Pasak NVSC Vilniaus departamento direktorės Rolandos Lingienės, jeigu žmonės negali dirbti nuotoliniu būdu, labai svarbu, kad jie visur tinkamai laikytųsi infekcijos prevencijos priemonių, ypač – poilsiui ar valgymui skirtose erdvėse.

„Neretai paaiškėja, kad dažnai infekcijos prevencija, pavadinkime, baigiasi poilsio, valgymo patalpose. Tai reiškia, kad taip „nubraukiame“ tas visas pastangas, kurias tiek darbdaviai, tiek darbuotojai įdeda darbo vietose naudodami asmens apsaugos priemones, užtikrindami paviršių, patalpų valymą“, – sako R. Lingienė.

Todėl, jos teigimu, labai svarbu, kad darbdaviai atkreiptų dėmesį į poilsio laiko organizavimą, taip pat paragintų darbuotojus saugoti save ir aplinkinius.

Primygtinai rekomenduojame buvimo tokiose erdvėse išvis atsisakyti, kad darbuotojai, kurie dėl savo atliekamų funkcijų tampa „socialinio burbulo“ dalimi, jame ir liktų, į tą burbulą neįsileidžiant daugiau žmonių. Jei tokių galimybių nėra, NVSC rekomenduoja nustatyti lankstesnį poilsio ar valgymo pertraukų režimą, kad, jei yra bendrų tam skirtų erdvių, jose būtų kuo mažiau žmonių.

Taip pat patariama nuolat valyti, dezinfekuoti patalpas, užtikrinti tinkamą patalpų vėdinimą. Be to, labai svarbu, kad darbuotojai dėvėtų tinkamas ir laiku pakeistas asmenines apsaugos priemones – vienkartinę veido kaukę būtina keisti kas 3–4 valandas, jai sudrėkus – iškart.

Tuos, kurie gali dirbti nuotoliniu būdu, NVSC ragina būtent taip ir daryti. NVSC primena, kad darbas nuotoliniu būdu leidžia užtikrinti, kad į vieną vietą nesusiburtų žmonės, namų ar socialinėje aplinkoje turintys kitų kontaktų, ir taip būtų išvengta galimo infekcijos išplitimo. Koronavirusinei infekcijai neslūgstant, ypač svarbu, kad būtų sumažinti žmonių fiziniai kontaktai. Jeigu kontaktų nebus, nebus ir rizikingą sąlytį turėjusių asmenų. Tai reiškia – nutraukiama infekcijos plitimo grandinė.

Vyriausybės sprendimu, išimtis dėl nuotolinio darbo ir nuotolinio klientų aptarnavimo taikoma tais atvejais, kai atitinkamas funkcijas (darbą) būtina atlikti darbo vietoje, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi, būtinos visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas.

„Deja, bet turiu pasakyti, kad šiandien vidurdienio duomenimis, nesulaukėme pritarimo tokiai deklaracijai ir tenka apgailestauti, kad saugumas darbuotojų dažniau mums rūpi tiktai žodinėse deklaracijose“, – spaudos konferencijoje antradienį sakė A. Veryga.

„Tai yra organizacijų apsisprendimas, mes jį gerbsime ir šiandien bus pasirašytas operacijų vadovo sprendimas tiesiog įpareigojantis medikus deklaruoti, kuriose įstaigose jie dirba, kiek jie turi darboviečių ir kokių, kad pačių gydymo įstaigų vadovai galėtų žinoti, vertinti rizikas ir galėtų planuoti savo darbus“, – kalbėjo ministras.

Jis pabrėžė, kad tai nebus įpareigojimas kažkur dirbti.

Pasak ministro, siūlymas riboti medikų darbo vietas buvo pateiktas atsižvelgus į tai, jog taip koronavirusas gali būti pernešamas iš vienos gydymo įstaigos į kitą.

„Siūlymas buvo, kad vis tik medikai šiuo karantino laikotarpiu pasirinktų pagrindinę gydymo įstaigą, kur jie dirba ir pačių medikų srautai nesimaišytų ir jie nedirbtų keletoje įstaigų, nes asmens apsaugos priemonių naudojimas ir testavimas, šiuo atveju, jų neapsaugo, nes jeigu tokiu būdu mes norėtume apsaugoti visą personalą, medikai turėtų visą laiką – ir poilsio metu, ir bendraudami su kitu personalu – naudoti tokias pat apsaugos priemones, kaip ir bendraudami su COVID-19 užsikrėtusiais pacientais. Tai būtų sudėtinga realizuoti“, – teigė A. Veryga.

Ministras pabrėžė, jog profesinėms sąjungoms buvo siūloma pasirašyti deklaraciją dėl darbuotojų saugumo. Jis teigė, kad pagal numatytą planą, mediko atlyginimas nenukentėtų ir jis vis tiek gautų tokį patį užmokestį.

