– Užsiimi labai daug skirtingų veiklų. Ką veikei šiandien prieš mums susitinkant?

– Šiuo metu aktyviai dirbu studijoje ir ruošiuosi naujiems projektams, tačiau, kaip ir normalus freelanceris, bandau papildomai daryti skirtingus darbus šalia kūrybinės veiklos. Šiuo metu pradėjau dirbti administracijoje, o tai nėra talentą ar kūrybą ypač skatinantis formatas, tačiau kartais nebeišgali būti tik menininku ir freelanceriu, tad atsiranda alternatyvių darbų.

– O kaip kūryba? Kokius pastaruoju metu darei darbus, kam ruošiesi?

– Jau labai greitai kartu su kolegomis pristatysime noktiurną balsams, perkusijai ir aktorei „Aušra Foucault šešėlyje“. Jis kuriamas kartu su choru „Šiaulių polifonija“ ir nuostabia komanda: poetė Aušra Kaziliūnaitė parašė libretą, muziką kūrė Kristupas Bubnelis, režisuoja Augustas Gornatkevičius, aš kuriu choreografiją. Komandoje taip pat dirba ir scenografiją kuria jaunosios kartos kūrėjai Barbora Matonytė ir Liudvikas Kesminas, o vaizdo medžiagą – Karolina Latvytė-Bibiano ir Ūla Valentaitė. Premjera vyks lapkritį Kauno valstybinėje filharmonijoje, o vėliau kūrinys tęs savo muzikinę kelionę po kitus Lietuvos miestus. Jis grįstas prancūzų istoriko ir filosofo Michelio Foucault panoptikumo idėja. Tiek kūrybinės komandos, tiek ir atlikėjų yra nemažai, jie dažnai veikia tarpdiscipliniškai, taigi tai turėtų būti gan ekstravagantiškas pastatymas.

Ne taip seniai, šį rudenį, dalyvavau Vilniaus galerijų savaitgalyje, rengiau uždarymo performansą „Fantomas“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Meninių akcijų savaitėje su kolege Inga Galinyte pristatėme kitą darbą – „30 minučių ant liepto“ lietuviškai, o angliškai vadinosi „Failing My Best“ (šypsosi).

Kitais metais su kolegų grupe, autorių kolektyvu „XYZ Collective“, pristatysime tris bendras parodas: Klaipėdos kultūros komunikacijų centre, Mažvydo bibliotekoje ir vienoje galerijoje Vilniuje, kurios pavadinimo kol kas nenoriu atskleisti. Metų pradžioje susitelksiu į naujus kūrinius, dalyvausiu keliose meno rezidencijų programose, balandį savo kūrinius pristatysiu Čekijoje, grupinėje parodoje. Tad laukia įdomi ir produktyvi metų pradžia ir bendra kūryba su mylimais kolegomis.

B. Frątczako nuotr.

– Ar kaskart kuri originalius naujus meno kūrinius visiems šiems renginiams, parodoms?

– Kai nedirbu nuolatinio darbo, visada bandau kažką daryti studijoje ir kurti naujus kūrinius. Jaučiu vidinį poreikį kurti naujus kūrinius perdirbant senus (kalbant apie vizualųjį meną). Performansus dokumentuoju ir archyvuoju, kartkartėmis jie grįžta atgal į sceną ar galerijos erdvę su papildoma energija. Dabar toks laikas, kai reikia žongliruoti daug skirtingų elementų, tad stengiuosi kūrinius siųsti ir į skirtingas institucijas užsienyje. Taigi ne tik kad naujų kūrinių gamyba, bet ir bandymas išsivalyti darbų sandėlį tampa kūrybos proceso dalimi – kad jie būtų  pristatyti ir / ar parduoti, atsirastų muziejų ar privačiose kolekcijose.

– Kaip vyksta darbų siuntimas?

– Kadangi neturiu jokių protežė, tai vyksta tiesiog rankiniu būdu. Bandau išsirinkti organizacijas arba institucijas skirtingose vietose ir rašyti laiškus su pasiūlymais. Mėginu rašyti ir draugams, kurie yra išvykę į užsienį ir dirba įdomiose institucijose. Kartais rašau jiems prašydamas padėti surasti kontaktus ir pan.

– Be to, kad dirbi skirtingose srityse kūrybos lauke,  užsiimi ir tam tikra aktyvia veikla – esi Lietuvos aktorių gildijos pirmininkas, naujai įsikūrusios Meno darbuotojų profesinės sąjungos narys...

