Pagal išsilavinimą D.Pocevičius – ekonomistas, pagal gyvenimo būdą – poetas, bet geriausiai visiems pažįstamas iš knygų "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis" ir "100 istorinių Vilniaus reliktų", kuriose – jo paties istoriniai miestų tyrinėjimai. D.Pocevičiaus akiračio centre – Vilnius. Jo istorinėse studijose pirmą kartą lietuviškai pateikiami plačiai nežinomi faktai ir netikėtos įžvalgos apie sostinę, dažnai prieštaraujančios įprastoms vadovėliuose ir turistiniuose giduose aptinkamoms nuostatoms.

Vilnių skersai išilgai išvaikščiojęs, atgaivinęs daugybės jos reliktų atmintį, D.Pocevičius įsitikinęs: Vilnius galėtų tapti meno galerija. Ši idėja – jo atsakas į diskusijas apie Vilniaus miesto muziejų ir jam reikalingas patalpas. Rašytojas, gidas siūlo patį miestą paversti muziejumi. "Daug kas tą idėją suprato, nors ji – sunkiai įgyvendinama: juk dar ir žmonių mentalitetas ne toks, kad saugotų reliktus ar meno kūrinius, senos muziejininkystės tradicijos ir kt. Tad kol kas Vilnius kaip meno galerija gali būti tik gražia ateities utopija", – sako D.Pocevičius, kurio mintys apie sostinę ir gebėjimą išgirsti istorijos aidą, aktualios ne vien vilniečiams.

– Kalbėdamas apie Vilnių kaip meno galeriją, iškėlėte įdomią mintį-priešpriešą tarp atvirų ir uždarų meno erdvių. Kaip jūs naudojatės atviromis Vilniaus erdvėmis – mums puikiai žinoma, o koks jūsų santykis su uždaromis erdvėmis?

– Reikia nepamiršti, kad Laisvojo universiteto (neformalios švietėjiškos bendruomeninės iniciatyvos – red. past.) užsiėmimai vykdavo ne tik kavinėse ar auditorijose, bet ir kitose uždarose erdvėse, tokiose kaip meno galerijos. Aš ne prieš uždaras erdves, aš esu už didesnį jų atvirumą.

Štai man visada patikdavo nueiti į vieną tokią grafičiais išpaišytą trijų aukštų laiptinę, kuria buvo galima pereiti iš Jogailos gatvės į Vilniaus gatvę. Tai buvo keista ir kartu maloni vieta, pilna spalvų kakofonijos, – tikra spalvų jūra, vandenynas, uraganas! Anksčiau ten buvo galima patekti surinkus kodą, o dabar ši vieta yra užrakinta, nebeprieinama ir išnykusi. O prie jos nykimo greičiausiai prisidėjo ir Kultūros paveldo departamentas – esą tie grafičiai gadino XIX a. pabaigos interjerą.

– Jei Vilnius būtų žmogus, kaip jį apibūdintumėte?

– Istorijos eigoje Vilnius labai keitėsi, bet vienas visais laikais jam būdingas bruožas buvo provincialumas. Tai lėmė ir geografinė padėtis, ir miestiečių negausa. Vilnius visada buvo nedidelis miestas – toks intymus, jaukus kaimas, tik sovietmečiu tapęs didmiesčiu, kurį užpūdo provincijos gyventojai iš kitų miestų ir miestelių. Tad čia nieko keista, kad auga morkos, burokėliai po daugiabučių langais ar džiaustomi skalbiniai lauke kaip kaime.

Kitas Vilniaus bruožas yra snobiškumas. Vilniečiai dažnai save laiko aukštesniais už kitus Lietuvos gyventojus, nors tai tėra nieko neparemtos, viduje susikurtos ambicijos. Tad, jei Vilnius būtų žmogus, jis būtų provincialus snobas. Galbūt tai nėra labai šviesus apibūdinimas, bet tikslus.

– Kaip jums atrodo, ar mūsų sostinė sugeba išsaugoti savo identitetą, dvasią ir ar būtina tai daryti?

