„Mūsų kartą tėvai ugdė su viltimi, kad Lietuva kada nors bus laisva ir galėsime – netgi privalėsime – prisidėti prie jos pažangos ir sugrįžimo į savo vietą pasaulio šalių gretose. Taip išėjo, kad užaugau visai kitoje visuomenėje – laimė, tokioje, su kuria daugelis lietuvių siejo ir sieja savo viltis, kad Lietuva gali išlikti laisva tiek nuo išorinės prievartos, tiek savo viduje. Viliuosi, kad mano hibridinis ugdymas ir patirtis padeda į Lietuvos reikalus pasižiūrėti kiek kitu žvilgsniu“, – pasakojo D. Udrys, politikos filosofijos daktaro laipsnį įgijęs Kalifornijos Claremont Graduate universitete.

Turi išmanyti viską

Pasak politologo, politika, kaip ir kiti mokslai, šiandien turėtų būti integruojama su kitomis disciplinomis, gilinantis ne vien į politikos, bet ir istorijos, ekonomikos, karybos, technologijos raidą. Būdami tik vieno dalyko specialistais, neprisidedame prie tolesnio žinių integravimo, platesnio taikymo, nesuvokiame, kaip viskas dera tarpusavyje – pavyzdžiui, kaip žmogaus smegenų chemija paveikia jo politinius sprendimus.

„Šiais laikais politika jau nagrinėjama atsižvelgiant ir į naujausius kognityvinių mokslų atradimus. Pandemijos metu pamatėme, kaip svarbu politinių sprendimų priėmėjams suprasti ir mediciną – konkrečiai, epidemiologiją, masių ir individų psichologiją. Mokslininkai tik pradeda įvertinti karantinų psichologinį poveikį, nekalbant apie poveikį švietimui, ugdymui ir žmonių tarpusavo santykiams. Tokių priežastinių ryšių nesuprasdami darome klaidų“, – pasakoja dr. D. Udrys.

Galbūt svarbiausia prisiminti, kad jokia teorija, jokia ideologija neaprėpia visos realybės. Visos jos turi savo ribas, nes kiekviena jų yra tikrovės supaprastinimas.

 

Anot jo, politika jau nuo senovės laikų suvokiama kaip architektoninis mokslas. „Kitaip tariant, politikas turi išmanyti praktiškai visas sritis, nes politiniai sprendimai paveikia praktiškai viską. Dėl to Platonas leidžia suprasti, kad geriausiai valdytų filosofas-karalius – toks visuotinis, visų sričių išminčius. Tačiau tiek išmanantis žmogus yra tokia retenybė, kad tai praktiškai nepasiekiamas idealas“, – samprotavo pašnekovas.

Reikalingos ir erezijos

Dalyvaudamas VDU vykusiuose mokslo ir kūrybos simpoziumuose, D. Udrys ne kartą aptarė kūrybos vertę ir būtinybę, kad lietuviai mąstytų ne tik moksliškai, bet ir kūrybiškai. Pašnekovas pabrėžia, kad kūrybiškumas ir laisvė žengia koja kojon, todėl šiuos aspektus jis aptars ir Kaune, VDU, skaitydamas intensyvų kursą „Liberalizmas ir jo kritika“.

„Laisvė nėra betikslė vertybė, ji labiausiai reikalinga siekiant pažangos. Be laisvės stringa kūryba. Be kūrybos, kaip anąsyk kalbėjau, sunkiai atsiranda ir mokslinių įžvalgų. Liberalios vertybės, visų pirma, saugo galimybę mąstyti ir elgtis kitaip nei visi. Turėti kitokių minčių – kartais netgi eretiška, jos daugumai gali atrodyti keistos ir nepriimtinos. Tačiau erezijos kartais yra reikalingos. Nes, kaip žinome iš istorijos, ne viskas, kas tampa visuotinai priimtina, yra teisinga, aktualu ar produktyvu. Kadaise žmonės laikė vieni kitus vergais, baudžiauninkais, raganomis, mažiau vertomis rasėmis. Ir nebuvo lengva žmonijai tokio mąstymo ir matymo nusikratyti“, – primena dr. D. Udrys.