– Tų pozicijų nesivaikau, nesistengiu specialiai jose būti. Kiek esu menininkas, tiek susiduriu su šioms sritims būdingomis problemomis. Matau, kad kolegos irgi susiduria. Man tai  beprotiškai svarbu, ir taip visąlaik buvo nuo paauglystės, visąlaik dalyvavau skirtingų organizacijų veiklose, nes suprantu tai kaip tam tikrą pilietinę atsakomybę. Dalyvauju ne tik Lietuvos aktorių gildijoje ir Meno darbuotojų profesinėje sąjungoje, bet ir kitose organizacijose. Prisidedu prie DEMOS – kritinės minties instituto veiklos, esu žurnalo „Lūžis“ (jame žvelgiama  iš kairiosios politinės perspektyvos į skirtingus socialinius, politinius ir kultūrinius aspektus Lietuvoje ir užsienyje) redakcinės kolegijos narys, atsakingas už kultūros skiltį. DEMOS ir Kairiųjų aljanse taip pat esu susijęs su šia politine perspektyva, ten vėlgi iš kultūrinės pusės dalyvauju. Tokiose organizacijose kaip LATGA, AGATA, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungoje ir kitose organizacijose stengiuosi būti aktyvus narys. Man tai atrodo svarbu ir reikalinga.

I. Vyšniauskaitės nuotr.

– Ką dabar veikiate su Lietuvos aktorių gildija, Meno kūrėjų profesine sąjunga? Kokius klausimus sprendžiate?

– Su Lietuvos aktorių gildija viskas juda gana teigiama linkme. Buvau vienas iš gildijos steigėjų, tačiau viskas prasidėjo nuo to, kai aktorius Martynas Nedzinskas pradėjo šią iniciatyvą: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susėdome tarp spektaklių, mūsų buvo gal apie dešimt, kalbėjome, kad reikėtų sukurti aktoriams atstovaujančią organizaciją, kuri tiesiogiai galėtų formuoti praktinę aktorių gerovę, institucijose ir už jų ribų gintų aktorių teises. Tuo metu kalbėjome, kad aktoriaus specialybė ir darbas yra devalvuojama. Vienam pasako vieną sumą, kitam – kitą ir prašo jų nekalbėti tarpusavyje. Duoda pasirašyti sutartis, kur visko atsisakai, visiškai atiduodi teises, taip pat, pavyzdžiui, jei nepavyktų įrašyti garsą, nemokamai privalėtum pergarsinti. Kad tavo veidą jau gali naudoti ne tik filme, bet ir daugybėje X vietų. Svarbi tema buvo įkainiai už aktoriaus darbo pamainą. Pirmame susitikime mūsų buvo kiek daugiau nei dešimt, tačiau, nusprendus steigti organizaciją, į  steigiamąjį susirinkimą susirinko apie 50 įvairių kartų aktorių. Nors dinamika keičiasi su laiku ir pradžioje būna labai daug motyvacijos, kai norisi pakeisti pasaulį, bet paskui prasideda amerikietiški kalneliai – kai kurie dalykai pavyksta, kai kada motyvacija nusėda. Dažnai darbas nevyriausybinėse organizacijose yra grįstas savanoriška veikla, niekas už tai atlyginimo nemoka, darai tai iš geros valios ir tikėdamasis teigiamų pokyčių ateityje, taip yra ir su Lietuvos aktorių gildija. Kad įvyktų kažkoks geras pokytis visiems, mažiausia bėda yra finansai, nes tai darbai, kurie tiesiogiai į teigiamą pusę keičia sociopolitinę žmonių gerovę. Su Lietuvos aktorių gildija surengėme akciją „Tuščia vieta“ prie Seimo – iš skirtingų teatrų Vilniaus mieste žmonės prinešė tuščių kėdžių, sustatė, uždėjo švarkus ir paliko prie Seimo, taip atkreipdami dėmesį, kad aktorių specialybė yra tarsi tuščia vieta. Kultūros darbuotojo pozicija apskritai yra nepakankamai įvertinta. Aktorius yra suvokiamas kaip intelektualas ar žurnalų viršelių žmogus, žvaigždė – ir seriale, ir filme vaidina. Realybė yra kitokia. Mes įsivaizduojame, kad aktorius gerai uždirba, bet nebūtinai taip yra.

