„Pagavo“ atvirlaiškių idėja

„Balta žolė – žalias sniegas“ – tai dienoraštinis punktyras, pasirodysiantis viešumoje vieną dieną dialogo forma, nepaliekant nuošalyje ir renginio dalyvių. Trejus metus su pertraukomis trukęs dviejų (ne)artimai pažįstamų bičiulių susirašinėjimas iš pradžių nebuvo planuotas pristatyti viešai. Tai veikiau buvo žaidimas nei konkretus vyksmas su aiškiu tikslu. Idėja surengti atvirą skaitymą kilo pradėjus planuoti projektą „Laiškai Jonui Mekui iš Klaipėda Fluxus“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, Klaipėdos skyrius, projekto vadovė – S. Simana). Renginys „Balta žolė – žalias sniegas“ šio projekto dalis. Rėmėjas Klaipėdos miesto savivaldybė, partneris – VDA.

Visi S. Simanos ir D. Ruškienės laiškai buvo kuriami ant leidinio „Vidurnakt ir giliau“ fotografijų (leidėjas – Kūrėjų sąjunga, 2018), kurias kaip dienoraštį ir kartu kaip susirašinėjimą vaizdais prieš kelerius metus buvo pasirinkę menininkai Benas Šarka ir Remigijus Treigys. Bendravimas vaizdais tarp B. Šarkos ir R. Treigio truko daugiau nei metus. Klaipėdiečiai menininkai reguliariai, kiekvienos dienos vidurdienį ir vidurnaktį apsikeisdavo užfiksuotais vaizdais – fotografijomis. Skirtingai nei dabartinis S. Simanos ir D. Ruškienės susirašinėjimas, ankstesnis – tarp B. Šarkos ir R. Treigio – vyko viešai, socialiniame tinkle „Facebook“ ir iš karto sulaukdavo internautų reakcijų – komentarų tekstais ar vaizdais. Idėja panaudoti jų sukurtas fotografijas savo laiškams kilo po vieno iš šio leidinio pristatymų, kai buvo kalbama apie tai, kaip šį leidinį – dėžutę su fotografijomis – galėtų naudoti jį įsigiję žmonės. Menininkai pasidalijo mintimis, kad šis leidinys yra universalus ir jo fotografijos gali būti naudojamos įvairiai – dėliojamos kaip paroda, sudaromas kitokios struktūros albumas, atskiros fotografijos siunčiamos kaip atvirlaiškiai. Būtent pastaroji idėja „pagavo“ dabartinių laiškų autores ir inspiravo susirašinėjimui panaudoti klaipėdiečių menininkų fotografijas. Nors S. Simanos ir D. Ruškienės sukurti laiškai niekada nekeliavo kaip atvirlaiškiai, bet jų susirašinėjimas atsidūrė labai arti to.

Organizatorių nuotr.

Vizualų pokalbį pratęsė tekstu

„Balta žolė – žalias sniegas“ – tai trasuojančios mintys, atitrūkę nuo šių dviejų moterų kasdienybės, nuo iš R. Treigio ir B. Šarkos albumo „Vidurnakt ir giliau“ ištrauktų fotofikcijų, į kurias žiūrėdamos jos ieškojo klausimų ir atsakymų, pirmiausia rūpimų joms pačioms.

Viešas jų laiškų skaitymas organizuojamas J. Meko garbei, kaip liudijimas, kad bet kuris atsitiktinis kasdienis veiksmas gali tapti kūrybiniu vyksmu. B. Šarka ir R. Treigys kalbėjosi ta kalba, kurią geriausiai valdo, – vaizdu. D. Ruškienė ir S. Simana jų vizualų pokalbį pratęsė ta raiška, kurią jos išmano geriausiai – tekstu. Tokiu būdu „Vidurnakt ir giliau“ galiausiai prabilo apie baltą žolę ir žalią sniegą, apie tai, kas paprasta, gal net primityvu, ir apie tai, kas be galo sudėtinga. Šis renginys – keturių autorių kūrybos susitikimo vieta, apie kurią du iš jų – B. Šarka ir R. Treigys net nenumano. Tikimasi, kad renginio dalyviai, prisiliesdami prie šių laiškų, atpažins savas – rutininės ir poetiškos kasdienybės jungtis ir įžvelgs naujas realybės praplėtimo galimybes.