– Prieš gerą dešimtmetį aš buvau griežtas kovotojas už paveldo, senųjų kultūros vertybių išsaugojimą – gulėjau kryžiumi prie kino teatro "Lietuva" ir daugybės kitų objektų. Tačiau, bėgant laikui, aš supratau, kad tai yra donkichotiška ir gal net šiek tiek žalinga kova su vėjo malūnais, nes trukdo miestui plėstis pagal to laikmečio dvasią. Kad ir kokia būtų ta miesto plėtra, net jei ji mano požiūriu ir neteisinga, aš turiu ją priimti, nes tai laikmečio atspindys. Ne aš, o mano vaikai ir anūkai spręs apie jo išliekamąją vertę ir greičiausiai jie irgi bus tokie pat nepatenkinti, kaip ir mes šiandien esame nepatenkinti sovietmečiu ar pirmuoju Sąjūdžio dešimtmečiu. Bet ta laikmečio dvasia turi vyrauti ir negalima jai trukdyti. Tik laikas parodys, kas yra vertybė, o kas – ne. O dabar tegul ta stichija siaučia.

Vilnius visada buvo nedidelis miestas – toks intymus, jaukus kaimas, tik sovietmečiu tapęs didmiesčiu, kurį užpūdo provincijos gyventojai.

– Kurie Vilniaus rajonai, jūsų nuomone, per pastaruosius dešimtmečius labiausiai pasikeitė, o kurie – mažiausiai?

– Visiškai praradę senąjį vaizdą yra Valakampiai. Tarpukariu tai buvo miškas, visiškai neurbanizuota ir nesukultūrina vietovė, toks laukinis parkas. Sovietmečiu Valakampiai tapo poilsio industrijos vieta – specialiai sutvarkytu vilniečių traukos centru. O dabar šis rajonas tapo naujomis turniškėmis – turčių rajonu, kuris išsiplėtė, užsitvėrė tvoromis ir užkardais bei netruks tapti didžiuliu Laurų kvartalu. Tokia yra laikmečio dvasia.

Mažiausiai keičiasi vidutinio amžiaus miegamieji sostinės kvartalai, tokie kaip Lazdynai ar Karoliniškės. Renovacija stringa, gyventojai sensta ir iš kadaise buvusių modernių rajonų jie tampa socialiniais rajonais. Reikėtų kažką su jais daryti, bet tai politinis klausimas ir sprendimų gali būti labai įvairių.

– Iš jūsų tyrinėjimų matyti, kad Vilnius – labai margaspalvis miestas, tačiau ne visi jį atspindintys laikotarpiai yra tokie pat ryškūs. Ko labiausiai pasigendate tyrinėdamas Vilniaus reliktus?

– Akivaizdu, kad kuo senesnis reliktas, tuo jis retesnis. Vilniuje galima rasti visko, tačiau man nepatinka kitas dalykas – pabrėžtinas kai kurių reliktų ir epochų iškėlimas. Pavyzdžiui, mano supratimu, nelabai pelnytai keliamas barokinio Vilniaus vaizdinys ir mažai skiriama dėmesio klasicizmui, nors abu reprezentaciniai pastatai – Rotušė ir Katedra – yra būtent šios epochos kūriniai. Tam tikra prasme tai yra menotyrininkų ir miesto vaizdo formuotojų kaltė, nes Vilnius yra visoks – baroko jame nėra tiek jau daug.

– Ką reikėtų padaryti Vilniaus valdžiai, kad miestas pagaliau taptų ta tikra galerija po atviru dangumi?

– Reikia didinti viešų vietų skaičių ir jų viešumo laipsnį. Vilniuje turėtų atsirasti kuo daugiau viešų vietų, nes pastaruosius 30 metų einama priešinga linkme. Erdvės darosi vis labiau uždaros: jos tampa privačios arba jos suteikiamas specialus valstybinis statusas. Anksčiau miestą buvo galima pereiti skersai išilgai ne pagrindinėmis gatvėmis, bet kiemais ir įvairiausiais užkaboriais, o to dabar padaryti nebeįmanoma.