Pavyzdžiui, jei kalbėsime apie tuos aktorius-freelancerius, kurie dirba kine, turėkite omenyje, kad per metus jie tikriausiai filmuojasi viename filme, geriausiu atveju – dviejuose. Filmas dažniausiai filmuojamas per 20 pamainų, jeigu užsienietiškas – gal 30 pamainų, iš tų 20–30 pamainų aktorius dalyvaus vienoje, dviejose, trijose ar keturiose pamainose, jei jo vaidmuo nepagrindinis. Pagrindiniai irgi greičiausiai nedalyvaus visose 20–30 pamainų. Aktoriaus atlyginimo žemutinė riba yra 300 eurų, tai suskaičiuokime – pabaigoje filmo gauni 1 200 eurų. Jie filmuojiesi antrame filme – 2 400 eurų. Tačiau tai ir bus visų metų tavo kino patirtis ir atlyginimas, nuo kurio dar turėsi susimokėti mokesčius. Kai kurie galvoja, kad aktoriai daug uždirba teatruose ar reklamose. Tačiau ten labai panašios kainos. Reklamoje už pamainas aktoriai gauna beveik tokius pačius atlyginimus, o teatre yra pavyzdžių, kai aktorius gauna vos 20 eurų už spektaklį. Tai ir yra socialinė nelygybė aktorių atžvilgiu. Iš vienos pusės, aktoriai yra vieši asmenys, bet ant rankų gali suskaičiuoti, kiek yra tų, kurie gali išgyventi tik iš savo amato ar tapdami influenceriais (liet. – nuomonių formuotojais), generuojančiais peržiūras internete, taip už jas vėliau gaudami pinigus.

Dabar apsibrėžėme ir bandysime įtvirtinti standartines aktorių sutartis. Paprastai kiekviena prodiuserių kompanija atneša šūsnį savo sutarčių, kur iš esmės yra pažeidžiami aktorių interesai. Aktoriai dažnai jų neskaito. Tai edukacijos trūkumas. Kartu su teisininkais ir AGATA paruošėme standartinę aktoriaus sutartį, kurią bandysime patvirtinti su Nepriklausomų prodiuserių asociacija, Lietuvos kino centru ir kitomis organizacijomis, kad tai būtų sutarties pavyzdys, naudojamas lietuviškuose projektuose ir užsienio gamybos projektuose, filmuojamuose Lietuvoje. Kad tai užtikrintų ir antiseksualinio priekabiavimo gaires, darbo sąlygų valandinius elementus, atlyginimus už viršvalandžius ar darbus po filmavimo.

– Ką gero nuveikėte su Meno kūrėjų profesine sąjunga?

– Prieš tai atsakiau kaip aktorius, o dabar turbūt turiu paminėti, kad esu baigęs ir skulptūros bakalaurą ir magistrą, tad veikiu ir vizualiojo meno lauke. Tad, nors ginu aktorių interesus, gerai žinau ir vizualiojo meno lauko problemas. Vizualiojo meno srityje – dar blogiau. Pavyzdžiui, parodose menininkai dažnai dalyvauja nemokamai, jie investuoja savo pinigus į meno kūrinius ir galiausiai negauna jokio honoraro. Šioje srityje socialinė apsauga dar komplikuotesnė. Tad šios profesinės sąjungos tikslai panašūs kaip Lietuvos aktorių gildijos – sukurti socialinio saugumo aplinką, kad darbo sąlygos ir meno pristatymas būtų adekvatus ir įvertintas pinigais, žmonės nebūtų palikti ties skurdo riba.

– Daugelis menininkų dirba kitus darbus – kas ką moka.

– Formuojasi toks požiūris: eikite, susiraskite normalų darbą ir nebūkite išmaldos prašytojai. Tačiau turi menininko išsilavinimą, tokia tavo profesija, esi profesionalas, gal net įvertintas valstybiniais apdovanojimais, bet vis tiek tai uždaras ratas. Lietuvoje yra toks dalykas, kad, kol nesi pripažintas užsienyje, tol čia nebūsi ypatingu asmeniu. Tavo kūryba nebus perkama, įvertinta ar pristatoma platesniu formatu.

Į šią profsajungą galima kreiptis, jei turi skundą dėl darbo sąlygų, – ji mėgins padėti išsikovoti geresnes sąlygas. Žinau, kad dabar yra nagrinėjami keli atvejai. Nuoširdžiai manau, nors ir kartojuosi, kad dalyvavimas skirtingų organizacijų veikloje yra pilietinė pozicija, o dar svarbiau, kad tai nėra kalba apie vieną individą, tai gerovės kūrimas didesnei bendruomenei, kuri kai kada gali būti apatiška ir nesiimti jokių veiksmų. Pats renkuosi būti tuo, kuris inicijuoja teigiamus pokyčius ir labai kviečiu prisijungti kitus būti geresnės ateities dalimi.