Jo teigimu, istorija aiškiai rodo, kad visuomenės, kurios bando uždrausti mąstyti kitaip, engia žmones ir laiko juos priespaudoje, patiria visokeriopą sąstingį. „Sovietinį totalitarizmą išgyvenusi Lietuva turi tiesioginę tokios priespaudos patirtį. Ar iš to tinkamai pasimokėme? Kaip pasakė Vilniuje įamžintas Frankas Zappa, „pažanga neįmanoma nenukrypstant nuo normos“. Norėdami pažangos, turime ne tik toleruoti, bet ir skatinti kritiką, kvestionavimą ir alternatyvas. Ir turime saugoti savo „raganas“ ir „eretikus“ nuo minios užmėtymų“, – pažymi pašnekovas.

Aptars liberalizmą

Savo paskaitų Kaune metu dr. D. Udrys aptars liberalizmą – pasak jo, tai yra viena reikšmingiausių politinio mąstymo gijų, atvedusių didelę žmonijos dalį į dabartį, ir Vakarų pasaulio politinis pagrindas, tačiau svarbu deramai suvokti liberalizmo pranašumus ir trūkumus.

„Vertybių, kurias išaukština liberalizmas, nauda įrodyta. Tačiau nesuvokus šios politinės teorijos ribų, gresia jos sukarikatūrinimas arba pavertimas ideologija. Tai gali privesti prie kraštutinių, kenksmingų pritaikymų, arba prie tos karikatūros ar ideologijos ir kartu su ja kai kurių svarbių liberalių vertybių atmetimo. Manau, tokia liberalizmo padėtis JAV ir Lietuvoje: kai kurie bando liberalizmą paversti neribota, viską apimančia ideologija, o tai sukelia tam tikrą atmetimo reakciją“, – sako politologas ir priduria, kad šiandien liberalai nebijo į savo asmeninės laisvės lauką įsileisti didelių organizacijų ar valdžios, o tai gali sukurti daug galimybių manipuliuoti žmonėmis, pavergti, kurti naujas priespaudos formas.

Neaprėpia visos realybės

Kalbėdamas apie liberalizmą ir jo kritiką dr. Darius Udrys pasidalijo ir keleto naudingų knygų rekomendacijomis – pavyzdžiui, amerikiečių istoriko Paulo Rahe’o knyga „Republics Ancient and Modern“ apžvelgia liberalios demokratijos istorinę ir teorinę raidą Vakaruose, o politologas Robertas Dahlas įdomiai aptarė demokratiją ir jos kritiką savo veikale „Democracy and Its Critics“. Ne mažiau verta dėmesio ir Russello Kirko knyga „The Politics of Prudence“, nagrinėjanti ideologinio mąstymo problemas ir kodėl politikai neturėtų vadovautis vien ideologija.

„Galbūt svarbiausia prisiminti, kad jokia teorija, jokia ideologija neaprėpia visos realybės. Visos jos turi savo ribas, nes kiekviena jų yra tikrovės supaprastinimas. Kaip yra pasakęs britų statistikas George’as Boxas: „Visi modeliai yra ydingi. Tačiau kai kurie yra naudingi.“ Liberalizmas, sutikime, yra naudingas. Tačiau jis turi savo ribas“, – būsimas paskaitas pristatė politologas.

„Tokiais vaizdais amerikiečiai yra pasibaisėję. Manau, kad dviprasmiškumo tikrai nelieka, nors jau anksčiau esu kalbėjęs apie tai, jog amerikiečiai vis nori tikėti, kad su Rusija įmanoma susikalbėti, kad įmanomos santykių perkrovos, atnaujinimai, „galbūt jie to paties nori, ko ir mes“, ir taip toliau, bet dabar manau, kad daugumai amerikiečių yra aišku, jog Rusijos vadovas ir vadovybė yra nusiteikusi visiškai ne taikiai, nepalankiai – ne dialogui pasiruošusi, o stengiasi savo galią išreikšti tokiais būdais, kurie buvo sunkiai tikėtini net prieš mėnesį“, – kalbėjo D. Udrys.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Pasak D. Udrio, dauguma amerikiečių palaikytų neskraidymo zonos virš Ukrainos idėją.

