– Kodėl siūlote atsisakyti to sovietinio standarto?

– Idėja yra ne nauja, ji iškyla kas kelis metus. Lietuva vis dar per 34 metus nepakeitė savo kelio ženklų dizaino, tuo tarpu Latvija, Estija, Lenkija susikūrė savo standartus, savo dizainą, kuris labiau primena vakarietišką. Mes likom su kelio ženklais, kurie yra panašūs į Baltarusijos ir Rusijos kelio ženklus. Tai yra svarbu, nes mūsų valstybė gana nuosekliai desovietizuoja viešąsias erdves, tame tarpe galime padiskutuoti ir apie kelio ženklų keitimą. Tuo labiau, kad ir tarptautiniai standartai pamažu keičiasi ir tokia galimybė atsiranda. Be abejo, tas keitimo procesas negali būti greitas, tai turėtų įvykti per keletą metų. Lietuvoje vidutiniškai per dešimt metų yra pakeičiama didžioji dalis kelio ženklų dėl nusidėvėjimo. Tai tiesiog senieji ženklai nusidėvėjus galėtų būti keičiami į naujo dizaino ženklus. Tai niekaip nesukeltų kažkokio sąmyšio keliuose, nes tikrai galime pasirinkti tokį dizainą, kuris nebus labai nutolęs, tačiau reikšmingai skirsis. Tiesiog žmonėms bus aišku ir tuos, ir tuos ženklus matant. Ir per ilgą laiką galima tą pakeitimą padaryti.

– Tai vienu metu būtų ir senieji ženklai, kurie dar nesusidėvėję, ir kai kur atsirastų tie naujesni?

– Tai yra vadybinis procesas, kurį galima susidėlioti taip, kad kažkoks nenusidėvėjusių ženklų kiekis būtų pasaugomas ir vienu metu būtų didesnis kiekis pakeičiamas. Tačiau bet kuriuo atveju tie ženklai bus keičiami, dėl to tas nereikalautų kažkokių papildomų resursų. Papildomi resursai yra nebent dėl naujo ženklų standarto sukūrimo, bet tai tikrai nėra labai didelės išlaidos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Papildomų lėšų tikrai nekainuotų? Girdėjau opoziciją kalbant, jog čia kažkam – verslo projektas prieš išeinant, kad tai kainuotų dešimtis milijonų eurų.

– Aš nematau tokių išlaidų, nes kelio ženklai natūraliai yra keičiami ir niekas nesiūlo paimti ir dabar visoje Lietuvoje pakeisti kelio ženklus. Mes galime turėti savo standartą, lietuvišką, vakarietišką kelio ženklų standartą ir per daug metų tą pakeitimą įvykdyti. O jeigu opozicijai atrodo, kad čia yra kažkoks paslėptas dalykas, tai, matot, kiekvienas galvojame pagal save. Jie iš karto mato, kaip pavogti. Mes žiūrime, kaip pakeisti kelio ženklus, nes tai yra sovietinis dalykas.

Ar reikalingos tos papildomos išlaidos? Turbūt mes pripratę prie tų ženklų, tokios kelių eismo taisyklės, toks žymėjimas įtvirtintas šitam teisės akte, tai, aš manyčiau, kad tai nekeistų kažko tai.

– Kas turėtų keisti – Susisiekimo ministerija, „Via Lietuva“?

– Susisiekimo ministerija su „Via Lietuva“. Be abejo, pirmiausia turėtų būti priimtas ministro įsakymas, tada pakoreguoti kelio ženklai, jų reglamentavimas – čia vyriausybės lygio sprendimai. Taip pat žinau, kad artimiausiu metu turėtų keistis ir tarptautinės sutartys, kurios reguliuoja kelio ženklų standartus. Tai galbūt galima sulaukti ir to proceso. Kitaip tariant, ministerija viską gali sureguliuoti. Anksčiau tų iniciatyvų buvo, tačiau nebuvo imtasi iniciatyvos Lietuvoje, nebuvo pajudėta į priekį. Dabar kadangi po karo Ukrainoje Lietuvoje desovietizacijos procesas yra įsibėgėjęs rimčiau, galima šitą klausimą rimčiau pajudinti.

– Rodykles, plytos ženklų dizainą irgi reikėtų keisti?

– Ne. Čia specialistai gali pasižiūrėti, tikrai yra ženklų, kurie nesiskiria, ta pati plyta yra visur daugiau mažiau vienoda. Kalbam labiau apie tuos ženklus, kurie turi savyje daugiau dizaino elementų – ar tai žmogus, ar gyvūnas.

Savo nuomonę apie ženklų keitimą išsakė ir vilniečiai.

„Ar reikalingos tos papildomos išlaidos? Turbūt mes pripratę prie tų ženklų, tokios kelių eismo taisyklės, toks žymėjimas įtvirtintas šitam teisės akte, tai, aš manyčiau, kad tai nekeistų kažko tai“, – teigė praeivis.

„Kad jie visi atrodo panašūs. Aišku, gal geriau, kai geltonam fone, geriau matosi. Man gal Lenkijos ženklai ir gražesni, ryškesni. Nieko prieš būčiau,“ – kalbėjo vyriškis.

„Juokaujat, tikrai juokaujat. Pinigų švaistymas ir tiek. Aš nematau jokios prasmės. Svarbiausia informatyvumas ir kad vairuotojas iš bet kurios šalies galėtų suprasti, kaip reikia važiuot ir kuo vadovautis“, – savo nuomonę išsakė kitas vilnietis.