– Prisimenu tave iš paauglystės kaip šokio menininką, užsiimi vaidyba, gyvenai Niujorke ir dirbai su Jonu Meku, paskui – LRT televizijoje. Portugalijoje buvai rezidencijos meno vadovu, dabar užsiimi skulptūra, instaliacija... Kaip visos šios veiklos, patirtys susipina tavo kūryboje, kaip veikia viena kitą?

– Taip, viskas susipina, daugumą šių dalykų ir toliau darau. Ėjau mokytis šokio, kai buvau paauglys, nes labai norėjau būti aktoriumi. Lankiau teatro studiją prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, tada dėstytojai mums duodavo pirmo kurso scenos kalbos, vaidybos, judesio užduotis ir, pasirodo, aš buvau labai lankstus. Sakė, kad kiekvienas aktorius turi mokėti šokti ir dainuoti, todėl nuėjau į stojamuosius M. K. Čiurlionio meno mokykloje, atlikau visas užduotis, kurių prašė, ir patekau į baleto skyrių. Buvau vienintelis vaikinas klasėje. Tačiau į čiurlionkę nuėjau, nes norėjau būti aktoriumi, man tiesiog gerai sekėsi šokis. Tuomet transformavau šokį į perfomatyvų judesio meną, Lietuvoje tuo metu buvo tik keli menininkai, tokie kaip Evaldas Jansas ar Jurga Barilaitė, kurie taip dirbo. Vilniuje buvo „Fluxus ministerija“, mane ten pamatė J. Mekas ir pasakė, kad aš turėčiau būti Niujorke. Taip po kelių mėnesių išvykau į Niujorką. Tuomet dvejus metus gyvenau tarp Niujorko ir Lietuvos, kūriau performansus. Tęsiau ir savo kaip aktoriaus karjerą (pirmą kartą kine nusifilmavau keturiolikos Igno Miškinio filme „Artimos šviesos“). Kartu vėliau atsirado ir tarpdiscipliniškumas. Pasirinkau skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Skulptūros katedroje. Ji yra labai atvira – ten gali kurti ir garso meną, gali – performansą, šokį, objektus, instaliacijas ir t. t. VDA tavęs neuždaro vienoje srityje, ji labai atvira institucija ir tai man be galo patinka. Pirmąją personalinę parodą surengiau, kai tik įsikūrė galerija „AV17“, man buvo gal dvidešimt keli, tad vizualųjį meną kūriau dar prieš skulptūros studijas. Studijos buvo tik įtvirtinimas to, kas man ir taip patiko.

V. Vaitiekūno nuotr.

– Gal yra kažkas iš šių veiklų, su kuria šiuo metu labiausiai identifikuojiesi?

– Ne, nemanau, kad yra kuri nors viena. Grįšiu prie profsąjungų temos, gyvenimas sunkus – ne man vienam, ir kitiems.  Žmonės dirba po kelis darbus – du, tris, keturis ir, esant infliacijai, menininkas yra situacijoje, kuri labai nepalanki. Būti menininku ir juo išlikti yra misija, bet ji labai sunkiai įgyvendinama, nes saugumo nėra užtektinai. Kai atsiranda galimybė pristatyti savo kūrybą, tai didžiausias džiaugsmas. Priimu kiekvieną galimybę viešai pristatyti savo darbus kaip absoliučią dovaną iš aplinkos. Lietuvoje veikianti sistema nesukurta menininkui būti menininku. Yra programos kaip LTKT arba kitos, bet jos  orientuotos į rezultatą, o ne į procesą. Kad pateiktum rezultatą, turi būti ilgas procesas, vienam kūriniui tai gali tęstis metus arba dvejus. Pavyzdžiui, prieš pateikdama paraišką tu (šio teksto autorė taip pat yra kino režisierė – aut. past.) ilgai galvoji idėją, ją vystai. Arba ką reikės daryti po filmavimų – bus dar ilgesnis procesas. Kurdamas vizualųjį meną ar būdamas aktoriumi taip pat turi ilgai dirbti.

– Kokios temos, raiškos formos, medijos šiuo metu tau labiausiai rūpi, ką daugiausia naudoji?