Pasak A. Verygos, mažoms įstaigoms, besibaiminusioms, kad dėl naujosios tvarkos jose nebeliks medikų, ir taip kyla tokia grėsmė, nes nesuvaldytas virusas gali paskatinti jas uždaryti.

„Tokiose įstaigose kaip Ukmergės ligoninė arba Marijampolės ligoninė išplitus užkratui ligoninė išsijungia ir tada tikrai kyla labai didelė rizika, kad to regiono gyventojams paslaugos bus nebeteikiamos“, – sakė jis.

Ministras taip pat pabrėžė, kad tokie atvejai didina krūvį didesnėms ligoninėms.

Tuo tarpu pareiškimą dėl šios deklaracijos antradienį išplatinęs Medikų sąjūdis ją kritikavo dėl neaiškių jos įgyvendinimo galimybių, neapibrėžtumo dėl medikų atlyginimų ir finansinės naštos gydymo įstaigoms, išsakė pastabų dėl jos suderinamumo su kitais teisės aktais.

Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos (NSĮS) užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ gegužę atliktoje apklausoje 43 proc. darbuotojų nurodė nemanantys, kad jų darbovietė būtų tinkama vieta dirbti žmonėms su negalia ir galėtų padėti jiems integruotis į darbo rinką.

Tik kas dešimtas apklaustasis buvo tvirtai įsitikinęs, kad negalią turinys žmonės jo darbovietėje galėtų dirbti. Dažniau optimistiškesnį požiūrį reiškė jaunesni respondentai. Dar apie 20 proc. respondentų išreiškė nuosakesnį pritarimą, jog jų įmonė greičiausiai galėtų būti tinkama vieta neįgaliesiems.

Reprezentatyvioje apklausoje dalyvavo per tūkstantį respondentų.

NSĮS atstovas Gediminas Bartkus sako, kad tyrimas iliustruoja, jog didžioji darbo rinkoje veikiančių įmonių dalis šiandien nėra pasirengusios priimti negalią turinčių darbuotojų.

„Panašu, kad į sveikųjų poreikius masiškai orientuota darbo infrastruktūra yra rimtas iššūkis darbdaviams, nes norint įdarbinti žmogų su negalia aplinką tektų iš esmės personalizuoti, o keičiantis darbuotojams – vėl perdaryti, koreguoti“, – tvirtina jis.

Anot G. Bartkaus, patiems darbuotojams dažniausiai į akis krinta neįgaliesiems nepritaikyta infrastruktūra, ypač nesudarytos sąlygos judėjimo ar regos negalią turintiems žmonėms.

„Kita vertus, gali būti, kad  patys dirbantieji nėra tikri, kaip sektųsi dirbti ir bendrauti su negalią turinčiu kolega, kokių bendradarbio gebėjimų galima tikėtis“, – sako G. Bartkus.

NSĮS skaičiavimu, aplinkos pritaikymas ir sąlygų sudarymas negalią turinčiam asmeniui, priklausomai nuo negalios tipo ir laipsnio, gali svyruoti nuo kelių šimtų iki keliasdešimties tūkstančių eurų.

Anot G. Bartkaus, Užimtumo įstatymas neįgaliuosius įdarbinančioms bendrovėms numato panašias darbo užmokesčio subsidijas kaip ir socialinėms įmonėms, tačiau tai nepadengia realių kaštų, todėl taip ir netampa katalizatoriumi, padedančiu efektyviau mažinti socialinę atskirtį.

Jis tvirtina, kad neįgaliųjų integracijai reikia ne tik papildomų investicijų darbo vietai, tačiau ir įsigilinimo į neįgaliųjų galimybes, įpročius, jų kvalifikacijos kėlimą, paruošti kolektyvą priimti neįgaliuosius – tam esą labiausiai pasiruošusios socialinės įmonės.

Tai ministras sakė po pateiktos peticijos prieš tokią praktiką, kai jo buvo paprašyta ją pakomentuoti. Peticiją Darbo ministerijai antradienį pateikė grupė moterų, norinčių, kad vyriausybė uždraustų darbovietėms reikalauti darbo ieškančių ir jau dirbančių moterų avėti aukštakulnius.

„Tai socialiai priimtina kaip dalykas, atitinkantis profesine prasme būtinus ir tinkamus dalykus“, – trečiadienį viename parlamento komitete sakė T. Nemoto.

Kampanija prieš aukštakulnius buvo praminta „#KuToo“ – tokį pavadinimą įkvėpė japoniški žodžiai „kutsu“ („batai“) ir „kutsuu“ („skausmas“), taip pat – pasaulinis judėjimas „#MeToo“ prieš lytinį išnaudojimą.

