„Jeigu nevykdomas teismo sprendimas ir nevykdant teismo sprendimo kaltinami ne tie, kurie nevykdė, o tie, kurie bandė įvykdyti, manau, kad yra metamas iššūkis teisinei valstybei“, – LRT televizijai antradienį teigė D. Pūras.

Pasak vaikų ir paauglių psichiatro, dalis politikų savo viešais pasisakymais daro spaudimą tyrimui.

„Politikai įsikiša ir iš tikrųjų neatlieka savo priedermės, tarsi prisideda prie vaiko teisių apsaugos, bet yra atvirkščiai. (…) Visi tie politikai apsidraudžia, maždaug čia lyg nekvestionuoja teismo sprendimo, bet pačią procedūrą kritikuoja“, – sakė D. Pūras.

Visi tie politikai apsidraudžia, maždaug čia lyg nekvestionuoja teismo sprendimo, bet pačią procedūrą kritikuoja.

„Kaip sakoma, lauksim verdikto, o padaromas moralinis verdiktas“, – pridūrė jis.

ELTA primena, kad prezidentas G. Nausėda antradienį sukritikavo vaiko teisių apsaugos tarnybų darbą, po to, kai šią savaitę viešojoje erdvėje pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matomas jėga nuo motinos paimamas vaikas. Šalies vadovas atsakingas institucijas taip pat paragino kuo greičiau pateikti situacijos vertinimą.

„Dar kartą pamatėme, kiek daug dar trūksta tarnyboms ir visuomenei iki nesuvaidinto, nebiurokratinio rūpinimosi vaikais“, – savo „Facebook“ paskyroje antradienį paskelbė G. Nausėda.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė tokiai kritikai nepritarė, prezidento žodžius pavadino oportunizmu.

„Oportunizmas. Nusivyliau šiaip komentaru, nes nepraleista proga momentinio populiarumo socialiniuose tinkluose pasivaikyti“, – žurnalistams Seime komentavo ji.

Viešojoje erdvėje pirmadienį ėmė plisti vaizdo įrašas, kuriame matoma, kaip vaiko teisių apsaugos darbuotojai iš mamos paima vaiką. Vaikas, plėšiamas iš mamos glėbio, verkė ir rėkė „ne“, „mamyte“, „gelbėkit“, „paleiskit“. Darbuotojai vaiką ramino, teigdami, kad „tavo mamytė niekur nedingo“. Mama prašė pareigūnų ir vaiko teisių apsaugos darbuotojų neimti jos vaiko.

Šiuo vaizdo įrašu pasidalinusi judėjimo „Basos mamos“ lyderė Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė teigė, neva jame atpažinta Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Aurika Stanislovaitienė.

Spalio 10 dieną portale „Mano teisės“ profesorius Dainius Pūras, Jungtinių Tautų (JT) Specialusis pranešėjas žmogaus teisės į sveikatą klausimais, paskelbė straipsnį „Deinstitucionalizacija ir su ja susiję iššūkiai Lietuvoje ir platesniame regione“. Jame profesorius prognozuoja, „kad ydingas perteklinės medikalizacijos ir institucionalizacijos ratas suksis toliau, didinant socialinę atskirtį, stigmą, bejėgystę ir labai neracionalų išteklių naudojimą“.

Žvelgiant iš JT Neįgaliųjų teisių Konvencijos perspektyvos, tenka pritarti D. Pūro prognozei. Panašu, kad deinstitucionalizacija, arba taip vadinamas perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų pagalbos paslaugų neįgaliesiems, neįneš esminių pokyčių intelekto ir psichosocialinę negalią turinčių žmonių gyvenimuose. Jie liks atskirti nuo visuomenės ir gyvendami kontroliuojami kitų. Kodėl aš toks pesimistiškas, kaip ir mano žmogaus teisių kolega Jungtinėse Tautose?

Tam tereikia perskaityti JT Neįgaliųjų teisių Konvenciją ir suprasti ten nusakytą žmogaus teisių standartą negalią turinčių žmonių klausimu. Konvencija yra tarptautinės žmogaus teisių teisės dalis, kurią ratifikavusi valstybė įsipareigoja įdiegti jos normas savo teisynuose ir politikos priemonėse. Šis dokumentas labai aiškiai nusako, ką šalis narė privalo padaryti, kad visi negalią turintys žmonės galėtų visapusiškai ir veiksmingai gyventi visuomenėje lygiai su visais.

Žmonių apgyvendinimas globos institucijose dėl jų negalių yra žmogaus teisės gyventi visuomenėje pažeidimas, nes taip jie dėl savo negalios yra atskiriami nuo tokių įprastų visuomeninių vietų ir procesų, kaip darbas, švietimas, sveikata, kultūra. Negalią, ypač intelekto ar psichosocialinę, turintys žmonės įstaigose atskiriami nuo visuomenės,  nekontroliuoja savo pačių gyvenimo. Jų gyvenimus valdo kiti, pradedant įstaigų personalu, priskirtais globėjais ir baigiant valstybe. Apsisprendimo teisė yra atimama įvairias būdais, nesudarant galimybių rinktis gyvenimo visuomenėje ar net iš jo ar jos atimant teisinį veiksnumą. Teisinio veiksnumo atėmimas dėl žmogaus negalios panaikina esminį visų žmonių lygybės prieš įstatymą principą, taip ne tik eliminuojant asmenį iš visuomenės, bet net ir atimant galimybę spręsti pačiam ar pačiai dėl savo gyvenimo.

2014 metais Lietuvoje prasidėjo globos įstaigų pertvarkos projektas, dar vadinamas deinstitucionalizacija. Panašiai tuo laikotarpiu prasidėjo analogiški procesai kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Kaip buvo paskelbta 2019 m. vasario 9 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Deinstitucionalizavimo patirtys ir iššūkiai“, pertvarkai įgyvendinti iki 2023  m. numatyta 77,4 mln. eurų, iš kurių 13,3 mln. eurų yra valstybės, o likusi suma – Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos.

Vadovaujantis Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija ir gaunant milžinišką paramą iš Europos Sąjungos, buvo galima tikėtis esminio lūžio, kad baigsis negalią turinčių žmonių diskriminacija neįgalumo pagrindu, bus įgyvendinama prasminga socialinė įtrauktis. Tačiau to neįvyko, kaip minėtame straipsnyje teigia ir mano kolega Dainius Pūras. Panašu, kad  globos įstaigų pertvarkos projektas Lietuvoje baigiasi iš esmės net neprasidėjęs. Kodėl?

Konvencijos 19 straipsnis aiškiai pasako, kad a) negalią turintys žmonės turi teisę patys kontroliuoti savo gyvenimus,  patys priimti sprendimus, kur, su kuo ir kaip gyventi, ir nebūti apgyvendinti specialiai neįgaliesiems skirtose aplinkose; b) pagal individualius poreikius, jiems suteikiama asmeninė pagalba, skirta socialinei įtraukčiai; c) visos visuotinės paslaugos yra prieinamos visiems neįgaliesiems. Dokumento 12 straipsnis aiškiai pasako, kad visiems be išimties neįgaliesiems turi būti grąžintas visiškas teisinis veiksnumas ir sukuriami pagalbos priimant sprendimus mechanizmai. Tuo tarpu 5 straipsniu siekiama įtvirtinti tinkamo sąlygų pritaikymo normą, nustatančią, kad darbo, švietimo ir kitos visuotinės paslaugos ir paramos formos yra pritaikomos pagal individualius poreikius.

