Nenori suklaidinti

Šiais laikais yra įvairių vėžio diagnostikos ir gydymo galimybių, tačiau ir žinių apie papildomus sveikatinimosi būdus – kur kas daugiau. Tad ilgametę onkoginekologinių ligų diagnostikos ir gydymo patirtį turinti profesorė gydytoja akušerė-ginekologė Daiva Vaitkienė šiuo metu su vėžiu kovojančius pacientus ragina nepasiduoti ir ieškoti naujų būdų ligą valdyti, sustiprėti, tačiau akcentuoja: svarbiausia – sau nepakenkti.

Amerikietė integruotos onkologijos srities mokslininkė, tyrėja ir psichoterapeutė Kelly Turner daugiau nei prieš dešimt metų pradėjo domėtis vėžiu sirgusių pacientų pasveikimo atvejais, kurie nebuvo lengvai paaiškinami. Juos tyrinėdama ji apibrėžė devynis pagrindinius veiksnius, kuriuos, siekdami pasveikti, taikė beveik visi tyrimo dalyviai. Apie tai mokslininkė išleido knygą „Radikali remisija. Pasveikti, kai nėra jokių galimybių“. Ši knyga neseniai išversta į lietuvių kalbą.

Mokslininkė kalbėjosi su dešimtimis gydytojų onkologų klausdama, ar jų praktikoje pasitaikė radikalios remisijos atvejų, ir visi atsakė teigiamai. Vos keletas iš jų akademiniams žurnalams buvo parengę straipsnių, kuriuose išvardijo pacientų patirtus biocheminius pokyčius, tačiau nė vienas nepasidomėjo, kaip ligoniui pavyko tai padaryti. Kai kurie gydytojai prisipažino nenorintys, kad jų pacientai apskritai sužinotų apie radikalios remisijos atvejus nenorėdami suteikti tuščios vilties ar suklaidinti. K. Turner iš dalies supranta tokį gydytojų įsitikinimą: „Susidurti su būriu pacientų, turinčių statistiškai mažai šansų pasveikti, labai baugina.“ Išties, kas tinka vienam, nebūtinai išgelbės kitą, o dar kiti gali klaidingai suprasti, kad šiuolaikinė medicina nereikalinga. Tačiau, integruotos onkologijos srities mokslininkės nuomone, tylėti apie radikalios remisijos atvejus yra blogiau, nei klaidingai viltis, o ignoruoti žmones, kurie išsigydė vėžį netradicinėmis priemonėmis, moksliškai neatsakinga. „Žmonės privalo žinoti, ką dar dėl savo sveikatos gali padaryti, – nesvarbu, ar dabar jie sveiki, ar kovoja su sudėtinga mirtina liga“, – įsitikinusi ji.

Liga – ne pasaulio pabaiga. Sergantis žmogus gali būti kur kas laimingesnis ir gyventi kokybiškesnį gyvenimą nei visiškai fiziškai sveikas, bet turintis daugybę kitų problemų.

Gali suteikti vilties

Pasak gydytojos onkoginekologės, net ir kazuistinis (besiremiantis atskirais pavyzdžiais, painus, – red. past.) pasveikimo atvejis pacientams gali suteikti vilties. „Viltis gydo. Juk yra moksliškai patvirtintas placebo efektas, kai jokios cheminės sudėties neturintis vaistas padeda pasveikti. Už placebo tikriausiai slypi vidinės žmogaus jėgos ir galbūt viltis. Negalima meluoti ir žadėti nepagrįstų dalykų, tačiau net jei ir neturime įrodymų, patvirtinančių alternatyvių priemonių veiksmingumą, bet tai kažkam padėjo, gal gali ir kitam padėti pagerinti sveikatą. Kodėl to nepabandžius? Svarbiausia, kad tai nepakenktų. Susirgę žmonės ieško įvairių papildomų būdų. Geriau juos taikyti prižiūrint gydytojams ir sveikatos priežiūros specialistams“, – įsitikinusi D. Vaitkienė.

Ragina žvelgti plačiau

Lietuvoje Ligonių kasos Privalomuoju sveikatos draudimu (PSD) draustiems gyventojams padengia būtinojo gydymo išlaidas onkologinei ligai įveikti. Viešojoje gydymo įstaigoje (poliklinikoje ar ligoninėje) gydytojo konsultacija paprastai trunka 20 minučių. Per šį laiką gydytojas pacientą turi spėti apžiūrėti, apklausti, susisteminti informaciją, paskirti tyrimus, gydymą ir išklausyti. Be to, ir vėžio atvejai ne tokie paprasti, reikia gilių gydytojo žinių, susikaupimo ir atidumo.

