Lemtinga pažintis

Penkiolikametę Ūlą Inga pirmą kartą pamatė Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos skyriaus priėmime. Įduota gimnazijos, kurioje mokėsi, mokytojos, lydima močiutės, paauglė į gydymo įstaigą pateko dėl dar vieno bandymo nusižudyti. Šių, kaip netrukus sužinojo Inga iš paauglę priėmusios pirminės konsultacijos, buvo daugiau. Ūla pjaustėsi rankas, gėrė žiurkių nuodus.

„Mergaitė atrodė liūdna, buvo matyti, kad ji labai kenčia. Paklausiau, kodėl bandė žudytis. Ūla atsakė, kad ji niekam nerūpi, niekas ja nesidomi. Raminau, sakiau, kad ji rūpi močiutei, mokytojai ir man, – žinodama, kad į savižudybę linkusiems žmonėms svarbu turėti viltį, Inga ant lapelio užrašė savo telefono numerį ir pasakė Ūlai, kad lauks jos skambučio, kai tik ši išeis iš ligoninės. – Jaučiau, kad ji parašys, tik tikėjausi, kad tai įvyks kiek greičiau. Man ji parašė praėjus tik kuriam laikui, kai paliko gydymo įstaigą.“

Pirmąją žinutę lydėjo skambutis, po jo – susitikimas. Inga Ūlą kvietė į svečius, imdavo į šeimos keliones. Stebėdama paauglės ir motinystės teisių netekusios jos mamos bendravimą, paauglei pasiūlė psichoterapeuto konsultacijas. Ūla sutiko.

„Nuo pat pirmųjų dienų mes buvome draugės. Juk ir amžiaus skirtumas tarp manęs ir Ūlos – vos šešiolika metų“, – Inga tikino minčių apie paauglės globą neturėjusi iki lemtingos vasaros dienos.

Laukusi Ūlos, kad drauge su ja ir sutuoktiniu leistųsi į kelionę, Inga  telefono ragelyje išgirdo verkiančios mergaitės balsą – ištikta klinikinės mirties ir nuvežta į ligoninę, mirė jos močiutė.

„Ūla verkė, prašė jos nepalikti. Per dešimt minučių turėjome apsispręsti, ką daryti“, – tiek laiko, anot moters, neprireikė. Paklaususi vyro, kaip šis reaguotų, jei į jų šeimą ateitų Ūla, ir išgirdusi pritarimą bet kokiam jos sprendimui, Inga nedvejojo. Dar tą pačią dieną susitiko su mergaite. Netikėtai susipažino ir su vienu jos giminaičiu – įtariu, tačiau dukterėčiai nieko negalinčiu pasiūlyti dėde. Paaiškinusi, kad nori gerovės Ūlai, o ne naudos sau, po laidotuvių Inga su sutuoktiniu paauglę išsivežė į savo namus ir pradėjo ją globoti.

Ėmė maištauti

Kai Ūla atkeliavo į Ingos namus, buvo vidurvasaris. Paauglė labai išgyveno močiutės netektį, jai labai reikėjo kitų žmonių artumo.

„Pirmas mėnuo buvo gana ramus. Mes tiesiog daug laiko leidome kartu, dažnai sėdėjome apsikabinusios, kartu verkėme“, – Inga pasakojo, kad, atėjus rugsėjui, skelbusiam naujų mokslo metų pradžią, iššūkių atsirado daugiau.

Mokykla, pamokos ir namų darbai paauglę grąžino į rutiną, kuri atskleidė tam tikrų jos įgūdžių stoką. Ūla nenorėjo lankyti mokyklos, o namuose – tvarkytis.

„Kurį laiką ji vadovavosi valios pastangomis, o vėliau atsiskleidė įpročiai, kuriuos suformavo ankstesnis gyvenimo būdas. Močiutei pasakiusi, kad blogai jaučiasi, ji neidavo į mokyklą arba, išėjusi iš namų, iki mokyklos taip ir nenueidavo. Nesitvarkė mergaitė ir namuose. Be to, Ūla rūkė. Susitarimas, kad ji atsisakys priklausomybės, sukėlė dar daugiau prieštaravimų“, – tam, kad Ūlai būtų lengviau vykdyti savo pareigas, Inga nustatė tam tikras taisykles.

Sulaužiusi duotą žodį tvarkytis, stropiai mokytis, Ūla galėjo rinktis, ko neteks: dienpinigių, linksmybių ar telefono. Galimi apribojimai tuo metu šešiolikmetę privertė dar labiau maištauti. Ji ėmė ieškoti užuojautos pas kitus žmones, prisiminė dėdę, kuris pažinties dieną tardė būsimus dukterėčios globėjus, prikalbėjo jam nebūtų dalykų apie globėjus. Giminaitis kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių.

„Reikėjo atsiprašyti iš darbo, bendrauti su specialistais. Viską išsprendėme, nes realiai tų problemų nebuvo, – Inga neslėpė tąsyk jautųsi ne pyktį, o neapsakomą skausmą širdyje. – Supratau, kad Ūla – traumuotas vaikas, todėl problemas sprendžia savaip ir dėl to ji nėra kalta. Tiesiog buvo liūdna, kad artimieji, kurie nenorėjo suteikti jokios pagalbos mergaitei, apsunkina reikalus žmonėms, kurie nori jai padėti.“

Turtas: Inga laiminga anuomet drauge su vyru apsisprendusi globoti Ūlą, nes tai, ką patyrė būdami drauge, – neįkainojama patirtis. I. Giedraitienės asmeninio archyvo nuotr.

