Anot jos, išmokus valytis dantis, derėtų atkreipti dėmesį ir į kitus įpročius, pavyzdžiui, kaip dažnai užkandžiaujama.
– Kaip susidaro ėduonis? Kas labiau nulemia jo atsiradimą – genetika (dažnai galvojame – jei senelių ir tėvų dantys buvo prasti, ir mūsų bus prasti) ar vis dėlto blogi įpročiai?
– Turbūt nei vienas, nei kitas. Dar kažkaip neprieiname iki žinojimo, kad dantų ėduonis yra tiesiog lėtinė infekcinė liga, panašiai kaip sloga ar kitos ligos. Kad atsirastų dantų ėduonis, reikalingos bakterijos, kurios gyvena burnoje. Joms reikalingas maistas – įvairūs angliavandeniai, cukrus. Taip pat reikalingas pats dantis. Nesant dantų, dantų ėduonies, žinoma, nebus. Nesant cukraus, dantų ėduonis vargu ar susidarys. Nesant bakterijų, taip pat niekas nevyks. Ta trijulė būtina, kad ši liga egzistuotų. Pas jus labai sėkmingai egzistuoja, yra plačiai paplitusi.
– Ar daugėja žmonių, kurie skundžiasi tokiais nemalonumais?
– Pati dirbu su vaikais jau daugiau nei 20 metų. Vien iš savo praktikos pastebiu, kad ėduonies mąstai tik auga, pacientų amžius tikrai jaunėja ir tos situacijos, su kuriomis tenka susidurti, tikrai tampa vis sudėtingesnės.
Dar norėčiau sugrįžti prie genetinių veiksnių. Juos mūsų visuomenė labai pabrėžia ir jais prisidengia. Neneigiu, kad esame skirtingi. Turime skirtingus genus, skirtingą polinkį į kažkokias ligas. Kalbant apie ėduonį, visiškai išvengti jo nebūtų galima.
Dirbdama su vaikais pastebiu, kad tėvai sako – vienam vaikui nieko, o kitam atsitiko. Niekas nepasikeitė: aplinka ta pati, maistas tas pats, įpročiai nesiskiria, bet vienam vaikui sugedo dantys, kitam – ne. Šioje vietoje galbūt ir atsiranda tie genetiniai veiksniai. Turime skirtingas dantų formas. Tai nulemta genų. Galbūt turime skirtingą seilių sudėtį.
Iš kitos pusės, visus tuos dalykus galima apeiti tiesiog pradėjus kažkaip kitaip elgtis. Todėl tikrai priimtinas pasakymas, kad dantų ėduonis yra neteisingos elgsenos liga. Galime suvaldyti savo mitybos įpročius, galime suvaldyti ir pakeisti savo dantų priežiūros įpročius. Galima užbėgti už akių galimai genetiniams veiksniams, kurie mūsų dantims nepadeda likti sveikiems.
– Jau minėjote, kad cukrus dantims tikrai nėra pats geriausias dalykas. Ar yra kažkokių mitybos taisyklių, kurių reikėtų laikytis?
– Su dantų sveikata susijęs ir valgymo dažnumas. Užkandžiavimai yra tas blogis, kuris kenkia dantų sveikatai. Kaip dažnai valgome ar geriame cukraus turinčių gėrimų (sulčių, arbatos su cukrumi, gazuoto limonado) ir nulems, kokius dantis turėsime.
Paskaičiuota, kiek Lietuvoje žmonės suvartoja cukraus per metus. Vienam žmogui per metus tenka daugiau kaip 30 kg cukraus, kai rekomenduojama norma yra 10 kg. Per vieną dieną statistiškai vienas lietuvis suvalgo 17 arbatinių šaukštelių cukraus. Jūs patys galite sau atsakyti, ar tai daug, ar mažai. Man tai atrodo beprotiškai didelis skaičius.
– Galbūt atsiras koks nors skeptikas, kuris sakys – taip, valgau labai daug cukraus, bet turiu labai gerą ir brangią dantų pastą ir labai gerą dantų šepetėlį. Ar tos priemonėmis, kuriomis prižiūrime savo dantis, ką nors keičia?
– Jeigu iš tikrųjų žmogus – statistinis Lietuvoje gyvenantis žmogus – būtų pajėgus kokybiškai išvalyti savo dantis, naudodamas kokybiškas priemones (nebūtinai pačias brangiausias), tai ant jo dantų būtų mažiau apnašų. Jei nebus apnašų, bus mažiau bakterijų. Iš tiesų, kaip pačioje pradžioje minėjau, ligai tada nebus sąlygų vystytis.
Bet turime kitą realybę, kad iš principo dantis išsivalyti retas moka tinkamai. Nesakau, kad nesivalo lietuviai dantų, bet jie to nepadaro tinkamai.
– Tai ką mes darome blogai ir kaip reikėtų dantis valytis iš tikrųjų?
– Tiesiog turbūt reikėtų apsilankyti pas burnos higienistą ar savo odontologą ir paprašyti, kad žmogus, kuris to mokėsi, tiesiog pamokytų. Vien tik šepetėlio įdėjimas į burną neišsprendžia danties nuvalymo.