Dar vienas svarbus darbas – sustabdyti senų reliktų naikinimą. Negriauti net ir to sovietinio paveldo, bet pakeisti požiūrį – jis juk lygiai tiek pat vertingas, kiek ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų paveldas. Tai yra mūsų istorija, jos neįmanoma išbraukti, kad ir kaip stengtumės. Ir nereikia tų reliktų diferencijuoti – juk koks nors senas parduotuvės užrašas yra tiek pat vertas kaip ir išlikęs užrašas hebrajų kalba.

– Jei reikėtų pristatyti atvykėliui Vilnių vos per keliolika minučių, kur pakviestumėte jį pamatyti ir suprasti, kokia ta mūsų sostinė yra?

– Yra tokių vietų, kurias aš labai mėgstu. Štai iš Šv.Ignoto gatvės pradžioje esančio buvusio bernardinių vienuolyno koridoriais per dvejas slaptas dureles kaip paslaptingame mistiniame filme galima patekti į tokį apleistą sodą. Iš vienos pusės tas vienuolynas, iš kitos – Salomėjos Nėries mokykla, griuvėsiai aplinkui... Esi pačioje Senamiesčio širdyje, o aplink matai tarsi po karo apleistą ir pamirštą sodą. O jei ten žydi obelys ir vyšnios, nėra nuostabesnės vietos visame Vilniuje.

Paradoksalu yra tai, kad mūsų laikais didieji istoriniai pasakojimai gimsta ne profesionalių istorikų kabinetuose ar sėdint prie bibliotekos stalų, o valdžios, viešųjų ryšių ir žiniasklaidos sluoksniuose, kuriems priklausantieji daug labiau už mokslininkus aiškiai jaučia, kokių nuotaikų ir tiesų geidžia šalies žmonės. Taip istorija iš dalies tampa pataikavimo masėms ir jų valdymo būdu. Taip sukurta Istorija dažniausiai nesutampa, o neretai net ir prieštarauja vieno atskiro individo biografijai ir įsitikinimams. Tokie didieji pasakojimai atskirą asmenį kaip svarbų subjektą paprasčiausiai ignoruoja – juk smagu sostinės aikštėse jaustis priklausančiam lietuvių tautai ir visai nesvarbu, kad kartais ideologinis, galios ir iš prigimties prievartos mechanizmas tau perša tokią įvykių interpretaciją, kuri nėra objektyvi tiesa. Objektyvią ją padaro kiekybiniai, bet ne kokybiniai kriterijai: kitaip sakant, kokio nors įvykio ar asmens biografijos traktuote tikime todėl, kad esame įsitikinę, kad taip faktus supranta ir kiti, net daugelis bendruomenės narių.

Dariaus Pocevičiaus knyga "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" – tai visiškai kitaip, nei dabar įprasta, sukonstruotas ir perteiktas pasakojimas apie Lietuvos sostinės istoriją. Jos autorinės tiesos randasi ne dėl išankstinio numanymo, kad vienas ar kitas Vilniaus objektas ir jo praeitis kels tam tikras nujaučiamas ir nuspėjamas interpretacines reakcijas. D.Pocevičius imasi įdomesnio uždavinio – kalbėti apie Vilniaus praeitį, ne numanant didžiojo pasakojimo kontekstą, o objektyvumą konstruojant iš sakytinės istorijos tyrimo metodais užfiksuotų pasikalbėjimų su vilniečiais. Kai tokių pasakojimų knygoje aprašoma ir cituojama šimtai, noromis nenoromis tampa įmanoma patikėti, kad "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" daug tiksliau, išsamiau ir paprasčiausiai teisingiau vertina sostinės praeitį, sovietmetį, kurio mūsų laikų ideologų suformuluotos kabinetinės interpretacijos iki šiol atrodė nepajudinamos.

D.Pocevičiaus bylojama istorinė tiesa tampa teisinga, nes remiasi ne pataikavimu hipotetiniam skaitytojui, o kalbintų žmonių ir šaltinių, kuriais pagrįsta knyga, gausumu.

