Iš praeities į dabartį

Savo kūryboje atminties, prisiminimų temas nagrinėjanti režisierė šį spektaklį vadina nuoseklių sudėtingų Lietuvos istorijos įvykių tyrinėjimų tęsiniu.

„Tai bandymas skverbtis pro faktus gilyn, ieškant, kokiomis formomis tremties tema gyvuoja šių dienų lietuvių sąmonėje ir kaip tremtis tebeformuoja mūsų charakterį. Ar tai dar kelia skausmą, o gal jis yra transformavęsis?“ – svarsto E. Švedkauskaitė.

Menininkė yra pelniusi ne vieną aukštą įvertinimą. Už Valstybiniame jaunimo teatre pagal Ričardo Gavelio romaną „Jauno žmogaus memuarai“ pastatytą to paties pavadinimo spektaklį pernai ji buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Spektaklis „Fossilia“, kurio premjera įvyko pernai balandį, Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ buvo apdovanotas žiuri prizu.

Spektaklyje veikia keturių asmenų šeima. Sūnus užsienyje studijuoja kino meną ir, akademijoje gavęs užduotį sukurti dokumentinį filmą, imasi gilintis į savo šeimos istoriją. Tėvas ne itin noriai dalijasi prisiminimais, tačiau kai sulaukia skambučio iš muziejaus, kad buvo atrastas jo tetos prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraštis, šeimos situacija ima skleistis pati.

D. Matvejevo nuotr.

E. Švedkauskaitė kuria fikciją, tačiau remiasi ir tikrais faktais: 1991 m. Žaliakalnyje, Kaune, Perkūno al. 60, buvo atsitiktinai iškastas stiklainis su paskirais D. Grinkevičiūtės atsiminimų apie Sibirą lapeliais. Rankraštis buvo laikomas prarastu, nes dar pati D. Grinkevičiūtė prieš keletą dešimtmečių buvo bandžiusi jo ieškoti, bet nerado. Iškastas reliktas prikelia praeities temas.

E. Švedkauskaitė tarsi pratęsia D. Grinkevičiūtės sukeltą kalbėjimo apie tremties dramą bangą, skausmingą praeitį sujungdama su šiandiena.

Trys paralelės

Spektaklio tekstas kurtas repetuojant, tad autoriais yra įvardyti D. Ginkevičiūtė, pati režisierė ir visi keturi aktoriai: Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Povilas Jatkevičius, Vitalija Mockevičiūtė.

E. Švedkauskaitė sako supratusi, kad dokumentikos, kuria remtųsi, negalima adaptuoti. Ji ėmusi ieškoti, kokiomis dramaturginėmis linijomis galima pasakoti istoriją, paliesti jai svarbias temas – santykį su tėvais, seneliais, asmenine ir tautos praeitimi.

Spektaklio tekstas konstruojamas iš autentiškų D. Grinkevičiūtės atsiminimų intarpų, pasakojimų apie ją ir dabarties žmonių dialogų. E. Švedkauskaitė tarsi pratęsia D. Grinkevičiūtės sukeltą kalbėjimo apie tremties dramą bangą, skausmingą praeitį sujungdama su šiandiena.

Anot R. Samuolytės, atkurti D. Grinkevičiūtės išgyvenimus pasakojant pirmuoju asmeniu būtų buvę neteisinga. „Mes to nepatyrėme. Mes galime papasakoti apie save, apie savo kartą, kaip mes suprantame, kaip mumyse atsiliepia ši tema", – kaip, pradėjus ieškoti pasakojimo krypties, atsirado su tremtimi susijusios šeimos paveikslas, rankraštį iššifruojanti muziejaus darbuotoja, aiškina aktorė.

D. Matvejevo nuotr.

Kartų disonansai

Spektaklyje akcentuojami ryšiai tarp kartų sudėtingi, suformuoti šeimos istorijos, kai, žvelgdami į jaunesniąją kartą, vyresnieji regi nebūtinai idealų savo atspindį. Tačiau tiesti tiltus būtina, ir tai nėra neįmanoma užduotis.

„Šiame spektaklyje siekiame pavaizduoti mūsų, jaunų žmonių, norą kuo atviriau kalbėti su tėvais, analizuoti jų patirtis ir kaip tai paveikė mus. Mes laikomi terapine karta, kuri labai nori išsikalbėti ir išspręsti santykius su tėvais", – pabrėžia režisierė.

Anot E. Švedkauskaitės, jos kartai, užaugusiai atviro kalbėjimosi, demokratinės santvarkos ir technologijų pasaulyje, esą natūralu atvirai kelti rūpimus klausimus. Tik patinka tai anaiptol ne visiems vyresniems žmonėms.

„Santykis su tėvais šiame spektaklyje yra labai svarbus. Todėl jame ir veikia trys kartos, siekiant analizuoti tremtį ne kaip kažkam seniai nutikusią nelaimę, o kaip tarpgeneracinę, iš kartos į kartą keliaujančią traumą“, – sako menininkė.

D. Matvejevo nuotr.

Kas? Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Fossilia“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Kovo 1 d., 18 val.

Nors juose liudijamas skaudus ir tragiškas Trofimovsko salos tremtinių likimas, atsispindi ir tvirta, ryžtinga, net įkvepianti autorės pozicija, nepalaužiama kovos dvasia ir moralinė stiprybė neteisybės, šmeižto ir tremties iššūkių akivaizdoje.

Memuaruose pateikiama istorija sukasi ne tik apie lietuvių tautą ištikusią tragediją – pasakojime paliečiamos ir universalios temos, kurios bus suprantamos net ir asmenims, gerai nesusipažinusiems su aprašomų įvykių istorinėmis aplinkybėmis. Būtent apie tai ir liudija nuolat augantis D.Grinkevičiūtės memuarų vertimų į užsienio kalbas skaičius. Žinoma, lietuvių tremtinės pasakojama istorija pirmiausia yra aktuali skaitytojams Lietuvoje, kurioje tarpukariu ir prasidėjo dramatiškų posūkių nestokojęs rašytojos gyvenimo kelias.

Šviesūs vaikystės metai

D.Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. išsilavinusių ir pasiturinčių kauniečių – Juozo ir Pranės Grinkevičių – šeimoje. Nors abu būsimosios rašytojos tėvai buvo lietuviai, jie susipažino laikinai gyvendami Rusijoje, o 1919 m. į tėvynę Grinkevičiai grįžo jau kaip sutuoktinių pora.

Knyga „Dalia“ apie D. Grinkevičiūtę.

Šeimos galva J.Grinkevičius nuo 1926 m. dirbo Lietuvos banko tarnautoju. Jis buvo aukštos erudicijos žmogus, mokėsi Maskvos aukštojoje technikos mokykloje, baigė tuometį Lietuvos universitetą,  skirtingais gyvenimo laikotarpiais tarnavo carinės Rusijos ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Galimai iš tėvo D.Grinkevičiūtė perėmė discipliną, griežtumą, sau ir kitiems keliamus aukštus reikalavimus. Kartu J.Grinkevičius buvo sąžiningas ir ypač gerbiamas žmogus. Memuaruose rašytoja su didele pagarba ir pasididžiavimu atsiliepia apie abu savo tėvus: tiek tvirto charakterio ir aukštos moralės tėvą, tiek besąlygiškai mylinčią ir rūpestingą motiną Pranę Stacinskaitę-Grinkevičienę, su kuria ji, deja, atsidūrė tolimiausiose tremties vietose, Lenos upės žiotyse.

Lietuvių tremtinės pasakojama istorija pirmiausia yra aktuali skaitytojams Lietuvoje.

Rašytojos vaikystė prabėgo banko tarnautojų namuose Kaune, V.Putvinskio g. 20 (šiandien – 38). Šį D.Grinkevičiūtės gyvenimo laikotarpį tinkamai apibūdina ir jos žodžiai, rašyti apie tryliktąjį gimtadienį: „Nieko netrūko – nei tortų, nei saldumynų.“

Dalia ir jos trejais metais vyresnis brolis Juozas vasaromis mėgaudavosi šeimos kelionėmis į Palangą. Vaikai turėjo daug žaislų ir net namuose įrengtas sūpynes.

Nuo 1939-ųjų Grinkevičiai apsigyveno name Žaliakalnyje, Perkūno al. 24C, kuris buvo pastatytas autorės tėvo kartu su šešiais kolegomis, banko tarnautojais, pasiėmus paskolą. Šiandien šio namo adresas – Perkūno al. 60A. Apsilankius šioje vietoje galima išvysti memorialinę lentą rašytojos atminimui. Būtent šiuose namuose ji gyveno iki tremties.

Prieš tremtį į Sibirą paaugusi Dalia mėgo žaisti tenisą, skaitė Karlo May knygas apie indėnų nuotykius, mokėsi „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, o tėvas ją supažindino su teatru ir opera – jie D.Grinkevičiūtei visą gyvenimą liko viena didžiausių aistrų ir įkvėpimo šaltiniu.

1940 m. Dalia įstojo į skautų būrelį, labai didžiavosi savo uniforma ir būtent šiuos drabužius apsivilko, kai visa Grinkevičių šeima buvo suimta ištremti. Tais pačiais metais ji buvo atšventusi ir savo tryliktąjį gimtadienį, kurio gražus atsiminimas įkvėpdavo jėgų tamsiausiomis tremties Sibire akimirkomis.