„Tačiau neaišku, ar jie supranta, jog tai vestų į tiesioginę konfrontaciją su Rusija. Nes kai jų paklausia, ar amerikiečių kariuomenė arba NATO kariai turėtų įsikišti tiesiogiai, tai atsakymas yra „ne“. Kol kas yra pasibaisėjimas, parama sankcijoms, spaudimui Rusijai, energetinių išteklių pirkimo iš Rusijos sumažinimui, šioks toks palaikymas kažkokiai NATO rolei, bet tiesioginei konfrontacijai – ne“, – tikino pašnekovas.

Pasibaisėjimas yra tikrai plataus masto, žmonės netikėjo, kad Europoje gali įvykti toks karas. Norėjo tikėti Rusijos geranoriškumu.

D. Udrio teigimu, dabar JAV sulaukia dvejopų kaltinimų.

„Vieni kaltina prezidento Joe Bideno atsitraukimą iš Afganistano, kad tai parodė silpnybę ir galėjo išprovokuoti Rusiją, kiti kaltina prezidento Donaldo Trumpo bandymus leistis į geresnius santykius su Vladimiru Putinu, karinės paramos Ukrainai sulaikymą, kai jam reikėjo informacijos, kuri jam būtų politiškai naudinga“, – kalbėjo politologas.

Pašnekovas patikino, kad JAV apie karą kalbama iš tiesų daug.

„Pasibaisėjimas yra tikrai plataus masto, žmonės netikėjo, kad Europoje gali įvykti toks karas. Norėjo tikėti Rusijos geranoriškumu, nepaisant visų signalų ir indikacijų. Manau, šokas tikrai ištiko amerikiečius, žinios apie Ukrainą išstūmė žinias apie koronavirusą“, – pridūrė jis.

JAV vyriausybė, anot jo, yra spaudžiama mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

„Atrodo, kad visų veiksmų, kurių lauktume, yra imamasi. Išskyrus tiesioginį karinį įsikišimą į konfliktą Ukrainoje. Toje vietoje Amerikos valdžia brėžia liniją. Galbūt skambėtų teisingai, kad reikėtų įsikišti, iš tiesų labai gaila amerikiečiams to, kas vyksta Ukrainoje, – jie gailisi ukrainiečių, palaiko ukrainiečius, bet jeigu prasidėtų rimtesnė diskusija apie tokio įsikišimo realius kaštus, ir ką tokia eskalacija reikštų, vargu ar amerikiečiai palaikytų“, – pabrėžė jis.

Šių metų spalį Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad Vilniaus meras Remigijus Šimašius turėjo teisę atleisti D. Udrį, tačiau netinkamai laikėsi nustatytų procedūrų.

Antradienį trijų teisėjų kolegija paskelbė, kad atleidimo metu netaikytas reikalaujamas įspėjimo terminas, tačiau šis pažeidimas nėra toks svarbus, kad atleidimas galėtų būti pripažintas neteisėtu.

Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismui nurodyta persvarstyti, kokia kompensacija priklauso D. Udriui.

Anksčiau šis teismas atleidimą buvo pripažinęs neteisėtu ir priteisė D. Udriui 17 tūkst. eurų kompensaciją.

Antrą kartą išnagrinėjęs šią bylą, teismas šią sumą padidino iki 20,9 tūkst. eurų.

D. Udrį Vilniaus meras iš „Go Vilnius“ vadovo posto atleido praėjusių metų liepą.

Teismas sprendimą priėmė išnagrinėjęs Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą, praneša savivaldybė.

Aukščiausiasis Teismas taip pat panaikino žemesnės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria D. A. Udriui buvo priteista 17 tūkst. eurų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą.

ELTA primena, kad D. A. Udrys buvo atleistas praėjusių metų liepą kaip „praradęs pasitikėjimą“.

Vilniaus apygardos teismas atleidimą buvo pripažinęs neteisėtu ir priteisė D. A. Udriui kompensaciją.

Savivaldybė šį sprendimą apskundė.

Teismas panaikino pirmos instancijos teismo sprendimą ir priteisė pernai liepą atšauktam įstaigos vadovui didesnę nei 17 tūkst. eurų kompensaciją.

Savivaldybė žada šį įsiteisėjusį sprendimą skųsti Aukščiausiajam Teismui, tuo metu D. Udrio advokatė jį sveikina kaip teisingą.