Turėjo valgymo sutrikimų

Nei Ūlos dėdės poelgis, nei nuolatiniai paauglės motinos gąsdinimai, kad, neleidus susitikti, iškvies Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus, sutuoktinių neišmušė iš vėžių. Pasakę sau, kad stengsis Ūlos labui ir darys viską, kad ji pasveiktų, sustiprėtų ir galėtų savarankiškai gyventi kitaip nei ankstesnėje šeimoje, Inga su vyru nesileido išmušami iš vėžių. Sutuoktiniai sulaukė begalinio tėvų, giminaičių, draugų ir kolegų palaikymo. Žinoma, buvo ir tokių, kurie ragino atsisakyti Ūlos ir gyventi be problemų. Tokią galimybę turėjo abi pusės, tačiau nė viena jų nepasinaudojo. Tik kartą, po eilinio Ūlos maišto, Inga paklausė, ar tikrai nevertėtų paieškoti kitos vietos, kurioje paauglei būtų geriau nei šiuose namuose.

„Žinoma, Ūla atsakė, kad ji niekur nenori iš mūsų išeiti“, – vis dėlto kartą, anot Ingos, tai įvyko. Maždaug aštuonioliktaisiais Ūlos gyvenimo metais, ji susidūrė susidūrė su valgymo sutrikimais. Ingos kalbos apie savęs žalojimą ir galimą susinaikinimą jauną merginą erzino, todėl ji nusprendė palikti globėjų namus. Teisiškai ji tai galėjo padaryti, nes buvo pilnametė. Pirmiausiai Ūla išvyko pas mamą. Po trijų dienų nešildomame name išėjo iš jos, bet pas Ingą negrįžo.

„Darėme viską, kad gautume jai bendrabutį, nes gyventi su mumis Ūla nenorėjo. Po savaitės vėl ėmėme bendrauti, o jos anoreksija toliau progresavo“, – Inga pasakojo šiaip ne taip aštuoniolikmetę įkalbėjusi susitikti su psichologe, o paskui nueiti į valgymo sutrikimų centrą. Iš ten Ūla grįžo atgal pas Ingą. Tęsė medikamentinį gydymą, atsigavo, sustiprėjo ir, atrodo, pamiršo, kas yra valgymo sutrikimai.

Visi mes turime teisę rinktis, tačiau, darydami tai, patys atsakome už padarinius.

Atsakomybė už padarinius

Ingos ir Ūlos santykiai, kaip ir lėliukė, kol virsta drugeliu, perėjo įvairius etapus. Buvo taip, kad paauglė su visais bendravo, o šalia globėjos ją apimdavo liūdesys arba pyktis. Nors buvo skaudu, Inga suprato – visa tai, ko vaikystėje mergaitė neišgyveno su savo biologine mama, dabar turi išgyventi su ja, todėl kantriai į save gėrė visas paauglės emocijas.

„Kaip jau minėjau, Ūla turėjo problemų dėl savižudybių. Buvome susitarę, kad šiuose namuose negalima savęs žaloti. Deja, duoto žodžio ji nesilaikė“, – Inga pasakojo, kad pakelti ranką prieš save Ūlą išprovokavo barnis dėl kelias savaites netvarkyto kambario.

Apie bandymą pasismaugti plaukų tiesintuvo laidu globėja sužinojo visiškai atsitiktinai. Paauglės telefone radusi įtartinų nuotraukų, kalbėdama su ja, Inga atkreipė dėmesį į slepiamas smaugimo žymes ant kaklo.

„Visi mes turime teisę rinktis, tačiau, darydami tai, patys atsakome už padarinius. Ūla žinojo, jei pasikartos bandymai žudytis, ji privalės keliauti į ligoninę, dėl to buvo nelaiminga, pikta. Tėvai ir vyras klausė, ar tikrai reikia ją ten vežti. Žinojau, kad ligoninė nelabai padės, bet laikiausi nuomonės, kad ji turi jausti padarinius“, – Inga pasakojo, kad, grįžusi iš gydymo įstaigos, Ūla kurį laiką nekalbėjo, kol vieną dieną pratrūko ir išliejo visas nuoskaudas.

Nebijokite prašyti pagalbos

Birželį Ūlai suėjo 20 metų ir visi sunkumai, regis, praeityje. Dabar juodvi vis dažniau pasikalba apie tai, ką, būdama paaugle ir atėjusi į naujus namus, Ūla jautė, kodėl vienaip ar kitaip elgėsi. Tiesa, ne į visus klausimus jauna mergina turi atsakymus.

„Prieš mūsų pokalbį paklausiau Ūlos, ką ji norėtų pasakyti globėjams, kurie sprendžia dėl paauglio globos. Jos žodžiai buvo tokie: reikia būti žmogumi, kuris nebijo iššūkių, reikia būti labai kantriam, nepriimti kai kurių dalykų asmeniškai, nes įpročiai, susiformavę iki atsikraustant,  negali greitai keistis. Labai svarbu, anot Ūlos, nebijoti emocijų ir kantriai laukti, nes dažnai patys vaikai nesupranta, ką ir kodėl jaučia. Ką šiandien jaučia Ūla? Ji džiaugiasi, kad tapo kitu žmogumi, o visai tai, apie ką ji svajojo, ėmė pildytis“, – Inga Ūlos mintis papildė savosiomis.

Visi, galvojantys apie vaiko globą, 35-erių moters manymu, turi įsitikinti, ar viskas gerai su jų saviverte. Esant bent menkiausiai nepasitikėjimo savimi užuomazgai, išauga rizika neatsilaikyti prieš manipuliacijas, visuomenės nuomonę ir palūžti.

„Dar vienas labai svarbus momentas – prašyti pagalbos. Nereikia bijoti! Ieškokite informacijos patys, o jei reikia, kreipkitės pas specialistus ir kitus globėjus“, – patiems imtis pokyčių, kokius nori matyti kituose, kvietė Inga.