„Konsultacijos metu skirti laiko ligai suvaldyti nėra labai daug. Net jei gydytojai ir spėja su pacientu pašnekėti apie papildomus sveikatinimosi būdus, neįmanoma visko aptarti vos per kelias minutes. Natūralu, kad pacientai, ieškantys papildomų būdų, kaip sustiprinti savo sveikatą, vyksta į privačias mokamas konsultacijas, tačiau didelė dalis jų neturi tam finansinių galimybių. Tad labai gerai, kad sveikatinimosi būdai aptariami straipsniuose, laidose, knygose“, – sako D. Vaitkienė ir pastebi, kad vis daugiau gydytojų ir pacientų į ligos atsiradimą ir apskritai gyvenimą žiūri daug plačiau ir kompleksiškiau. Gydytojos nuomone, vienas iš sunkiausių dalykų ligoniui gali būti priešprieša arba kategoriška gydytojo nuomonė, nesutampanti su paciento.

„Anksčiau kolegos net įsižeisdavo, jei išgirsdavo pacientą kalbant apie alternatyvius gydymo būdus. Manau, labai svarbu išklausyti pacientą, kad ir ką jis darytų, ne pasmerkti, o patarti, ką nors rekomenduoti ir pasveikinti jį, jei tik ieško būdų, kaip dar sau būtų galima padėti. Tikiu žodžio galia. Žodis gydo, žodis žudo“, – yra įsitikinusi gydytoja onkoginekologė ir priduria, kad anksčiau onkologai vėžiu sergančių pacientų visai nekonsultuodavo gyvensenos klausimais ir dėl laiko, ir dėl žinių stokos, tačiau dabar situacija kitokia.

Susirgę žmonės ieško įvairių papildomų būdų. Geriau juos taikyti prižiūrint gydytojams ir sveikatos priežiūros specialistams.

„Jaunieji kolegos onkologai vis labiau papildomai domisi. Labai džiaugiuosi, kad jaunoji mūsų karta plečia akiratį, ne tokie kategoriški, linkę su pacientais plačiai bendradarbiauti, ir tai labai skatina psichologinį gijimą, – sako D. Vaitkienė. – Sveikatinimosi priemonėmis ypač domisi jaunesni žmonės, kurie pasinaudoja internete rasta informacija, skaito knygas, žiūri laidas. Kalbų mokėjimas ir susipažinimas su pasauline patirtimi, be abejo, keičia visų mūsų požiūrį į ligą, jos išvengimą, gydymą ir galų gale – gyvenimą su liga. Liga – ne pasaulio pabaiga. Sergantis žmogus gali būti kur kas laimingesnis ir gyventi kokybiškesnį gyvenimą nei visiškai fiziškai sveikas, bet turintis daugybę kitų problemų.“

Kas gali lemti radikalią remisiją?

JAV onkologijos mokslininkės K. Turner atliktas tyrimas parodė, kad netikėtai pasveikstama dažniau, nei manyta iki šiol, – tyrimo duomenimis, tokių pacientų visame pasaulyje yra tūkstančiai.

Alternatyvių būdų reikšmė pasveikimui gali būti sunkiai paaiškinama, tačiau, K. Turner teigimu, moksliniais tyrimais įrodyta, kad jie skatina sveikatą. Medicinos mokslų daktarė K. Turner atliko daugiau nei 100 interviu ir ištyrė per 1 000 radikalios remisijos atvejų. Naudodama kokybinius tyrimo metodus, ji nustatė daugiau kaip 75 skirtingus veiksnius, kurie galėjo turėti įtakos statistiškai netikėtam pasveikimui. Susisteminus duomenis paaiškėjo, kad devyni veiksniai vis kartojasi beveik kiekviename interviu – beveik visi apklaustieji darė tuos pačius dalykus, siekdami išgyti nuo vėžio.

9 radikalios remisijos veiksniai:

• radikalus mitybos pokytis;

• savo sveikatos kontroliavimas;

• vadovavimasis savo intuicija;

• vaistažolių ir papildų vartojimas;

• užspaustų emocijų paleidimas;

• teigiamų emocijų didinimas;

• socialinės paramos priėmimas;

• dvasinio ryšio gilinimas;

• stiprių priežasčių gyventi turėjimas.