Dalis šalies mokslo bendruomenės praėjusią savaitę paragino komisiją iš naujo svarstyti klausimą dėl S. Nėries vardo naudojimo viešųjų objektų pavadinimuose ir užsakyti objektyvią kvalifikuotų tyrėjų, istorikų ir literatūrologų mokslinę ekspertizę.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) į šį kreipimąsi tuomet atsakė, kad jei mokslininkams kyla abejonių dėl sprendimo, jis gali būti skundžiamas teisme.

Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas BNS trečiadienį sakė, kad po mokslininkų kreipimosi pasiūlyta persvarstyti praėjusiame posėdyje priimtus sprendimus dėl S. Nėries, tačiau šis siūlymas atmestas.

Vasario pabaigoje komisija rekomendavo pakeisti S. Nėries vardo gatves Klaipėdoje, Molėtuose, Pakruojyje, Rumšiškėse, Simne, Vilniuje ir Žagarėje.

V. Karčiauskas sakė, kad mokslininkams komisija atsakys ir atsižvelgs į ten išsakytas pastabas, kai nagrinės konkrečius atvejus.

„Pirmasis konkretus atvejis jau ir šiandien aptartas – Marijampolės savivaldybės prašymas dėl Salomėjos Nėries gatvės pavadinimo“, – sakė V. Karčiauskas.

Anot jo, komisija šio klausimo nagrinėjime padarė pertrauką ir paprašė pažymos, ar S. Nėris mokėsi Marijampolės mergaičių gimnazijoje.

„Reikia truputį kitaip žiūrėti į Salomėją Nėrį Marijampolėje. Mes paprašėme pažymos, kur jos biografija būtų aiškiai išdėliota iki 1940 metų“, – teigė V. Karčiauskas.

Jis pabrėžė, kad kiekvienas atvejis dėl asmenybių vardais pavadintų viešųjų objektų – individualus, o komisija nagrinėja ne žmones, bet viešuosius objektus.

V. Karčiausko teigimu, komisija visais atvejais pažymės, kad S. Nėris veikė okupacinėse-politinėse struktūrose bei okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos įtvirtinant sovietų okupaciją.

Tačiau jei viešasis objektas susijęs su S. Nėrimi, kaip poete, anot V. Karčiausko, komisija nesiims teikti rekomendacijos dėl vardo pakeitimo.

„Tam tikrais atvejais, net ir Salomėjos Nėries atveju, rekomenduosime palikti tai, kas susiję su ja, kaip poete. Nes daugybė gatvių Lietuvoje pavadintos tose vietose, kurios neturi nieko bendro nei su jos biografija, nei su ja, kaip poete, tai yra pavadinta dėl to, kad ji parvežė „Stalino saulę“, – dėstė komisijos pirmininkas.

S. Nėris drauge su kitais rašytojais kūrė sovietų valdžią šlovinančią poeziją ir prozą, 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatė vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.

Dėl Generolo Vėtros prašo tyrimo

Trečiadienį komisija nepriėmė sprendimo ir dėl Šiauliuose esančios atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai.

V. Karčiauskas sakė, kad komisija sutarė, jog trūksta to laikotarpio informacijos, ką būdamas Šiaulių apskrities viršininku Antrojo pasaulinio karo metais veikė J. Noreika.

„Šitos informacijos, šitokio tyrimo nėra dar niekas atlikęs, todėl paprašėme, kad būtų papildomai atliktas tyrimas. Turime iki galo išsiaiškinti priimdami sprendimą“, – teigė komisijos pirmininkas.

Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta prieš kelerius metus didelį rezonansą buvo sukėlusi ir Vilniuje. Tuometinio sostinės mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu J. Noreikai skirta lenta buvo nuimta nuo Vrublevskių bibliotekos, nes esama duomenų, kad Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Generolo Vėtros įamžinimo gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą. Vėliau ant bibliotekos pakabinta naujai pagaminta atminimo lenta.

Komisija trečiadienį dar kartą nagrinėjo klausimą ir dėl Veteranų ir Partizanų gatvių pavadinimų Visagine. Anksčiau konstatuota, kad jie gali likti, tačiau galutinį sprendimą priimantis LGGRTC vadovas Arūnas Bubnys nurodė savivaldybei juos pakeisti. Anot V. Karčiausko, nuspręsta kreiptis į Seimą, kad išaiškintų, kaip suprasti įstatymo normas.

„Ką vykdo komisija, ką vykdo generalinis direktorius. Mums atrodo aišku, bet kadangi išsiskiria nuomonės, tik įstatymo leidėjas turi teisę išaiškinti, kaip jis parašė ir ką turėjo omenyje“, – teigė V. Karčiauskas.

Pasak jo, jei Seimas išaiškins, kad A. Bubnys elgėsi teisingai nurodydamas pakeisti gatvės pavadinimus, tuomet jie bus pakeisti.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

Anot jo, vadovaudamasis šia nuostata jis priėmęs sprendimą, kad Visagine esanti Partizanų gatvė turi būti pervadinta.

„Suprantu, kai Kaune esanti Partizanų gatvė galbūt nekelia tokių konotacijų ir negalima (į ją – BNS) žiūrėti kaip į reliktą, kaip, pavyzdžiui, Partizanų gatvė Sniečkuje, dabartiniame Visagine, – teigė centro vadovas. – Aišku, kad ji buvo skirta sovietiniams partizanams įamžinti, o kas buvo sovietiniai partizanai, manau, mums labai ginčytis nereikia. Jie neva kovojo su fašizmu, bet politinis tikslas buvo, kad Lietuva būtų sovietinė ir Sovietų Sąjungos sudėtyje.“

Dabartinis Visaginas įkurtas 1975 metais kaip Ignalinos atominės elektrinės statytojų, vėliau darbuotojų gyvenvietė. Tuomet jis pavadintas Lietuvos komunistų partijos lyderio Antano Sniečkaus garbei, 1992 metais pervadintas į Visaginą.