Ryšys: Ūla Ingą vadina mini mama, o Inga Ūlą – savo mergaite. I. Giedraitienės asmeninio archyvo nuotr.

Nepasitiki savo jėgomis

Tokių istorijų kaip Ingos ir Ūlos – nedaug. Paauglių globa, anot specialistų, vis dar apipinta mitais. Žmonės įsivaizduoja, kad dauguma jų turi elgesio problemų, vartoja svaigalus, rūko, keikiasi, bėga iš pamokų, smurtauja, šlaistosi gatvėse, vagiliauja. Išimčių yra, o visi paminėti punktai gali užgriūti ir visuomenėje gerbiamos, regis, darnios šeimos atžalą. Juk yra pavyzdžių, kai vienas sūnus baigia medicinos studijas, o kitas neišbrenda iš priklausomybių liūno.

„Kalbant apskritai, globėjų yra per mažai būtent vaikams, turintiems sveikatos, elgesio problemų, ir paaugliams. Rasti globėją mažam vaikui nesunku, o galinčių globoti vyresnio amžiaus vaikus – sudėtingiau. Paauglystė jau savaime yra krizinis laikotarpis, o čia paauglys susiduria ne tik su augimo krize, bet ir su kitomis – gyvenimo biologinėje šeimoje, traumine patirtimi – problemomis“, – visa tai, anot Nacionalinės globėjų, įtėvių mokymų ir konsultavimo specialistų asociacijos valdybos pirmininkės, paramos šeimos centro „Darnūs namai“ įkūrėjos Daivos Matulevičiūtės, žmones atbaido nuo minties apie paauglių globą.

Jie bijo naujojo šeimos nario neigiamų patirčių, su kuriomis reikės tvarkytis. Suvokdami, kad laukia adaptacinis laikotarpis ir su juo susiję etapai, žmonės nenori patirti įtampos savo kasdieniame gyvenime.

„Žmonės nepasitiki savo gebėjimais įveikti problemas, bijo, kad negalės būti gerais globėjais. Iš dalies ta baimė pagrįsta, bet globėjai visuomet gauna pagalbą“, – tam, anot D. Matulevičiūtės, yra sukurtas tinklas.

Kiekviena savivaldybė turi specialistų, globos koordinatorių, tarnybos atestuotų darbuotojų, kurie teikia pagalbą ne tik globėjams, bet ir vaikams. Svarbiausia, anot pašnekovės, kad globėjai gebėtų dalytis savo išgyvenimais ir drąsiai prašytų paramos.

„Ne visi globėjai kreipiasi pagalbos, nes bijo, kad tarnybos specialistai palaikys juos negebančiais. Be reikalo. Jei susidūrėte su sudėtinga adaptacija, sunku suprasti vaiko elgesį, reikia ryžtis. Su parama paauglio globa yra įveikiamas iššūkis“, – tiesa, net ir tokiu atveju, pasak specialistės, nereikėtų tikėtis greito rezultato. Pirmiausiai vaikus reikia priimti tokius, kokie jie yra, o tada ir pokyčiai lengviau ateis. Didžiausia klaida, kurią daro globėjai, – noras globotinį paversti žmogumi, kuris atitiktų jų ir visuomenės lūkesčius.

Globa – ne popieriai

Mintys dėl globos, D.Matulevičiūtės teigimu, kiekvieno galvoje gula skirtingai. Vienam apsispręsti pakanka vos kelių mėnesių, o kitos šeimos ar pavieniai asmenys mąsto ir kelerius metus. Skubos nėra, kaip ir prievartos, nes globa – ne tik priėmimas į savo namus, bet ir į širdį.

„Jei jau pradedate svarstyti, tuomet būtinai domėkitės šia tema, rinkite informaciją, skaitykite straipsnius“, – daryk uždavus sau klausimą ir darsyk į jį atsakius teigiamai, anot pašnekovės, laukia kitos procedūros, toli gražu nepanašios į baubą, kuriuo retsykiais vis dar iliustruojama globa.

Pirmiausiai reikia pasitikrinti sveikatą, gauti atitinkamą formą, ją kartu su prašymu nunešti į miesto savivaldybę, o sulaukus teritorinio vaiko apsaugos skyriaus specialistų teigiamo pradinio vertinimo, pradėti mokymų kursą. Jis suskirstytas į septynis susitikimus po tris valandas. Vykstant mokymams specialistai apsilanko norinčiųjų tapti globėjais namuose. Individualių pokalbių metu pagal standartizuotą klausimyną jie renka informaciją, tarkim, kaip būsimoji šeima užtikrintų fizinę vaiko aplinką, jo poreikių tenkinimą, kaip gebėtų kompensuoti vaiko raidos sunkumus, kaip priimtų jo istoriją ir pan. Įvertinę norinčiųjų tapti globėjais pasirengimą, specialistai parašo išvadą.

„Tikrai visko būna. Žmonės atkrenta ir mokymų metu, ir po jų. Ne visi įvertina atsakomybę, nesupranta, kad duoti reikės daugiau, nei tikisi gauti. Mano, kad vaikas bus dėkingas jau nuo pirmų dienų, bet tam, kad jis jaustų dėkingumą, reikia labai daug laiko. Žmonės vis dar paviršutiniškai vertina globą, galvoja, kad svarbiausia – dokumentai, mokymai, išvada, bet yra daug giluminių, labai svarbių ir jautrių dalykų, – D.Matulevičiūtė prisiminė vieną moterį ir jos globojamą vaikelį, kuris užmigdavo tik tada, kai padėdavo galvą jai ant krūtinės. – Arba – tėtis. Nesvarbu, kiek laiko praleidžia darbe, vyro vaidmuo yra milžiniškas. Globėja visą dieną namuose triūsė, valgyti darė, o grįžo tėtis, ir viskas!“

Ieškoma vaikui šeima

Teigiama specialistų išvada ir visiška vidinė ramybė dėl apsisprendimo diktuoja tolesnę įvykių eigą. Dar pačioje pradžioje nurodžiusi norimo vaiko lytį, amžių, globojamų vaikų skaičių, šeima ar asmuo įžengia į laukimo etapą.