Gimtadienis paauglės atmintyje įstrigo ne tik dėl šventiškos nuotaikos, vaišių gausos, draugių kompanijos, bet ir dėl tėvo pasakytų žodžių, kurie tapo savotiškais rašytojos gyvenimo moto: „Gyvenimas, Dalia, nėra vien tik malonumų serija. Gyvenimas – kova. Ruoškis jai, kad nepasirodytum lepšė. Viena noriu tau pasakyti, mano mergaite, neprekiauk savo sąžine.“

Gyvenimo kovos pradžia

Gyvenimo kova, apie kurią kalbėjo D.Grinkevičiūtės tėvas, prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. Šeimą įskundė „Lino“ fabriko kadrų skyriaus viršininkas pavarde Ratneris, informuodamas saugumo organus apie darbuotojos P.Grinkevičienės vyrą, buvusį banko tarnautoją ir aktyvų tautininką.

Rengė: parodos autorės Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė, Vytenė Muschick, Jurga Graf.

Lemtingąją birželio 14-ąją, apie 3 val., į šeimos namus įsibrovė čekistai. J.Grinkevičiui pagrasino revolveriu, šeimos nariams skyrė tik 20 minučių apsirengti, pasiimti būtiniausius daiktus. Vėliau jie buvo susodinti į sunkvežimius ir išgabenti į geležinkelio stotį Naujojoje Vilnioje, kur jau stovėjo trėmimams paruošti gyvuliniai vagonai.

Pirmajai trėmimų bangai buvo būdingas netikėtumo elementas. Ištremtieji nebuvo perspėti, tardyti ar nuteisti. Pradiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14-ąją ir tęsėsi iki 22-osios.

Geležinkelio stotyse tremtiniai buvo skirstomi į dvi grupes – A grupę, sudarytą iš šeimos galvų, pagrindinių politinių kalinių, ir B grupę, kurią sudarė kiti šeimos nariai. J.Grinkevičius buvo priskirtas A grupei ir ištremtas į darbų lagerį Sverdlovsko srityje, Gario rajone (dabar – Jekaterinburgas). Jo gyvenimas baigėsi mirtimi nuo bado 1943-iaisiais. Prieš užgęstant gyvybei, vyras dar spėjo palikti paskutinį savo laišką, parašytą ant beržo tošies: „Aš mirštu iš bado…“

Likę Grinkevičių šeimos nariai po alinančios kelionės sausakimšais gyvuliniais vagonais atsidūrė Altajaus krašte. Pirmaisiais metais runkelių ūkyje jie dirbdavo po aštuoniolika valandų per parą, kęsdami viršininkų patyčias, bandydami išsiversti prekiaudami atsivežtais daiktais.

Jau apsipratę prie klimato ir gavę leidimą auginti bulves, tremtiniai, jų nelaimei, po metų buvo perkelti dar kartą. 1942-ųjų rugpjūtį D.Grinkevičiūtė kartu su šeima ir bendro likimo tautiečiais pasiekė Trofimovsko salą Lenos upės žiotyse. Būtent čia, Jakutijos regiono šiaurėje, prie Laptevų jūros, prasidėjo sunkiausi tremties išbandymai.

Visagalė valia

Trofimovsko tremtiniai gyveno savo pačių iš plytų ir samanų pastatytuose barakuose. Šie statiniai nesulaikydavo šilumos, juose būdavo drėgna, pro kiaurą stogą ir duris poliarinės pūgos prinešdavo sniego, žmonės prišaldavo plaukus prie gultų ir sienų.

Viršininkai gyveno apšiltintuose rąstų namuose, kuriuos tremtiniai, tarp jų – ir penkiolikametė Dalia, iškirsdavo iš Lenos upės ledo ir pavalkomis tempdavo po 7 arba 10 km iki viršininkų sandėlių. Kadangi tremtiniai prastai maitindavosi ir kentėjo nuo bado ir skorbuto, virvių pavalkų iki kraujo pratrintos žaizdos ant pečių sunkiai gydavo, dar labiau sunkindamos nežmoniškas darbo sąlygas.

Labiausiai viską komplikavusi aplinkybė buvo metų laikas, kuriuo Grinkevičiai kartu su kitais ištremtais tautiečiais pasiekė Trofimovsko salą. Rugpjūtį jau buvo įsibėgėjusi apie dešimt mėnesių trunkanti poliarinė žiema, kuri 1942–1943 m. buvo išskirtinai negailestinga – per šią žiemą žuvo pusė visų tremtinių. Pūgos žmones įkalino barakuose, be šalčio ir bado, juos kankino blakės ir šiltinė, mirė ištisos šeimos, o tremtiniai, šių aplinkybių priversti, neretai turėdavo dalytis gultais su mirusių artimųjų kūnais.

Nepaisant susiklosčiusių negandų, jaunoji D.Grinkevičiūtė nepalūžo ir išlaikė ryžtingą nuostatą. „Jaučiu savyje gimstantį atkaklumą, – tuometes savo mintis „Atsiminimuose“ aprašė D.Grinkevičiūtė, – jėgą, norą gyventi, kovoti su gyvenimu ir laimėti. Paimti jį už nasrų, kad galėčiau pati jį tvarkyti, o ne jis mane mėtytų. Mes dar gyvensim, Dalia, mes dar pakovosim. Kovosim su tuo žiauriu priešu – gyvenimu ir nepasiduosim. Spjaut, kad man tik penkiolika.“

Mergina neišsižadėjo savo ambicijų įgyti išsilavinimą ir taip padėti šeimai. Po darbų ji mokėsi barakuose atidarytoje improvizuotoje septynmetėje mokykloje, veikusioje nuo 1942-ųjų gruodžio, o išsilavinimą įgijo tik 1948 m., baigusi Kiusiūro vidurinę mokyklą – tuo metu išgyvenę Trofimovsko salos tremtiniai jau buvo išskirstyti po didžiausius Jakutijos miestus.

Baigusi vidurinę, Dalia planavo tęsti mokslus Jakutske – Jakutijos sostinėje, kurioje ji turėjo leidimą gyventi, bet tokio paties leidimo nepavyko gauti motinai. Mergina rizikavo bandydama mamą slapčia atsigabenti įJakutską garlaiviu, bet abi moteris sulaikė NKVD pareigūnai.

P.Grinkevičienei smarkiai sustreikavo sveikata (tremties metu ją išsekino badas ir ūmus inkstų uždegimas) ir ji buvo palikta gydyti Jakutsko ligoninėje. Dalia metams buvo išsiųsta į Kangalaso anglies kasyklas. Atlikusi bausmę ir atsižvelgdama į savo motinos troškimą baigti gyvenimą tėvynėje, 1949 m. vasarį D.Grinkevičiūtė nusprendė rizikuoti dar kartą.

Pasitelkusi jai būdingą iškalbą ir charizmą, sugebėjo įkalbėti oro uosto darbuotojus leisti jai ir mamai sėsti į lėktuvą neturint jokių dokumentų. Moterys grįžo į Lietuvą ir slapstėsi pas gimines, kol galiausiai apsistojo savo bute Perkūno alėjoje, kurį nuo nacionalizacijos apsaugojo viena iš motinos seserų – Antanina Kairiūnienė.

Tragedijos metraštininkė

Akimirkomis, kai nesirūpindavo sergančia motina, Dalia skirdavo laiką pirmiesiems savo memuarams rašyti, šiandien žinomiems pavadinimu „Atsiminimai“. 2021-aisiais šie dokumentai buvo įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Vėliau šiuos rankraščius mergina sudėjo į stiklainį ir užkasė savo namų sode, nujausdama, kad gali būti susekta ir suimta.

Rankraščiai šioje vietoje pragulėjo 41 metus, iki pat 1991-ųjų balandžio, kai buvo surasti praėjus ketveriems metams po jų autorės mirties. Per tą laiką rašytoja buvo išduota, išgyveno antrąją tremtį, grįžusi į tėvynę sugebėjo baigti Kauno medicinos institutą ir keturiolika metų dirbo Laukuvos miestelio ligoninės gydytoja.

Slapstymosi metu mirusią motiną D.Grinkevičiūtė buvo priversta palaidoti namų rūsyje, kur jos palaikai nežymėtame kape pragulėjo dvylika metų. Kol galiausiai dukrai, jau dirbant Laukuvos ligoninės gydytoja, pavyko motiną perlaidoti Eigulių kapinėse, Kaune, 1962 m., tačiau tokiu savo sprendimu ji užsitraukė Šilalės rajono komunistų partijos atstovų nemalonę.

D.Grinkevičiūtei neradus sode užkastų savo „Atsiminimų“, autorė juos perrašė iš naujo. Antrasis memuarų variantas šiandien yra žinomas poeto ir žurnalisto Kazio Sajos parinktu pavadinimu – „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Greta šių tekstų Dalios raštus papildė ir istorija „Gimtojoj žemėj“, datuojama „po 1979 m.“ Joje rašytoja pasakoja apie susidorojimą, patirtą tėvynėje, kai 1974-aisiais komunistų partija, pasitelkdama šmeižto akciją, nušalino nepaklusnios nuostatos rašytoją nuo gydytojos pareigų Laukuvoje. Netekusi darbo ir tarnybinio buto, likusius gyvenimo metus ji gyveno pas savo draugę Aldoną Šulskytę.

Laikui bėgant, naujuosius memuarų rankraščius D.Grinkevičiūtei pavyko perduoti tremtinių istorija susidomėjusiems disidentams, tokiems kaip Andrejus Sacharovas. Būtent jo iniciatyva memuarai atsidūrė už geležinės uždangos ir buvo išleisti Paryžiuje ir Čikagoje dar iki 1981 m.

Dėl šios veiklos Dalia iki pat mirties kentėjo nuo Kauno saugumo organų vykdomo persekiojimo ir tardymų. Tačiau moteris niekada nesigailėjo priimtų sprendimų ir jautė atlikusi savo misiją.