Bandau aiškinti savo pacientams, tiksliau, tėvams, kurie atsiveda vaikus, – visi dantys skirtingi: krūminiai dantys, iltiniai dantys, kandžiai. Yra sritis po lūpomis, sritis prie liežuvio ir t. t. Kad apnašų nebūtų, turime pasiekti kiekvieną paviršių. Tai reiškia, kad šepetėliu mechaniškai turime prieiti tiek prie išorinio, tiek prie kramtomo, tiek prie vidinio paviršiaus.
Ypač tai aktualu, kai tėvai valo vaikams dantims. Jie dažniausiai net nemato, kur tas šepetėlis yra. Kalbėti apie kokybę, kad išvalyti visi trys mano paminėti paviršiai, net nerealu. Vien pabrūžinimas šepetėliu nieko neduoda.
Tinkami dantų valymo judesiai yra vadinamieji sukamieji arba šluojamieji, ne tas horizontalus brūžinimas. Maždaug vienoje vietoje penkias sekundes trunkantis judesys leidžia tikėtis, kad gerai nuvalėme tą vieną paviršių. Pavyzdžiui, pasiekiame dantų išorinį paviršių po skruostu ir toje vietoje penkias sekundes dirbame. Yra tikimybė jau, kad šita vieta geriau nusivalys. Taip segmentukais einame per viršutinių dantų išorinius paviršius, paskui per kramtomuosius paviršius ir vidinį paviršių.
– Jeigu vaikų dantukus valo tėvai, ką patartumėte tiems tėvams, kuriuos stabdo žinojimas, gal vaikas nenori tų dantų valytis?
– Pasidalinsiu šviežiais prisiminimais – vaikučiui vieni metai ir keli mėnesiai. Jam sutinusi lūpytė dėl sugedusių dantų. Pritaikius bendrą nejautrą vaikučiui dantys buvo išrauti.
Ar siekiame savo vaikui kurti tokią situaciją, kai jis atsiduria ligoninėje su komplikacijomis, ar vis dėlto padarome viską, kad jam netektų susidurti bent jau su tokiomis situacijomis? Manau, kad tokie susidūrimai su pacientais ir tokiame amžiuje be galo skaudūs.
Kai man tėvai sako, kad atbėgs kaimynai, nes vaikui nepatinka valytis dantis, jis rėkia, kartais iš tiesų labai nori užduoti grubų klausimą – ar užpakaliuką po tam tikro veiksmo visada nuvalote? O jeigu vaikui tas nepatinka, kas tada?
Burnoje lygiai tas pats. Turime pagaliau kažkaip panaikinti šį įsitikinimą. Ar mes saugome vaiką, ar vis dėlto leidžiame susidaryti sąlygoms, kad jo dantys sugestų?
– Skelbiama, kad šiuo metu Lietuvoje kas antras trimetis turi sugedusių dantų, apie 90 proc. šešiamečių turi blogų dantų. Ką tokie skaičiai byloja?
– Tie skaičiai, sakyčiau, kad iš tiesų yra Lietuvos ir gėda, ir bėda. Trimečiai tikrai nėra pasiruošę priimti dantų gydymo įprastomis priemonėmis.
Reikėtų dirbti jau su besilaukiančiomis mamomis, kad jos žinotų, kuo gresia ilgas naktinis maitinimas (ypač pieno mišinukais), kuo gresia sulčių davimas vaikams iki trejų metų, kuo gresia saldintos arbatos gėrimas arba tas pats dažnas užkandžiavimas. [...]
Tėvai turi būti tikrai susirūpinę ir vis dėlto pasirengę apsaugoti savo vaiką. Tikrai nemanau, kad kuris iš jų nori blogos, skaudžios patirties savo vaikams. Lygiai taip pat gydytojai turėtų būti pasiruošę atsakyti į visus klausimus, paruošti tėvus ir duoti teisingą informaciją. Dar tikrai šioje sferoje yra spragų, ir labai daug.
– Ugdymo įstaigose dabar prasidėjo projektas „Graži šypsena“, prie kurio jūs prisidedate, mokote vaikus žaidimo forma valytis dantis, ugdyti geruosius įpročius. Ko gero, ir namuose tėvai galėtų prie to prisidėti, tiesiog į tai pažiūrėti kūrybiškai?
– Kalbant apie patį projektuką, kuris startuoja Vilniaus mieste, jis bus skirtas būtent penkerių šešerių metų vaikams, siekiant atkreipti dėmesį, kad tame amžiuje jau dygsta pirmasis nuolatinis krūminis dantis. Projekto gimimas iš tikrųjų paremtas gerąja pasaulio praktika. Pavyzdžiui, Skandinavija iš tikrųjų išgyvendino ėduonį bent jau iš vaikų tarpo. Jie dirbo būtent darželiuose ir mokyklose, su nėščiosiomis.
Kad pasikeistų vaikų ir tėvų požiūris į dantų priežiūrą, turbūt tai gali būti skatinama per kūrybiškumą, netgi savotišką pramogos sukūrimą. Pavyzdžiui, galima sukurti skanduotę, kuri bus skanduojama prieš valantis dantis. Tas ritualas bus smagesnis patiems vaikams.
Vaikas gali pildyti dantų valymo kalendorių, kuriame žymi, kada ryte ir vakare išsivalė dantukus. Po to jis gali gauti kažkokį prizą. Tai yra skatinimas. Netgi galima susikurti savo taisykles ir nustatyti, kad bus, jei iš tiesų bus laikomasi tų taisyklių nors savaitę, nors dvi.