Būtent taip, kaip nustato Konvencija, ir reikėjo įgyvendinti vadinamąją deinstitucionalizaciją. Tačiau Žiežmarių ir kiti viešojoje erdvėje net neskelbti atvejai aiškiai pademonstravo, kad Konvencija nebuvo suprasta teisingai, kad deinstitucionalizacija apsiribojo naujų namų pastatymu ar butų nupirkimu, ten perkeliant globos namų gyventojus, tačiau nė kiek neužtikrinant visiško asmenų teisinio veiksnumo, pagalbos priimant sprendimus, pagalbos gyventi savarankiškai, įtraukties į darbo rinką dirbti kartu su visais žmonėmis, mokymosi visą gyvenimą galimybių.

Iš esmės, vyksta trans-institucionalizacija, arba žmonių perkėlimas iš didelių globos institucijų į mažas. Taip, materialinės sąlygos mažuose vadinamuose grupinio gyvenimo namuose yra žymiai geresnės nei didelėse institucijose, tačiau jokio prasmingo pokyčio socialinės įtraukties požiūriu neįvyko ir, panašu, neįvyks. Perkeltųjų į grupinio gyvenimo namus gyvenimus toliau kontroliuoja institucijos ir kiti asmenys, neįgalieji negali pasirinkti gauti pagalbą gyventi kitur.

Didžioji dalis perkeltųjų į vadinamuosius grupinio gyvenimo namus neatgavo visiško teisinio veiksnumo ir nepanašu, kad atgaus. Lietuvoje tebegalioja diskriminacinės Civilinio Kodekso normos dėl asmens veiksnumo atėmimo, atitinkamai tebeveikia neveiksnumo priskyrimo asmeniui praktika. Be to, vis tebegalioja ir tebetaikomi diskriminaciniai negalią turinčių žmonių gebėjimų vertinimo mechanizmai, tiek nustatant žmonių neįgalumą, tiek negebėjimą priimti sprendimus. Vietoje to, turėtų būti vertinami ir nustatomi individualūs pagalbos poreikiai siekiant asmens socialinės įtraukties, investuojama į asmeninę pagalbą, sąlygų gyventi, mokytis, dirbti bendruomenėje kartu su visais pritaikymą.

Neįgaliųjų reikalų departamento 2019 m. spalio 10 d. skelbiami skaičiai rodo, kad globos institucijose gyvenančių žmonių skaičius, kuris skelbiamą dieną siekia 6520, praktiškai nemažėja, o eilėje patekti į globos namus laukia 483 žmonės. Tai rodo, kad nuo pertvarkos pradžios neatsirado savarankiško gyvenimo ir įtraukties į bendruomenę priemonių, įskaitant ir pagalbos šeimai, globojančiai negalią turintį asmenį, priemones. Būtina investuoti ir į pagalbos šeimai priemones, siekiant užkirsti kelius naujoms institucionalizacijoms. Tačiau iš esmės investuota į patalpų neįgaliųjų apgyvendinimui statymą ar pirkimą, bet ne į socialinės įtraukties priemones, taip dar labiau įtvirtinant negalią turinčių žmonių socialinę atskirtį.

Žinant, kad deinstitucionalizacijos programa apima tik pusę globos institucijų, o plano, ką daryti su likusiais didžiosiose institucijose, nėra, be to, kad programa ir ES finansavimas netrukus baigsis, tenka pritarti profesoriui Dainiui Pūrui, kad optimizmui pagrindo neatsiranda.

Šią savaitę paskelbtos Eurobarometro apklausos duomenimis, save laimingais laiko 65 proc. Lietuvos gyventojų, o vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES) tokių yra 83 procentai.

Su teiginiu, kad yra laimingi, Lietuvoje nesutinka 14 proc., bendrai ES – 5 proc. respondentų.

Pagal šią apklausą, mažiau nei Lietuvoje laimingais save laikančių žmonių yra tik Rumunijoje (59 proc.), Bulgarijoje (62 proc.) ir Graikijoje (64 proc.). Laimingiausi yra Airijos (97 proc.) ir Danijos (96 proc.) gyventojai.

Vilniaus universiteto profesorius psichiatras Dainius Pūras sako, kad nelaimingi lietuviai jaučiasi tiek dėl objektyvių priežasčių, tiek dėl įsikalbėjimo.

„Aš siečiau su tuo, kad žmogaus teisių ir pamatinių laisvių situacija Lietuvoje nėra tokia gera, kaip kitose Europos valstybėse. Maža to, Lietuvoje dabar yra daug jėgų, kurios priešinasi visuotiniams žmogaus teisių principams ir gąsdina vieni kitus Europos vertybėmis. Tai tikrai neprideda gyvenimo kokybės“, – komentuodamas tyrimo rezultatus BNS teigė D. Pūras.

„Man šitie rezultatai taip pat rodo, kad yra užsiprogramavimas, kad yra blogai, nes kai kurie Afrikos vaikai jau yra patenkinti, jeigu gauna valgyti tą dieną, taigi, tai yra ir lūkesčių klausimas. Lietuviai galbūt nelaimingi, nes norėtų gyventi kaip švedai, nors (...) kartu sako, kad nepriimtinos švedų vertybės“, – sakė jis.

Šis tyrimas taip pat atskleidė, kad lietuviai prasčiau nei vidutiniai europiečiai vertina savo sveikatą (gera ją laiko 59 proc. lietuvių ir vidutiniškai 78 proc. visos ES gyventojų), labiau nei vidutiniškai ES mano, kad žmonių pajamų skirtumai yra per dideli (atitinkamai 92 proc. ir 84 proc.).

Pernai gruodžio 2–11 dienomis visoje ES apklausta per 28 tūkst. respondentų.

Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas teigia, kad tolerancijos nusikaltimams nėra, ir ragina pranešti, jei tokių įtarimų yra.

„Jokia ne paslaptis, kad iki šiol svarbus VU akademinės medicinos įtakos ir galių stiprinimo instrumentas yra išskirtinių medicinos paslaugų teikimas VU ligoninėje Lietuvos politikos ir kitokiam elitui bei šio elito artimiesiems. Turėtume nustoti pradžiai bent jau tuo didžiuotis. Laikas suvokti, kad Lietuvos valstybei ir visuomenei bręstant, šis paprotys darys Fakulteto pozicijas vis labiau pažeidžiamas“, – atvirame laiške universiteto vadovybei rašo D.Pūras.

Jis primena ne kartą informavęs rektorių ir prašęs jo spręsti korupcijos ir nepotizmo įsigalėjimo klausimą, tačiau reakcijos sako nesulaukęs, todėl nusprendęs prabilti viešai: „Problemos yra labai rimtos, jos yra sisteminės ir iki šiol ignoruojamos bei dangstomos. Piktnaudžiaujama universiteto autonomijos principu, neskaidriomis tradicijomis sukaupta galia ir įtaka politikams. Nesilaikoma šiuolaikinių visuomenės sveikatos, sveikatos politikos, vadybos, ekonomikos ir etikos principų“.

Vilniaus universiteto rektorius A. Žukauskas, trečiadienį sulaukęs D.Pūro laiško, 15min.lt nurodė vertinantis jį rimtai ir reaguosiantis į visus pranešimus apie negeroves.

„Išreikštus nuogąstavimus vertinu rimtai, ypač dėl korupcijos, nepotizmo ar diskriminacijos. Tokiems atvejams, jei jų tikrai yra, visi keliai privalo būti užkirsti ir tolerancijos būti negali. Visą akademinę bendruomenę raginu pranešti apie jiems žinomus konkrečius pažeidimus ir pažeidėjus.“, – teigia A. Žukauskas.