Anot Genocido centro direktoriaus, būtų neteisinga čia palikti Partizanų gatvės pavadinimą.

„Dėl to priėmiau sprendimą, kad Visagine šita gatvė būtų pavadinta Lietuvos partizanų gatve“, – aiškino A. Bubnys.

Jis taip pat nurodė Visagino savivaldybei pašalinti Veteranų ir Tarybų gatvių pavadinimus.

LGGRTC vadovui išvadą dėl viešųjų pavadinimų ir simbolių teikianti ekspertų komisija yra patvirtinusi išvadą, jog Partizanų pavadinimas įstatymo nepažeidžia, tai yra nepropaguoja totalitarinių ir autoritarinių režimų, todėl nėra pagrindo jo šalinti iš viešųjų erdvių.

Komisija rekomendavo šioje savivaldybėje pervadinti tik Veteranų ir Tarybų gatves.

Vienur ir kitur gatvės pavadintos panašiu metu, buvo orientuotos į vienus partizanus.

Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas tvirtino, kad toks sprendimas priimtas po ilgų diskusijų, bet vienbalsiai.

„Visi sutarėme, kad Lietuva yra viena valstybė, joje galioja vienodi įstatymai ir negalima skaidyti, kad vienas miestas įsikūręs prieš kelis šimtus metų, kitas įsikūręs prieš keliasdešimt metų. Vienur ir kitur gatvės pavadintos panašiu metu, buvo orientuotos į vienus partizanus. Beje, mūsų komisijoje yra ir Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovas, jis griežtai pasakė, kad Kaune neleisime pakeisti Partizanų gatvės pavadinimo“, – LRT radijo laidoje sakė V. Karčiauskas.

Kita vertus, anot jo, komisijos išvada Genocido centro generaliniam direktoriui nėra privaloma, jis gali priimti ir kitokį sprendimą.

A. Bubnio nurodymą iki šių metų vasario 11 dienos Visagine pašalinti Tarybų, Veteranų gatvių pavadinimus, o Partizanų gatvę pervadinti į Lietuvos partizanų šios savivaldybės meras Erlandas Galaguzas sausio 12 dieną apskundė Regionų administraciniam teismui.

Teismo atstovė Sigita Gamulėnienė BNS patvirtino, kad skundas gautas, bet dėl jo priėmimo sprendimas dar nepriimtas.

Meras sakė norįs, kad teismas išaiškintų, kodėl Tarybų, Veteranų ir Partizanų gatvių pavadinimai yra netinkami.

„Į teismą yra kreiptasi, nes, visų pirma, reikėtų išsiaiškinti visos valstybės mastu, kokios gatvės yra netinkamos. Matyt, turėtų būti teisė vienoda visiems: jei Partizanų gatvė netinkama, tai netinkama Lietuvoje, kaip valstybėje, visose savivaldybėse. Jei Veteranų gatvė netinkama, tai irgi taip pat – turi būti visoje Lietuvoje, negali būti į vieną savivaldybę kaip nors išskirtinai žiūrima (...). Manau, kad tai yra savotiškas gynimas savivaldybės“, – sakė E. Galaguzas.

Jis atkreipė dėmesį, kad savivaldybė dėl gatvių pavadinimų į vadinamąją Desovietizacijos komisiją nesikreipė, tai padarė fizinis asmuo.

„Mes jaučiame gyventojų pulsą, (...)  žmonės reaguoja maždaug taip: jeigu didesnių problemų nėra, keiskime gatvių pavadinimus“, – LRT radijui sakė Visagino meras.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės.

Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

Prašymus įvertinti viešuosius pavadinimus ir simbolius nagrinėja Seimo sudaryta ekspertų komisija, o sprendimą priima LGGRTC generalinis direktorius.

Viena iš viešųjų objektų sąrašo dekomunizacijos komisijai dar nepateikusių savivaldybių – Marijampolės. Savivaldybės teigimu, tokių objektų rajono apylinkėse paprasčiausiai nebuvo rasta.

„Marijampolės savivaldybės administracija neturi istoriškai prieštaringai vertinamų objektų, todėl neteikė jokios informacijos LGGRTC tarpinstitucinės komisijos vertinimui“, – teigiama savivaldybės Eltai perduotame komentare.

Sąrašo desovietizacijos komisijai vis dar nepateikusi ir Panevėžio miesto savivaldybė. Visgi, savivaldybės atstovų teigimu, miestas savo viešąsias erdves peržiūrėjo ir „išvalė“ dar iki desovietizacijos įstatymo įsigaliojimo – prasidėjus karui Ukrainoje.

„Po karo pradžios išsivalėme, nukėlėme skulptūras, bučerdavome (susmulkinome – ELTA) užrašus kai kuriuos. Iki šiandien dėl to, kas susiję su kultūros paveldu, kažkokiais paminklais – nėra informacijos ir net negavau jokio nukreipimo kažką pateikti, tai jo ir neturime“, – paaiškino Panevėžio miesto Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Paškevičienė.

Tuo metu Visagino meras Erlandas Galaguz sako, kad apie desovietizacijos įstatymą girdėjo tik iš viešosios erdvės ir nežinojo, kaip savivaldybės turi jį vykdyti.

„Atvirai sakant, tai kažkaip keistai bendraujame – jei ne žurnalistai, tai net nežinočiau apie jokius komisijos sprendimus ar raginimus. Jokio kontakto nėra“, – sakė E. Galaguz.