S. Simana su D. Ruškiene, kaip ir prieš kelerius metus B. Šarka su R. Treigiu, siekia atrasti ir užfiksuoti būties momentus, aktualias tai dienai ir akimirkai jos detales, nuvedančias į gilesnius apmąstymus, nostalgiškus, kartais ir nemalonius prisiminimus. Kalbama apie svarbius ir iš pažiūros nereikšmingus dalykus. Apie tai, ko įprastu atveju gal ir nepastebėtum, kas galėtų likti nutylėta, bet vis dėlto buvo pasakyta. Keliami klausimai, į kuriuos nesitikima konkretaus atsakymo. Todėl dažniausiai atsakoma užuomina, suteikiant minčiai tik abstrakčią kryptį, pasėjant abejones, kartais – paliekant laisvanorišką neapsisprendimą. Viskas vyksta taip, kaip kiekvienoje mūsų dienoje – dalykai rikiuojasi lyg ir įprastai, bet nuolat susipina, susimaišo su naujais ir dar nepatirtais arba jau pamirštais būties momentais. Projekto „Vidurnakt ir giliau“ atsiradimą lėmė Jimo Jarmucho filmas „Patersonas“, kuriame pasakojama apie kasdienybės poeziją. „Balta žolė – žalias sniegas“ yra tarsi tęsinys jau įvykusių anų dviejų kasdienybių.

Organizatorių nuotr.

Trys prasminiai sluoksniai

Autorių laiškai turi tris prasminius sluoksnius. Pirmasis, kai perduodamai žinutei pasirenkama geriausiai idėją atspindinti B. Šarkos arba R. Treigio fotografija, antrasis – kai ta fotografija koreguojama kitomis vaizdo kūrimo priemonėmis – dažais, pieštukais, svetimomis ar savomis nuotraukų iškarpomis ir kitomis detalėmis. Tokiu būdu praplečiant užfiksuoto vaizdo prasmę, o kartais ir beveik visiškai ją pakeičiant. D. Ruškienė ir S. Simana iš pradžių menininkų sukurtus fotovaizdus naudojo atsargiai, lyg ir išlaikydamos pagarbų atstumą. Tačiau su kiekvienu laišku vis labiau įsiterpdavo į R. Treigio ir B. Šarkos uždarą erdvę. Dar vienas sluoksnis ir, ko gero, šiuo atveju svarbiausias – tekstai, tarsi tinklai dengiantys vizualų laiškų–koliažų pagrindą. Šie tekstai dažniausiai parašyti jų pačių, neretai – citatos iš literatūros kūrinių, nuotrupos iš žiniasklaidos ir pan. Autorės dalijasi savo požiūriu į kasdienius ar išskirtinius reiškinius. Kartais nuoširdžiai, kartais žaismingai, pirmiausia siekdamos susigaudyti pačios, išsiaiškinti, ką galvoja, pvz., apie teisingumą, keliones, tiltus ar siūlymą „nerti gilyn ir išsitraukti save už plaukų“. Jos kalbasi dviese, bet visada juntamas ir trečiojo – fotografijos autoriaus (B. Šarkos ar R. Treigio) – dalyvavimas.

Iš D. Ruškienės ir S. Simanos susirašinėjimo kai kas neišliko. Tai – iš anksto nusistatytas laiko ritmas, kada turėjo būti apsikeičiama laiškais. Atsisakyta buvo ir balandžių pašto dėžutės Turgaus ir Tiltų g. sankryžoje, kuri pasirodė per maža jų dideliems vokams. Neišliko pyragas, perduotas iš rankų į rankas tamsų karantino vakarą krepšinio aikštelėje, ir gauromečio arbatžolės, pirktos senajame turguje. Tačiau kai kurie artefaktai, miesto gatvių radiniai, kuriuos kiekvieną pavasarį atidengdavo nutirpęs sniegas, buvo išsaugoti su viltimi kada nors juos grąžinti savininkams. Teisinga būtų įsivaizduoti, kad vienos dienos punktyre vaizdais ir žodžiais kalbės keturi žmonės: B. Šarka, R. Treigys, S. Simana ir D. Ruškienė. Šiandien kiekvienas kalbės savo kalba, bet ateityje kažkas klausysis ir girdės vientisą balsą, anot B. Šarkos „amžinai ryškinamo peizažo mieste“.