Knygos žanras – tarpinis, nes, viena vertus, primena pozityvistinį dėmesingumą faktams ir pastarųjų pirmenybei prieš interpretacijas, tačiau, kita vertus, Vilniaus istorijos artimumu šio miesto žmonėms yra labiau artima tam, ką amerikiečių mokslininkas Clifordas Geertzas prieš pusę šimtmečio yra pavadinęs tankiuoju aprašymu. Tie Vilniaus praeities faktai, detalės, žmonių biografijos, kurios įprastinėje istorijoje būtų išsamiai ir detaliai vertinamos, D.Pocevičiaus knygoje pavirsta tiesiog įtaigiu, nes labai koncentruotu siužetu, artimu grožinės ir kartu dokumentinės prozos kūriniui.

"Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990" autorius – ne pirmas, siekęs perteikti įvairialypę dabartinės Lietuvos sostinės istoriją. Vis dėlto ši knyga daugelio kitų bandymų kontekste atrodo kaip vienas sąžiningiausių tekstų, nes remiasi pirmiausia autoriaus sąžiningu elgesiu su žmonių pasakojimais. Poetas Tomas Venclova šalia "Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990" tampa truputį panašiu į tokį autorių, kuriam rūpi įrodyti, kad Vilnius visada buvo, yra ir labai norėtųsi, kad išliktų, daugiatautis, daugiakultūris miestas. D.Pocevičiui nieko nerūpi įrodyti – jo rūpestis yra ilgamete gido darbo patirtimi pagrįstas, parodantis, o ne išankstinę tiesą įrodantis pasakojimas, kuriame Vilnius skaitomas kaip kultūrinis tekstas.

"Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" įtvirtina tai, ką vėlyvuoju sovietmečiu savo veikaluose yra teoriškai aprašęs semiotikas Jurijus Lotmanas: kultūra yra įvairiausių formų tekstas, kurį esame laisvi skaityti, tačiau, norėdami tai daryti, privalome būti išsiugdę tam tikras kompetencijas.

D.Pocevičius skaitytojui leidžia susikurti tokią žinojimo atsargą, kurią galima naudoti lyg tekstą skaitant miesto didžiąją ir mažąją architektūrą, artimą šalia jos ar joje gyvenančiam žmogui. Laikais, kai dėl ideologijų ir idėjų ginčytis tampa nepopuliaru ir anachronistiška, "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" atveria interpretacijų įvairovę, paliekančią viltį tikėti, kad dar nesame prispausti tautinės ideologijos monolitų. Istorija šioje knygoje yra ta galia, kuri nugali bet kokią ideologiją.

Net diskusijos dėl praėjusių metų pabaigoje vykusio paminklo Jonui Basanavičiui konkurso nurimo, ir prieš mėnesį radosi monumentas minėtam istoriniam veikėjui, iš kurio atminimo įamžinimo jau niekas nesijuokia ir nekalba pašaipiai.

Paradoksalu yra tai, kad mūsų laikais didieji istoriniai pasakojimai gimsta ne profesionalių istorikų kabinetuose ar sėdint prie bibliotekos stalų, o valdžios, viešųjų ryšių ir žiniasklaidos sluoksniuose, kuriems priklausantieji daug labiau už mokslininkus aiškiai jaučia, kokių nuotaikų ir tiesų geidžia šalies žmonės. Taip istorija iš dalies tampa pataikavimo masėms ir jų valdymo būdu. Taip sukurta Istorija dažniausiai nesutampa, o neretai net ir prieštarauja vieno atskiro individo biografijai ir įsitikinimams. Tokie didieji pasakojimai atskirą asmenį kaip svarbų subjektą paprasčiausiai ignoruoja – juk smagu sostinės aikštėse jaustis priklausančiam lietuvių tautai ir visai nesvarbu, kad kartais ideologinis, galios ir iš prigimties prievartos mechanizmas tau perša tokią įvykių interpretaciją, kuri nėra objektyvi tiesa. Objektyvią ją padaro kiekybiniai, bet ne kokybiniai kriterijai: kitaip sakant, kokio nors įvykio ar asmens biografijos traktuote tikime todėl, kad esame įsitikinę, kad taip faktus supranta ir kiti, net daugelis bendruomenės narių.

D.Pocevičiaus bylojama istorinė tiesa tampa teisinga, nes remiasi ne pataikavimu hipotetiniam skaitytojui, o kalbintų žmonių ir šaltinių gausumu.

