Trata pionierių būgneliai, gaudžia trimitai. Ore sklando šūkiai: "Negalima painioti meno/ ekonomikos/ verslo/ grožio/ sporto/ politikos su politika!", "Valio, draugai!", "Marš marš, darbo klase, Vovačka jums kelia dvasią!", "Savi šaudė į savus!" ir kitos skambios sentencijos.
Gatvėse marširuoja geležėlėmis apsikarstę Didžiojo tėvynės karo veteranai, kurių kasmet vis daugėja, bei su gamta susilieti trokštančios nudistės, nešinos bandito Josifo ir sifilitiko Iljičiaus atvaizdais. Savo vietą tarp visos šios faunos nesunkiai atranda ir egzotiškų religijų išpažinėjai, veganai, marihuanos mėgėjai bei įvairiausio plauko paleistuviai. Kitaip tariant, gegužė yra būtent tas metų laikas, kai gamta galutinai pabunda, o oras prisipildo krikščioniškos atjautos savo artimui arba, dar kitaip, meilės žmogui.
Šių metų gegužė ypatinga dar ir tuo, jog 2018 m. sukanka pusė šimto metų dviem su komunizmu tiesiogiai susijusiems įvykiams, kurie dar ir labai siejasi su dabartinėmis politinėmis tendencijomis. Kalbame apie 1968-ųjų įvykius Prancūzijoje ir tuometėje Čekoslovakijoje.
Paryžiaus gegužės riaušėms ir Prahos pavasariui šiemet sukanka lygiai 50 metų. Tai – du XX a. 7-ojo dešimtmečio nutikimai, lyg lakmuso popierėlis atskleidžiantys skirtingą Europos regionų patirtį ir netgi turintis įtakos šiuolaikiniams politiniams procesams. Įdomiausia, jog abu šiuos įvykius vienija du artimai susiję vardikliai – kairumas ir naivi jo interpretacija.
7-asis dešimtmetis buvo keistas laikotarpis, kai negrįžtamai keitėsi Vakarų visuomenė, gyvenimo būdo tendencijos ir požiūris į tam tikrus dalykus. Viskas kairėjo. Kadangi Vakarų šalys tuo metu išgyveno ekonominį klestėjimą, proletariato revoliucijos jose buvo vargiai įmanomos. Vis dėlto kairumo virusas neišnyko, jis mutavo ir rado naujas nišas plitimui bei ėmė gerokai giliau ir subtiliau skverbtis į Vakarų visuomenės gyvenimą.
Iki 1968 m. šios tendencijos Vakarų visuomenėse ryškėjo gerokai ramiau, tačiau būtent tais metais viskas prasiveržė agresija ir smurtu.
1968 m. gegužę Paryžiuje kilo jaunimo ir darbininkų maištas, siautęs bene visą mėnesį bei išvertęs iš prezidento posto Charlesį de Gaulle'į (1890–1970). Tikras Antrojo pasaulinio karo didvyris (ne kokia NKVD kraugerė žiurkė), kurio prezidentavimo metais Prancūzija pasiekė ekonominį klestėjimą, buvo gėdingai nustumtas.
Pasak senolių, gegužės 10-ąją nemiegojo visas Paryžius: gatvėse kaukė policijos, greitosios pagalbos ir gaisrinės automobilių sirenos, siautė gaisrai ir sproginėjo ašarinių dujų balionai. Ne, tai ne viso pasaulio proletarai susivieniję siaubė Lotynų kvartalą ir kitus žymius Meilės miesto rajonus.
Su darbininkais ir profsąjungomis nesunkiai susitarė tada dar jaunas Jacquesas Chiracas (1932), o pastariesiems užteko proto neklausyti seno raganiaus Jeano Paulo Sartre‘o (1905–1980) paistalų apie artėjantį inteligentų ir darbininkų rojų.
Čia siautėjo jaunuomenė. Kodėl? Dėl ko tai vyko? Kuo neįtiko kaklaraiščius, megztinius aukštomis apykaklėmis, švarkus ir aptemtas kelnes vilkintiems jaunuoliams Ch.de Gaulle‘io tvarka? Kodėl jie buvo priversti statyti barikadas ir siaubti Paryžių? Atsakymo jie ir patys gerai nežinojo nei tada, nei dabar, jie tik užsimena, jog tai buvo visą kartą paženklinęs įvykis (kad ir ką tai reikštų).
Kai kurie senoliai mano, jog Ch.de Gaulle‘io laikai buvo per griežti, nes jaunuoliams neleido sanguliauti viešose vietose, o ir K.Marxo bei to paties J.P.Sartre‘o kūryba nebuvo dėstoma universitetuose. Ir dar daug ko vargšams nebuvo leidžiama. Ir šiaip Ch.de Gaulle‘is buvo per senas visais atžvilgiais. Todėl ir pakilo jaunimas į kovą prieš kapitalizmą, vartotojiškumą ir, suprantama, JAV imperializmą. Ir taip vis kyla ir kovoja jau bene pusę amžiaus.
O kas vyko tuo pat metu anapus Berlyno sienos, kur buvo pastatytas socializmas ir visi buvo lygūs? Varšuvos pakto šalyse šios tendencijos nebuvo itin jaučiamos, nors ir ten savų pokyčių neišvengta. SSRS nomenklatūra pašalino iš valdžios kukurūzų manijos apsėstą neurotiką Nikitą Chruščiovą (1894–1971) ir patupdė į jo vietą žymiausių antakių savininką L.Brežnevą (1906–1982).
Viskas tuo ir būtų pasibaigę, jeigu ne viena sovietinio bloko valstybė Čekoslovakija, kuri sumanė eksperimentuoti. Iš pradžių ji iškėlė į valdžią tokį Aleksandrą Dubčeką (1921–1992), o šis ir sako: "Kurkime socializmą humanišku veidu." Tik štai niekas čekams ir slovakams nepasakė, kad socializmas "humanišku veidu" yra toks pat oksimoronas, kaip ir Rusijos užsienio politika be kaimyninių šalių terorizavimo.
Ir prasidėjo reformos: buvo atlaisvinti cenzūros varžtai, sumažėjo teroro, proletarai buvo skatinami labiau įsitraukti į valstybės valdymą ir dar daug kas buvo daroma, kad Čekoslovakija būtų panaši į normalią valstybę. Ir nors tas normalumas, pasak amžiną atilsį Milošo Formano (1932–2018), buvo kamuojamas spazmų bei atskiestas baime, Čekoslovakijos visuomenė vis labiau laisvėjo.
Visa tai senolių vadinama Prahos pavasariu. Jo metu prieš socializmą nukreiptų publikacijų sparčiai daugėjo, netrukus šios ėmė dominuoti, o galų gale net pasigirdo balsų, raginančių Čekoslovakiją trauktis iš Varšuvos sutarties organizacijos. "Užčiaupk juos", – pasakė Leonido antakiai A.Dubčekui, o šio smaili nosis atsakė: "Negaliu".
Ir štai kur buvęs, kur nebuvęs į Prahą atėjo ruduo – SSRS tankų pavidalu. Nustebo čekai pamatę tankus, lipo ant jų, bandė įguloms aiškinti, kad šie ne ten atvažiavę. Bet pasigirdo automato šūvis ir socializmo humanišku veidu eksperimentas buvo baigtas.
Štai tokia tad gegužės istorija, nutikusi prieš 50 metų – dvi šalys, viena karta, viena ideologija, skirtingi likimai ir patirtys.