– Visa tai, apie ką kalbame, yra susiję. Turiu asmeninį vidinės temos pasirinkimą – tai socialinis teisingumas. Man beprotiškai rūpi šie dalykai. Kai kuriu būtent vizualųjį meną, bandau tai atliepti, ar tai būtų LGBT situacija, ar moterų teisės, ar priekabiavimas, ar socialinio neteisingumo dėl atlyginimų tema. Bandau gvildenti tą temą, į ją įsigilinti, ieškau kūriniams įkvėpimo joje. Man visada patiko Ezopo kalba. Ji suteikia plotmę interpretuoti kūrinius įvairiapusiškai. Tačiau iškelti vieną ar kitą temą į viešąjį diskursą jau yra kaip misija. Tikiu, kad viskas yra politiška. Išeini iš namų, atsistoji ant suklypusios plytelės ir tai yra politika. Sakyčiau, menas yra absoliučiai politiškas, tik ne visi menininkai tai pripažįsta, nes nebūtinai visi mato tas įtakas. Dar vienas elementas – savo kuriamuose vizualiojo meno darbuose stengiuosi naudoti daugiau kaip 50 proc. perdirbtų ar pernaudojamų medžiagų, pavyzdžiui, kažką, kas yra rasta arba ką panaudoju iš naujo. Tvarumas ir ekologija – mano vertybinis pasirinkimas, kuriuo vadovavausi ir vadovausiuosi.

– Ar kūryba svarbu perteikti ir jausmą, nebūtina, kad kūrinys veiktų tik intelektualiai?

– Vizualųjį meno kūrinį sukuri ir palieki interpretacijai, papildomai paslaptį užrašai apraše. Jei kūrinys neturi tiesioginio vaizdinio, jis labai atviras interpretacijai, menininkas gali net pats nežinoti viso spektro, kaip tas kūrinys gali būti interpretuojamas ar kaip veikia žiūrovą. Gali būti ir kitų formatų, kaip, pavyzdžiui, vienas požiūris, kad nori, jog žiūrovai išgirstų tavo žinutę, nes nori ją pasakyti labai aiškiai ir raiškiai, o kitas požiūris – sukuri kūrinį ir paleidi jį. Viskas, ką matai, yra teisinga, nėra kažkokių neteisingų reakcijų. Toks požiūris mane labai išlaisvina ir leidžia platesnei publikai patirti šiuolaikinį meną per savo vidinius aspektus.

– Koks tavo kūrybos procesas? Kaip kyla idėjų? Ar pats padarai viską nuo–iki, net ir turint galvoje meno kūrinio gamybą?

– Stengiuosi viską daryti pats, bet būna atvejų, kai trūksta įgūdžių, pavyzdžiui, suvirinimo. Tada paprašau kolegų, kad bent jau mane prižiūrėtų ar pamokytų, kaip tai daryti. Kai už tave padaro, tarsi prarandi savo įrankį. Dėl idėjų – inspiracijos ateina per knygų skaitymą, kitų meno kūrinių žiūrėjimą, bandymą sąmoningai sapnuoti. Nieko naujo čia neišrandu, meno istorijoje tai jau daug kartų būta. Dažniausiai mintys užklumpa labai netikėtai, yra žurnalas, kuriame jas užrašau ir plėtoju. Didžiosios dalies idėjų nepavyksta įgyvendinti čia ir dabar, bet kartais prie jų  grįžtu ir tada būna labai geras jausmas, kai iš užrašų ir teorijos tai tampa kūriniu.

– Kokie būtų tavo patarimai pradedantiems menininkams?

– Kolegoms ir draugams labai siūlau visąlaik visur dalyvauti, teikti paraiškas, nesvarbu, kad sulauksi atsakymo „ne“. Galbūt iš dešimties paraiškų išgirsi vieną „taip“, bet vis tiek reikia labai stengtis ir bandyti. Siūlau pretenduoti iškart į daugiau vietų, nes būna, kad užpildai vieną paraišką, mėnesį lauki atsakymo ir išgirsti „ne“. Tai sugriauna viltį, jautiesi nieko vertas. Reikia tai nuryti, reikia bandyti, siųsti į daugiau institucijų ir tada žiūrėti. Kitų žmonių vertinimas dar nereiškia, ar tu tikrai menininkas, ar ne, esi tikrai gabus, ar ne. Viskas priklauso nuo tavo vidinio darbo ir įdirbio.

Pirmąją mugės dieną tradiciškai buvo išrinktas ir paskelbtas geriausias jaunasis „ArtVilnius’21“ menininkas (iki 35-erių metų).  Šįmet laureatu tapo 29-erių metų tarpdisciplininio meno kūrėjas, pirmą kartą mugėje dalyvaujantis VDA pirmo kurso magistro studentas Denisas Kolomyckis –  komisija jį įvertino ir apdovanojo už drąsią asmeniškumo ir politiškumo manifestaciją. 

