalyvautų. Bus problemų, bet tikimės, kad viskas išsispręs", – teigė G.Žakas.

Atsakė puolimu

2018 m. Tautinių mažumų departamento prie Vyriausybės biudžetas siekė beveik milijoną eurų – 978 tūkst. eurų. Tautinių bendrijų namams Vilniuje buvo skirta 92 tūkst. eurų, Lietuvos tautinių mažumų etnografijos centrui Vilniuje – 32 tūkst. eurų, Romų visuomenės centrui – 59 tūkst. eurų, o Kauno įvairių tautų kultūros centrui – 35 tūkst. eurų.

Šiemet Kauno įvairių tautų kultūros centras sulaukė didesnės paramos – 44 tūkst. eurų, tačiau tai ne papildomas dėmesys – panašia suma buvo padidintas ir kitų centrų finansavimas.

"Kauno dienos" žurnalistei paklausus, kodėl Kauno įvairių tautų kultūros centras pateko į tokią sudėtingą situaciją, Tautinių mažumų departamentas atsakė puolimu. Specialisto, kurio tapatybės departamentas nesiryžo atskleisti, atsakymuose "Kauno dienai"  gausu išsisukinėjimų, taip pat nepagrįstų kaltinimų įstaigos direktoriui D.Babilui.

Nors Patariamojo komiteto prie Europos Tarybos ataskaitos rekomendacijose raginama Kauno įvairių tautų kultūrų centrui užtikrinti nuolatinį finansavimą, departamento manymu, tiesioginis ar pastovus lėšų skyrimas esą prieštarautų Lietuvos teisės aktams.

Atsakymuose pabrėžiama, kad tautinės mažumos esą nepelnytai skundžiasi finansavimu, nes nuo 2015 m., įsikūrus departamentui, finansavimas centrui kasmet nuosekliai didėjo. Tačiau nutylima, kad visus tuos metus centrą lygiomis dalimis valdė du savininkai: departamentas ir Kauno savivaldybė, kuri skirdavo nemažą finansavimą. Pernai departamento iniciatyva Kauno savivaldybė atidavė savo nuosavybės dalį, o kartu su ja prapuolė ir didžioji dalis paramos.

Į "Kauno dienos" klausimą, kodėl įstaigai buvo užkrauti paslaugų mokesčiai, departamento atstovai atsakė kaltindami direktorių D.Babilą. Esą jis pats pasiūlė tokius įkainius 2013 m. dalininkų susirinkime. Vis dėlto, nebuvo pasakyta, kad įkainiai buvo nustatyti komerciniams renginiams, nesusijusiems su tautinių mažumų veikla, tuo metu departamentas šį dokumentą panaudojo kaip priemonę apmokestinti tautines mažumas.

Kodėl kiti tautinių mažumų kultūrų centrai Lietuvoje nemoka jokių paslaugų mokesčių, departamento atsakymo nebuvo. Vietoj jo – patarimas įstaigai generuoti pelną.

Ne prastesnė alternatyva

Lapkričio 25 d. "The Observer" paskelbtame sąraše išvardyti šventiškiausi Europos miestai, jau lapkričio pabaigoje pasipuošiantys ryškiomis šviesomis, senamiesčiuose įrengtomis čiuožyklomis, karuselėmis ir, žinoma, tradicinėmis kalėdinėmis mugėmis.

Vienas iš dešimtuko miestų – Vroclavas žiemą nušvinta didžiulėmis Kalėdų eglėmis, apšviestais fontanais ir mugėmis, kuriose prekiaujama įvairiomis dovanomis, karštu vynu ir tradiciniu keptu avių sūriu su spanguolių padažu. Pakilus į Katedros apžvalgos bokštą, visas šventinis grožis – kaip ant delno. Ir jei po tokios panoramos dar negana šventinės nuotaikos, ją sukurs gražiausios kalėdinės giesmės Nacionalinio muzikos forumo koncertų salėje.

Kitame D.Britanijos dienraštyje "The Independent" publikuotame dešimtuke žiemą būtinai rekomenduojama aplankyti karalių miestu vadinamą Krokuvą. Senojoje turgaus aikštėje čia nuo 1257 m. vyksta tradicinės kalėdinės mugės su keptomis bulvėmis ir skrudintais kaštainiais bei suvenyrais, pripildančiais advento kalendoriaus kojines – nuo rankų darbo dekoracijų iki žymių Krokuvos prakartėlių.

Ir Vroclavas, ir Krokuva iš Kauno pasiekiami per kelias valandas automobiliu arba per 13 valandų tiesioginiu naktiniu autobusu. Nors atstumas netrumpas, magiški vaizdai, šventinė pakili nuotaika ir lengvai įkandamos tiek nakvynės, tiek apsipirkimo mugėse kainos atperka kelionės nuovargį. Lenkijos miestai, kurie šventiškiausių miestų dešimtukuose puikuojasi šalia tokių Europos perlų kaip Viena ir Zalcburgas, yra tikrai pigiausia, bet ne prasčiausia alternatyva.

Žiemos pasaka

Kaunietis Dainius Babilas skaičiuoja ne vieną šeimos kelionę Lenkijoje. "Žiemą Lenkija traukia pasipuošusiais miestais, ypač prieš šv.Kalėdas, ir aktyviomis žiemos pramogomis. Varšuvos, Krokuvos, Gdansko, Vroclovo, Torunės ir kitų didžiųjų miestų senamiesčius užpildo prekiautojai, pakvimpa karštu vynu, meduoliais ir vafliais. Vokietijoje itin išpuoselėta kalėdinių mugių tradicija kasmet vis labiau įsitvirtina ir Lenkijoje", – pasakojo D.Babilas.

Žiemos kelionių metu vyras turi ypatingą ritualą – užsukti į bažnyčias, kurios dažnai būna atviros, ir tylioje prietemoje nueiti iki šviečiančios prakartėlės. "Lenkijos tikintiesiems jos labai reikšmingos, todėl dažnai būna itin puošnios, unikalios ir sukurtos su meile", – sakė keliautojas, tiek vasarą, tiek žiemą su šeima dažnai traukiantis ir į kalnus.

Žiemą Lenkija traukia pasipuošusiais miestais, ypač prieš šv.Kalėdas, ir aktyviomis žiemos pramogomis.

Anot jo, pakankamai geros kalnų slidinėjimo trasos yra įrengtos netoli nuo Lietuvos pasienio, prie Suvalkų (Šelmente). Pasirinkus tokį maršrutą galima susiplanuoti išvyką ir vienai dienai. Pervažiavus į priešingą šalies pusę slidinėjimui galima skirti gerokai daugiau laiko. Visa Pietų Lenkija remiasi į kalnus: Tatrai, Beskidai, Sudetai. Ten didžiausi Lenkijos slidinėjimo kurortai, kurių sostine neretai laikoma Zakopanė.

