Nors Kaune įsikūrusi „Fazer Lietuva“ kepykla garsėja inovacijomis ir kūrybišku požiūriu į duoną, žmogaus rankų prisilietimas čia labai vertinamas. D.Vansevičienė už duonos formavimą čia atsakinga beveik trylika metų ir net neketina keisti profesijos. Pradėjusi nuo darbo prie naminės „Gardėsio“ duonos, kur reikėdavo sverti ir dozuoti ingredientus, maišyti ir formuoti tešlą, o tada pašauti paruoštą duoną kepti, moteris galiausiai liko prie darbo, kuriam labiausiai reikia žmogaus rankų šilumos ir meilės – duonos formavimo.
„Mano rankos per vieną darbo dieną paliečia apie 15 tūkst. duonos kepaliukų. Kai kam tai gali pasirodyti įprasta, tačiau, kai pagalvoji, kiek daug keliauja per vieno žmogaus rankas! Daugumoje kepyklų viskas automatizuota ir šį darbą atlieka įvairūs įrenginiai bei mašinos, o pas mus duoną formuoja žmonės – su meile ir rūpesčiu“, – kalba D.Vansevičienė.
Pradeda raugininkas, baigia pakuotojai
Dažnas mano, kad iškepti duoną – paprastas ir nesudėtingas procesas. Užminkei tešlą, pašovei į krosnį ir po kiek laiko ištraukei puikiai iškepusį kepaliuką. Tačiau, pasak D.Vansevičienės, viskas ne taip paprasta. Prie duonos kepimo prisideda visa grandinė darbuotojų: procesą pradeda žmogus, raugiantis tešlą, o baigia pakuotojai ir išvežiotojai. Visas šis darbas reikalauja daug atidumo.
O smagiausia savo gamintą duoną matyti žmonių pirkinių krepšeliuose.
„Tešlą reikia užraugti, o tada užmaišyti. Svarbu sužiūrėti maišymo laiką, nepamiršti patikrinti, kiek duonos tešla spėjo iškilti. Vėliau duona formuojama – reikia patikrinti, ar tešla pakankamai tąsi. Kartais, jei ji ožiuojasi, paglostyti ir parodyti dėmesį – visa tai tam, kad gautume gražų duonos kepaliuką. Tai sudėtingas procesas ir būtent žmogaus rankos bei rūpestis dėl kiekvieno kepalėlio duoda gerą rezultatą“, – pasakoja D.Vansevičienė.
Senos duonos kepimo tradicijos
Pasak „Fazer Lietuva“ atstovės, darbu kepykloje didžiuojasi ne tik ji. Džiaugiasi ir jos šeima, ypač tėvai, kurie lauktuvių visuomet laukia D.Vansevičienės suformuotos duonos, o gavę brangina ją ir saugo. Galbūt toks vyresniųjų požiūris ir išmokė moterį mylėti duoną dar vaikystėje.
„Pamenu, kai buvau maža, šalia gyveno kaimynė, kuri kepdavo apvalią naminę duoną. Ta duona būdavo tokia skani, kad mes, vaikai, specialiai eidavome pas kaimynę ir prašydavome pasidalyti. Vis dar prisimenu tos vaikystės duonos skonį – tokia saldi, gardi. O dabar, praėjus šitiek metų, pati kepu duoną Lietuvos šeimoms. Vaikystėje niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad taip nutiks“, – kalba D.Vansevičienė.
Moteris pastebi, kad mums, lietuviams, duona yra be galo svarbus produktas, be kurio dauguma neįsivaizduojame savo stalo. O ypač – juoda duona, kurios kepimo tradicijomis garsėja Lietuva. Daiva neslepia, kad atostogų ir kelionių metu labiausiai pasiilgsta namų ir juodos duonos, kurios daugelyje šalių net nerasi.
Darbo kepykloje keisti nežada
Pasak D.Vansevičienės, darbo „Fazer Lietuva“ kepykloje nežada iškeisti į nieką kitą – čia ji jaučiasi svarbi ir vertinama. Be to, tai, kad moteris gali prisidėti prie vieno mums svarbiausių produktų – duonos – formavimo ir kepimo, kelia jai didelį pasididžiavimą.
„Parduotuvės lentynoje pamačiusi savo rankomis formuotą kepalą ne tik nudžiungu, bet ir atidžiai jį apžiūriu. Ar neaptrupėję duonos šonai, ar neapdegęs viršus. Patikrinu, kuriose lentynose duona sudėta, – apatinėse ar viršutinėse. O smagiausia savo gamintą duoną matyti žmonių pirkinių krepšeliuose. Tuomet supranti, kad įdėta meilė ir rūpestis nenuėjo veltui – produktas kažkam patiko ir kažką pradžiugino“, – pokalbį baigia D.Vansevičienė.