Geriausio jaunojo menininko nominacija ypatinga tuo, jog jos vienintelės nugalėtojui yra skiriamas specialus prizas – 2000 eurų premija. Siekdama paskatinti jaunuosius menininkus, premiją jau devintus metus skiria „ArtVilnius‘21“ mecenatė, advokatų kontora „Cobalt“.

Jaunojo menininko kūryboje – socialinės nelygybės temos, politiškumo manifestacijos

Nugalėtoją išrinkusios viena iš komisijos narių, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininkė Danutė Gembickaitė teigė, kad buvo išrinktas itin jautriai, asmeniškai, bet kartu stipriai ir manifestuojančiai į žiūrovus prabylantis kūrėjas. Tai nebe pirmas Deniso Kolomyckio apdovanojimas. Dar šįmet jam buvo įteikta M. K. Čiurlionio paskata-stipendija jauniesiems kūrėjams, o pernai jis tapo Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premijos laureatu. Pastaraisiais metais Denisas rengė spektaklius, fotografijų parodas, tapybos darbus, kūrė instaliacijas, susijusias su žmogaus teisių tematikomis, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – Londone bei Niujorke – yra dirbęs su tokiomis ryškiomis asmenybėmis kaip Jonas Mekas ir Šarūnas Bartas. Lietuvoje jis dar yra pelnęs ir vieno iš geriausiai žinomų lietuvių performansų meno atlikėjų vardą.

D. Kolomyckis nėra tik menininkas. Jis taip pat gerai žinomas visuomeninis veikėjas, aktyvistas ir kovotojas už moterų, migrantų, LGBT ir darbininkų (gaunančių mažiausiai apmokamą darbą) teises, tad natūraliai jo kūryboje atsispindi ir vyrauja socialinės nelygybės temos. Matydamas socialinę nelygybę visuomenėje, menininkas bando į jas reaguoti ir reflektuoti apie jas savo kūryboje.

„Kūryba man yra kaip savo pilietinės pozicijos išreiškimas. Gali būti įvairių medijų, tačiau meno medija yra būtent ta, kuria pasinaudodamas aš galiu kalbėti apie mane jaudinančias visuomenės temas – man tai artimiausia medijos rūšis, kuri kartais netiesiogiai, o kartais atvirkščiai – labai tiesiogiai implikuoja tą pačią problematiką. Kūryba tarsi praplečia bendrąjį suvokimo lauką, kaip meno kūrinys gali egzistuoti – koks gali būti konkretus objektas, kokios yra jo materijos ir bendrosios savybės. Dažniausiai jos ir atliepia socialines problemas, apie kurias aš noriu kalbėti savo kūryboje ir bandau įkūnyti į skirtingas medžiagas ir objektus. Mes dažnai kvestionuojame, ar menas yra politiškas. Iš tiesų –  tikrai yra. Menininkas visada politiškas, jis visada atstovauja kokią nors idėją, reaguoja į tam tikrus veiksnius ir reiškinius, kurie vyrauja visuomenėje, ir kūryba bando išreikšti savo asmeninę poziciją“, – pasakojo laureatas D. Kolomyckis.

Pasak jaunojo menininko, kūrėjas visuomenėje yra tarsi „įsiaurintas“ savo veikloje, jį supa daug klišių, dėl to kritinė menininko ekspresija yra reikalinga kvestionuoti tam tikrus procesus.  Meno kūrinys yra ypatingas tuo, kad jį sukūrus, menininkas jį palieka ir kūrinys gyvena savo gyvenimą, o interpretacijos elementas lieka lankytojui arba žiūrovui.

Meno mugėje „ArtVilnius‘21” D. Kolomyckio kūrinus pristato VDA parodų erdvės „5 malūnai“. Jo ekspoziciją galima pamatyti 3.17 stende. Istorijos atsispindinčios šiame stende esančiuose meno kūriniuose yra individualios arba susietos su patirtimis gautomis iš aplinkos, kurios jaudina ir į kurias kūrėjas nori, kad lankytojas atkreiptų dėmesį.

D. Kolomyckis: „Svarbiausia kurti ir nesustoti kurti“

Pasak geriausio jaunojo menininko premiją įsteigusios advokatų kontoros „Cobalt“ vadovaujančio partnerio Lietuvoje Dr. Irmanto Norkaus, smagu, jog laimėjęs jaunasis menininkas yra drąsus, progresyvus ir maištaujantis.