Pasak JAV onkologijos mokslininkės K. Turner, mes dar negalime suprasti, kodėl kai kuriais atvejais įvyko radikali remisija ir žmonės pasveiko nuo vėžio arba kodėl taikomi metodai tiko vieniems, bet ne visada tinka kitiems. „Jei įdėsime daug pastangų tirdami šiuos atvejus, užuot ignoravę juos, nes negalime paaiškinti, turėsime dvi galimybes: arba išmoksime šį tą apie kūno gebėjimą gydyti save, arba išrasime vaistą nuo vėžio“, – tiki ji.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos Onkoginekologijos centro vadovė profesorė mokslų daktarė Daiva Vaitkienė nėštumo, sergant onkologinėmis ligomis, nedramatizuoja ir mielai atsako į klausimus šia tema.

– Kas nutiko, kad medikai vis dažniau diagnozuoja sunkią ligą moterims, kurios net sloga neturėtų sirgti?

– Atsakymas labai paprastas: dabar gimdo vyresnio amžiaus moterys. Su metais didėja sergamumas, onkologinėmis ligomis – taip pat. Įrodymų, kad jas išprovokuotų nėštumas, nėra. Socialinių ir medicininių problemų kyla dėl to, kad akušeriai, prižiūrintys nėščias moteris ir gimdymus, labai retai susiduria su onkologija. Jų pacientėms įtariant vėžį, net tokią mintį visi veja į šoną. Išties, tai visiškai nesiderina.

Tenka pripažinti, kad kartais onkologinių ligų diagnostika vėluoja, akušeriai, nesusidurdami su jomis, gal jų neatpažįsta, gal net nepamąsto apie jas. Onkologai yra įpratę diagnozuoti ir gydyti vėžį, bet neįpratę matyti onkologine liga sergančios nėščiosios. Kai tokia pas juos patenka, gydymas labai problemiškas. Iš karto kyla klausimas: o kaip vaisiui? Visi chemoterapiniai vaistai kartu yra ir nuodai. Operacijos taip pat kelia rizikos, spindulinė terapija įmanoma ne visada. Taigi, onkologams iškyla daugybė klausimų, kaip gydyti nėščiąją. Šeimos gydytojus neretai išgąsdina vien nėštumas, o susidūrus su nėštumo ir vėžio deriniu, apskritai tampa labai baisu.

– Tai išties baisu? Ir nieko paguodžiančio?

– Mūsų klinikoje po vienu stogu yra viskas: ir akušerija, ir perinatologija, ir ginekologija, ir onkoginekologija, nors net Jungtinėse Amerikos valstijose onkologija nuo akušerijos – už septynių mylių. Mes per keletą metų psichines problemas susidėliojome į vieną kontekstą ir dirbdami komandoje jau nebesibaiminame, diagnozavę vėžį nėščiai moteriai. Kaupiame patirtį, rūpinamės bei domimės, kaip kuo geriau padėti toms pacientėms. Jų gydymas nėra tapatus kitiems ligoniams, net diagnostika sudėtingesnė. Radiologiniai – apšvitos metodai ne visada galimi nėštumo metu, o mes norime diagnozuoti laiku, gerai ir parinkti patį tinkamiausią gydymo būdą.

– Ir tai vis dėlto įmanoma?

– Prieš 20–30 metų ginekologai sunkiai įsivaizdavo šį derinį. Vėžio diagnozė dažniausiai buvo nuosprendis moters nėštumui. Ir dabar sutinkame pacienčių, kurioms širdyje išlikęs didžiulis skaudulys, kad turėjo nutraukti nėštumą, nes buvo diagnozuota onkologinė ar net tik ikivėžinė liga. Dabar galiu nuraminti: jei taip įvyko, yra labai mažai onkologinių ligų, kaip, pavyzdžiui, labai agresyvios formos kraujo vėžys, dėl kurio nėštumą reikėtų nutraukti, kad moteriai būtų galima skirti labai agresyvų gydymą, o vaisius jo tiesiog neatlaikytų.

Kitu atveju, vėžį diagnozavus pačioje nėštumo pradžioje, nebent pati ligonė norėtų nutraukti nėštumą, įvertinusi situaciją, manydama, kad nesusitvarkys su užklupusia liga, jos gydymu, galimomis gydymo ir nėštumo sąlygotomis komplikacijomis bei dažnai per anksti gimusio kūdikio priežiūra. Mes savo darbo praktikoje taikome nėštumui adaptuotus onkologinių ligų diagnostikos ir gydymo būdus, jie pritaikyti kiekvienam nėštumo trimestrui.

