Kaip pastebi Donelaičio kūrybos tyrinėtoja dr. Dalia Emilija Dilytė-Staškevičienė, šie talentingo kūrėjo pamokomieji darbai ilgą laiką buvo nepakankamai ištirti, manyta, kad jie savo leksika ir metrika neprilygsta „Metams“.

„Tyrimais nustatyta, kad pasakėčių leksika nė kiek ne prastesnė nei „Metų“, eilėdara – puiki, hegzametras – tobulas. Šios pasakėčios daro didelę garbę lietuvių literatūrai“, – pranešime spaudai cituojama mokslininkė.

Pasak jos, XVIII a., kai Donelaitis rašė pasakėčias, buvo įprasta naudoti senus siužetus ir sukurti naujų. Mažosios Lietuvos dainius tikriausiai žinojo Europoje pasklidusias senąsias lotynų kalba rašytas pasakėčias, tačiau jomis pasinaudojo ne aklai, o itin kūrybingai. Senąjį pasakėčios žanrą jis atnaujino papildydamas Apšvietos laikų proto aukštinimo, XVIII a. populiariais socialinės luomų nelygybės, katalikybės idėjų motyvais.

„Donelaitis yra vienintelis to meto poetas, kuris rašė pasakėčias hegzametru. Joms būdingi epo bruožai, t. y., veiksmas plaukia lėtai, pasakojimas nuoseklus ir detalus, dialogai neskubūs, – pasakėčių ypatumus atskleidžia D. Dilytė. – Nors daugelyje savo kūrinių Donelaitis panaudojo motyvus iš senųjų, ezopinių pasakėčių, tačiau pasakėčias „Rudikis jomarkininks“ ir „Pasaka apie šūdvabalį“ reikėtų laikyti originaliais jo darbais.“

Dar vienas Donelaičio pasakėčių išskirtinumas – jos ilgesnės nei ankstesnių autorių, tačiau, anot mokslininkės, tai nė kiek jų nesumenkina.

„Pasakėčios žanras išliko populiarus nuo Antikos laikų ir klestėjo XVIII a. Donelaitis puikiai jautė Europos literatūros pulsą ir gebėjo į jį atsiliepti. Mano tyrimai rodo, jog K. Donelaitis niekuo neatsiliko nuo savo pirmtakų ir amžininkų“, – tvirtina lietuvių literatūros tyrinėtoja.

Dr. D. E. Dilytei-Staškevičienei už darbų ciklą „Kristijono Donelaičio tyrimai“ skirta 2016 metų Lietuvos mokslo premija.