„Man labai lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms, – rašė ji. – Pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To negalima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija. Tai paminklas ir mano Tėvams.“

Misija, padėjusi išgyventi

D.Grinkevičiūtės memuarai – pasakojimas, pakylantis virš istorinių aplinkybių ir įveikiantis skirtingas lietuvių kartas skiriančią laiko distanciją.

Prisiminimai – jų turinys, kilnus tikslas paliudyti totalitarinio režimo nusikaltimus ir pagerbti tremties aukas, įtraukiantis stilius, liudijantis apie D.Grinkevičiūtės kaip rašytojos talentą – skaitytojų negali palikti abejingų.

Šioje istorijoje kalbama apie iššūkius, kurie aktualūs bet kokios kartos ar kultūros žmogui – kaip elgtis susidūrus su gyvenimo sunkumais? Kaip atrasti vidinių jėgų tamsiais laikotarpiais? Kaip neprarasti kovos dvasios, kai supančios aplinkybės varo į juodžiausią neviltį? Arba kaip atrasti gyvenimo vertę, paguodą, kai iš tavęs buvo atimti gražiausi jaunystės metai? Šie klausimai nuolat atsispindi rašytojos atsiminimuose per jos vidinius monologus, pasirinktas pasakojimo temas.

Skaitytojus stebina, kaip jauna mergina, susidūrusi su negailestinga tremties Sibire realybe, savarankiškai suformuluoja egzistencines išvadas, sutampančias su iškiliausių Vakarų kultūros mąstytojų įžvalgomis.

Nacių koncentracijos stovyklas išgyvenęs austrų psichologas, logoterapijos mokyklos kūrėjas V.Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės“ rašo, kad kritiniais momentais žmogui jėgų gali suteikti likimo skirta atsakomybė nudirbti darbą, kurio negali atlikti niekas kitas: „Žmogus, suvokęs atsakomybę už laukiantį darbą ar laukiantį mylimą žmogų, niekada pats neišsižadės gyvenimo. Jis žino savo būties „kam“ – todėl galės pakelti bemaž bet kokį „kaip“.

Lygiai taip pat ir D.Grinkevičiūtė, susidūrusi su tremties ir ją sekinusio persekiojimo, moralinio teroro iššūkiais, jėgų kovoti sėmėsi mąstydama apie savo gyvenimo misiją — savo memuarais pastatyti literatūrinį paminklą Trofimovsko aukoms: „Mirusieji šaukėsi, kad papasakočiau apie jų kančias ir beprasmę mirtį... O dabar, kai jau parašiau, kai kiti skaito, užjaučia, jaudinasi, kai kiti perėmė mano skausmą, aš pasidariau laisva, rami ir net laiminga. Tiek daug metų kentėjau viena, ir niekas man negalėjo padėti, o dabar, kai viską pasidalijau su kitais, jie dabar padeda man tą naštą nešti.“

Tiek daug metų kentėjau viena, ir niekas man negalėjo padėti, o dabar, kai viską pasidalijau su kitais, jie dabar padeda man tą naštą nešti.

Tikriausiai būtų pernelyg drąsu teigti, kad šiandieninės kartos išgyvenimai galėtų būti laikomi analogiškais tokiems, kokius skirtingų tautybių tremtiniams teko patirti Trofimovsko saloje. Nepaisant to, svarbu turėti omenyje, kad širdgėla ir neviltis yra universalios patirtys, suprantamos kiekvienam žmogui.

Minėtos V.Franklio knygos pratarmėje dr. Rimantas Kočiūnas rašo: „Kiekvienas iš mūsų vėliau ar anksčiau pereina „koncentracijos stovyklas“ savo viduje.“ Nors nesunku įsivaizduoti Trofimovsko salą kaip alegorinį įvaizdį, aptariant šiuolaikinio žmogaus iššūkius, sukurtus greito gyvenimo tempo, informacinių technologijų amžiui būdingos atskirties, vienatvės ir kone epideminiu lygmeniu išplitusios depresijos. Šiandien D.Grinkevičiūtės memuarai – ne tik unikali istorinė pamoka, bet ir įkvepiantis jaunos, be galo ryžtingos merginos vidinės pozicijos pavyzdys, pademonstruotas istorinės neteisybės ir mirtinų grėsmių akivaizdoje.

Pažintis parodoje

Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidarytoje meninių instaliacijų parodoje „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ tremtį išgyvenusios rašytojos istorija pasakojama šiuolaikinei lietuvių kartai suprantama kalba. Lankytojai turi galimybę susipažinti su skirtingais D.Grinkevičiūtės gyvenimo laikotarpiais šioje kūrybiškoje parodoje, kuri jungia kvapus, temperatūrą ir išmaniuosius įrenginius, o virtualiosios realybės akiniai padeda geriau įsivaizduoti gyvenimą Trofimovsko tremtinių barake.

Nepaisant visų sovietinio režimo pastangų pašalinti tremtinių istorijas iš kolektyvinės atminties ir suteršti jų liudininkės reputaciją, tiek ši paroda, tiek į užsienio kalbas verčiamas D.Grinkevičiūtės literatūrinis palikimas patvirtina jos pačios kadaise parašytus žodžius, tinkamai apibūdinančius visą jos gyvenimo darbą – „teisinga mintis niekada nežūva“.

Projekto vadovė: Deimantė Cibulskienė; parodos autorės: Gintarė Valevičiūtė Brazauskienė, Vytenė Muschick, Jurga Graf. Kūrybinė grupė: olfaktorinio meno grupė „Hortus Apertus“, Gintarė Valevičiūtė- Brazauskienė, J.Graf, V.Muschick, Antanas Skučas, Marius Salynas, Martynas Vilimavičius, Laima Čijunskaitė, Inga Zamulskienė ir kt.

Partneriai ir rėmėjai: „Kaunas 2022“, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, VU botanikos sodas, VšĮ „Hortus Apertus“, MB „Tylus kinas“; Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė, Lietuvos kino centras.

Kas? Paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“.

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada? Veikia iki gruodžio 3 d.

Ledinis pragaras

„Trėmė tėvą ir motiną, trėmė kitus, tave ir kaimynus,/ Paslapčia teko laidoti mamą name, kur gimei, ar pakaks,/ Nė dienos pailsėti neleidę, nauja mirtimi įgrasino, / Ir tu vėlei kasei, nes juk mirusius dera užkast.“

Tai eilutės iš rusų poeto disidento Grigorijaus Korino eilėraščio, skirto garsiajai lietuvių tremtinei Daliai Grinkevičiūtei, susipažinusiai su poetu 1972 m. Palangoje. Šiame eilėraštyje jis rašo apie Dalios mamos, Pranės Grinkevičienės, slaptą palaidojimą savojo namo Perkūno alėjos rūsyje 1950 m. ir palaikų perlaidojimą į kapines po dvylikos metų.

Kodėl ir kaip tai atsitiko XX a. viduryje? Į tai atsakymų ieškojome 1941 m. tremtinės D.Grinkevičiūtės knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Ši knyga, sukrėtė ne tik Lietuvą prisiminimais apie tremtinių gyvenimą ir mirtį šalčio ir bado kameroje – negyvenamoje ledjūrio Trofimovsko saloje.

Ten, kur dėl amžinojo įšalo auga tik skurdi žolė ir samanos, žuvo santykinai daugiau žmonių nei garsiosios Leningrado blokados metu. Trofimovske 1942–1943 m. žiemą mirė kas antras tremtinys, beje, tam ir atvežtas ten. Be kaltės ir teismo.

D.Grinkevičiūtės prisiminimus apie tai, ką teko patirti jai ir mamai, kuri norėjo būti palaidota Lietuvoje, papildė kaunietė Lina Abromaitytė-Malinauskienė, kuri išliko gyva minėtame lediniame pragare drauge su Dalios broliu ir mama.

O kaip tu mane palaidosi? Tavęs laukia kalėjimas. Nuleisk mane į Nemuną.

Prisiekė parvežti į Lietuvą

1941 m. birželio 14-osios naktį į Juozo Grinkevičiaus, buvusio Lietuvos banko Valiutų komisijos reikalų vedėjo, nuo 1940 m. dirbusio matematikos mokytoju, namų duris pasibeldė čekistai iš Smolensko.

Jie perskaitė dokumentą apie J.Grinkevičiaus, jo žmonos Pranės, 14-metės dukters Dalios ir 17-mečio sūnaus Juozo ištrėmimą visam gyvenimui į Sibirą. Tėvą iš karto atskyrė ir išvežė į lagerį, o likę šeimos nariai iš pradžių atsidūrė Altajaus krašte, o 1942 m. rudenį – negyvenamoje Trofimovsko saloje, nutolusioje 150 km nuo ledjūrio Arktyje! Tremtiniai su vaikais kaip išmanydami rentė Trofimovsko saloje būstus, kad galėtų iškęsti baisius žiemos šalčius. Tie būstai pusei tremtinių virto lediniu kapu – pragariškas darbas šaltyje ir siaubingas badas daugeliui tapo nepakeliami.

P.Grinkevičienė su savo vaikais liko gyva tame stalininiame pragare, tačiau 1942 m. Kūčios jai galėjo būti paskutinės. Kaip rašė prisiminimuose Dalia, Motina (Dalia šį žodį rašė didžiąja raide) gulėjo ištinusiomis kojomis ir veidu – net akių nesimatė – ir šlapinosi veik vienu krauju:  „Tai buvo grėsmingas inkstų uždegimas. Gulėjo ji ant maišo, prikimšto drožlių. Apkabinau ją, šildžiau savo kūnu, maldavau nemirti, prisiekiau, kad parvešiu ją į Lietuvą.“ Lavonų išvežiotojai, matyt, sužinojo apie mirštančiąją – įlindę į užpustytą baraką garsiai paklausė, kur P.Grinkevičienės lavonas. Gerai, kad ji to negirdėjo…

Pabaiga: P.Grinkevičienės palaikų perlaidojimo momentas Eigulių kapinėse. 1962 m. vasario 13 d. Nuotr. iš D.Baliutavičienės knygos „Dalia“.