"Lyno keltuvai užkelia beveik į 2 000 m aukštį. Net ir neslidinėjant ten galima pasivaikščioti snieguotomis Tatrų keteromis. Apskritai visas Zakopanės kraštas tarsi pasineria į žiemos pasaką. Aukščiau nei bet kur kitur šalyje įsikūrusiuose miesteliuose būna daug sniego, tipiniai to krašto mansardiniai namai pasipuošia daugybe šviečiančių lempučių. Smagi atrakcija Zakopanėje visai šeimai – ne pirmus metus žiemą statomas sniego labirintas ir sniego pilis", – pasak D.Babilo, žiemą Lenkijoje galima ne tik pramogauti lauke, bet ir aplankyti įdomius muziejus.

D. Babilas. D. Babilo asmeninio archyvo nuotr.

Stebėjosi draugiškumu

Ne vieną savo gimtadienį keliaujant po Lenkiją atšventusi kaunietė Rasa Lukienė pasakoja tik pačius geriausius įspūdžius. "Mums taip sekėsi, kad dabar jau tapo tradicija atostogas planuoti Lenkijoje. Tai šalis, draugiška visomis prasmėmis: tiek kainomis, tiek žmonėmis", – moteris vis dar negali atsistebėti lenkų svetingumu ir paslaugumu.

R.Lukienė pasakojo, kaip kiekvieną kartą atvažiavus į kaimo turizmo sodybą šeimininkės lietuvius pasitikdavo su pyragais. O kartą per patį vasaros atostogų įkarštį Helio pusiasalyje keliautojus iš kaimyninės šalies išgelbėjo automobilių aikštelės prižiūrėtojas. Pamatęs lietuviškus automobilio numerius jis ne tik surado jiems vietą perpildytoje aikštelėje, bet ir pasiūlė nemokamai pernakvoti jo kolektyviniame sode, nes lietuviai iš anksto nebuvo susiradę, kur apsistoti.

Vien dėl tokio žmonių draugiškumo R.Lukienę vis traukia grįžti atgal į Lenkiją, kuri turi neribotas turizmo galimybes. Moteris pasakoja išbandžiusi įvairius keliavimo būdus: suplanuotai ar spontaniškai, atostogas prie ežerų ar didžiuosiuose miestuose, keliavimą automobiliu, autobusu ar traukiniais.

Mes tiesiog žado netekome, kokiomis puikiomis sąlygomis išsinuomojome kaimo turizmo sodybą ant pat ežero kranto.

"Kai tik iš Kauno atsirado traukinio maršrutas į Balstogę, nusprendėme patys jį išbandyti. Visi tada juokėsi: kas čia per kelionė, kai trunka visą dieną. Bet mums labai patiko: pasidarėme sau atrakciją. Penkias valandas traukinys neskubėdamas važiuoja, o tu dairaisi pro langus. Juolab, kad po traukinį galima vaikščioti, todėl kelionė neprailgo", – pasakojo R.Lukienė.

Visais metų laikais

Anot kaunietės, su šeima po Lenkiją keliaudami automobiliu jie visuomet renkasi ne greitkelius, o regioninius kelius, kurie yra puikios būklės. "Kai išsuki iš pagrindinio kelio, pamatai tai, ko neplanavai. Ypač didelį įspūdį man paliko Kašubija, jos nuostabūs miesteliai ir kraštovaizdis", – kaunietė stebėjosi, kad net ir vasaros metu spontaniškai pasirinkus gražesnę vietą, tarkime, prie ežerų, gali lengvai rasti nakvynę.

"Mes tiesiog žado netekome, kokiomis puikiomis sąlygomis išsinuomojome kaimo turizmo sodybą ant pat ežero kranto. Lietuvoje tokių kainų nerastume, be to, sunku rasti laisvą sodybą. O kiek čia iki tos Lenkijos. Jeigu jau važiuoji į Dzūkiją, gali nuvažiuoti ir į Lenkiją", – savo atradimais dalijosi R.Lukienė.

Spontaniškai patekti į nuostabaus grožio sodybas Lenkijoje kaunietei pasisekė ne vieną kartą: "Mes visuomet gaudavome puikių pasiūlymų. Gyvenome sodyboje vieni ant ežero kranto, mums buvo suteikti dviračiai, valtys, šeimininkai atvežė pyragą. Nors ir atrodo, kad tokiose ežeringose apylinkėse daug keliautojų, dar neteko nusivilti."

Pasak moters, Lenkija taip arti, kad nebūtina planuoti ilgų atostogų. Pakeliauti galima ir pasidarius vienos dienos išvyką. R.Lukienė rekomendavo būtinai aplankyti Vygrius, kurie žymūs ne tik savo vienuolynu, bet ir įspūdingu Vygrių nacionaliniu parku, apsuptu ežerų. "Žiemą maudytis negali, bet tiek gamta, tiek gražiausi Lenkijos miestai kaip Krokuva, Gdanskas, Varšuva yra verti aplankyti visais metų laikais", – sakė kaunietė.

„Projektas dalinai finansuojamas pagal Lenkijos Respublikos Senato globos programą Polonijai ir lenkams užsienyje“.

Du savininkai

Apie tai Centro direktorius Dainius Babilas ir miesto tautinės mažumos sužinojo iš spaudos.

"Apie sprendimą perskaitėme žiniasklaidoje ir tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Visus paveikė žinia apie reorganizavimą, todėl pasipylė nemažai įvairių kalbų, gandų, kai kurie atėjo net verkdami ir persigandę, kad įstaiga bus apskritai uždaryta", – pasakojo D.Babilas, stebėdamasis susidariusia situacija.

Dainius Babilas/Vilmanto Raupelio nuotr.

Kauno įvairių tautų kultūrų centras – viešoji įstaiga, išsiskirianti unikaliu veiklos profiliu. Bendradarbiaujant su tautinėmis bendrijomis čia renkasi tautinių mažumų meno kolektyvai ir projektus rengia įvairių tautybių menininkai.

Įstaiga išsiskyrė ir dėl vidinės struktūros – nuo pat įkūrimo lygiomis dalimis ir teisėmis ją valdė du dalininkai: Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Kauno miesto savivaldybė. Tačiau Centras niekada neturėjo tiesioginio finansavimo, koks skiriamas biudžetinėms įstaigoms. Valstybės ir savivaldybės programų lėšos pasiekdavo įstaigą dalyvaujant konkursuose, teikiant projektų paraiškas.

