4 kartus Italijos čempionas, tiek pat kartų šios šalies taurės laimėtojas, taip pat Čempionų taurės ir Koračo taurės laimėtojas. Tokie buvo Vittorio Gallinari pasiekimai su Milano komanda aikštėje.
Visgi dabar aukštam, 204 cm ūgio vyrui ne mažiau įsimintini yra tie momentai, kuriuos jis patyrė krepšinio dėka greta aikštės.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje V. Gallinari buvo vienas iš nedaugelio europiečių, kurie turėjo galimybę kirsti Geležinę uždangą.
Kauno „Žalgiris“, Maskvos CSKA ir Kijevo „Strojitel“ varžydavosi Europos krepšinio turnyruose, todėl šių komandų žaidėjai gaudavo galimybę pamatyti, kaip atrodė gyvenimas Vakarų Europoje. Šios žemyno dalies atstovai keliaudavo priešinga kryptimi – į Rytus – ir taip pat išpūtę akis stebėdavo, kaip neva kuriamas socialistinis rojus.
„Mums tai buvo neįtikėtina, – prisiminęs išvykas į tuometinę Sovietų sąjungą, tinklalapiui „BasketNews.lt“ pasakojo V. Gallinari. – Pamatydavome, kad žmonės gyvena tikrai vargingai. Pamenu, kad visada atveždavome džemperių, kepuraičių, netgi tušinukų. Nežinau kodėl, bet žmonės čia ypatingai norėdavo tušinukų. Išdalydavome tai kaip dovanas, nes čia gyvenimas buvo visai kitoks.“
Su šiuo buvusiu Milano „Olimpia“ krepšininku kalbėjomės sėdėdami vienoje iš keturių salių A.Sabonio krepšinio centre. Veiksmas čia nesustoja ir vasarą, o V. Gallinari iš dalies yra to priežastis – pagrindiniame Kauno krepšinio centre sportuoja jo agentūros klientai.
1996 metais baigęs krepšininko karjerą, V. Gallinari liko oranžinio kamuolio pasaulyje ir pradėjo pirmuosius žingsnius agentų versle. Dvejus metus pradirbęs Luciano Capicchioni agentūroje, nuo 1999 metų jis vadovauja savo paties įkurtai „Players Group“ agentūrai, tarp kurios klientų dabar yra Mantas Kalnietis.
Tais metais, kai M. Kalnietis gimė, V. Gallinari su Milano klubu buvo Europos krepšinio viršūnėje. 1986-1987 metais „Olimpia“ tapo Čempionų taurės (dabartinės Eurolygos) laimėtoja. Tuomet komandai vadovavo Danas Petersonas, o jai atstovavo tokie žaidėjai kaip Bobas McAdoo, Dino Meneghinas, Mike’as D’Antoni.
Visą devintąjį dešimtmetį „Olimpia“ keliai dažnai susikirsdavo su „Žalgirio“ maršrutais, todėl vizitai į Kauną ir Sovietų sąjungą italui būdavo dažni.
„Žmonės čia atrodydavo liūdni, jie nedaug kalbėdavo, užmegzti ryšį su jais būdavo sunku. Viešbutis būdavo skirtas tik užsieniečiams. Visus turistus sukišdavo į jį, kad žmonės nepamatytų tikrosios Sovietų sąjungos. Buvome kontroliuojami, kur galime eiti. Tai nelabai gerai“, – prisiminimus galvoje kratė V. Gallinari.
Galbūt iš mandagumo, o galbūt visai ir nebandydamas įtikti jis netrukus pridėjo, kad vizitai Lietuvoje visgi būdavo kitokie nei likusioje Sovietų sąjungoje.