Dariaus Pocevičiaus knyga "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" – tai visiškai kitaip, nei dabar įprasta, sukonstruotas ir perteiktas pasakojimas apie Lietuvos sostinės istoriją. Jos autorinės tiesos randasi ne dėl išankstinio numanymo, kad vienas ar kitas Vilniaus objektas ir jo praeitis kels tam tikras nujaučiamas ir nuspėjamas interpretacines reakcijas. D.Pocevičius imasi įdomesnio uždavinio – kalbėti apie Vilniaus praeitį, ne numanant didžiojo pasakojimo kontekstą, o objektyvumą konstruojant iš sakytinės istorijos tyrimo metodais užfiksuotų pasikalbėjimų su vilniečiais. Kai tokių pasakojimų knygoje aprašoma ir cituojama šimtai, noromis nenoromis tampa įmanoma patikėti, kad "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" daug tiksliau, išsamiau ir paprasčiausiai teisingiau vertina sostinės praeitį, sovietmetį, kurio mūsų laikų ideologų suformuluotos kabinetinės interpretacijos iki šiol atrodė nepajudinamos.

D.Pocevičiaus bylojama istorinė tiesa tampa teisinga, nes remiasi ne pataikavimu hipotetiniam skaitytojui, o kalbintų žmonių ir šaltinių, kuriais pagrįsta knyga, gausumu.

Knygos žanras – tarpinis, nes, viena vertus, primena pozityvistinį dėmesingumą faktams ir pastarųjų pirmenybei prieš interpretacijas, tačiau, kita vertus, Vilniaus istorijos artimumu šio miesto žmonėms yra labiau artima tam, ką amerikiečių mokslininkas Clifordas Geertzas prieš pusę šimtmečio yra pavadinęs tankiuoju aprašymu. Tie Vilniaus praeities faktai, detalės, žmonių biografijos, kurios įprastinėje istorijoje būtų išsamiai ir detaliai vertinamos, D.Pocevičiaus knygoje pavirsta tiesiog įtaigiu, nes labai koncentruotu siužetu, artimu grožinės ir kartu dokumentinės prozos kūriniui.

"Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990" autorius – ne pirmas, siekęs perteikti įvairialypę dabartinės Lietuvos sostinės istoriją. Vis dėlto ši knyga daugelio kitų bandymų kontekste atrodo kaip vienas sąžiningiausių tekstų, nes remiasi pirmiausia autoriaus sąžiningu elgesiu su žmonių pasakojimais. Poetas Tomas Venclova šalia "Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990" tampa truputį panašiu į tokį autorių, kuriam rūpi įrodyti, kad Vilnius visada buvo, yra ir labai norėtųsi, kad išliktų, daugiatautis, daugiakultūris miestas. D.Pocevičiui nieko nerūpi įrodyti – jo rūpestis yra ilgamete gido darbo patirtimi pagrįstas, parodantis, o ne išankstinę tiesą įrodantis pasakojimas, kuriame Vilnius skaitomas kaip kultūrinis tekstas.

"Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" įtvirtina tai, ką vėlyvuoju sovietmečiu savo veikaluose yra teoriškai aprašęs semiotikas Jurijus Lotmanas: kultūra yra įvairiausių formų tekstas, kurį esame laisvi skaityti, tačiau, norėdami tai daryti, privalome būti išsiugdę tam tikras kompetencijas.

D.Pocevičius skaitytojui leidžia susikurti tokią žinojimo atsargą, kurią galima naudoti lyg tekstą skaitant miesto didžiąją ir mažąją architektūrą, artimą šalia jos ar joje gyvenančiam žmogui. Laikais, kai dėl ideologijų ir idėjų ginčytis tampa nepopuliaru ir anachronistiška, "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" atveria interpretacijų įvairovę, paliekančią viltį tikėti, kad dar nesame prispausti tautinės ideologijos monolitų. Istorija šioje knygoje yra ta galia, kuri nugali bet kokią ideologiją.

- Kokia yra Lukiškių aikštės atsiradimo istorija, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip aikštė gavo savo vardą?