Pribloškė išvaizda

Kai tame lediniame kape, Trofimovske, mirė kita tremtinė, jos lavoną traukęs likimo brolis pastebėjo ant mirusiosios krūtinės mažutėlį duonos gabalėlį. Tremtinys skubiai griebė tą išlikusį stebuklą ir, nubraukęs utėles, čia pat suvalgė… Tokia buvo žiauri tremtinių kasdienybė.

Dalios mama liko gyva, tačiau jos sveikata buvo labai silpna. Kai Daliai pagaliau buvo leista mokytis Jakutske, ji slapta išsivežė ir mamą. Už tokį poelgį abi buvo nubaustos – atimti dokumentai, o mergina vietoj mokymosi išsiųsta dirbti į tikrą katorgą – anglių kasyklą. Kai Dalia grįžo į Jakutską, išvydusi mamą suprato, kad atėjo laikas išpildyti jai, nenorėjusiai mirti Jakutijoje, duotą pažadą – parvežti į Lietuvą. Dalia nusprendė bėgti į Tėvynę.

Kaunietė L.Abromaitytė-Malinauskienė, kuri 1949 m. jau buvo su šeima persikėlusi iš Trofimovsko pragaro į Jakutską, prisiminė P.Grinkevičienę, kuri kartu su dukra prieš skrydį į Maskvą nakvojo pas Abromaičius.

„Matyt, kad nesukeltų įtarimų, Dalia kažkaip įsigudrino gana padoriai aprengti mamą. Aš vos pažinau vilkinčią paltu išblyškusią P.Grinkevičienę, kurios kaklą dengė kažkokio žvėrelio kailis, o lūpos buvo padažytos. Mane pribloškęs jos vaizdas iki šiol gyvas akyse. O štai ką vilkėjo Dalia, neprisimenu.  Dalios sumanumu, joms pavyko išskristi lėktuvu be dokumentų“, – pasakojo pašnekovė.

Prašė nuleisti į Nemuną

Dalia savo prisiminimuose nerašo, kokia buvo buvo pavojinga ir varginanti kelionė namo. Abi grįžusios į Kauną slapta gyveno tai pas vienus, tai pas kitus gimines. Ilgainiui P.Grinkevičienės sveikata Lietuvoje pagerėjo, tačiau po aštuonių mėnesių vėl labai pašlijo, o 1950 m. pavasarį tapo tiesiog beviltiška. Beje, tuo metu ji slapta gyveno pas seserį gydytoją Bronę Simanonienę Kaune, K.Donelaičio gatvėje. Jos dėka P.Grinkevičienę slapta konsultavo žinomi Kaune gydytojai Zigmas Januškevičius, Juozas Nemeikša.

P.Grinkevičienė nujautė savo mirtį ir prašė dukros pervežti ją į namą, kuriame gyveno su šeima iki ištrėmimo. Nors tai buvo labai rizikinga, Dalia jos prašymą įvykdė. „Kartą Ji manęs netikėtai paklausė: „O kaip tu mane palaidosi? Tavęs laukia kalėjimas. Nuleisk mane į Nemuną“, – rašė prisiminimuose Dalia. Palikdama šį pasaulį, P.Grinkevičienė suprato, kad ir gimtojoje žemėje jai mirus nebus vietos. Ji mirė 1950 m. gegužės 5-ąją. Paskutiniai jos žodžiai buvo: „Kodėl mūsų visų nesušaudė tada, prie vagono durų?“

„Guli Ji lovoje pašarvota tarp gėlių. O veide – palaima ir ramybė. Galas kančioms. Atidarau langą. Tegul Lietuvos vėjelis paskutinį kartą paglosto Jos veidą“, – rašė atsiminimuose Dalia.

Slaptos laidotuvės

Dalia suko galvą, kur ir kaip palaidoti mamą. Vienas kunigas sutiko palaidoti be dokumentų kita pavarde kaimo kapinėse, 18 km nuo Kauno, bet kaip išnešti mirusiąją karste iš namų? Kaip išvežti, kad aplinkiniai nepastebėtų? O gal iškasti duobę sodelyje prie namo? Tai irgi, suprantama, anuomet buvo neįmanoma. Ir Dalia nusprendė palaidoti mamą namo rūsyje, mažoje patalpoje, kuri buvo skirta slėptis karo atveju. Kaltu ir kirviu ji laužė grindų betoną, dirbo ir naktį, prie žvakės, kad niekas nepastebėtų iš lauko. Kai pasiekė molį, dirbti tapo lengviau. Antrą parą šį alinantį darbą ji baigė.

Aušo sekmadieno – Motinos dienos rytas. Dalia rašė: „Tai štai kokia mano paskutinė dovana Tau, Mama...“ Dalia su mamos seserimi išardė medinę spintą, sukalė karstą, uždengė jį spintos durimis. Karstą su velione į rūsį nunešė patikimas žmogus – kunigo misionieriaus Paukščio brolis – ir nuleido į Dalios išraustą duobę. Ją užvertė iškastu moliu. Paskui savaitę naktimis Dalia nešiojo iš rūsio betono gabalus ir likusį molį. Gavusi cemento, išlygino rūsio grindų paviršių. Kapo neliko nė žymės. Liko tik žvakė, gėlės…

Beveik po pusmečio Dalia buvo suimta už pabėgimą iš Sibiro. Tardytojai klausė, kur slapstosi jos mama. Dalia tepasakė jos mirties datą – nieko daugiau. Tačiau tardytojai nepatikėjo – ieškojo P.Grinkevičienės iki pat Stalino mirties. Už atsisakymą bendradarbiauti su sovietiniu saugumu Daliai skyrė trejus metus lagerio Gorkio srityje, o paskui – tremtį Jakutijoje.

Meilė: Dalia, grąžinta iš Lietuvos į Jakutiją. Ant jos kaklo medalionas su mirusios motinos plaukų sruoga. 1953 m. Nuotr. iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių.

Netikėtas likimo posūkis

Po Stalino mirties, 1954 m., D.Grinkevičiūtė buvo iškviesta į Jakutijos vidaus reikalų ministeriją, kur sužinojo, kad jos rašytas laiškas Lavrentijui Berijai, kai šis dar buvo SSRS saugumo vadovas, buvo atmestas. Tačiau po L.Berijos arešto buvo patikrinta visa jo kanceliarija ir aptiktas Dalios prašymas leisti studijuoti mediciną. Jakutijos VRM pakeitė L.Berijos sprendimą – leido jai studijuoti pasirinktame mieste iki Uralo. Dalia pradėjo medicinos studijas Omske. Po poros metų ji grįžo į Kauną, kur tęsė studijas Medicinos institute. 1958 m. iš Sibiro grįžo ir brolio Juozo šeima – visi apsigyveno tėvų bute, kurį išsaugojo P.Grinkevičienės sesuo Antanina.

Dalia ieškojo savo namų sode 1950 m. užkastų tremties prisiminimų, kuriuos ji rašė pabėgusi su mama iš Sibiro į Kauną. Ieškojo rankraščių, bet nerado. Atkakli mergina sėdo rašyti prisiminimų iš naujo. Baigusi medicinos studijas, jauna gydytoja pasiprašė dirbti į Laukuvą, kur patyrė daugybę skaudžių susidūrimų su vietos partine valdžia. Tačiau tai buvo ne vienintelis jos rūpestis – ji norėjo perlaidoti motiną kapinėse.

Gulėjo ji ant maišo, prikimšto drožlių. Apkabinau ją, šildžiau savo kūnu, maldavau nemirti, prisiekiau, kad parvešiu ją į Lietuvą.

Saugumiečiai leido

1962 m. D.Grinkevičiūtė kreipėsi į Kauno KGB dėl motinos palaikų perkėlimo į kapines. Tai buvo drąsus buvusios tremtinės, politkalinės žygis, sukėlęs saugumiečiams baisią sumaištį. Tačiau Dalios žygis baigėsi sėkmingai. P.Grinkevičienės ekshumaciją atliko Teismo medicinos katedra, vadovaujama prof. Vytauto Jono Nainio, dalyvaujant studentams medikams ir prokuratūros atstovams.

1962 m. vasario 13-ąją P.Grinkevičienė atgulė Eigulių kapinėse, palydėta negausaus būrelio giminaičių ir draugų. Tarp jų buvo ir L.Abromaitytės-Malinauskienės mama. Vėliau Dalia rašė: „Buvo giedra žiemos diena. Įvažiavus į kapines staiga sutemo, kilo pūga… Atrodė, kad įtūžusios Trofimovsko pūgos atsivijo savo ištrūkusią auką. Kai supylė kapą, pūga nurimo.“

Atlikusi šventą pareigą, Dalia grįžo į savo darbovietę Laukuvoje, tačiau čia jos laukė skaudus netikėtumas – ji, tuo metu vadovavusi geriausiai Lietuvos kaimo ligoninei, gavo papeikimą už pravaikštą, nors į mamos laidotuves išvyko kelionę suderinusi su administracija.