Trijų Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija paskelbė, kad savivaldybė neturėjo absoliučios teisės atleisti „Go Vilnius“ vadovą, sprendimą dėl jo atleidimo turėjo motyvuoti, juoba, kad D. Udrys į pareigas buvo paskirtas, kai laimėjo viešą konkursą.

Anot teismo, savivaldybės teiginiai apie prarastą pasitikėjimą D. Udriu nepagrįsti konkrečiais įvykiais, jo sprendimais, asmeninėmis savybėmis ar veiklos rezultatais.

Į pareigas D. Udrys negrąžintas remiantis Darbo kodeksu, nes to nedaryti paprašė savivaldybė. Teismas pripažino D. Udrio darbo sutartį nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos ir priteisė jam beveik 17,5 tūks. kompensaciją. Didžiąją jos dalį sudarė kompensacija už priverstinę pravaikštą.

Buvusio „Go Vilnius“ vadovo advokatė Inga Pališkienė BNS sakė, kad ji ir klientas labai džiaugiasi teisingu ir pagrįstu teismo sprendimu.

„Būtent tokio teismo sprendimo ir tikėjomės teisinėje valstybėje. Teismo sprendimas parodė, kad savivaldybė, kaip ir bet kuris kitas darbdavys, neturi teisės atleisti darbuotojo iš darbo nenurodydama jokių atleidimo motyvų“, – teigė teisininkė.

Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus atstovas spaudai BNS tvirtino, kad Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į visus savivaldybės argumentus.

„Savivaldybė su teismo sprendimu nesutinka ir jį skųs, nes mano, kad teismas turėjo atsižvelgti į savivaldybės sprendimo dėl D. Udrio atleidimo argumentus pilna apimtimi, kad savivaldybė turi teisę atleisti įstaigos vadovą, jeigu netenkina jo darbo, jo veiklos rezultatai“, – kalbėjo Aleksandras Zubriakovas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas pernai rugpjūtį buvo pripažinęs, kad D. Udrys buvo atleistas teisėtai.

Buvęs „Go Vilnius“ vadovas tvirtina buvęs atleistas dėl prieštaringų pasisakymų apie partizanus socialiniuose tinkluose. Savivaldybė tai neigia.

Judėjimo „Už pažangą!“ iniciatorius, po pusantrų metų narystės Liberalų sąjūdyje iš jo pasitraukęs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lektorius Markas Paura BNS tikino, kad pirmajame susitikime, kuriame aptartos judėjimo idėjos, dalyvavo per 30 asmenų, 20 iš jų pasirašė manifestą. Tikimasi partiją registruoti kitų metų vasarį.

„Pasitraukiau, nes pradėjo nebesutapti interesai. Ypač po Eligijaus Masiulio pasitraukimo, atėjus naujai vadovybei pradėjome nesusikalbėti, ypač vadovybė su eiliniais partijos nariais“, – teigė jis.

Pasitraukiau, nes pradėjo nebesutapti interesai. Ypač po Eligijaus Masiulio pasitraukimo, atėjus naujai vadovybei pradėjome nesusikalbėti.

Tarp ketinančiųjų steigti naują partiją – Lietuvos edukologijos universiteto profesorė, buvusi Liberalų ir centro sąjungos atstovė Giedrė Kvieskienė, taip pat iš Liberalų sąjūdžio besitraukiantys Vilniaus skyriaus atstovai Vidutis ir Daiva Šereikai.

Centro dešinės partija, anot M. Pauros, be kita ko, pasisako už vienos lyties santuokas, akcentuoja individo laisvę ir iniciatyvą, kuriantį žmogų, taip pat visuotinių bazinių pajamų, t. y. minimalų mėnesinės valstybės išmokos dydį visiems asmenims, nustatymą. Anot jo, taip pat būtų siūloma liberalizuoti švietimo, mokesčių sistemą.

M. Paura tikina, kad naujasis judėjimas „elgsis sąžiningai“ ir nevilios Liberalų sąjūdžio atstovų. Jis taip pat patikino, kad neketinama vienytis su Vilniaus taryboje atskirą grupę subūrusiais Liberalų sąjūdžio nariais ar buvusio šios partijos atstovo, europarlamentaro Antano Guogos galimomis politinėmis iniciatyvomis.