- Lukiškių aikštės istorija yra komplikuota, mistifikuota ir ne iki galo aiški. Istoriniuose archyvuose aikšte vadinama Lukiška, na Lukiškach. Šis terminas pirmą kartą paminėtas 1555 metais. Tačiau tuo pačiu metu yra ir na Lukach arba Luki – trumpesnis aikštės pavadinimas be lietuviško -iškis.

Kai kuriuose šaltiniuose Lukiškių aikštės pavadinimas kildinamas nuo vardo Lukas, neva čia seniai gyveno asmuo tokiu vardu, bet jokių aiškių įrodymų, kad taip buvo nėra, juolab, kad tai nėra totoriškas vardas. Nors 1631 metais istoriniuose šaltiniuose minima, kad šalia Lukiškių gyvena 31 totorių šeimos, arčiau Neries vingio.

Tikėčiausia versija yra ta, kad aikštė savo vardą gavo nuo termino na Lukach. Na Lukach reiškia lankas, t. y. paupį, vietą, kur upė užlieja pievas, lankas, o pats žodis luky ir reiškia lankas.

XIX amžiaus viduryje oficialiai atsiranda Lukiškių aikštė. Tuo metu jos įrengimas buvo minimalus – išlyginta erdvė, pastatyti keli namukai, medinukai. Aikštę suskirstė namukų eilės – šie buvo gražūs, raižyti ir gana tvarkingi.

Miestiečiams ši erdvė savotiškai atiteko tik XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje. Aikštė tapo jauki ir triukšminga – joje vykdavo turgus, buvo galima įvairiai papramogauti, buvo įsikūręs cirkas, miestiečiai galėjo ramiai pasivaikščioti. Deja, tarpukario laikais prasidėjo šios erdvės politizavimas. Tada atsirado atminimo lentos, monumentai, o sovietmečiu aikštė tapo visiškai politizuota.

- Kokią reikšmę miestiečiams turėjo ir tebeturi Lukiškių aikštė?

- Be jokios abejonės, aikštė turi itin daug reikšmių, kadangi taip susiklostė istoriškai. Lenkų tautybės vilniečiai dėl 1863 metų sukilėlių sušaudymo į šią aikštę žiūrėjo nepalankiai. Na, o rusų tautybės vilniečiams buvo priešingai – tai buvo linksmybių erdvė.

Menas, kultūra ir komercija – viena didelė savotiška „makalynė“ – taip aš įsivaizduoju šią aikštę, kurioje verda gyvenimas.

Žydai, kurių taip pat seniau gyveno itin daug Vilniuje, į šią aikštę nežiūrėjo niekaip, nes jie gyveno labiau autonomiškai. Na, o tie keli procentai lietuvių nepaliko savo atsiminimų apie Lukiškių aikštę. Yra šiek tiek minimos represijos, bet ganėtinai standartiškai ir labai mažai. Istoriniuose šaltinuose galima rasti minint, kad lietuviai čia lankėsi, kažką darė, bet tokių ypatingų sentimentų nebuvo girdima. Tas šiek tiek keista, kadangi sentimentų tikrai galėtų būti. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo tikrai nuostabi erdvė.

Šias tradicijas reiktų atgaivinti ir tęsti. Ir ne į kažkokius kitus laikotarpius žiūrėti, o būtent į šią XIX ir XX amžių sandūrą. Tai yra tai, ko vilniečiams labai trūksta, nes visos kitos aikštės jau yra pažymėtos: katedros yra su religine potekste, Kudirkos – jau irgi užstatyta, o Lukiškių aikštė atgyja ir pagaliau grįžta vilniečiams.

- Kokia Lukiškių aikštė galėtų būti ateityje, kokią naują Vilniaus istoriją galėtų padėti sukurti?

- Ši aikštė turi šiokį tokį paveldą, tačiau jis nėra labai įrėžtas, tad nuo to mums tik dar geriau. Įdomu ir gerai yra tai, kad aikštė nuolat keitėsi, nebuvo ilgų periodų, nebuvo užstabarėjimo – buvo ir turgus, ir cirkas su linksmybėmis, buvo ir politikos, po to atslinko neaiški tarpinė būsena.