Atliko šventą misiją

Dalia Laukuvoje toliau slapta rašė ir rinko grįžusių į Lietuvą tremtinių prisiminimus. 1968 m. ji pajuto, kad sovietinis saugumas atkakliau domisi ja ir jos korespondencija. 1974 m. Dalia, nuo kurios nenuleido akių KGB, buvo atleista iš darbo, viešai žeminama ir šmeižiama. Tačiau 1976 m. liepą ji sugebėjo per Maskvoje gyvenusį savo pusbrolį iš motinos pusės Vitalijų Stacinskį savo naujuosius prisiminimus perduoti Rusijos žmogaus teisių gynėjams Jelenai Boner ir akademikui, Nobelio premijos laureatui Andrejui Sacharovui. Jie pasirūpino juos išspausdinti 1979 m. Paryžiuje leistame rusų disidentų leidinyje „Pamiatj“ („Atmintis“), o 1980 m. prisiminimai buvo išspausdinti JAV lietuvių išeivijos spaudoje.

Persekiojamos, likusios be darbo ir pajamų Dalios sveikata labai pašlijo. Ji mirė Kauno onkologijos ligoninėje 1987 m. gruodžio 25 d., atlikusi šventą misiją – pastačiusi rašytinį paminklą visoms ledjūrio aukoms, ištesėjusi duotą pažadą motinai ir supurčiusi Vakarų pasaulį 1976 m. išverstais prisiminimais apie stalinizmo nusikaltimus.

Šiemet vasario 13-ąją brolijos „Lapteviečiai“ nariai kartu su bendraminčiu kunigu Stasiu Kazėnu SJ, 1989 m. vykusiu su lapteviečiais statyti paminklų ir parvežti tremtinių palaikų nuo ledjūrio, Eigulių kapinėse pagerbė P.Grinkevičienės ir visos jos šeimos narių atminimą. Grinkevičių kapavietėje Dalios draugės Aldonos Šulskytės ir lapteviečio Jono Markausko iniciatyva 2004 m. buvo perstatytas antkapinis paminklas (skulpt. Jonas Jagėla). Dalios prisiminimus apie motinos ekshumaciją ir perlaidojimą skaitė aktorius Dainius Svobonas, vaidinęs D.Grinkevičiūtės mylėtos aktorės Rūtos Staliliūnaitės parengtame spektaklyje „Lietuvos Antigonė“ apie Dalią ir Antigonę.

J.Markauskas lapteviečių vardu įteikė knygų apie tremtį D.Svobonui, S.Kazėnui, tremtinių palaikų parvežimo nuo ledjūrio ekspedicijų vadovui Rimantui Plėščiui, padėkojo Grinkevičių kapavietę prižiūrinčiam Algiui Dabužinskui.

Apysaka „Atsiminimai“ buvo parašyta 1949–1950 m., kai D. Grinkevičiūtė stebuklingu būdu drauge su motina pabėgusios iš Jakutsko, slapstėsi Kaune. Suprasdama, kad bus suimta, rankraštį užkasė, tačiau vėliau jo neberado. Devintojo dešimtmečio pradžioje parašė trumpą ir koncentruotą apybraižą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (pavadinimą pasiūlė rašytojas Kazys Saja). Pirmą kartą ji buvo išspausdinta žurnale „Pergalė“ (dabartiniai „Metai“) 1988 m. spalį – jos poveikis visuomenei prilygo bombos sprogimui. Pirmasis rankraštis atsitiktinai buvo rastas giliai po bijūno krūmu jau tik 1991-ųjų pavasarį, kaunietės Nijolės. Minint 1941 m. birželio 14-osios trėmimų metines, kviečiame skaityti ištrauką iš apybraižos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvo mobilizuoti čekistai iš Baltarusijos, Smolensko, Pskovo ir kitų vietų.

Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti.

O mes pasilikome negyvenamoje saloje be pastogės, be šiltų rūbų, be maisto, visiškai nepasiruošę žiemoti Arktikoj.

Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus ir t. t.

Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų. Sunkvežimiai nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių, kur vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O iš tikrųjų jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti.

Niekuo nekalti jie ėjo į tuos vagonus nežinodami, kad yra jau mirtininkai, kad šią akimirką jiems reikia atsisveikinti ir paskutinį kartą apkabinti savo vaikus, žmonas, tėvus.

Dalia Grinkevičiūtė su draugais. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Jie buvo apgauti.

Jų šeimos narius, nuo kūdikių iki vos krutančių senelių, užkaltuose gyvuliniuose vagonuose kitais ešelonais vežė į Sibiro gilumą, dažnai neleidę pasiimti net būtiniausių daiktų. Giminių, kurie bandė perduoti į vagonus maisto produktų ar šiltų rūbų, sargybiniai neprileido ir mušė juos šautuvų buožėmis.

Vien tik iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežta dešimtys tūkstančių žmonių.

Koks iš tikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis, iki šiol nežinoma – ją netikėtai nutraukė karas. Tik birželio 22 d., prasidėjus karui, NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuo nenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą.

Birželio 14-osios naktį čekistai ėmė daužyti ir mūsų namų duris. Suėmė mano tėvą, Grinkevičių Juozą, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėją, o nuo 1940 m. – matematikos mokytoją gimnazijoje.

Lygiai prieš metus, 1940 m. birželio mėn., kai Raudonoji armija peržengė Lietuvos valstybės sienas, mano Tėvas atsisakė išvykti iš Lietuvos sakydamas, kad Jis visą savo gyvenimą dirbo Lietuvai, savo tautai, kaltės dėl to nejaučia ir jokio teismo nebijo. Blogiausiu atveju nors mirs Lietuvoje. Bet ir tai Jam nebuvo lemta. Jis mirė nukankintas Šiaurės Uralo lageryje 1943 m. spalio 10 d. Ir guli svetimoj žemėj, nežinomam kape kartu su kitais kankiniais. Paskutiniame savo laiške ant beržo tošies jis parašė: „Aš mirštu iš bado...“

Reikėjo skubiai pradėti statyti žemines, jurtas, barakus, nes žiema buvo čia pat. Bet viršininkai, surinkę darbingesnius vaikinus ir vyrus, neleido jiems ruošti pastogių.

Tėvas ir nepagalvojo, kad jo nužudymui ir teismo neprireiks, kad ir jo šeimai jau užprogramuota pražūtis.

Aš didžiuojuosi savo Tėvu. Jis ištikimai ir nepaperkamai stovėjo nepriklausomos Lietuvos interesų sargyboj, stengdamasis, kad tokios reikalingos jaunai valstybei lėšos neišplauktų be reikalo į užsienį, o už jas būtų statomos ligoninės, mokyklos, tiesiami keliai. Aš didžiuojuosi Jo principingumu ir sąžiningumu, kurį net Jo politiniai priešai, praėjus 25 metams po Jo mirties, buvo priversti oficialiai pripažinti.

Tą pačią birželio 14-osios naktį suėmė ir mano motiną, Grinkevičienę Pranę, namų šeimininkę, 17 metų brolį abiturientą ir mane, 14 metų moksleivę. Čekistas iš Smolensko perskaitė dokumentą, kad mes ištremiami visam gyvenimui į tolimuosius Sibiro rajonus.

Metus mes pragyvenome Altajaus krašte dirbdami tarybiniame ūkyje, o 1942 m. vasarą kartu su keletu tūkstančių kitų tremtinių mus išvežė dar toliau – į Jakutijos šiaurę, toli už poliarinio rato. Išvežė tada, kai tremtiniai lietuviai jau pradėjo priprasti prie naujos vietos sąlygų ir klimato, kai iškeitę daiktus į bulves pasisodino daržus ir bulvės jau ėmė žydėti, teikdamos viltį, kad kitą žiemą neteks badauti.

Į Šiaurę mus vežė apie tris mėnesius. Iš pradžių perpildytuose vagonuose, kur ne tik atsisėsti, bet ir pakeisti kūno padėtį buvo neįmanoma. Paskui baržomis Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki Lenos. Vėl baržomis, jau Lenos upe tiesiai į šiaurę. Ust Kutas, Kirenskas, Oliokminskas, Jakutskas, Kiusiūras, Stolbai. Ir vis tolyn ir tolyn į šiaurę. Jau esame apie 800 km į šiaurę nuo poliarinio rato.

Retėjo, retėjo ir visai dingo miškai, paskui ir krūmai, nebėra gyvenviečių pakrantėse. Tai kurgi mus veža? Jau ir krantų nebesimato, kiek akys aprėpia – vanduo ir vanduo... Bangos didelės kaip jūroj.

Lenos žiotys. Laptevų jūra. Jaučiasi ledinis vandenyno alsavimas. Rugpjūčio pabaiga, o šalta tartum gilų rudenį.

Pagaliau sustojome. Prieš mus – negyvenama sala. Nieko nėra. Jokių žmogaus pėdsakų: nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės – vien amžinu įšalu sukaustyta tundra, pasidengusi plonu samanų sluoksniu. Ir kažkokios arktinės ekspedicijos įkalta medinė lentelė su užrašu, kad sala pavadinta Trofimovsku.

Nutiesė į aukštą salos krantą medinį lieptą ir liepė mums čia išsilaipinti – keturiems šimtams lietuvių moterų, vaikų, senelių ir nedaugeliui vyrų.

Paskui iškrovėm iš baržos lentas, plytas, ir garlaivis apsisukęs skubiai nuplaukė atgal, nes artinosi žiema.

O mes pasilikome negyvenamoje saloje be pastogės, be šiltų rūbų, be maisto, visiškai nepasiruošę žiemoti Arktikoj.

Beveik tuo pačiu metu į salą atvežė keletą šimtų suomių iš Leningrado apylinkių. Juos išvežė pagal tautinį požymį, nors jų tėvai ir protėviai gyveno tose vietose nuo neatmenamų laikų. Mirtis juos ėmė skinti pirmuosius.