Anot jo, Lietuvoje vyraujanti sistema siekia caro laikus, psichiatrija priklausoma nuo vaistų, o žmonės vis dar uždaromi į pensionus.

Čia ir prasideda problemos, nes psichiatrijos ypatumas tas, kad kai kurios valstybės psichiatriją nori naudoti kaip represijos įrankį, perleisti jai žmonių socialinės kontrolės funkciją, LRT RADIJUI sako psichiatras Dainius Pūras, komentuodamas Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pasisakymą, kad Lietuvoje mažėja psichikos negalią turinčių asmenų diskriminacija.

„Psichiatrai, padarykite, kad čia nebūtų kokių nors nusikaltimų. Arba – psichiatrai, užtikrinkite, kad tie, kurie vairuoja ir medžioja, netraiškytų ar nešaudytų kitų. Noriu pasakyti, kad civilizuotuose kraštuose psichiatrai tokių pažymų neišduoda“, – ironizuoja D. Pūras.

O Lietuvoje, anot jo, išlieka visos pažymos, ir nežinia, kieno čia didesnė problema – ar visuomenės, ar valdžios, ar psichiatrų profesinės grupės. Be to, pastebi psichiatras, kas būtų jei psichiatrų profesinė grupė atsisakytų tokias pažymas išduoti, tarkim, asociacija praneštų, kad nuo kitų metų sausio pirmos tokios nesąmonės nedarys.

„Sistema labai sena – sovietinė ar apskritai iš caro laikų, o absoliuti dauguma lėšų, skirtų psichikos sveikatos priežiūrai, nusėda atskiros psichiatrijos ligoninėse ir tuose garsiuose internatuose, dabar vadinamuose pensionatais. Bet tai tos įstaigos, kuriose žmones uždaro“, – pabrėžia D. Pūras.

Jo teigimu, Europoje permainos prasidėjo gana greitai, po Antrojo pasaulinio karo. Tada dauguma Europos valstybių nutarė, kad negalima savo piliečių laikyti uždarytų – reikėtų juos išmokyti gyventi laisvėje: „Tai bendruomeninės paslaugos. Jie gyvena keturiese ar šešiese kokiame „group home“, kiekvienas turi savo kambarį, yra bendra virtuvė. Kartais su jais pabendrauti ateina socialinis darbuotojas, ir visi laimi.“

D. Pūro įsitikinimu, tai geriau ir visuomenei, ir pigiau, ir patiems žmonėms geriau, nes jie gyvena laisvėje, mokosi atsakingai elgtis.

D. Pūro nuomone, Lietuvos psichiatrija tapo pernelyg priklausoma nuo vaistų: „Seniai įrodyta, kad vaistai nėra pagrindinis gydymo būdas. Mano apytiksliais skaičiavimais, psichiatrijos sistemai per metus skiriama apie 200 mln. eurų. Kaip sakiau, dauguma įstaigų tą stigmą ir diskriminaciją tik didina.“

Pasak psichiatro, didelėms psichiatrijos ligoninėms reikia daug pinigų, o kuo didesnė ligoninė, tuo labiau ji vertinama. „Lietuvoje padaroma gudrybė, vyrauja saviapgaulė. Prieš kelis metus beveik visos psichiatrijos ligoninės buvo prie ko nors prijungtos. Pavyzdžiui, ligoninė Švėkšnoje prijungta prie vienos iš Klaipėdos ligoninių“, – tikina pašnekovas.

D. Pūras teigia, kad dėl tokio prijungimo ligoninė dingsta iš sąrašo: „Sistemos gynėjai sako – dabar pas mus nebe vienuolika, o tik dvi psichiatrijos ligoninės, tik Naujojoje Vilnioje ir Vasaros gatvėje, visos kitos išnyko. Tiesa ta, kad jos neišnyko, viskas kaip buvę, jos tik tapo filialais ir statistikoje buvo paslėptos. Tačiau žmones ir toliau iš Skuodo veža į Švėkšną, kaip ir anksčiau.“

Anot jo, Lietuvoje tėra vienas Vaiko raidos centras, kuriam kilęs pavojus žlugti, tad situacija – katastrofiška.

Silpniausia vieta – bendravimas

Nėra dviejų vienodų žmonių, turinčių autizmo sutrikimą, sako D. Pūras. Kaip teigia jis, neretai vaikai ir suaugusieji, turintys šį sutrikimą, pasižymi ypatingais gebėjimais, bet kartu turi tam tikrą negalią: „Tai visada sukuria tam tikrą mistinę aureolę. Yra įvairių mokslinių bandymų aiškinti šį reiškinį, bet yra ir mistinių – kad tai indigo vaikai ir pan. Aš atstovauju mokslines žinias, bet dažnai paskaitau ir kitokias teorijas, nebūtinai pagrįstas moksliškai.“

Paklaustas, kaip reikėtų apibūdinti autizmą, D. Pūras tikina, kad tai – raidos sutrikimas. „Yra įvairių raidos sutrikimų – tai vaikai, kurie protiškai atsilikę ar turintys Dauno sindromą. Tai būna tolygus visų funkcijų atsilikimas, ypač abstraktaus mąstymo. Vaikams, paliestiems autizmo, yra kiek kitaip – vienos sritys gali būti išsivysčiusios gerai, kitos prastai. Silpniausia jų vieta – bendravimo problemos“, – aiškina specialistas.

Anot D. Pūro, autizmo ypatybių spektras toks platus, kad tai pradeda trukdyti vaikui socializuotis: „Kartais jis net nepradeda kalbėti, o jei pradeda, keistai. Bendravimas priklauso nuo sutrikimo laipsnio. Tokių vaikų intelektas gali būti įvairus, vieni gali būti atsilikę, kiti – ne. Tačiau juos jungia ne ši savybė, o gebėjimas pajausti, ką jaučia kitas žmogus.“

Psichiatro tvirtinimu, vaikai, turintys autizmo sutrikimą, turi mažiau empatijos, dėl to jiems sunkiau bendrauti. „Kartais jie ir neturi didelio poreikio bendrauti su kitais žmonėmis. Tėvams skausminga, kai, pavyzdžiui, vaikas nenori būti mamos rankose, atsisako, nori tik žaisti su kažkokiu daiktu“, – teigia pašnekovas.

Svarbia problema nelaiko

Lietuvoje egzistuoja autizmo diagnozavimo problema, tikina D. Pūras: „Reikiamų dalykų turėtų būti išmokyti šeimos gydytojai, pediatrai. Deja, to nėra kam išmokyti, nes mūsų universitetai vaikų raidos ir psichikos sutrikimų nelaiko svarbia problema. Prieš 30 metų pradėjau svajoti, kad Lietuva imtų vytis kitas valstybes, bet reikėjo sulaukti nepriklausomybės ir demokratijos.“

Sakyčiau, kad situacija katastrofiška. Įdomu, kodėl tėvai nepaduoda valstybės į teismą, nes seniau užsienyje procesai vykdavo būtent taip. Mes atsiliekame mažiausiai 40 metų.

Kaip pasakoja D. Pūras, sovietinė psichiatrija kankino vaikus neapsimetinėdama. „Mačiau, kaip vaikai gaudavo haloperidolio dozes, buvo rišami prie radiatorių ir pan., tai varė mane į neviltį. Tačiau prasidėjo Sąjūdis, atsirado galimybė kažką padaryti. Taip atsirado Vaiko raidos centras. Pagal viziją turėjo būti 10–15 tokių centrų, bet vis dar likęs tas pats vienas“, – aiškina pašnekovas.

