Už tokį nutarimo projektą antradienį balsavo 85 Seimo nariai, 1 buvo prieš, 8 parlamentarai susilaikė.

Seimo sprendimu, Etninės kultūros globos taryboje dirbs: Rimantas Astrauskas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teikimu; Nijolė Balčiūnienė – Lietuvos ramuvų sąjungos teikimu; Sandra Daugirdienė – Vilniaus etninės kultūros centro teikimu; Ona Drobelienė – Dzūkijos regioninės tarybos teikimu; Vilma Griškevičienė – Mažosios Lietuvos regioninės tarybos teikimu; Virginijus Jocys – Žemaitijos regioninės tarybos teikimu; Zigmas Kalesinskas – Suvalkijos regioninės tarybos teikimu; Vaida Kasparavičienė - Kauno tautinės kultūros centro teikimu; Virginijus Kašinskas – Lietuvių etninės kultūros draugijos teikimu; Angelė Kavaliauskienė – Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos teikimu; Lina Leparskienė – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto teikimu; Olijardas Lukoševičius – Lietuvos kraštotyros draugijos teikimu; Lina Petrošienė – Klaipėdos universiteto teikimu; Jonas Rudzinskas – Lietuvos tautodailininkų sąjungos teikimu; Dalia Senvaitytė – Vytauto Didžiojo universiteto teikimu; Loreta Sungailienė – Lietuvos nacionalinio kultūros centro teikimu, Žilvytis Šaknys – Lietuvos istorijos instituto teikimu; Gita Šapranauskaitė – Lietuvos liaudies buities muziejaus teikimu; Dalia Urbanavičienė – Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjungos teikimu; Skaidrė Urbonienė – Lietuvių katalikų mokslo akademijos teikimu; Jonas Vaiškūnas – Aukštaitijos regioninės tarybos teikimu.

Nutarimas įsigalios gruodžio 16 d.

Etninės kultūros globos taryba įkurta 2000 m. rugpjūčio 21 d. vadovaujantis Seimo priimtu Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu.

Tarybą, tvirtinamą Seimo nutarimu, sudaro 21 narys. Į tarybą juos deleguoja su etninės kultūros globa ir plėtra tiesiogiai susijusios institucijos ir organizacijos, teikdamos po vieną narį, turintį ne mažesnę kaip 3 metų patirtį etninės kultūros srityje.

Seimui patvirtinus tarybą, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų pradedami tarybos pirmininko rinkimai.

Seimo pirmininkas teikia Seimui tvirtinti tarybos siūlomą kandidatą tarybos pirmininko pareigoms 4 metų kadencijai.

Šiuo metu Etninės kultūros globos tarybai vadovauja etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Urbanavičienė.

Diskusija tampa absurdiška

Iki Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio jubiliejaus Mažosios Lietuvos herbas veikiausiai taip ir nebus įteisintas, nes Lietuvos heraldikos komisija šiuo klausimu kol kas nepajudinama.

Kurti etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldiką imtasi prieš šešerius metus.

Apibendrinę surinktą istorinę medžiagą, Klaipėdos universiteto (KU) mokslininkai priėjo prie išvados, kad pagrindine kuriamo Mažosios Lietuvos herbo heraldine figūra galėtų būti briedis.

Tyrime reziumuojama, kad šio gyvūno sakralumas buvo pabrėžtas jau prūsų genčių stabų garbinime.

Lietuvos etninės kultūros globos tarybos vadovė Dalia Urbanavičienė, paklausta, kokia situacija dėl Mažosios Lietuvos herbo patvirtinimo, apgailestavo, kad briedis komisijai lig šiol neįtinka.

Nors regiono savivaldybės šiam simboliui pritarė, o KU istorikai parašė dvi mokslines studijas, įrodinėdami, kad šio gyvūno nederėtų tapatinti su nacių simbolika, tačiau visa tai – kaip žirniai į sieną.