Visgi Visagino meras patikino pasidomėsiąs įstatymu, nors suabejojo, ar į vertinamų objektų sąrašą savivaldybė turės ką įrašyti.

Atvirai sakant, tai kažkaip keistai bendraujame – jei ne žurnalistai, tai net nežinočiau apie jokius komisijos sprendimus ar raginimus. Jokio kontakto nėra.

„Tikrai pasižiūrėsime aišku, gal mieste galima kažką rasti, bet visi šitie objektai jau Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikais nuimti. (...) Pasižiūrėsime, ką tokio turime ir manau, kad jau nepaisydami komisijos raginimų patys tai peržiūrėsime“, – pridūrė jis.

Įstatymo kūrėjai stebisi: sekti teisėkūrą savivaldai yra natūralu

Tarpinstitucinės desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas svarsto, kad kai kurios savivaldybės galbūt tiesiog nenori atlikti šiame įstatyme numatytų prievolių.

„Įstatymas yra įstatymas, reikia jį tik perskaityti ir neaiškumai dingsta. Tai man kyla įtarimas, kad kai kurios savivaldybės tiesiog neskaitė įstatymo, bet laukia kažko ir nenori pačios atlikti to, ką įstatymas šiuo atveju teisės aktais įpareigojo. Papildomo aiškinimo čia tikrai nereikia, tas įstatymas labai aiškus“, – teigė V. Karčiauskas.

Jis taip pat įvertino ir į savivaldybių argumentus, esą jos neturi ko į tokį sąrašą traukti – tokiu atveju, atkreipia dėmesį V. Karčiauskas, komisijai vis vien reikėtų pranešti tokią informaciją.

„Įstatymas numatė, kad turėtų savivaldybės pranešti, jei tokių objektų neturi. Alytus, pavyzdžiui, buvo taip padaręs, pranešęs pačioje pradžioje, gegužės mėnesį, kad tokių objektų neturi, nors paskui paaiškėjo, kad turi. (...) Ir kartą per metus savivaldybės turi įvertinti, ar tikrai tokių objektų neturi ir mus apie tai informuoti“, – pabrėžė V. Karčiauskas.

Tuo metu Seimo narė, pastarojo įstatymo iniciatorė, Paulė Kuzmickienė stebisi savivaldybių teiginiais esą apie desovietizacijos įstatymą nieko negirdėjo. Parlamentarė pažymi, kad prieš įsigaliojant šiam įstatymui pati asmeniškai visoms savivaldybėms išsiuntė laiškus su raginimu naują kadenciją savivaldoje pradėti nuo apsivalymo.

„Kai tik buvo išrinkti visi merai ir daugmaž susiformavo tarybos ir jų daugumos, aš asmenišku laišku kreipiausi į kiekvieną, sakydama, kad nuostabu būtų pradėti savo darbą nuo apsivalymo. Būtų labai keista, jei jie to būtų negavę.

Yra priimami įstatymai ir pareiga sekti jų prievoles. Tai gal stebėčiausi tokia pozicija. Tą būtų galima apie kiekvieną dalyką sakyti – atsiprašau, nežinau, nemačiau. Bet nieko tokio, norint galima pasitaisyti. Tik norėčiau neabejoti, kad yra toks noras“, – Eltai teigė P. Kuzmickienė.

Ji pridūrė, kad dar kartą raštu kreipsis į sąrašų desovietizacijos komisijai nepateikusias savivaldybes su priminimu apie šio įstatymo vykdymą.

„Savivaldai sekti teisėkūrą yra normalus dalykas – neįmanoma to nepamatyti. (...) Įstatyme neparašyta, kad į jus kreipsis ir tada jūs pateikite tą sąrašą. Ten labai aiškiai parašyta, kad per tiek laiko savivaldybė persižiūri savo visus gatvių pavadinimus, objektus ir kreipiasi. Žinoma, jei nėra tos reikmės, tai nėra“, – teigė politikė.

„Bet man yra unikali savivaldybė, tokios dar neteko girdėti, kuri neturi jokio tokio pavadinimo. Taip jau yra, kad cvirkos yra sutupdyti į gatvių pavadinimus“, – pažymėjo P. Kuzmickienė.

Gegužės 1-ąją įsigaliojęs desovietizacijos įstatymas numato, kad savivaldybių vykdomosios institucijos ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC) turi pateikti informaciją apie jų savivaldybių teritorijose esančius viešuosius objektus, galimai pažeidžiančių šį draudimą.

Antradienį už tai numatančias Atmintinių dienų įstatymo pataisas balsavo 103 Seimo nariai, prieš buvo 2, susilaikė 17 parlamentarų.

Seimo narė konservatorė  Dalia Asanavičiūtė anksčiau yra sakiusi, kad šeimos galės kartu švęsti Mamos, Tėvo ir Vaiko dienas, o lapkričio 20 d. – Pasaulinę vaiko teisių apsaugos dieną.

Siūlydama atsisakyti posovietinio Tarptautinės vaikų gynimo dienos minėjimo, Seimo narė D. Asanavičiūtė priminė, kad po 1949 m. Maskvoje įvykusios Tarptautinės moterų konferencijos Sovietų Sąjungoje 1950 m. birželio 1 d. pirmąkart buvo paminėta Tarptautinė vaikų gynimo diena. Šiuo metu ši diena minima daugelyje Rytų ir Vidurio Europos valstybių (Baltarusijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje) bei komunistinėse valstybėse (Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Vietname).