Pasak D. Pūro, jei vaikas, turintis autizmo sutrikimą, gyvena Šiauliuose ar Panevėžyje, ten ir turi būti toks centras: „Net ir dabartiniam raidos centrui kilęs žlugimo pavojus. Į šį centrą kreipiasi visi ir jis užsikemša. Tai įrodymas, kad iki šiol nesukūrėme vaikams ir jų šeimoms normalios sistemos. Sakyčiau, kad situacija katastrofiška. Įdomu, kodėl tėvai nepaduoda valstybės į teismą, nes seniau užsienyje procesai vykdavo būtent taip. Mes atsiliekame mažiausiai 40 metų.“

Autizmui vaistų nereikia

D. Pūro teigimu, labai svarbi yra švietimo sistema. „Vaikai turi būti ugdomi ne kokiose nors įstaigose, bet pagal vadinamąjį inkliuzinį arba įtraukųjį ugdymą. Geriausias šioje srityje yra profesorius Jonas Ruškus. Jis aiškiai formuluoja, kad Lietuva nevykdo elementarių įsipareigojimų švietimo srityje“, – tvirtina pašnekovas.

Pasak psichologo, prasta situacija vyrauja ir sveikatos sistemos srityje: „Lietuvoje vis nesuvokiama, kad sveikatos apsauga – ne tik vaistai ir chirurgija, bet iki šiol susiduriama su šiuo XIX–XX a. palikimu. Negalime įtikinti politikų, nes jie klauso sovietinio palikimo psichiatrų, kartojančių, kad užtenka vaistų. Tokiems sutrikimams kaip autizmas visai nereikia vaistų.“

Kaip tikina D. Pūras, autizmas nėra liga, tai – sveikatos sutrikimas. „Yra moksliškai pagrįstų metodų, kurie pagerina gyvenimo kokybę. Juk, pavyzdžiui, niekas nesiruošia išgydyti cukrinio diabeto, bet, jam esant, bando pagerinti gyvenimo kokybę. Jei taikytume tai, ką taiko britai, švedai, čekai ir kiti, pagerintume šių vaikų ir jų šeimų kokybę 20–40 proc.“, – įsitikinęs pašnekovas.

„Tokio pobūdžio sprendimas ir draudimai yra pertekliniai. Jie atidaro Pandoros skrynią ir skatina uždrausti dar tūkstančius dalykų, kartu pamirštant esmę – kas yra vaikų teisės ir nuo ko vaikus iš tikrųjų reikia saugoti“, – teigia jis.

Grupės „Iron Maiden“ simbolis Eddie the Head pirmą kartą panaudotas 1980 m. Jo autorius – britų menininkas Derekas Riggsas. Eddie the Head skirtingais pavidalais naudojamas ant grupės albumų viršelių, marškinėlių, plakatų ir pan., o kartais šis veikėjas išeina ir į sceną. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba sprendimą grindžia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymu. Tai yra pirmas kartas, kai šis personažas buvo uždraustas valstybinės institucijos.

Kad sprendimas – perteklinis, pritaria ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto advokacijos vadovė Mėta Adutavičiūtė, kurios nuomone, įstatyme numatytas nuostatas galima plačiai interpretuoti, todėl priimami netgi absurdiški sprendimai. „Visi šiuo pagrindu žodžio laisvę ribojantys sprendimai turi būti išsamiai pagrįsti. Deja, būtent to neretai pritrūksta [Žurnalistų etikos inspektoriaus] tarnybos išvadose – rimtesnės analizės, svaresnių argumentų. Apsiribojama tik keliais glaustais, deklaratyviais teiginiais, kurie paskui pelnytai neatlaiko visuomenės kritikos“, – LRT.lt sako M. Adutavičiūtė.

Savo ruožtu LRT.lt kalbinta žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė-Tiumenevienė nesutinka su jos padarytam sprendimui išsakyta ekspertų ir visuomenės kritika, vadina ją nepagrįsta, o žiniasklaidoje pasirodžiusius pranešimus – iškraipytais. „Racionalią kritiką vertinu teigiamai, tačiau šiuo atveju, manau, dalis informacijos yra iškraipyta, todėl tos kritikos yra tiek daug“, – sako G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė.

Inspektorė taip pat pripažįsta, kad iki šiol nežino, kiek tiksliai skundų buvo gauta, o vaikų taip ir nebuvo paklausta, ar juos iš tiesų gąsdina ši reklama. Kaip LRT.lt informavo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, ekspertų grupę sudarė du asmenys – vaikų psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė ir teisininkas Petras Ragauskas.

Ar tikrai skundų buvo tiek daug?

Kiek skundų buvo gauta, kad buvo priimtas sprendimas apriboti plakato naudojimą? G. Ramanauskaitės-Tiumenevienės teigimu, prezidentūra ir Vilniaus savivaldybės administracija persiuntė po vieną skundą, gautą iš gyventojo. „Taip pat buvo gautas raštas iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT). Jie informavo, kad gavo daug skundų (ir el. paštu, ir telefonu)“, – sako žurnalistų etikos inspektorė.

Tiesa, LRT.lt patikrinus minėtą raštą, paaiškėjo, jog jame nenurodyta, kad buvo gauta „daug skundų“. Rašoma, kad 2015 m. lapkričio mėn. buvo gautas vieno vartotojo pranešimas apie minėtoje grupės reklamoje „demonstruojamas agresyvias detales, peilį, kraują, žmogaus formą turinčią širdį, o ją savo rankose laiko taip pat agresyvios, baimę keliančios išvaizdos personažas“.

Remiantis šiuo pranešimu, koncerto organizatoriams buvo rekomenduota reklamos neskelbti prie vaikų susibūrimo vietų. Tačiau 2016 m. gegužės 21 d. reklama pastebėta prie vienos vaikų žaidimų aikštelės. Gegužės 23 d. taip pat esą gauta nusiskundimų telefonu. VVTAT, paprašyti patikslinti skaičių, nurodė, kad tądien gauti 5 skundai. Taigi iš viso, jeigu skaičiuosime ir lapkričio mėn. gautą skundą, jų buvo 8.

Kaip jau minėta, „Iron Maiden“ simbolis naudojamas jau 36 metus, tačiau dar nė karto šie plakatai nebuvo uždrausti ar apriboti valstybinių institucijų niekur pasaulyje.

G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė: Siūlyčiau padaryti išsamesnį tyrimą. [...] Kokios buvo pilietinės akcijos. Pavyzdžiui, Vokietijoje.

LRT.lt: Pilietinės akcijos ir oficialūs valstybinių institucijų draudimai – skirtingi dalykai.

G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė: Taip, skirtingi, nemaišykime, be abejo, bet yra kitas aspektas – nepilnamečių apsaugos įstatymas. [...] Siūlyčiau pagalvoti ne tik apie personažą, bet ir apie vaikus. Skundus pateikė asmenys, kurie greičiausiai augina nepilnamečius vaikus ir greičiausiai pastebėjo, kaip reaguoja vaikai į panašias reklamas.

LRT.lt: Kodėl niekur kitur jis nebuvo uždraustas, apribotas? Norite pasakyti, kad tik Lietuvoje „galvojama apie vaikus“?

G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė: Na, Lietuvoje padidintas dėmesys vaiko teisėms.

Vaikai – neraštingumo įkaitai

Kaip teigia D. Pūras, apskritai situacija su vaikystės politika Lietuvoje yra rimtesnė, negu kai kam gali atrodyti. „Atkūrus Nepriklausomybę, iš pradžių buvo daug daroma, kad perimtume geriausias laisvojo pasaulio praktikas ir vieni kitiems diegtume šiuolaikinius požiūrius į tai, kaip vaikams padėti užaugti sveikais ir atsakingais piliečiais. Deja, vėliau vaikystės politikoje iniciatyvą perėmė jėgos, kurių požiūriai artimi fundamentalistiniams, kurių pagrindinis ginklas yra primityvus moralizavimas“, – įsitikinęs D. Pūras.