Prieš metus Tautinių mažumų departamentas ėmėsi iniciatyvos perimti savivaldybės teises ir tapti vieninteliu įstaigos dalininku – savininku.

Paliko be paramos

"Po šio sprendimo Kauno miesto savivaldybė atmetė beveik visus Centro projektinius pasiūlymus ir 2018 m. įstaigos veiklai skyrė rekordiškai mažas lėšas – vos 4 800 eurų, t.y. mažiau nei 15 proc. prašytos sumos. Tuo pačiu metu įstaigos savininkas Tautinių mažumų departamentas nerado galimybių finansuoti įstaigos projektų labiau nei tai darydavo anksčiau – 2018 m. įstaigos projektams skirta 35 tūkst. eurų, t.y. vos 43 proc. prašytų lėšų", – anot D.Babilo, bene pirmą kartą per visą įstaigos istoriją atsirado reali grėsmė metus pabaigti skolingiems.

"Atsidūrėme tokioje situacijoje, kad veikloms lėšų turime, nes vis dar vykdome ne vieną tarptautinį projektą, bet darbuotojams, kurie tas veiklas vykdo, ir pastatui, kuriame jos organizuojamos, išlaikyti lėšų nėra, nes tam jų nebuvo skirta pakankamai", – pasakojo D.Babilas.

Centre dirba vos penki darbuotojai įskaitant ūkinį personalą, tačiau pirmąsias algas metuose neretai jie gauna tik gegužės pradžioje, kai sulaukiamas finansavimas iš Kauno savivaldybės ir Tautinių mažumų departamento. Nors pernai beveik pusę įstaigos biudžeto sudarė ES lėšos, surinktos per dešimt tarptautinių projektų, jų finansavimas paprastai skiriamas tik veikloms, o ne darbuotojams ir pastatui išlaikyti.

"Galvojome, kad jeigu savivaldybė pasitraukia, tai gal Departamentas finansuos, pagelbės ir paglobos gerokai stipriau nei anksčiau. Tarsi logiška būtų, kai sau prisiimi kito naštą. Tačiau taip neatsitiko ir turime mažai vilčių, kad tai galėtų įvykti ateityje", – anot D.Babilo, didelės paramos nereikia: užtektų aiškios strategijos ir lėšų pagrindiniams poreikiams patenkinti, o visą kitą finansavimą veikloms Centras pajėgus susirinkti pats iš ES programų, gal netgi privačių rėmėjų.

Bijo dėl patalpų

Pasak D.Babilo, besitraukiant savivaldybei jis buvo raginamas dar aktyviau ieškoti finansavimo šaltinių, todėl per pastaruosius metus buvo ieškoma naujų tarptautinių partnerių, privačių rėmėjų, teikiamos paraiškos projektams, kurie vyks tik kitais metais.

Kauno įvairių tautų kultūrų centre dirba penki žmonės. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

"Kultūros ministerijos išplatintas pranešimas ir informacija žiniasklaidoje visiems sukėlė nereikalingą paniką, padarė neigiamą įtaką ruošiantis 2019-iesiems, sumažino galimybes ieškoti rėmėjų ir partnerių. Projektai, kurie vyksta šiais metais buvo planuoti prieš du tris metus. Siekdami maksimalaus pagrindinių veiklų efektyvumo turime jas planuoti keliems metams į priekį, iš anksto parengti projektų paraiškas, padaryti daugybę susitarimų. Dabar įstaigos situacija pasidarė nebenuspėjama, mus pasiekia tik valstybės pradėtų reformų plano fragmentai", – piktinosi tarsi į aklavietę patekęs Centro vadovas.

Tautinės bendrijos Kaune bijo, kad planuojamas įstaigos reorganizavimas gali palikti jas be antrųjų namų – Centro patalpų, kuriomis įstaiga naudojasi pagal panaudos sutartis. Pirmasis Centro aukštas priklauso Kauno savivaldybei, o antrasis – Tautinių mažumų departamentui. Reorganizuojant ar likviduojant įstaigą, nutrūksta visos prieš tai galiojusios sutartys.

"Nuo pat įstaigos gyvavimo pradžios rusų, armėnų, ukrainiečių, lenkų, žydų, totorių, vokiečių ir kitoms įvairių tautybių organizacijoms yra suteikta nemokama galimybė naudotis patalpomis ir įstaigos inventoriumi: rojaliu, garso, vaizdo ir kita technika. Įstaigos darbuotojai teikia nuolatinę pagalbą tautinių mažumų organizacijoms dėl projektų paraiškų rengimo, renginių organizavimo. Per metus tautinės bendrijos naudojasi įstaigos patalpomis susirinkimams, repeticijoms ir kitai veiklai apie 1500 val., įstaigoje kasmet organizuojama iki 100 įvairių kultūros renginių", – vardijo D.Babilas.

Valstybės politika

Anot jo, likviduoti tokį centrą būtų tas pats kaip uždaryti bet kokią kitą socialiai atsakingą įstaigą: mokyklą, darželį ar ligoninę. Išnykus jam, tautinės bendrijos tikrai neturės kur eiti. Todėl jei valstybė ruošiasi reorganizacijai, žmonėms turi būti pasiūlyta alternatyva.

"Vienokia ar kitokia tautines mažumų bendrijas telkianti ir kartu su jomis tarpkultūrines veiklas kurianti vieta Kaune turi išlikti. Kaip yra Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine ir kituose miestuose. Šito veiklos lauko apleisti nereikėtų – dėmesio vakuumas tautinių mažumų srityje yra itin grėsmingas šalies saugumui, jomis ima naudotis ne itin geranoriškai valstybės atžvilgiu nusiteikusius jėgos. Palaikykime tuos įvairių tautybių žmones, kurie yra lojalūs Lietuvai, investuokime į juos ir būtent Kaune, nes čia tokių gausybė", – pasak D.Babilo, valstybė turėtų rodyti didesnį dėmesį tautinėms mažumoms.

Kauno įvairių tautų kultūrų centro veikla visada buvo vertinama kaip valstybės parama tautinėms mažumoms, valstybės tautinių mažumų politikos dalis. Tai daryti Lietuva yra įsipareigojusi ir pagal Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją.