Reikėjo skubiai pradėti statyti žemines, jurtas, barakus, nes žiema buvo čia pat.

Bet viršininkai, surinkę darbingesnius vaikinus ir vyrus, neleido jiems ruošti pastogių, o išvežė į kitą salą žvejoti valstybei.

Pranė Grinkevičienė su vaikais. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Tada mes, moterys ir vaikai, skubėdami ir kaip išmanydami ėmėme statyti iš plytų ir samanų barakus. Plėšėme rankomis nuo tundros amžino įšalo samanas ir dėjome jas tarp plytų vietoj betono: sluoksnis plytų, sluoksnis samanų. Stogo barakas neturėjo – jį atstojo lentinės lubos, apdėtos samanomis su smėliu. Pro lubų plyšius pūgos metu pripustydavo sniego ir apnešdavo gulinčius ant narų žmones. Vienam žmogui ant narų buvo skirta 50 cm.

Tai buvo didžiulis ledo kapas: lubos apledijusios, sienos apledijusios, grindys – taip pat. Gulintiems ant narų dažnai prišaldavo prie sienos plaukai.

Lapkričio mėnesį prasidėjo poliarinė naktis. Nuo bado, šalčio, skorbuto ir kitų ligų ėmė mirti žmonės. Tada dar buvo galima išgelbėti visus. Lenos žiotyse, Laptevų jūros pakrantėse, Tumato, Bobrovsko, Sasylacho salose už 100–120 km gyveno evenkai, kurie vertėsi žvejyba ir poliarinių lapių medžiokle. Jie turėjo žuvies atsargų, pakankamai šunų nartų, galėjo ir norėjo išsivežti žmones į savo apšildomas jurtas trokšdami padėti. Bet viršininkai neleido ir taip pasmerkė mus pražūčiai.

Grupė jaunuolių, suomių ir lietuvių, apie penkiolika žmonių, bandė pėsti per ledynus išsiveržti iš Trofimovsko pas evenkus, bet kelyje visi iki vieno žuvo: pasiklydo pūgoje ir sušalo. Iš jų atsimenu tik vieno jaunuolio pavardę – Zobiela.

Įpusėjus poliarinei nakčiai, mūsų barake Nr. 10 iš trisdešimties žmonių ant kojų laikėsi ir į darbą išeidavo tik kelios moterys ir aš.

Mus siųsdavo už 7–10 km ieškoti tundroj užneštų iš Lenos aukštupio rąstų. Iškirsdavome juos iš ledo ir įsikinkiusios į virvių pavalkus veždavome į Trofimovską viršininkų butams ir kontorai apšildyti. Pasiimti į barakus nors vieną rąstgalį neturėjome teisės.

Sunkiausia būdavo užtempti roges su rąstais į aukštą ir apledijusį Trofimovsko salos krantą. Jėgų mes neturėjome, slydo kojos, apmuturiuotos apledijusiais maišais ir virvėmis. Nuo virvinių pavalkų ant pečių atsirasdavo iš pradžių kraujosrūvos, vėliau – žaizdos.

Kiti gulėjo ant narų sutinę iš bado arba jau nebegalėjo atsikelti dėl išsekimo ir skorbuto. Skorbutu sirgo visi be išimties. Jokių vitaminų mes negaudavome. Be skausmo trupėjo dantys, iš dantenų bėgo kraujas. Blauzdose atsiverdavo neskausmingos negyjančios trofinės opos. Vaikščioti kaskart būdavo vis sunkiau dėl bendro silpnumo ir kraujo išsiliejimų į raumenis ir sąnarius. Atrodė, kad dešimtys peiliukų ar adatų susmaigstyta į blauzdas, kiekvienas žingsnis kėlė skausmą, o iš ryto ir atsistoti būdavo sunku. Tik ant pirštų galų. Dažniausiai skorbutas paliesdavo kelių sąnarius. Dėl smarkių kraujo išsiliejimų į juos kojų jau nebeįmanoma būdavo ištiesti.

Tad ir likdavo žmogus gulėti sulenktomis kojomis, didžiuliais pamėlynavusiais sąnariais. Po to dažnai prasidėdavo viduriavimas.

Kartą, kai atvilkome roges su rąstais, mus pašaukė į kontorą. Išsikinkėme iš virvių ir suėjome į vidų. Mums pasakė, kad gausime atlyginimą už pusę mėnesio. Visos gavome po vieną trijų rublių banknotėlį (dabartiniais pinigais 30 kp). Čia pat viršininkas Travkinas pradėjo mums prakalbą: „...reikia prisidėti prie šalies gynybos, reikia aukoti ginklams...“

Iš anksto jau buvo sudarytas sąrašas ir prie kiekvienos pavardės nurodyta suma – 3 rubliai. Beliko tik pasirašyti.

Prieš mus stovėjo sotus ir išpuoselėtas ponas elegantišku kiteliu iš amerikoniško diagonalo, šiltu ir lengvu kailiniu apavu, išsiilsėjęs, švariai nusiskutęs, kvepiantis odekolonu, rausva veido spalva.

Jei siausdavo pūga, mirusieji po keletą dienų išgulėdavo ant narų šalia gyvųjų.

Jis kalbėjo lengvai ir sklandžiai, kaip apie menkniekį, kalbėjo tarsi nematydamas prieš save vos besilaikančių ant kojų leisgyvių žmogystų vaško geltonumo veidais, įdubusiomis akimis, skarmaluotų ir utėlėtų, laikančių rankose tuos nelaimingus 3 rb, taip sunkiai uždirbtus. Kalbėjo lyg nesuprasdamas, kad be jų nenusipirksim net duonos davinio. Mes pasirašėm ir kiekviena padėjom atgal savo banknotėlį.

Barakų ligoniai prašė vandens. Reikėjo tirpinti ledą ir sniegą. Malkų nebuvo. Todėl dažną vakarą aš sėlindavau į lentų sandėlį, pavogdavau porą lentų ir šliauždama vilkdavau jas į baraką. Sukapodavau. Užkurdavome „barabaną“ (pusė geležinės statinės), užvirindavome vandenį, pašildydavome ligoniams plytas prie kojų, džiovindavome apavą ir veido aprišalus.

Kūrenant kartais nuo lubų imdavo varvėti, ir paskui ant apklotų susidarydavo ledinė plutelė.

Buvo 1942 m. Kūčios. Ant narų sutinusiom kojom ir veidu, net akių nesimatė, gulėjo be sąmonės mano Motina. Šlapinosi Ji beveik vienu krauju. Tai buvo grėsmingas, ūmus inkstų uždegimas. Gulėjo ant maišo, prikimšto medžio drožlių. Apkabinusi Ją, šildžiau savo kūnu, maldavau nemirti, prisiekiau, kad parvešiu Ją į Lietuvą. Visomis savo dvasios jėgomis meldžiau Dievą padaryti stebuklą, neleisti Jai čia numirti. Ji negirdėjo, kaip į užpustytą mūsų baraką įlindo lavonų vežiotojai ir paklausė, kur Grinkevičienės lavonas.

Paskui mane nuvedė į teismą.

Prieš dvi dienas, kai aš pavogusi atsivilkau dvi lentas, jas sukapojau ir užkūriau ugnį, barake išdygo du viršininkai: Sventickis ir Antonovas. Pagal lentų pėdsakus sniege jie lengvai surado vagį. Surašė aktą ir perdavė mane teismui.

Teismas vyko gretimam barake. Buvo stalas, uždengtas raudona medžiaga. Ant jo degė žvakės. Kaltinamųjų suole sėdėjome septyni. Penki už lentas, du – už duoną: vienas – Platinskas, antras – Albertas Janonis, Kauno dramos studijos studentas iš Šiaulių.

Alberto motina, mirdama iš bado, maldavo sūnų nors trupinėlio duonos, ir Albertas su Platinsku naktį įlindo į kepyklą. Viskas būtų pasibaigę laimingai, jeigu jie, paėmę kiek duonos, būtų grįžę į baraką. Gal ir motina nebūtų mirusi iš bado. Bet pajutę duonos kvapą vaikinai neišlaikė ir puolė prie jos. Bevalgydami nusilpo ir neteko sąmonės. Ten juos rytą ir atrado begulinčius.

Dėl lentų kaltinamieji aiškinosi įvairiai. Pirmasis sakė, kad ją nešė mirusio vaiko karsteliui padaryti, kiti tvirtino jas radę. Aš kaltinamųjų suole sėdėjau paskutinė.

Karo meto teismas greitas. Per pusvalandį teisėjas apklausė šešis ir kreipėsi į mane, ar prisipažįstu vogusi lentas, t. y. socialistinę nuosavybę.

– Taip, vogiau.

– Galbūt jus kas iš suaugusiųjų pasiuntė? Pasakykit – kas, ir jūsų neteisime.

– Manęs niekas nesiuntė.

Teismas išeina pasitarti. Mes, septynetas, laukiame nuosprendžio. Niekas negalvoja apie bausmės dydį, nes tai neturi jokios reikšmės. Metai ar dešimt metų – vienas ir tas pats. Į lagerį Stolbuose varys per sniegynus 50 km. Visiems aišku, ir teisėjams taip pat – nė vienas iki ten nenueis. Bet kokia bausmė – mirties bausmė. Mamytė turbūt jau mirusi. Galas kančioms visai arti.