"Išgirdus apie briedį, komisijai kažkodėl vaidenasi naciai. Visas reikalas įstrigo ir nejuda. Nežinau, ar įsikiš Prezidentas, bet kol kas šiuo klausimu tyla", – dienraščiui teigė D.Urbanavičienė.

Prieš tris mėnesius Mažosios Lietuvos regioninė etninės kultūros globos taryba oficialiu raštu kreipėsi į Lietuvos Prezidentą, prašydama padėti išspręsti nevaisingą diskusiją su Heraldikos komisija, atsisakančia įteisinti vietos žmonių pasirinktą Mažosios Lietuvos regiono herbo simbolį.

Dalia Urbanavičienė: išgirdus apie briedį, komisijai kažkodėl vaidenasi naciai.

Laiškas – į Prezidentūrą

Prieš tris savaites tuo pačiu klausimu dar kartą į Prezidento kanceliariją parašė ir klaipėdietis dizaineris, patyręs heraldikos kūrėjas Kęstutis Mickevičius, kuris beveik prieš 30 metų kartu su kolege Jūrate Bizauskiene sukūrė Klaipėdos herbo etaloną.

Klaipėdietis teigė dalyvavęs ir kai kuriuose atskiruose Mažosios Lietuvos herbo projekto svarstymo etapuose, todėl jautė turįs teisę ir pareigą pareikšti savo nuomonę apie susidariusią situaciją dėl herbo.

"Heraldikos komisija dar nuo Pretorijaus, K.Donelaičio laikų žinomą to krašto simbolį – briedį susiejo su nacių Vokietijos simbolika, o komisijos narys dailininkas Rolandas Rimkūnas spekuliatyviai briedį siejo su holokaustu Lietuvoje", – rašte pažymėjo K.Mickevičius, pabrėžęs, jog Klaipėdos mieste dirbantys dizaineriai nepritarė Heraldikos komisijos draudimui naudoti briedžio simbolį herbe.

K.Mickevičius priminė, kad pati Heraldikos komisija dėl Mažosios Lietuvos herbo kreipėsi į šalies mokslo institucijas, bet nė viena jų briedžio simbolio nesusiejo su nacių Vokietijos simbolika.

Simbolį atmetė du kartus

Visas reikalas įstrigo ir nejuda. Nežinau, ar įsikiš Prezidentas, bet kol kas šiuo klausimu tyla.

Esą komisija, apsvarsčiusi studiją, pasitenkino pareiškimu, kad nekeis nuomonės.

"Siekis "atlietuvinti" kraštą ar apsaugoti nuo vokiškos kultūros įtakos jau yra anachronizmas. Simboliai patys savaime dar nieko nereiškia, su Mažosios Lietuvos vėliava 1923 m. Klaipėdos kraštas sujungtas su Lietuva, su ta pačia vėliava 1939 m. atėjo A.Hitleris. Ją sava laiko ir lietuvininkai, ir memelenderiai. Nekliūva geltonai raudona dabartinė Klaipėdos miesto vėliava, nors su panašia istorine Klaipėdos vėliava buvo bandyta steigti Mėmelio "freištatą". Galų gale herbas yra vizualaus meno kūrinys, verbalinio projekto nepakanka, reikia konkrečios meninės išraiškos. Briedis be jokių apribojimų galėtų būti herbe", – argumentus Prezidentūros klerkams žėrė K.Mickevičius.

Tačiau Heraldikos komisija vienareikšmiškai pasirinktą briedžio simbolį atmetė du kartus.

Pagrindinis argumentas buvo, kad Antrojo pasaulinio karo metais šio gyvūno atvaizdą naudojo viena nacių Vokietijos karinių divizijų, todėl pasiūlyta ieškoti kito simbolio (knygos, kurėno ar panašiai).

Viščiukus skaičiuos rudenį

Dienraščiui pasiteiravus, kada galima tikėtis sprendimo dėl Mažosios Lietuvos herbo, Heraldikos komisijos vardu atsakė Prezidento komunikacijos grupė.