"Man asmeniškai apmaudu, kad turėdami tokią didelę patirtį tautinių mažumų srityje, kuri paremta per daug metų išpuoselėtais ir abipusiu pasitikėjimu paremtais santykiais su miesto tautinėmis bendrijomis, ir tokį realų potencialą plėtoti veiklas įvairiais aspektais susiduriame su biurokratinėmis kliūtimis ir nežinomybe, kuri realiai slopina įstaigos veiklą. Nei valstybė, nei savivaldybė neturėtų nusišalinti nuo tautinių mažumų reikalų. Dėl visos šalies gerovės šios srities apleisti negalima. Ateityje gali atsirasti kitų sprendimų dėl tautinių mažumų Kaune, bet kol jų realiai nėra, Kauno įvairių tautų kultūrų centras yra vienintelė galimybė", – sakė D.Babilas.

Žada patalpų neatimti

Kauno įvairių tautų kultūros centro valdymą Tautinių mažumų departamentui perdavusi Kauno savivaldybė tikina ir toliau rodysianti deramą dėmesį tautinių mažumų politikai mieste.

Kaip "Kauno dienai" teigė Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Nijolė Putrienė, Centro teisių perėmimo iniciatyvą parodė pats Departamentas, pernai pateikęs tokį siūlymą, o vėliau ir pakartotinį patvirtinimą apie savo ketinimus. Šiam sprendimui Kauno miesto taryba pritarė dar praėjusių metų vasarą, tačiau užtruko, kol Departamentas gavo Vyriausybės leidimą perimti teises.

"Pokyčiams įtakos turėjo ir pernai Valstybės kontrolės atlikto audito išvados. Jose konstatuota, kad senasis finansavimo modelis, kai savivaldybės, būdamos viešųjų įstaigų dalininkėmis, skirdavo joms lėšas, neatitinka įstatymų reglamentuotos tvarkos. Todėl Tautinių mažumų departamento pasiūlymas tapo palankiausiu sprendimu šioje situacijoje, nes tokia išeitis padės išsaugoti Įvairių tautų kultūros centrą bei visavertiškai tęsti jo veiklas", – sakė N.Putrienė.

Politikė tikino, kad tautinių mažumų politikai Kauno miesto savivaldybė ir toliau rodys deramą dėmesį ir miesto požiūris į tautines mažumas nesikeis. Pasak jos, patalpos taip pat bus išsaugotos.

"Pusė pastato jau nuo seniai priklausė valstybei ir buvo Tautinių mažumų departamento žinioje. Likusioje dalyje Kauno įvairių tautų kultūros centras šeimininkavo pagal panaudos sutartį su Kauno miesto savivaldybe. Pastaroji liks galioti ir toliau, todėl organizacija įprastai tęs savo veiklą kaip iki šiol", – anot N.Putrienės, sutartis galioja iki 2021 m. ir greičiausiai bus pratęsta.

"Iš esmės dabar nėra jokio pagrindo, kodėl ji neturėtų būti toliau pratęsta, tačiau tai nėra vieno asmens sprendimas. Panaudos sutarties pratęsimo klausimą turės svarstyti ir sprendimą priims Kauno miesto taryba", – teigė N.Putrienė.

Tuo metu Tautinių mažumų departamento Tautinių mažumų politikos analizės ir informacijos skyriaus vedėja Vaiva Vėželytė-Pokladova vykstančius pokyčius aiškino valstybės politika, kuria siekiama gerinti viešųjų įstaigų veiklos valdymo efektyvumą.

Anot jos, bus sprendžiama, ar Kauno įvairių tautų kultūrų centre bus reikalingos administracinės pertvarkos. "Svarstoma galimybė jungti šio centro administracinę struktūrą su viešąja įstaiga Tautinių bendrijų namai. Tačiau Tautinių mažumų departamento nuostata, kad Kauno miesto tautinės bendruomenės ir ateityje galės rinktis, organizuoti savo renginius Kauno įvairių tautų kultūrų centre, išlieka nepakitusi. Ieškoma galimybių aktyvesnei centro veiklai, teikiamoms paslaugoms plėsti ir gerinti", – komentavo specialistė.

"Vasario 16 d.  35 narsuoliai iškėlė 100 trispalvių, išsiuntė 100 atvirukų-linkėjimų į Lietuvą bei surašė simbolinį aktą apie 100-mečio Lietuvą", – prieš du mėnesius portalui kauno.diena.lt pasakojo ekspedicijos vadovas Dainius Babilas.

Dabar narsuoliai, kopę į kalnus, su didžiausiu džiaugsmu ir pasididžiavimu pristato labai lauktą Giedriaus Meškausko filmą apie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą žygį Aukštuosiuose Tatruose, kai vasario 16-ąją buvo pasiektas simbolinis 1918 ir 2018 metrų aukštis virš jūros lygio!

"Man patinka kopti į kalnus. Nuo vaikystės patikdavo užlipti kur nors aukščiau - ant stogo ar ant medžio ir į viską pažvelgti kitu kampu", – filme pasakoja Kazys Račkauskas. 

Įkopdami į kalnus, galime pasidžiaugti, kad esame aukščiau visų, kad įveikiame save.

"Mus ir vienija kalnai. Ir žmonės kalnuose. Einu į kalnus, nes ten vis labiau pažįstu save. Iš kalnų ir iš ten esančių žmonių gali pasikrauti energijos. Į kalnus kopia stiprūs, energingi, turintys savyje tvirtumo užtaisą žmonės. Tai labai žavi ir įkvepia. Jeigu jūs dar nebuvote kalnuose, labai daug praradote. Jei vyksite ten su mumis, labai daug atrasite", – sako Rūta Tamulaitytė.

"Kažkada sutikau žmogų, kuriuo galėjau pasitikėti. Taip viskas ir prasidėjo. Kalnuose pajutau džiaugsmą, pilnatvę. Ateikite ir pamatykite. Nedelskite, nes kuo toliau, tuo galimybės mažėja", – į kalnus kviečia Saulena Pilitauskaitė.

"Lietuvos šimtmečio proga mes įprasminome gimtadienį, pakilę į 1918 metrų ir perėję į 2018 metrų virš jūros lygio. Besiplaikstančios trispalvės, Lietuvos himnas davė šiai kelionei daug lietuviškumo ir tautiškumo. Grįžę iš kalnų gavome optimizmo ir teigiamos energijos dozę", – džiaugiasi Indrė Margevičiūtė.

"Kalnuose už nugaros visada yra žmogus, kuris tau paduos ranką", – teigia Gabrielė Lenkauskaitė.

"Įkopdami į kalnus, galime pasidžiaugti, kad esame aukščiau visų, kad įveikiame save", – tvirtina Mantas Dmukauskas.

