Anot jos, nusprendus menų studijų krypčių studentams skirti valstybės finansuojamas vietas Vilniuje lengva ranka užmušama galimybė vystyti regionus tiek kūrybine prasme, tiek ir industrine.

Panašios pozicijos laikosi ir Klaipėdos universiteto (KU) Teatro katedros vedėja docentė daktarė Danutė Vaigauskaitė: „Toks įspūdis, kad kažkas valdantiesiems išoperavo kažkurią smegenų vietą – jie nesuvokia, kad Lietuva yra daug didesnė nei Vilnius“, – tvirtina pašnekovė.

Vis dėlto švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas įsitikinęs – iki šiol studijų politika Lietuvoje buvo pernelyg liberali.

Unikalioms studijų programoms – keturios valstybės finansuojamos vietos

Klaipėdos universiteto Teatro katedros vedėja docentė daktarė Danutė Vaigauskaitė tvirtina, kad siūloma švietimo reforma – juodžiausias scenarijus per jos pedagoginę karjerą. Anot pašnekovės, negalima sutikti su švietimo ministrės Jurgitos Petrauskienės išsakyta mintimi, kad didžiausias meno potencialas telkiasi Vilniuje.

„Tai visiškas nesiskaitymas su faktu, kad mūsų katedroje dirba Valentinas Masalskis, Gytis Padegimas, Renata Valčik, Nijolė Sinkevičiūtė, kurie tikrai turi potencijos rengti specialistus. Mūsų katedroje dirbantys lėlių specialistai rengia specialistus visai Lietuvai. Toks įspūdis, kad kažkas valdantiesiems išoperavo kažkurią smegenų vietą – jie nesuvokia, kad Lietuva yra daug didesnė nei Vilnius“, – teigia D. Vaigauskaitė.

Jos aiškinimu, KU absolventai dirba dainų šventėse, rengia kolektyvus, šokėjus, dainininkus, diriguoja, vadovauja ansambliams ir mėgėjų teatrams. D. Vaigauskaitė atkreipia dėmesį – apie priėmimą universitetai paprastai paskelbia rudenį, tačiau informacija apie neskiriama finansavimą pateikiama tik gegužę, kai daugelis abiturientų renkasi kur stoti.

„Jau vyko atvirų durų dienos ir vaikai iš regionų, rajonų, kurie norėjo studijuoti pas mus į tą pačią vaidybą, tiesiog buvo pastatyti prieš faktą. Tai visiškas nesiskaitymas su jų norais. Žinoma, šie žmonės dabar važiuoja į Vilnių, nes Vilniaus muzikos ir teatro akademijai skirtos 22 valstybės finansuojamos vietos. Jau nieko pakeisti negalima, juo labiau, kad pirmadienį prasideda stojamieji“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Jos nuomone, kadangi kai kurioms studijų programoms buvo skirtos vos keturios valstybės finansuojamos vietos, į šias programas gali nepavykti surinkti studentų. Negavę valstybės finansuojamos vietos už studijas turėtų mokėti 3180 eurų kasmet.

„Vilnius vaidybos studijas rengia kiekvienais metais. Kaunas – taip pat. Klaipėdoje rengdavome tik pagal „socialinį užsakymą“. Niekada nebuvo rengiami aktoriai kiekvienais metais Klaipėdos dramos teatrui. 2010 m. į katedrą atėjo dirbti profesorius Valentinas Masalskis. Jis surinko kursą. Šis kursas įsteigė Klaipėdos jaunimo teatrą. Šiais metais gavome užsakymą iš Panevėžio dramos teatro“, – nurodo D. Vaigauskaitė.

Ji viliasi, kad valdantieji atkreips dėmesį į kultūros poreikį regionuose. Specialistė abejoja, ar Vilniuje studijas baigę studentai norės grįžti į regionus, todėl sprendimas kai kurių programų studentus ruošti tik Vilniuje didina tikimybę, kad kultūra regionuose dar labiau nuskurs.

Neigiamai įvertintos dar absolventų neturinčios programos

Panašios pozicijos laikosi Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dekanė Teatrologijos katedros docentė I. Pukelytė. Anot jos, sunku kalbėti apie studijų kokybę kituose miestuose, nes dalies studijų programų vertinimo niekas neatliko.

„Mums tai buvo, na, ne siurprizas, bet šokas. Fakulteto žmonės pusę metų investavo tiek savo laiką, tiek fakulteto lėšas į programų garsinimą. Visi suprantame, kad reikia tartis dėl finansavimo dydžių, programų reikalingumo, bet negalima taip žmonėms pakišti kiaulės, kai jie jau investavo ir laiką, ir pinigus. Toks nesiskaitymas su žmonėmis yra šios vyriausybės vienas iš esminių bruožų“, – teigia I. Pukelytė.