Esą naujo herbo kūrimas yra ilgas procesas, kurio metu ieškoma "labiausiai konkrečią gyvenvietę ar regioną atspindinčio simbolio".

"Nuo 2017 m. Lietuvos heraldikos komisija jau du kartus nagrinėjo pasiūlymus dėl Mažosios Lietuvos herbo ir prašė šio regiono atstovų pateikti daugiau herbo variantų su skirtinga simbolika, kuri atspindėtų Mažosios Lietuvos reikšmingą indėlį į Lietuvos istoriją. Atkreiptas dėmesys, kad Mažosios Lietuvos regionas yra pagarsėjęs raštijos vertybių, tautiškumo, lietuvybės puoselėjimu, savita ir unikalia kultūra", – rašoma Prezidento komunikacijos grupės atsakyme.

Taip pat pabrėžiama, kad Lietuvos heraldikos komisija laikosi pozicijos, jog tinkamiausias ir visas puses tenkinantis sprendimas dėl Mažosios Lietuvos herbo gali būti pasiektas tik "konstruktyvaus dialogo ir diskusijų keliu".

"Todėl planuojama surengti bendrą posėdį, kuriame bus kviečiami dalyvauti Prezidento patarėjai, Etninės kultūros globos ir Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybų nariai, taip pat įvairių sričių ekspertai. Suinteresuotos grupės ir organizacijos informuotos apie šiuos planus. Susitikimas turėtų įvykti šių metų rudenį, konkretus laikas kol kas nėra aiškus", – rašoma laiške iš Prezidentūros.

Lygiai tokio paties turinio atsakymą į savo raštą iš Prezidentūros gavo ir K.Mickevičius.

Kova: klaipėdietis dizaineris K.Mickevičius nenuleidžia rankų ir Vilniaus klerkams atkakliai įrodinėja, kad briedis be jokių apribojimų turėtų būti Mažosios Lietuvos herbe. Vytauto Petriko nuotr.

Tarnybinės etikos klausimas

Užsitęsusi kova su Heraldikos komisija dėl Mažosios Lietuvos herbo simbolikos atskleidė ir kitą šios struktūros problematiką.

Remiantis pastarųjų dešimties metų (2011–2021) Prezidento dekretais, matyti, kad atskiri Heraldikos komisijos nariai tvirtino ir patys kūrė dešimtis projektų.

Iš 116 herbų etalonų, patvirtintų per pastarąjį dešimtmetį, keturi komisijos nariai sukūrė ne mažiau kaip 87 herbus (vien R.Rimkūnas – daugiau nei 40, o Arvydas Každailis – per 30).

Tad kyla klausimas, ar Heraldikos komisijai netaikytini tarnybinės etikos standartai? Kaip komisija svarsto, kokį dailininką rekomenduoti užsakovui, ir ar ta rekomendacija kokiu nors būdu fiksuojama?

Be to, nors nuo 2008 m. Heraldikos komisija įstatymu įpareigota viešai skelbti savo veiklos metinę ataskaitą, paskelbtos tik 2019 ir 2020 m. ataskaitos.

Esą Heraldikos komisijos darbe trūksta viešumo, o posėdžių protokolai galėtų būti skelbiami viešai.

Siūlo prisipažinti klydus

"Grįžtant prie Mažosios Lietuvos herbo, gal kas nors galėtų padėti Lietuvos heraldikos komisijai pripažinti klydus, siejant istorinį krašto simbolį briedį su nacių simboliais, herbo iniciatoriams reiškiant pretenzijas dėl herbo kūrimo tvarkos nepaisymo?" – rašte Prezidentūrai retoriškai klausė K.Mickevičius.

Anot klaipėdiečio, problemas išspręstų kūrybinis konkursas Mažosios Lietuvos herbui sukurti.

Atviro kūrybinio konkurso pagrindu galėtų būti parinktas autorius ar autoriai, būtų galutinai parinkti herbo simboliai.

Heraldikos komisijos nariai bendrais pagrindais galėtų dalyvauti konkurse.

Žiuri turėtų būti sudaryta iš Lietuvoje ar krašte pripažintų autoritetų.