„Skirdami specialią „Geriausio jaunojo ArtVilnius menininko“ piniginę premiją mes siekiame padėti jauniems menininkams praplėsti jų kūrybos galimybes, įgyvendinti keisčiausias kūrėjo idėjas ir padėti jiems kurti kitokią, geresnę ir progresyvesnę ateitį. Šiuolaikinis menas siūlo nepasiduoti laiko tėkmei, nusistovėjusiam žinojimui ir mąstymui, visada turi naujumo elementą, dažnai kalba apie nepatogius dalykus. Denisas savo kūryboje skelbia manifestus, nuoširdžiai stengiasi pakeisti nusistovėjusias visuomenės normas, griauna tradicinį mąstymą ir stereotipus. Jis yra puikus jaunojo menininko - visuomenės progreso puoselėtojo pavyzdys. Linkime jam ir toliau savo darbuose kalbėti apie idėjas, kuriomis jis tiki, siekti pokyčio bei žavėti visus meno mylėtojus“ – teigė Dr. Irmantas Norkus.

Pasak D. Kolomyckio šis apdovanojimas jam buvo netikėtas, bet labai malonus. „Laimėtą premiją labai vertinu, tai lyg tam tikras įgalinimas kurti toliau. Jauniesiems menininkams nėra lengva jų kūrybinio kelio pradžioje, tačiau aš visiems menininkams palinkėčiau kurti ir nesustoti kurti, tiksliai nusistatyti savo prioritetą dėl kurio gyveni – t.y kūrybos. Savo laimėjimą ir ketinu panaudoti kūrybai bei pasidalinti su tais, kam to labiausiai reikia“ – kalbėjo geriausias jaunasis menininkas D. Kolomyckis.

Apie ArtVilnius’21 apdovanojimus

Be geriausio jaunojo menininko nominacijos, geriausių mugės galerijų ir menininkų rinkimuose ir apdovanojimuose dar yra įsteigtos „Geriausios galerijos“, „Geriausio menininko“, „Geriausios skulptūros ar instaliacijos“, „Rinktinės žiūrovų galerijos“, „Rinktinės žiūrovų menininko“ nominacijos.

Nugalėtojus išrenka speciali „ArtVilnius’21“ komisija. Šiemet ją sudarė: komisijos pirmininkė Laima Kreivytė - nepriklausoma kuratorė, menininkė ir rašytoja, Monika Kozioł – šiuolaikinio meno muziejaus Krokuvoje kuratorė, Virginijus Kinčinaitis – menotyrininkas, kritikas, fotografas, Neringa Bumblienė – šiuolaikinio meno kuratorė ir Danutė Gambickaitė – menotyrininkė, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininkė.

12-oji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’21“ vyks iki šio sekmadienio vakaro.

Šeštadienį 13.30 val. Vienybės aikštėje prasidės diskusija: „Su laiku“. Rengėjai klausia, ar jaunimui pavyks sukurti LGBT+ draugišką kultūrą? Ši diskusija yra bendrakūrystės festivalio „Per_kūnija“, įtraukto į „KEKS 2022“ programą, dalis.

– Kas bus šios diskusijos dalyviai? – pasiteiravome diskusiją moderuosiančio menininko Deniso Kolomyckio, po mokslų Anglijoje, projektų JAV su Jonu Meku, gyvenimo ir kūrybos Portugalijoje, grįžusio į Lietuvą.

– Diskusija bus apie tai, kaip bendrai LGBT situacija gali kisti. Dažnai girdime, kad viskas su laiku, kad reikia diskusijų, edukacijos. Klausimas, ar tikrai reikia dar diskusijų? O gal jau laikas eiti prie tam tikrų veiksmų? Diskusijai pasirinkti asmenys, referuosiantys šia tematika. Tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedros Katedros docentė dr. Lina Kaminskaitė, „Kaunas Pride“ iniciatyvinės grupės narė Viktorija Kolbešnikova, publicistė, profesinių sąjungų konsultantė Emilija Švobaitė, Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Komunikacijos skyriaus vadovas Mindaugas Reinikis. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, kai buvo kilęs klausimas dėl leidimo diskusijai, išlaikė vertybinį stuburą ir pasakė, kad renginys bet kokiu atveju vyks, kad privalome apie tai kalbėti.

Denisas Kolomyckis. Š. Barto nuotr.

– Ką turite omenyje sakydamas, kad reikia imtis veiksmų?