Jos aiškinimu, kai kurios VDU dėstomos programos itin reikalingos. Kaip vieną tokių I. Pukelytė išskiria garso dizaino programą, kuri įgyvendinama kartu su Jungtinės Karalystės Lankašyro universitetu. „Prieš trejus metus buvo investuoti didžiuliai pinigai į infrastruktūrą. Universitetas turi tris garso studijas, aprūpintas geriausia ir naujausia technika. Taip pat yra su mados dizaino programa, kuri taip pat vykdoma su Lankašyro universitetu. Studentai gauna du diplomus – lietuvišką ir britišką. Kam tada valstybei reikėjo investuoti į tas programas?“ – sako I. Pukelytė.

Ji abejoja, ar Švietimo ir mokslo ministerija galėjo tinkamai įvertinti šių programų studijų kokybę, nes pirmieji garso dizaino studentai dar tik gauna Lankašyro universiteto diplomą. Lietuvišką diplomą šie studentai gaus tik po dar trejų su puse metų. Tai rodo, kad kol kas Lankašyro universitetas vykdoma programa yra patenkintas.

„Būtent dėl to mūsų Švietimo ir mokslo ministerija prieš penkerius metus pasiūlė pradėti bendrauti su šiuo universitetu. Britams tiko ši kokybė. Mūsų viceministrams netinka. Kam tada akreditavo šias programas? Kai kalbame apie vaidybos programą, tai turime tik antrus metus baigiančius studentus. Visiems Kauno teatro vadovams, visiems darbdaviams Kaune būtina ši programa“, – nurodo I. Pukelytė.

Kaip ir D. Vaigauskaitė, I. Pukenytė tvirtina, kad sostinėje studijas baigę studentai nebenorės važiuoti į kitus miestus: „Turime 20 metų patirtį. Pagrindinė problema Kaune– atvažiuoja aktoriai ši Vilniaus, suvaidinę vienuose ar kituose spektakliuose išvažiuoja. Paklauskite bet kurio vilniečio, kuris vaidino Kaune, kiek iš jų norėtų likti arba liko? Nė vienas. Dar vienas šokiruojantis dalykas, nuolatinis šios vyriausybės skelbimas, kad bus stiprinami regionai. Regione lengva ranka užmušama galimybė vystyti regioną tiek kūrybine prasme, tiek ir industrine.“

Švietimo ir mokslo viceministras: kada nors sprendimus reikėjo priimti

Anot švietimo ir mokslo viceministro G. Viliūno, sprendimas perdislokuoti meno valstybės finansuojamas studijų vietas, priimtas bendru sprendimu su Kultūros ministerija. Tokiu būdu siekiama koncentruoti meno studijas ir pasiekti kuo geresnės studijų kokybės.

„Norime pasiekti kuo geresnės studijų kokybės. Kita vertus, tikrai ne visų krypčių menininkų, kurių rengimas yra labai brangus Lietuvai, kasmet reikia po visą kursą arba po keletą laidų“, – atkreipia dėmesį G. Viliūnas.

Jo aiškinimu, pirmiausia reikia nepamiršti, kad, jeigu studijų vietos priskirtos Vilniaus dailės akademijai (VDA) ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijai (LMTA), tai nereiškia, kad visos programų studentai bus ruošiami Vilniuje.

„VDA turi fakultetus ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir netgi Telšiuose. Tiesiog šios akademijos su savo didžiuliu menininkų potencialu, kuris natūraliai koncentruojasi sostinėje Vilniuje, užtikrina aukšto lygio studijas ir regionuose“, – sako viceministras.

Jis priduria, kad sprendimas buvo priimtas atsižvelgus ir į kiekvienų metų priėmimo duomenis bei studijų kokybę: „Galime matyti, kad studentai, baigę studijas kai kuriuose mažesniuose miestuose (nenoriu įvardyti konkrečiai) tiesiog nebeįstoja į magistrantūros studijas LMTA arba VDA, nes jų pasirengimo lygis vis dėlto labai skirtingas.“

Lyginant studijas, tvirtina G. Viliūnas, buvo lyginama vadinamoji meno produkcija, nes mokyklos finansuojamos priklausomai nuo šių pasiekimų. Taip pat buvo lyginami priėmimo skaičiai. Viceministras priduria, kad valstybės finansuojamos vietos buvo skiriamos toms programoms, kurios kuo nors unikalios.

G. Viliūnas sutinka, kad kai kurioms tokioms programoms skiriamos vos keturios valstybės finansuojamos vietos, tačiau sako, kad tai yra pereinamasis laikotarpis.