Prieš savaitę "Kauno dienos" rengiamame projekte "Metų kaunietė" daugiausiai palaikymo sulaukė I.Veliutė – dviejų sūnų mama, mokslininkė, visuomenininkė, alpinistė.

"2017-ieji man buvo gana intensyvūs. Metų pradžioje pasirodė vaikiška knyga su iššokančiais paveikslėliais "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys", vasarą įkopėme į Elbrusą, per visus metus su žymiais Kauno menininkais dirbome socialaus meno projektuose", – šypsosi 2017-ųjų Metų kaunietė.

– Kaip jaučiatės tapusi Metų kauniete?

– Planavau, kad šiemet viešos veiklos bus mažiau, nes norisi praėjusių metų rezultatus sudėlioti į mokslinius straipsnius. Tačiau Metų kaunietės rinkimai nuo pat metų pradžios įsuko į aktyvų šurmulį.

Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, pirmasis pasveikinęs tapus Metų kauniete, leido suprasti, kad tai ne tik garbingas titulas, bet ir įpareigojimas. Žiūriu į tai atsakingai, kaip ir į visą savo visuomeninę veiklą, ir džiaugiuosi kartu su visa akademine bendruomene.

– Kaunas nėra jūsų gimtasis miestas. Kaip čia atsidūrėte?

– Į Kauną jau daugiau kaip prieš dvidešimt metų atvažiavau studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Čia susipažinau su savo vyru, sukūrėme šeimą ir likome gyventi. Kaunas patogus miestas tiek vietinio ir tarptautinio susiekimo prasme, tiek dėl savo dydžio.

– Kokį įspūdį jums paliko miestas kaip žmogui, o kokį – žvelgiant iš architektūros paveldo, kurį tyrinėti ir konsultuoti yra tikroji jūsų profesija, pusės?

– Lietuva – maža valstybė, todėl ne taip svarbu, kur gyveni, daug svarbesnė yra pozityvi darbo aplinka ir žmonės. Kauną prisijaukinau iš lėto, o pastaruoju metu dirbu su ypatingomis asmenybėmis, žinomais meno ir kultūros profesionalais. Tuo labai džiaugiuosi. Kalbant apie Kauno architektūrą – man patinka nenugludinti, visų pamiršti ir (ne)pageidaujami paveldo objektai, kuriuose daug vidinio žavesio ir paslapties, kuriems reikalingas dėmesys ir priežiūra. Todėl jau daugybę metų mano tyrimų tema yra tvirtovė, fortai, nevisuomeninės paskirties statiniai, privatūs medinukai. Viso to Kaune gausu, todėl miestas nenustoja stebinti.

– Dabar, kai Kaunas jau senokai yra tapęs jūsų namais, ar  įspūdis apie jį yra labai pasikeitęs?

– Kiekvienais metais mieste vis daugėja pažįstamų žmonių, vis lengviau ir paprasčiau siekti įvairių tikslų, o Kauno senbuviai dažnai yra draugai ar kolegos. Studentavimo metais pakliūti į dėstytojo biblioteką ar uždarą muziejaus fondą buvo tikra egzotika, o šiandien tereikia rasti laiko, nes daugelio muziejų ir kultūros įstaigų durys atviros tiek man, tiek mano studentams. Kalbant apie architektūrą ar paveldą – kiekviena situacija ir kiekvienas namelis turi savo atskirą istoriją, todėl nesinori visko nuasmeninti.

Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, pirmasis pasveikinęs tapus Metų kauniete, leido suprasti, kad tai ne tik garbingas titulas, bet ir įpareigojimas.

– Kur, jūsų nuomone, jei kalbėtume apie architektūros paveldą, Kaunui labiausiai reikia pasitempti? Kokių Kaune šioje srityje įžvelgiate labai sveikintinų žingsnių?

– Pastaraisiais metais Kaune vyksta įvairių pokyčių, natūralu, kad jie atneša permainų. Kalbant apie architektūros paveldą, patinka lėti, apgalvoti ir aptarti sprendimai, kai vadovaujamasi tarptautinėmis chartijomis ir konvencijomis, o žmonėms leidžiama apsiprasti su naujais architektūriniais intarpais, ypač istorinėse vietose.

Tai, kokia aplinka mus supa, tiesiogiai susiję su miesto mikroklimatu ir gyventojų laimės indeksu. Tokių pozityvių pertvarkų mieste tikrai yra, tačiau lygiai taip pat matau ir kvestionuotinų sprendimų. Viskas remiasi į projektus įgyvendinančių specialistų kompetencijas ir pagarbą praeičiai.

– Ar tiesa, kad, atvažiavus į Kauną, buvo sunku persilaužti dėl kalbos? Nedrįsote čia kalbėti žemaitiškai, o netarmiškai kalbėti gerai nemokėjote dar porą metų, tad apskritai mažai kalbėdavote?

– Ne visai taip. Savo šeimoje šiuo požiūriu esu keistuolė. Kiek man žinoma, visos mano šeimos kartos yra tikri žemaičiai, kalbantys dūnininkų ir dounininkų tarme. Tačiau klasės auklėtoja ir dalis draugų buvo aukštaičiai, todėl lietuviškai ir žemaitiškai kalbėjau vienodai gerai. O kadangi gana greitai išmokstu kalbas, prie vietinės Kauno šnektos prisitaikiau jau pirmą studijų semestrą. Bet savo užsispyrusiu charakteriu esu absoliuti žemaitė ir šiuo klausimu juokauti tikrai neverta.

– Esate mokslininkė, dėstytoja, konsultuojate žmones dėl paveldo išsaugojimo, pamažu įsitraukėte į kitas veiklas. Kaip jūsų gyvenime atsirado visuomeninė veikla? Turėjote per daug laisvo laiko?

– Lietuvoje iki šiol yra labai silpna savanorystės ir visuomeniškumo grandis. Studijų metais su vyru net planavome važiuoti savanoriauti į Afriką, tačiau, karjerai pakrypus į humanitarinį profilį, ir Lietuvoje nejučia atsirado įvairios visuomeninės veiklos, narystės draugijose. Daug prie to prisidėjo studijos VDU, kur irgi buvo labai skatinamos visuomeninės pareigos. Savanorystės mokome ir savo vaikus, todėl jie dažnai padeda rengiant įvairius projektus.

– Kodėl susidomėjote būtent nusikalsti linkusiais nepilnamečiais ir žmonėmis su negalia?