– Iš aktyvistų, menininkų pozicijos – kuriame meno kūrinius, diskusijas, susitikimus, analizuojančius esamą situaciją. Tačiau reikia ir atitinkamos teisinės bazės sukūrimo. Universalios ir visiems prieinamos žmogaus teisės turi egzistuoti žmonių neskirstant į grupes, kad, pavyzdžiui, čia tradicinė šeima, o čia marginalai. Prašau, priimkime sutarimą, kad visi turėtume tokias pačias teises.

LGBT kova už žmogaus teises niekada nebuvo kova prieš tradicinę šeimą.

–  Kaip suprantu, kalbate apie Partnerystės įstatymą. Bet jeigu jis ir bus priimtas, dar nereiškia, kad vos tik jam įsigaliojus Lietuvą padengs LGBT draugiška aura.

– Taip. Laukia ilgas procesas. Ir jau nueitas nemažas kelias. Per trisdešimt metų pasistūmėjome į geresnę pusę. Tačiau yra ir pavyzdžių, kai net ne pavieniai asmenys, o savivaldybės bando autokratiškai veikti LBGT atžvilgiu, kaip, pavyzdžiui, nutiko Kaune dėl „Kaunas Pride“ eisenos ir dėl leidimo diskusijai, apie kurią kalbame dabar. Visuomenėje yra daug pykčio, bet mes esame subrendę, kad suvoktume, jog žmogaus teisės yra visų žmonių teisės. Esame sąmoninga, demokratijoje daug pasiekusi valstybė, vadovaujamės įstatymais. Jeigu bus priimtas Partnerystės įstatymas, tikiu, kad juo bus vadovaujamasi.

– Kaip, jūsų manymu, atrodo LGBT draugiška kultūra, apie kurią kalbama diskusijos anonse?

– Sudėtinga pasakyti. Turėtume išsikristalizuoti ir suvokti, kad giname daugybės žmonių teises. Nesuprantu, dėl kokių priežasčių bijoma LGBT bendruomenės. Iš oponentų pasisakymų susidarau įspūdį, kad bijoma, jog LGBT bendruomenė juos neigiamai paveiks. O iš tikrųjų žmonės tiesiog nori galimybės be baimės vaikščioti gatvėje, be baimės kurti šeimas, tą pačią valstybę. LGBT kova už žmogaus teises niekada nebuvo kova prieš tradicinę šeimą. Visi norime šeimos, meilės ir galimybės ta meile dalintis. Gaila, kad iki šiol pasitaiko atvejų, kai LGBT bendruomenės nariai sulaukia smurto, pažeminimo, juos atstumia artimieji.

Denisas Kolomyckis. E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Kodėl diskusijoje orientuojatės į būtent jaunimą?

– Diskusija vyksta po jaunimo festivalio vėliava. Pasakymas, kad jaunimas yra ateitis, yra toks nuvalkiotas… Visų pirma, mes esame dabartis. Dabar darome dalykus. LGBT nėra uždara bendruomenė, jie kartu yra darbuotojai ir kitokios socialiai stiprios ar pažeidžiamos grupės. Esame valstybės dalis. Kartu nešame ir daugybės kitų grupių, susiduriančių su problemomis, vėliavą. Įvairios grupės istoriškai viena kitą palaikė. LGBT, smurtą kenčiančios moterys ir teisingo atlyginimo negaunantys darbuotojai visuomet veikė kartu. 1960–1970 metais LGBT bendruomenė padėjo atstovėti angliakasių teises Anglijoje. Angliakasiai, kurie, atrodytų, yra mačizmo simbolis, prisijungė prie LGBT maršų. Lygiai taip pat vyko ir kova už moterų teises. Tai nėra vienos grupės atstovavimas, kartu tai yra visų pažeidžiamų grupių atstovavimas. Aktyvizmas persipina skirtingose srityse.

– Ne vienoje užsienio šalyje atmosfera LGBT atžvilgiu yra gerokai draugiškesnė nei Lietuvoje, bent jau sprendžiant pagal komentarus socialiniuose tinkluose. Kodėl grįžote į Lietuvą? 

– Čia mano namai. Man čia gera, daug galimybių kurti, ką ir darau – dirbu studijoje, filmuojuosi filmuose. Tiek BBC, tiek „Netflix“, tiek kituose. Aš grįžau, bet yra nemažai žmonių, kurie nebemato prasmės ir galimybių čia gyventi dėl LGBT situacijos, jiems per daug sudėtinga.