„Dažniausiai šeimos pažymi, ko nori. Lytis ne visuomet svarbi, o štai amžiaus ribą nurodo beveik visi. Tik kai kurių ta riba būna labai siaura, tarkim, nuo dvejų iki trejų metų. Tada kalbame su žmonėmis, bandome tas ribas praplėsti“, – kalbėjo D.Matulevičiūtė.

Radus vaiką, būsimi globėjai gauna visą su juo susijusią informaciją:  kilmę, sveikatos būklę, juridinį statusą. Priklausomai nuo pastarojo punkto, gali būti skiriama nuolatinė ir laikinoji globa. Šios tikslas – po kurio laiko gražinti vaiką į jo biologinę šeimą, nuolatinės – rasti naują. Bet kuriuo atveju specialistai vertina, kokia šeima ir ką gali globoti, nes visa globos sistema paremta principu, kad ne šeimai ieškomas vaikas, o vaikui – šeima.

Personalui labai svarbu nestovėti vietoje, augti ir keistis atliepiant kiekvieno vaiko poreikius.

Po aiškėjančių problemų viename iš Kauno regiono globos centrų, Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius inicijavo atvirą pokalbį su šios įstaigos socialiniais darbuotojais, jų padėjėjais, globos koordinatoriais. Atskirai  – su čia gyvenančia jaunuomene. Dauguma yra paaugliai, nelengvą gyvenimo kelią nuėję, susidūrę su priklausomybėmis, smurtu.  

“Su kiekvienu iš jų galima rasti kontaktą, žinoma, nelengva. Kaip ir su bet kuriuo kitu vaiku, paaugliu. Šiandien jaunuomenė kitokia, kitas tempas, kiti poreikiai. O štai dinamiškumo, neretai trūksta iš dirbančių su jais žmonių”, – kalbėjo N. Martišienė. Tik gebėjimas prisitaikyti, tapti autoritetu, padės atrasti kontaktą, sukurti ryšį, o kartu ir pasiekti bendrus tikslus bei tinkamai paruošti gyvenimui savarankiškai”.

Vaiko teisių skyriaus vadovė pabrėžė, kad kalba ne apie personalo kompetencijas, jautrioje srityje dirba daug atsidavusių žmonių: „visi norime vaikui geriausio, todėl turime suprasti, ko augančiam žmogui šiandien reikia, ieškoti naujų bendravimo formų, nevengti iššūkių”.

Kaip vieną iš didžiausių problemų globos centro darbuotojai įvardijo globojamų vaikų išėjimą iš įstaigos ilgesniam laikui nepranešus, nuogąstauta dėl mokyklos nelankymo. Kai kurie paaugliai pakeitė tris mokyklas, bet taip ir nepritapo, jokios priemonės nedavė rezultato. Ignoruojamos bendros elgesio taisyklės.

Nelengvai atvirumui pasidavę jauni žmonės, akcentavo kitus skaudulius: suvaržymus, jų asmeninės erdvės nepaisymą. Dalis vaikų į klausimą, ar jaučiais suprasti, atsakė “ne”.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pertvarkų ekspertė, ilgametę patirtį turinti specialistė Daiva Matulevičiūtė pastebėjo, kad neraminantis elgesys gali būti ir protesto išraiška. 

Anot D. Matulevičiūtės, globos įstaigoje gyvenančiam vaikui stinga tvirtų emocinių ryšių su mama ar kitu jam svarbiu žmogumi, kuris priimtų ir mylėtų besąlygiškai. Stinga privačios erdvės, namų jausmo, o tai jauname žmoguje iššaukia prieštaringus jausmus.

„Globos centre gyvenančių vaikų poreikiai užtikrinami, švietimu, net laisvalaikiu pasirūpinama, bet ar visada jie jaučiasi išgirsti, ar atliepiami jam svarbiausi vidiniai poreikiai”, – retoriškai klausė Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Neringa Martišienė, dar kartą akcentuodama būtinybę stiprinti globos centruose dirbančiųjų profesionalumą.

Spręsdama šias problemas, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba investuoja į specialistų mokymus, kompetencijų stiprinimą. Į vykdomus mokymus bus įtraukti ir globos centrų darbuotojai. Šios priemonės numatytos įgyvendinant Vaiko gerovės 2019-2021 metų veiksmų planą.

Paramos šeimai centrui "Darnūs namai" vadovaujanti socialinė darbuotoja kartu su kolegomis apmoko būsimuosius įtėvius ir globėjus, konsultuoja su problemomis susiduriančias šeimas, kuriose jau gyvena įvaikintas ar globojamas vaikas. Į netrukus prasidėsiančius mokymus pagal vadinamąją GIMK (Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo) programą moteris kviečia visas vaikus mylinčias šeimas – net tas, kurios abejoja, ar sugebėtų auginti vaiką, su kuriuo nesieja kraujo ryšiai. "Turėtume suvokti: nėra svetimų vaikų. Visi vaikai turi teisę į saugią, laimingą vaikystę", – D.Matulevičiūtė.

– Po keturmečio iš Kėdainių mirties daug kalbama apie tai, kad vaiko teisių apsaugos sistema Lietuvoje neveikia. Jūsų manymu, ar tokia sistema apskritai sukurta?

– Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Po jos ratifikavimo priimta nemažai teisės aktų, susijusių su vaiko teisių apsauga. Sistema sukurta, ji tobulinama, tačiau tam, kad tokie atvejai kaip Kėdainiuose nepasikartotų, stinga visuomenės neigiamo požiūrio į smurtą prieš vaikus, šio smurto netoleravimo. Jei žmonės liks abejingi, jokie teisės aktai nepadės. Turėtume suvokti: nėra svetimų vaikų. Visi vaikai turi teisę į saugią, laimingą vaikystę. Jei girdime ar matome, kad vaikas patiria smurtą, girdime, kad kaimynai rėkia ant vaiko, matome nuskriaustą vaiką darželyje ar mokykloje – negalime nekreipti į tai dėmesio. Neturime galvoti, kad tai, kaip auklėti vaikus, yra tik jų tėvų reikalas. Kiekvienas mūsų turėtume paklausti savęs, ar viską, ką galėjau, padariau, kai tai girdėjau ar mačiau.

– O kaip jūs siūlytumėte reaguoti? Iš karto skambinti pagalbos telefonu ar bandyti perkalbėti suaugusįjį?

– Siūlau reaguoti pagal situaciją, ne visada reikia pradėti nuo skambučio. Galima pakalbinti suaugusįjį, mamą ar tėtį, pasakyti: matau, kad jums sunku, jūs nesusitvarkote, jus vaiko elgesys erzina. Reikėtų pasiūlyti kreiptis pagalbos į psichologą. Svarbu nelikti abejingam, parodyti, kad jūs girdite ar matote netinkamą elgesį su vaiku. Jei tas žmogus į pastabas nereaguoja, jo elgesys nesikeičia, įvertinant situaciją reikėtų skambinti pagalbos telefonu arba Vaiko teisių apsaugos skyriui.

Deja, Lietuvoje į socialinės rizikos šeimų apskaitą šeimos dažniausiai įtraukiamos tada, kai jų problemos tampa labai didelės, kai jų nebeįmanoma paslėpti, kai labai smarkiai kenčia vaikai. Prieš pusmetį patvirtintame Bendro darbo su šeimomis tvarkos apraše, pagal kurį turėtų dirbti socialiniai darbuotojai, šeimos suskirstytos atsižvelgiant į rizikos lygį jose: aukštą, vidutinį ir žemą. Žemam rizikos lygiui priskiriamos krizę išgyvenančios šeimos. Tai gali būti šeimos, stovinčios ties skyrybų slenksčiu, arba šeimos, kuriose nemokama susitvarkyti su tam tikro amžiaus krizę išgyvenančiu vaiku. Jei tokioms šeimoms būtų suteikiama psichologo, socialinio darbuotojo, mediatoriaus pagalba, jei jos turėtų galimybę lankyti socialinių ar pozityvios tėvystės įgūdžių mokymus, būtų užkirstas kelias gilesnėms problemoms atsirasti.

– Vėl prabilta apie tai, kad vaikus iš socialinės rizikos šeimų reikėtų paimti greičiau. Ar pakaktų globėjų, pas kuriuos šie vaikai galėtų ilgesniam ar trumpesniam laikui prisiglausti?

– Šiuo metu globėjų nepakaktų. Žmonės nesiryžta globoti vaikų – globėjų trūksta. Valstybiniu lygiu kalbama apie socialinio globėjo teisinį statusą, apie tai, kad už šį darbą būtų mokama. Socialinis globėjas – tai fizinis asmuo, atitinkantis Civilinio kodekso globėjui keliamus reikalavimus, išklausęs globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo kursus, globojantis laikinai be tėvų globos likusius vaikus, su kuriais nėra susietas giminystės ryšiais ir kuriuos globoja ne ilgiau kaip 12 mėnesių. Kai tai bus įteisinta, galbūt atsiras daugiau globėjų.

– Kokie žmonės gali tapti globėjais ar įtėviais?

– Egzistuoja keletas žmonių tipų. Vieniems yra visiškai nepriimtina globoti svetimą vaiką (tokių žmonių yra ir tarp tų, kurie neturi savo biologinių vaikų). Net ir turėdami galimybių, jie to nesiimtų. Kiti svarsto, bet nesiryžta, abejoja, vadovaujasi visuomenėje sklandančiais mitais. Treti apsisprendžia ir ateina į globėjų kursus. Tam juos dažniausiai kažkas paskatina. Šiuo metu, po įvykių Kėdainiuose, juntame norinčiųjų tapti globėjais padaugėjimą. Mat dabar pradėta daugiau kalbėti apie socialinius ar budinčius globėjus, pradėta kalbėti apie tai, kad globėjų trūksta. Būtų idealu, jei globėjų daugėtų ne po panašių įvykių, o visuomenei tapus sąmoningesnei.

Globėjais gali tapti 21–65 metų asmenys. Artimieji giminaičiai (močiutės, seneliai, broliai, seserys) gali globoti nuo 18 metų ir vyresni nei 65 metų. Dažnai imamasi globoti jau pažįstamą vaiką, su kuriuo sieja tam tikri emociniai ryšiai.

Apribojimai įvaikinti griežtesni. Įstatymas numato, kad įvaikintojais gali tapti asmenys iki 50 metų. Išimtiniais atvejais teismas gali priimti teigiamą sprendimą ir dėl vyresnio žmogaus tinkamumo įsivaikinti. Dažniausiai tai yra atvejai, kai norimas įsivaikinti vaikas jau auga toje šeimoje – yra globojamas. Išimtys daromos ir tada, jei vienam iš sutuoktinių jau sukakę 50 metų, o kitam – ne. 50-mečiams mes jau nesiūlome įsivaikinti kūdikio: juk tokio amžiaus moterys paprastai negimdo.