Daugelyje Vakarų šalių (Airijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje, Kipre, Nyderlanduose, Prancūzijoje) ir Skandinavijos valstybių (Danijoje, Suomijoje, Švedijoje) Pasauline vaikų diena laikoma lapkričio 20-oji – diena, kurią 1959 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracija bei kurią 1989 m. priimta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija.

Iki šiol Pasaulinės vaiko teisių apsaugos dienos atmintinų dienų sąraše nebuvo.

Tuo metu mieste esančioms Kosmoso, Partizanų, Veteranų gatvėms ir Taikos prospektui priekaištų komisijos nariai neturėjo.

Penktadienį nepriimtas sprendimas dėl Palangoje įrengtos atminimo lentos dailininkams Bronei Mingailaitei-Uogintienei, Broniui Uogintui, Broniui Uogintui jaunesniajam. Komisija nutarė dėl papildomos informacijos kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC).

„Paprašėme parengti pažymą dėl galimo kažkurio iš jų bendradarbiavimo su sovietų saugumu“, – po posėdžio BNS sakė komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas.

Alytaus rajono savivaldybė prašė įvertinti paminklinį akmenį sovietų propagandistui Juozui Vitui, paminklą „Galiūno“ kolūkiui bei Simno kapinėse stovintį paminklą, skirtą žuvusiems kovotojams už tarybų valdžios įtvirtinimą Lietuvoje atminti.

Man keista, kad priėmus ne vieną sprendimą dėl Janonio gatvės vis dar klausiama, ką su ja daryti.

V. Karčiauskas teigė, kad pirmasis paminklas yra privačioje valdoje, todėl sprendimą turi priimti šios vietos savininkas, vis dėlto komisija rekomendavo „nušlifuoti akmenį“.

„Bet čia jau yra savivaldybės derybų reikalas su žemės savininku“, – sakė jis.

Paminklą kolūkiui rekomenduota palikti, bet šalia įrengti informacinę lentelę.

„Dėl paminklo Simno kapinėse mums reikalinga nuomonė iš Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijų ir Kultūros paveldo departamento, nes taip numatyta įstatyme“, – sakė V. Karčiauskas.

Dėl Salomėjos Nėries gatvės pavadinimo Pakruojyje, kaip ir ankstesniame posėdyje, nuspręsta sprendimą atidėti, laukiant LGGRTC pažymos.

Tuo metu rašytojų ir sovietinių veikėjų Petro Cvirkos bei Liudo Giros gatvių pavadinimus Pakruojo rajone rekomenduojama pakeisti, o poeto Juliaus Janonio – palikti.

„Kelis kartus buvo tokie sprendimai jau priimti. (...) Man keista, kad priėmus ne vieną sprendimą dėl Janonio gatvės vis dar klausiama, ką su ja daryti“, – teigė komisijos vadovas.

Galutinę išvadą dėl minėtų objektų turės priimti LGGRTC vadovas, o ją įgyvendinti – savivaldybės.

Vadinamoji desovietizacijos komisija nagrinėja savivaldybių ir individualių asmenų prašymus įvertinti, ar paminklai, gatvių pavadinimai nepropaguoja totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų.

„Įstatymas įsigalioja gegužės 1 dieną. Nuo gegužės 2 dienos gyventojai, fiziniai, juridiniai asmenys ir savivaldybės turi teisę teikti prašymus dėl viešųjų objektų šalinimo, pakeitimo“, – praėjusią savaitę Seime surengtoje spaudos konferencijoje sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Teisės ir personalo administravimo skyriaus vedėja Asta Aranauskienė.

Anot jos, savivaldybės ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui turės pateikti informaciją apie jos teritorijose esančius viešuosius objektus, galimai pažeidžiančių šį draudimą.

Seimas gruodį priėmė įstatymą, kuriuo Lietuva uždraudė viešuosiuose objektuose propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Pagal įsigaliosiantį įstatymą, šis draudimas bus taikomas bet kokia forma įamžinant ar atvaizduojant asmenis, simbolius, informaciją, propaguojančius totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, atliks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras ir savivaldybių institucijos.

Prieš tai savo vertinimą turės pateikti Seimo sudaryta tarpinstitucinė komisija, kurioje dirbs devyni nariai, deleguoti iš įvairių institucijų ir organizacijų. Šios komisijos sudėtį turės patvirtinti Seimas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, organizuosiančio jos darbą, teikimu.

Centro generalinis direktorius, gavęs šios tarpinstitucinės komisijos išvadą, sprendimą dėl viešojo objekto turės priimti ne vėliau kaip penkias darbo dienas. Sprendimas pašalinti tokį objektą turės būti įvykdytas ne vėliau kaip per tris mėnesius.

„Iš esmės pas mus nebuvo atliktas desovietizacijos procesas, dėl to tokių praeities šmėklų vis daugiau ir daugiau atsiranda, nors praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai nuo pasišalinimo, pabėgimo iš sovietinės imperijos, o detalių atsiranda įvairiausių“, – penktadienį Žinių radijui kalbėjo parlamentaras.

„Jeigu viskas būtų buvę padaryta civilizuotai, tvarkingai, šiandien neturėtume tokių istorijų“, – pridūrė jis.

Taip S. Skvernelis komentavo ketvirtadienį šalies vadovo paviešintus dokumentus bei teiginius, kad jis nėra kalbėjęs su KGB pareigūnais dėl stažuotės Vokietijoje sovietmečio pabaigoje. Tokią poziciją prezidentas pateikė po visuomenininko Andriaus Tapino klausimų apie Ypatingajame archyve saugomą G. Nausėdos bylą ir jo išvykimo į stažuotę.