„Dėl KU gerai žinau, nes dalyvavau bendruose susitikimuose. Vyksta gana draugiški, kolegiški pokalbiai tarp Klaipėdos ir Vilniaus meno rengimo centrų dėl bendro darbo ateityje. Manau, kad tai būtų pats geriausias sprendimas, jeigu tai būtų vienas menininkų rengimo tinklas, kuriame būtų koordinuotos studijų programos, nedubliuojamos“, – sako G. Viliūnas.

Jo nuomone, Klaipėdos menininkų rengimo centras turi išlikti. Taip pat menininkai turi būti ruošiami ir Kaune.

Į universitetų priekaištą, kad apie nesuteikiamas finansuojamas vietas buvo informuota tik gegužę, viceministras atsako paprastai – kada nors sprendimus reikia priimti: „Keletą metų ar dešimtmetį prieš tai buvo labai liberali mūsų studijų politika. Universitetai iš esmės atidarė labai daug besidubliuojančių studijų programų. Šiais metais atsiradus įstatyminėms nuostatoms, kurios leido priimti griežtesnius sprendimus, mes ir pasinaudojome šia teise. Ateityje matome būtent tokį įtinklintą modelį.“

Pradėjo nuo artikuliacijos

„Nepaprastai džiaugiuosi teatro solistais, kurie pasiryžo tobulinti savo žinias. Juk būtų galima gyventi taip, kaip yra. Žavu siekti profesionalumo, – pagyrų savo netikėtiems studentams negailėjo D.Vaigauskaitė. – Jie gerai pasirengę scenai, bet artikuliacijos, aiškaus teksto perteikimo pamokų niekada nebus per daug. Tikiu, kad kartu praleistas laikas duos gerų rezultatų.“

Solistų tobulinimąsi organizavo teatro vyriausiasis režisieriaus Ramūnas Kaubrys. Sceninės kalbos įgūdžių lavinimas, jo teigimu, yra pamatas, nuo kurio reikia atsispirti. „Svajoju ir apie kitų dalykų tobulinimą, kūrybiškumo, vaizduotės išlaisvinimo kursus. Mums labai svarbu susitikti su kitur dirbančiais profesionalais – patys to net nejausdami, kartais imame virti savo sultyse“, – sakė režisierius.

Pranykstančių priebalsių mįslė

„Prieš ateidama dirbti su solistais intensyviai lankiausi Muzikinio teatro spektakliuose. Pastebėjau, kad atlikėjams, – ir kalbu ne tik apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, tai būdinga visiems, – tikrai verta padirbėti tobulinant artikuliaciją, – teigė D.Vaigauskaitė, – balsės išdainuojamos visos, bet priebalsės kartais pradingsta – tekstas tampa nesuprantamas, o tai erzina publiką.“

Pedagogė vardijo solistams priminusi pamatinius dalykus: „Mano užduotis buvo padėti tobulinti artikuliaciją, priebalsių tarimą, mokyti atpalaiduoti raumenyną, kontroliuoti atskirus raumenis, atsikratyti įtampos. Prieš eidamas į sceną, ruošdamasis viešai kalbėti ar dainuoti žmogus turi būti atsipalaidavęs. Jei jis išeina emociškai ir fiziškai įsitempęs, balsas užblokuojamas, o kūnas įgauna roboto elgseną. Svarbu atpalaiduoti galūnes, pečių liniją. Turbūt sunku patikėti, bet, norint tinkamai, profesionaliai valdyti savo balsą, reikia nemažai pastangų.“

Pozityvumas ir sveikata

Tiek dėstytoja, tiek vyriausiasis režisierius paminėjo papildomą užsiėmimų naudą solistams ir choro nariams. „Raumenų atpalaidavimo pratimai, masažo technika – niekas kitas mumis taip nepasirūpins, kaip mes patys“, – juokėsi D.Vaigauskaitė.

R.Kaubrys užsiminė ir apie netikėtą susitikimų su dėstytoja privalumą – jos charizmatiškos asmenybės ir pozityvios darbo metodikos kuriamą puikią atmosferą: „Stiprėjo mūsų tarpusavio ryšys. Pavyzdžiui, raumenų atpalaidavimo pratimai buvo atliekami poromis, masažai – taip pat. Retai kada būna progų užmegzti tokį artimą kontaktą su kolegomis. Tad manau, jog neklystu sakydamas, kad pagerės ne tik sceninės kalbos įgūdžiai, bet ir psichologinė atmosfera. D.Vaigauskaitė į mūsų aplinką įnešė daugiau džiaugsmo, pozityvumo.“

„Darbas su D.Vaigauskaite mums visiems yra labai maloni patirtis – solistai patenkinti, nors to nebuvome numatę, šiuo metu ir choro nariai paprašė užsiėmimų. Tai parodo iniciatyvos reikalingumą ir sėkmę“, – džiaugsmo neslėpė R.Kaubrys.

Būtinas nuoseklumas

Tiesa, režisierius atkreipė dėmesį, kad tai, ko solistus ir choro narius moko dėstytoja, turi būti praktikuojama nuosekliai, „kad mintis taptų kūnu, atlikėjai turi nuolat stengtis. D.Vaigauskaitė vieniems priminė tai, ką jie jau žinojo, kitiems tai buvo visai nauja medžiaga, bet kuriuo atveju viskas paliekama atlikėjų savimonei – jei būtų galima tam kasdien skirti laiko, nauda būtų akivaizdi“.

„Tai, ko dėstytoja mokė, teoriškai man nėra nauja, jau 14 metų dirbu universitete, matau, kaip studentai to mokosi, bet pirmą kartą pats atsidūriau jų vietoje, – pripažino ilgametis teatro solistas Šarūnas Juškevičius. – Tokių užsiėmimų nauda, be abejo, didelė: emocinė, psichologinė, fizinė būsena išlieka puiki visą dieną. Šių dalykų solistų dienotvarkėje reikia nuolat. Jų reikia solistų ruošimo sistemoje, jie tokie pat svarbūs kaip ir dainavimas, judesys scenoje ir kita. Teatras nebe toks, kaip prieš 50 metų, kai scenoje pakakdavo padainuoti.“

Viena iš pavyzdingiausiai užsiėmimus lankančių solisčių Judita Butkytė-Komovienė tikino, kad, net jei daug kas buvo pažįstama ir žinoma, labai naudinga tas žinias atnaujinti ir sustiprinti: „Išmokau naujų artikuliacijos gerinimo, vokalinio aparato stiprinimo pratimų. Suprantu, kad labai svarbu tam skirti dėmesio kasdien. Bėda, kad pritrūksta valios ir laiko.“

Šiųmetėje Dainų šventėje dalyvaus gausus būrys klaipėdiečių. Nors iki dainų šventės "Čia – mano namai" liko apie 100 dienų, tačiau jau tiksliai žinomi kelių dienų renginio dalyviai.

Į jubiliejinį renginį iš visos šalies panoro vykti per pusšimtį ansamblių.

"Klaipėdos folkloro ansambliai yra ypač stiprūs", – pastebėjo Lietuvos liaudies kultūros centro Regionų kultūros informacijos poskyrio vadovė Inga Kriščiūnienė.

Uostamiestis pateko tarp trijų aktyviausiai norą dalyvauti renginyje reiškiančių miestų. Iš viso į atrankas užsiregistravo net 63 kolektyvai.

Rengėjai pastebi, kad klaipėdiečiai turi Dainų šventės tradiciją. Dauguma kolektyvų Vilniuje ir Kaune organizuojamuose renginiuose dalyvauja kasmet.

"Kasmet sulaukiame tų pačių kanklių, dainų ir šokių, folkloro ansamblių", – patikino I.Kriščiūnienė.

Klaipėdiečiai planuoja dalyvauti visų kategorijų pasirodymuose. Šiais metais Dainų šventėje parodyti savo sugebėjimus panoro 15 uostamiesčio chorų, 1 dainų ir šokių ansamblis, 8 folkloro kolektyvai, 13 liaudies instrumentų ansamblių, Vytauto Didžiojo gimnazijos liaudies instrumentų orkestras, 14 liaudiškų šokių mėgėjų susivienijimų. Jėgas išmėgins ir "Senoliai", "Kuršių ainiai".

"Yra ir du folkloro ansambliai, kurie šiais metais keliaus į Teatro dienos minėjimo iškilmes – "Alka" ir "Vorusnėlė". Jie parengė programą pagal Kristijono Donelaičio kūrinį "Metai". Yra ir vienas teatras iš mūsų miesto, jis dalyvaus Teatro dienos minėjime. Tai Klaipėdos jaunimo teatras", – pasakojo renginio organizatorė.

Pašnekovė pabrėžė, kad šiais metais ir tarp Dainų šventės rengėjų netrūksta klaipėdiečių veidų.

Vyriausiasis Šokių dienos baletmeisteris, meno vadovas ir režisierius – klaipėdietis Vidmantas Mačiulskis.

Teatro dienos šventę režisuos Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros vedėjas aktorius Valentinas Masalskis, o meno vadovės postą užima kita uostamiestyje gerai žinoma Danutė Vaigauskaitė.

Faktai ir skaičiai

Prieš vienuolika metų UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.
Lietuvos dainų šventei šiemet sukanka 90 metų.
Kasmet į Dainų šventę suvažiuoja lietuvių atlikėjai iš 15 šalių.