Nėštumas neturi būti aukojamas dėl atsiradusios ligos. Konferencijose girdime vis daugiau moterų liudijimų, kaip jos jautėsi, išgirdusios džiuginančią žinią, kad laukiasi kūdikio, ir morališkai žlugdančią informaciją apie užklupusią piktybinę ligą. Viename Europos ginekologinės onkologijos kongrese viena pacientė pasakojo, kaip jautėsi, kai jai nėštumo pradžioje buvo diagnozuotas gimdos kaklelio vėžys. Į pasiūlymą atsisakyti vaisiaus ir pradėti taikyti patį agresyviausią gydymą moteris atsakė: "Kaip galėčiau nužudyti tą, kas man dovanojo naują gyvybę?" Ji sakė esanti dėkinga nėštumui, nes tik dėl jo nuėjo pas gydytojus. Jeigu ne nėštumas, gimdos kaklelio vėžys, kuris vystosi lėtai ir dažnai be jokių simptomų, galėjo būti aptiktas dar po kelerių metų ir jau gerokai pažengęs.

Onkologinės ligos gydymo prognozė nėštumo metu priklauso, kaip ir visiems ligoniams, nuo stadijos, kada vėžys diagnozuotas, ir jo agresyvumo.

Mes turime moteris sustiprinti, išaiškinti, kad joms galime padėti.

– Ir pavyksta padėti, išsaugant nėštumą?

– Turime daug sėkmės atvejų, kai viskas baigėsi gerai. Onkologinės ligos gydymo prognozė nėštumo metu priklauso, kaip ir visiems ligoniams, nuo stadijos, kada vėžys diagnozuotas, ir jo agresyvumo. Būta nuomonių, kad nėštumas kaip būsena gali stimuliuoti, skatinti vėžio plitimą, bet tokių įrodymų nėra.

– Kokių organų vėžys dažniausiai diagnozuojamas nėščiosioms?

– Daugiausia moterų serga gimdos kaklelio vėžiu, iš jų ir nėščiosios. Tai mūsų skaudulys, pagal sergamumą ilgai buvome antri Europoje, po rumunų. Dabar esame ketvirti ar penkti, bet ne mūsų rezultatai pagerėjo, o kitų statistika tapo realesnė.

Antroje vietoje – krūties vėžys. Jį kasmet diagnozuojame maždaug dešimčiai mūsų pacienčių. Daug rečiau pasitaiko nėščiųjų, sergančių skrandžio, kepenų, plaučių vėžiu. Kad ir kokia būtų onkologinės ligos lokalizacija, apie nėštumo nutraukimą negali būti nė minčių. Jei, gydydami mamą, vaisiaus ir negalime išauginti iki galutinio gimimo termino, tai iki vaisiaus gyvybingumo ir galimybės sėkmingai gimti – neabejotinai.

– Ir vaisiui nekenkia vėžio gydymo metodai, kuriuos dauguma ligonių pakelia nelengvai?

– Gydymo metodai yra trys: chirurgija, chemoterapija ir spindulinė terapija. Jei galima operuoti – operuojama. Tai atliekant pirmame nėštumo trimestre narkozė, kraujospūdžio kitimas operacijos metu gali daryti poveikį organų formavimuisi, bet iš esmės galima operuoti bet kada. Galimos pagrindinės komplikacijos – priešlaikinis gimdymas, persileidimas, priklausomai nuo to, kiek chirurginė trauma operacijos metu gali paveikti motinos kraujotaką ir vaisiaus vystymąsi. Smarkiai bijoti nereikia, situacijų, kad kategoriškai nebūtų galima nėščiosios operuoti, nėra.

Su chemoterapija – kitaip. Pirmame nėštumo trimestre formuojasi vaisiaus organai, todėl šio gydymo metodo neskiriame. Kai organai susiformuoja ir antrame trimestre tik vystosi, tobulėja, chemoterapija galima. Šis metodas stabdo ligos progresavimą, bet visiškai jos neišgydo, gydymas dar paprastai tęsiamas ir po nėštumo. Dėl to kai kurios moterys chemoterapijos nėštumo metu atsisako, nenorėdamos poveikio vaisiui, ir gydymą atideda po gimdymo.