Prezidentūra praėjusią savaitę patvirtino, kad G. Nausėda 1988 metų gegužę įstojo į Komunistų partiją. Šiam faktui iškilus viešumon, prezidentas tai pavadino jaunystės klaida, jo paviešinimą dabar siejo su politine konkurencija ir kitąmet vyksiančiais prezidento rinkimais.

„Archyvais, pažymomis manipuliuoti, bandyti kelti abejones atsiranda vien dėl tokios galimybės, nes nebuvo atliktas procesas iki galo. Aišku, yra dalis bendradarbių, kurie yra įslaptinti, tai kelia dar daugiau aistrų“, – kalbėjo S. Skvernelis.

Iš esmės pas mus nebuvo atliktas desovietizacijos procesas, dėl to tokių praeities šmėklų vis daugiau ir daugiau atsiranda, nors praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai nuo pasišalinimo, pabėgimo iš sovietinės imperijos, o detalių atsiranda įvairiausių.

Anot buvusio premjero, tokios istorijos iškyla, kai „artėjama prie rinkimų“.

Kita vertus, kai kurių konservatorių iniciatyvą pripažinti Komunistų partiją nusikalstama organizacija S. Skvernelis vadino proginiu siūlymu.

„Komunistų partijos neriekia atskirai skelbti, kad ji yra nusikalstama arba buvo nusikalstama, ji Lietuvoje yra uždrausta, veikti nebegali, vadinasi, viskas – pasakyta“, – kalbėjo Seimo narys.

„Jeigu norima daryti, reikėtų tą padaryti istoriškai kompleksiškai. Nėra čia ką labai slėpti, bet pasakyti, kad galima tai padaryti atitinkamuose įstatymuose, kad norint eiti vienas ar kitas pareigas, reikėtų tą faktą deklaruoti, bet deklaruoti visiems“, – teigė jis.

2000-ųjų vasario 1 d. Lietuvoje įsigaliojo vadinamasis Liustracijos įstatymas, kuriuo buvusiems KGB ir kitų sovietinių specialiųjų tarnybų darbuotojams bei slaptiems bendradarbiams leista prisipažinti ir registruotis specialioje komisijoje. Tai padariusiųjų duomenys įslaptinami ir saugomi 75 metus.

Tačiau jeigu toks asmuo kandidatuoja į prezidentus, Seimo, savivaldybių tarybų narius, Vyriausybės narius, teisėjus ir prokurorus ar paskiriamas į šias pareigas, šis jo prisipažinimas nebelaikomas valstybės paslaptimi. Apie tokį asmens biografijos faktą turi būti paskelbiama viešai.

Galimybė prisipažinti apie buvusį bendradarbiavimą su KGB buvo ir anksčiau – 1991–1992 metais, Aukščiausiosios Tarybos laikinajai komisijai.

Paskelbus savanoriško prisipažinimo terminą, Liustracijos komisijai apie bendradarbiavimą su slaptosiomis SSRS tarnybomis prisipažino 1589 asmenys.

Seime buvo registruotos kelios įstatymo pataisos siekiant išslaptinti prisipažinusių buvusių KGB bendradarbių pavardes, tačiau tam nepritarta.

Atspindėta ne visa tiesa

Vilties gatvėje ant 4-ojo namo kampo ir šiandien, praėjus beveik 33 metams po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, tebekabo atminimo lenta su bareljefu rašytojui A. Venclovai.

Lentoje užrašyta: "Šiame name 1936–1939 metais gyveno Lietuvos TSR liaudies rašytojas A. Venclova".

A. Venclova su šeima (tuomet jau buvo gimęs jo sūnus Tomas, šiandien žinomas rašytojas, eseistas, vertėjas ir poetas) iš Klaipėdos išvyko čia įžengus naciams 1939-ųjų kovą.

Memorialinės lentos apačioje tas pats užrašas sovietmečiu buvo ir rusų kalba, tačiau jis nutrintas.

Vis dėlto lietuviškasis variantas irgi bado akis.

Nurodomu laikotarpiu neegzistavo nei "Lietuvos TSR", nei liaudies rašytojai, be to, klaipėdiečiai pasigenda išsamios informacijos apie šio asmens indėlį sovietams aneksuojant Lietuvą.

Nutylėjimas: J. Stalino "saulę" į Lietuvą atgabenusiam rašytojui A. Venclovai pagerbti Klaipėdoje Vilties gatvėje ant pastato, kuriame jis kažkada gyveno su šeima, tebekabo memorialinė lenta, tačiau joje atspindėti ne visi šio asmens "nuopelnai" mūsų valstybei. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Nepriverstinis kolaborantas

"Sovietmečio laikų veikėjai yra daugiaprasmiai, vienas tokių – A. Venclova, kurio pažiūros buvo labai aiškios, jis jų niekada neslėpė, visada deklaravo ir ne tik – jis jas įtvirtino savo gyvenimu. Jis labai aktyviai veikė komunistiniame pogrindyje, darė daug telkdamas kairiųjų pažiūrų žmones ir bandydamas juos nukreipti raudonąja politine linija", – tvirtino D. Elertas.

Istorikas pabrėžė, kad A. Venclova aktyviai reiškėsi pogrindžio spaudoje, intensyviai bendravo su Kremliaus agentūra ir galiausiai 1940 m. visa tai išėjo į viešumą.