Manau, griežtesnis amžiaus cenzas norintiesiems įsivaikinti yra teisingas. Juk įtėviai vaiką turėtų spėti užauginti. Įvaikintojai už įvaikintą vaiką prisiima atsakomybę visam gyvenimui. Toks vaikas yra prilyginamas jų biologiniam vaikui. Įsivaikina dažniausiai 35–45 metų sutuoktinių šeimos. Globoti ateina įvairaus amžiaus žmonės. Yra žmonių, kurie imasi globoti, kai jie dar kupini jėgų, energingi, o biologiniai vaikai jau užauginti. Pajutę tuščio šeimos lizdo sindromą, kai vaikai išsikrausto iš namų, norėdami padaryti gerą darbą jie imasi globoti vaikus.

Kita kategorija žmonių – tai šiek tiek jaunesni, 30–40 metų žmonės. Tai neabejingi, socialiai atsakingi žmonės. Jie turi savo vaikų, jų šeimos tvirtos, jie gyvena visavertį gyvenimą, tačiau nori prisidėti prie konkretaus vaiko gerovės jį globodami arba įvaikindami. Labai gerbiame ir vertiname šeimas, kurios ryžtasi globoti ar įsivaikinti. Šios šeimos – tai mūsų visuomenės elitas. Jos daro labai gerą darbą – pakeičia vaiko gyvenimą. Juk kartais užtenka vieno žmogaus, kad vaiko gyvenimas pasikeistų į gerąją pusę.

Norintieji tapti globėjais ar įtėviais turi ne tik pereiti tam tikrą atranką, bet ir dalyvauti 30 val. trukmės mokymuose.

– Kodėl reikalingi mokymai?

– Juose pasirengiama globėjo ar įtėvio vaidmeniui. Čia mokome, kaip užtikrinti stabilumą vaiko gyvenime, kaip atvirai kalbėti su vaiku apie jo biologinius tėvus, apie jo globą ar įvaikinimą, kaip užmegzti saugų prieraišumą su vaiku. Taip pat kalbame apie netektis, kurias tiems vaikams yra tekę išgyventi. Kiekvienas vaikas ateina su savo neigiama patirtimi – juk jie atskirti nuo savo biologinių tėvų. Kalbame apie savivertės kūrimą, šeimos ryšių stiprinimą, vaikų auklėjimą. Šeimos labai dažnai susiduria su auklėjimo problemomis. Kalbame apie pasiruošimą pokyčiams, nes vaiko atėjimas į šeimą atneša daug permainų, apie sąmoningą sprendimų parengimą. Per tą laiką, kol šeimos lanko kursus, jos ne tik įgyja žinių – ir laukia, pasiruošia vaiko atėjimui į šeimą. Nėščia moteris laukia vaiko devynis mėnesius, o globėjai ar įtėviai ruošiasi vaiko atėjimui šiek tiek trumpiau: nuo to laiko, kai jie pateikia dokumentus iki mokymų pabaigos praeina apie pusė metų. Per tą laiką šeima pasitikrina ir savo gebėjimus, ir motyvaciją. Po mokymų ir mūsų vizitų į namus gimsta išvada, kurioje įvertiname konkrečios šeimos gebėjimus tenkinti vaiko poreikius. Atsižvelgiama į šeimos norus dėl vaikų skaičiaus, amžiaus, lyties, sveikatos. Tačiau mes ne šeimai ieškome vaiko, bet vaikui šeimos. Vadinasi, ieškome ne bet kokios šeimos, o mylinčios, norinčios savo meile dalytis su vaiku.

– Kiek potencialių globėjų, įtėvių atkrenta?

– Nedaug, nes paprastai ateina sąmoningi, apsisprendę žmonės, ilgai galvoję apie globą ar įvaikinimą. Dažnai ateina tie, kurie turi įsivaikinusių ar globojančių giminių ar draugų. Pasitaiko ir tokių, kurie, palankę mokymus, supranta, kad globa ar įvaikinimas nėra tas pats, kas savo pagimdyto vaiko auginimas – tai sudėtingesnė užduotis. Juk įvaikinami ar patenkantys į globą vaikai jau būna atstumti, palikti anksčiau, dažnai patyrę įvairių rūšių smurtą. Ir juos auginti yra sudėtingiau nei savo vaiką. Galų gale yra vaiko biologiniai tėvai, su kuriais globėjai turi pareigą užtikrinti vaiko ryšius, jeigu tai nekenkia vaiko interesams. Pasitaiko, kad po mokymų žmonės pakeičia nuomonę ir apsisprendžia negloboti. Tačiau tokių atvejų nedaug.

– Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti tie, kurie nori globoti, įsivaikinti? Ar teisingas toks mąstymas: pagaminsiu didesnį kiekį maisto, nupirksiu daugiau drabužių, ir viskas bus gerai?

– To neužtenka. Vaiko fizinių poreikių tenkinimas – jo maitinimas, rengimas, prausimas – yra tik maža globos dalelė. Į vaiko globos sąvoką įeina daug ir sudėtingų dalykų, visų pirma – vaiko psichologinių poreikių tenkinimas. Išskirčiau dar vieną svarbią savybę, kurią turi ne visi žmonės. Tai gebėjimas mylėti svetimą vaiką. Tai gali ne visi. Labai svarbu, kad būsimieji įtėviai, globėjai suvoktų, kad vaiko elgesys gali būti ne toks, kokio jie tikisi. Psichologiškai traumuotas vaikas paprastai nepasitiki suaugusiais žmonėmis. Todėl vaikui adaptacijos naujoje šeimoje laikotarpis būna sudėtingas: jam reikia priprasti prie naujos aplinkos, o šeimai reikia priimti naują narį, prie jo priprasti. Jei šeimoje yra biologinių vaikų, keisis ir jų gyvenimas: reikės su naujuoju šeimos nariu daug kuo dalytis, net ir tėvų meile. Įvaikinimo ar globos klausimu reikia atsižvelgti ir į biologinių vaikų nuomonę.