„Mes jautėme skirtumą tarp Maskvos ir Kauno. Žmonės buvo kitokie: Maskvoje žmonės buvo labiau sovietiniai. Kai žaisdavome Kaune, jautėme, kad žmonės čia buvo artimesni Europai. Jie kitaip žiūrėjo į gyvenimą, – tikino V. Gallinari. – Žmonės Kaune nebuvo taip įsitempę, kaip Maskvoje ar Kijeve. Jie čia buvo ir labiau išsilavinę. Jie taip visko neprašydavo, kaip kitose Sovietų sąjungos vietose.“
Vizitai Kaune italams tapdavo malonesni ir dėl vieno ypatingo žmogaus. „Žalgirio“ klube tuo metu dirbo Arūnas Pakula, ilgametis žurnalistas ir šalies krepšiniui itin nusipelnęs žmogus. A. Pakula devintojo dešimtmečio pabaigoje leido žurnalą „Krepšinio pasaulis“, 1992 metais buvo Lietuvos olimpinės krepšinio rinktinės vadovas Barselonoje, vėliau jo tekstus spausdino didžiuliai leidiniai Italijoje ir Ispanijoje.
Kelią į tokius pasiekimui A. Pakulai nutiesė užsispyrimas, kuris buvo reikalingas gyvenant už Geležinės uždangos. Jis nenorėjo paklusti gūdžiam Sovietų sąjungos gyvenimui ir kiekvienai progai pasitaikius bandė įkvėpti vakarietiško laisvės oro gurkšnio.
„Jis truputį kalbėjo itališkai. Kas kartą prieš mums atvykstant į Kauną, Arūnas prašydavo atvežti itališkų laikraščių, nes taip jis mokėsi italų kalbos. Tais laikais tai nebuvo lengva, nes atvykus į Sovietų sąjungą, muitinė viską tikrindavo, todėl mums reikėdavo laikraštį kažkur paslėpti. Norėjosi suteikti jam galimybę mokytis italų kalbos“, – prisiminė V. Gallinari.
Dabar V. Gallinari suteikia galimybę tobulėti krepšininkams. Jo vadovaujama agentūra nėra didelė – M. Kalnietis yra didžiausia jos žvaigždė – tačiau V. Gallinari sako besistengiantis savo klientams suteikti tokias sąlygas, kad jie jaustųsi lyg būdami šeimoje.
„Turime skirtingo lygio žaidėjų. Mantas žaidžia Eurolygoje, tačiau turime žaidėjų, kurie rungtyniauja ir antrame ar trečiame Italijos divizione, ir visiems skiriame vienodai dėmesio. Bandome padėti žaidėjams susikurti karjeras. Pavyzdžiui, Paulius Sorokas žaidė trečioje Italijos lygoje. Po to jis pakilo į antrąją, o dabar turi pasiūlymų iš pirmosios. Visą vasarą jis kasdien dirba treniruotėse, su treneriais, kuriuos jam parenkame. Bandome juos užauginti. Yra žaidėjų, kurie gali pasiekti NBA, tačiau ne visi yra tokie. Kitiems žaidimas trečioje Italijos lygoje yra viršūnė. Mes bandome padėti visiems.
Bandau padėti žaidėjams visose gyvenimo srityse, jeigu jiems to reikia. Kažkam reikia patarimų, kur investuoti pinigus, kažkam – dėl maisto ar sveikatos. Nesame didelė įmonė, esame lyg šeimos verslas, todėl su žaidėjams elgiamės taip, lyg jie būtų šeimos nariai. Šeimoje bandai rūpintis visais.“
Nors rūpinasi kitais krepšininkais, V. Gallinari niekada nesikišo į savo sūnaus Danilo tobulėjimą aikštėje. Anksti pastebėjęs sūnaus talentą, tėvas paliko tą darbą treneriams.
„Nusprendžiau, kad galiu su juo pakalbėti apie krepšinį, bet aikštėje jis turi klausyti trenerio ir juo tikėti. Niekada nebandžiau jo mokyti kažko kito, kad jis nepradėtų dvejoti. Aikštėje jis turi klausyti trenerio. Už aikštės mes galime pasikalbėti apie krepšinį, tačiau nenorėjau jo mokyti to, ką moko treneris“, – savo auklėjimo principus atskleidė V. Gallinari.
Prieš tris dešimtmečius krepšinis jam atverdavo duris, kurios daugeliui buvo sunkiai įveikiamos. Dabar tą patį jis bando padėti padaryti kitiems.