Labai reali to priežastis, pasak D. Pūro, yra 2008 m. priimta Šeimos politikos koncepcija. Psichiatro nuomone, Lietuvoje buvo daug skandalingų įvykių, kurie atskleidė, kokia žalinga gali būti „moralistų užvaldyta vaikystės ir šeimos politika“, tačiau kol kas nei valdžia, nei visuomenė išvadų nepadarė. „Vien Garliavos istorija šia prasme verta labai rimtų išvadų, bet jų nenorima daryti. Kaip žinome, Seime ir toliau stumiama labai ydinga Konstitucijos pataisa šeimos klausimu“, – aiškina D. Pūras.

Psichiatro nuomone, tokiame kontekste turėtume suprasti, kodėl,siekiant apsaugoti vaikus, imamasi tokių tragikomiškų draudimų, kompromituojančių vaikų teisių apsaugos esmę, o esminės permainos nepradedamos.

„Suaugusiųjų, kurie dabar priima sprendimus, kartai nebuvo duota sužinoti ir gauti įgūdžių labai svarbiose srityse. [...] Jei ši karta turi daugybę kompleksų šioje srityje ir net nedrįsta jų įsivardinti, tai tokie kompleksai perduodami vaikams. [...] Todėl Lietuva iki šiol laiko vaikus savo neraštingumo įkaitais. Juk į tą patį įstatymą, kuriuo remiantis, uždrausta mūsų aptariama reklama, kaip žalojantis vaikus ir paauglius iki 18 metų amžiaus dalykas įrašyta informacija apie lytinius santykius“, – stebisi D. Puras.

Psichiatras priduria, kad vaikus pirmiausiai reikia saugoti nuo primityvaus moralizavimo, nes, nors ketinimai yra geri, pasirinktos priemonės esančios žalingos vaikų visapusei raidai.

Išsamesnio tyrimo daryti neprivalo

G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė tikina, kad skundai gauti iš žmonių, kurie „greičiausiai augina nepilnamečius vaikus ir greičiausiai pastebėjo, kaip reaguoja vaikai į panašias reklamas“. Tas „greičiausiai“ parodo, kad net nebuvo atlikta išsamesnė analizė, kas ir kodėl apskundė, juolab kad nebuvo atliktas joks tyrimas su vaikais. Pati inspektorė sako, kad toks tyrimas nėra numatytas įstatymo.

„Mes turime prie tarnybos veikiančią ekspertų grupę, vaikų psichologus. Jie įvertino šią reklamą. Ekspertų grupės nuomonė yra tokia, aš neturiu pagrindo ja nepasitikėti. [...] Dabar aišku, kad nebuvo atliktas papildomas tyrimas, klausiant nepilnamečių vaikų nuomonės, bet įstatymas mūsų ir neįpareigoja atlikti panašių dalykų“, – LRT.lt teigia žurnalistų etikos inspektorė.

Kai plakatas gąsdina labiau nei fizinis smurtas

Vaikai Lietuvoje dažnai ginami ne kaip žmonės su savo prigimtiniu orumu ir teisėmis, o kaip abstrakti vertybė, mano žmogaus teisių ekspertė M. Adutavičiūtė.

„Dažnai ginamos suaugusiųjų vertybinės nuostatos apie tai, ko neva nori vaikai ir kokia turėtų būti vaikystė. Todėl, motyvuojant vaikų apsauga, imamasi cenzūros, nes suaugusieji įsižeidžia arba išsigąsta dėl pačių vaikų. Dabar turime tokią situaciją, kai reklaminis plakatas yra draudžiamas, o fizinės bausmės ir vaikų mušimas tariamo „auklėjimo“ tikslais – ne, nors įpykęs, diržu mojuojantis, ant vaiko šaukiantis artimas žmogus jam iš tiesų yra kur kas baisesnis nei Eddie the Head“, – tikina žmogaus teisių specialistė.

Pasak M. Adutavičiūtės, reklamos ribojimas taip pat yra ir saviraiškos laisvės ribojimas. Anot jos, pagal Europos žmogaus teisių konvenciją, reklama laikoma komercine kalba, kurią saugo Konvencijos 10 straipsnis, ginantis žodžio ir saviraiškos laisvę.

Informacijos ribojimas, ekspertės teigimu, nėra blogis – kartais taip elgtis netgi būtina, o problemos atsiranda tada, kai ribojamos informacijos sąrašas plečiamas be galo. „Ir į jį įtraukiama informacija, kuri objektyviai jokios žalos nedaro, tačiau, prisidengiant vaikų interesais, padeda užgniaužti nepatinkančią, nepatogią ar daliai visuomenės nepriimtiną saviraišką“, – aiškina M. Adutavičiūtė.

Inspektorė: kiek žmonių, tiek nuomonių

Anot vaikų ir paauglių psichiatro D. Pūro, ekspertai – irgi žmonės, todėl, darydami išvadą, jie dažnai atsineša savo aplinkos poziciją. „Moralizuoti ir gąsdinti, kad vaikus sužalos muzikos atlikėjų grupės reklama, yra paprastesnis būdas pademonstruoti rūpestį vaikais, nei tie tikrieji darbai, kurie vis atidedami Lietuvoje“, – teigia psichiatras.

G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė: Manau, kad jis [D. Pūras, – LRT.lt] susidarė nuomonę iš žiniasklaidoje išplatintų pranešimų.

LRT.lt: Užduodami klausimus, siuntėme jam [D. Pūrui, – LRT.lt] tik plakatą ir jūsų išplatintą pranešimą, ne žiniasklaidoje pasirodžiusius tekstus.

G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė: Na, kiek žmonių, tiek nuomonių, kiek ekspertų, tiek nuomonių. Dabar susidaro toks įspūdis, kad vieni nepatenkinti reklama, teikia skundus, kiti asmenys nepatenkinti sprendimu, kad ji turėtų būti ribojama.

Viešojoje erdvėje pasirodę sprendimui oponuojantys komentarai taip pat kelia klausimą, kodėl tokia reklama gąsdina vaikus, o lietuvių liaudies pasakose minimas kanibalizmas, kūno dalių plėšymas ir pan. yra priimtina.

G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė teigia, kad šiuo atveju svarbu intensyvumas, garso, vaizdo priemonės ir pasiekiamumas.

LRT.lt: Nemanote, kad pasakos vaikams yra kur kas labiau pasiekiamos nei plakatas mieste?

G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė: Na, dabar kalbame apie plakatus (juokiasi).

Vilniaus universiteto profesorius, psichiatras Dainius Pūras linki kandidatui į sveikatos apsaugos ministrus Jurui Poželai netapti „neskaidrios sveikatos apsaugos sistemos“ įkaitu.

„Mes esame tapę įkaitais tos ydingos sveikatos apsaugos sistemos ir jos įkaitu tampa kiekvienas sveikatos apsaugos ministras, (...) tačiau kam, jei ne jaunam socialdemokratui, pradėti bent jau pripažinti, kad tam tikrose srityse mes turime labai ydingą situaciją?“, - BNS antradienį sakė D.Pūras, kuri taip pat yra Jungtinių Tautų pranešėjas teisei į sveikatą.