– Didžiausios problemos, su kuriomis susiduria įsivaikinusios ar ėmusios globoti šeimos?

– Paprastai sunki būna globos pradžia, adaptacijos laikotarpis. Žmonės patiria daug sudėtingų emocijų, sako: aš ne to tikėjausi. Dažnai sunku dėl vaiko elgesio, nes šis nepasitiki suaugusiais žmonėmis ir dažnai elgiasi ne taip, kaip tikisi šeima: provokuojamai, būna ir pykčio, agresijos protrūkių. Tuomet šeima sutrinka.

Daugiausia problemų kyla dėl vaiko elgesio ir drausminimo. Juk vaikai, prieš patekdami į globą, paprastai gyvena kitoje aplinkoje. Tai gali būti vaikai, pakeitę kelias globos vietas, dėl patirtų psichologinių traumų turintys elgesio ir emocinių sutrikimų. Tokius vaikus drausminti kartais būna rimtas iššūkis. Jei vaikas patenka iš smurtaujančios šeimos, su juo susitarti gali būti sunku. Reikia kantrybės, įdėti daug pastangų, kad vaiko elgesys pasikeistų į gerąją pusę. Su šeimomis mes iš anksto daug kalbame apie jų asmenines savybes: ar jie kantrūs, ar geba išklausyti vaiką, suprasti jo elgesio priežastis, ar jie kūrybingi, žaismingi, ar vaikui bus gera gyventi jų šeimoje, ar jis jausis laimingas, suprastas.

Kyla problemų ir su biologiniais šeimos vaikais. Atsiranda pavydas, konkurencija. Biologiniams vaikams kartais atrodo, kad į šeimą atėjęs vaikas savinasi jų tėvus. Būna taip, kad globėjų biologiniai vaikai sako: viskas, aš to vaiko daugiau nebenoriu, atiduokime jį atgal. Šeima turi skirti pakankamai dėmesio ir savo biologiniams vaikams, kad jie nejaustų dėmesio stygiaus.

Kad būtų lengviau įveikti problemas, organizuojame globėjų ir įtėvių savitarpio pagalbos grupeles: kviečiame šeimas susitikti, bendrauti tarpusavyje, dalytis džiaugsmais ir problemomis. Ir šeimos noriai dalyvauja šioje veikloje: bendrauja, išklauso vieni kitus, supranta ir pataria. Nes tik žmogus, turintis tokią pačią patirtį, gali geriausiai suprasti.

– Psichologai mini skirtingus vaiko prieraišumo tipus ir skirtingą kelią į tokių vaikų širdis.

– Jei vaiko prieraišumas yra vengiančio tipo, tai, nors šeima nori mylėti vaiką, nori jį apkabinti, paglostyti – vaikas traukiasi, vengia. Jis išmoko taip gyventi, jo išlikimo strategija yra vengti emocinio kontakto su kitu žmogumi. Nes jis yra patyręs tai, kad, kartą prisirišęs, po kiek laiko turėjo atsiskirti – prarado. O tai labai skaudu. Kad išvengtų vidinio skausmo, vaikas stengiasi atsiriboti. Tokį vaiką reikia po truputį prisijaukinti, eiti prie jo labai atsargiai, įsigilinant į jo jausmus. Kitokio prieraišumo tipo vaikai kartais elgiasi provokuojamai, bando išsiaiškinti: ar tu mane tikrai mylėsi, jei aš padarysiu tai ar tai? Galima sakyti, jie elgiasi blogai, norėdami įsitikinti, ar jie tikrai svarbūs tai šeimai. Žmonėms, galvojantiems, kad pasiimdami vaiką į savo šeimą jam daro gerą darbą, yra labai sunku tai matyti. Šeima tikisi gauti mielą vaikutį, kuris turėtų jaustis jiems dėkingas. O gauna pasišiaušusį ežiuką, prie kurio reikia mokėti prieiti.

Pastebėjau, kad šeimos, kurios įveikia globos ar įvaikinimo sunkumus, tobulėja, tie žmonės paauga kaip asmenybės. Juk vaikas ne tik atima – jis ir labai daug duoda. Ir jei šeima teisingai elgiasi, palaiko ryšį su socialiniais darbuotojais, psichologais, kitais specialistais, stengiasi suprasti vaiko elgesį ir jam padėti, sukuriamas labai geras ryšys tarp vaiko ir globėjų ar įtėvių. Tada šeima jaučiasi labai laiminga. Žinau daugybę laimingų šeimų, auginančių įvaikintą arba globojamą vaiką. Tos šeimos gauna emocinį atsaką iš vaiko. Jos įdeda daug pastangų kurdamos emocinį ryšį su vaiku, ir ateina laikas, kai vaikas atiduoda gautą meilę. Tačiau tam reikia, kad suaugusieji mokėtų dalytis savo meile, šiluma, priimtų vaiką. Jokiu būdu negalima vaikui sakyti: jei dar kartą taip padarysi, aš tave atiduosiu į vaikų namus. Tai ypač vaiką traumuojantis pasakymas. Mes mokome globėjus sakyti: aš tave labai myliu, aš tavęs niekada niekam neatiduosiu. Kad ir ką padarytum, tu vis tiek esi mūsų.

– Vis dėlto turbūt pasitaiko šeimų, kurios, ėmusios globoti vaiką, vėliau jo atsisako?