Tikimasi, kad partija dalyvautų jau 2019-aisiais vyksiančiuose savivaldos rinkimuose.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius BNS savaitės pradžioje teigė nenustebsiantis, jei iš partijos pasitraukę buvę kolegos imsis naujų politinių iniciatyvų, bet nesureikšmino pastarųjų įvykių, kaip galimo partijos trupėjimo ženklų.

Liberalų  sąjūdžiui ir Darbo partijai teisėsauga yra pateikti įtarimai dėl kyšininkavimo ir prekybos poveikiu. Vykdant stambų politinės korupcijos tyrimą įtarimai pateikti ir koncernui „MG Baltic“.

Anot jo, požiūris į emigraciją lemia, ar užsienyje bus puoselėjama lietuvybė – kartais gyvenimas vis vien siejamas su Lietuva, bet kartais tai tik šalis, iš kurios išvykstama ten, kur geriau.

– Daug lietuvių emigruoja į užsienį, o jūs nusprendėte atvykti į Lietuvą. Kodėl?

– Visada apie tai galvojau. Augau šeimoje, kurioje buvo puoselėjama lietuvių kultūra ir požiūris, kad kai Lietuva taps laisva, turime prisidėti prie jos atkūrimo. Vis dėlto man teko to palaukti, nes į Lietuvą atvykau tik prieš šešerius metus.

Mane labai sudomino pasitaikiusi galimybė įsidarbinti Europos humanitariniame universitete, kuris taip pat puoselėja vertybes, kuriomis tikime. Pasinaudojau galimybe ir nusprendžiau, kad atėjo metas pabandyti įsikurti ir pagyventi Lietuvoje.

– Gimėte JAV. Kaip ten atsidūrė jūsų šeima ir kaip bandėte išsaugoti lietuvybę?

– Šeima buvo karo pabėgėliai. Močiutės ir seneliai nusprendė palikti Lietuvą artėjant antrajai sovietų okupacijai. Jie priklausė žmonių, kuriems grėsė represijos, sluoksniui. Nemanau, kad seneliai galvojo, jog pasitraukia ilgam. Buvo tikėta, kad okupacijos problema po karo bus išspręsta, bet tai užtruko. Todėl iš Vokietijos karo pabėgėlių stovyklos jie emigravo į JAV, kur susipažino mano tėvai.

– Kaip reiškėsi lietuviškas auklėjimas?

– Lietuviškas auklėjimas buvo labai stiprus. Turbūt todėl, kad tai buvo žmonės, kurie emigravo ne nusispjaudami ant Lietuvos, ne palikdami ją visam laikui, o tik laikinai. Suvokimas, kad sugrįžimas į Lietuvą reikštų represijas, buvo skaudi netektis.

Norėta išsaugoti laisvos Lietuvos idealus, idėją. Todėl tai stipriai puoselėta ir šeimoje. Mano močiutė sekdavo lietuviškas pasakas ir jas įrašinėdavo į kasetes. Ji siųsdavo tas kasetes mums, nes gyveno Niujorke, o aš – Mičigane. Matydavomės retai, bet ryšys tarp senelių ir tėvų buvo labai stiprus. Tėvai namuose sukūrė aplinką, kur buvo nuolat primenama lietuvių kalba, literatūra, istorija, politinė padėtis.

– Sakei, kad seneliai negalėjo palikti Lietuvos, nes jiems grėsė represijos. Kas jie buvo?

– Mano tėčio mama buvo mokytoja. Močiutė buvo pagarsėjusi tuo, kad pirmosios okupacijos metu, kai iš jos klasės pašalintas kryžius ir jo vietoje pakabintas Stalino portretas, ji vėl sugrąžino kryžių. Šis epizodas pasakojamas šeimoje. Seneliai iš mamos pusės taip pat buvo žmonės, kuriems grėsė represijos.

– Buvo ne viena emigracijos banga iš Lietuvos į JAV. Ką išskirtumėte? Iki 1940 m. daug kas iš Lietuvos važiuodavo į JAV užsidirbti ir grįždavo.

– Taip, buvo ir yra tokių, kurie išvažiuoja su nusistatymu trumpai pabūti užsienyje, bet sieja savo gyvenimą ir ateitį su Lietuva, vėl grįžta. Yra ir tokių, kurie išvyksta, nes jiems našta tampa nepakeliama, jie įsivaizduoja save kitur. Jie mano, kad gyvenimas kitur bus geresnis ir išvažiuoja visam laikui.