Už jos kandidatūrą balsavo 60 Seimo narių, prieš buvo keturi, susilaikė trys parlamentarai, pranešė Seimas.

Prisistatydama Seimo nariams D. Urbanavičienė pabrėžė, kad etninę kultūrą suvokia kaip gyvą, nuolat atsinaujinančią ir kintančią, kuri nėra vien muziejus ar praeities paveldas.

„Esu įsitikinusi, kad etninė kultūra puikiai sudera su šiuolaikiniu gyvenimu ir tai paprastai galbūt geriau suvokiame, kai kalbame apie Japoniją, kuri turi šiuolaikines technologijas ir kartu gerbia tradicijas, tačiau labai trūksta tokio požiūrio Lietuvoje“, – teigė naujoji Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė.

Pasak D. Urbanavičienės, etninė kultūra apima ne tik kultūrą, bet ir švietimą, mokslą, tradicinius amatus, kultūrinį turizmą, verslą, aplinkosaugą, ekologiją, regioninę politiką.

D. Urbanavičienė paskirta ketverių metų kadencijai.

Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pareigas jis yra ėjusi 2009–2013 metais.

D. Urbanavičienė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra įgijusi muzikologės specialybę, šioje aukštojoje mokykloje dirbo dėstytoja, mokslo darbuotoja. Pastaruoju metu ji yra Lietuvos edukologijos universiteto Šokio ir teatro katedros docentė.

D. Urbanavičienė užsiima moksline, ekspertine veikla.

Kartu Seimas atleido Virginijų Jocį iš Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pareigų pasibaigus kadencijai.

Etninės kultūros globos taryba įkurta 2000 metais. Ji yra Seimo ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos formavimo bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus, padeda užtikrinti etninės kultūros valstybinės globos įgyvendinimo priežiūrą, skatinti etninės kultūros plėtrą.

Tarybą, tvirtinamą Seimo nutarimu, sudaro 21 narys.

Ji turėtų pakeisti kadenciją baigiantį Virginijų Jocį.

Sprendimą dėl D. Urbanavičienės paskyrimo privalo priimti Seimas.

Ji Etninės kultūros globos tarybai jau yra vadovavusi 2009–2014 metais.

D. Urbanavičienė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra įgijusi muzikologės specialybę, šioje aukštojoje mokykloje dirbo dėstytoja, mokslo darbuotoja. Pastaruoju metu ji yra Lietuvos edukologijos universiteto Šokio ir teatro katedros docentė.

D. Urbanavičienė užsiima moksline, ekspertine veikla.

Etninės kultūros globos taryba įkurta 2000 metais. Ji yra Seimo ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos formavimo bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus, padeda užtikrinti etninės kultūros valstybinės globos įgyvendinimo priežiūrą, skatinti etninės kultūros plėtrą.

Tarybą, tvirtinamą Seimo nutarimu, sudaro 21 narys.

Penktadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje kultūros ministras Šarūnas Birutis valstybinę Jono Basanavičiaus premiją įteiks etninės kultūros srities tyrinėtojai Daliai Urbanavičienei.

Vyriausybė šią premiją D.Urbanavičienei skyrė už reikšmingą visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje, tradicinių šokių tyrinėjimą, puoselėjimą ir sklaidą.

1981 metais D.Urbanavičienė įgijo muzikos teorijos ir istorijos specialybę J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1981-1986 metais studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ir tapo muzikologe, vėliau eksternu išlaikė doktorantūros egzaminus Lietuvos muzikos akademijoje ir 2001 metais apgynė disertaciją „Lietuvių apeiginė etnochoreografija“.

D.Urbanavičienė nuo 1982 metų dalyvauja lauko tyrimuose. Ji taip pat stažavosi įvairių Europos valstybių archyvuose. Mokslininkės tyrimų sritys - etnochoreologija, apeiginė etnochoreografija, šokamosios sutartinės, tradicinio šokio raida ir nūdiena Lietuvoje, šokio užrašymo metodika ir notacijos sistemos, choreografinio folkloro klasifikavimas ir analizė, muzikinio folkloro rinkimo ir folkloro archyvų darbo metodika.