Chemoterapijos preparatų poveikis vaisiui yra tyrinėjamas jau daug metų: vieni vaistai kenkia daugiau, kiti mažiau, poveikis vaisiui taip pat nevienodas. Kartais net dvynius tas pat gydymas paveikia skirtingai: vieno visai nepaveikia, kitam padaro įtakos, nes vis dėlto tai yra nuodas. Paskutinį nėštumo mėnesį taip pat negalima skirti chemoterapijos. Kol vaisius mamos organizme, jos kepenys sugeba metabolizuoti visus neigiamus vaisto skilimo produktus. Jei kūdikis netyčia gimtų, kol chemoterapija dar veikia, nebrandžios ką tik gimusio naujagimio kepenys negalėtų pašalinti iš organizmo toksiškų vaistų skilimo produktų, taip naujagimio organizmas būtų nuodijamas.

– Spindulinė terapija taip pat gali būti taikoma?

– Pirmąjį nėštumo trimestrą ji veikia pagal principą: viskas arba nieko. Spindulius nukreipus ta linkme, kur yra vaisius, jis žūtų. Gimdos kaklelio vėžiu sergančiai nėščiajai spindulinės terapijos taikyti negalima. Tokiu atveju taikoma chemoterapija arba moteris renkasi laukimo taktiką. Jei ligos stadija ankstyva, sėkmingai sulaukiama gimdymo ir tik tada gydomasi.

– O kaip atliekami tyrimai? Juk šiais laikais nemažai jų – radiologiniai?

– Dažnai gydytojai, retai susiduriantys su nėščiomis ir onkologinėmis ligomis sergančiomis moterimis, galvoja, kad tyrimų kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso, net rentgeno metodu skirti negalima. Tai netiesa: metodas priklauso nuo zonos, kuri tiriama. Krūtinės ląstos, galvos zonose galimi visi radiologinės diagnostikos metodai. Jei vėžys įtariamas dubens ar ginekologinėje srityse, kompiuterinės tomografijos skirti negalima.

Magnetinis rezonansas yra visai kas kita, tyrimus šiuo metodu galima atlikti viso nėštumo metu, tik negalima naudoti kontrastinių medžiagų. Nėštumo būklė negali diskriminuoti moters dėl diagnostikos tikslumo, nes jis labai svarbu, parenkant gydymo metodą. Net vaisiaus tyrimas magnetinio rezonanso metodu gali būti atliekamas dėl apsigimimų diagnostikos, norint įvertinti širdies, smegenų struktūrą.

– Onkologinėms ligoms gydyti vis dažniau taikoma biologinė terapija. Gal tai – išeitis nėščiosioms?

– Biologiniai vaistai onkologinėms ligoms gydyti slopina neoangiogenezę – naujų kraujagyslių susidarymą, o vaisiui reikia vystytis, ląstelėms dalintis. Vaistai, kurie toje srityje neištirti, negali būti skiriami. Onkologija yra ta sritis, kur sunkiausia gauti mokslines išvadas, pagrįstas atsitiktine atranka. Jei bet kokioje medicinos srityje atliekant tyrimus galima duoti placebo, vieną ligonį gydyti, kitą – ne, tai onkologijoje to būti negali.

Moters jutimai kartais būna pranašiški, troškimai, pasiaukojimas gali tapti pagijimo šaltiniu.

Vėžio gydymo nėštumo metu patirtis kaupiama, jungiant onkoginekologų ir perinatologų patirtį. Tiek JAV, tiek Europoje yra tik po vieną tuo užsiimantį centrą. Atliekama daugybė tyrimų, kviečiamos prisijungti visos šalys, siekiant sukaupti kuo daugiau duomenų apie vaikų vystymąsi, jų raidą, vaikystę, paauglystę, ligas, kai mamos buvo gydomos chemoterapija. Siekiama išsiaiškinti, kaip veikia skirtingi cheminiai preparatai. Yra duomenų, kad jų daroma žala skiriasi. Kartais stebina, kai net labai toksiški cheminiai preparatai neturi didelio poveikio vaisiui. Taip yra turbūt dėl to, kad pralaidumas per placentos barjerą kiekvieno vaisto yra skirtingas, o jo pašalinimas iš organizmo labai priklauso nuo nėščiosios sveikatos, jos kepenų ir inkstų darbo intensyvumo, kuris nėštumo metu yra kitoks ir dar kinta kiekvieną nėštumo trimestrą.

– Ar moterų nuo onkologinių ligų neapsaugotų profilaktika, sveikatos patikra, rengiantis motinystei?