Požiūris į išvykimą ir lemia, ar bus puoselėjamos lietuviškos vertybės, lietuvių kultūra ir kalba. Deja, yra labai daug į JAV atvykusių emigrantų, kurie vaikams neperduoda lietuvių kalbos. Lietuva jiems yra tik šalis, iš kurios jie atvyko į kažką geresnio.

– Tačiau emigracijos banga baigiantis Antrajam pasauliniam karui buvo tikrai ypatinga. Jos nepalyginsi su lietuviais, kurie dabar į JAV važiuoja užsidirbti.

– Nesakyčiau, kad važiuoja vien tik užsidirbti. Kai kurie važiuoja tobulintis, nes ten yra universitetų, kuriuose kai kurie dalykai dėstomi geriau. Yra išvykstančių dėl to, kad nerado sau vietos dėl pažiūrų. Manau, kad mums dar reikia nueiti šiokį tokį kelią iki tolerancijos, kuri leistų visiems jaustis gerai. Taigi išvykimo priežasčių yra daug.

– Kaip susikalba tos keturios emigracijos grupės JAV?

– Prasidėjus migracijai po Nepriklausomybės atkūrimo, susikalbėti sekėsi sunkiai. Karo emigracijos bangoje buvo daug žmonių, kurie išvyko nenorėdami išvykti, tik laikinai. Jie buvo susirūpinę Lietuvos ateitimi, norėjo atkurti laisvę. Dauguma jų mano, kad tie, kurie išvyko iš jau laisvos Lietuvos, praleidžia galimybę prisidėti prie laisvos ir klestinčios valstybės kūrimo.

Mūsų senelių kartai sunkiai suvokiama, kodėl žmonės taip bėga iš laisvos Lietuvos. Žinoma, žmonės supranta, kad ekonominė situacija sudėtinga. Tačiau visgi tie žmonės, kurie save drąsino ir ruošė akimirkai, kai Lietuva bus laisva, turėjo labiau politines vertybes ir jiems sunku suprasti ekonominę pusę.

– Jūs atvykote į Lietuvą. Ar daug jūsų amžiaus žmonių iš JAV padarė tą patį?

– Nesakyčiau, kad daug. Jų yra daug mažiau, nei buvo galima tikėtis remiantis įvairiais atsišaukimais, su kuriais mes augome lietuviškose stovyklose ir mokyklose. Buvo diegiama mintis, kad kai Lietuva bus laisva, turime visi susigriebti ir į ją važiuoti, pastatyti šalį ant kojų.

– Kodėl dabar taip nėra?

– Manau, kad tai ir buvo nerealistiškas lūkestis. Kai žmonės įsikuria kitose šalyse, kai jau gimsta vaikai, ima lankyti mokyklas ir t. t., pasidaro sudėtinga keisti savo gyvenvietę taip dramatiškai. Nepasakyčiau, kad Lietuvoje buvo sudaromos sąlygos palengvinti žmonių sugrįžimą.

Anaiptol, buvo net skeptiškai žvelgiama, dabar tai atslūgsta. Dabar tapome tolerantiškesni ir labiau suprantame žmones, kurie, pagyvenę kitur, atsiveža kitokias pažiūras. Manau, kad visada turėjome vertinti tuos skirtumus ir jais pasinaudoti. Tačiau tai, kad skeptiškai vertiname kai kuriuos žmones, lėmė mūsų konservatyvumas ir atsargumas.

– Viena grįžimo į Lietuvą kliūčių – dvigubos pilietybės klausimas. Ką apie tai manote?

– Nežinau, ar tai tikrai tokia didelė kliūtis, kaip kartais kalbama. Žinoma, būtų gerai tą klausimą operatyviai spręsti. Vienu metu jis jau buvo gana liberaliai išspręstas, vėliau situaciją pakeitė Konstitucinio teismo sprendimas. Buvo pasakyta, kad negali būti daug žmonių, turinčių dvi pilietybes.