Judėjimą „#KuToo“ pradėjo aktorė ir laisvai samdoma rašytoja Yumi Ishikawa (Jumi Išikava), kurią internete greit parėmė tūkstančiai žmonių.

Aktyvistai sako, kad aukštakulnių avėjimas laikomas kone privalomu dalyku Japonijos kompanijose. Kai kas aukštakulnius lygina su senovine pėdų tvarstymo praktika, o kiti ragina bendrai švelninti aprangos kodą japonų kompanijose, kur vyrai dažniausiai dėvi kostiumus.

2015 metais prestižinio Kanų kino festivalio direktorius atsiprašė kilus kontroversijai dėl to, kad moterims be aukštakulnių nebuvo leista žengti raudonuoju kilimu.

Vis dėlto Kanai paliko galioti šį aprangos kodą, nors 2016-aisiais Holivudo superžvaigždė Julia Roberts (Džulija Roberts) protestuodama raudonuoju kilimu ėjo basa.

Šis įstatymas buvo ilgai lauktas. Lietuvos gyventojai nėra linkę pranešti apie darbovietėje pastebimus korupcinius ir kitokio pobūdžio pažeidimus. 2013 metais Eurobarometro tyrimas parodė, kad Lietuvoje tik 2 procentai gyventojų praneša apie sužinomas korupcines veikas. Lyginant su kitomis tuometinėmis 27 ES valstybėmis, prastesnė situacija yra tik Lenkijoje ir Slovakijoj. O, pavyzdžiui,, Nyderlanduose apie pastebėtas korupcines veikas praneša 36 proc., Suomijoje – 31 proc., Švedijoje – 28 proc. gyventojų. Dar 2010 metais buvo parengtas pirmasis Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas, kurį galiausiai 2015 metais pagrindinis Seimo komitetas atmetė, argumentuodamas tuo, kad pakankamai apsaugos priemonių pranešėjams numatyta kituose teisės aktuose. Tačiau šiais metais sugrįžta prie idėjos priimti įstatymą, kuriame būtų koncentruoti pranešėjų apsaugos pagrindai, iš esmės daugiausiai dėl to, kad tą atlikti tarptautinė bendruomenė, ir, konkrečiai, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).

Tai, kad susirūpinta spręsti situaciją dėl pranešėjų apsaugos, yra išties didelis žingsnis į priekį siekiant skatinti gyventojus būti aktyviais ir neabejingais viešojo intereso pažeidimams viešojo gyvenimo dalyviais. Tinkamai įgyvendinamas toks įstatymas stiprins atsakingos ir atsparios visuomenės kūrimą ir plėtrą, mažins vadovų ir kitų įgaliojimus turinčių asmenų piktnaudžiavimo ir kitų neteisėtų veikų apraiškas. Specialios apsaugos suteikimas pranešėjams yra viena esminių liberaliosios demokratijos klestėjimo prielaidų. Toks įstatymas galėtų tapti korupcijos ir šešėlio mažinimo priemone Lietuvoje.

Tačiau nerimą kelia tai, kad svarstant įstatymo projektą – tai liudija Seimo komitetų posėdžių protokolai – buvo skubama, ir įstatymas galiausiai tapo tik gana miglotu pagrindu, kurio veikimo sėkmę ar nesėkmę nulems tolesni jo įgyvendinimo ir net paties įstatymo tobulinimo žingsniai.

Pavyzdžiui, vienas iš kertinių įstatymo akcentų, pateisinantis poreikį kurti atskirą pranešėjų apsaugos įstatymą, o ne išbarstyti pranešėjų apsaugą reguliuojančias nuostatas kituose teisės aktuose, buvo kompetentingos institucijos nustatymas ar įsteigimas. Ši institucija, remiantis viena iš pradinių vizijų, turėjo tapti tarpininku tarp pranešėjo ir valdžios institucijų, ne tik formaliai atliekanti „paštininko“ vaidmenį perduodant pranešėjų teikiamą informaciją už jos nagrinėjimą atsakingomis institucijoms. Be šios pagrindinės funkcijos buvo siūloma jai priskirti ir daugelį kitų: konsultuoti asmenis, tiek oficialiai pripažintus pranešėjais, tiek ir ketinančius pranešti apie pažeidimus (teikti patarimus, kaip formuluoti pranešimą, kokią informaciją nurodyti ir pan., teikti informacija dėl taikomų apsaugos režimų turinio, teikiamos apsaugos, kaip formuluoti pranešimą, kam jį pateikti), individualizuoti pranešėjui taikytinas apsaugos priemones („padidintos apsaugos režimo“), nustatyti priemonių suteikimo planą, pavesti atsakingoms valstybės institucijoms taikyti priemones ir tarpinstituciškai koordinuoti bei kontroliuoti priemonių taikymą. Kitaip tariant – kompetentinga institucija buvo matoma veikianti vieno langelio principu, kai konkrečiam pranešėjui priskiriamas tarnautojas, bendraujantis su juo viso pranešimo pateikimo ir nagrinėjimo proceso metu. Toks modelis, kai bendravimas vyksta per vieną asmenį, kuris ne tik formaliai užsiima pranešimų persiuntimu, bet ir teikia reikiamą pagalbą ir paaiškinimus, suteiktų gyventojams pasitikėjimo institucijomis.

Būtent tuo buvo ketinta išsklaidyti pagrindines darbuotojų baimes dėl galimų pasekmių pranešus apie įtariamus pažeidimus. Lietuvos visuomenėje gaji nuomonė, kad valdžios institucijos nebus pajėgios užtikrinti adekvačią apsaugą tuo atveju, jei darbuotojas praneš apie darbdavio daromus pažeidimus (pvz., Eurobarometro tyrime nurodoma, kad 30 procentų Lietuvos gyventojų teigia, jog tie, kurie praneša apie pastebėtas korupcines veikas, susiduria su policijos ir kitų institucijų biurokratinėmis procedūromis (ES vidurkis – 20 proc. gyventojų). Be to, Eurobarometro tyrimo duomenimis net 52 proc. lietuvių nurodė, kad nežinotų kur pranešti apie sužinotą korupcinę veiką.

Tačiau kuo daugiau buvo svarstomas įstatymo projektas, tuo šios kompetentingos institucijos funkcijos mažėjo. Įstatymo projektą rengusioje darbo grupėje buvo svarstomi įvairūs variantai, kas galėtų būti ši institucija. Žinoma, geriausia būtų steigti naują nepriklausomą instituciją ar bent jau naują padalinį, kuris galėtų dirbti išimtinai su pranešėjų apsauga – juk kuo daugiau dėmesio ir pagalbos elementų, tuo apsauga efektyvesnė. Tačiau dėl finansinių galimybių tokia idėja buvo atmesta, ir galiausiai sutarta, kad šią funkciją atliks Lietuvos Respublikos prokuratūrai. Viename paskutinių Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžių Generalinės prokuratūros prašymu buvo nuspręsta susiaurinti ir iki tol labai apkarpytas kompetentingos institucijos funkcijas – pagal priimto įstatymo redakciją, kompetentinga institucija be kitų smulkių veiksmų atliks tik „paštininko“ vaidmenį: priims pranešimus, patikrins, ar jie atitinka formalius reikalavimus, perduos pranešimus pagal kompetenciją kitoms institucijoms juos tirti, priims sprendimus dėl pranešėjų apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių taikymo arba inicijuos tokių sprendimų priėmimą, apibendrins įstatymo taikymo praktiką, konsultuos asmenis ir institucijas įstatymo taikymo klausimais bei administruos pranešėjams skirtą informaciją internetinėje erdvėje. Nebeliko ankstesniame variante numatytų kompetentingos institucijos funkcijų, tokių, kaip gautų pranešimų pirminis tyrimas (ar apskritai pranešimas pagrįstas, ar jis nėra pasikartojantis ir pan.), tarpininkavimas sprendžiant pranešėjo ir darbdavio nesutarimus (o tai rimtas iššūkis ir viena esminių nepranešimą apie galimus pažeidimus lemiančių darbuotojų baimių).

Kompetentingos institucijos funkcijos gali būti tinkamai įgyvendintos ir remiantis dabartine įstatymo redakcija – tik kai kurias gana aptakiai suformuluotas nuostatas reikėtų konkretinti įstatymą įgyvendinančiuose dokumentuose pranešėjų naudai. Ne mažiau svarbu – atsižvelgiant į tai, kad pranešėjo apsauga gali būti taikoma tik savo tapatybę kompetentingai institucijai atskleidusiam asmeniui, daug darbo laukia siekiant garantuoti šių asmenų konfidencialumą visose pranešimą tiriančiose įstaigose. Klausimas, ar tikrai tam bus politinė valia, administracinė kultūra ir finansinis palaikymas.

Taigi, belieka viltis, kad priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas bus ne tik pliuso užfiksavimas rengiantis tapti EBPO nare, bet tinkamas įstatymo įgyvendinimas atneš realių pokyčių ir visuomenėje. Dabar kamuoliukas dėl tolesnių veiksmų perduotas Vyriausybei, kuri turi daugiau nei metus (iki 2018 metų pabaigos) Seimo suformuluotai vizijai praskaidrinti ir „nuleisti ant žemės“ – priimti reikiamus įstatymo įgyvendinamuosius aktus.