D.Pūras: reikia ministro su tvirtu stuburu

Jo nuomone, per likusį laiką iki Seimo rinkimų šių metų rudenį J.Poželai būtų neįmanoma išspręsti nei vienos rimtos problemos sveikatos apsaugos sistemoje, tačiau per šį laiką ministrui būtų svarbu bent jau atsispirti ka kurioms įtakoms.

„Pusmečio pakaktų, jeigu ateitų stuburą turintis ministras, kuris bent jau nekapituliuotų, nepataikautų prieš tas stiprias jėgas, kurios palaiko ydingą sveikatos apsaugos sistemą Lietuvoje“, - sakė D.Pūras.

Jo teigimu, tos stiprios jėgos Lietuvoje atstovauja „specializuotoms brangiai kainuojančioms medicinos paslaugoms ir sukuria tokią situaciją, tarsi tai būtų sveikatos politikos esmė“, tačiau ekspertas „rimtu politiniu užnugariu“ pavadino Socialdemokratų partiją, kurios narys ir yra J.Požela.

J.Poželos kandidatūrą vadovauti Sveikatos apsaugos ministerijai pirmadienį pasiūlė partijos valdyba. Galutinį sprendimą dėl kandidato į sveikatos apsaugos ministrus kitą savaitę priims partijos prezidiumas.

Pats J.Požela žada inicijuoti politinių partijų susitarimą dėl sveikatos apsaugos sistemos strategijos. Jos tikslas, pasak socialdemokrato, turėtų būti „išvengti tų mirčių, kurių galima išvengti, ir pratęsti gyvenimą tų žmonių, kurių galima pratęsti“, nes Lietuvoje sąlyginai daug žmonių miršta nuo alkoholio vartojimo, kraujotakos ligų ir savižudybių.

Vaistinėse norėtų išplėsti paslaugas

Tuo metu Lietuvos vaistinių asociacijos pirmininkė Elena Kvedarienė teigia, kad naujasis sveikatos apsaugos ministras turėtų pasirūpinti, kad Lietuvos vaistinės galėtų išplėsti teikiamas paslaugas - jose galėtų būti imamas kraujas ir atliekami paprastai kraujo tyrimai, cholesterolio kiekio nustatymas, vakcinacija.

„J.Požela palaikydavo šiuos klausimus Seimo Sveikatos reikalų komitete. Jis iš tikrųjų yra pozityvus ir gal dabar spręsis tie klausimai, kurie būdavo atmetami“, - sakė E.Kvedarienė.

Ji taip pat sakė, kad Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) turėtų labiau skatinti žmones naudotis elektroniniu receptu, nes tai palengvintų farmacininkų darbą.

Tikisi sprendimų „dėl žalos atlyginimo be kaltės“

Lietuvos gydytojų sąjunga neketina būsimam sveikatos apsaugos ministrui kelti naujų uždavinių, nes jau šiais metais vyks Seimo rinkimai. Tačiau sąjungos pirmininkas Liutauras Labanauskas tikisi greičiau įgyvendinti kai kurias jau gimusias iniciatyvas.

Jo teigimu, Lietuvoje reikia greičiau patvirtinti tvarką, kai paciento patirtos žalos atlyginimas vyktų ne ginčo su medikais būdu, o tą žalos atlyginimą garantuotų valstybė. Toks žalos atlyginimo modelis vadinamas „žalos atlyginimu be kaltės“ ir yra naudojamas Skandinavijos šalyse, sakė L.Labanauskas.

„Tikimės, kad ministras į šį reikalą pažiūrės rimtai, nes ten reikia kai kurių jo esminių sprendimų, kad būtų pajudintas tas klausimas“, - BNS teigė gydytojų atstovas.

Pasak jo, J.Požela taip pat galėtų paspartinti derybas tarp ministerijos ir gydytojų dėl šakos kolektyvinės sutarties, nes tai reikia padaryti prieš priimant Seime svarstomą socialinį modelį.

„Tas darbo kodeksas medicinai nelabai tinka, nes gydymo įstaigos taip nedirba. Gydytojų kitoks darbo laikas, kitokie budėjimai, atostogos. Taip pat mums reikia susitarti dėl vieningo darbo užmokesčio apskaičiavimo“, - pasakojo L.Labanauskas.

Jis teigiamai įvertino J.Poželos kandidatūrą vadovauti sveikatos apsaugos ministerijai, pavadinęs ją „tinkama“.

Tikisi dalyvauti sveikatos apsaugos politikos formavime

Tuo metu Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė sakė norinti, kad jos organizacija aktyviau dalyvautų sveikatos apsaugos politikos formavime, ko jiems, anot jos, nebuvo leista daryti SAM vadovaujant ankstesniems ministrams Rimantei Šalaševičiūtei ir Vyteniui Povilui Andriukaičiui.

„Mes praktiškai buvome nustumti į šoną ir ministras ten įsikūrė sau palankių pacientų organizaciją, tokį forumą, (...) o su juo paskui dirbo ir R.Šalaševičiūtė“, - BNS teigė ji.

V.Augustinienės teigimu, pacientai Lietuvoje susiduria su didelių eilių pas gydytojus problema, be to, šalyje yra prastas retomis ligomis sergančių asmenų prieinamumas prie brangių vaistų, nes ne visi jie yra kompensuojami.

J.Požela yra Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas.

Sveikatos apsaugos ministro postas liko laisvas, kai iš jo atsistatydino socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė. Kol nėra paskirtas naujasis ministras, laikinai Sveikatos apsaugos ministerijai pavesta vadovauti finansų ministrui Rimantui Šadžiui.

Ministrus skiria ir atleidžia prezidentas ministro pirmininko teikimu.

Žinomi psichologai ir psichiatrai toliau bando įtikinti valdžią, jog psichikos sveikatos srityje reikia didelio proveržio, norint atsisakyti iš sovietmečio paveldėtos sistemos ir vietoje medikamentinio ar stacionaraus gydymo teikti daugiau psichoterapijos paslaugų.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) sutinka, kad psichoterapinė pagalba nėra pakankamai išvystyta, tačiau teigia, jog per 25-erius nepriklausomybės metus padaryta pakankamai daug. Psichikos sveikatos klausimai trečiadienį buvo aptarti Seimo Sveikatos reikalų komitete (SRK).

Viebas psichologas - 40-čiai tūkst. gyventojų

Psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras komiteto posėdyje teigė, kad dabartinė psichikos sveikatos sistema iš esmės yra neveikianti, o realiai psichoterapeutų pagalba gali naudotis tik už šias paslaugas išgalintys susimokėti žmonės. Kaip pavyzdį D.Pūras pateikė skaičius - šiuo metu 40-čiai tūkst. Lietuvos gyventojų tenka vienas psichologas, o kaip siekiamybė užsibrėžta, kad toks specialistas tektų aptarnauti 20 tūkst. gyventojų.

„Situacija yra labai prasta, dėl to, kad atsisakoma ambicijų, atsisakoma proveržio ir šiuo metu dangstoma visokiais būdais norint parodyti, kokią gerą mes turime vaikų ir ne vaikų psichikos sistemą. Tai yra kiaura sistema, ji skirta tam, kad vaistus išrašinėtų. Kaip gali būti teikiamas psichologinis gydymas, kai psichologas buvo 40-čiai tūkst., o dabar bus 20-čiai tūkst. gyventojų, taip visiškai neįmanoma suteikti paslaugų“, - sakė psichiatras.

Jis sakė iš valdininkų vis sulaukiantis pašaipų dėl siekio, jog Lietuvoje psichikos sveikatos sistema būtų išvystyta kaip Vakarų šalyse, tačiau tuo pačiu retoriškai klausė - kodėl tuomet gali pasaulinį lygį atitikti, pvz., kardiologija?