– Kūrybiškumo ugdymas per įvairias menines veiklas niekada nebuvo svetimas, tačiau dirbti su socialiai jautriomis grupėmis paskatino Kauno menininkai. Grafikas Rolandas Rimkūnas visai atsitiktinai pakvietė apsilankyti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (KNTĮ-PN). Matydami, kaip dėl ten esančių paauglių stengiasi KNTĮ-PN direktorius ir darbuotojai, negalėjome nusisukti. Panašiai galiu pasakyti ir apie Ventos socialinės globos namus. Tokiais atvejais nėra laiko svarstyti – dalijiesi patirtimi ir tikiesi, kad bent maža dalele praskaidrinsi jauno žmogaus kasdienybę.

– Esate sakiusi, kad bendravimas su jaunimu pataisos namuose paskatino įveikti dar keletą vidinių baimių ir barjerų, kad šios patirtys leido padaryti svarbesnių atradimų nei mokslinių traktatų skaitymas. Apie kokius atradimus konkrečiai kalbėjote?

– Jau daug metų mokausi būti tolerantiška, aktyviai dalyvauju įvairiose Erasmus+ neformalaus ugdymo programose, nes noriu priimti kitus žmones tokius, kokie jie yra, arba pasiūlyti kokią nors alternatyvą.

Puikiai suprantu, kad KNTĮ-PN yra paauglių, kuriems neįdomūs mūsų kūrybiniai užsiėmimai ir jie nenori keistis, lygiai taip pat suvokiu, kad nuvežę meninę parodą neįveiksime negalios, bet taip bent jau parodysime pagarbą ten dirbantiesiems, šiek tiek praskleisime kitokio gyvenimo uždangą jaunimui. Užsienio socialiniuose projektuose ne vieną valandą yra tekę įrodinėti įvairių priklausomybių turintiems jauniems žmonėms, kad visada yra alternatyva, tik reikia jos ieškoti. Kai sulauki už tai padėkos, gali imtis kito projekto.

Maršrutas: su vyru Dainium ir sūnumis I.Veliutė yra aplankiusi per 40 šalių ir pasiekusi 18 valstybių aukščiausias kalnų viršūnių. (I. Veliutės šeimos archyvo nuotr.)

– Kokių didžiausių vidinių baimių, barjerų esate turėjusi? Aukščio baimė tikrai nėra viena jų, nes esate įkopusi į Elbrusą.

– Išeidama į kalnus visada galvoju apie savo vaikus. Kaip galėčiau jiems pasakyti, kad man nepavyko? Jaučiu pareigą  rodyti stiprios mamos pavyzdį, kad ir kaip sunku būtų. Su kiekviena baime galima kovoti, nors nuoširdžiai nemėgstu vandens ir net per didžiausius karščius galiu apsieiti be jūros ar ežero. Nuoširdžiai vengiu ir negatyvių žmonių, nes darbas su jais yra laiko švaistymas.

– Siekiant mokslo aukštumų labai svarbios žinios, proto aštrumas, gebėjimas analizuoti, kūrybiškumas. Bet jums puikiai pavyksta išlaikyti harmoniją tarp proto ir kūno lavinimo. Kada pradėjote skirti dėmesį sveikatinimui, aktyviai fizinei veiklai?

– Protinis darbas sekina ne mažiau nei fizinis, todėl veiklų pakeitimas yra labai svarbu tiek sveikatai, tiek naujoms idėjoms atsirasti. Didelė meilė kalnams ir nepakartojamas jausmas, kai po sunkaus kopimo nuo viršūnės matai išvirkščią debesies pusę, verčia ir Kaune daugiau vaikščioti pėsčiomis arba minti dviratį. Be to, šeimoje – trys vyrukai, o mano žemaitiškos ambicijos neleidžia jiems pasiduoti. Jeigu kalbėtume apie maistą, jau senokai vengiu kiaulienos, kartais lėkštėje visai nelieka mėsos, bet nevadinu savęs sveikuole. Tiesiog organizmas pats atsirenka, ko norisi, tik reikia įsiklausyti. O mokslinius straipsnius rašyti labai padeda juodasis šokoladas ir obuoliai.

– Tapusi Metų kauniete sakėte, kad dovanos skirtos jūsų mamai, nes tik jos dėka tapote tokia, kokia esate. Kaip manote, kas būtent, kalbant apie mamą, jums turėjo didžiausios įtakos? Jos besąlygiška meilė? Įdiegta disciplina, pasitikėjimas savo jėgomis? Jos asmeninis pavyzdys, kaip reikia elgtis susiklosčius vienokioms ar kitokioms situacijoms?

– Mano mama tvirta ir užsispyrusi moteris, kartą sugalvojusi, kad man būtinai reikia studijuoti doktorantūroje, šitos minties neatsisakė keletą metų, ir aš nusprendžiau išbandyti savo jėgas. Iš savo tėvų esu išmokusi, kad atkaklus darbas ir kantrybė anksčiau ar vėliau atneša norimų rezultatų. Skatindami siekti mokslo laipsnio, tėvai negalėjo įsivaizduoti, kokia didelė mano kasdienio gyvenimo dalis atiteks visuomeniniam gyvenimui. Tačiau mamos atkaklumas ir tėčio smalsumas man yra labai svarbūs atspirties taškai. O jeigu su savo devyniasdešimtmete močiute konkuruočiau dėl darbštumo, neaišku, kas laimėtų.

– Su vyru Dainium auginate du sūnus. Kokia mama esate? Ką jiems akcentuojate, kad yra svarbiausia gyvenime?

– Tiesą sakant, ne kartą esu svarsčiusi, kokią mane užaugę prisimins vaikai. Per įvairius tarptautinius projektus ir keliones jie įpratę bendrauti su įvairių tautų ir religijų žmonėmis. Žinant šiandienos galimybes, norėtųsi, kad namai jiems pirmiausia asocijuotųsi su mylimais žmonėmis ir artimaisiais, o ne su fizine vieta. Stengiamės jiems pasiūlyti kiek galima daugiau alternatyvų ir pasirinkimų. Sausio mėnesį visi keturi įveikėme 18 km žygį partizano Juozo Vitkaus-Kazimieraičio keliais su partizaniškomis dainomis, naminėmis kaimiškomis bandelėmis ir šv.Mišiomis stingdančiame šaltyje. Vasario 16-ąją vyresnysis sūnus Meritas dalyvavo Tatrų ekspedicijoje su 100 trispalvių ir ši narsuolių iniciatyva buvo apdovanota Prezidentės D.Grybauskaitės vėliava. Prisiminus tokias veiklas neturėtų kilti net minčių pamiršti lietuviškąjį tapatumą, ir žinoma, gimtąjį Kauną.

Užtenka tik pasiūlyti kam nors savo pagalbą ir, pradėjus nuo mažų darbelių, pavyksta nuversti kalnus.