– Sąmoningos moterys tikrai tikrinasi sveikatą ir tai, kas nustatoma profilaktiniais tyrimais, patvirtina, kad ji gera. Gimdos kaklelio vėžys pasitaiko labai dažnai, bet kartais jis išaiškėja vien nėštumo metu tik todėl, kad moterys patikroje anksčiau nedalyvavo. Skrandžio, kepenų, plaučių vėžio profilaktinės patikros nėra ir moteris turi būti fatalistė, kad, ruošdamasi nėštumui gerai jausdamasi prašytų atlikti fibrogastroskopiją, kolonoskopiją ar radiologinius tyrimus. Mūsų patarimas – saugokite sveikatą, venkite nuolatinio streso. Planuojant nėštumą, pakanka bendros sveikatos patikros. Gimdos kaklelio patikros programoje dalyvauti reikia visoms moterims, nepriklausomai nuo reprodukcinių planų. Kitos patikros programos, krūtų ir storosios žarnos vėžio, orientuotos į vyresnę visuomenę, kai  nėštumo klausimas jau neaktualus. Ir kitose šalyse taip yra. Vėžys nėštumo metu nėra dažnas reiškinys, jo statistika tarp Europos šalių nesiskiria.

Ne viena moteris dėkinga savo kūdikiui, kad jo besilaukdama sužinojo serganti ir pradėjo gydytis. (123rf.com nuotr.)

– Minėjote psichinę būklę: ji turi didelės reikšmės susirgus, jei vaisių sėkmingai išnešioja moterys, vėžiu sergančios ir net nesigydančios?

– Tikrai taip, psichinė būsena labai svarbi. Bet kokia liga susirgę sielojamės, o nėščia moteris jaudinasi ir už save, ir už vaikelį. Atsiradus rimtų ligų įtarimų nėštumo metu mes siūlome pagalbą, patys paguodžiame. Antra vertus, bet koks pokytis nėštumo metu dar nereiškia, kad tai jau tikrai liga, ypač piktybinė. Pastebėję įvairių darinių nėštumo metu negalime slėpti objektyvios informacijos nuo pacientės, kad ir kaip ši žinia pacientę nuliūdintų. Mūsų, medikų, pareiga – paaiškinti, kad įtariant ligą reikia ištirti ir ją patvirtinti ar paneigti. Turime pasakyti, dėl ko skiriame sudėtingus radiologinius tyrimus, siūlome diagnostinę laporoskopiją, kas didina persileidimo ar priešlaikinio gimdymo riziką. Suprantu, kaip vien ligos įtarimo faktas žmogų paveikia.

Savo praktikoje turėjau moterį, kuriai nėštumo metu buvo diagnozuotas didelis cistinis darinys kiaušidėje. Tyrimas ultragarsu, kurį visada atliekame pirmiausia, rodė didelę kiaušidžių vėžio riziką. Dėl to būtina operacija, nes šis vėžys – viena iš klastingesnių ir greičiau progresuojančių ligų.

Prieš 20–30 metų ginekologai sunkiai įsivaizdavo šį derinį. Vėžio diagnozė dažniausiai buvo nuosprendis moters nėštumui.

Išoperavus paaiškėjo, kad darinys – gerybinis. Nėštumo eiga nenukentėjo, bet moteris pasipiktino: "Mane, nėščią profesorė taip prigąsdino, kaip šitaip galima? Aš visą laiką iki operacijos galvojau, kad man vėžys, o jo nėra."

Ačiū Dievui, kad tos ligos nebuvo. Suprantu tą moterį, daug apie ją galvojau. Bet juk laiminga pabaiga, nesuteikiant skausmo, tiesiog buvo neįmanoma. Belieka džiaugtis, kad liga buvo gerybinė, priešingai, nei mano prognozė būtų pasitvirtinusi. Argi tuomet ta moteris būtų jautusis geriau?

Sėkminga baigtis būna tikrai dažnai, su mūsų pagalba ir be jos. Ne visos moterys sutinka gydytis, kai kurios nusprendžia tai daryti pagimdžiusios. Mūsų pareiga – informuoti apie ligos eigą, galimus padarinius, o sprendimą priima mūsų pacientės. Vienai jų, besilaukusiai kūdikio, dėl vėžio buvo pasiūlyta radikali operacija – pašalinti visą gimdą su vaisiumi. Moteris ryžosi išnešioti visą nėštumą. Gimda su augliu buvo pašalinta cezario operacijos metu, po to skirtas spindulinis gydymas. Pacientė pasveiko, šiandien jos sūnui – keturiolika metų.

Moters jutimai kartais būna pranašiški, troškimai, pasiaukojimas gali tapti pagijimo šaltiniu. Vidinė stiprybė gali padaryti stebuklus.