„Grįžtant prie tokio ciniško požiūrio, mums sako: „Kodėl jūs  norite, kad būtų kaip Suomijoj, Švedijoj, Vokietijoj? O kodėl kardiologijoj gali būt kaip Suomijoj, Švedijoj, Vokietijoj?“ - kalbėjo žinomas psichiatras.

„Tie, kurie turi pinigų, eina pas (privačius) psichoterapeutus, ir Lietuvoje vieni geriausių psichoterapeutų. Bet ar jie kalti, kad ima iš žmonių pinigus, ar kalta sistema, kuri priverčia žmones gauti vieninteliu būdu paslaugą - apsimokant šimtu procentų kainą, nes ligonių kasos net negalvoja normalų įkainį įteisinti, kad normaliai psichoterapijos kursas būtų apmokamas“, - apie esamą situaciją sakė D.Pūras.

Ministerija: situacija nėra tokia bloga

Komitetas bendru sutarimu pavedė SAM šį mėnesį pateikti komitetui pasiūlymus dėl psichikos sveikatos paslaugų apmokėjimo, daugiau lėšų skiriant psichoterapijos paslaugoms ir t.t. Komiteto vadovės „darbietės“ Dangutės Mikutienės žodžiais, „toks jausmas, kad psichikos sveikata kaip nuvarytas kuinas Lietuvoje“.

„Ta konfliktinė situacija SAM, kai pasitraukė vedantys specialistai, jie tiesiog pavargo įrodinėti tiesą. Jei iš praėjusio struktūrinio laikotarpio buvo įkurti centrai regionuose, kad šios paslaugos būtų prieinamesnės gyventojams, ir ypatingai vaikams, dabar paaiškėjo, kad ten sėdi po vieną du specialistus. Viskas akcentuojama į medikamentinį gydymą, stacionarą, bet iki to yra kelias - ką daryti žmogui susidūrus su problemomis, kad jis nesusirgtų, nes depresijų yra labai aukštas rodiklis Lietuvoje, o kiek dar nėra išviešinama. Mes ministerijos prašome, kad būtų pakoreguota ir sužiūrėta - psichologų, psichoterapeutų paslaugų apmokėjimas“, - po komiteto posėdžio žurnalistams sakė D.Mikutienė.

Sveikatos apsaugos viceministrė Laimutė Vaidelienė sakė, jog situacija nėra tokia bloga, kokią ją mato posėdyje pasisakę psichikos sveikatos specialistai. Pasak viceministrės, turint mintyje, jog įvairių psichologinių problemų turi apie 5 proc. gyventojų, tai šiuo metu 40-čiai, o nuo 2016 metų - 20-čiai tūkst. visų gyventojų tenkantis psichologas nėra jau toks ir žemas rodiklis.

„Visada norisi labiau ir mes visada šnekame, kad psichologinė, psichoterapinė pagalba tikrai nėra pakankamai išvystyta, tai yra tarybinio palikimo apie psichiatrinį gydymą reliktas, ir per tuos visus dvidešimt kelerius metus mes labai toli nuėjome, turime labai ženklų pasikeitimą, bet tikrai nėra kaip vakarų šalyse, kur psichologinė pagalba tikrai išvystyta labai plačiai. Mes visi sutinkame, kad į tai reikia eiti, deja, nepavyksta padaryti taip greitai, kaip norėtųsi“, - po posėdžio viceministrė sakė žurnalistams.

Pasak jos, psichologų regionuose trūksta ir dėl itin didelių atlyginimų skirtumų Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse. „Skandinavijos šalyse psichiatrai, psichologai apmokami daug geriau ir didelė dalis specialistų išvažiuoja. Tiek padidinti atlyginimus, kad jie liktų, reiškia padidinti dešimtimis kartų, šiandien tai nėra realu“, - kalbėjo viceministrė.

Psichiatras: trūksta politinės valios

D.Pūras tuo tarpu sakė, jog pagrindinis stabdis yra politinės valios trūkumas.

„Norint sukurti alternatyvą, riekia parodyti laisvą valią - politikai pasako klasikiniam biomedicininiam modeliui, kad užteks pirkti brangius aparatus be saiko, užteks kurti daugybę to pačio organo skyrių kur nors Santariškėse, dabar prioritetas bus vaikų psichinė sveikata, šito mes nei iš vieno ministro neišgirstam. Pinigai liejasi laisvai į vieną vienintelę sritį - medikamentinį gydymą, bet jei vaikai ir suaugusieji gydomi psichotropiniais vaistais, kada jų nereikia, kada reiktų psichologinio gydymo, bet mūsų oponentai įtikina ministerijoj, kad psichologinis gydymas yra nesąmonė ir tokiems dalykams Lietuvos sveikatos sistema niekad neskirs rimtų pinigų. (Nėra) politinės valios padaryti proveržį šioje srityje, priartėti bent prie (Europos) standartų“, - kalbėjo psichiatras.

Kaip pavyzdį D.Pūras perpasakojo interviu su Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktoriumi dr. Valentinu Mačiuliu, kuriame jis sakė gavęs SAM užtikrinimą, kad „bus finansuojami brangūs tyrimo ir gydymo metodai, tokie kaip elektroimpulsinė terapija bei transkranijinė magnetinė stimuliacija“.

Protestuodami prieš SAM politiką pastaruoju metu ją vienas po kito bendradarbiavimo su ministerija nutarė atsisakyti psichikos sveikatos specialistai Paulius Skruibis, D.Pūras, Karilė Levickaitė. Po konflikto su žinomais psichologais ir psichiatrais sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė pratęsė psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo planą rengiančios darbo grupės veiklą ir paskyrė jai vadovauti kitą viceministrę - Jadvygą Zinkevičiūtę pakeitė L.Vaidelienė.

Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovas: analfabetai ir rėksniai

Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis šią savaitę pasklebtame interviu leidinyje „Lietuvos sveikata“ komentuodamas SAM konfliktą su psichikos sveikatos specialistais pareiškė, kad „be tų psichiatrijos analfabetų, kompetentingi žmonės viską sutvarkys kur kas geriau“.

„Rėksniai, kurie „daro pagadą“ visai sistemai, pripratę prie lengvai gaunamų pinigų ir juos stengiasi gauti bet kokia kaina. Norint spręsti psichikos sveikatos problemas, reikia įdėti darbo, suprasti, ką darai bei numatyti, kas bus po to. Tūlas psichologas, net nematęs psichikos ligonių, neperskaitęs bent kelių mokslinių straipsnių bei vadovėlių, aiškina, kaip gydyti psichikos ligas. Kvailystės! (...) Savižudybių problemos Lietuvoje jokia telefonine pagalba prie konsultanto ragelio pasodinus savanorius neišspręsi“, - interviu sakė V.Mačiulis.

Vilniaus ligoninės vadovas taip pat teigė jaučiąs valdininkų daromų sprendimų naudą, kurią anksčiau yra žadėjusi ministrė Rimantė Šalaševičiūtė.

„Jaučiasi. Gavome patikinimą, kad bus finansuojami brangūs tyrimo ir gydymo metodai, tokie kaip elektroimpulsinė terapija bei transkranijinė magnetinė stimuliacija. Tai - brangios paslaugos. Planuojama vienam pacientui apmokėti dešimt tokių procedūrų. Antra gera žinia, kad bus apmokamos ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugos. Šioje srityje dirbame jau ne vienerius metus. Juk nė vienas pacientas iš ligoninės negali būti tiesiog paleistas į gatvę. Reikia tam tikro socialinio paketo, kad kuo ilgiau jis būtų išlaikomas remisijoje“, - „Lietuvos sveikatai“ teigė V.Mačiulis.