– Į kalnus kopiate kartu su vaikais? Kalnų žygiai jau spėjo tapti ne tik jūsų su vyru, bet ir jūsų vaikų mėgstamu laisvalaikiu? Kaip nugalėjote baimę, kad jie gali susižeisti?

– Vyresnįjį sūnų į kalnus pirmąkart išsivežėme trejų, jaunėlį – pusės metukų. Tai, ką gražiausio esame atradę patys, norime parodyti ir savo vaikams, tačiau viską darome atsakingai. Traumos neišvengiamos užsiimant bet kuriuo sportu, kartais susiduriame su jomis ir mes, tačiau be aktyvių užsiėmimų berniukų gyvenimo neįsivaizduoju. Vyresnysis sūnus – profesionalus salės laipiotojas, dukart savo amžiaus čempionas. Treniruočių ir varžybų metu susitinka su žmonėmis, mylinčiais kalnus, todėl net nekyla diskusijų dėl atostogų krypties. Mažasis  lanko futbolą ir ištvermės turi pakankamai, o jei pritrūksta motyvacijos, tenka paskatinti papildoma ledų porcija.

– Kuo jus žavi kalnų žygiai, kuo praturtina kelionės? Kokių pamokų išmokstate kelionėse? Ką naudingiausio iš jų gali pasisemti vaikai?

– Kalnuose atsiranda laiko pabūti su savo mintimis, minimali žmogiškoji intervencija ir laukinė gamta leidžia pailsėti nuo akademinių veiklų. Kiekviena kalnuose praleista diena yra neįkainojama pamoka, pradedant bendravimo su žmonėmis įgūdžiais ir baigiant pirmąja medicinine pagalba. Jeigu keliaujame ne dviese, o su didesniu būriu bičiulių, neretai tenka motyvuoti žmones, kad jie gali įveikti pasirinktą iššūkį, lygiai taip pat ne kartą tekę bintuoti nutrintas pėdas. Narsuoliai, kuriais galima pasitikėti per pūgą kelių kilometrų aukštyje, nepalieka bėdoje ir kasdieniame gyvenime. Niekada nesame keliavę "viskas įskaičiuota" maršrutu, todėl ir vaikus mokome atsirinkti tai, kas įdomu, bendrauti su motyvuotais ir stipriais žmonėmis, tad kelionės yra nuolatinės pamokos.

– Kaip viskam randate laiko? Ar yra kas nors mėgstamo, bet dėl šeimos, veiklos to tenka atsisakyti?

– Laikas yra labai subjektyvus dalykas, kad ir kiek jo turėtume, vis nespėjame kažko nuveikti. Labai mėgstu skaityti, todėl neretai užmiegu su knyga rankose, taip ir neperskaičiusi puslapio, lygiai taip pat mėgstu rašyti. Kartais remiuosi A.Tapino patarimu ir tam išnaudoju vilko valandas, naktinį laiką, kai įvairios idėjos neleidžia užmigti. Svarbiausia viską korektiškai suplanuoti.

– Atrodytų bepigu jums siekti savo tikslų, kai esate graži, protinga, mylima, smalsi ir turite charakterį, kuris jus verčia judėti vis pirmyn. Ką patartumėte daryti tiems žmonėms, kurie nėra taip gausiai apdovanoti gamtos kaip jūs, bet norėtų būti lydimi sėkmės, naudingi visuomenei?

– Tiesą sakant, nieko nesu gavusi nemokamai. Jeigu vakare savanoriauji – vadinasi, paaukoji savo laisvą laiką, jeigu savaitę dirbi tarptautiniame projekte – tuomet ne tik nematai artimųjų, bet dar ir turi dvigubai padirbėti grįžęs. Blogiausia, kai žmogus nenori nieko daryti, tačiau jeigu yra noro, užtenka tik pasiūlyti kam nors savo pagalbą ir, pradėjus nuo mažų darbelių, pavyksta nuversti kalnus. Meilė ir pasitikėjimas ateina pamažu, o pozityvumo galima išmokti. Prieš pat "Metų kaunietės" renginį eidama ryte pamačiau pažįstamą Kauno jėzuitų gimnazijos moksleivę ir tuo pat metu susivokiau, kad praėjau pro pakelėje plevėsuojantį plastikinį maišelį. Apsigręžiau, išmečiau jį į šiukšliadėžę, o moksleivė, plačiai šypsodamasi, palinkėjo man sėkmės. Juk kiekvienas galime būti tiek naudingi?

"Vasario 16-ąją, Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį, kalnų žygeiviai planuoja Tatruose pasiekti simbolinį 1918 m , o vėliau ir 2018 m aukštį virš jūros lygio", – prieš išvyką kalbėjo ekspedicijos vadovas, kalnų kolekcionierius Dainius Babilas. Į Toubkalą, Grosgloknerį, Musalą, Gerlachą, Midžorą, Kilimandžarą ir daugelį kitų milžinų kopęs keliautojas neslėpė, kad pasirinkti Tatrų skaičiai narsuoliams reikš ne tik jubiliejinius metus, bet ir sunkiai pasiekiamus metrus.

Atkarpą tarp 1918 iki 2018 m aukščio virš jūros lygio keliautojai pažymėjo ne viena, kaip tai daro įprastai žygiuose, o šimtu skirtingo dydžio Lietuvos trispalvių.

Didžioji dalis ekspedicijos dalyvių - patyrę žygeiviai, nuotykių ieškotojai, visas ekspedicijos išlaidas dengiantys savų lėšomis. Antai keliautojas Viktoras Šiurgotas praėjusiais metais eidamas "Lapteviečių pėdomis" pėsčiomis ir pripučiamomis kanojomis įveikė daugiau nei 600 km Sibiro taigos – kirto negyvenamus Verchojansko kalnagūbrio slėnius, aplankė užmirštą Lietuvos gyventojų tremties vietą – Kiusiūro kaimą ir pasiekė Tit-Arų salą.

"Tokią dieną norisi iškelti vėliavą kažkur aukščiau nei iš daugiabučio balkono", – ambicijų neslėpė V.Šiurgotas. Kauno technologijos universiteto dėstytojo Romo Luko, pasak D.Babilo, neišgąsdino nei kalno aukštis, nei papildomas balastas ant pečių – jaunesnysis mokslo darbuotojas į Tatrus pasiryžo užsinešti nelengvą metalinį Vytį.