"Tuomet A. Venclova kartu su žmona važiuoja į Maskvą, dalyvauja įvairiuose renginiuose, netgi papuola į dokumentinius kadrus ir pasirašo prašymą draugui J. Stalinui, kad Lietuva atsidurtų SSRS sudėtyje. Ir tai nebuvo apgautas, suklaidintas, besiblaškantis žmogus, tiek jo atsiminimai, tiek asmeniniai užrašai rodė didelį norą matyti tokią Lietuvos ateitį, ir kartu naudotis jos teikiamais naujojo elito privalumais. Jis nebuvo priverstinis kolaborantas, kaip, sakykime, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. A. Venclova nuo pat pradžių veikė viena aiškia kryptimi", – akcentavo istorikas.

A. Venclova buvo artimas sovietinės Lietuvos formaliam vadovui Antanui Sniečkui ir savo ideologija, ir pažiūromis.

"Prisiminti A. Venclovą reikia, vertinti jį reikia, nors, tiesą sakant, pagrindinis jo literatūrinis laimėjimas yra LSSR himno tekstas. Visa tai sudėjus, susiduriame su labai aiškiu sovietinės Lietuvos reprezentu visu grožiu, tačiau, skirtingai nei Juozui Baltušiui, kuris kažkuria prasme jam labai artimas, A. Venclovai priimtinesnis buvo integravimasis į rusų kultūrą arba tuomet vadintą internacionalinę dvasią. Todėl šiame kontekste informacija memorialinėje lentoje neatspindi to, ką turėtų, nes jis buvo ne tik liaudies rašytojas", – pastebėjo D. Elertas.

Šiame kontekste informacija memorialinėje lentoje neatspindi to, ką turėtų, nes jis buvo ne tik liaudies rašytojas.

Ne viską dera įamžinti

Istorikas pabrėžė, kad A. Venclova užėmė ir gana aukštas bei reikšmingas pareigas sovietmečiu (buvo LSSR švietimo ministru), ir klausė, ar mums dera puoselėti tokio žmogaus atminimą.

Anot D. Elerto, yra ir daugiau žinomų istorinių personų, kurios lankėsi Klaipėdoje ar buvo su mūsų miestu susijusios, bet joms memorialinės lentos čia nepakabintos.

"Turiu galvoje Europoje didelę įtaką padariusį asmenį, kuris neretai vadinamas Juoduoju genijumi, jo vizitą Klaipėdoje ir pasisakymą iš vieno gražaus pastato balkono. Žinome visi, bet nematome reikalo ten kabinti atminimo ženklų. Lietuvos atveju A. Venclova yra žmogus, atnešęs valstybei tikrai ne menkesnį blogį", – pabrėžė istorikas.

D. Elertas mano, kad mažų mažiausiai prie memorialinės lentos Vilties gatvėje ant 4-ojo namo kampo turėtų atsirasti paaiškinimas, kas iš tiesų buvo A. Venclova.

"Turėtų būti priminimas apie pagrindinius jo gyvenimo "nuopelnus". Jei akcentuojame tik jo kūrybą ir apsimetame, kad daugiau nieko nebuvo, tokiu atveju ir, pavyzdžiui, Kostas Kubilinskas ilgainiui turbūt irgi bus prisimenamas tik kaip vaikų literatūros autorius. O kuo A. Venclova kitoks nei K. Kubilinskas? Jei šis tai padarė aiškiai siekdamas asmeninės naudos ir tai jį galiausiai sužlugdė, tai A. Venclova nuosekliai įgyvendino svarbiausią savo gyvenimo viziją", – mano D. Elertas.

Istoriko teigimu, K. Kubilinsko išdavystė atnešė bėdą tik saujelei Lietuvos laivės kovotojų, o A. Venclova tą bėdą atnešė visiems šalies žmonės.

"Ir tai jis padarė ne vienas, o kartu su žmona Eliza. Negalima sakyti, kad žmonės tuo netikėjo, bet tas jų tikėjimas atnešė visiems didžiulę nelaimę. Tai ne Salomėjos Nėries, kuri paskui prieš mirtį apgailestavo, atvejis. A. Venclova nuosekliai ėjo sovietine kryptimi ir jo ateities matymas buvo būtent toks", – pabrėžė D. Elertas.

Indėlis: A. Venclova (sėdi antras kairėje) buvo Lietuvos aneksijos 1940-ųjų vasarą "įforminimo" spektaklio vienas pagrindinių personažų, tad esą jo atminimo ženklų Klaipėdoje neturėtų likti, įsigaliojus desovietizacijos įstatymui. Redakcijos archyvo nuotr.

Apsivalyti įpareigos įstatymas

Vis dėlto koreguoti memorialinės lentos Lietuvos TSR liaudies rašytojui veikiausiai neprireiks, nes lygiai prieš mėnesį priimtas vadinamasis desovietizacijos įstatymas, kuris turėtų įsigalioti nuo šių metų gegužės 1-osios.

Remiantis juo, bus draudžiama bet kokia forma įamžinti ar atvaizduoti asmenis, simbolius bei informaciją, propaguojančią totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Įstatymas sudarys teisinį pagrindą pašalinti iš viešųjų erdvių Lietuvoje totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Taip pat bus uždrausta įamžinti asmenis, kurie veikė ar veikia okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose, aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms.

Iš viešųjų objektų turės būti pašalinti organizacijų pavadinimai, įvykiai ar datos, simbolizuojantys totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Viešuose objektuose negalės būti ir žymenų apie tokių režimų vykdytą ar vykdomą karinę agresiją prieš kitą valstybę, Lietuvos 1940–1941 m. ir 1944–1990 m. sovietinę okupaciją bei 1939–1944 m. nacistinę okupaciją, šių okupacijų įtvirtinimą ir represijas.