– Tokių šeimų mažėja. Tam turi įtakos ir mokymai būsimiesiems globėjams, per kuriuos mes nuolat akcentuojame: gerai pagalvokit, ar esate pasirengę, ar pajėgsite globoti. Pabrėžiame, kad tai yra didžiulė atsakomybė prieš vaiką. Negalima galvoti: ai, pabandysiu, paglobosiu, jei nepavyks – atiduosiu. Šeimoms, susiduriančioms su problemomis, mes stengiamės padėti. Kiekviena šeima patiria krizių, globėjų ar įtėvių šeimos – ne išimtis. Svarbu, kad tokiu atveju šeima neužsidarytų, negalvotų, kad viską įveiks viena, – reikia dalytis savo problemomis. Tokiu atveju mes ar kitos globėjų šeimos savitarpio pagalbos grupėje galėsime jiems padėti.

– Nuo ko reikėtų pradėti apie globą, įvaikinimą galvojančiai šeimai?

– Kiekvienai darniai šeimai – ir neturinčiai vaikų, ir juos auginančiai ar jau užauginusiai, net ir vienišiems, šeimos nesukūrusiems asmenims patarčiau pagalvoti: o gal ir aš, mes galėtume globoti ar tapti įtėviais? Apsisprendus, savo savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriuje reikėtų sutvarkyti reikiamus dokumentus. Jei šeima ar asmuo nesiryžta, abejoja, ar sugebėtų nuolatos rūpintis vaiku, galėtų pasiimti vaiką iš globos namų pas save laikinai pasisvečiuoti. Prieš tai savivaldybėje taip pat reikėtų susitvarkyti reikiamus dokumentus. Svečiuotis galima imti vaikus nuo penkerių metų. Mažesni vaikai neišleidžiami todėl, kad jiems labai sunku išsiskirti. Toks vaikas nesupranta, kodėl, nors buvo geras, valgė, miegojo, vis tiek jį po savaitgalio grąžina į vaikų globos namus. Vyresniam vaikui galima paaiškinti: mes norime su tavimi draugauti. Dabar pasisvečiuosi – kitą savaitgalį vėl tave pasiimsime.

Tie, kurie abejoja, bijo, nežino, ar galėtų globoti, įsivaikinti, gali paskambinti man telefonu 8 609 80 270, ir mes apie tai pasikalbėsime. Kartais žmones stabdo nežinojimas ar mitai. Vienas jų – tapimo globėju procedūra yra labai sudėtinga ir biurokratiška. Visi dokumentai, mokymai yra skirti tam, kad vaikas būtų apsaugotas nuo netinkamų žmonių, kad ateitų tie, kurie tikrai šiam darbui tinka, kad jie tinkamai pasirengtų globai ar įvaikinimui. Kitas mitas – kad vaikai, augantys globos namuose, turi blogus genus. Juk formuojantis asmenybei daug didesnę įtaką nei genai daro auklėjimas, aplinka, meilė vaikui, jo priėmimas, supratimas.

– Jūsų akimis, ar realu, kad iki 2020 m. vaikų namų nebeliks?

– Reikia tikėtis, kad daugiau vaikų bus globojami šeimose, tačiau visiškai išvengti vaikų globos namų nepavyks. Rasti globėjus visiems vaikams būtų svajonių išsipildymas, tačiau nepamirškime, kad kai kurie vaikai gimsta alkoholiu ir narkotikais piktnaudžiaujančiose šeimose ir jie nuo pat gimimo turi labai rimtų sveikatos sutrikimų. Tarp vaikų, kurių tėvams apribota tėvų valdžia, yra daug vaikų, turinčių rimtų elgesio ir emocijų sutrikimų. Šiems vaikams bus sudėtinga rasti globėjų šeimas. Jiems gali tekti augti šeimyniniuose vaikų globos namuose, kur nedidelės vaikų šeimynos įsikurs atskiruose nameliuose ar butuose.

***

Kas vakarą grįždamas namo važiuoju ir šypsausi, nes žinau, kad manęs laukia sūnus, žinau, kad jis atbėgs ištiesęs rankas ir garsiai juoksis, kai aš jį aukštai iškelsiu. Mes jį įsivaikinome prieš dvejus metus. (Andrius, 42 metų)

Globoju 16 metų mergaitę. Niekada negalvojau, kad ji taip moka branginti šeimą ir atjausti. (Elena, 51 metų)

Mane paėmė iš namų, kai buvau septynerių, nes girtas tėvas taip sumušė mane, kad mėnesį gulėjau ligoninėje. Užaugau pas savo pradinių klasių mokytoją, kuri tapo mano globėja. Dabar aš dirbu ir studijuoju. (Tadas, 22 metų).

Vyks globėjų ir įtėvių mokymai

Artimiausi mokymai šeimoms, norinčioms tapti vaiko globėjais (rūpintojais) ar įtėviais pagal GIMK programą prasidės kovo 17 d. 17 val. Kauno rajono savivaldybės administracijos pastate (Kaunas, Savanorių pr. 371, 201 salė). Mokymus ves atestuotos socialinės darbuotojos iš Paramos šeimai centro "Darnūs namai". Iki 3 mėn. trukmės mokymus sudaro 10 grupinių sesijų ir ne mažiau kaip du individualūs susitikimai būsimųjų globėjų (rūpintojų) ar įtėvių namuose.

Asmenys, norintys įsivaikinti ar globoti vaiką, turėtų kreiptis į Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių (VTAS) ir pateikti reikiamus dokumentus.

Norintieji lankyti kursus, iki kovo 17 d. turėtų kreiptis į Kauno rajono savivaldybės administracijos VTAS tel. (8 37) 305 590 arba e. p. agne.anfimoviene@krs.lt.

Pagalbos vaikams skambučiai

Matant netinkamą suaugusiųjų elgesį su vaiku, jei kiti būdai pakeisti tokį elgesį nepadeda, reikia skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112, pagalbos vaikams linijos telefonu 116 111, VTAS Kauno rajone (8 37) 313 766 arba Kauno mieste (8 37) 424 835.