Nuosprendis: už duoną Albertui Janoniui ir Platinskui – po trejus metus. Už lentas – visiems po metus. Mane išteisinti už prisipažinimą. Kodėl taip? Jie gynėsi, norėjo dar išlikti, bet eis mirti, o mane paliko. Kam? Grįžtu į baraką. Šalta, tamsu. Žukienė uždega balaną, pamatau stebuklą: Mamytė pradeda atgauti sąmonę. Nėra vandens. Vėl einu į sandėlį vogti lentų. Šviesi, nuostabi Kalėdų naktis.

Pranė Grinkevičienė su sūnumi Juozu ir dukra Dalia. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Po keleto dienų visus nuteistuosius ir tuos, kuriuos dar teisė kitą dieną, išvarė ginkluoti sargybiniai. Netrukus pakilo ir įsisiautėjo pūga. Laikėme juos žuvusiais. Bet kitą dieną du grįžo: Riekus (ūkininkas iš Seirijų) ir šešiolikmetis berniukas Bėria Charašas iš Kauno nušalusia ranka. Abu buvo nuteisti už lentą. Riekus visas apledėjęs, vos gyvas krito barake ant grindų ir ėmė raudoti: „O Kristau, Kristau, nejaugi tavo kryžius buvo toks sunkus?..“

Jis papasakojo, kad kai pakilo pūga, žmonės neteko orientacijos. Sargybiniai numetė šautuvus ir ėmė glaustis prie suimtųjų. Nusprendė grįžti, bet nesusigaudė, kurioj pusėj Trofimovskas. Kiekvienas rodė vis kitą kryptį. Taip ir nuėjo per pūgą kiekvienas savo kryptimi. Žuvo visi vienuolika nuteistųjų ir sargybiniai. Pavasarį, kai nešė ledus, pamatėme jų lavonus, plaukiančius ant ledo lyčių į Laptevų jūrą.

Tarp šių žuvusiųjų buvo jaunuoliai Dzikas ir Lukminas Bronius nuo Kėdainių. Jie taip pat kaip ir Janonis su Platinsku buvo nuteisti už duoną, tiktai kitą dieną. Jų istorijos panašios, tragiški likimai vienodi. Išbadėję vaikinai antrą kartą bandė gauti parduotuvėje keletą šimtų gramų duonos. Duonos jiems nedavė, tik stipriai sumušė ir perdavė teismui. Ir sumokėjo jie už tą NESUVALGYTĄ duoną savo gyvybėmis...

Nušalusi Bėrios ranka pajuodo, audiniai nekrozavo. Jis kankinosi kelias paras ir verkė: „Už ką man nupjaus ranką?..“ Kai pūga nurimo, su šunimis jį išvežė į Tiksio uostą. Ten jam ir amputavo ranką iki peties. Tokia buvo lentos kaina...

Nuo 1942 m. gruodžio lavonams vežti jau prireikė dviejų brigadų. Kiekvienoje dirbo po du žmones: Abromaitienė Malvina, mokytojo žmona nuo Merkinės, Marcinkevičienė Alina, Petrauskas, mokytojas nuo Šiaulių, Dundulienė, Lietuvos kariuomenės pulkininko žmona, Abromaitis Jonas, mokytojas, Vitkevičius Steponas iš Šiaulių (mirė iš bado), Tamulionienė Teofilė, Tamulevičius, Lietuvos kariuomenės kapitonas iš Marijampolės, Tautvaišienė, švedė (apie 1956–1957 m. išvyko į Švediją). Patys vežiotojai buvo labai išbadėję ir nusilpę, todėl pririšdavo prie lavono kojų virvę ir bendromis jėgomis traukdavo jį iš barako. Paskui mirusiuosius dėdavo ant rogių ir įsikinkę į virves veždavo keletą šimtų metrų toliau nuo barako. Ten lavonus išversdavo į bendrą krūvą. Sienų leduose likdavo prišalę mirusiųjų plaukai.

Kai mirė Gamzienė, pas ją po rūbais ant krūtinės buvo likęs nedidelis duonos gabalėlis. Traukiant mirusiąją nuo gultų, vienas žmogus jį pastebėjo, išsitraukė duoną ir skubiai apibraukęs utėles čia pat suvalgė. Tebūnie pasmerkti ir tesulaukia savo teismo budeliai, privedę žmones iki tokio būvio.

Kartą viena moteris, mokytojo žmona, rado prie viršininko Sventickio namų išpiltą jų naktinį kibirą. Tarp mėšlų ji pastebėjo duonos gabalėlį. Moteris atsiklaupusi išsikrapštė įšalusią į išmatas duonelę ir ją suvalgė.

Jei siausdavo pūga, mirusieji po keletą dienų išgulėdavo ant narų šalia gyvųjų.

Daniliauskienė, Marijampolės gimnazijos direktoriaus žmona, mirusi tris paras gulėjo šalia savo sūnaus Antano ir kitų, kurie jau nesikėlė. Vienas barakas buvo po sniegu. Į jį patekti buvo galima tik šliaužiant siauru sniego urvu žemyn. Abromaitienė M. paprašė sūnaus Antano paieškoti kokios nors skarytės parišti mirusiai mamytei smakrą. Bet jis pats gulėjo sutrauktomis kojomis dėl gausių kraujo išsiliejimų į kelių sąnarius ir negalėjo atsikelti. Kai mirusią Daniliauskienę virve už kojų traukė iš barako pro siaurą sniego skylę į viršų, Antanas šaukė iš paskos: „Dovanok, brangi mamyte, kad negaliu tavęs palydėti...“

Mūsų barake mirusi Atkočaitienė, spaustuvininko žmona iš Kauno, taip pat išgulėjo šalia gyvųjų keletą dienų.

Kai Tit Aruose mirė Matulis (iš Kauno), žmona savaitę tai slėpė, gulėjo šalia vyro lavono, kad gautų jo duonos davinį. Bet netrukus ir ji mirė iš bado.

Lietuvos žemės ūkio akademijos rektorius profesorius Vilkaitis buvo paskirtas sargu. Išsekęs nuo bado, profesorius susmuko ant statinių ir numirė. Žmonės, gerbdami profesorių, kurio vardas buvo žinomas ir už Lietuvos ribų, padarė jam karstą. Bet po savaitės karstas dingo, ir profesorius gulėjo su visais bendroj krūvoj. Profesoriaus žmona p. Vilkaitienė dėl sunkių dvasinių išgyvenimų susirgo. Mirė vėliau. Sūnus ir duktė liko gyvi.

70 metų senelis Marcinkevičius (nuo Verstainių), jausdamas artėjančią mirtį, prašė: „Abromaitiene, dukrele mano, palaidok mane kaip nors, kad šunes ir baltosios lapės netąsytų mano kaulų, o jei grįši į Lietuvą, pasakyk, kad mirėme mes čia iš bado...“

Bobrovske buvo keliasdešimt tonų šaldytos žuvies. Ji būtų išgelbėjusi nuo bado mirties visus Trofimovsko tremtinius – lietuvius ir suomius. Bet viršininkai jos žmonėms nedavė, geriau supūdė. 1943 m. vasarą ją visą suvertė į Laptevų jūrą.

It bombos sprogimas

Kai viename "Inter–Aso" (Tarptautinė politinių kalinių ir komunizmo aukų asociacija) kongrese jo Prezidiumo narė prof. Vanda Briedienė pateikė keliolikos šalių atstovams išverstus į vokiečių kalbą D.Grinkevičiūtės prisiminimų "Lietuviai prie Laptevų jūros" fragmentus, jie sukėlė sprogusios bombos įspūdį – taip viskas neįtikima atrodė užsieniečiams. Ne kitaip atsitiko ir Lietuvoje, 50 metų liūliuotoje sovietinės propagandos: žurnalė "Pergalė" (dabar – "Metai") 1988 m. išspausdinti tuomet jau Anapilin iškeliavusios D.Grinkevičiūtės prisiminimai gerokai supurtė tautą.

Kas buvo tų iki šiol sukrečiančių skaitytojus prisiminimų autorė? Į tai pirmoji mėgino atsakyti D.Grinkevičiūtės pusseserė kaunietė gydytoja habil. dr. doc. Dalia Kotryna Baliutavičienė, parašiusi knygą "Dalia".

Autorės žodžiais, ji rašė apie neįbauginamą žmogų, užpildžiusį mūsų istorijos ir atminties spragas, visą gyvenimą paskyrusį sunkiai kovai už teisybę, už žmogaus teisę būti žmogumi.

Žiaurus posūkis

D.Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28-ąją Kaune, Juozo ir Pranės Grinkevičių šeimoje, kurioje jau augo sūnelis Juozukas. P.Grinkevičius buvo Lietuvos banko Valiutų komisijos reikalų vedėjas, mama - namų šeimininkė.

Dalia nuo vaikystės buvo savarankiška. Kartą, kaip pasakojo D.K.Baliutavičienė, keturmetė Dalia, rudaplaukė strazdanota mergaitė, susikrovė savo lėles ir iš savo namų V.Putvinskio gatvėje, prie Aušros tako, nuėjo į Laisvės alėją. Ten ji siūlė praeiviams pirkti jos žaislus. Kai kažkas pažino mažąją prekiautoją ir pranešė tėvams, jiems dukrelė paaiškino, kad tokiu būdu norėjusi uždirbti pinigų kelionei. Ji tada negalėjo įsivaizduoti, kokia jos kelionė laukė netolimoje ateityje.

Ankstų 1941 m. birželio 14-osios rytą Grinkevičių šeimą su dviem vaikais enkavėdistai suėmė ir iš Perkūno alėjos namo (beje, pirmojo Lietuvoje kooperatinio namo, kurį J.Grinkevičius pasistatė su kitais banko darbuotojais) nuvežė į Kauno geležinkelio stotį, įlaipino į vagoną su tremiamais žmonėmis.