Nuo 1993 metų D.Urbanavičienė priklauso įvairioms valstybinėms ir nevalstybinėms organizacijoms, susijusioms su tradiciniais šokiais, etnine kultūra, švietimu.

Valstybinė J.Basanavičiaus premija skiriama nuo 1992 metų, ją šiuo metu sudaro 19 tūkst. eurų.

Ši premija, įskaitant D.Urbanavičienę, iš viso skirta 29 asmenims. Premija skiriama už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje.

Valstybinė Jono Basanavičiaus premija skirta etninės kultūros srities tyrinėtojai Daliai Urbanavičienei.

Vyriausybė trečiadienį pritarė Kultūros ministerijos siūlymui, kad premija D.Urbanavičienei būtų skiriama „už reikšmingą visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje, tradicinių šokių tyrinėjimą, puoselėjimą ir sklaidą“.

1981 metais D.Urbanavičienė įgijo muzikos teorijos ir istorijos specialybę J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1981-1986 metais studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ir tapo muzikologe, vėliau eksternu išlaikė doktorantūros egzaminus Lietuvos muzikos akademijoje ir 2001 metais apgynė disertaciją „Lietuvių apeiginė etnochoreografija“.

D.Urbanavičienė nuo 1982 metų dalyvauja lauko tyrimuose. Ji taip pat stažavosi įvairių Europos valstybių archyvuose. Mokslininkės tyrimų sritys - etnochoreologija, apeiginė etnochoreografija, šokamosios sutartinės, tradicinio šokio raida ir nūdiena Lietuvoje, šokio užrašymo metodika ir notacijos sistemos, choreografinio folkloro klasifikavimas ir analizė, muzikinio folkloro rinkimo ir folkloro archyvų darbo metodika.

Nuo 1993 metų D.Urbanavičienė priklauso įvairioms valstybinėms ir nevalstybinėms organizacijoms, susijusioms su tradiciniais šokiais, etnine kultūra, švietimu.

Valstybinė J.Basanavičiaus premija skiriama nuo 1992 metų, ją šiuo metu sudaro 19 tūkst. eurų.

Ši premija, įskaitant D.Urbanavičienę, iš viso skirta 29 asmenims. Premija skiriama už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje.

Kultūros ministerija siūlo Vyriausybei valstybinę Jono Basanavičiaus premiją skirti etninės kultūros srities tyrinėtojai Daliai Urbanavičienei.

Premija jai būtų skiriama „už reikšmingą visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje, tradicinių šokių tyrinėjimą, puoselėjimą ir sklaidą“, nurodo ministerija.

1981 metais D.Urbanavičienė įgijo muzikos teorijos ir istorijos specialybę J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1981-1986 metais studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ir tapo muzikologe, vėliau eksternu išlaikė doktorantūros egzaminus Lietuvos muzikos akademijoje ir 2001 metais apgynė disertaciją „Lietuvių apeiginė etnochoreografija“.

D.Urbanavičienė nuo 1982 metų dalyvauja lauko tyrimuose. Ji taip pat stažavosi įvairių Europos valstybių archyvuose. Mokslininkės tyrimų sritys - etnochoreologija, apeiginė etnochoreografija, šokamasios sutartinės, tradicinio šokio raida ir nūdiena Lietuvoje, šokio užrašymo metodika ir notacijos sistemos, choreografinio folkloro klasifikavimas ir analizė, muzikinio folkloro rinkimo ir folkloro archyvų darbo metodika.

Nuo 1993 metų D.Urbanavičienė priklauso įvairioms valstybinėms ir nevalstybinėms organizacijoms, susijusioms su tradiciniais šokiais, etnine kultūra, švietimu.

Valstybinė J.Basanavičiaus premija kasmet skiriama už reikšmingiausius paskutinių penkerių metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje.