„Manau, kad ne (ne laikas stabdyti kai kurias Darbo kodekso nuostatas. – ELTA). Reikia suprasti vieną paprastą dalyką – darbo vietos yra tai, kuo turėtų būti suinteresuoti ir darbdaviai, nes darbuotojas, visų pirma, yra ir vartotojas. Mano galva, čia turi būti dedamos pastangos, kad darbo vieta būtų išsaugota. Mūsų Darbo kodeksas yra pakankamai subalansuotas, ir dabar ne laikas apie tai galvoti“, – „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ sakė V. Vasiliauskas.

Darbdaviai siūlo laikinai keisti Darbo kodeksą. Prašoma galimybių palengvinti darbuotojų atleidimą, sutrumpinti įspėjimo terminus, atsisakyti išeitinių išmokų, leisti darbdaviui vienašališkai keisti darbuotojo darbo funkcijas, paliekant darbo užmokestį, nustatyti, kad darbo dienos trukmė, neįskaitant viršvalandžių ir darbo pagal susitarimą, gali būti 12 valandų ir kt.

Darbo kodekso pakeitimas, planuojamas priimti Seimo rudens sesijos metu, uždraus visoms mažmeninės prekybos įmonėms dirbti paskutinį mėnesio sekmadienį ir švenčių dienomis. Draudimo autoriai neatskleidžia, kodėl pasirinktas būtent paskutinis sekmadienis. Greičiausiai tai – tik planas po kurio laiko draudimus plėsti į kitus sekmadienius.

Oficialiai pristatomas šio draudimo tikslas – siekis parduotuvių darbuotojams užtikrinti teisę į poilsį švenčių dienomis, na ir tą vieną mėnesio sekmadienį. Tikslas – gražus. Su tuo niekas nedrįs ginčytis.

Iš tiesų, viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo. Juk sprendimas paliestų ne tik dirbančiuosius ar vartotojus, prekybininkus, kitas verslo įmones. Ar pagalvota, kokią tai darys įtaką valstybės finansams ir konkurencijai? Visa tai įvertinti būtina.

Siūlymas taip, kaip jis suformuluotas Darbo kodekso pakeitimo projekte, reikštų, kad įvairios parduotuvės, pavyzdžiui, maisto, drabužių, avalynės, buities prekių (t. y. visos mažmeninės prekybos įmonės) negalėtų dirbti beveik 1 mėnesį per metus. Kadangi pinigai ant medžių neauga, o dienų metuose nedaugėja, matuokite kaip norite, bet prekybos įmonėse dirbantys žmonės, įsigaliojus tokiam draudimui, dirbs mažiau. Įvertinus tai, kad už darbą šventinėmis dienomis, pardavėjams buvo mokamas dvigubas atlyginimas, per metus į orą išgaruos statistinio darbuotojo, dirbančio 40 valandų per savaitę, kone 1,5 mėnesinio darbo užmokesčio. Jei pardavėjams dirbti ir užsidirbti norėsis bent tiek pat, parduotuvėms dalį jų teks atleisti.

Ar džiaugsis pardavėjai tokiu valdžios „rūpesčiu“? Aš jau nekalbu apie studentus, kurių beveik pusė darbą derina su studijomis. Ir ne visi dirba kontorose nuo pirmadienio iki penktadienio, nemažai studentų prisiduria uždarbiaudami būtent mažmeninėje prekyboje. O tai reiškia, kad jie ieško galimybės dirbti būtent savaitgaliais ar šventinėmis dienomis. Dėl numatomų pataisų, studentams bus sudėtingiau derinti darbą ir studijas. Dėl to prastės jų finansinė padėtis. 

Garantuoju, kad yra dalis darbuotojų, kurie džiaugiasi slenkančiu darbo grafiku, pavyzdžiui, 4 dienas dirbdami, 4 – ilsėdamiesi. Darbas tokiu grafiku leidžia lengviau laviruoti tarp darbo ir šeimos interesų. Patogu turėti galimybę nuvežti vaiką į būrelį, nuvykti pas gydytoją ar banką, nestovint kamščiuose ir taip taupant laiką.

Taigi, sprendimas darbuotojų gerovės vardan yra abejotinas. Tačiau darbdaviai taip pat neturėtų dėl ko džiūgauti, nes šis draudimas mažins parduotuvių finansinius rezultatus. Šiais visuotinio interneto laikais naivu tikėtis, kad vartotojas sekmadienį paklibinęs uždarytos parduotuvės rankeną, pirmadienį iš ryto mindžikuos tos pačios parduotuvės slenkstį, nekantraudamas apsipirkti. Šiandien vartotojas nelaukia, gyvenimo tempas didelis, žmonės planuoja savo laiką. Lietuvoje beveik 90 proc. dirbančiųjų dirba visą darbo dieną. Grūstis eilėse po darbo neatrodo patrauklu, natūralu – patogiausia apsipirkti ne darbo dienomis.

Gyventojų apklausos atskleidžia, kad sekmadieniais apsiperka apie 75 procentai vartotojų. Šie žmonės bus priversti keisti savo įpročius. Labai tikėtina, kad žmonės dažniau naudosis elektroninės prekybos galimybėmis. Tačiau reikia turėti omenyje, kad perkant internetu išleisti Lietuvos žmonių pinigėliai liks nebūtinai Lietuvoje, juk elektroninė parduotuvė gali būti registruota Vokietijoje, Kinijoje ar Amerikoje. Interneto taip lengvai neuždrausi ir nepareguliuosi.

Projekte nenumatyta jokių išimčių. Tai reiškia, kad atsikelsite to nelemto paskutinio sekmadienio rytą ir pusryčiams nebegalėsite nusipirkti šviežių bandelių kepyklėlėje šalia namų. Lapkričio 1-ąją išsiruošėte aplankyti giminaičių ir aplankyti artimųjų kapus, bet pamiršote užsipilti degalų – planai žlugs. Sekmadienio rytą sukarščiavo vaikas – vaistinės atsidarys tik rytoj. Sukitės, tėveliai, kaip išmanote. Ko gero, teks prisipirkti vaistų iš anksto.

Lietuva neabejotinai praras patrauklumą ir kaip komercinio turizmo šalis. Vilniaus prekybos centruose veikiančios parduotuvės savaitgaliais sulaukia išties didelių komercinių turistų srautų, jų apsipirkimai sudaro reikšmingą dalį parduotuvių apyvartos.

Šie turistai ir jų išleidžiami pinigai neabejotinai laukiami ne tik prekybos įmonėse. Jų laukia ir Lietuvos viešbučiai, maitinimo įstaigos ir kitos paslaugų įmonės. Valdžia taip pat neturėtų numoti į šiuos pirkėjus ranka. Suskaičiuota, kad kiekvienas negautas euras PVM pavidalu sugrįžta 1,3 euro į biudžetą iš kitų komercinių turistų išlaidų. Nesunku suprasti, kad apribojus parduotuvių darbo laiką, šie turistai Lietuvą apsipirkimui rinksis vis rečiau.

Draudimas dirbti sekmadieniais netaikomas 16-oje, o švenčių dienomis – 14-oje iš 30 Europos šalių: Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Čekijos Respublikoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Rumunijoje, Suomijoje, Švedijoje, Airijoje, Italijoje ir kitose. Taigi, Lietuvai apribojus prekybos laiką, komerciniai turistai turės kuo pakeisti Lietuvą.

Sunku patikėti, kad viskas bus būtent taip? Įsitikinkite pažvelgę į kitų Europos šalių praktiką. Parduotuvių darbo laiką sekmadieniais ir (arba) švenčių dienomis riboja apie pusė iš 30 Europos šalių ir su ilgais sąrašais išimčių. Tačiau neapsigaukite, čia svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus.

Pirma, šalys, kuriose taikomi prekybos laiko ribojimai, yra turtingesnės (pagal BVP/1 gyventojui), jose gyvenantys žmonės uždirba daugiau (pagal vidutinį darbo užmokestį), palyginus su tomis šalimis, kuriose ribojimai netaikomi. Tai reiškia, kad dėl prekybos laiko ribojimų  sumažėjusios darbuotojų pajamos nėra tokios reikšmingos turtingesnėse šalyse prekyboje dirbantiems žmonėms. Šios šalys tiesiog gali tai sau leisti. Lietuvoje mokamas vidutinis darbo užmokestis yra vienas mažiausių Europoje. Ar tikrai manome, kad mūsų pardavėjai tokie turtingi, kad norėtų atsisakyti dalies savo atlyginimo mainais į garantuotą poilsį?

Antra, pastaraisiais metais Europoje stebima laiko ribojimų atsisakymo tendencija. Šiuo keliu pasuko Vengrija, Suomija, Švedija, Malta. Europos Komisija taip pat jau skambina pavojaus varpais, kol elektroninė prekyba nesužlugdė stacionarių parduotuvių ir į gatves neišėjo minia pardavėjų, tarp svarbiausių rekomendacijų įrašydama raginimą atsisakyti prekybos laiko ribojimų. Komisija perspėja, kad vis stiprėjanti elektroninių ir stacionarių parduotuvių konkurencija lemia iššūkius ir darbo rinkai, kuriai sunku prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių sąlygų mažmeninės prekybos rinkoje.

Taigi, uždarytos parduotuvės neatneša tos naudos, kurios tikėtasi, nei darbuotojams, nei vartotojams, nei parduotuvėms, nei valstybėms. Panašu, kad Lietuva bando spėti į traukinį, iš kurio Europa skuba išlipti.