Aš pats nesu vienaip ar kitaip nusiteikęs šiuo klausimu, nors turiu tiek Lietuvos, tiek JAV pilietybę. Suprantu baimę ir atsargumą, kai kalbama apie dviejų pilietybių gyventojus. Jei bus daug žmonių, turinčių dvigubą pilietybę, tai gali tapti savotišku privilegijuotųjų luomu. Taip pat suprantu kai kurių lūkesčius, kad jei atsiduodi kuriai nors šaliai, jai ir skiri didžiausią dėmesį.

– Ar atvykęs į Lietuvą nesijautėte tarsi balta varna? 

– Mano požiūris yra kiek kitoks nei žmonių, kurie čia užaugo. Norėtųsi gyventi visuomenėje, kurioje gerbiami skirtingi požiūriai, į juos įsiklausoma. Norisi, kad apie įvairius dalykus būtų diskutuojama, o ne iš karto einama link pasmerkimo. Tačiau suprantu, kad vis dar vyrauja pereinamasis laikotarpis. Einame iš konformistinės santvarkos. Lietuvos istorija nuspalvinta didele konformizmo doze, sunku iš to išeiti, nes viskas atrodo baisu.

Jis neabejoja, kad yra atleistas ne dėl blogų įmonės rezultatų, o dėl pasisakymų apie partizanus tinkle „Facebook“.

„Manau, atidiems žmonėms visiškai aišku, kad mero nutarimas mane atleisti iš „Go Vilnius“ direktoriaus pareigų nesusijęs su darbo kokybe ir pasiektais rezultatais. Kadangi meras mane atleisdamas išsakė visokių tikrovę neatitinkančių priekaištų, nematau kito kelio, kaip ginti savo reputaciją teisinėmis priemonėmis“, – savo „Facebook“ paskyroje skelbia D. Udrys.

Jis taip pat nurodo, kad siekdamas pripažinti atleidimą neteisėtu jis šią savaitę pateikė ieškinį teismui.

„Po to seks kiti žingsniai. Už man dėl atleidimo kilusią moralinę žalą prašysiu teismo simbolinės 100 eurų kompensacijos. Labai gaila, kad tenka eiti šiuo keliu, bet, deja, jaučiuosi priverstas tai daryti nepaisant geriausių mano norų“, –nurodo D. Udrys.

D. Udrį Vilniaus meras iš įmonės, atsakingos už savivaldybės investicijas, vadovo pareigų atleido prieš dvi savaites. Tuomet meras per atstovą spaudai informavo, kad sprendimas priimtas dėl netenkinančių įmonės rezultatų, esą D. Udrys neišnaudojo savo komandos potencialo. D. Udrys yra R. Šimašiaus vadovaujamo Liberalų sąjūdžio narys.

Kadangi meras mane atleisdamas išsakė visokių tikrovę neatitinkančių priekaištų, nematau kito kelio, kaip ginti savo reputaciją teisinėmis priemonėmis.

Iš partijos nesitrauks

Jis BNS sako neketinantis trauktis iš partijos, nes per veiklą joje susipažįsta „su įdomiais, liberalioms vertybėms atsidavusiais žmonėmis, su kuriais malonu dirbti ir bendrauti“.

D. Udrys sulaukė kritikos, kai „Facebook“ prie nuotraukos su partizanų atsišaukimu, raginančiu nepalaikyti kolūkių steigimo, kuriame buvo parašyta „Mirtis išdavikams“, jis paliko repliką „O žudyti kolchozų organizatorius – moralu?“ Jis taip pat klausė: „Pagal kokią definiciją kolūkio organizavimas prilygsta nusikaltimui prieš žmoniją, už kurį etikos normos leidžia grasinti nužudymu?“, o vėliau įdėjo citatą su terorizmo apibrėžimu. Į D. Udrio pasisakymus reagavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, konservatoriai paragino merą atleisti jį iš pareigų.

Meras tuomet sakė vertinsiantis D. Udrį pagal pasiektus rezultatus, ne pasisakymus socialiniuose tinkluose.

„Sėdint XXI amžiaus pradžioje šalyje, kuri žengia demokratijos keliu ir kurioje reikalai klostosi į gerą, žmonės pamato laisvės vertybės, gyvena komfortiškai ir tolerancijos sąlygomis, pabandyti iš šios dienos pozicijų teisti žmones, kurie pokario metais kovojo už tai, kad mes šiandien tai turėtumėme – man atrodo, tai neadekvatu“, – tuomet BNS teigė meras.