Jau praėjo šiek tiek daugiau nei metai, kai VU Medicinos fakulteto profesorius, vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras paskirtas Jungtinių Tautų specialiuoju pranešėju teisei į sveikatą. Jis jau Jungtinų Tautų Žmogaus teisių taryboje Ženevoje perskaitė savo pirmąją ataskaitą, spėjo aplankyti Malaiziją. Rudenį planuoja vykti į Paragvajų, o po kelių mėnesių Niujorke pristatyti kitą ataskaitą.

Specialiojo pranešėjo mandato ypatumai

Kai Jungtinės Tautos nusprendžia, kad kokia nors sritis yra svarbi, jai paskiria nepriklausomą ekspertą, dar vadinamą specialiuoju pranešėju. Jis neatstovauja jokiai valstybei. Į šią poziciją gali pretenduoti ekspertai iš viso pasaulio. Iš pradžių atrenkama 20, iš jų lieka penki ir galiausiai trys. Iš pastarųjų ir renkasi Žmogaus teisių tarybos pirmininkas. Tokiu būdu specialiuoju pranešėju teisei į sveikatą paskirtas prof. D. Pūras. Pirmą kartą istorijoje šią aukštą poziciją užima Lietuvos atstovas.

„Jungtinės Tautos kreipiasi į mane kaip į nepriklausomą jų pačių paskirtą ekspertą, prašydamos paaiškinti, kaip geriausiai įgyvendinti teisę į sveikatą – kaip valstybės ir tarptautinė bendruomenė turėtų spręsti su sveikatos politika susijusias problemas, kaip turėtų investuoti ir ko nedaryti. Tam privalau pasirinkta tema rengti ataskaitas ir jas po vieną kartą per metus pristatyti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje Ženevoje ir Generalinėje asamblėjoje Niujorke. Temas pasirenku pagal tai, kas man atrodo aktualu. Kartais temą gali pasiūlyti Jungtinės Tautos. Turiu mąstyti globaliai, atsižvelgti į regioninius bei valstybių ypatumus. Tarkime, Rytų Europoje aktualiau savižudybės ir prasta psichikos sveikata, o Afrikoje iki šiol miršta labai daug vaikų, nesulaukę nė penkerių metų. Tačiau tenka ne tik rengti ataskaitas, bet ir važiuoti į pasirinktas valstybes, kuriose analizuoju, kaip pagerinti situaciją teisės į sveikatą srityje“, – apie savo mandato ypatumus pasakoja pašnekovas.

Jis paaiškina, kad šią poziciją galima suprasti dvejopai. Siaurąja prasme prof. D. Pūras turi užtikrinti, kad įvairiose pasaulio šalyse būtų prieinamos medicinos paslaugos. „Gerai ir racionaliai veikiantis ambulatorinio gydymo ir ligoninių  tinklas svarbu, bet mano mandatas apima ne tik tai. Individų ir visuomenės sveikatą veikia daugybė socialinių, ekonominių, kultūrinių, psichologinių veiksnių. Manau turįs įrodymų, kad geriausias būdas veiksmingai saugoti sveikatą yra demokratija. Bet ne visoms pasaulio valstybių vyriausybėms toks požiūris bus priimtinas“, – platesnį žvilgsnį į savo mandatą apibūdina psichiatras prof. D. Pūras.

Pirmoji ataskaita sutikta palankiai

Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisei į sveikatą jau pristatė pirmąją ataskaitą. Joje apžvelgė savo mandato raidą per 12 pastarųjų metų ir nubrėžė vizijos gaires: „Teisei į sveikatą ankstyvoje vaikystėje, paauglystėje, teisei į psichikos sveikatą skirsiu daugiau dėmesio. Išskyriau prievartos (smurto) problemą, kuri daro neigiamą įtaką žmonių, visuomenės sveikatai. Šiai problemai mažinti siūlysiu veiksmingus neprievartinius būdus, tarp jų ir modernių visuomenės sveikatos principų nuoseklų taikymą. Smurtą galima įveikti švietimu, o bet koks smurtavimas prieš vaiką yra visiškai nepriimtinas ir netinkamas būdas spręsti problemas. Apibūdinau sveikatos apsaugoje įsivyravusio biomedicininio modelio pliusus ir minusus bei pažadėjau prie jų rimčiau sugrįžti.“

Neretai manoma, kad svarbu investuoti į labai brangią įrangą, ir tada ligoniai pasveiks. Kai kur tokiam požiūriui skiriama per daug dėmesio ir pinigų. Sveikatą galima pagerinti ne tik medicininiais būdais ir ne tik ligoninėse ar poliklinikose. Todėl prof. D. Pūras kalbėjo apie medikų rengimo problemą. Būsimuosius medikus reikia rengti plačiau. Gydytojas turėtų susigaudyti tiek etikoje, tiek sveikatos ekonomikoje, gerai žinoti, kokie procesai vyksta visuomenėje, kaip jie veikia žmonių sveikatą.

Pašnekovas džiaugiasi, kad pirmoji ataskaita buvo palankiai sutikta, o iš maždaug 60 pasisakymų vos keletas buvo santūriai kritiški. „Gal taip nutiko dėl to, kad tai mano pirmoji ataskaita. Tarsi gavau pasitikėjimo votumą, nes juk pristačiau savo viziją. Tai nebuvo klasikinė ataskaita, kai tiesiog išgvildeni kokią nors temą“, – svarsto Jungtinių Tautų nepriklausomas ekspertas. Jis priduria, kad specialiųjų pranešėjų situacija dviprasmiška: po vizito į konkrečią valstybę jie turi įvardyti, kas joje blogai, ypač jei ten pažeidžiamos žmogaus teisės. Suprantama, tos šalies atstovai gali nesutikti ir, pavyzdžiui, teigti, kad ekspertas nekompetentingas. Tokia kritika anaiptol nereiškia blogo darbo. Tačiau pašnekovas pažymi, kad teisės į sveikatą klausimų svarstymas – patinka mums ar ne –  yra pasaulinės geopolitikos atspindys.

Prof. D. Pūras pristatė ataskaitą ir apie situaciją Malaizijoje. Borneo saloje jis susitiko su vietiniais gyventojais (čiabuviais). Jie skundėsi patiriantys diskriminaciją, nes oligarchai iš žemyninės dalies čia  beatodairiškai vysto pramonę. Dėl to upėje dingo žuvys, išnyko vaistažolės ir kiti augalai, kuriuos čiabuviai rinkdavo ir taip prasimaitindavo. „Taigi šių žmonių teisės pažeidžiamos. Apie tai informuota Malaizijos vyriausybė. Ar ji gilinsis į mano pateiktas išvadas ir apie 20 rekomendacijų, priklauso nuo šios Pietryčių Azijos valstybės brandumo. Ji gali ir visiškai į pasiūlymus neatsižvelgti. Tikiuosi, kad Malaizijoje bent jau vyksta jų svarstymai, nes bendraudamas su ministrais pastebėjau daug konstruktyvumo“, – paaiškina profesorius. Šiuo metu derinama vizito į Paragvajų programa, temos, kuriomis domėsis Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas. Jis turi teisę važiuodamas iš vieno suplanuoto taško į kitą sustoti pusiaukelėje, jeigu pastebės su sveikata susijusį objektą ar reiškinį, nebūtinai gydymo įstaigą. Šių metų pabaigoje ar kitų pradžioje prof. D. Pūras tikisi aplankyti Siera Leonę ir Liberiją ar bent vieną šių valstybių, kurios nukentėjo nuo Ebolos viruso.