Šeštadienį D. Babilas pasidžiaugė, kad ekspedicija į Tatrus  puikiai pavyko: "Linkėjimai visai Lietuvai iš 1918 ir 2018 metrų aukščio virš jūros lygio. Ekspedicija pavyko - vasario 16 d. ten aukštrai 35 narsuoliai iškėlė 100 trispalvių, išsiuntė 100 atvirukų-linkėjimų į Lietuvą bei surašė simbolinį aktą apie 100-mečio Lietuvą. Visi sveiki ir puikiausios nuotaikos", - susisiekęs su portalu kauno.diena.lt informavo D.Babilas.

Simboliniai metrai

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis išlaisvino tautiečių patriotinius jausmus ir fantaziją.

Baigiantis 2017-iesiems specialiai šiai progai išleista tautiniais motyvais puoštų drabužių linija. Jaunosios kartos kūrėja Jolita Vaitkutė visuomenę nustebino penkių instaliacijų ekspozicija "Šimtas žemės apkabinimų". Aktyvistas iš Kauno pasiryžo surinkti 1 mln. virtualių "ačiū" Vasario 16-osios akto originalą lietuvių kalba radusiam profesoriui Liudui Mažyliui. Kauno sporto mokykla "Startas" Lietuvos gimtadieniui nusprendė padovanoti 100 km plaukimo baseine rekordą. Tuo metu būrys entuziastų, pernai ištirpdžiusių Elbruso kilometrus, ta proga pasišovė įkopti į Tatrus.

"Vasario 16-ąją, Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį, 36 kalnų žygeiviai planuoja Tatruose pasiekti simbolinį 1918 m , o vėliau ir 2018 m aukštį virš jūros lygio", – kalbėjo ekspedicijos vadovas, kalnų kolekcionierius Dainius Babilas. Į Toubkalą, Grosgloknerį, Musalą, Gerlachą, Midžorą, Kilimandžarą ir daugelį kitų milžinų kopęs keliautojas neslėpė, kad pasirinkti Tatrų skaičiai narsuoliams reikš ne tik jubiliejinius metus, bet ir sunkiai pasiekiamus metrus.

Nors dauguma keliautojų tikina, kad deguonies stygių kalnuose pajunta tik maždaug 3 km aukštyje, medikai įspėja, kad žmogaus organizmas į sumažėjusį deguonies kiekį ore ima reaguoti pakilus į 800 m aukštį.

"Niekada negalvokite, kad viršūnė, kuri yra pati aukščiausia metrais, bus ir sudėtingiausia", – šyptelėjo D.Babilas.

D.Babilo asmeninio archyvo nuotr.

Iškels 100 vėliavų

Atkarpą tarp 1918 iki 2018 m aukščio virš jūros lygio keliautojai planuoja pažymėti ne viena, kaip tai daro įprastai žygiuose, o šimtu skirtingo dydžio Lietuvos trispalvių.

"Ten aukštai bus surašytas ir simbolinis Lietuvos šimtmečio aktas, kuriame kiekvienas ekspedicijos dalyvis apibūdins šiandienos Lietuvą ir tai, ką ji jam reiškia, – toliau intrigavo kalnų vilkas. Beje, draugams, bičiuliams ir kolegoms iš Tatrų šimtmečio proga iškeliaus mažiausiai šimtas atvirlaiškių-linkėjimų."

Keliautojai planuoja, kad žygis truks tris dienas, o pirmajai nakčiai vasario 15-ąją komanda apsistos 1255 m aukštyje Biliko trobelėje. Tądien, kai iškėlę trispalves centrinėse aikštėse tautiečiai dės ranką prie krūtinių ir giedos Lietuvos himną, narsuoliai toliau kops aukštyn.

Turime būti drąsūs ir ambicingi ne tik kalnuose, bet ir veikdami bei siekdami.

"Vasario 16-oji bus svarbiausia kopimo diena. Vasarą ten vingiuoja takas, o žiemą – sniego ir ledo šlaitas, todėl reikės naudoti alpinistines kates ir būti itin atsargiems", – apie laukiančius iššūkius kalbėjo ekspedicijos vadovas. Nakčiai lietuviai planuoja įsikurti Terio kalnų trobelėje. Kelias iki jos esą reikalauja didelės ištvermės, tačiau kraštovaizdžio grožis ir gardūs slovakiški pietūs viską atperka.

"Pavyko trobelę užsakyti absoliučiai visą", – D.Babilas abejojo, kad 2015 m aukštyje esančioje, dar 1899 m. statytoje užeigoje, pastaruoju metu buvo apsistoję tiek daug lietuvių.

Subūrė bendraminčius

"Į Tatrus buvo jau daugiau nei 50 kelionių, tačiau kiekviena artėjanti jaudina taip, lyg būtų pirma. Tatrai – artimiausi tikri kalnai nuo Lietuvos. Ne tik man jie patinka – negalėjome sutalpinti į šią ekspediciją visų norinčių", – besiplečiančia narsuolių šeima džiaugėsi keliautojas D.Babilas.

Didžioji dalis ekspedicijos dalyvių, anot jo, patyrę žygeiviai, nuotykių ieškotojai, visas ekspedicijos išlaidas dengiantys savų lėšomis. Antai keliautojas Viktoras Šiurgotas praėjusiais metais eidamas "Lapteviečių pėdomis" pėsčiomis ir pripučiamomis kanojomis įveikė daugiau nei 600 km Sibiro taigos – kirto negyvenamus Verchojansko kalnagūbrio slėnius, aplankė užmirštą Lietuvos gyventojų tremties vietą – Kiusiūro kaimą ir pasiekė Tit-Arų salą.

"Tokią dieną norisi iškelti vėliavą kažkur aukščiau nei iš daugiabučio balkono", – ambicijų neslėpė V.Šiurgotas. Kauno technologijos universiteto dėstytojo Romo Luko, pasak D.Babilo, neišgąsdino nei kalno aukštis, nei papildomas balastas ant pečių – jaunesnysis mokslo darbuotojas į Tatrus pasiryžo užsinešti nelengvą metalinį Vytį.

"Aš nuoširdžiai tikiu, kad visi tie žmonės, kurie savo prasmingais darbais nuklojo Lietuvos šimtmečio kelią, šiandien norėtų, kad artėjančią Vasario 16-ąją ne stovėtume ir ne sėdėtume vienoje vietoje, o būtume veiksme ir kelyje link aukštesnių tikslų, būdami laisvi darytume kažką tokio veržlaus, kas čia ir sumanyta. Negalime jų pavesti – turime būti drąsūs ir ambicingi ne tik kalnuose, bet ir veikdami bei siekdami", – kalbas keisti darbais kvietė ekspedicijos vadovas.