J.Grinkevičius, kaip buvo tada įprasta, buvo iškart atskirtas nuo šeimos ir greitai mirė badu viename iš stalininių lagerių. P.Grinkevičienė su abiem vaikais buvo išlaipinta Altajaus krašte. Kai čia sužydėjo bulvės, pasodintos tremtinių, juos įvairiomis transporto priemonėmis išgabeno už poliarinio rato, į Jakutijos šiaurę, kur Lenos upės žiotyse iš baržos išlaipino į Trofimovsko salą, prie Laptevų jūros.

Lietuviškoji Antigonė

Šalčio kamerai prilygusioje saloje pirmąją žiemą mirė pusė tremtinių. penkiolikmetė Dalia pusę dienos kirsdavo iš Lenos žiočių rąstus ir virvėmis juos traukdavo 7–10 km kilometrų Trofimovsko viršininkų butams apšildyti, o po to eidavo į septynmetę mokyklą.

Nepakėlusi tremties gyvenimo sąlygų, P.Grinkevičienė sunkiai susirgo – tai tik padvigubino Dalios pastangas persikelti į Jakutską, kur buvo ir mokykla, ir ligoninė. Deja, leido persikelti tik jai, o mamai – ne, tačiau Dalia slapta ją atsigabeno garlaivyje.

Mamos sveikata vis vien blogėjo, o dukra buvo išvežta dirbti į anglies kasyklas. Neilgai svarsčiusi, Dalia sukūrė akiplėšišką planą, kaip pabėgti į su mama į Lietuvą. Ir jai tai pavyko padaryti 1949 m.

Kaune P.Grinkevičienė slapstėsi pas seserį Bronę, kitus gimines, o jos dukra Dalia apsigyveno savo senajame bute Perkūno alėjoje, nes čia buvo įsikūrusi jų artima giminaitė. Nujausdama artėjančią gyvenimo pabaigą, P.Grinkevičienė pasiprašė parvežama į savo namus Perkūno alėjo, kur ji ir mirė. Dalia neturėjo jokios galimybės palaidoti ją oficialiai, nes abi bėglės buvo be dokumentų. Tada Dalia pati iškirto namo rūsyje cementuotas grindis, iškasė duobę ir, drauge su teta sukalusi iš spintos lentų karstą, palaidojo mamą. Likusias po laidojimo žemes slapta naktį išnešė į sodą, o duobės paviršių užliejo cementu.

Parašė laišką L.Berijai

"Dalia gyveno savo namų vaikystės kambaryje, dienomis rašydama atsiminimus iš tremties. Gavusi žinią iš, rodos, patikimų tarpininkų, kad gali eiti nurodytu adresu atsiimti paso, ji, lyg nujausdama išdavystę, prieš išeidama žadėto dokumento, sudėjo savo neužbaigtus rašyti rankraščius į stiklainius ir užkasė juos sode. Nuojauta jos neapgavo – Dalia buvo antrą kartą ištremta", – pasakojo knygos autorė.

Nuo antrosios tremties D.Grinkevičiūtę galėjo išgelbėti teigiamas atsakymas į pasiūlymą bendradarbiauti su KGB – jį atmetusi mergina netruko atsidurti Gorkio srities lageryje.

D.Grinkevičiūtė buvo įkalinta Gorkio srities lageryje, kuriame susipažino ir bendravo su garsiais rusų intelektualais - mokslininkais, menininkais, aukštųjų mokyklų dėstytojais, studentais. Lageryje praleistus metus kalinė pavadino gyvenimo universitetais.

Po Stalino mirties ji buvo išsiųsta vėl į Jakutską, iš kur parašė laišką pagrindiniam stalininių represijų organizatoriui Lavrentijui Berijai, prašydama leidimo išvykti į Omską studijuoti medicinos. Nors KGB vadovas jau buvo sušaudytas, bet jos prašymas buvo patenkintas – lietuvė tapo puikia Omsko medicinos instituto studente, sportininke.

Pasirinko Laukuvą

Grįžusi į Lietuvą, 1960 m. Dalia baigė studijas Kauno medicinos institute (buvo priimta rektoriaus Zigmo Januškevičiaus dėka) ir gavo gydytojos diplomą su pagyrimu.

Atsisakiusi anuomet galiojusios tokiais atvejais teisės rinktis darbovietę (absolventai dažniausiai pageidavo dirbti didžiųjų miestų ligoninėse), D.Grinkevičiūtė pasirinko atokią nuo didmiesčių Laukuvą, Šilalės rajone. Čia ji netruko tapti itin  mylima gydytoja.

Jaunoji gydytoja, kurią vėliau literatūrologė Viktorija Daujotytė pavadins "ugnimi maiše", nepabūgo atvažiuoti pas Kauno saugumiečius ir paprašyti jų leisti perlaidoti mamą. Sykiu su leidimu gavo ir saugumo aparato "rūpinimąsi" – pradėta stebėti D.Grinkevičiūtės gyvenimą.

"Dalia buvo plataus akiračio žmogus. Labai mėgo operą, teatrą, skaityti knygas. Nepraleisdavo progos nuvažiuoti į Kauno, Vilniaus, Panevėžio Maskvos, Leningrado teatrus. Kadangi Kaune ji nerado savo užkastų prisiminimų (jie buvo surasti 1991 m. ir šiuo metu yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje), rašė viską iš naujo Laukuvoje, mažame savo kambarėlyje", – pasakojo D.K.Baliutavičienė.

A.Sacharovo ir J.Boner įnašas

Savo naujai užrašytus atsiminimus Dalia perdavė garsiam  mokslininkui ir disidentui Andrejui Sacharovui, kuris su žmona Jelena Boner pasirūpino, kad tie užrašai 1979 m. būtų išleisti Paryžiuje rusų disidentų leidinyje "Pamiatj".

Dar vėliau jos atsiminimai plito kitose šalyse, buvo spausdinami, skaitomi per radiją. Tai labai nepatiko kagėbistams Lietuvoje ir jie pradėjo agresyviai persekioti tremtinę. Netrukus D.Grinkevičiūtė buvo atleista iš darbo, išmesta iš tarnybinio buto – ją priglaudė bebaimė mokytoja Aldona Šulskytė.

D.Grinkevičiūtė įvertinusi savo sunkią padėtį Lietuvoje, parašė laišką generaliniam SSRS komunistų partijos sekretoriui Leonidui Brežnevui, prašydama leidimo išvykti iš Lietuvos į Izraelį – anuomet tai buvo vienintelis kelias į užsienį. Deja, toks jos žingsnis sukėlė dar didesnę režimo agresiją.

Tačiau Dalia nepalūžo. Maža to, supratusi, kad serga onkologine liga ir nebegali delsti, 1987 m. vasarą ryžosi savo atsiminimus įteikti Justinui Marcinkevičiui ir Kaziui Sajai, kuriais ji pasitikėjo. Tiesa, poetui pirmiausia nurodė ne pagrindinį savo vizito pas jį tikslą – padovanoti Motiejui Valančiui priklausiusius sidabrinį ąsotėlį ir du padėkliukus stalo įrankiams, kuriuos ji buvo gavusi iš vyskupo sesers anūkės.

Ugnis maiše

D.Grinkevičiūtė mirė 1987 m. gruodžio 25-ąją – Sąjūdžio išvakarėse. Palaidota Kaune, Eigulių kapinėse, šalia savo brolio ir mamos, kurios palaikus iš rūsio pati perlaidojo 1962 m.

1981 m. D.Grinkevičiūtės atsiminimus spausdino Čikagoje leidžiamas laikraštis "Draugas", kiti JAV lietuvių leidiniai. Memuarai buvo išversti į anglų kalbą ir išleisti atskira knygele.

1988 m. J.Marcinkevičius "Literatūroje ir mene" pateikė daug D.Grinkevičiūtės atsiminimų, kartu teigdamas, kad trėmimus reikia kvalifikuoti kaip stalinizmo nusikaltimus lietuvių tautai. Anuomet tai pasakyti buvo labai drąsu.

1988 m. visas D.Grinkevičiūtės rankraštis buvo paskelbtas žurnale "Pergalė", tais pačias metais spausdino ir kiti laikraščiai, žurnalai, buvo skaitomi per "Laisvės" radiją.

1989 m. jos atsiminimai spausdinti knygoje "Amžino įšalo žemėje".

1995 m. Jakutske išleistoje knygoje "Lietuviai prie Ledjūrio" išspausdino D.Grinkevičiūtės memuarus rusų kalba.

1997 m. Laptevų jūros tremtinių brolijos, vadovaujamos Trofimovsko saloje gimusio Jono Markausko, iniciatyva pirmą kartą išleista knyga "Lietuviai prie Laptevų jūros", kurioje paskelbta visa garsiosios tremtinės kūryba: atsiminimai, miniatiūros, laiškai, pokalbių fragmentai.

2000, 2008 ir 2010 m. lapteviečių iniciatyva išleista knyga – albumas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis "Lietuviai Arktyje" su Trofimovsko salos tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniais ir Dalios bei kitų tremtinių prisiminimais.

2005 m. knyga "Lietuviai prie Laptevų jūros" tapo antrąja serijos "XX a. lietuvių literatūros lobynas" knyga po Žemaitės. (Pakartotinai išleista 2015 m.)

1997 ir 2002 m. išleisti D.Grinkevičiūtės prisiminimai, išversti į anglų kalbą, buvo pristatyti 2014 m. Leipcigo knygų mugėje. Jos memuarai išleisti prancūzų, italų, vokiečių, anglų, suomių, kalbomis. Lapteviečių brolija inicijuoja vertimus į kitas kalbas.