Tai jau tapo savotiška aikštės tradicija, kurią galima tęsti – nuolat besikeičianti šios aikštės paskirtis ir jausmas, kad joje verda gyvenimas ir vis kažkas keičiasi. Kas keli metai čia būtų galima atidaryti vis ką nors naujo. Menas, kultūra ir komercija – viena didelė savotiška „makalynė“ – taip aš įsivaizduoju šią aikštę, kurioje verda gyvenimas.

Mes turime užtektinai politizuotų erdvių, kur galime nulenkti galvą ar padėti gėlių. Šioje aikštėje daryti dar vieną panašią erdvę tikrai neverta. Todėl aikštė turi gyvuoti ir visiškai sugrįžti vilniečiams. Tą padaryti gali ir patys vilniečiai, rinkdamiesi į įvairus renginius, prašydami ar kartais neprašydami leidimų. Reikia užimti šią erdvę patiems, tada ji tikrai taps vilniečių.

Visus vilniečius ir miesto svečius jau šį šeštadienį, birželio 9 d. kviečiame į renginį „Atgyjanti Lukiškių aikštė“. Renginys vyks visą dieną, todėl veiklų netrūks mažiesiems, jaunimui, suaugusiems ir senjorams. Šventėje miestiečių lauks įvairios aktyvios veiklos, muzika, šiuolaikinio šokių dueto „Low Air“ pasirodymas, stebins užburiantis iliuzionisto Roko Bernatonio pasirodymas bei kitos veiklos.

„Šįkart „Poezijos pavasario“ premija įteikiama už knygą, kuri, nors ir ne poezija, bet joje rašoma apie Vilnių, o pats Vilnius jau yra poezija. Jeigu rašai apie miestą su meile ir rūpesčiu – iš tiesų nesvarbu, ar rašai eilėmis, ar proza. Noriu pasidžiaugti autoriaus sėkme ir padėkoti už visus atliktus darbus, ir už šią knygą, kurią vilniečiai labai pamėgo“, – sveikindamas autorių sakė Vilniaus meras.

Poeto, vertėjo, literatūros kritiko, ekonomisto, nuo 2008 m. veikiančio unikalaus „LUNI“ įkūrėjo D. Pocevičiaus knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ verta turėti kiekvienam vilniečiui, lietuviui ar atvykėliui, visiems, kurie nebijo pažvelgti toliau oficialiosios Vilniaus istorijos ir kuriems brangus šis miestas.

„Jau nemažai metų aš tyrinėju Vilniaus reliktus. Tyrinėju labai nuoširdžiai, intensyviai, kiekvieną dieną vaikštau po Vilnių, randu kažką įdomaus ir bandau išsiaiškinti, kaip mieste atsirado vienas ar kitas objektas. Apie miestą daugiau pasakojo ne stori istorijų foliantai, o gyvoji istorija, t.y. tai, kas liko mūsų gatvėse, tarpuvartėse ar ant namų sienų“, – sakė premijos laureatas.

Knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ pasakojama apie Vilnių nuo XIV a. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ši knyga verčia atrasti gyvąją miesto istoriją, kurią pasakoja statinių likučiai, užrašai, monogramos, herbai, paminklai, dekoro elementai. Leidinyje patalpinti 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos.

Įdomūs faktai iš knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“:

● Keliautojai pastebėjo, kad XVI a. pradžioje cerkvių Vilniuje buvo daugiau nei bažnyčių. Istorikas M. Homolickis jų suskaičiavo net aštuoniolika.

● Užrašas „Mater Misericordiae“ ant Aušros vartų koplyčios iš pradžių buvo lenkiškas – „Matko Miłosierdzia". Jis papuošė statinį 1828-aisiais.

● Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje palaidoto M. K. Paco antkapis su užrašu „Čia guli nusidėjėlis“ nėra autentiškas, jis 1902 m. padirbdintas iš svetimo antkapio.

●M. Muravjovo paminklas 1915-aisiais išgabentas iš Vilniaus, tačiau generalgubernatoriaus atvaizdą ir šiandien galime pamatyti prie Šv. Onos bažnyčios.

