Netoli Barselonos įsikūrusiame miestelyje tvyro ramybė. Vos atėjus rytui, gatvėse pakvimpa šviežiai keptomis bandelėmis, lėtai žingsniuojantys žmonės stabteli persimesti keliais žodžiais, o tada eina garuojančių kepinių.

Atrodo, laikas šioje vietoje teka visai kitaip nei už keliasdešimties kilometrų esančioje Katalonijos sostinėje.

Šis miestelis primena mūsiškę Marijampolę, bet su sena istorija. Naujos statybos pastatų tektų gerokai paieškoti, kaip ir privačių namų su sodais ir gėlynais, mat šiame regione žemė nuo seno buvo tokia brangi, kad žmonės sau neleido aukoti gyvenamojo ploto dėl kvepiančių levandų.

Taip pasakoja dešimtmetį gyvenimą tarp Ispanijos ir Lietuvos dalijusi mados kūrėja Danguolė Pečiukonytė Chuan Font, pernai visam laikui palikusi gimtinę ir persikėlusi pas sutuoktinį.

46 metų kūrėja dar tik pratinasi prie kataloniško gyvenimo būdo – ilgų pietų ir pašnekesių su giminėmis, vėlyvų vakarienių, sunkiai planuojamo laiko; intensyviai mokosi ispaniškai ir labai ilgisi Lietuvoje likusių draugų.

Tačiau moteris supranta, kad atėjo metas visą dėmesį dabar skirti 55 metų vyrui Xavjierui. Visada sakiusi, kad dar ne metas, kad reikia palaukti, kol užaugs sūnus, moteris pagaliau priėmė sprendimą. „Tiesiog atėjo laikas ir aš pati labai norėjau“, – tikina ji.

Kaip vyras turi mylėti moterį, kad jis sutiktų su visais jos kaprizais, visais norais, su laukimu tiek metų?

Sava nesijaučia

Mylimas sutuoktinis bendro gyvenimo su žmona turėjo laukti visą dešimtmetį, bet tai jų meilei nepakenkė – ir po 10 metų pora vaikšto susikibusi už rankų. „Kaip vyras turi mylėti moterį, kad jis sutiktų su visais jos kaprizais, visais norais, su laukimu tiek metų?“ – svarsto D. Pečiukonytė Chuan Font.

Vis dėlto saulėtoje Katalonijoje moteris sava nesijaučia. „Ir niekada turbūt nesijausiu, nes ir gatvėje daugelis mato, kad esu kitokia. Sveikinasi dažniausiai rusiškai. Sava nebūsi ir nereikia, turiu čia savo ratą“, – kalba ji.

Sutuoktiniai mėgsta gražų gyvenimą, vertina kokybę ir labai myli draugus, tačiau savo erdvių namų Ispanijoje duris atveria tik patiems artimiausiems

Lietuvės ir katalono pora švenčia bendro gyvenimo dešimtmetį, todėl prieš kurį laiką nusprendė atnaujinti savo namus: kaip patys sako, iš vyriškų pavertė juos šeimyniškais.

„1997 metais mano tėvai patys pastatė šį namą vildamiesi, kad vieną dieną čia apsigyvens jų vaikai su šeimomis“, – namų istoriją pasakoja vyras. Ispano giminė šiame miestelyje gerbiama ir gyvena nuo seno, gal todėl ir lietuvę vietiniai priėmė be jokio vargo.

D. Pečiukonytės Chuan Font vyro pusbrolis savo verslą įkūrė sename prosenelio name, pačiame bažnyčios kieme. Kunigai jam siūlė didelius pinigus už statinį. Už tą sumą buvo galima nusipirkti pusę miestelio, tačiau X. Chuan Font giminaitis į kalbas nesileido, nes jam, kaip ir daugeliui katalonų, be galo svarbi šeimos istorija, pagarba proseneliams ir šimtmečiais puoselėtų vertybių išsaugojimas. Tokios sutuoktinio šeimos istorijos labai žavi lietuvę.