Numatyta ir alternatyva

Pagal įstatymą, nusprendus, kad viešojo objekto nereikia pašalinti, jis galės būti naudojamas su sąlyga, jog šalia bus pateikiama objektyvi informacija apie totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų padarinius.

Sprendimas pašalinti tokį objektą turės būti įvykdytas ne vėliau kaip per tris mėnesius.

Taigi, panašu, kad iki vasaros pabaigos memorialinės lentos, skirtos A. Venclovai, Klaipėdoje turėtų nebelikti arba ji būtų papildyta objektyvia informacija apie šio asmens "nuopelnus" Lietuvos valstybei.

Dabar Lietuvoje numatyta tik administracinė atsakomybė už tam tikrų totalitarinių ir autoritarinių režimų simbolių demonstravimą, platinimą, propagavimą.

Tačiau Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, daugelis savivaldybių savo iniciatyva ėmė demontuoti sovietinių karių skulptūras, monumentus, kitus simbolius.

Tai buvo padaryta ir Klaipėdoje, bet ne iki galo.

„Pagaliau Lietuvoje turėsime teisinę priemonę įvertinti mūsų santykį su totalitariniais režimais, ir tą padaryti civilizuotai, dirbant ekspertų komisijai, įtraukiant visuomenę į diskusijas kiek reikia to ir vis dėlto išvalant viešąsias erdves nuo likusių propagandos ženklų, kurie buvo dedikuoti kolaborantams“, – BNS sakė viena iš įstatymo iniciatorių, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Už vadinamąjį desovietizacijos įstatymą antradienį balsavo 103 Seimo nariai, prieš nebuvo, susilaikė šeši parlamentarai. Jį dar turės pasirašyti prezidentas.

Šis draudimas bus taikomas bet kokia forma įamžinant ar atvaizduojant asmenis, simbolius, informaciją, propaguojančius totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Įstatymas sudarys teisinį pagrindą pašalinti iš viešųjų erdvių Lietuvoje totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Uždrausta įamžinti asmenis, kurie veikė ar veikia okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose, aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms.

Taip pat iš viešųjų objektų turės būti pašaltini organizacijų pavadinimai, įvykiai ar datos, simbolizuojantys totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Viešuose objektuose negalės būti ir žymenų apie tokių režimų vykdytą ar vykdomą karinę agresiją prieš kitą valstybę, Lietuvos 1940–1941 metų ir 1944–1990 metų sovietinę okupaciją bei 1939–1944 metų nacistinę okupaciją, šių okupacijų įtvirtinimą ir represijas.

Minėti draudimai negalios muziejams, archyvams, bibliotekoms rengiant parodas, informuojant visuomenę apie totalitarinius ir autoritarinius režimus, jų pasekmes, naudojant tokius objektus, informaciją švietimo, mokslo, profesionalaus meno, kolekcionavimo tikslais.

Pasak P. Kuzmickienės, viešųjų erdvių išvalymas nuo tokių ženklų galėtų užtrukti maždaug nuo metų iki dviejų.

Tikimės, kad po pusantrų–dvejų metų turėsime jau kitokį vaizdą.

„Įstatyme yra nurodyti tam tikri terminai, kurie įpareigoja neužtrukti procesams. Noras yra, kad įsigaliojus įstatymui, metai–pusantrų būtų tas laiko periodas, kurio užtektų ir įsivertinti, kiek ko yra gatvėse ir viešosiose erdvėse, ir priimti reikiamus sprendimus – nuimti ar nenuimti. Tikimės, kad po pusantrų–dvejų metų turėsime jau kitokį vaizdą“, – teigė ji.

Viešuosius objektus pripažinti propaguojančiais totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas galės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras arba savivaldybių institucijos. Prieš tai savo vertinimą turės pateikti speciali tarpinstitucinė komisija.

Genocido centro generalinis direktorius, gavęs šios komisijos išvadą, ne vėliau kaip per penkias darbo dienas privalės priimti sprendimą arba pašalinti viešąjį objektą, arba palikti.

Sprendimas pašalinti tokį objektą turės būti įvykdytas ne vėliau kaip per tris mėnesius.

Pagal įstatymą, nusprendus, kad viešojo objekto nereikia pašalinti, jis galės būti naudojamas su sąlyga, jog šalia bus pateikiama objektyvi informacija apie totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų padarinius.

Planuojama, kad įstatymas įsigalios nuo kitų metų gegužės 1 dienos.

P. Kuzmickienė BNS pabrėžė, jog šiuo metu labai svarbu suprasti, kas yra totalitariniai režimai ir juos atpažinti.

„Įstatymas kalba ne tik apie ženklų nuėmimą ar gatvių pavadinimų keitimą, jeigu to reikia, jeigu komisija taip nuspręstų, bet labai svarbu, kad įstatymas taip pat įpareigoja ir pasakoti, kalbėti, kam tie ženklai buvo dedikuoti. Kad vis dėlto geriau suprastume savo santykį su totalitariniais režimais, perprastume jų veikimą, suprastume, kas buvo kolaborantas, kuo jis užsiėmė. Tai naudinga, matyt, ir vertinant, kokie dalykai vyksta Ukrainoje“, – tvirtino parlamentarė.

Dabar Lietuvoje numatyta tik administracinė atsakomybė už tam tikrų totalitarinių ir autoritarinių režimų simbolių demonstravimą, platinimą, propagavimą.

Tačiau Rusijai pradėjus karą Ukrainoje daugelis savivaldybių savo iniciatyva ėmė demontuoti sovietinių karių skulptūras, monumentus, kitus simbolius.