● Lenkų kalbos žodis „holendernia“ 1940 m. suklaidino gatvių pavadinimų lietuvintojus. Olandų gatvė turėtų vadintis Juodmargių arba Karvidžių gatve.

Šventėje gros „Ambrazevičius ir Grupė“, vyks skaitymai ant legendinio „Cvirkos kilimo“, dalyvaus Gytis Norvilas, Antanas A. Jonynas, Kornelijus Platelis, Kęstutis Nastopka, Giedrė Kazlauskaitė, Gintaras Bleizgys, Herkus Kunčius „Literatūros ir meno“ autoriai ir kiti.

Pirmoji „Šūdvabalio premija“ šiemet skirta vertėjui, rašytojui, visuomenės veikėjui Dariui Pocevičiui už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“, alternatyvaus savišvietos tinklo Laisvasis universitetas įsteigimą ir puoselėjimą, kitokio Vilniaus ekskursus ir ekskursijas. Laureatui bus įteiktas diplomas, kamuolys ir simbolinis 101 euro piniginis prizas.

„Šūdvabalio premija“, kurią jubiliejaus proga įsteigė ir planuoja teikti kasmet „Literatūra ir menas“, gali būti skiriama įvairiems žmonėms „už nepatogų, drąsų ir nuoseklų buvimą, atkaklumą, kultūrinę veiklą, įvykį“. Ja taip pat gali būti apdovanoti įvairiausi reiškiniai, bendruomenės, iniciatyvos, objektai, vyksmai.

„Šūdvabalio premiją“ jos steigėjai sako suvokiantys kaip alternatyvą premijoms. „Šūdvabalis (lot. Geotrupes stercorarius) į mūsų sąmonę greičiausiai įropojęs iš K. Donelaičio tyrų – „Pasakos apie šūdvabalį“... Reikia pasakyti ir tai, kad lietuvių literatūros klasikas šio vabalo pasaulėžiūrai nepritarė. Visgi esame giliai įsitikinę, kad tauresnio vabalo, gyvio lietuvių literatūroje, o ir gamtoje nesama. Šūdvabalis – tam tikras dzeniškos pasaulėžiūros įsikūnijimas, aiškiai, atkakliai, nedarydamas kompromisų dirbantis savo darbą. Juk turbūt visiems aišku, kad šūdvabalis ridendamas savo mėšlo rutuliuką, kuriame deda kiaušinius, ridena ir saulę, šviesulį. Šūdvabalis sujungia apačią ir viršų, žemę, požemius ir dangų, bjaurastį ir grožį, jis – vertikalės tarnas, dviveidiškumo antipodas“, – teigiama pranešime.

Artimas šūdvabalio giminaitis daug literatūriškesniu pavadinimu – skarabėjas (lot. Scarabaeus sacer) – senovės Egipte buvo šventas gyvis, siejamas su saulės dievu Ra, saulės globėjas. Atkakliai ridendamas mėšlo gabaliuką – „saulę” vabalas turi ypatingą savybę keliauti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Tai gyvybinės jėgos, atgimimo simbolis.

„Šia premija šūdvabalį norime reabilituoti (kad nekiltų jokių abejonių jo reputacija, skoniu, pasirinkimu), atiduoti pagarbą. Primygtinai nenorime sureikšminti šios premijos, kaip ir kitų premijų, medalių, kultūros, (ne)kultūros, nieko nereiškia ir atsitiktinis skaičius 101 – laureatui įteikiamų eurų suma. Laureatui įteikiamas ir kamuolys – tebus priminimas, kad kol šūdvabalis ridens rutuliuką, tol saulė švies“, – dėstoma premijos steigėjų.

Jie pabrėžia – premija laureato niekuo neįpareigoja. Esą, viskas yra žaidimas, bet kiekvieną žaidimą reikia žaisti rimtai. „Tegul šviesa šviečia visiems pasaulio vabalams. Turime teisę džiazuoti kartu su visais gyviais, kurie bruzda, juda ir nežino nei kam, nei kaip, nei kodėl. Negalvodami nei apie pasekmes, nei apie atlygį. (Iš „Šūdvabalio premijos“ nuostatų)“, – taip baigiamas naujosios premijos pristatymas.